Lietuvos universitetas oficialiai buvo įsteigtas 1922 m. vasario 16 d., ir netrukus, gal po savaitės, prasidėjo studentų ir laisvųjų klausytojų registracija. Po to prasidėjo ir paskaitos. Įstojau į Sociologijos fakulteto humanitarinį mokslų skyrių, į šio pastarojo literatūros sekciją. Šis fakultetas dar turėjo kitą – teisių – skyrių. Bene tų pačių metų rudenį iš Sociologijos fakulteto buvo sudaryti du atskiri fakultetai: humanitarinių mokslų ir teisių.
       Nežinau, kiek studentų ir laisvųjų klausytojų buvo 1922 m. pavasario semestre humanitariniame skyriuje, bet ligi šimto gerokai trūko. Kadangi vokiečių okupacijos metu lietuviškos gimnazijos pradėjo steigtis 1915 m. rudenį (Vilniuje ir Kaune), o kitos – 1916 ir 1917 metais, tai studentų, išėjusių jose visas aštuonias klases, dar nebuvo. Studentų kadrus sudarė daugiausia tie moksleiviai, kurie prieš karą ir karo metu išėjo keletą klasių rusiškose gimnazijose ir, grįžę 1918 m. Lietuvon, per dvejus ar trejus metus įsigijo matūrą jau čia (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose…). Gal tiek, gal kiek mažiau buvo baigusių gimnazijas Rusijoje karo metu (žymi jų dalis Voroneže, M. Yčo gimnazijoje). Dar mažiau buvo studentų, įsigijusių matūrą prieš pat karą, o jau studijavusių Rusijos universitetuose karo metu ar kiek anksčiau buvo tik vienas kitas. Tokiame negausiame, bet labai nevienalyčiame, labai „margame“ studentų humanitarų būryje retas kuris buvo ilgesnį laiką sistemingai mokęsis lietuvių literatūrinės kalbos. Išimtį sudarė gal tik moksleiviai voronežiečiai, bet ir jie tos kalbos mokėsi neilgai. Visi kiti buvo jos pramokę patys, iš knygų ir laikraščių. O kokia anuomet buvo knygų ir laikraščių kalba, dabartinė jaunesnioji karta turbūt nė įsivaizduoti negali…
       Į privalomą paskaitų sąrašą pačiame pirmajame semestre buvo įtrauktos dvi bendrojo lietuvių kalbos kurso valandos. Visi iš anksto žinojome, kad tą kursą skaitys Rygiškių Jonas, profesorius Jonas Jablonskis.
       Dėstomuosius dalykus tiek iš pat pradžių, tiek ir vėliau, kol aš lankiau universitetą, rinkosi patys studentai iš jų bendro sąrašo, taip apskaičiuodami, kad susidarytų bent minimumas valandų, reikalingų tam, kad būtų įskaitytas semestras. Kiekvienas savaip „kombinuodavo“, atsižvelgdamas į savo laisvalaikį po darbo arba tarnybos įstaigoje, į savo buities sąlygas bei aplinkybes. Iš pradžių pasirinkimas buvo nedidelis, nes profesorių bei docentų ir lektorių, tad ir jų dėstomų dalykų bendras valandų skaičius buvo ne per didžiausias.
       Pirmosios paskaitos prasidėjo bene kovo pradžioje. Vieni po kito jas pradėjo skaityti M. Biržiška (lietuvių literatūros istorija), V. Krėvė-Mickevičius (rusų literatūros istorija), A. Voldemaras (graikų literatūros istorija), J. Yčas (Lietuvos istorija), K. Būga (įvadas į kalbotyrą) ir dar nepamenu kas.
       Nenorėdamas (ir negalėdamas) per daug apsikrauti paskaitomis, dvi valandas rezervavau Jablonskio skaitomam kursui. Jas pridėjus prie kitų, jau mano pradėtų klausyti, turėjo susidaryti tasai minimumas.
       Teko kiek palaukti, kol buvo paskelbta vitrinoje, kad tokią ir tokią dieną, tokią ir tokią valandą pradės skaityti ir profesorius Jablonskis.
       Mūsų fakultete (bent jau jo humanitariniame skyriuje) visos anų metų pavasario semestro paskaitos buvo skaitomos popietinėmis valandomis, nes beveik visi studentai buvo valstybinių įstaigų tarnautojai. Jeigu kuris ir netarnaudavo, tai vertėsi gana skurdžiai apmokamomis privatinėmis pamokomis. Vienas kitas mokytojavo Kaune arba kur netoliese. Ak, ir patys profesoriai čia vienur, čia kitur ėjo ir kitas pareigas. Tūlam tos pareigos universitete buvo antraeilės…
       Galėjo būti antroji kovo pusė, nes jau pavasarėjo, kai išklausęs vieną ar dvi valandas „didžiuosiuose“ universiteto rūmuose (tada dar vieninteliuose jo rūmuose, kampas Donelaičio ir Mickevičiaus g.), drauge su keletu savo kolegų risčia bėgau į profesoriaus Jablonskio butą (kampas Vilniaus ir Jablonskio g.). Per 15 minučių reikėjo padaryti nemažą kelio galą. Bėgome be paltų, kad nereiktų gaišti nei Universiteto, nei Jablonskio buto rūbinėje. Taip ir lakstėme visą semestrą, tokiu pat „aliuru“ ir ten, ir atgal, nes po Jablonskio paskaitos dar reikdavo gal vieną, gal dvi paskaitas atsėdėti anuose rūmuose.
       Laiko ekonomijos sumetimais prof. Jablonskis pertraukos nedarydavo, tad dvi jo akademinės valandos trukdavo 90 minučių be poilsio jam pačiam, o mes, studentai, sutaupydavome irgi šiek tiek laiko universiteto bufete užkąsti, parūkyti…
       Skubėti, bėgte bėgti šį sykį mane vertė ne tiktai nenoras pavėluoti, bet ir savotiškas „smalsumas“, šiuo atveju turbūt dovanotinas: kaipgi atrodo šita didelė įžymybė, jau seniai mūsų rašomosios kalbos tėvu vadinama? Ką jis mums pasakys pirmosios pažinties proga su savo nauja auditorija?..
       Studentų – humanitarų ir teisininkų – susirinko kelios dešimtys ir užėmė gana didelį, ilgą kambarį. Susėdome į mokyklinius dviviečius suolus, dviem eilėmis sustatytus, su plačiu taku per vidurį. Pavyko užimti gana gerą vietą: trečiame ar ketvirtame suole nuo „katedros“, t. y. nuo tuščios vietos prie lango, kurią netrukus turės užimti profesorius. Iš čia galima bus geriau įsižiūrėti, geriau girdėti, ką jis kalbės. Po minutės, po kitos atsidarė durys, ir dvi nebejaunos moterys (viena profesoriaus žmona, kita turbūt tarnaitė) įvežė Rygiškių Joną, sėdintį krėsle keturiais žemais tekinėliais, atrodantį lygiai taip, kokį esu jį matęs daug kartų fotonuotraukose. Tas pats krėslas su pinta atloša, tas pats senelis, įsisupstęs į platų minkštą chalatą, su pledu ant kelių, su juoda apvalia kepuraite ant galvos.
       Tą dieną ir pamačiau pirmą kartą Rygiškių Joną, nors Kaune jau buvau išgyvenęs trejus metus. Dėl savo invalidumo jis retai kada ir retai kur pasirodydavo. O girdėti apie jį jau daug buvo tekę iš jo mokinių voronežiečių, vienas kitas šiaip mano pažįstamas su didele pagarba papasakodavo man apie jį kaip apie lietuvių kalbos kursų vedėją. Buvau skaitęs jo straipsnius kalbos klausimais, naujai išeinančių knygų recenzijas.
       Atrodė daug senesnis, nei iš tikrųjų buvo (ėjo šešiasdešimt antrus metus), bet šitas paliegėlis sulig pirmaisiais savo žodžiais mane nustebino tokiu energingu, tokiu tvirtu jauno žmogaus balsu. Didelį įspūdį man padarė jo nepaprastai malonios ir protingos akys. Tokio gilaus, raiškingo žvilgsnio ligi šiol aš dar nebuvau matęs. Kažin, ar esu matęs ir kada nors vėliau. Jau per pirmąsias jo paskaitas patyriau, kaip jis viską gerai mato (buvo be akinių) ir gerai girdi. Iš tolo pastebi, kad lentoje rašantysis studentas nepadėjo taško ant „i“, kad tvirtapradę priegaidę ant siaurosios „e“ padėjo per toli nuo taško, kad „k“ raidės „kotelis“ per trumpas…
       Profesorius atskleidė storą sąsiuvinį, pakvietė prie lentos, matyt, jam pažįstamą studentą (paklausė jį, kur dabar gyvenąs, kur tarnaująs) ir ėmė diktuoti paskirus sakinius, kuriuose buvo vienoks ar kitoks kilmininko linksnis. Tikrino, ar rašantysis nepadarė kokios klaidos, ar gerai sužymėjo priegaides, ar žino, kuris čia kilmininkas (kaip jis pavadintas), kuo skiriasi nuo kurio kito kilmininko. Ta pačia proga duodavo keletą panašių kilmininkų pavyzdžių, kurių rašyti lentoje nereikėjo, tiktai mes, klausytojai, juos žymėjomės savo sąsiuviniuose.
       Paskui kvietė prie lentos kitus studentus, norinčius rašyti, ir vėl tas pats kartojosi. Kai norinčiųjų – savanorių, anot profesoriaus, neatsirasdavo (tūlas drovėjosi, jautėsi prislėgtas tokio didelio autoriteto), profesorius pagrasydavo pusiau juokais, kad būsiąs priverstas ką nors „mobilizuoti“, ir „rašytojų“ vėl atsirasdavo.
       Taip praėjo dvi akademinės valandos, pačios pirmosios, tokios man atmintinos.
       Iš tikrųjų tai buvo negi paskaitos, tai buvo paprasčiausios pamokos, labai panašios į tas, kada prieš keliolika metų būdamas antros ar trečios klasės gimnazistu, irgi rašydavau lentoje ar sąsiuvinyje atskirus sakinius ir juos nagrinėdavau.
       Kitaip nė negalėjo būti: norint pakelti gimtosios kalbos mokėjimo lygį, anuomet tokį žemą, ir suvienodinti įvairaus amžiaus, įvairiais laikais įvairias mokyklas baigusių studentų kalbinę kultūrą, iš pradžių ir tebuvo reikalinga tik tokia „učioba“, kaip kitados vidurinių klasių gimnazistams. Ne kažką mokėjo jau ir lietuviškas gimnazijas baigusieji sunkiais pokario metais, kada nebuvo pakenčiamų vadovėlių ir patys lietuvių kalbos mokytojai buvo savamoksliai mėgėjai. Būtinai reikėjo viską pakartoti, taip sakant, nuo „abėcėlės“.
       Vėliau rašėme sakinius su kitais linksniais, juos klasifikavome, vienus su kitais lyginome. Kažin, ar spėjome aną pavasarį visus linksnius paliesti ir aptarti: semestras buvo per trumpas.
       Tų pačių 1922 m. rudens semestre, daug ilgesniame, vėl nagrinėjome įvardžiuotinius ir kitokius būdvardžius, veiksmažodžių laikus ir nuosakas. Ir vėl viską kirčiavome, priegaidžiavome. Kitų kalbų dalių (skaitvardžių, įvardžių, prieveiksmių…) beveik nepalietėme. Kiek ilgėliau apsistojome prie sudurtinių laikų lyčių. Ypatingą dėmesį atkreipdavo Jablonskis į būdvardžius galūnėmis -inis, -iškas, -ingas. Skaitėme gera kalba parašytus arba gerai iš svetimų kalbų išverstus trumpesnius veikalus. Ilgai buvome sustoję prie E. Ožeškienės „Sukčių“. Šita apysakaitė kitados buvo laisvai išversta V. Kudirkos ar jo perdirbta iš „Pokątny doradca“. Jos kalbą ištaisė gal dar „Varpo“ laikais pats Rygiškių Jonas. Kažkuriais pokario metais ją išleido vėl Švietimo ministerija po to, kai mūsų profesorius kalbą dar kartą peržiūrėjo. Išėjo tikras grožinės prozos šedevras. Skaitėme „Sukčius“ čia pat, auditorijoje, pabraukdami kas sau gražesnius sakinius, darėmės pastabas. Šitai nedidelei, gal poros lankų knygelei, ligi šiol turiu didelių sentimentų: ją anuomet buvau ištisai nusirašęs, kad geriau įsidėmėčiau jos atskiras vietas. Dvejus metus dėstydamas lietuvių kalbą Kauno aukštesniojoj komercijos mokykloj, kur buvo daug nelietuvių ir dar daugiau nulietuvėjusių lietuvių, išnagrinėjau ją su savo mokiniais nelyginant Niutono binomą. Ir diktantus iš jos rašėme, ir atpasakojimus, ir jos atskirus sakinius galvon dėjomės.
       Labai giriamai profesorius atsiliepdavo apie Aišbės „Pajudinkime, vyrai, žemę!“ (perdirbinys iš vengrų rašytojo M. Jokai apysakos). Vieną kitą ir šios knygelės vietą paskaitydavome. Dar patardavo paskaitinėti Keturakio „Ameriką pirtyje“, vieną kitą jo paties sudarytos chrestomatijos „Vargo mokyklai“ vietą. Toks anuomet buvo gera kalba parašytų knygų badas!
       Taisydavome valdžios įstaigų, Seimo stenogramų, laikraščių bei žurnalų kalbą. Šitokie savotiški kalbos seminarai būdavo itin įdomūs ir kartais labai linksmai nuteikdavo auditoriją. Šitokie „atrakcionai“ paįvairindavo mūsų pratybas, nors, beje, aš per visą Jablonskio auditorijoje praleistą laiką neatsimenu nė vienos valandos, kuri būtų buvusi nuobodi, neįdomi.
       Valdžios įstaigų kalba, kuri 1919–1921 m. buvo tiesiog siaubinga, šiuo metu jau buvo gerokai apvalyta ir apdailinta. Jau niekas neberašė „atsakydamas ant Jūsų rašto“, „kareiviai priskirti ant maitinimo“, „išvykau tarnybos reikalais sulig Jūsų įsakymo“, „sandėly trūksta penkių porų valstybinių batų“ ir pan. Ją apvalė patys raštingesni įstaigų viršininkai bei jų valdiniai, tarp kurių buvo abiturientų ir studentų, bet dar ilgai oficiali kalba buvo toli gražu ne „ideali“. Didelį darbą atliko įvairios terminologijos komisijos, kuriose ir prof. Jablonskis dalyvaudavo arba kurioms patalkininkaudavo. Ir jam ne visada būdavo lengva susidoroti su tam tikrais trafaretiniais posakiais, su painiomis juridinėmis ir kitokiomis formulėmis, su ilgomis antraštėmis. Kartą, atsimenu, vienas studentas paklausė profesoriaus, ką daryti su tokiu Seimo stenogramos „šedevru“: „Tiltų rinkliavos įstatymo antrosios dalies trečiojo punkto pirmosios pastabos raidės a pakeitimo projekto trečiojo skaitymo protokolas“. Cituoju iš atminties, bet beveik autentiškai. Antraštės prasmė aiški, bet jos formulavimas nepakenčiamas. Nebeatsimenu, deja, ką pasakė Jablonskis.
       Tobulėjo pamaži ir laikraščių kalba, nors jų redaktoriai ir kalbos taisytojai dažnai ir persistengdavo, „sukurdavo“ tokius tariamai lietuviškus žodžius bei posakius, kurie norinčiuosius pramokti kalbos dar labiau kvaišindavo.
       Jablonskis kažkokiu nuostabiu būdu įstengdavo pastebėti periodinėj spaudoj ir atskiruose leidiniuose pasitaikančias anomalijas ir pasakyti savo ilgesnėse recenzijose bei trumpose pastabose savo autoritetingą žodį.
       Savo sprendimuose būdavo gana griežtas visais atvejais, kada iš anksto apsvarstydavo kokį ginčijamą klausimą, bet jeigu dėl ko suabejodavo, galutinai dar nenusistatydavo, tai kantriai išklausydavo ir studentų nuomonės, dažnai pats juos klausdavo, ar yra jų tarmėse toks ir toks žodis, toks ir toks posakis ar konstrukcija. Gerai mokėjo lietuvių kalbos tarmes ir tarmybėms buvo gana atlaidus, nors jos ir nesutapdavo su „nusistojusiais literatūrinės kalbos „kanonais“. Sakyti ir rašyti „reikia atidaryti langą“, „reikia priimti svečią“ ir pan. leisdavo tik žemaičiams. Rodos, kad tik žemaičiams. Aukštaičius rytiečius už tokius galininkus net bardavo. Nemėgo rašančių „nieko gero“, „nieko naujo“…
       Buvo reiklus net mažmožiuose. Darydavo pastabas rašantiems lentoje, jeigu kas „pakardavo“ žodį eilutės gale, parašydavo per ilgą brūkšnį ar brūkšnelį, labai nemėgo raidės K su trumpu „koteliu“. Kartą, pamatęs ant studentės kairės rankos piršto apvalų žiedą, paklausė, ar ji turinti vaikų. Į jos teigiamą (ir nedrąsų) atsakymą reagavo griežta pastaba: „Tai kaipgi tamsta savo vaikus pripratinsi prie tvarkos, jeigu pati esi tokia netvarkinga?“ Kartą išbarė nebemažo laipsnio karininką už netvarkingą rašymą lentoje: „Gal ir tamstos kareiviai tokie nedrausmingi kaip ir tamsta?“
       Grąžindamas rašomuosius darbus irgi nešykštėdavo griežtų pastabų, tačiau neminėdamas jų autorių pavardžių. Išbardavo, taip sakant, anonimiškai. Radęs Būgos pavardę parašytą su trumpąja „u“, ne tik patį rašėją „išdirbdavo“, bet ta pačia proga ir visus kitus tąja tema rašiusius, kurie kuo nors „nusidėjo“.
       Rodos, kad studentai ir studentės, gavę barti, neįsižeisdavo, nes suprasdavo, jog šitam darbo herojui, senam paliegusiam žmogui, negalima atimti teisės reikalauti, kad ir jaunuomenė būtų darbštesnė, rūpestingesnė. Nežinau, kaip aš pats būčiau jautęsis, jeigu būčiau kada gavęs griežtesnę pastabą. Laimė, nė sykio nebuvau gavęs. Bijodavau, kad, sergėk Dieve, nesužinotų, jog jau mokytojauju. Va ims kada ir paklaus, kur ir ką dirbu. Tai bus gražu, kai pasakys: „Kaip tamsta gali kitus mokyti, pats nieko nemokėdamas?“ Tokių pastabų mes kartais girdėdavome.
       Rašyti lentoje teko ne vieną kartą, ir viskas baigdavosi geruoju: negavau nei pastabų, nei komplimentų. Komplimentais čia pavadinau pagyrimus, kurių kartais nepašykštėdavo Jablonskis gerai atsakinėjantiems studentams, ypač tada, kai būdavo itin gerai nusiteikęs. Su tokiais dar minutę ar kitą trumpai pasikalbėdavo, ką nors papildomai jiems patardavo pasiskaityti, kai ką paaiškindavo. Iš to būdavo daug naudos visai auditorijai.
       Priegaidei tam tikrų dvigarsių aš niekada neturėjau klausos. Ir dabar neturiu. Mano laimė, kad Rygiškių Jonas taip aiškiai tardavo žodžius, jog net man, klausos neturinčiam, nesunku būdavo atskirti tvirtagalę priegaidę nuo tvirtapradės. Kai suabejodavau ir berašydamas stabteldavau, galvodavau ir narstydavau, jis tą patį žodį dar pakartodavo, ir tai padėdavo man susivokti. Kartą pastebėjau, kad man šitaip besvarstant, jo dešinės rankos smilius daro nedidelį vingį, panašų į tvirtagalės priegaidės ženklą (~), daro turbūt nesąmoningai, nelyginant hipnotizuoja rašantįjį, sufleruoja jam. O jeigu priegaidė tvirtapradė, ranka ramiai guli ant kelio. Šita nežymi aplinkybė, atrodo, gelbėjo mane nuo kai kurių nemalonumų.
       Ir vis dėlto gavau kartą ir aš iš profesoriaus labai originalų, nenupelnytą komplimentą. Parašęs lentoje sakinį ir paklaustas, kuris čia, šiame sakinyje pasitaikęs, dalyvis, truputį suglumau, nesusivokiau, kaip jis lietuviškai pavadintas, ir nei iš šio, nei iš to pasakiau lotyniškai: „Participium perfecti passivi“. Užuot padaręs pastabą, kad nemoku gimtosios kalbos gramatikos terminologijos, profesorius tarė:
       – Bene, homo cogitans es, sede*.
       Jis, ilgai gimnazijoje dėstęs lotynų kalbą, šitai kalbai turėjo didelių sentimentų.
       Kitą kartą davė man ištaisyti tokį vieno studento posakį, pavartotą rašinyje. „Jaunoji Lietuva“, Maironiu parašyta…“
       – Turbūt tamstos kolega rusiškai galvoja. Napisannaja Maironisom… Kaip tamstai atrodo, koks čia ablativus? Gal ablativus instrumentalis? Tai kas gi tada Maironiu rašė? Kurgi pats rašytojas? Kur subjektas? O gal čia lotyniškai galvojama? Kaip bus lotyniškai „Roma Romulo ir Remo yra įkurta?
       – Roma a Romulo et Remo condita est, – atsakiau.
       – Optime, sede**.
       Aiškindamas bei nagrinėdamas kai kuriuos lietuvių kalbos sakinius, juos ir rusiškai, ir lotyniškai, ir vokiškai pasakydavo. Tada lietuviško sakinio prasmė ir specifika, jo originalumas dar labiau išryškėdavo.
       Būdavo greitas supykti, greitas ir „atsiaušėti“, anot rytiečių aukštaičių. Kartais per abi valandas būdavo gerai nusiteikęs. Tada būdavo labai įdomus, labai sąmojingas, mėgdavo pajuokauti, mįslę užminti. Kartą auditorijos paklausė:
       – Na, vyrai moterys, ar jūs žinote tokią mįslę: Unus sum, trinitas sum, initium mundi, finis saeculorum, non deus sum, quid sum***?
       Atsakymo nesulaukė, niekas šitos mįslės nebuvo girdėjęs.
       – Na tai aš pasakysiu: littera m (raidė m viena, jos elementai trys; mundus prasideda raide m, saeculorum baigiasi ta pačia raide).
       Nuo 1922 m. rudens Jablonskio paskaitos būdavo tik rytais. Rytinės valandos (dar prieš prasidedant darbui įstaigose arba kiek vėliau) buvo daug patogesnės studentams ir mat ne taip vargino profesorių. Kai studentai susirinkdavo kiek anksčiau ir klasėje dar nerasdavo profesoriaus, tai ir patys jį atsiveždavo iš jo kambario. Kelio nedaug: iš jo kambario keli žingsniai siauru koridoriumi ir dar keli žingsniai per pačią klasę ligi pirmojo klasės lango. Čia gana šviesu, iš čia gerai matyti lenta, pastatyta truputį įstrižai klasę, kad profesoriui būtų lengviau stebėti, kas joje rašoma. Kartą ir šio rašinio autoriui teko dalyvauti šitoj „ekspedicijoj“. Įėjome į kabinetą keturiese, nes pakeliui reikėjo įveikti slenkstį tarp kabineto ir koridoriaus, nelabai plataus. Krėslo tekinėliai žemi, slenkstis nelabai žemas, bijome profesorių sutrenkti. Galėtume jį su visu krėslu per slenkstį kelte perkelti, bet kai keturiese susigrūsime tarpduryje, tai ir krėslą galime apversti. Ir šiaip, ir taip bandome. Sutrikome ir nežinome, ką daryti.
       – Ne, vyrai, jūs ne taip… Jūs mane geriau atbulą, kaip vėžį.
       Apgręžiame, vežame atbulą, viskas gerai išeina. „Kelionės“ metu profesorius juokiasi: gal patenkintas savo sąmoju, gal iš to, kad mes buvome tokie nesupratingi. Tą rytą buvo labai gerai nusiteikęs. Bene tada ir aną lotynišką mįslę mums užminė.
       Jo kalbinė erudicija buvo nepaprasta. Ak, tuo įsitikinti pakanka atidžiai perskaityti jo gramatiką, išėjusią 1922 m. gale. Kai dabar, beveik po 44 metų, retkarčiais paskaitinėju jo sakinių pavyzdžius, jie mane daugiau žavi nei anuomet, kada jis diktavo mums juos iš savo sąsiuvinio. Kai kuriuos atpažįstu, prisimenu juos rašęs anais atmintinais metais. Kiek ten darbo įdėta juos renkant, grupuojant, vardijant! Pavyzdžiai, paimti iš tautosakos, ypač iš dainų, kalba apie jo didelį estetinį skonį. Ir aplamai iš visos jo gramatikos dvelkia kažkokia subtilia, savotiška poezija. Šita gramatika – didelio talento ir didelio darbštumo vaisius. O juk jau 1922 m. jis nebegalėjo pats rašyti, jis tik „rašydino“, anot jo betariant. Turėjo kelis studentus, savo neoficialius „sekretorius“, kurie dirbo jo paties kabinete. Rašomuosius darbus skaitydavo pats ir savo padėjėjams nurodinėdavo, kuri rašinio vieta taisytina ir kaip taisytina. Vadinasi, profesorius rašinius „taisydino“. Esu girdėjęs iš savo kolegų, kad jo padėjėjai kurį metą dažnai keisdavęsi: nerūpestingus, nesumanius, kalbos dalykuose nedaug tenusimanančius pats „atstatydavęs“, o kiti patys „dezertyruodavę“, nes negalėdavę prisitaikyti prie jo griežtų reikalavimų. Būdamas labai rūpestingas ir akuratus, jis to paties reikalaudavo ir iš savo padėjėjų. O norinčių padirbėti su juo ir daug ko išmokti niekuomet netrūko. Jeigu tokių buvusių jo padėjėjų dar esama dabar kur nors, būtų labai įdomu iš jų ką nors dar nežinomo sužinoti.
       Dabar nebeprisimenu, ar yra kada buvęs Jablonskio sekretoriumi A. Salys, įstojęs į universitetą bene 1923 m. rudenį, bet gerai atsimenu, kad ilgokai juo buvo Pr. Skardžius: kai kuriuose mano rašiniuose pastabos buvo padarytos jo ranka.
       Išklausęs dvi valandas pirmajame semestre, turėjau eiti laikyti kolokviumo. Paskirtą dieną susirinkome keletas ar keliolika studentų klasėje, o iš čia po vieną ar po du ėjome į profesoriaus kabinetą egzaminuotis. Įėjau į gana jaukų saulėtą kambarį tuo metu, kai profesorius ką tik buvo baigęs klausinėti man nepažįstamą studentą ir jau pradėjęs rašyti savo pavardę jo studijų knygelėje. Rašymo procedūra truko labai ilgai: parašo vieną ar dvi savo pavardės raides, atsikvepia iš nuovargio, paprašo studentą su visu krėslu pakreipti į dešinę ar į kairę, vėl parašo porą raidžių, vėl pasiilsi, paprašo pastūmėti krėslą kiek arčiau prie stalo. Vienuolikai raidžių pasirašyti prireikė kelių minučių. Parašas išėjo nevykęs, per pusantros eilutės nutįso. Dirstelėjęs į savo parašą, profesorius staiga nusikvatojo: „Tai bent pasirašiau! Kas čia man pasidarė, kad parašiau Jablonskytė? A-a… Va kodėl: ėmiau galvoti apie savo dukterį ir pavirtau Jablonskyte“. Teko taisyti parašą, vėl vargti. Parašas išėjo dar negražesnis. Tą dieną pirmą kartą patyriau, kad Rygiškių Jonas rašyti nebegali: ligi šiol šito nežinojau.
       Atėjo ir mano eilė atsakinėti. Padiktavo vieną kitą veiksmažodžio bendratį ir liepė padaryti visus, kiek galima, dalyvius. Paskui reikėjo aiškinti, kuris dalyvis iš kurios lyties padaromas. Padariau vieną klaidą, bet tas man nepakenkė. Ramiai, gražiai kas reikia paaiškino ir pasirašė mano knygelėje. Rašėsi ir dabar ilgai, pasilsėdamas.
       Pasibaigus kitam iš eilės semestrui, vėl atėjau įskaitos. Padėjau ant stalo knygelę. Kadangi tai buvo antras ir jau paskutinis kolokviumas, nes paskaitų minimumas jau buvo išklausytas, tai maniau, kad „šitas numeris taip lengvai nepraeis“, kad teks lįsti pro siauresnį plyšį. Tokių „kazusų“ jau pasitaikydavo, nors ir labai retai, per J. Yčo ir V. Krėvės-Mickevičiaus daromus kolokviumus. O juk prof. Jablonskis už anuos du daug griežtesnis. Jeigu parašo negausiu, gali trūkti minimumo valandų.
       Labai mėgdavo su studentais pasišnekėti, šio to paklausinėti apie jų „dienas ir darbus“. Tai irgi būdavo savotiškas preliminarinis kolokviumas, šitaip tikrindavo, ar studentas taisyklingai kalba. Šitoks jo metodas studentams nebuvo paslaptis: kalbėdamiesi su juo, būdavo atsargūs, atsakinėdavo lakoniškai, neskubėdami. Kartą ir pats pasakė vietoj visùs dárbus – visùs darbùs, nusijuokė ir „pasiaiškino“: „Vis dėlto šitaip aš turbūt neparašyčiau“.
       Pasisekė kuo geriausiai.
       – Ar jau gerai moki lietuvių kalbą? – paklausė.
       – Nieko nemoku, – atsakiau.
       – Jeigu supranti, kad nemoki, tai išmoksi. Tai didelis tamstos nuopelnas, kad prisipažįsti. Duok knygelę, pasirašysiu. Ir pasirašė. Aišku, kad buvo gerai nusiteikęs ir linkęs pajuokauti, todėl ir pasirašė.
       Ištaisytus rašomuosius darbus grąžindavo prieš prasidedant paskaitoms (pamokoms) ir jų klaidas nagrinėdavo žiūrėdamas į savo sąsiuvinį, kuriame jo padėjėjai sužymėdavo viską, ką reikia. Kas kurią klaidą padarė, visiems paaiškėdavo tik tada, kai studentas paprašydavo ką nors plačiau, nuodugniau paaiškinti arba viešai prisipažindavo tą klaidą padaręs jis. Kartais – labai retai – atsirasdavo ir tokių rašinio autorių, kurie parodydavo nenorą sutikti su profesoriaus nuomone. Atsimenu vieną gana komišką потешный atsitikimą, kada profesorius labai sąmojingai „sukirto“ labai jauną savo oponentą. Rašėme laišką apie savo gyvenimą ir buitį Kaune (laišką, adresuotą kam kas nori – tėvui, motinai, broliui, draugui…). Nagrinėdamas šių laiškų kalbą, profesorius pacitavo tokį vieno laiško sakinį: „Kas link universiteto, tai aš jau pradėjau jį lankyti“. Pacitavęs paklausė: „O čia kas per žodis – kas link?“ Jaunasis studentas, iš pažiūros panašus į vidurinių klasių gimnazistą, savo ruožtu paklausė, kuo gi blogas šitas žodis, šnekamojoje kalboje taip dažnai vartojamas. Profesorius pamokomai atsakė:
       – Pasimokyk tamsta kalbos iš mano tarnaitės, jokių mokslų nėjusios… iš mano tarnaitės pasimokyk. Šįryt parnešė tarnaitė iš senamiesčio turgaus cibulių laiškų… cibulių laiškų parnešė tarnaitė. Aš ir klausiu ją: „Ar jau yra turguje cibulių?“ – „Ajai, cibulių, cibulių – pilnas turgus!“ Ji nesakė: „Kas link cibulių, tai jų labai daug“, nesakė šitaip, ji tik sakė: „Ajai, kiek tų cibulių turguje!“
       Šituos Rygiškių Jono sakinius parašiau čia bemaž autentiškai, su visais atskirų žodžių pasikartojimais. Panašūs pasikartojimai (inversijos) yra būdingi daugeliui mokytojų, ilgai dirbusių mokykloje.
       Profesoriaus balse, kai jis aiškino šito nelemto „kas link“ absurdiškumą tokiu originaliu būdu, nebuvo girdėti nei ironijos, nei pašaipos, nei paniekos tono. Kalbėjo jis taip nuostabiai ramiai, nuoširdžiai, artistiškai.
       Kitą kartą kitas studentas rado savo rašinyje pabrauktą žodį  p a i d a g o g a s  ir paklausė, kuo tas žodis negeras. Dabar esą daug kas taip sako ir rašo.
       – Tai tamsta, matyt, gerai moki graikų kalbą, jeigu būtinai nori apginti paidagogą, gal ir apie graikų kalbos tarmes nusimanai?
       – Visai nemoku, – atsakė studentas, – tik girdėjau šitaip sakant.
       – Tai gal esi girdėjęs tokius žodžius, kaip, pvz., sfera, atmosfera, demonas? Kaip juos parašytumei?
       – Taip ir parašyčiau: sfera, atmosfera…
       – Tai kodėl neparašytumei sfaira, atmosfaira?..
       Studentas gūžtelėjo pečiais.
       – Jeigu rašai paidagogas, tai rašyk ir sfaira, atmosfaira, Aigiptas, daimonas… Šituos žodžius mes paėmėme ne iš graikų kalbos tiesiogiai, o iš rusų, tai ir turime juos taip, o ne kitaip tarti ir rašyti. Ir vokiečiai nežino nei paidagogo, nei Aigipto…
       Kartą buvo kalbama apie tai, kaip versti į lietuvių kalbą „положение“, „состояние“, „быть“, „быт“. Atskiruose lapeliuose surašėme savo „projektus“ ir įteikėme profesoriui. Per kitą paskaitą visi svarstėme, ieškojome analogijos kitose kalbose, kuriose bent kiek nusimanėme ir mes, studentai. Ieškojome pavyzdžių gyvoje liaudies kalboje. Vienas studentas, rytų aukštaitis, rusų быт pasiūlė versti buitis. Jablonskis palingavo galvą tartum nepritardamas. Paklausė, gal kas žino visą sakinį, kuriame būtų šitas žodis. Atskiroj kortelėj parašiau tokį mano girdėtą gimtinėj posakį: „Vienasėdžiuose kitokia buitis negu kaime“. Kitą kartą kilo abejonė, ar geras žodis važiuotė (Susisiekimo ministerijoj buvo važiuotės tarnyba). Mes, rytiečiai, apgynėme ir šitą žodį, senesnių žmonių dar plačiai tebevartojamą Lietuvos rytuose.
       Dėl tokių žodžių kaip положение, состояние, kiek pamenu, taip ir nepadarėme savo „reziumė“.
       Paliesdamas čia šitokias ir kitokias smulkmenas, aš noriu pasakyti, kad Rygiškių Jonas, būdamas didelis autoritetas kalbos dalykuose, kurį laiką būdamas vienintelis autoritetas (Būga neturėjo laiko per daug gilintis į praktišką kalbos pusę), nebuvo kažkoks diktatorius šioj srity. „Šitą minį galima turbūt ir geriau išreikšti… galvokite, svarstykite, gyvojoj kalboj pavyzdžių ieškokite“, – sakydavo jis studentams per panašias „diskusijas“.
       Labai skaudžiai išgyveno Būgos mirtį. Buvo gana šalta gruodžio pradžios diena, kai milžiniška laidotuvių eisena slinko pro Jablonskio ir Vilniaus gatvės kampą. Rygiškių Jonas sėdėjęs balkone savo krėsle ir verkęs. Tai matė ir man pasakojo mano kolegos studentai: kad ir dalyvavau šitoj eisenoj, bet šito nemačiau, nes ėjau ne su studentais, o su savo mokyklos mokytojais ir mokiniais, per toli nuo eisenos pradžios. Kiek vėliau, rodos, jis yra kažką rašęs apie Būgą.
       Ateinančių 1925 m. pradžioje buvau liudininku gerai man atmintino įvykio. Universitetas šventė trejų metų sukaktuves. Didžiojoj salėj už ilgų stalų, bent dviem eilėmis sustatytų, savo vietas užėmė profesūra su senatu priešaky. Salė sausakimšai pilna stačių visų fakultetų studentų, laukiančių iškilmių pradžios. Stovėti ir laukti darosi vos vos pakenčiama. Daug studentų tarpduriuose ir ant palangių. Nežinome, kodėl taip ilgai delsiama, kodėl neskelbiamas iškilmingas posėdis. Kažkas iš stovinčiųjų netoli manęs aiškina savo kaimynui, kad keli studentai išvykę automobiliu atvežti prof. Jablonskio. Ir tikrai po minutės kitos atsidaro durys šalia anų ilgų stalų, ir studentai įneša profesorių, sėdintį tiek kartų matytame krėsle. Salė antrame aukšte. Nuo šaligatvio ligi jos teko įveikti nemaža kliūčių. Tokiam paliegusiam seneliui kelionė gana vėlų vakarą turbūt buvo nelengva. Ir iškilmės negreit baigėsi. Matėme jį dabar sėdintį šalia senato, ne prie stalo, o nedidelėj pakyloj (gal specialiai jam padarytoj).
       Studentų minia staiga nutyla, bet po vienos kitos akimirkos pakyla tokia crescendo auganti ovacijų audra, kokios dar nebuvau matęs. Bet ovacijos netrukus liaujasi. Jų kaltininkas pravirksta, ima bejėgiškai mosuoti rankomis į studentų pusę, šitokiu būdu prašydamas ovacijas sustabdyti. Ir vėl ūmai įsigali tyla. Panašios ovacijos turbūt sujaudintų ir sugraudintų kiekvieną jautrų žmogų, vis tiek kurio amžiaus jis būtų, ne tiktai tokį ligos ir darbo išvargintą veteraną. Rygiškių Jonas aplamai buvo labai jautrus, nuoširdus, geraširdis. Netgi tada, kai jis ką nors pabardavo, jo balse galima buvo pajusti kažkokią pašalinę visai nepiktą, nuoširdžią intonaciją, tartum lygiagrečiai skambančią, nelyginant aidą, palydintį jo pakeltą balsą.
       Kai Jablonskio paskaita pasibaigdavo, auditorija ūmai dar neištuštėdavo. Dar pasilikdavo čia keli studentai, kurie kreipdavosi į jį su klausimais: kaip išversti tokį ar kitokį žodį ar posakį, ar gerai bus šitaip ar kitaip jį išvertus ir pan. Studentus, tarnaujančius valstybinėse įstaigose, kartais įgaliodavo jų viršininkai arba bendradarbiai jiems patarpininkauti.
       Kartą per rusų literatūros seminarą nei jo vadovas prof. Krėvė-Mickevičius, nei mes, studentai, negalėjome susidoroti su dviem žodžiais – мировоззрение ir мировосприятие, – ypač su antru žodžiu. Buvo kalbama apie Dostojevskį. Krėvė-Mickevičius „įgaliojo“ mane paklausti prof. Jablonskį: ką jis pasakys, ar aprobuos mūsų, studentų, siūlomą pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Pasibaigus paskaitai, priėjau prie prof. Jablonskio ir išdėsčiau jam visą reikalą.
       – Pasakyk man visą sakinį su šitais dviem žodžiais, – tarė jis.
       Kadangi tinkamo sakinio ekspromtu sugalvoti negalėjau, nes tuos du žodžius mes radome ne viename sakinyje, o dviejuose atskiruose kažkurioje monografijoje, tai pateikiau tokį teiginį: „Мы отличаем мировоззрение от мировосприятия“.
       Profesorius skėstelėjo rankomis ir tarė:
       – Bene aš žinau? Ar aš turiu viską žinoti? Visi į mane kreipiasi, visi mane klausia. Ateina karininkai – klausia apie šautuvus ir armotas, inžinieriai – apie mašinas ir tiltus, ateina veterinarai – papasakok jiems apie kiaulės vidurius… Tu, girdi, esi visų galų senis, turi viską žinoti. O šitas senis jau besmegenis.
       Tuo ir baigėsi mūsų dialogas. Aš truputį susikonfuzijau. Ligi šiol jis niekada neatsisakydavo patarti ar paaiškinti. Tiktai išėjęs į gatvę supratau padaręs klaidą: kodėl gi aš nepasakiau jam, ką mes per aną seminarą esame sugalvoję („pasaulėjautą“). Tada prof. Jablonskis gal būtų bent vėliau jį apsvarstęs ir po kitos paskaitos ką nors pasakęs. Jo ilgoką, savotišką atsakymą į mano trumpą klausimą tada šitaip aiškinau: jūs ir patys galvokite, negi aš vienas turiu galvoti už jus visus. Palikome pasaulėjautą.
       Gavęs keturių privalomų valandų įskaitą, dar lankiau vieną semestrą prof. Jablonskio paskaitas „savanoriu“. Dabar nebeprisimenu, kuriais metais jis nustojo skaitęs bendrąjį lietuvių kalbos kursą, nes jo sveikata buvo žymiai pablogėjusi. O egzaminų komisijoje dar dalyvaudavo ir egzaminuodavo pats. Jo vietą užėmė J. Balčikonis. Norėdamas papildyti žinias, klausiau ir jo paskaitų visus 1925 m. (4 valandas per 2 semestrus). Balčikonio auditorija buvo Universiteto rūmuose, visada pilnutėlė studentų. Mat jų skaičius tolydžio didėjo. Rygiškių Jono mokinių čia jau buvo vos pastebima mažuma, kurią sudarė tokie pat „savanoriai“. Juos visus, ypač jau mokytojaujančius, gąsdino viršum jų galvų pakibęs Damoklo kardas – lietuvių kalbos egzaminas. Šitie studentai mokytojai uoliai lankė Balčikonio paskaitas ir rašomuosius rašė.
       Dabar negaliu pasakyti, kiek buvo studentų, išlaikiusių lietuvių kalbos egzaminą ligi 1925 m. pabaigos, bet jų buvo tiktai vienas kitas. 1928 m. humanitarų, gavusių universiteto baigimo diplomus, buvo tik vienuolika (šeši – istorijos, trys – literatūros, vienas – kalbotyros ir vienas – senovės kalbų). Visi vienuolika, įskaitant ir šio rašinio autorių, studijas pradėjo 1922 m., todėl 1925 m., kad ir pridėjus prie šios vienuolikos vieną kitą, ligi 1928 m. dar universiteto nebaigusį, bet lietuvių k. egzaminą išlaikiusį, bendras išlaikiusiųjų skaičius negalėjo būti didelis. Vieni egzaminą atidėliodavo, kiti „nusikirsdavo“. Pastarieji atidėliojančius paskatindavo dar toliau atidėlioti, laikyti kitų dalykų egzaminus, o lietuvių k. palikti pačiai pabaigai. Anuomet bet kurio dalyko egzaminą galima buvo laikyti kada nori, jeigu tik tasai dalykas neįeina į baigiamųjų egzaminų (specialybės) grupę.
       Ligi 1926 m. pavasario semestro pradžios, kada mano studijos jau ėjo galop, kada jau buvau atlikęs visus privalomus seminaro darbus ir išlaikęs nemažai egzaminų (vieną kitą ir sunkesnį), ryžausi ir aš „surizikuoti“ egzaminuotis iš lietuvių kalbos. Kažkodėl šio dalyko egzaminas buvo paskelbtas gana vėlai, tik vasario pradžioj. Prof. Jablonskis jau gyveno kitur, Mickevičiaus gatvėje, jos kvartale tarp Laisvės alėjos ir Kęstučio gatvės, nedideliame jaukiame mediniame vieno aukšto namelyje. Rašomąjį darbą rašėme Kalnų gatvėje (dabar – Salomėjos Nėries).
       Tada čia buvo Humanitarinių mokslų fakulteto auditorijos ir šio fakulteto dekano kabinetas. Jau galėjo būti antroji šio mėnesio savaitė. Egzaminą laikė nemažas studentų būrys, arti trijų dešimčių. J. Balčikonis padiktavo temą: „Mano mėgstamiausias rašytojas“. Dar pastebėjo, kad reikia rašyti apie vieną kurį lietuvių literatūros atstovą. Pasirinkau Donelaitį. Baigus mums rašyti, Balčikonis, kuris vienas čia mus, rašančiuosius, „prižiūrėjo“, paskelbė, kad patenkinamai atestuotų sąrašas būsiąs paskelbtas pirmo aukšto koridoriuje, prie dekano kabineto. Šito sąrašo teko gerokai palaukti, gal daugiau nei savaitę. Vasaris jau gal buvo įpusėtas. Pagaliau, kaip sakoma, vieną gražią dieną pamatėme boluojant ir aną žadėtą sąrašą. Iš tolo matyti, kad sąraše pavardžių nedaug. Jų penkios tebuvo: keturių studentų ir vienos studentės. Ir Donelaičio mėgėjo (gal mylėtojo) pavardė aiškiai rašomąja mašinėle parašyta. Po sąrašu paskelbta, kad atsakomasis egzaminas būsiąs po kelių dienų prof. Jablonskio bute. Vadinasi, jau vienas sunkus akmuo nuo sprando nusirito, bet ar nusiris kitas?
       Paskirtą dieną renkamės ten ir susėdame siaurame koridoriuje priešais duris į prof. Jablonskio kabinetą. Dekanas Krėvė-Mickevičius šaukia studentus po vieną. Aiškiai girdėti, ko klausia profesorius, kaip atsakinėja klausiamasis. Girdime, kad ir pirmasis, ir antrasis mūsų kolega atsakinėja gana sklandžiai. Tvirtėja viltis, kad ir mes, likusieji, išlįsime pro šitą siaurą plyšį. Jau egzaminuojamas ir trečias iš eilės studentas, bet jam jau pradeda nesisekti, jis jau supainiojo linksnius taisydamas kažkokį tekstą, gal knygos, gal laikraščio tekstą, jau ir visai suglumo. Girdime profesoriaus balsą: „Tai kiekgi kartų tamsta esi skaitęs? (ką skaitęs – nesuvokiame, gal jo gramatiką…). Vieną kartą? Tamsta skaityk ir skaityk, dieną naktį skaityk, guldamas keldamas skaityk…“
       Aišku, kad „nusikirto“. Išeina iš kabineto su knygele rankoje. Aš ir mano kolegė pradedame nervintis, baimintis. Sėdime kaip ant žarijų. Jei dabar „nusikirsime“, tai vėl teks egzaminuotis tik daugiau kaip po pusės metų ir – svarbiausia – vėl rašomąjį rašyti. O jei patenkinamai neparašysime, tai žodžiu egzaminuotis neleis, ir prasidės „perpetuum mobile“. Ko gero, universiteto baigimas gali visus metus užtrukti. Baimės akys plačios!
       Bet dviem ir bijoti kažkaip ne taip sunku. Bent pasiguosti šiek tiek galima. Užėjo kvailas noras juokauti. „Taip, kolega, – sakau, – dabar artėja mums galas, bet jums pirma, o man vėliau. Pamatysite, dabar jūsų eilė, o aš dar truputį pagyvensiu.“
       O galvoju kitaip: kad bent jau greičiau, kam čia ilgai kamuotis. Besimokydamas 1907–1915 m. gimnazijoje laikiau daugybę visokių egzaminų – stojamųjų, keliamųjų ir baigiamųjų, – teko patirti visokios baimės, bet negi šitiek, kaip aną atmintinę dieną antroj 1926 m. vasario pusėj.
       Sėdime taip gal dešimt, gal ir penkiolika minučių, o mūsų dar nekviečia atsakinėti. Girdėti kalbantis, santūriai juokiantis. Pagaliau dekanas praveria duris ir kviečia… mane. Įeinu į nelabai didelį jaukų kambarį su daugybe pasieniuose lentynų, apkrautų knygomis. Kambario viduryje didokas stalas. Dekanas parodo laisvą kėdę, nueina prie pasienio, imlioja nuo lentynų po vieną knygas ir žiūrinėja, sklaido. Iš dešinės man profesorius Jablonskis savo krėsle, prie galo stalo (aš atsisėdu gal per metrą nuo jo, prie ilgojo krašto), prieš mane truputį įstrižai sėdi docentas A. Smetona, o šalia jo, prie pat stalo kampo, – docentas Balčikonis.
       Laukiu, kada pradės mane egzaminuoti, bet nėmaž nesijaudinu. Gal dėl to, kad prof. Jablonskis atrodo visai aprimęs, rūko storą papirosą ir juokauja su savo kolegomis. Atrodo, kad dar nebaigė su jais anksčiau prasidėjusio pokalbio. Jo gera nuotaika mane paveikia raminamai, tartum hipnotizuoja. Žiūri jis priešais save į aprasojusius lango stiklus (buvo šilta, apniukusi, apytamsė diena) ir klausia savo kolegų:
       – Tai tamstos man taip ir nepasakėte, ar lis šiandien, ar ne. Mat aš kaip tas žydas, kuris gyrėsi, kad jo vaikai labai protingi. Vienas, girdi, sako, kad lis, kitas – kad nelis, ir visada vienas atspėja.
       Mano nuotaika gerėja. Kai Jablonskis valandėlei nutyla, Balčikonis paduoda jam aplanką su mano rašiniu. Aiškiai matau, kad čia mano rašinys, bet nematau, kaip jis įvertintas, kas ir kur jame pabraukta. „Turbūt ims mano klaidas nagrinėti“, – pagalvoju. Bet ne… Dirstelėjęs į mano rašinį, gal į jo recenziją gale, Jablonskis grąžina jį Balčikoniui. Profesorius prabyla:
       – Tai tamsta būsi Miškinis? Na pažiūrėsime, kaip Miškinis… – ir perbraukia sau delnu per veidą nuo viršaus ligi apačios (dažnas jo gestas). – Yra tokia nedidelė knygelė, A. Giedriaus parašyta, „Miškinis“. Ar esi ją skaitęs?
       – Deja, ne, pone profesoriau.
       – Ar priegaides gerai skiri?
       – Deja, ne, neturiu klausos.
       – Tai iš kur esi? Kurios apskrities?
       – Utenos.
       – Tamstos kaimynas, Antanas Baranauskas, labai gerai skyrė.
       – Aš esu kitos tarmės atstovas, pagal Baranauską rytiečių šeštosios.
       – Šitaip… Na gerai, ištaisyk šito laikraščio kalbos klaidas. Ir duoda man „Lietuvos žinių“ numerį. Keletas vedamojo straipsnio ilgokų sakinių apibrėžti raudonu pieštuku.
       – Neskubėk tamsta, gerai pagalvok, – priduria. Ir vėl kalbasi su komisijos nariais. Lapelyje pasižymiu klaidas, sakinius perskaitau „nauja redakcija“. Pastabų negaunu.
       – O dabar rašyk tamsta diktantą ir žymėk priegaides.
       Profesorius diktuoja, aš rašau. Abejonių nekyla, bet, rašydamas kažkelintą ilgoką sakinį, jaučiu, kad jo gale yra du iš eilės žodžiai, kurie gali mane paklupdyti. Dingteli mintis, kad yra buvę atsitikimų, kada profesorius „nepraleido“ studento, kuris buvo padaręs vieną kitą klaidą žymėdamas priegaides. Bent taip pasakojo man vienas geras pažįstamas studentas, kuris iš savo kolegų girdėjęs apie tai. Beje, nei anksčiau, nei dabar aš vis dėlto tuo netikiu: Rygiškių Jonas niekada nebuvo didelis pedantas.
       Bet, laimė, profesorius sakinio nebaigia, liepia padėti daugtaškį, taria „pakaks“, ir anie du žodžiai lieka neparašyti. Dekanas pasakė man studijų knygelę grąžinsiąs savo kabinete.
       Nežinau, kaip egzaminavosi mano kolegė, bet ir ji egzaminą išlaikė.
       Netrukus visi keturi susirinkome savo fakulteto koridoriuje. Sulaukėme ir dekano. Nors žinojome, kad išlaikėme, bet kai dekanas ėmė iš portfelio mūsų knygeles, visi tartum apmirėme. „Tamstai gerai“, – atiduodamas man pirmam tarė jis. Sunku buvo sulaikyti didelio palengvėjimo atodūsį.
       Nuo šios dienos ir dėstydamas mokykloje savo dalyką jausdavausi kažkaip drąsiau, kaip kad sakoma, – „pradėjau pats save daugiau gerbti“. Kai tų pačių metų rudenį, prasidėjus naujiems mokslo metams, Kaune netekau pamokų (priežastį čia nutyliu…), gavau to paties dalyko mokytojo vietą Marijampolės valstybinėje Rygiškių Jono gimnazijoje. Kažin ar būčiau gavęs, jeigu nebūčiau prieš tai „išlindęs pro adatos ausį“. Beje, savo poziciją dar buvau sustiprinęs tuo, kad tų pačių 1926 m. birželio viduryje išlaikiau pas prof. Jablonskį lietuvių kalbos dialektologijos egzaminą. Šitą dalyką, mirus Būgai, skaitė Sennas, bet kažkodėl egzaminavo Jablonskis. Egzaminą laikiau vienas, daugiau besiegzaminuojančiųjų šioj sesijoj nebuvo.
       Nuvykęs į tą patį namelį, radau prof. Jablonskį ir doc. Balčikonį kitame, mažesniame, kambaryje su atdarais langais į kiemą. Buvo šilta, saulėta diena.
       – Šiandien būtų labai malonu išvažiuoti į laukus, – tarė profesorius, kai padėjau ant stalo studijų knygelę. – Jūs, rytiečiai aukštaičiai, turbūt nesakote „į laukus“, jūs vietininkus vartojate.
       – Rytiečiai sako laukuos, laukuosna, laukuosin… Bet mano tarmė težino laukuos. Tuo egzaminas prasidėjo, tuo ir baigėsi. Nieko daugiau neklausė, pats ėmė aiškinti, kaip atsirado lytys laukan, lauk, šalin…
       Buvo ypatingai malonus, nuoširdus. Paprašė Balčikonį pasirašyti mano studijų knygelėje. Ir dabar gavau „gerai“.
       Nežinau, ar vėliau kada prof. Jablonskis dar egzaminavo ką nors, ar ne. Ėmė dažniau ir sunkiau negaluoti, todėl gal jau nebeegzaminavo.
       Šitą egzaminą, kuris iš tiesų nė į egzaminą nebuvo panašus, tai buvo tik man labai įdomus ir malonus pokalbis, aš kartais prisimenu su dideliu grauduliu. Daugiau man nebeteko matyti Rygiškių Jono. Po pusketvirtų metų su viršum, 1930 m. vasario gale, jo laidotuvių dieną, tam tikrą valandą, buvo nutrauktas darbas visose gimnazijose ir progimnazijose. Kaip Raseinių gimnazijos direktorius ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytojas, turėjau savo mokiniams paskaityti trumpą paskaitą apie Rygiškių Jono gyvenimą ir didžius darbus.
       Rašyti ką nors apie Rygiškių Joną ligi šiol neteko. Tai, ką čia apie jį parašiau, gal ne visiems bus įdomu. Ką nors įdomesnio apie jį galėtų prisiminti jo buvusieji sekretoriai.

       Juknėnai,
       1966 m. vasaris–kovas

 
       * – Gerai, esi mąstantis žmogus, sėskis (lot.).
       ** – Labai gerai, sėskis (lot.).
       *** Vienas yra, trejybė yra, pasaulio pradžia, amžių pabaiga, ne dievas yra, kas yra? (Lot.)