JAROSLAVAS MELNIKAS

      Tai kalbu aš


       A p y s a k a

 
       Nešinas vaizdo kamera ir portatyviniu magnetofonu, išlipau iš autobuso, apsižvalgiau: nejau čia gyvena tas keistuolis? Kai prieš mėnesį man paskambino Roberto Skoidžestas ir pasiūlė sukrečiantį siužetą televizijos laidai „Neįtikėtinos istorijos“ – nusikvatojau: Roberto mane dažnai maitino „sukrečiančiais“ siužetais; kai nuvažiuodavau pas jo siūlomą herojų, paaiškėdavo, kad jis ne didesnis keistuolis už mane. Surasti originalų žmogų mūsų laikais – tas pats, kaip nuskristi į mėnulį. Prisikabinti ant ausies keptuvę arba priblokšti pasaulį dievišku grožiu, kurį padovanojo pirmasis kūrėjas, Dievas, ir antroji kūrėja, mama, – tai dar ne originalumas. Aną savaitę World Sreeto ir Žaliojo aveniu sankryžoje mačiau prietranką – aš štai taip einu gatve, o jis va taip išeina iš tarpuvartės. Ir ką gi žmonės? Dvi bobelės žiūrėjo į jį taip, kaip žiūrima į nusibodusį, bet vis dėlto skanų patiekalą. Jei joms nebūtų nuobodu, nė už ką nespoksotų į prietranką. Tarkim, šiukšlių surinkėjas į jį nė neatsisuko, o pro šalį ėjusi moteris net išsigąsti nesiteikė. Prietranka nuogut nuogutėlis perėjo gatvę, skverą ir pasislėpė priešais esančiame name. Kaip paskui sužinojau, tuos savo fokusus jis demonstruoja kasdien, rytais, toks jo įprotis ir vidinis poreikis. Apie tai man su malonumu papasakojo žiovaujančios bobelės. Prietranką dėl visa ko nufilmavau. Paskui nufilmavau bobeles. Bet juk žinojau: ką šiandien tokios istorijos domina? Šefas paklausė: kokio velnio tai filmavai? Kas nematė nuogos natūros? Kas ją žiūrės? Pagalvojau ir sutikau: lengvai pasiekiamas originalumas – ne originalumas.
       Ir štai tas Roberto man prieš mėnesį paskambino: neva už trijų šimtų kilometrų nuo mūsų gyvena toks tipelis, mažai žinomas rašytojas, kažką rašo. Niekam nedalija interviu, nieko prie savęs neprisileidžia. Mūsų, televizijos reporterių, psichologija tokia: jei patys lenda į kamerą – iškart suklūsti ir stengiesi jais atsikratyti. Štai aš su savo vaizdo kamera kaip ir vabaliūkštis, eilinis televizijos centro darbuotojas, o kita vertus – aš šiandien jį nufilmuosiu, rytoj jį milijonai išvys. Ką aš pamatysiu, panorėsiu pamatyti, tą ir milijonai pamatys. Va dėl to, jausdamos mūsų, vabaliūkščių, nematomą valdžią – į mus ir lekia visokios muselės, trokštančios tapti mūsų kamerų žvaigždėmis – kažkuo visuomenei. Pačios skambina, siūlo, o dažniau – organizuoja skambučius. Principas toks: aš dėl tavęs paskambinsiu, pasakysiu, kad yra čia va toks, neprilygstamas, o tu, arba geriau tavo draugas, paskambins dėl manęs. Aš tas museles gerai pažįstu: jos prieš ateidamos pas mane valandų valandas žiūri į veidrodį ir šypseną treniruoja, tai iš kart matosi.
       Kitas reikalas, kai koks nors asmuo, tegul ir visiškas niekas, tavęs ir tavo vaizdo kameros nė matyti nenori: šį objektą iškart kitaip suvoki. Visi filmuotis nori, o jis – ne. Čia jau paslaptimi kvepia. Aš tą patį vakarą paskambinau tam keistuoliui, jo vardas buvo Herbertas, pavardė – Soarešas. Aš jam paskambinau ir paprašiau susitikti. Jis man atsakė, kad tai ne jis, o jo patikėtinis, o ponas Soarešas telefono neturi, su niekuo nesusitikinėja. Tokiais atvejais tu, reporteris, pasijunti lyg duobėj: laukei džiaugsmingo „ak, malonu, prašau, pone, kada pageidausite?“, o tau pasako, kad su tavimi nenori turėti reikalų. Čia tu iš viešpaties dievo, valdančio visuomenės smegenis, prašytoju virsti. Šlykštus jausmas. Aš jau būčiau ir ranka numojęs – kas galų gale tas Soarešas, kas jį žino? Jam, kvailiui, suteikia galimybę apie save pasauliui pranešti, o jis spyriojasi. Na ir tupėk niekam nežinomas dar tūkstantį metų. Mes, televizijos reporteriai, profesinę savigarbą turime, žinome savo kainą. Bet, kita vertus, ar tik ne čia tas atvejis, kai gali išbandyti savo landumą ir apsukrumą? Prasibrauti prie asmens, kuris nenori turėti reikalų su televizija, vadinasi, ir su visuomene – tai juk reporterio pergalė.
       Pažįstami mane laiko mąstančiu žmogumi: aš ne šiaip ką, o universitetą baigiau, o paskui – ko tik neišbandžiau. Net į dailininkus buvau pasinešęs – parodą surengiau.
       Bet vėliau gyvenimas į kitą pusę stumtelėjo, ir aš nesipriešinau. Supratau, kad su kamera gyvenimo tankumyne esu savo vietoje. Tiesa, mano buvusi asmenybė kartais atsibunda: ima paširdžiuose mausti. Man regis, kaip reporteris aš turiu per daug proto. Kiekvienai profesijai reikia tam tikro proto kiekio – tada gerai sekasi dirbti. Jei esi reporteris, turi būti visur, filmuoti visur, paskui atrinkti geriausius kadrus ir nunešti į redakciją. Ir mažiau, kaip sakoma, galvoti. Aš gi kartais pernelyg gerai suprantu, kuo užsiimu ir kam dirbu. Yra visuomenė, taip? Publikai manęs reikia, o man – jos. Tai ji samdo žmogų, kuris iš gyvenimo tankmės ištrauktų siužetus ir vakarienei pateiktų. Iš kiekvieno po centuką – reporteriui alga. Mano teta kaime gyvena – ten tokiu principu piemenį samdo, kad jis bendruomenės kaimenę ganytų. Ir kaimui blogai be piemens, ir piemeniui blogai be kaimo.
       Apskritai aš esu patenkintas savo gyvenimu: taikiai sugyvenu su publika, ji – mano darbdavys ir mano vartotojas, aš – kūnas iš jos kūno. Tačiau tai man pastaruoju metu ir nepatinka. Mane visada traukdavo va tokie keistuoliai kaip Herbertas Soarešas. Žinau, jie niekina tokius kaip aš, o mane prie jų kažkodėl traukia. Kvailys esu. Galbūt dėl to, jog kadaise pats linkau prie keistuolių, o paskui įsukau į bendrą kelią? Keistuoliai nuėjo nežinomu takeliu, nuklydo velniai žino kur. Man visada buvo įdomu, kurgi jie nuklydo, kur su jais ir aš būčiau nuklydęs? Aš juk iš principo taip pat kaip Soarešas galėjau sėdėti kokioje nors savo skylėje ir teplioti drobes įsivaizduodamas, kad esu Rembrantas. Koks būtų buvęs mano gyvenimas?
       Taigi apsilankyti pas tą rašytoją mane skatino ir asmeninis susidomėjimas. Negalėjau nejausti, kad jei jau žmogus kažką slepia, jam yra ką slėpti: va tai ir buvo visų įdomiausia. Paprastai nesusiduriu su tokiu akivaizdžiu nenoru ką nors prisileisti; būna, žmogus nemėgsta kalbėti, drovisi – bet Soarešo atveju susidūriau su priešiška valia. Kai skambinau trečią kartą, to keistuolio patikėtinis pasakė, kad ponas Soarešas nepageidauja manęs matyti ir padėjo ragelį. Neišmaniau, ką daryti. Žinoma, galėjau nusispjauti ir eiti į turgų filmuoti siužeto apie kokią nors bobulę, iš po skverno pardavinėjančią granatą, tarkim, teroristui (nuo karo tokių dalykėlių buvo daug užsilikę). Bet aš ir pats savęs nesupratau: panorau trūks plyš prasibrauti pas tą Soarešą ir sužinoti jo paslaptį. Jei neprasibrausiu, tai mirsiu.
       Žinoma, man kilo ir kita mintis: na prasibrausiu pas jį, tačiau ar turiu teisę tą žmogų viešai apnuoginti? Sutikite, reporteriui – tai baisi mintis. Sakau: nuo to laiko, kai užsiėminėjau menu, velku kažkokią neapibūdinamą naštą. Tarp reporterių priimta: yra objektas, yra poreikis jį nufilmuoti. Tavo uždavinys – sukurti psichologinio poveikio planą, kad objektas tave prisileistų. Patogu, nepatogu? Reporteriai, abejojantys dėl tokių dalykų, niekam nereikalingi. Jei abejoji, būk rašytojas, filosofas, kas nori – tik ne reporteris. Mane vidinis balsas graužė: suprantu, privatus gyvenimas, Soarešas gyvena privatų gyvenimą. Bet kodėl privatų? Jei tu rašai, pasivadinai rašytoju – lįsk į vaizdo kamerą. Visuomenė trokšta pažinti savo herojų.
       Aš net pagalvojau: štai mūsų, visagalių vabaliūkščių, funkcija – lįsti prie žmonių ir juos visiems prieinamu turtu paversti. Būk kad ir uždara visata: atėjau pas tave, prašnekinau tave – ir nebėra visatos. Viską apie save per pusvalandį papasakojai – liaudis pasidžiaugė. Liaudžiai to reikia – veidą pamatyti, intonaciją išgirsti ir suprasti, kad esi toks pats kaip visi. Tai liaudžiai svarbu.

       Taip galvodamas ir priėjau nedidelį namelį gyvenvietės pakraštyje. Aš vis dar raminau save, kad galbūt Roberto vėl mane apmovė ir pamatysiu vieną iš tų literatų, kurie, kankinami genialumo komplekso ir įsivaizduodami esą šekspyrai, prikeverzodami popierių niekam nereikalingų lėkštų žodžių, gadina savo bei savo šeimos gyvenimą. Siužetą apie vieną tokį literatą jau buvau nufilmavęs, parodęs, kaip čia pasakius, jo gyvenimo tragediją, ir dabar anas tipas manęs visiškai nebedomino. Aš tik galvojau: kokių velnių tas Soarešas nenori su manimi šnekėtis? Paprastai nepripažinti literatai laukia nesulaukia, kada žmogus su vaizdo kamera pas juos ateis. Galbūt jis turi ne ypatingą gyvenimo paslaptį, o tiesiog aukštesnio laipsnio neurozę? Pažinojau vieną pradedantį filosofą – jis įsivaizdavo esąs Šopenhaueris ir su manimi santykius nutraukė, kai tik išėjo jo menka knygiūkštė. Rašė lyg ir apie „sąlyginumo kategorijas determinuojančiose sistemose“. Jis taip pat niekino visuomenę ir televiziją, bet tik todėl, kad to reikalavo Šopenhaueris. Paskui jis tapo daktaru ir dėstė provincijos universitete: apskritai jis buvo primityvus scholastas – tai galėjai suprasti perkaitęs tris jo knygos puslapius. Bet kvailiams savo atsiribojimu nuo visuomenės jis darė šiokį tokį įspūdį.
       Namas, kuriame gyveno mano objektas, buvo aptvertas tvora, ir aš, ilgai negalvodamas, priėjęs nuspaudžiau baltą skambučio mygtuką. Jau buvau bepamanąs, kad skambutis neveikia arba namie nieko nėra, kai išgirdau žingsnius. Vartelius atvėrė kokių keturiasdešimties metų žmogus, vilkįs trumpomis rankovėmis marškiniais, įdegęs. Jis įdėmiai pažvelgė į mane ir paklausė:
       – Ko ieškote?
       – Norėjau pamatyti poną Soarešą.
       – Su kuo turiu garbės kalbėtis?
       – Steinbekas, fotoreporteris.
       – Dovanokite, interviu neduodu.
       Maniau, jis tuojau užtrenks vartelius, bet taip nepadarė, buvo kaip inteligentiškas žmogus.
       – Supraskite, – pasakiau, – aš atėjau pas jus ne tiek interviu imti, kiek… – stūmtelėjau savo reporterio krepšį už nugaros. – Tiesiog norėjau su jumis pasikalbėti.
       Aš tiksliai atspėjau, kad žmoniškai pasišnekėti – jo silpnybė. Man taip būna – staiga užplūsta gerų jausmų žmogui banga ir aš pamirštu savo profesiją. O jis man iš pirmo žvilgsnio pasirodė simpatiškas: atviras, kažkoks šviesus – vasariniais marškiniais, plačiomis kelnėmis. Su manim – reporteriu – jis galėjo nesišnekėti. Manęs – žmogaus – negalėjo pavaryti.
       – Užeikite, – pasakė jis ir nuėjo namo link.
       Nusekiau jam įkandin.
       Soarešo namas buvo nedidelis, niekuo ypatingas. Koridoriuje pastebėjau moterišką skėtį ant lentynos. Pro atdaras duris mačiau neturtingai apstatytą kambarį.
       – Eikite čionai, – jis nusivedė mane ne į tą, o į kitą kambarį.
       Kai peržengiau slenkstį, vos nenugriuvau. Apstulbino marmurinė žmogaus dydžio apnuogintos moters skulptūra. Moteris sukurta antikos dvasia, gręžė šlapius plaukus – kiek palinkusi, grakšti. Palei sienas stovėjo knygų spintos, už kurių stiklų mačiau senovinių knygų nugarėles. Ne itin didelį kambarį pertvėrė stiklinė siena-akvariumas. Jis stovėjo ant medinio pagrindo ir siekė man pečius. Akvariume plaukiojo guvios įvairiaspalvės žuvytės, apšviestos nematomo šviesos šaltinio. Ir nuo jo, ir nuo mirgančių šešėlių kambarys atrodė pasakiškas, nerealus. Virš akvariumo karojo kažkokių – panašių į lianas – augalų šakos. Apėjau akvariumą. Antroje kambario pusėje stovėjo didelis medinis senovinio stiliaus stalas, patogus oda aptrauktas krėslas. Prie akvariumo stūgsojo du minkšti krėslai, į vieną iš jų aš ir nugrimzdau. Išgirdau paukščio čiulbesį. Pakėliau galvą ir pamačiau prie lango kabantį narvelį.
       – Nekreipkite dėmesio, – pasakė šeimininkas. – Tai apie ką norėjote pasikalbėti? Susitarkim iš anksto – nei manęs, nei mano namo nefilmuosite.
       – Gerai, – atsakiau aš.
       Kad ir kaip būtų keista, aš, patyręs reporteris, jaučiausi nejaukiai.
       – Jus stebina kambario apstatymas? – paklausė šeimininkas.
       – Jei sąžiningai – taip, – buvau jam dėkingas, kad pirmas pradėjo pokalbį.
       – Tokie va dalykėliai, – jis parodė į akvariumą, – atitraukia. – Aš juk rašytojas. Kai rašau, man reikia jaustis nuo visko atsiskyrusiam.
       – Suprantu.
       – Kadaise gyvenau mieste, – tęsė šeimininkas. – Buvau pamišęs dėl miesto. Pats esu kilęs iš kaimo, suprantama, miesto gyvenimas iš pradžių man atrodė palaimos viršūnė.
       – Ir kas gi jus privertė iš miesto išvykti?
       – O, – nusišypsojo šeimininkas, – tai buvo nelengvas sprendimas. Norint tam ryžtis, reikėjo persisotinti miesto grožybėmis. Na ką ir kalbėti! Aš tiesiog nusivyliau: minusai nusvėrė pliusus. Mieste kitoks gyvenimo tempas, ten reikia bėgioti.
       Kurį laiką tylėjome. Girdėjau, kaip koridoriuj kažkas vaikšto, sugirgždėjo durys. Nežinau, ar jums taip nutinka: staiga pasijutau, tarsi miegočiau – nei iš šio, nei iš to. Galbūt – mane užhipnotizavo po kambarį lakstantys akvariumo blyksniai arba ramus (seniai nebuvau girdėjęs taip ramiai šnekančio žmogaus), liūliuojantis šeimininko balsas… Susivokiau, kad atsijungiu. Kas per velniava? Papurčiau galvą. Buvau, tiesą sakant, idiotiškoje padėtyje: atėjau jo filmuoti, ar ne? Aš pažadėjau jo nefilmuoti. Tai kokio velnio čia stirksau, ką čia veikiu? Prisipažinsiu, nebuvau pasirengęs tiesiog smalsuolio, lendančio į svetimą gyvenimą, vaidmeniui. Ko jis, po galais, tikėjosi, kai sutiko su manimi pasikalbėti: kodėl jis man apie save pasakoja? Jei negalima filmuoti, tai – interviu? Reportažas laikraštyje? Bet aš juk ne literatas, aš – operatorius, jis tai žino.
       Vis dėlto kažką reikėjo kalbėti, ir aš, nelabai tvirtai jausdamasis, nei iš šio, nei iš to paklausiau (lyg praradęs realybės jausmą):
       – O ar negalėtumėt man duoti ką nors paskaityti? Iš to, ką rašote.
       Šeimininkas įdėmiai į mane pažiūrėjo ir pasakė:
       – Jūs domitės literatūra?
       – Taip. Studijavau universitete.
       Jis lengvai pakilo, priėjo prie knygų spintų. Vienoje iš jų visa lentyna buvo pristatyta pilkų vienodo formato knygelių. Jų buvo daug, gal keturiasdešimt, tų knygelių.
       – Kas jus domina? – paklausė šeimininkas. – Koks žanras?
       – Proza, jei galima.
       Jis pakėlė ranką ir iš spintos išėmė vieną tomelį. Paskui priėjo ir padavė man knygą:
       – Jei leistumėt, sėsiu prie stalo, truputį padirbėsiu. Man reikia baigti redaguoti rankraštį.
       – Taip, taip, žinoma.
       – Jei norėsite paklausti – aš jūsų paslaugoms.
       Dar kartą nusistebėjau: viskas, kas čia dėjosi, nesutapo su mano sampratomis apie dalykinius susitikimus. Paprastai jie vykdavo pagal visuomenėje priimtą, visiems mielą scenarijų. O čia nebuvo jokio scenarijaus: jis man neleido filmuoti (na ir kodėl prisiprašiau įleidžiamas, jei filmuoti negalima), aš nei iš šio, nei iš to paprašiau jo kūrinių, jis davė, o pats sėdo prie stalo dirbti. Ir aš dabar turėjau skaityti jo opusą. O kas toliau? Nežinojau, ką darysiu toliau, bjauriai jaučiausi: atsidūręs ne savo rogėse, gali ir pusiausvyrą prarasti.
       Pakėliau prie akių knygą. Tai buvo nedidelis tomelis, lygiu pilku įrišimu, ant viršelio aukso raidėmis buvo įspausta:

       Herbertas Soarešas
       Rinktiniai raštai
       Proza
       26 tomas

       Atkreipęs dėmesį į tomo numerį, aš ne be susidomėjimo atsiverčiau knygą. Pirmame puslapyje buvo parašyta:

       Herbertas Soarešas
       SIDABRINĖ GERTRŪDA
             Santšpilis, ………. metai

       Santšpilis – tai buvo kaimas, kuriame lankiausi. Senu įpročiu pažiūrėjau į knygos pabaigą, tikėjausi surasti metriką: kur knyga išleista, kas išleido? Keista, metrikos neradau. Pamaniau, kad knyga buvo surinkta rotaprintu arba dar kokiu nors primityviu būdu ir egzistavo, ko gero, kokiu šimtu egzempliorių. Man tai buvo nelabai suprantama: nejaugi jis rašo sau?
       Kuo labiau gilinausi į to žmogaus gyvenimą, tuo labiau graužiausi, kad Soarešo negalima nufilmuoti: šįkart Roberto manęs neapgavo. Čia viskas buvo įdomu, paslaptinga.
       Patogiau įsitaisiau ir ėmiau skaityti. Knyga pasakojo apie kažkokį jauną dailininką. Jis, bandydamas surasti save, ilgai blaškėsi, gyveno palėpėse, bet vėliau, prisiragavęs tokio gyvenimo saldybių, įstojo į Televizijos instituto operatorių fakultetą. Kuo toliau skaičiau, tuo labiau man regėjos, kad miegu: iš tiesų juk negalėjo būti, kad visiškai svetimam žmogui būtų žinoma mano sielos drama, mano asmeninis gyvenimas. Padvelkė kažkokia velniava arba pokštu. Skaitydamas apysaką, atpažinau savo jausmus, mintis, kurias tik iš dalies buvau įsisąmoninęs. Mane tarytum skrodė aštrus ir žodžių peilis, kuris vėl atvėrė mano slaptas, jau spėjusias apsitraukti gyvenimiško cinizmo plutele, žaizdas. Jis, tas Soarešas (jei tik jis visa tai parašė), ištraukė mane iš užmirštų praeities gelmių į dabarties šviesą – nuogutėlį, beginklį, su mano slapčiausiais jausmais. Jis sėdėjo prie stalo veidu į langą, nugara į mane, bet nepaaiškinamu būdu jis buvo tose eilutėse, kurias skaičiau, tūnojo mano sieloje – viską suprantantis, susiliejęs su manimi. Aš atplėšiau akis nuo puslapių ir laukiniu žvilgsniu pažvelgiau į sulinkusią jo nugarą. Man net kilo noras atsistoti ir išeiti. Ne, aš suprantu, kad rašytojas tyrinėja bendrus, daugeliui artimus dalykus. Bet kokiu būdu sutapo knygos personažo ir mano biografijos – iš pradžių herojus buvo dailininku, paskui – televizijos operatoriumi?
       Skaičiau toliau. Žmogus, prislėgtas nepripažinimo, atsiskyręs nuo savo aplinkos, liaujasi kūręs ir ima tarnauti rutinai, siekti laikinų tikslų, pamažu užsikariauti sau vietą po saule, – aš to aprašyti negalėčiau. Man perpasakojant knygoje aprašyta istorija netenka tos prasmės, kuri slypėjo vieninteliuose įmanomuose žodžiuose, atsivėrusiuose mano žvilgsniui. Ir dar – kodėl tas Soarešas vaizduoja nevykėlio tragediją, jei jis pats, man atrodė, pataikė į dešimtuką? Kaip tik jis, mano supratimu, buvo herojus, o antiherojus – aš. Tai – jo sistemoje. Soarešas galbūt tą buvusį dailininką todėl ir vaizduoja, kad save, savo vertybių sistemą įtvirtintų? Bet jis pernelyg jau gerai dailininką supranta: tarsi ir pats būtų paaukojęs kūrybą dėl geriau aprūpinto gyvenimo.
       Daug ko čia nesupratau. Skaičiau jau apysakos pabaigą, kai staiga atsidarė durys ir įėjo graži žydra suknele moteris. Jos šviesūs plaukai buvo susegti puslankiu ant viršugalvio, akys mieguistai šypsojosi. Ji pasakė:
       – Sveiki. Ivanai, nori kavos?
       – Taip, būtų gerai, – atsakė šeimininkas. Kreipėsi į mane: – O jūs ar gersite?
       – Neblogai būtų, – atsakiau apsimesdamas, kad niekuo nesistebiu.
       Moteris išėjo, o aš kurį laiką negalėjau toliau skaityti: Ivanas? Herbertas – tai Ivanas? Čia dar kas?
       Po pusvalandžio sėdėjome dubiuose krėsluose ir siurbčiojome kavą. Šeimininkas žiūrėjo į mane taip pat atvirai, kaip ir savyje paskendęs.
       Vieną akimirką mano galvoje šmėkštelėjo siaubinga mintis: ar tik iš tikrųjų visa tai nėra pokštas? Roberto buvo linksmas vaikinas ir ramiai galėjo sau ir savo draugams surengti tokią pramogą. Pakišti man knygą, kopijavusią mano gyvenimą, kad paskui galėtų paspoksoti, kokia bus mano veido išraiška. Aš net atsisukau, akimis perbėgau sieną – man pasirodė, kad matau joje mažą skylutę, pro kurią kažkas žiūri…
       – Norėjote ko nors paklausti?
       – Taip, – rankose varčiau kavos šaukštelį. – Apysaka baigiasi tuo, jog pas jus ateina televizijos operatorius, o jūs jam uždraudžiate filmuoti…
       – Ne visiškai taip… – nusišypsojo šeimininkas.
       – Na kodėl gi ne? Jūs pasikviečiate jį štai į šį kambarį, va čia parašyta, – suradau knygoje pastraipą, – „Kambarį pertvėrė akvariumas, kuriame plaukiojo įvairiaspalvės guvios žuvytės. Neprašytas svečias jį apėjo ir atsisėdo į šeimininko pasiūlytą krėslą“. Jūs gi vaizduojate savo kambarį. O toliau rašote, kad davėte svečiui paskaityti štai šią knygą, kurią rankoje laikau. Beje, taip ir nesupratau, kuo čia dėta „sidabrinė Gertrūda“.
       – Na aprašytas kambarys iš tiesų primena manąjį, bet tai dar nieko nereiškia. Ir televizijos reporteris ateina ne pas mane, o pas kūrinio personažą. Jūs sutapatinote autoriaus sukurtą paveikslą ir patį autorių.
       – Na aš nelabai čia susigaudau, – pasakiau. – Bet sutikite: truputį keistoka, kad aš tarsi sutampu su tuo herojumi.
       – Gyvenime daug keistenybių, – atsakė šeimininkas. – Man patinka sutapimai. Kai kažkas sutampa – stoja kita realybė. Žmonės galvoja, kad atsitiktinumai atsitiktini, o iš tiesų atsitiktinumai – Dievo sfera. Viskas su viskuo susiję.
       – Jūs manote, kad aš irgi neatsitiktinai esu čia?
       – Žinoma, – ramiai atsakė šeimininkas. – Kitaip nebūčiau jūsų pakvietęs į vidų.
       – Galbūt pakviesdamas jūs norėjote, kad jūsų siužetas visiškai sutaptų su tikrove? Kad tikrovė jūsų siužetą iki galo pakartotų? Iš pradžių aprašėte televizijos reporterio gyvenimą, jo atvykimą pas keistą rašytoją, o paskui, kai jis iš tiesų atvažiavo, – ėmėte elgtis pagal siužetą.
       – Galbūt, – pasakė šeimininkas. – Kūryba daro atvirkščią poveikį gyvenimui, ypač asmeniniam kūrėjo gyvenimui. Aš tai seniai pastebėjau.
       – O gal jūs visą gyvenimą manęs laukėte? Parašėte tą apysaką ir laukėte, kol atvažiuosiu ir viskas įvyks taip, kaip jūsų knygoje?
       – Galbūt ir taip. Aš pats savęs nepažįstu.
       Mes patylėjome.
       – Sakykite, – nutraukiau tylą, – jūs man specialiai tą knygą pakišote?
       – Iš kur aš žinau? Pasiūliau jums tą, kurią panorėjau pasiūlyti. Bet knyga silpna. Turiu ir stipresnių.
       Baigėme gerti kavą, ir šeimininkas paklausė:
       – Ar norėtumėt dar ką nors paskaityti?
       – Jei galima.
       – Pats prieikit prie spintos ir pasirinkite, ką norite, gerai? O aš dar padirbėsiu. Štai toj viršutinėj lentynoj – tik mano kūriniai.
       – Tikiuosi, – kiek įstengdamas nerūpestingiau pasakiau, – nesirengiate manęs į rūsį pas žiurkes nuleisti, kaip toje apysakoje? Jos pabaigoje herojus įkrenta į kažkokį rūsį.
       – Ne, žinoma. Tai viso labo apysaka.
       Ir šeimininkas nuėjo prie darbo stalo, o aš, vis dar netvirtai jausdamasis, ėmiau raustis spintoje. Traukiau tai vieną, tai kitą tomelį ir stovėdamas varčiau. Bevartant kuris nors sakinys, pastraipa mane tuoj sudomindavo, nebegalėdavau atsitraukti, įsigilindavau į žodžius tarsi į gyvus nervus, iš kurių susidarė tie tomeliai. Apskritai nieko panašaus gyvenime nebuvau skaitęs. Tomeliuose literatūros buvo nedaug, tačiau įvaizdžiai – priblokšdavo. Neįprastos apysakos ir romanai liejosi lyg stiprių emocijų ir su jomis susijusių minčių srautas, šis pats pasirinkdavo formas, sustingdavo tais pavidalais, kuriais išvydo pasaulį. Viename tomelyje aptikau eilėraščių, bet ir šie buvo ne visai eilėraščiai – ta pati proza, tik suspausta tiek, kad ją galėjai palaikyti tyla. Tomeliuose buvo filosofijos traktatų, pjesių… Kažkokių tragedijų, jau nebepamenu. Tik vis dar neužmirštu, kaip mane sukrėtė harmoningas perėjimas nuo žanro prie žanro, nuo vienos formos prie kitos: prieš mane iš nebūties kėlėsi vientisa, pilna vidinių prieštaravimų, apimanti kosmosą, asmenybė, išsiliejusi šimtais paveikslų. Soarešo filosofija buvo ir poezija, ir proza, ir beveik poezija buvo jo proza, joje nebuvo nuobodžių siužetų, perėjimai nuo minties prie minties, nuo jausmo prie jausmo buvo netikėti, neatspėjami.
       Perskaitęs – ne perskaitęs, o perbėgęs akimis, nes aš negalėjau ramiai skaityti, – dėdavau knygą į lentyną ir imdavau kitą tomelį. Negalėjau kiekvienos knygos atidžiai skaityti – pasigaudavau iš jų tik po dvi tris mane sukrėtusias mintis, po du tris dar niekad neregėtus įvaizdžius ir padėdavau tomelį įsiklausydamas, kaip daužosi širdis. Jei skaitydamas pirmą man pasiūlytą apysaką dar ne itin suvokiau, su kuo susidūriau, daugiau galvojau apie save, tai dabar jau maniau, kad susidūriau su kažkuo milžinišku, protu nesuvokiamu, su kažkokia neįmanoma paslaptimi. Kai ši mintis įsėlino į mano sąmonę, bandžiau ją nuginti, bet kuo toliau, tuo aiškiau įsitikinau, jog tai – tiesa. Niekur nieko panašaus nebuvau skaitęs: kad taip, tokiais žodžiais, tokiais įvaizdžiais būtų pasakyta apie žmogišką meilę, apie žmogaus gyvenimo tragizmą, apie didžio jausmo ilgesį, apie žemiškos gerovės iš dangiškos palaimos nesuderinamumą. Mačiau ne tiek herojus – jie buvo labai gyvi, bet vis dėlto marionetės, – kiek kažkieno didžiulę, nežmogišką, dievišką sielą, sugėrusią į save, o svarbiausia – ir suvokusią visą visuomenėje priimtų normų netobulumą, svajojančią apie kitą pasaulį, jo ilgesiu gyvenančią. Kiekvienas žmogus gyvena bent šį tą atmesdamas iš to, kas jį supa. Bet Soarešas kritiškas. Jo siela nepriėmė ne aplinkybių, o jo paties, gyvenančio tomis aplinkybėmis. Ir tai buvo grandioziška – matyti susirėmimą su pačiu savimi, veržimąsi į save naują, savo paties sąskaita. Ne kritiškumu, ne pykčiu, vien tik meile Soarešo siela, atsitolindama nuo mielo gyvenimo, kūrė kitokį gyvenimą. Tai aš supratau: tik mylėdamas gali atsitolinti nuo to, ką myli. Viename jo filosofiniame tome radau posakį: „Meilė yra peilis, nupjaunantis rišančias virves. Meile išsivaduoji nuo to, ką myli“. Praėjo daug metų, o šiuos keistus žodžius vis dar prisimenu.
       Taigi prieš mane iškilo galbūt paskutinis amžiaus romantikas, dinozauras, surizikavęs egzistuoti kosmoso, atomo ir videoepochoje. Ir kas mane sukrėtė – jis į gyvenimą, virš kurio pakilo, įtraukė ir raketą, ir televizorių, visą epochą. Ir raketa, ir televizorius taip pat buvo jis, nugalėtas savo paties proto. Buvo keista, neįprasta matyti tą iškaseną, išlikusią siautėjančio žemiškų džiaugsmų ir kasdienių rūpesčių okeano saloje. Galima buvo pamanyti, kad jis apskritai šio gyvenimu negyveno, egzistavo kažkur kitur, kitų išmatavimų dausose. Ir jis kalbėjo apie kitus išmatavimus – tiems, kurie įpratę pripažinti tik tai, ką mato akys. Vidinis Soarešo regėjimas buvo siaubinga jėga. Galiausiai supratau, jog susidūriau su fanatiku: normalus žmogus neatsisakys to, ką jam duoda „mielas gyvenimas“. Bet aš taip pat mačiau, kad jo atsitraukimas nuo realybės, kuria visi gyvena, yra tokia pat nesugriaunama tiesa, kaip ir mano ištirpimas realybėje. Jis buvo harmoningas vienatvėje taip pat, kaip aš susiliejęs su mane maitinančia visuomene.
       Paėmiau dar kelis tomus iš jų eilės galo: šiuose irgi buvo kažkokios laukinės, niekad man dar negirdėtos mintys, įvaizdžiai, grandiozinis užmojis. Vis ta pati pasitikinti, įvaldžiusi žodį ranka. Pakakdavo atsiversti bet kurį puslapį ir tave užgriūdavo ta pati pabaisa – eilėraščio aimanų, filosofinių retorinių klausimų, dramatinių konfliktų forma. Tomeliuose gyveno sudraskyta, žmogiškuose prieštaravimuose susipainiojusi, kraujuojanti siela, po tiekos kančių suradusi savąjį meilės ir romumo dievą. Kartoju, tai stulbino: tikrų tikriausias jausmų vulkanas, apnuogintas nuoširdumas, į tai, kas giliai tavyje tūno, ką seniai esi pamiršęs. Ir – nepriekaištingas skonis, saiko jausmas, širdį veriantis giminingumas su tavo siela.
       Padėjau tomelį į vietą ir stovėjau prie spintos neturėdamas jėgų ištarti nė žodžio. Naujomis akimis žiūrėjau į palinkusį prie stalo žmogų: nejau tai jis parašė va šitas knygas? Aš visiškai pamiršau, kad esu televizijos reporteris, visi mano profesiniai įpročiai ir jausmai išnyko. Aš net pamiršau savo dviprasmišką situaciją ir glumastį, nebegalvojau apie tai, ką čia darau.
       Staiga jis pažvelgė į mane ir paklausė:
       – Na ką?
       Man pasirodė, jis tikėjosi pamatyti mane pasikeitusį. Dabar aš ir buvau kitas – jis galėjo su manimi kalbėtis kaip su kitu. Dabar ir jis pats galėjo būti kitu, labiau savimi. Nuo jo veido dingo mandagi šypsena, pasikeitė manieros. Jis jautė, kad dėl tų žodžių, parašytų jo ranka ir pasiekusių mano sąmonę, tapo man paslaptimi. Iki šiol nesuprantu, kaip žmogaus susivokimą pasaulyje gali pakeisti tai, ką jis parašė, sukūrė. Dabar jis man nebebuvo juokingas literatas-atsiskyrėlis, ne. Nebuvau toks kvailas, kad nesuvokčiau, ko ši knygų lentyna verta. Galėjau suklysti pavartęs kurį nors vieną kūrinį, bet peržiūrėjęs dešimtis tomų bent apytikriai galėjau spręsti, su kuo susidūriau.
       – Paklausykite, – ištariau vis dar tebestovėdamas prie spintos, – tai juk…
       – Kas?
       – Jūs gi suprantate… – man gniaužė kvapą, tarsi tebebūčiau žalias egzaltuotas jaunuolis. – Nenoriu švaistytis žodžiais, bet… Ar suprantate? Tai priklauso ne tik jums. Šekspyras, Getė, Šopenhaueris, Tolstojus…
       – Norite pasakyti, kad aš galėčiau greta jų atsistoti? – šeimininkas staiga nusijuokė kažkokiu nemaloniu, piktu, keistu juoku. – Šekspyras, Getė, Šopenhaueris, Tolstojus, Soarešas… Na jau ne, išgraužkit, – jis atsistojo. – Visuomenė mano raštų negaus, – parodė į spintą. – Negaus nė žodžio.
       – Bet kodėl? – negalėjau suprasti.
       – Visuomenė šių knygų neverta.
       – Ir tai sakote jūs, taip supratingai parašęs apie meilę?
       – O ar visuomenėje jūs matėte meilę? Meilė iš ten seniausiai išvyta. Nejau apie ją rašo jūsų laikraščiai, knygos, televizijos laidos? Matau, jums įdomi mano paslaptis – gerai, aš jums ją atskleisiu, – Soarešas ėmė vaikščioti pirmyn ir atgal. – Bet paslaptį turėsite išsaugoti, supratote? Kai aš numirsiu, galėsite kalbėti, ką tik norėsite, bet – ne anksčiau. Manote, aš toks paprastutis kaip atrodau? Man jau seniai subrendo poreikis papasakoti apie save kam nors svetimam, tačiau patikimam. Jokios paslapties neturiu, – jis sustojo prie akvariumo nugara į mane, užsižiūrėjo į žuvytes. – Savo nebrandžioje jaunystėje mėginau spausdintis ir būti kažkuo visuomenei. Tai ir jūsų problema, žinau. Jūs – televizijos reporteris.
       – Iš kur taip gerai pažįstate žmones? – paklausiau.
       – Tai man Dievas davė, – nė nemirktelėdamas atsakė jis. – Bent jau jūsų sielos sankryžos man puikiai pažįstamos. Dailininkas, tapęs televizijos reporteriu…
       – O jūs – žiaurus.
       – Ne, tai – ne žiaurumas. Tai jūsų laimė. Kiekvienas turi savo laimę. Aš nuo vaikystės supratau, kad turiu tapti didžiu žmogumi. Kažkodėl laikoma šventvagiška tai viešai prisipažinti. Išsitarkite apie savo slaptus norus visuomenei – ji jus apspjaudys, išjuoks, sutryps. Argi ne? – jis staiga atsisuko, pažvelgė į mane. Jo įdegęs kaklas skyrėsi nuo baltos apykalės.
       – Taip, – pagalvojęs pasakiau. – Tai atrodytų juokingai, toks pareiškimas.
       – Ne tik pareiškimas, – pasakė jis, – bet ir pats jausmas. Savo didingumo, galingumo jausmo gėdimasi. O čia nėra nieko gėdingo: be to išskirtinumo jausmo nebūtų sukurtas nė vienas didis kūrinys. Mano jausmas kilo iš savo jėgos pajautimo – sugebėjau įvaldyti žodį kaip skulptorius molį. Matėte – galiu imituoti bet kokią emociją. Turiu du tomelius imitacijų, nepastebėjote? Tai pratimai, mokykla, kaip dailiajame čiuožime. O toliau – jau mano laisvoji programa. Meistriškai, imituodamas tai, ko reikia masėms, galėčiau tapti milijonieriumi. Bet…
       – Skaičiau kažkur jūsų pavardę…
       – Išleidau tik kelias niekingas knygiūkštes – čia jų nėra, – jis linktelėjo į spintos pusę, – neieškokite. Štai šis namas ir nedidelis turtas, kuris jame yra, – už tų knygų įplaukas. Mes gyvename kukliai – pusė namo nė neapstatyta, sąmoningai. Turime mažai daiktų, užtat nėra pigių. Visi tokie, nuo kurių kasdien pailsi tavo žvilgsnis, tavo siela.
       – Apie ką tos, išleistosios, jūsų knygos?
       – Apie nieką. Gyvendamas mieste neblogai išstudijavau niekingą publikos skonį. Per keletą mėnesių sukurpiau tas knygiūkštes – dvi politines, porą detektyvukų. Aš viską apskaičiavau – tų pinigų man ir žmonai užteks iki gyvenimo pabaigos. Mes gyvename kukliai.
       – Atleiskite, o vaikų neturite?
       – Mes neturime vaikų, ir aš daugiau niekada niekelių neberašiau. Girdite? Tai buvo sąmoninga akcija – mesti pabaisai į nasrus tą niekingą ėdalą, kurį ji nė nepastebėjusi surijo.
       – O tai… – parodžiau į spintą. – Visa tai… ką su jomis galvojate daryti?
       – Na bent jau – nesiūlyti apsirijusiai publikai. Jai dirba masinė kultūra.
       – Bet ji, dovanokit, nulemia populiarumą, reikšmę…
       – Jūs gal juokaujate! – nutraukė mane šeimininkas. – Publika nulemia reikšmę?
       – Jūs taip nemylite žmonių?
       – Ir tai sakote jūs, kuris ką tik perskaitėt, ką parašiau?
       – Tiesiog norėjau pasakyti… – truputį sutrikau. – Žmonės juk irgi skirtingi. Yra žmonių, kuriems esate reikalingas, kuriems būtumėt parama gyvenime.
       – Nežinau, nežinau. Kiekvienas turi savo dievą, kuris jį palaiko. O aš – ne dievas.
       – Ir jūsų neslegia, kad esate nežinomas?
       – Būna priepuolių, – pasakė jis dulsiai. – Bet nugali situacijos supratimas. Juk tapti garsiam – nereiškia sukurti kažką vertingą, išskirtinį. Esate reporteris – žinote, kaip tai daroma.
       – Ir… ir keliais egzemplioriais šios knygos egzistuoja?
       – Trimis, keturiais, velniai rautų! Vienas čia, du – ant aukšto. Ir apskritai – dovanokite, mums reikia atsisveikinti. Sonia! Sonia!
       Aš apstulbau – atrodė, jog jį ištiko priepuolis: taip greitai pasikeitė, paraudo. Prarado buvusį mandagumą ir taktiškumą. Įbėgo man jau pažįstama moteris, suėmė jį kaip vaiką už pečių ir, pasakiusi man „prašau, išeikite“, kažkur išsivedė.
       Aš stovėjau ir negalėjau pajudėti iš vietos. Buvo tylu, tik už lango čirškėjo vienišas paukštelis, na ir tos žuvytės plaukiojo akvariume. Instinktyviai paėmiau nuo lentynos dvidešimt šeštą tomą. Atsiverčiau puslapį, kuriame buvo parašyta: „Trimis, keturiais, velniai rautų! – rėkė jis. Vienas čia, du – ant aukšto. Ir apskritai – dovanokite, mums reikia atsisveikinti. Sonia! Sonia!“ Atplėšiau akis nuo puslapio, užguitu žvilgsniu apsidairiau. Kas gi čia? Kaip tai reikia suprasti? Kodėl jis beveik žodis į žodį pakartojo apysakoje parašytus žodžius. Pokštas? O gal tie kadaise parašyti žodžiai glūdėjo jo pasąmonės gelmėse? Pernelyg jau teatriškai jis žodžius pakartojo, tarsi būtų siekęs kuo greičiau ištarti finalines efektingas frazes, baigti pokalbį ir dingti. Taip, scena gerai suvaidinta, visai kaip apysakoje. Bet kokia šios vaidybos prasmė?
       Pažiūrėjau į kitą puslapį. „Jūs nemylite žmonių? – paklausė televizijos reporteris, palinkdamas į priekį…“ Taip… praleidau rašytojo atsakymą, perskaičiau: „Aš tiesiog norėjau pasakyti… – jis sutriko. – Žmonės juk irgi skirtingi. Yra žmonių, kuriems jūsų reikia, jie laukia jūsų paramos gyvenime“.
       Padėjau tomelį į lentyną ir lėtai priėjau prie akvariumo. Raudonos žuvelės ilgomis nukarusiomis uodegomis chaotiškai judėjo. Iš esmės aš buvau realistas ir pripažinti, kad egzistuoja kažkokia velniava, nesiruošiau. Vienintelis dalykas, kurį turėjau pripažinti, – tai mano ir knygos herojaus žodžių sutapimo faktą. Bet ką jis reiškė? Gal genialų vieno iš daugelio archetipų pajautimą? Jei giliai pamąstytum, suprastum, kad žmogiškos situacijos ir su jomis susijusios emocijos yra tipiškos, apie jas galima kalbėti kaip apie nedidelį bendražmogiškų situacijų ir emocijų kiekį. Bet kuris mano tipo žmogus, išgirdęs giliai mąstančios ir jaučiančios asmenybės pareiškimą, jog žmonės neverti jo kūrinių, pasakys, kad tarp žmonių yra ir tokių, kurie jaučia poreikį išsiveržti iš sumaišties gniaužtų į didžių ir švarių jausmų pasaulį. Tokiu atveju – ar verta stebėtis, kad aš pakartojau Soarešo herojaus žodžius.
       Apsiraminęs pasukau link durų. Atidariau jas ir atsidūriau pustamsiame koridoriuje. Ir čia man nutiko tai, kuo jūs turite teisę nepatikėti. Aš pats tuo nebūčiau patikėjęs, jei tai būtų nutikę ne man, jei man iki šiol nemaustų sausgyslių, kurias pasitempiau, kai įkritau į tą siaubingą rūsį pačiame koridoriaus gale. Žinoma, esu įsitikinęs, jog tas keistuolis Soarešas (arba jo žmona) tyčia atidarė rūsio dangtį, kad įvyktų taip, kaip knygoje parašyta. Ir svarbiausia – aš negalėjau neįkristi. Pirma, buvau pernelyg įsiaudrinęs ir apie jokį rūsį nebegalvojau. Antra, koridoriaus gale buvo visiškai tamsu ir bet kuris, manim dėtas, būtų įkritęs į tą jam parengtą duobę.
       Man sunku įsivaizduoti, kad viename žmoguje galėtų slypėti tokia tyra siela ir toks pasakiškas poreikis mistifikuoti… Žinoma, velniai rautų, užsimušti negalėjau, nes į rūsį vedė laipteliai, nukritau ant laiptelių. Tačiau bent jau koją susilaužyti tikrai galėjau: beje, apysakoje herojus kaip tik ir susilaužo koją. Skaitydamas šią apysakos pastraipą, girdėjau kažkokį šėtonišką to didžiojo žmonių mylėtojo ir humanisto juoką. Kaip tai suprasti? Ar Soarešui pačiam sau reikėjo įrodyti, kad saugo didelę paslaptį, kad jo likimas ir jį sutikusių žmonių likimai yra ta paslaptimi susieti? Galbūt jam to pojūčio reikėjo, kad galėtų niekam nežinomas toliau kurti. Juk jam reikėjo į ką nors atsiremti šiame užkampyje.
       Įkritęs į rūsį apie tai negalvojau. Klupdamas ir keikdamas visą pasaulį, šiaip ne taip išlindau lauk, nušlubčiojau prie laukujų durų ir atidariau jas. Mano akis apžlibino ryški vasaros saulė: iškart atsitokėjau, pasiunčiau velniop tą beprotį Soarešą ir visą šią dieną.
       Kuo toliau nuo namo su tvora ėjau, tuo šviesesnis ir suprantamesnis buvo pasaulis; svetima atrodė viskas, ką pajutau ir pamačiau tame tamsiame būste (tik dabar suvokiau, kad ten buvo siaubingai tamsu), kuriame šeimininkas kvėpuoja savo paties iškvėptu oru. Žinoma, savotiškai malonu kaip sraigė į savo kiautą įlįsti ir kvėpuoti tuo, ką iškvėpei. Bet man patinka, kai oras, kurį iškvepia mano plaučiai, ištirpsta bekraštėje erdvėje. Noriu kvėpuoti grynu oru, o ne mano paties išgaromis. Pamenu, laukdamas taksi net ėmiau ilgėtis savo šviesaus kabineto keturių kambarių bute, mielo mano širdžiai ryškaus įvairiaspalvio dizaino ir savo rašomojo stalo. Panorau vėl sėdėti bute, kuriame daug stiklo, plieno ir plastiko, ši aplinka žadindavo norą veikti, priežasties neturintį gyvenimo džiaugsmą. Tada stotelėje prisiminiau net savo krėslą-rutulį – iškąstą iš vienos pusės besisukantį kiaušinį, – kuriame mėgdavau pailsėti prie kavos puodelio ir taurelės konjako. Taip, tada stotelėje buvau to rašytojo ir jo dusinančios dinozauriškos gūžtos priešas. Jaučiausi esąs aukštesnis, šviesesnis, stipresnis už jį, keistą užsikasusį savo gyvenime ir savo popieriuose. Ir apskritai koks čia malonumas – kurti kažkokį keistą, nepanašų į visų gyvenimą, būti „keistuoliu“? Ir kodėl turėtum jaustis nevisaverčiu, jei neturi keistenybių, jei esi normalus žmogus – gyveni, kvėpuoji, valgai, džiaugiesi saule?
       Taip tada stotelėje galvojau ir jaučiau. Bet prabėgo keletas savaičių, mėnesių, o aš, kad ir kaip norėjau, negalėjau pamiršti to Herberto Ivano, pasislėpusio nuo pasaulio ir nuo šlovės, beprasmiškai kiūtančio už paslapties širmos. Nes kokia gi prasmė – kurti, rašyti sau pačiam, įkvėpti, ką pats iškvėpei, kaifuoti nuo deguonies stygiaus? Ar tik jis nebus specialiai susikūręs tą deguonies stygių? Jei jis būtų prisileidęs besiveržiančius korespondentus, na bent jau mane su vaizdo kamera, – deguonies stygius, ko gero, būtų pasibaigęs: žmonės Soarešą būtų pamatę, juo susidomėję. Raštų tomeliai nuo vienos lentynos būtų persikėlę ant tūkstančių, gal ir milijonų lentynų. Soarešas būtų tapęs kažkuo visuomenei – tegul ne toks garsus kaip aktoriai ar prezidentai, bet vis dėlto kažkuo. Jis grynu oru būtų pradėjęs kvėpuoti, pagaliau būtų nusipirkęs padorų vasarnamį prie jūros, jachtą. Bet jis užsirakino toje Santšpilio skylėje, apsistatė akvariumais ir užsidangstė langus užuolaidomis – ir kvėpuoja kvėpuoja paties iškvėptu oru. Taip, jo žmonai, gyvai palaidotai tame tamsiame ir priplėkusiame karste, nėra ko pavydėti. Galų gale – kas tai, jei ne mazochizmas? Slogučio potraukis, liga?

       Gyvenau įprasta gyvenimą: dar uoliau ieškojau įvairių siužetų, gaudžiau naujas temas. Bet vis tiek negalėjau sau neprisipažinti: kad ir kaip būčiau smerkęs aną prietranką (mintyse aš jį dar ne taip vadinau), tai dariau ne visiškai nuoširdžiai. Pusdienis, praleistas jo namuose, paliko mano gyvenime kažkokį neišdildomą pėdsaką. Galbūt aš jį taip aršiai smerkiau dėl to, kad jis pernelyg stipriai mane paveikė: pirmiausia tuo idiotišku paslaptingumu, nesuprantamumu, visa ta velniava. Išanalizavęs savo būseną supratau, kad jausmas, ir toliau mane siejęs su tuo žmogumi, yra baimė. Taip, pati paprasčiausia ir nesuprantamiausia baimė – paslapties, pašalinės jėgos, kurią kelis kartus patyriau jo namuose, baimė. Maniau, kad pasižymiu geležine sveikata, taip pat ir psichine, tuo visuomet didžiavausi. Todėl ta nesuprantama (svarbiausia – nesuprantama) baimė mane žemino. Net kilo mintis pasikonsultuoti su psichiatru, ją, žinoma, nuginiau šalin.
       Apie Herberto Ivano kūrinių reikšmingumą, jo didybę lioviausi galvojęs, kai atsidūriau įprastame pasaulyje. Tai yra prisiminiau, kad mane paveikė tai, ką ten skaičiau, bet anų stiprių jausmų nebepatyriau.

       Praėjo dar keletas mėnesių – įvykį Soarešo namuose beveik pamiršau, tik patemptos sausgyslės kartais jį primindavo. Nė pats nesupratau, kodėl kartkartėm imdavau apie tą keistuolį galvoti. Nežinau, kas mane su juo siejo, nes aš – kaip asmenybė – netroškau daugiau su juo susitikti. Staiga vieną gražią dieną ėmiau ir parašiau jam laišką. Štai jo kopija guli prieš mane (paprastai mašinėle perspausdinu laiškus, nes mano raštas yra siaubingas). Pateikiu visą laiško tekstą.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1