Stereotipų tinklai: pinigai, bohema ir mūzos

       Skiriasi spaudos ketinimai, pasirenkami autoriai, aptariamos temos, tačiau matyti pasikartojantys pokalbių motyvai. Žurnalistų klausimai atskleidžia visuomenėje populiarius rašytojo įsivaizdavimo dėmenis, gyvybingus stereotipus. Vienas dažniausiai aptariamų aspektų – materialinė rašytojo padėtis, menininko santykis su pinigais. Įprasta akcentuoti nepriteklius, honorarų menkumą, ribotas finansines galimybes, pavyzdžiui, „juokais sakoma, kad rašytojas atlyginimą gauna vieną kartą gyvenime, bet labai didelį – tai Nacionalinė premija – 40 000 litų“³⁸. Rengiant dienraščio publikaciją apie Nacionalinės premijos laureatę Onę Baliukonę, į centrą iškelti ne jos literatūriniai nuopelnai, o komplikuoti piniginiai reikalai ir skurdi buitis („Ar pinigai pakeis poetės gyvenimą“³⁹). Periodika formuoja įspūdį, jog rašytojo profesija paprastai nėra pelninga, autoriai priversti ieškotis kitų tarnybų (būdinga frazė „Duoną pelnytis kažkaip reikia“⁴⁰). Diduma kalbinamų menininkų paremia tokį vaizdinį, jį papildydami teze, jog „buitis menininkui – tikrai neesminis dalykas. Kartais jis gali gyventi ir ant stogo“⁴¹.
       Kitas plataus adresato periodikoje gajus stereotipas yra bohemiška rašytojų gyvensena. Pavyzdžiui, žurnalistai tvirtina, jog „kūrėjo gyvenimas neįsivaizduojamas be bohemiškos prieblandos…“⁴², jog „poezija ir bohema – it seserys dvynės“⁴³, jog šiandieniniai lietuvių rašytojai tarsi Jurgio Kunčino novelių menestreliai yra įsipareigojimų nevaržomi visuomenės bastūnai. Tokia nuomonė išnyra interviu klausimuose: „Esate vienas iš nedaugelio jaunų poetų, kurie dirba. Juk mėgstate būti laisvi…“⁴⁴ Pasitaiko, jog rašytojai įsivaizduojami ne tik kaip bohemiečiai, bet dar ir smurtautojai. Antai leidinys džiaugiasi savo pašnekovu, esą sudarančiu išimtį: „Smagu kalbėtis su poetu, kuris nėra atvirai skėlęs moteriai per veidą, kuo galėtų „pasigirti“ kai kurie jūsų plunksnos broliai“⁴⁵.
       Bohemiško įvaizdžio inercija paradoksaliai nedera su kalbinamų rašytojų tvirtinimais. Šie teigia, jog bohema jiems asmeniškai bei dabarties literatūrai apskritai yra mažai būdinga, nereikalinga, nepriimtina (pavyzdžiui, „Gyvenimas rašytojų pamėgtoje kavinėje man jau gerokai išsisėmęs, nebeįdomus, jaučiuosi ten svetimas“⁴⁶), jog tai labiau praeities literatūrinio gyvenimo ypatybė („Šiandien mūsų gražioji, smagioji bohema iškrikusi, nebepažiūri taurelės pusėn“⁴⁷). Be to, kartais bohema vertinama kaip gydytina rašytojų bendruomenės opa. Pavyzdžiui, Vytautas V. Landsbergis, paklaustas apie mėgstamiausią alkoholinį gėrimą, atsako: „Meditacija“. Remdamasis savo patirtim, bohemą jis traktuoja ne kaip žavų menininkų gyvensenos atributą, bet kaip įsisenėjusią ir spręstiną problemą: „Iki to, aišku, reikėjo prisikasti, reikėjo ir kepenis valyti, nes aš turėjau tą rašytojišką boheminę patirtį, kurią mes daugelis gauname kartu su kitomis lietuviškos kultūros tradicijomis. Nes jeigu negeri, esi kažkoks idiotas, nevykėlis ir grafomanas, o jeigu geri baruose, mušiesi, keikiesi, tada esi geras rašytojas. Tai reikia keisti“⁴⁸.
       Panašiai prasilenkia dalies žiniasklaidos ir rašytojų stilistika kalbant apie menininkus ir kūrybos procesą. Spauda neretai linksta prie pakylėtos retorikos: vartoja sąvokas tikras rašytojas, įkvėpimas, žodį mūza rašo didžiąja raide, kūrybiniam darbui nori suteikti egzotikos atspalvį („Kuo ypatinga Jūsų darbo diena? Gal paisote kūrybinių ritualų?“⁴⁹). Patetiškų klišių gausu regioninėje spaudoje ir moterų žurnaluose (pavyzdžiui, „kūryba – kaip upė, ji turi tekėti“⁵⁰; „poetas be moters – kaip jūreivis be jūros…“⁵¹), jų atsiranda ir šalies dienraščiuose. Štai kaip aprašytas Kaimo rašytojų suvažiavimas „Lietuvos aide“: „Tyliai, slaptingai smuiko serenadai skambant prie uždegtų simbolinių septynių žvakių šventę atidarė LKRS pirmininkas Kostas Fedaravičius. Visi gieda himną“⁵².
       Rašytojai į „pakylėtus“ klausimus atsakinėja kur kas kasdieniškiau, mūzas pavadina darbu, pavyzdžiui: „Jei kas paskambinęs paklaustų, ką darau, ar rašyčiau eilėraštį, ar krapštyčiausi prie „Dviračio šou“ tekstų, ar redaguočiau politiko kalbą, atsakyčiau vienu žodžiu: „Dirbu“⁵³. Nors paprastai kalbinami rašytojai nelabai konfliktuoja su žiniasklaidos jiems primetamais interpretaciniais rėmais, meno ir menininko traktuote, retkarčiais išsprūsta ir atviresni prieštaravimai jiems taikomiems stereotipams: „Nemėgstu pasakymo, kad poetai nejaučia atsakomybės, yra „paplaukę“, „pavažiavusiais stogais“, geriantys, pasileidę. Mitas“⁵⁴.
       Periodikos tekstuose aiški žurnalistų pastanga iš rašytojų daryti keistuolius, akcentuoti menkiausias detales, kurios išskirtų juos iš „statistinių“ visuomenės narių. Pavyzdžiui, pabrėžiama, kad rašytojai įtariai vertina techniką ir net XXI a. mieliau rašo ranka, kad nežiūri televizoriaus, kad rašytojas gali kurti vilkėdamas ir muitininko uniformą (akcentuoti šią R. Šavelio biografijos detalę žiniasklaidai nenusibosta jau daug metų) ir pan. Pokalbyje paminėtos smulkmenos iškeliamos į rašytoją pristatančių straipsnių antraštes, pvz., R. Šavelio pasakymas, kad kapoti malkas yra jo hobis, tapo straipsnio pavadinimu: „Malkos, alus ir dar kartą malkos!“⁵⁵
       Antraštės spaudoje atlieka ypač svarbų vaidmenį – reprezentuoja žurnalisto ir leidinio poziciją, rodo, ką labiausiai norima akcentuoti, kuo tikimasi suintriguoti skaitytoją. Lietuviškos spaudos realijos aiškiai liudija žurnalistų pasirenkamas pasakojimo strategijas ir rašytojo įvaizdžio rėmus: „Knygyne – skandalingas rašytojas“⁵⁶, „Geri poetai nebūna „geriečiai“⁵⁷, „Suprastas genijus“⁵⁸, „Šiaulietiška Marimar istorija: buvusi muzikanto žmona, išbridusi iš skurdo, tapo rašytoja“⁵⁹, „Nelaiminga meilė virto optine apgaule: devyniolikmetė rašytoja savo knygai pasirinko gyvenimo žanrą“⁶⁰.
       Atskiro tyrimo yra vertas spaudos kuriamas vizualus diskursas, pavyzdžiui, kokią semantinę informaciją siunčia Mariaus Buroko nuotrauka, kur jis valiūkiškai pakeltais antakiais ir tariamai iš nuostabos išsižiojęs rankose laiko iliustruotą „Kama Sutrą“⁶¹. Arba U. Barauskaitės, po antrojo romano bemaž visur pozuojančios su kūdikiu ant rankų, nuotraukos, kurias lydi prierašai apie kintantį rašančios moters vaidmenį: „Ugnė Barauskaitė sugriovė kadaise vyravusį stereotipą, kad moteris kūrėja turi rinktis arba kūrybą, arba šeimą“⁶².

       Savaip rašytojus visuomenei pristato ne kultūrinė periodika. Ji formuoja kitokius amplua, pasitelkia literatūrinei spaudai neįprastą stilistiką, temas ir problemų akcentus, siūlo kitokį literatūros tipų bei autorių kūrybos vertės supratimą. Dėmesį šiuolaikiniam lietuvių rašytojui pelno nebūtinai nauja knyga, bet ir jo kaip asmens reputacija, profesijos įvaizdis, o klasikus gali aktualizuoti ne tik išleistas „Raštų“ tomas, bet ir kadaise turėto namo restauravimo subtilybės. Populiarioji žiniasklaida domisi menininkų vaikyste, impulsais rašyti, kūrybos procesu, kasdienybe ir privačiu gyvenimu. Nepriklausomai nuo pristatymo intencijų, žurnalistams beveik visuomet rūpi ne tik kūrybinė, bet ir privati rašytojo biografija (būdingas požiūris: „Norint suprasti <…> kūrybą, pirmiausia reikia pažinti patį poetą“⁶³).
       Apibendrinus periodikoje pasirodančias rašytojo portreto detales, išeitų prieštaringas įvaizdis: tai žmogus, kuris menkai apsirūpinęs materialiai, dažnai apie tai užsimena, bet tvirtina pernelyg dėl to nesijaudinantis; rašo iš įvairių paskatų: saviraiškos poreikio, verslo bei finansinių interesų, trokšdamas padėti kitiems, norėdamas pasidalyti savo patirtimi; pasikliauja labiau emocijomis nei racionalumu („pasuko ten, kur liepia širdis, o ne protas“⁶⁴); priešingai paplitusiems stereotipams, nėra (nebėra) šėlstantis bohemietis ir kritiškai vertina alkoholio poveikį kūrybai; dažniausiai sėkmingai suderina profesinį ir šeimos gyvenimą; kalbėdamas apie kūrybą, vengia pakilių žodžių. Kartu rašytojai (bent tie profesijos atstovai, kuriuos plačioji spauda atsirenka) yra pristatomi kaip populiari visuomenės grupė, kurios darbo rezultatai mėgstami, vertinami ir gerai perkami; žmonėms įdomi jų nuomonė apie Lietuvos ir užsienio politinius, socialinius įvykius, vyrų ir moterų santykius, meilę, seksą, pasaulines katastrofas.
       Viena vertus, literatūriniam gyvenimui naudinga, kad daug jo dalyvių gana dažnai atsiduria plataus adresato spaudoje. Kita vertus, itin dažnai periodikoje pasirodančios figūros (romaną parašę kolegos žurnalistai, debiutantai ar meilės romanų autorės) tik labai fragmentiškai reprezentuoja dabartinę lietuvių literatūrą, neatliepia jos įvairovės, o jų tekstai ir vieša laikysena neretai formuoja paviršutinišką literatūros supratimą ir istorinį vaizdą. Svarstytina, kokią įtaką profesijos ir literatūros socialinei reputacijai, skaitytojų skoniui daro, pavyzdžiui, tokie jaunos rašytojos pareiškimai: „Žinoma, kadaise skaičiau visokius Dostojevskius, Bachus ir Hemingway, tačiau dabar mano mylimiausios autorės – moterys“⁶⁵.
       Siekdamos pritraukti skaitytojų dėmesį, dienraščių kultūrinės rubrikos perima populiariajai kultūrai būdingus elementus. Bandant išskelti sensacijų iš autoriaus biografijos ir apeinant kūrinių ypatybes, akcentuojant ne literatūrinį kūrybingumą ir nuopelnus, bet kokias nors privataus gyvenimo aplinkybes (pavyzdžiui, ligą, santuoką ar skyrybas, kelionių nuotykius ir t. t.), visuomenės dėmesio centras perkeliamas nuo kūrinio prie asmens, literatūros vertės matu tampa ne knygos turinys ir kokybė, o jos autoriaus elgsena ir patirtys. Viena kertinių literatūros sampratų – žodžio, kalbos menas – pastarojo meto plačiojoje spaudoje prisimenama tik atsitiktinai. Tiesa, „Šeimininkė“ dar rašo: „Raidė, žodis, sakinys, mintis… Kam, jei ne poetui, rašytojui, publicistui tai gali būti svarbiausia?“⁶⁶, o Darius Šimonis, pakviestas „apmąstyti susitikimus su lemtingomis moterimis ir partnerėmis nakčiai“⁶⁷, sugeba įterpti trumpą, bet įtaigią pastabą: „Šešias valandas per dieną galvoje nešioju ir dėlioju žodžius“⁶⁸.


       _________________

 
       ¹ K r u k a u s k i e n ė  E . ,  K u b l i c k i e n ė  L . ,  M a t u l i o n i s  A . ,  R a p o p o r t a s  S . ,  Š u t i n i e n ė  I .  Menininkas ir valstybė: Socialinis psichologinis aspektas. – Vilnius: Eugrimas, 2003. – P. 19.
       ² E v e n - Z o h a r  I .  The „Literary System“// Polysystem Studies. Poetics Today. – 1990. – Nr. 11:1. – P. 37.
       ³ Plačiau apie įvaizdžio kūrimo strategijas ir pasekmes: K a r v o n e n  E .   Elämää mielikuvayhteiskunnassa. Imago ja maine menestystekijöinä myöhäismodernissa maailmassa [Gyvenimas įvaizdžių visuomenėje: Sėkmingo viešojo įvaizdžio ir reputacijos kūrimas vėlyvojo modernizmo eroje]. – Helsinki: Gaudeamus, 1999.
       ⁴ S a j a   K .  Iš mano maldaknygių (15) // Valstiečių laikraštis. – 2005. – Sausio 11.
       ⁵ D r a b b l e  M .  Thank you and good night // The Guardian. – 2001. – Spalio 20.
       ⁶ Š t u i k i e n ė  D .  Ką jie mano apie mus // Laima. – 2006. – Nr. 4. – P. 50–54.
       ⁷ Mano eksperimentas // Moteris. – 2003. – Nr. 11. – P. 62–63.
       ⁸ V a z b u t a i t ė  J .  Jeigu mylėjai – niekada nemirsi [pokalbis su D. Jazukevičiūte] // Moteris. – 2003. – Nr. 10. – P. 51.
       ⁹ M a j o r o v i e n ė  V .  Jie grįžo pas buvusias žmonas // Moteris. – 2003. – Nr. 5. – P. 41–42.
       ¹⁰ V a z b u t a i t ė  J .  Neištikimybė. Amoralu ar tiesiog madinga? // Moteris. – 2004. – Nr. 2. – P. 78–83.
       ¹¹ V a z b u t a i t ė  J . ,  A b r o m a i t y t ė  V .  Seksas ir melas // Moteris. – 2003. – Nr. 12. – P. 90–93.
       ¹² Š a l t e n i s  S .  [Stiliaus metamorfozės] // Moteris. – 2003. – Nr. 2. – P. 52–55.
       ¹³ M a j o r o v i e n ė  V .  Draugaukim. Provokuojame rašytoją, Nacionalinės premijos laureatą Sigitą Parulskį // Moteris. – 2005. – Nr. 3. – P. 37; Romanų autorius nepasitiki superherojais [pokalbis su rašytoju S. Parulskiu apie romaną „Doriforė“, užrašė R. Gerbutavičius] // Lietuvos rytas („Savaitgalis“). – 2005. – Vasario 4.
       ¹⁴ M a j o r o v i e n ė  V .  Reveransas mūzai // Moteris. – 2004. – Nr. 2. – P. 24.
       ¹⁵ G e r b u t a v i č i u s  R .  Prie knygų ir rašytojų – įvairiausių kartų skaitytojų eilės // Lietuvos rytas („Mūzų malūnas“). – 2005. – Vasario 15.
       ¹⁶ C o n b o y  M .  Press and Popular Culture. – Sage Publications, 2001. – P. 8.
       ¹⁷ Jauna, žavi, veikli. Laura Sintija Černiauskaitė // Cosmopolitan. – 2003. – Nr. 12. – P. 30–32.
       ¹⁸ Naujojo Orleano nelaimė [mintimis dalijasi R. Šerelytė, A. Genys] // Šeimininkė. – 2005. – Rugsėjo 14–20.
       ¹⁹ Šeimininkė. – 2005. – Sausio 5. Į klausimus atsako O. Baliukonė, D. Čepauskaitė, S. Parulskis.
       ²⁰ Stiprybės galima pasisemti iš laikinumo [pokalbis su VPU dėstytoja, rašytoja V. Juknaite, užrašė R. Pakalkienė]. Lietuvos žinios. – 2005. – Balandžio 9.
       ²¹ M a j o r o v i e n ė  V .  Meilė man teko kaip narkotikas // Moteris. – 2006. – Nr. 2. – P. 22.
       ²² J a n k a u s k i e n ė  A .  Erotinę audrą sukėlusi rašytoja piršlius veja pro duris // Lietuvos rytas („Gyvenimo būdas“). – 2005. – Gruodžio 17.
       ²³ V a z b u t a i t ė  V .  Žvaigždėdaros sindromas // Moteris. – 2006. – Nr. 1. – P. 30.
       ²⁴ Ten pat.
       ²⁵ Š e m e l y t ė  R .  Tabu rašytojams ir skaitytojams // Šeimininkė. – 2005 m. lapkričio 30– gruodžio 6.
       ²⁶ W a c h t e l  A .  Writers and Society in Eastern Europe, 1989–2000: The End of the Golden Age // East European Politics and Societies. – Vol. 17. – No. 4. – P. 612.
       ²⁷ Lietuvos rašytojų sąjungos premija // Elektrėnų kronika. – 2006. – Sausio 13–19.
       ²⁸ N o r u t i e n ė  R .  Malkos, alus ir dar kartą malkos! // Respublika („Julius“). – 2005. – Liepos 16.
       ²⁹ Trys karaliai poetą dar kartą prikėlė iš primirštųjų // Lietuvos rytas („Mūzų malūnas“) – 2005. – Sausio 11.
      ³⁰ Mūsų metus kažkas išbraukia už mus [pokalbis su Lietuvos nacionalinės premijos laureatais rašytoju J. Apučiu ir poetu A. Marčėnu, užrašė Rimvydas Stankevičius] // Respublika („Julius“). – 2005. – Gruodžio 31.
       ³¹ Jauna, žavi, veikli. Justina Stučinskaitė // Cosmopolitan. – 2005. – Nr. 3. – P. 30.
       ³² Erotinio romano autorė – studentė // Respublika („Brigita“). – 2005. – Kovo 26.
       ³³ M i l a š i u s  A .  Bestselerių autorius įspūdžių ieškojo ir sąvartyne // Valstiečių laikraštis. – 2005. – Sausio 15.
       ³⁴ Ten pat.
       ³⁵ Ž i č k u v i e n ė  A .  Kapitonas tapo rašytoju // Klaipėda („Jūra“). – 2005. – Lapkričio 4.
       ³⁶ J u n e v i č i e n ė  D .  Išmokusi budizmo pamoką // Šeimininkė. – 2005. – Vasario 9–17.
       ³⁷ Ž e m u l i e n ė  L .  Romanistei eilėraščiai pabiro lyg iš dangaus // Lietuvos rytas. – 2005. – Sausio 7.
       ³⁸ Mūsų metus kažkas išbraukia už mus [pokalbis su Lietuvos nacionalinės premijos laureatais rašytoju J. Apučiu ir poetu A. Marčėnu, užrašė R. Stankevičius] // Respublika („Julius“). – 2005. – Gruodžio 31.
       ³⁹ Ar pinigai pakeis poetės gyvenimą [pokalbis su poete, eseiste, šių metų nacionalinės premijos laureate O. Baliukone, užrašė A. Jablonskienė] // Respublika. – 2005. – Sausio 15.
       ⁴⁰ V i t k ū n a s  M .  Muitininko uniforma rašytojui netrukdo kurti // Valstiečių laikraštis („Šeštadienis“). – 2005. – Vasario 5.
       ⁴¹ Ž e m a i t i e n ė  R .  Jubiliejinės abėcėlės asociacijos [pokalbis su A. Karosaite] // Šeimininkė. – 2005. – Sausio 19.
       ⁴² Vedybinio gyvenimo ekspertas // Moteris. – 2005. – Nr. 1. – P. 35.
       ⁴³ Apie pasiduodančių lėtinei savižudybei klaną [V. Kukulą kalbina V. Užusienis] // Respublika („Julius“). – 2005. – Balandžio 23.
       ⁴⁴ M a j o r o v i e n ė  V .  Reveransas mūzai // Moteris. – 2004. – Nr. 2. – P. 33.
       ⁴⁵ Ten pat. – P. 34.
       ⁴⁶ Ten pat. – P. 33.
       ⁴⁷ Apie pasiduodančių lėtinei savižudybei klaną [Valdą Kukulą kalbina Vidmantas Užusienis] // Respublika („Julius“). – 2005. – Balandžio 23.
       ⁴⁸ Aš į politiką neisiu…: D. Rekašienės interviu su rašytoju, poetu, teatro bei kino režisieriumi V. V. Landsbergiu // Šeimininkė. – 2005. – Rugpjūčio 17–23.
       ⁴⁹ P u t e i k i s  V .  Larso sniego jausmas // Moteris. – 2006. – Nr. 3. – P. 52.
       ⁵⁰ Š i m u k a u s k a i t ė  R .  Kūryba – kaip upė, ji turi tekėti // Gyvenimas. – 2005. – Spalio 15.
       ⁵¹ M a j o r o v i e n ė  V .  Reveransas mūzai // Moteris. – 2004. – Nr. 2. – P. 34.
    ⁵² K i r l y s  J .  Lietuvos kaimo rašytojų suvažiavimas Jonavoje // Lietuvos aidas. – 2005. – Liepos 11.
       ⁵³ M a j o r o v i e n ė  V .  Reveransas mūzai // Moteris. – 2004. – Nr. 2. – P. 33.
       ⁵⁴ Ten pat. – P. 34.
       ⁵⁵ N o r u t i e n ė  R .  Malkos, alus ir dar kartą malkos! // Respublika („Julius“). – 2005. – Liepos 16.
       ⁵⁶ Knygyne – skandalingas rašytojas // Laikinoji sostinė. – 2005. – Vasario 11.
       ⁵⁷ Geri poetai nebūna „geriečiai“ [pokalbis su A. Pogrebnojumi] // Žmonės. – 2006. – Nr. 8 (vasario 23). – P. 28–30.
       ⁵⁸ Suprastas genijus [pokalbis su Sigitu Geda] // Moteris. – 2005. – Nr. 5. – P. 18–24.
       ⁵⁹ Šiaulietiška Marimar istorija: buvusi muzikanto žmona, išbridusi iš skurdo, tapo rašytoja // Šiaulių naujienos. – 2005. – Kovo 4.
       ⁶⁰ Nelaiminga meilė virto optine apgaule: devyniolikmetė rašytoja savo knygai pasirinko gyvenimo žanrą // Kauno diena. – 2005. – Sausio 14.
       ⁶¹ V a z b u t a i t ė  J .  Marius Burokas, poetas, vertėjas // Moteris. – 2005. – Nr. 2. – P. 89.
       ⁶² K n i e ž a i t ė  M .  Romanas „Dešimt“: Parašytas moters, skaitomas vyrų // Respublika. – 2005. – Kovo 10.
       ⁶³ Š e m e l y t ė  R .  Dabrišius yra reiškinys // Šeimininkė. – 2005. – Lapkričio 30–gruodžio 6.
       ⁶⁴ M i l a š i u s  A .  Bestselerių autorius įspūdžių ieškojo ir sąvartyne // Valstiečių laikraštis. – 2005. – Sausio 15.
       ⁶⁵ Rašytoja myluoja savo knygas kaip vaikus [pokalbis su rašytoja U. Barauskaite apie naująjį romaną „Dešimt“, užrašė R. Gerbutavičius] // Lietuvos rytas („Savaitgalis“). – 2005. – Balandžio 1.
       ⁶⁶ Ž e m a i t i e n ė  R .  Jubiliejinės abėcėlės asociacijos [pokalbis su A. Karosaite] // Šeimininkė. – 2005. – Sausio 19.
       ⁶⁷ M a j o r o v i e n ė  V .  Kartais būdavau šlykštus // Moteris. – 2004. – Nr. 4. – P. 46.
       ⁶⁸ Ten pat. – P. 50.