Tikrovė dabar apsikeitė su poetine
ir tapo dar netikresnė, nebūtinesnė.
K. Platelis. „Progresas“ (p. 139)
Poezija yra pavasaris, o pavasaris yra poezija – tokios euforiškos nuotaikos sklando tiesiog ore, įvairių šalių eiliuotojams susirinkus į kasmetinę žodžio išaukštinimo šventę. Vilniuje ir visoje Lietuvoje – jau 41-asis poezijos pavasaris. Nežinia, kuris žodis labiau svaigina – poezija ar pavasaris, – bet jie abu kažkaip esmingai susiję. Atrodo, be vieno nebūtų kito. Poezija šiuo laiku įgyja ypatingos gaivios jėgos, – ji tarytum sutampa su gamtos ritmais bei archetipais, nes jos visų laukiamas kasmetinis proveržis yra ir cikliškas, ir stichiškas – kaip ir visa tai, kas vyksta gyvybės pasaulyje. Tarytum kokia gamtos jėga eiliuotas žodis išjudina žmones, sutraukia juos į būrius ir susieja sunkiai nusakomais emociniais dvasiniais ryšiais. Poezija yra gaji, atsinaujinanti it gyvatė, o jos renginiai šiuo metu primena misterijas – juose yra kažkas džiugaus ir tikrai šventiško. Nes šventėje išsiskleidžia šventumas – gyvybės ir gyvenimo intensyviausia patirtis, kuri vienija žmones, jų egzistencijai nurodo aukštą tikslą, o pasauliui suteikia ypatingos prasmės. Šventė padeda mums gyventi, stiprina mūsų gyvybę, kuri vienu metu yra ir dvasios, ir gamtos stebuklas. Šių abiejų galių susiliejimas pavasario metu sukuria sakralaus įvykio įspūdį ir kreipia mintį į Vytauto Mačernio misterijas:
| Anoj pavasario laukų ir žemės laiminimo šventėj Džiaugsminga nuotaika užliejo mano protėvių namus. Atėjus vakarui, pro langus pasipylė smagios šviesos, Ir pasigirdo juokas įstabus,Nes tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės gentys, susirinkę į senolių namą, Vėl prakalbėjo išdidžia tėvų tarme, Ir jų gražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas, Šypsojos vėl slaptinga šypsena. |
Taigi šis žmones surenkantis įvykis yra ir džiaugsminga misterija, ir kultūros tradicija, ir protėvių pagerbimas, ir ypatinga kalba, ir gražuolės moterys (koks ten Poezijos pavasaris be jų!), ir pagaliau įstabūs vakarai ar net ištisos naktys... Visi rašiusieji apie poezijos pavasarius savo mintį suka kaip tik apie tuos euforiškus vakarus ir švytinčius veidus. Nelaimingi, kurie visame tame nedalyvauja. Nepatyrę poezijos šventumo yra tiesiog profanai...
Poezijos pavasario šventėje magiško žodžio žyniai pasitikrina savo tapatybę, įsitikina savo triūso kultūrine reikšme, ir dingsta visos abejonės dėl poreikio rašyti tuos jausmingus, ritmiškus ar net rimuotus tekstus. Žodžio ritmais šie žyniai rimuoja vidinio bei išorinio gyvenimo chaosą, paversdami jį dvasios kosmosu. Poezijai būtina juslinio chaoso žaliava ir energija. Tai tam tikras antropomorfinis tikrovės keitimo būdas, matyt, susijęs su seniausiais ritualiniais poreikiais, animistine vaizduote, magiškosios valios ekspansija, šventumo priepuoliais ir giliausiais sąmonės, pasąmonės bei nesąmonių klodais. Iš ten skamba visa tai, kas mus jaudina, nes primena mus pačius. Iš ten – ir šventės poreikis.
Taigi net tikrovė darosi netikresnė, nors renginių plakate popierinė poezijos gėlytė šalia gyvų žibučių atrodo apgailėtinai. Bet ji atsigauna perskaityta ir išgirsta, ji nušvinta mūsų sąmonėje kaip mūsų buvimo prasmės patvirtinimas. Todėl ji brangi ir nuostabi. Be to, niekada nenuvysta. Perskaitoma nuolat atgaivina, perduoda skaitančiajam ją išauginusio žmogaus jausmą, – net tada, kai paties poeto seniai nebėra.
Poezijos pavasario renginiai, kaip cikliškas dvasios ir gamtos reiškinys, išryškina permainas, atskleidžia naujus talentus, nušviečia naujus vardus. Atrodo, jog tai kažkoks judėjimas į priekį. Bet – pažvelgus į poetinių tekstų visumą – šis judėjimas gali būti įsivaizduojamas ir kaip slinktis atgal. Poezija – nemirtinga, bet poetai yra žmonės, jie kinta ir sensta. O kartu su jais sensta, raukšlėjasi ir traukiasi jų poezija. Ji darosi blyški, inertiška, kūrybinį savitumą keičia etinis kategoriškumas, visuomeninės nuostatos, pilietiškumas ir visa kita. Taip kūrybinis šventumas netenka gyvybės ir lieka tiesiog šventumu. Tokių grynų šventųjų bijo net artimieji, ką jau kalbėti apie tolimuosius. Tolimiesiems visi rimti poetai yra mirę, o jei koks iš jų netikėtai sutinkamas gyvas, jis sukelia begalinę nuostabą, tarytum dėl savo poetinių nuopelnų jau neturėtų teisės gyventi kartu su visais normaliais žmonėmis.
Taigi chaosas vėsta, įsigali rimtis, inercija ir idėjinis gyvenimo aiškumas. Iš inercijos kuriamas eilėraštis būna teisingas, protingas, idėjiškas, ir tai – jo vertės argumentas. Šilumos kartais jam dar teikia skundo intonacijos. Vis tiek tas eilėraštis rašomas, nes tai įpročio jėga, ir nėra kur trauktis. Vienas kitas poetas išlieka gyvybingas visą kūrybinį gyvenimą, bet tai stulbinamos išimtys, kažkoks gamtos dėsnių pažeidimas.
Poezija atrodo kaip vandenynas, kur bangos viena po kitos artėja į krantą, į savo neišvengiamą pabaigą. Kranto riba – visų bangos galimybių pabaiga. Krante stovi laukiantieji ir stebi, vertina šį begalinį judėjimą, nesuvokdami, kad jame iš esmės nebūna nieko naujo. Tie patys pavidalai, purslai, skundai.
Baigianti savo kelionę seniausioji banga yra arčiausiai stovinčiųjų ant kranto, ji geriausiai matoma. Jos kelionės pabaigą išduoda nuovargis ir liūdesys, bejėgiškumas ir, žinoma, skundas. Ji pilna nuoskaudų, neteisybės jausmo, išvirstančio moralizavimu arba kreipimusi į aukščiausius etinius ir tautinius idealus. Palaikyti šias galutines reikšmės atramas turi sudievinti protėviai, kurių vėlės prišaukiamos kaip kokios visiems privalomos šventenybės (šiemet ryškiausiai nušvito P. Širvys – tartum koks mitologinis Lietuvos poetų tėvas). Moralizuojanti patetika kaltina komercinį pasaulį, reklamos blizgesį ir jos skurdą. Be abejo, liūdna, kai aplink mus yra tiek daug tuščių dalykų, įžūliai badančių akis, bet visiškai nesusijusių su poezija. Visų tų tuštybių neturėtų būti. Primityvių poreikių žmogus neturi teisės egzistuoti, kužda poetinė nuojauta, – tai kažkokia šėtono išmonė.
Vidurinė poezijos banga – įniršis, energija, nepasitenkinimas. Ji turi būti kategoriška ir stipri, kad gerai matytųsi iš tolo, kad būtų ryškesnė už tą prie kranto, – jau lūžtančią ir senkančią. Ir turi skubėti, nes iš paskos ateina nauja, jauniausia poezijos banga – dar gerai neįžvelgiama, bet laisva, linksma, patenkinta savimi. Jai ši kūrybinė kelionė – dar tik žaidimas, saviraiška, eksperimentas, jai dar viskas prieš akis. Kūrybos jaudulys kyla iš gyvenimo aistros, todėl bet koks žodis atrodo savaime gražus. Ir jokios atsakomybės, jokių ten autoritetų.
Keistas ir kiek fatališkas tas poezijos vandenynas: bangos ateina ir praeina, o bangavimas lieka. Tokia individo lemtis, o jo nesuvokiamas santykis su pasauliu kaip visuma sukelia metafizines jausenas. Kuriančioji sąmonė susitapatina tai su gamta, tai su transcendencija, tai atranda aukščiausią buvimo prasmę, tai visišką beprasmybę. „Nesu ribojamas aplinkybių“, – budistinės išminties paguoda, bet čia pat sakoma: „taip, tuštuma tik ir – beprasmiškumas“ (Vytautas P. Bložė). Beprasmiškumo ir tuštumos pojūtis verčia glaustis prie žemės, trupiniais prisivilioti bent kokių nors paukštelių, kad nebūtų taip nyku. Tikriausi šiame pasaulyje darosi pelės ir kurmiai. Iš jų egzistencijos kyla ir esminės etinės problemos.
Kartais kūrybinei savimonei sustiprinti reikia ryžtingai griebtis kūno, ir drąsiausiai tai daro – susišaukia ir apsinuogina – moterys. Antai, rašytoja rašo kompiuteriu (aišku, kad visokį pretenzingą niekalą), bet daug autentiškesnis kūrybos atvejis yra, kai moteris rašo kūnu: rašo visais savo organais, buitimi, vargais ir t. t., išrašydama tikrą gyvenimą. Kuo daugiau moters, tuo jos kūryba yra stipresnė ir tikresnė. O pati aukščiausia kūrybos apraiška yra gimdymo galia. Šis natūralistinis fiziologinis argumentas, tapdamas absoliučiu etiniu kriterijumi, sviedžia kūrėją į aukščiausios vertės rangą, jei toji pasižymi visomis minėtomis kvalifikacijomis.
Tikrovę būtina nuolat keisti, kitaip ji išnyks. Arba išnyksime patys.
Poezijos pavasario renginių maratonas prasidėjo gegužės 15 d. VU Botanikos sode. Jame dalyvavo poetai E. Ališanka, A. Baltakis, H. A. Čigriejus, J. Ivanauskaitė, A. A. Jonynas, E. Juodvalkė, A. Marčėnas, B. Marcinkevičiūtė, D. Petrošius, R. Stankevičius, A. Šimkus, D. Zelčiūtė. Kitą dieną „Vagos“ Knygų namuose įvyko almanacho „Poezijos pavasaris' 2005“ sutiktuvės. Renginyje dalyvavo almanacho redaktorė J. Riškutė, sudarytojai V. Kukulas, L. Masytė, autoriai. Vėliau Poezijos pavasario renginiai pasklido po visą Lietuvą ir net už jos ribų (lietuviškose salose Lenkijoje). Gegužės 24 d. Rašytojų klube įvyko moksleivių kūrybos skaitymai, kuriuose dalyvavo net keturiasdešimt devyni jaunieji autoriai iš visos Lietuvos. A. Baltakio vardinė premija atiteko dešimtokei iš Panevėžio Eglei Ščiukaitei. Pirmoji vieta buvo skirta Tomui Peruliui (Panevėžio „Žemynos“ vidurinė mokykla), antroji – Sigitai Tamošauskaitei (Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija), trečioji – Eglei Čepaitei (Šeduvos vidurinė mokykla), ketvirtoji – Loretai Bendorytei (Švenčionėlių vidurinė mokykla), penktoji – Daivai Žukauskaitei (Punsko Kovo 11-osios I lietuvių licėjus). Gegužės 25 d. vakare nepriklausomoje Užupio respublikoje įsikūrusioje kavinėje vyko skaitymo vakaras „Pažintys“. Jame savo poeziją skaitė D. Razauskas, Poezijos pavasario viešnia iš Anglijos Menna Elfyn, pristačiusi savo dvikalbės poezijos knygą „Vualiuotas bučinys“, J. Jackevičius, R. Stankevičius, K. Sh. Keys, poetė iš JAV Julie Kane, prieš kelerius metus dėsčiusi Vilniaus pedagoginiame universitete, poetas iš Nyderlandų Willemas van Toornas ir kt. Renginį vedė A. A. Jonynas, L. Jakimavičius ir L. Masytė. Poezijos pavasariui skirtos konferencijos tema – „Kaip gyvenimo tekstas tampa poezija“. Kaip ir pernai, ji vyko iškilmingoje aplinkoje – Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje gegužės 26 d. Pranešimus skaitė R. Dragenytė, D. Zelčiūtė, Germainas Droogenbroodtas (Belgija), J. Kane, Taja Kromberger (Slovėnija), Janas Volkeris Röhnertas (Vokietija). Renginį vedė R. Tamošaitis.
Svarbiausias renginys – Poezijos pavasario laureato vainikavimas literatūros vakare Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje. Svarus ąžuolo lapų vainikas šiemet teko poetei iš Kauno Daivai Čepauskaitei už eilėraščių rinkinį „nereikia tikriausiai būtina“ (2004).
Gegužės 29 d. VU Sarbievijaus kiemelyje įvyko šventės kulminacija – Poezijos pavasario baigiamasis vakaras, kurį vedė Laura Sintija Černiauskaitė ir Valdas Gedgaudas. Vakarą savo eilėraščiais pradėjo 41-ojo Poezijos pavasario laureatė D. Čepauskaitė. Vėliau savo kūrybą skaitė poetai iš Lietuvos ir užsienio: E. Karnauskaitė, L. Gutauskas, Aarne Puu (Estija), V. Šoblinskaitė, J. Kane, Marekas Wawrzkiewiczius (Lenkija), A. Baltakis, M. Elfyn, J. Juškaitis, G. Droogenbroodtas, jauniausias renginio skaitovas, dešimtos klasės mokinys iš Panevėžio Tomas Petrulis, J. Ivanauskaitė, vyriausias poezijos debiutantas M. Sluckis, Sergejus Gandlevskis (Rusija), W. van Toornas, A. Marčėnas, Lam Quang My (Vietnamas; jo eilėraščius, išverstus į lietuvių kalbą, įspūdingai sugiedojo muzikantas ir dainininkas Remigijus Audiejaitis), J. V. Röhnertas (Vokietija), A. Šimkus, H. A. Čigriejus, D. Petrošius. Aktorius L. Noreika perskaitė M. Martinaičio eilėraščių, o skaitymus užbaigė poetas K. Platelis.