Visai netikusi diena, kad ir ką sakysi. Savimi pasirūpinti man taip ir nepavyko, namo eiti nesinorėjo – žmona užgrauš, atseit, žmogau, susirask darbo, nors truputį pinigų parnešk. Tūkstantį kartų sakiau – iš trupučio nieko doro, pinigų būna arba daug, arba visai nebūna, bet jai sakyk nesakęs – tas pats. Visą dieną puldinėjau šen ir ten be naudos, galop nusprendžiau, – nieko nebus, geriau nueisiu pas Vahinaką, abu savo bėdom pasiguosim. Parėjau ir pataikiau kaip į pasimatymą. Į mūsų namą man iš paskos įeina trise ir bekalbą apie Vahinaką. Vienas sako: „Gal pirma užeikim į butą?“ Antras: „Ką ten su jo žmona šnekėsi?“ Trečias: „O jei visa tai melas? Paaiškės, kad žmogus ramiai sau sėdi namie, o mes kaip mulkiai kabarojamės ant stogo“. Iš tų kalbų supratau, kad tai – Vahinako draugai. „Eikit man iš paskos, – sakau, – nepaklysit.“ Įsivedžiau visus tris į liftą, užvažiavom aukštyn, atidariau duris ant stogo – prašom. Linksmi vyrai besą, draugiški, nepradėjo pamokslauti, priešingai: „Kaip šauniai sumanei, brolau, tikras genijus, vyručiai, koks čia vaizdas, gali išprotėti, kaip galima gyventi ir nekvėpuoti šitokiu oru“. Daug nesiblaškė, sukišo rankas į kišenes, vienas tūkstantinę ištraukė, kitas ir porą tokių, o trečiasis net penkiatūkstantinę: „O kas dabar nulips žemyn? Tu, – sako man vienas, toks nugeibėlis, – atrodo, esi mūsų brolio patikėtinis, gal neįsižeisi, jei tavęs paprašysim, šitos vietos tau žinomos“. – „Ko čia įsižeisti, jūs – pono Vahinako draugai, to gana“. Paėmiau pinigus, nusileidau, krautuvėje prisikroviau: porą „ištįsėlių“, duonos, sūrio, dviejų rūšių dešros, pamačiau, kad lieka pinigų, dar penkis butelius „Kotaiko“ alaus. Užėjau į savo butą, nežiūrėjau, kad žmona susiraukė, susimečiau į kišenę taureles degtinei, pakilau. Vienas iš jų turėjo laikraštį, pasitiesėm, mano atneštas gėrybes išdėliojom, atkimšom butelį. Vakaras buvo neapsakomas, net Vahinakas paliko savo kėdę, priėjo prie mūsų vaišių. Kokių tik tostų nepasakėm! Gaila, kad į pabaigą truputį nusivažiavom. Bet kad, išskyrus Vahinaką, visi jau buvom gerokai įgėrę. Tas nugeibėlis buvo pašėlęs, kažką pasakė, Barzdyla jam sviedė „negabus menkysta“, ir, broleli, kas prasidėjo! Manasis Vahinakas pasitraukė, vėl atsisėdo ant savo kėdės, tiedu vienas kitą o keikia, o dergia! Iš visų blaiviausias buvo tas tretysis, bandė raminti, taikyti, bet kas jo klausys. Barzdyla įsižeidė ir išėjo. Blaivesnysis priėjo prie Vahinako, girdi, dovanok, ir aš jau turiu eiti, namie ligonis yra. „Jei tu išeisi, – sakau, – kas šitą išgabens? Eini, eik, bet ir šitą veskis.“ Blaivusis kur dings, ėmė tą nugeibėlį įkalbinėti, bet anas pakvaišo, nieko nebesuvokia. Pagaliau priėjo prie Vahinako, atseit, kaip tu pasakysi, taip ir padarysiu. Vahinakas sako: „Eik“. Anas sako: „Jei išeisiu, nebeateisiu“. Vahinakas: „Nebeateik, tik išeik“. Nugeibėlis nusispjovė, bet vis tiek nėjo, kol galop blaivusis paėmęs už parankės šiaip taip ištempė. Vos tiedu išėjo, grįžo Barzdyla, girdi, aš tą dvasną taip ir anaip, tai mudu su tavim, Vahinakai, esam talentingi, o jis – nevykėlis. Paskui užsimanė dainuoti. „Vyruti, – sakau, – užsičiaupk, ką tu čia – vidury nakties, tikra bėda.“ Kad neleidau dainuoti, apsiverkė, dar užsimanė pasibučiuoti su Vahinaku, o tas baiminosi, kad kėdė apvirs. Šiaip taip apraminom, nuėjo, atgulė į Vahinako vietą. Sakau: „Kelkis, žmogau, jei tu čia atgulsi, kur Vahinakas miegos?“ – „Tai ar Vahinakas čia priregistruotas?“ – atseit juokauja, tiek dar proto beturįs. „Priregistruotas, – sakau, – gal pasą parodyti?“ Vargais negalais ir šitą išlydėjau, grįžau. Žiūriu – Vahinakas dar besėdįs. „Šiąnakt, – sakau, – lyg ir nelabai turi ūpo skraidyti?“ – „Vaharšakai, – sako, – aš ne fokusininkas“. – „Atsiprašau, nemaniau nieko blogo“. – „Sapne, – sako, – paprasčiausiai nubunda kitoks pasaulio suvokimas, kokio būdraudamas žmogus bijosi“. – „Bijo ir užsimerkia?“ – klausiu, o jis: „Maždaug taip, Vaharšakai“. – „Bet kas tau kliudo namie skraidyti, sapnas yra sapnas, ar ne vis tiek, kur sapnuoji?“ – „Ne, – sako, – namie būtinai ką nors užkliudydavau ir pabusdavau nė nepaskridęs“. – „Lyg ir aišku, namie yra sienos ir lubos, galybė visokių kliuvinių, ir aš, pavyzdžiui, kartą savo tarškyne riedėdamas tiesiai po priešais mane šimto dvidešimt greičiu išnėrusiu „Kamazu“ tik per plauką nepakliuvau, gerai, kad pabudau, bet buvau tiek persigandęs, kad iki pat aušros nebesudėjau bluosto“. – „Apačioje, – sako, – nėra erdvės, laisvės pojūčio“. – „Ir kalnuose taip, eik kiek akys užmato – nei mašinų, nei perėjos, nei kryžkelės, tik aš ir mūsų ėriukai, kuriuos vaikas būdamas gindavau ganyklon“. – „Vaharšakai, – sako, – kaip gerai tu mane supranti…“ Taip šnekučiavom, aš pamažėle nurinkau vaišių „stalą“, buvo likę daugybė dešros ir sūrio, sudėjau į maišelį: „Čia pasilaikyk rytojui, pone Vahinakai“, – o stikliukus, neatidarytą butelį alaus ir degtinės butely dar apie šimto gramų likutį – iš pradžių ir tą norėjau išgerti, bet paskui pagalvojau, kad iš ryto už tiek degtinės verta tiek pat aukso duoti – surinkau ir padėjau viską nuošaliau į kampą. Atsigręžiau, kad pasakyčiau labanakt, žiūriu – sėdi ant savo trikojės kėdės vienas tamsoje, o tas miestas, kurio vaizdu atseit neturėčiau pasisotinti, taip pat aptemęs, kur ne kur dega žiburiai nelyginant pragaro liepsnos, ir – taigi išgėrusio žmogaus širdis, taip jau yra, suminkštėja – man jo pagailo. „Pone Vahinakai, – klausiu, – ar esi tikras, kad teisingai elgiesi, gal nereikia, ką, pone Vahinakai?“ – „Ko, Vaharšakai?“ – nesupranta, mintyse kažkur klajoja. Sakau: „Gal eime, abudu nusileiskim, aš einu į savo namus, tu – į savo, o jei tenai nenori, ką gi, eime pas mane, patalas tau atsiras, o tai kiek galima šitaip ant plikos žemės – nei ko pasikloti, nei kuo apsikloti“. Stoviu jam už nugaros, o jis sėdi atsigręžęs į tą tamsią bedugnę. „Vaharšakai, – sako, – ne mano noras lemia, ar nusileisti, ar ne, aš, žinoma, ne ant stogo turėjau lipti, reikėjo eiti į laisvesnę ir erdvesnę vietą, tačiau tuo metu neturėjau kito pasirinkimo ir dabar mano vieta čia; už viską, ką dėl manęs darai, dėkui, labanakt, eik miegoti.“
       Įmigau negyvai. Paryčiais pabudau nuo troškulio. Pabandžiau apsigauti vandeniu, nuėjau, vėl atguliau. Galvojau, kad turiu ištverti, jei vėl užgersiu, jokio darbo negalėsiu imtis, o namie – nė skatiko, kad ir labai užkietėjęs būdamas negalėsiu žmonai į akis pažiūrėti. Ir sūnui į akis. Atguliau su tokiais kuo doriausiais ketinimais, ir pasaulis kuo toliau, tuo juodesnis man ėmė atrodyti. Man taip būna – vos pradedu galvoti, viskas atrodo juoda. Pamačiau, kad ne, iš gulėjimo jokios naudos, o jei noriu rasti kokį darbą, turiu keltis, ir šiaip taip atsikėliau. Šiaip taip nusiprausiau, apsirengiau. Žmona užplikė arbatos, karštos išgėriau, iš pradžių pasirodė, kad padeda, paskui – kad ne. Rankos vėl dreba, visam kūne dar bjauresnis drebulys, noriu atgulti, užsitraukti antklodę ant galvos, nieko nematyti, nieko negirdėti.
Bet ne, taip negalima, turiu išeiti, griebtis kokio nors darbo. Supratau, kad taip jausdamasis toli nenueisiu, reikia kaip nors tą drebulį numaldyti. Pamaniau, pasikelsiu, tos pasaugotos degtinės gurkštelėsiu, tada ir Failabazarą4 pasieksiu. Taip pasidrąsinęs nuspaudžiau lifto mygtuką.
       „Pone Vahinakai, – sakau, – atėjau pasidaryti „labą rytą“ ir keliauti, šiandien einu darban“. – „Žinoma, Vaharšakai, – sako, – darbas visų pirma, bet ar negeriau būtų „labą rytą“ pasidaryti padirbėjus, atokvėpiui?“ – „Ne, pone Vahinakai, su mūsų darbu nėra taip, kad šit nuėjai, padarei ir grįžai. Dievo valioj – arba teks padirbėti, arba ne, greičiau – ne“. – „Negerai, – sako, – ar visada šitaip?“ – „Ar visada, nežinau, bet tikrai taip bus, kol pasitaikys geras darbas, kad užsidirbčiau porą šimtų dolerių, akių operacijai turėčiau“. – „Tu blogai matai?“ – klausia. „Kaip manai, kodėl nebevairuoju – šita akim beveik nebematau, kita irgi tik tiek, kad asilą nuo jaučio atskiriu“. – „Atleisk, Vaharšakai, nežinojau“. – „Kuo mažiau bus žinančių, tuo geriau, – sakau. – Jei mane ims pravardžiuoti „Žlibas Vaho“, kokia man iš to nauda?“ – „Tu perdedi“. – „Vadinasi, – sakau, – tu blogai pažįsti žmones, į akis nesakys, šūktelės iš paskos, dar daugiau pridės“. Žiūriu, kažkas slapčiom žvilgčioja iš už durų. Maniau, vaikėzai, priėjau, kad juos aprėkčiau, pasirodo, ne – jaunas vyrukas, ant peties kabo fotoaparatas. „Vaikine, ką čia pametei ant mūsų stogo?“ Kažką miksi, man per petį dairosi į Vahinaką. „Į jį be reikalo žiopsai, – sakau jam, – tai mano draugas, va sėdi, tyru oru kvėpuoja, jei turi ką pasakyti, sakyk man“. – „Aš žurnalistas, – sako, – iš laikraščio, žymiausius miesto vaizdus fotografuoju“. – „Ant mūsų stogo tau tinkamo vaizdo nėra“. – „Bet namas aukštas, – sako, – nuo jo gražūs vaizdai atsiveria“. – „Čia tu teisus, – sakau, – ir ponas Vahinakas taip mano, eik, paveiksluok, jei tau šovė į galvą“. Žodžiu, leidau užlipti ant stogo, pats nuėjau pasiimti savo degtinės. Prisipyliau stikliuką, priėjau prie Vahinako, sakau: „Jis tavo raugo, Masisą paveiksluoja“, – ir jau keliu stikliuką prie burnos, tik žiūriu – koks Masisas, jis mus bepaveiksluojąs. „Na, vyruti, nesupratom, ar tai mudu esam žymūs miesto vaizdai?“ – „Jūs irgi, – sako, – ar dabar gali būti, kad kas atvažiavęs į miestą elgetų ir valkatų nepamatytų“. Ir vėl tik pykšt pykšt. „Ak tu bjaurybe, tuoj tave elgeta ir valkata padarysiu!“ Puoliau, norėjau aparatą sukulti, betgi jaunesnis, duris atlapojo ir nulėkė žemyn.
       Mano Vahinako nuotaika sugedo. „Kam aš čia, – klausia, – kliudau?“ – „Nežinau, mes visur visiems kliudom“. Stikliuką išmaukiau, vakarykščių vaišių likučius atnešiau, išdėliojau. „Valgyk, – sakau, – kol yra ką, dieną reikia pradėti pilnu pilvu, taip dar mano amžinatilsį tėvas sakydavo.“ Pamačiau, kad jam ranka nekyla valgio paimti, akių nuo durų neatitraukia, atsistojau, nulupau storą ilgą anteną, užkišau už durų rankenos. „Dabar pažiūrėsim, kas čia ateis mums trukdyti“. – „Vaharšakai, ką darai?“ – „Valgyk, – sakau, – čia mūsiškė antena, mūsų televizorius gal metai nieko neberodo“. – „Vaharšakai, – sako, – tu dėl manęs tiek aukojiesi, kol gyvas, neužmiršiu; paimk sau mano televizorių“. – „O tavo žmona, – sakau, – ką ji žiūrės?“ – „Senąjį paimk iš mano kabineto, tiesa, tik juodai baltas, bet gerai rodo“. – „Ačiū, – sakau, – bet jei dabar nulipsiu žemyn, tavo žmonai pareikšiu, girdi, ponas Vahinakas sako, kad juodai baltąjį man duotum, ar duos?“ Truputį pagalvojo, paskui: „Ne, neduos“. – „O jei taip, – sakau, – visokius televizorius ir žurnalistus mesk iš galvos, valgyk“. – „Neturiu apetito“. – „Išgerk, – sakau, – paskutinį gurkšnį tau palikau, atsiras ir apetitas“. Atsisakė. „Tu žinai, – sakau, – jei šitos bjaurybės nebūtų, nė dienos neištverčiau, ji padeda. Bet viskas bus gerai, ryt poryt geras darbas pasitaikys, akių operacijai užsidirbsiu. O tu – nežinau, ką norėsi, tą darysi, – į tavo sveikatą“. – „Dėkui, – sako, – sėkmės tau“. Su alum taip pat susitvarkiau, atsistojau: „Pone Vahinakai, eikš, užsidaryk duris“. Atėjo man iš paskos ir sako: „Žinai, Vaharšakai, šiąnakt vėl šaudė, ir tu buvai teisus – girdėjau šuns skalijimą“. – „Kas neskalytų pašautas“. – „Skalijimas, – sako, – girdėjosi už mūsų namo kampo“. – „Vadinasi, pašovė Čalo“. – „Čalo – tai kuris šuo? Ar tas margasis?“ – „Na taip, – sakau, – jis, kaip ir aš, tykodavo prie krautuvės durų ir kiekvieno išeinančiojo pirkinių krepšį apuostydavo“. Ištraukiau anteną ir sakau: „Va, man išėjus paskui šitaip užsidaryk“. – „Vaharšakai, labai nerūpestingai šneki“. Tiesą sakant, vos neįsižeidžiau: aš dėl jo savo anteną nulupau, maža, kad mano televizorius nerodo, pasitaikys geras darbas, nusipirksiu televizorių, – antenos nėra, o šitas dar burba „nerūpestingai“. „Aš ne šiaip kalbu, – sako, – o dėl to margio Čalo“. – „Dėl to Čalo, – sakau, – atsiprašau, nesielvartausiu, tu užsidaryk, aš vėluoju“. Kai uždarė, paklibinau. „Dabar, – sakau iš už durų, – kaip ir namie esi: jei nenorėsi, niekas neįeis.“
       Jau buvo dešimta valanda, kai nusigavau iki Failabazaro. Draugai užsipuolė: „Ko nesirodai, bene praturtėjai?“ Sakau: „Aha, labai praturtėjau, atėjau jūsų parsivesti, gerai pavaišinti“. Susėdę pavėsy šnekučiavomės apie šį bei tą, šaudydami į šalis akimis, bene atsiųs Dievas kokį darbdavį – kad tik nenubaidytume. Iš tikrųjų jau buvau netekęs vilties, kai vienas toks apsireiškė. „Reikia trijų vyrų, – sako, – pakrauti truputį cemento ir gipso.“ O mes buvom kaip tik trise, subruzdom, nes iš visų pusių sulėkė išbadėję žmonės: „Mus paimk, broleli, mus!“ Ir mes net nepaklausę, nei kiek tas „truputis cemento,“ nei kiek mokės, susibrukom į jo mašiną. Netoli nuvažiavom – iki Silačų kvartalo, tokio lyg ir sandėlio. Kai atidarė, pasimatė bene dvi tonos cemento, apie toną gipso, vyrai mane baksnoja: „Vaho, tu iš mūsų drąsiausias, paklausk, kiek mokės“. – „Sumokės, – sakau, – nenuskriaus, atrodo, vyras tvarkingas, ne vargšas“. Kol tas tris tonas pakrovėm, kone galą gavom. Sustojom, laukiam pinigų, o anas, girdi, važiuokit su kroviniu, kol iškrausit, ir aš atvažiuosiu. Viena vertus, lyg ir gerai – darbo daugėja, kartu ir uždarbis turėtų padidėti, bet kita vertus, lyg ir nedera it akliems eiti nežinia kur. „Atsiprašau, – sakau, – o kiek mokėsit?“ – „Po tūkstantį kiekvienam“. – „Už pakrovimą?“ – klausiu. „Už pakrovimą ir iškrovimą“. – „Apie iškrovimą, – sakau, – nebuvo kalbėta“. – „Na gerai, – sako, – po pusantro tūkstančio“. – „Jei verkti nesinorėtų, nusijuokčiau, – sakau, – pusantro tūkstančio vertas būtų vien pakrovimas“. – „Gerai, kiek tu nori?“ Sakau: „Kiekvienam po tris tūkstančius tik todėl, kad iš pradžių nesusitarėm“. – „Vaikine, – sako, – esi plėšikas“. – „Ar trys tūkstančiai – pinigai?“ – klausiu. „Jei ne pinigai, tai neprašyk“. – „Jei turėčiau, – sakau, – neprašyčiau“. – „O jei neturi, – sako, – tai kiekvienam po du tūkstančius, ir kalba baigta“. Priėjau prie vyrų, girdi, va tokie dalykai. „Tai šunsnukis! Tegul bent po pustrečio duoda.“ Grįžau prie jo, sakau: „Vyrai už mažiau kaip po pustrečio nesutinka“. – „Žinokitės surasiu kitus, kurie už tūkstantį iškraus“. Vėl nuėjau pas vyrus, aiškinu, kokie reikalai, o jie – ką darysi, ir tūkstantis gatvėje nesimėto. Sukritę ant cemento ir gipso maišų vos gyvi nubildėjom bala žino į kokią skylę Džrveže
5. Atvažiavom, o anas už mus greičiau atriedėjęs. Mes, žinoma, gipsu ir cementu apdulkėję, jis ir dar vienas toks – švaručiai gražučiai stovi, rūko. Kol tuos maišus po pusę centnerio iškrovėm, o paskui ir ligi jo triaukščio rūmo sutampėm, nusivarėm kaip paskutiniai šunys. Baigėm jau sambrėšky. „Darbą padarėm už dešimt tūkstančių, – sakau, – o gausim tik šešis.“ Man bekalbant jis atkiša penkis tūkstančius. Žiūriu žiūriu į tą penkiatūkstantinę ir sakau: „Turit duoti dar tūkstantį“. – „Čia, – sako, – tik tiek turiu, kitus – rytoj“. – „Tai ką, mums čia rytoj vėl atkeliauti, vien kelias atsieis šešis šimtus“. – „Ar būtina visiems trims, – sako, – tegul vienas kuris atvažiuoja“. – „Tą tūkstantį pasiskolink iš draugo“, – sakau, o tas jo draugas įkiša ranką į kišenę, pluoštą po šimtą dolerių išsitraukia, pasklaido, atseit neturįs dramų. „Gerai, – sakau, – tai kada rytoj?“ – „Kada panorėsi, aš visada čia būnu“. – „Gerai“. Nusileidom į miestą, penkiatūkstantinę pasmulkinom, kiekvienas pasiėmė savo dalį, išskyrus po šimtinę maršrutiniam taksi, – vienas iš mūsų buvo sumokėjęs. Namo parėjau sutemus. Visą uždarbį atidaviau žmonai. „Tiek mažai, – sako, – ką su tiek nuveiksiu?“ – „Ir už tiek būk Dievui dėkinga“. Nė kąsnio neprarijęs, kritau į lovą, užsitraukiau ant galvos antklodę, kad nieko nematyčiau, nieko negirdėčiau, – kažin koks tas rytojus ateis. Pas Vahinaką, žinoma, nebepakilau, – neturėjau nei ūpo, nei sveikatos.
       Naktį miegojau neramiai, vis pabusdamas, kažkurią nakties valandą išgirdau: Vahinakas teisus – šaudo. Priėjau prie lango, bet savo žlibėm naktį ką galėjau įžiūrėti? Vėl iššovė, ir šį kartą, kaip Vahinakas sakė, išgirdau skalijimą, tokį gailų, it žmogus verktų. „Kad tik nebūtų mūsų kiemo Juodukė“, – šovė mintis. Neištvėriau, apsirengiau, išėjau laukan. Žiūriu: du vyrai, vienas šautuvu nešinas, kitas už uodegos nutvėręs – na, žinoma, mūsų Juodukę – traukia link savo mašinos. „Vyrai, ką padarėt, kuo tas šuo jums užkliuvo, dešimt metų gyveno mūsų kieme, buvo mano sūnaus džiaugsmas“. – „Jei tavo sūnaus džiaugsmas buvo, reikėjo namuose laikyti“. Viena vertus, teisybę sako, bet prisiminęs, kad mano berniukas iš ryto ieškos Juodukės ir neras, įniršau. „Kai taip šaudot, – sakau, – ar nepagalvojot, kad galit ir žmogų kliudyti?“ – „Pavyzdžiui, ką? – klausia tas su šautuvu rankoj, o aš: „Pavyzdžiui, mane“. – „Sakykim, kliudom, – sako, – ir kas iš to?“ Jau buvau besakąs, kas iš to, bet kaip tik tada antrasis atidarė savo mašinos galines dureles, kad Juodukę už uodegos nutvėręs vidun įmestų, ir mano akys išvydo tokį vaizdą, kad liežuvis burnoj išdžiūvo. Žiūriu žiūriu – lyg ir žmogus ten. „Kas ten?“ – klausiu. „Ar nematai?“ – „Matau, – sakau, – todėl ir klausiu“. – „Jei matai, tai neklausinėk“. – „Bet kodėl?“ – „Todėl, – sako, – kad valkata“. – „Tai negi kiekvienas valkata – šuo?“ – klausiu. „Jeigu valkata – šuo“. – „Brolyčiai, – sakau, – visai neturit sąžinės, maža, kad žmogų nušovėt, dar ir įžeidinėjat“. – „Tu ką, brolau, – sako, – bene girtas?“ – „Atvirkščiai – visiškai blaivus“. Tai sakydamas, atsikvošėjau. Gal kartais, pamaniau, man tik pasirodė, o jei ne, geriau man užsičiaupti, jiems – jei teisingai mačiau – nedaug tereikia, ir mane nupyškins, nesvarbu, kad be uodegos, už kojos nutvėrę į savo mašiną įmes. Nusisukau ir nuėjau. Parėjęs atguliau, rodos, tik užsnūdau, o į tokį sapną pakliuvau, kad pabudau visas šlapias, kaip išmaudytas. Neva nuėjau į Vahinako namus, neva šio to Vahinakui paprašyti, o už tai jo žmona tokio dalyko panoro, kad man, vargšui Vaho, nei mirti, nei gyventi. „Ponia Anika, – sakau, – nemeluosiu, tu man visada patikai, ką čia slėpti, putnios moterys man patinka, tačiau tu – mūsų pono Vahinako žmona, tai nieko blogo nė mintyse neturėjau“. – „Nesupratau, – sako, – negi ką bloga siūlau?“ Ir tempia mane ant savęs. Taigi ji tempia, aš jaučiu, kad pamažėle žūstu, ir tuo metu išvystu, kad ji šiaip visa kuo pono Vahinako žmona, bet turi žiurkės snukį ir mane prisitraukdama dar kažką graužia. Blaškausi, bandau išsivaduoti iš jos glėbio, o ji graužia ir vypso rodydama savo aštrius dantis, ir kiša artyn snukį… Pabudau vienam prakaite. Pasikeičiau marškinius, apverčiau pagalvę, bet jau iki ryto nesudėjau bluosto. Prieš išeinant man žmona kažko patiekė ant stalo, bet tik arbatos sriūbtelėjau. Vėl nebepakilau pas Vahinaką – kaip galėjau po tokio sapno jam pasirodyti! Kieme ant asfalto išvydau Juodukės kraują, ir jei dar ko trūko, tai dabar man pasidarė gana.
       „Vyrai, – sakau (Failabazare), – šiandien bus bloga diena, nelemtą sapną sapnavau.“ Vyrai sukluso, girdi, papasakok, pažiūrėsim, gal tas sapnas ne toks blogas, ir laikas greičiau prabėgs. „Buvau su kaimyno pačia“, – sakau. Jie kvatoja: „Tai negi čia blogas sapnas?“ – „Gero kaimyno, – sakau, – mano draugo“. – „Jei taip, – čia tu apsikiaulinai“. – „Bet, – sakau, – nelabai tebuvo į draugo žmoną panaši“. – „Vaho, ar tu pats suvoki, ką čia šneki?“ – „Žinoma, tai jūs nesuvokiat, aš aiškiai sakau – šiąnakt susapnavau blogą sapną“. – „Supratom, taigi papasakojai: buvai susimetęs su kaimyno žmona, bet, pasirodo, tai nebuvo kaimyno žmona, ir tu dabar sielvartauji“. – „Kaip nesielvartauti, – sakau, – dešimt metų gyveno mūsų kieme, kelis kartus net apsivaikavo po mūsų balkonu“. Jie išpūtė akis: „Kas – kaimyno žmona?“ – „Juodukė, kvėšos jūs“. Papasakojau jiems ir tai, ką mačiau mašinoje. „Gal suklydai, gal ten buvo ne žmogus?“ – „Nežinau, man atrodė – žmogus“. – „Aha, čia tikrai blogas sapnas“. – „Vyrai, – sakau, – taigi ne sapną pasakoju“. – „Tai ko mums galvą kvaršini, kad blogą sapną susapnavai?“ – „Blogas sapnas, – sakau, – buvo tas kitas“. – „Ne, – sako, – kaip tik šitas. Kur tavo protas? Ar gali būti, kad dienos šviesoj žmogų nušautų, įsimestų į mašiną ir dar tave pakviestų pasižiūrėti“. – „Ne dieną – naktį“. – „Tegul bus naktį, išgėręs buvai, sapną su tikrove supainiojai“. – „Jei nebuvai girtas, sakyk, kelis sapnus šiąnakt sapnavai?“ – „Vieną, – sakau, – kaip mane gyvą matot“. – „Blogą sapną?“ – „Blogą – per maža pasakyti“. – „Aišku, – sako, – jūsų šunį nušovė sapne, o su kaimyno pačia iš tikro buvai susidėjęs“. Tiek šnekėjo, kad net pats suabejojau, nebežinojau, kas geriau: ar kad Juodukė nebūtų nušauta, ar su pono Vahinako žmona iš tikrųjų… nė pagalvoti iki galo nesinorėjo! „Vyrai, klystat, – sakau, – toji moteriškė turėjo žiurkės snukį, mane tempdama ant savęs kažką vis graužė kaip žiurkė, tokių dalykų tikrovėje nebūna“. – „Tfu, tu mums įkyrėjai, Vaho…“
       Gal ir įkyrėjau, bet sapnas vis tiek išsipildė. Negėrę, nevalgę, nukeipę tūnojom iki antros valandos – jokio darbo. Nei namo eiti, nei ką, kišenėje tik trys suglamžytos dešimtinės, kurių nei išmesti, nei laikyti nesinori. Tuo metu vienas vyrų pažiūri į laikrodį, mat šiandien trečią valandą bus mitingas, gal nueinam, gal ką išgirsim širdžiai nuraminti. Bene dešimt metų nebuvau jokiuose mitinguose, nenorėjau eiti, bet šis mūsų draugužis patikino, kad, girdi, ne, čia ne tie nepriklausomybininkai, dabar einam reikalauti šeimininko. „Kokio šeimininko reikalaujat?“ – klausiu nustebęs. „Kad imtų mus valdyti didelė valstybė – mes jai dirbsim, ji mus maitins.“ Kai taip pašnekėjo, susidomėjau. Sugaišau ten dar gal valandą. Kalbėtojai kratė kumštį, šnekėjo apie brolybę, darbą ir gerą gyvenimą. Jie sotūs, apvalaini, veidai – vien cukrinės šypsenos, o klausytojai – vargo pelės, sunykę seniokai ir bobutės, į juos pūsteltum – parkristų. Klausėsi kaip romios avelės, paskui traukė iš kišenių sutrintus partinius bilietus, mekeno avių balsais. Klausiau klausiau ir jaučiu, kad mane siutas ima, gerklę gniaužia. Kai jų vadeiva vėl pravėrė savo seilėtą burną, nebeištvėriau: „Gėdos turėk, – sušukau, – nori valdžios, eik ir imk ją kaip vyras, ko šituos varguolius mulkini! Dvidešimtmetis mano sūnus, – sakau, – už nepriklausomybę gyvybę atidavė, o tu spjauni į jo kraują, šalį dovanoji svetimiesiems! Žmonės, – šaukiu, – juk jūs ne galvijai, kam ieškot, kas jus melžtų?“ Tie diedukai ir bobutės kad užpuls mane, kad ims trankyti kur tik pasiekdami, gal būtų ir uždaužę, jei vyrai nebūtų manęs apgynę, ištempę laukan ir pastūmėję: „Eik sau, tu, brolau, – gyva bėda“. – „Einam, – sakau, – išmeskim po taurelę“. Nepanoro vyrai, žinojo, kad neturiu pinigų. „Ne, mes grįžtam“. – „Geriau traukiam, – sakau, – į Džrvežą, išlupkim savo tūkstantinę“. – „Neduos, vakar nutarėm, kad teks į ją ranka numoti“. – „Jūs numojot, o aš neketinu“. – „Jei išlupsi, tai ir naudok į sveikatą“. – „Man tai bus į sveikatą, – sakau, – o jūs eikit, bene ir jūs avinais pavirsit“.
       Atsiskyriau nuo vyrų, bet kaip nusigauti iki Džrvežo, nesumoju. Pėsčiom nenueisi, o turiu tik trisdešimt dramų. Maršrutinis taksi privažiavo, vairuotojui sakau: „Brolau, toks reikalas – turiu tik trisdešimt dramų, jei už tiek nuveši, vežk, jei ne – eisiu, trenksiu galvą į sieną“. Truputį susiraukė, bet sako: „Sėsk“. Atvažiavom į vietą, žmogus nė tų trisdešimties dramų nepaėmė. „Tai ačiū, – sakau, – jei grįždamas vėl tave susitiksiu, sumokėsiu už kelionę į abi puses“. Visai apkvaišęs buvau – kol to žmogaus namus atradau, sugaišau bene valandą. Bet kas iš to, kad radau? Durys užrakintos, jo – nė padujų. Matyt, vakar buvom visai pavėpę, kai patikėjom, kad jis čia būna visą dieną. Man taip besvarstant iš gretimo namo išeina žmogus ir įtariai klausia, ką aš čia veikiu. „Šeimininko ieškau“, – sakau. „O kam?“ – klausia. Sakau: „Skolos atsiimti“. Žiūri žiūri – matau, kad neatrodau jam panašus į tokį, kokiam šio namo šeimininkas būtų skolingas. „Vakar, – sakau, – krovėm gipsą ir cementą, pinigų su savim pakankamai neturėjo, liko skolingas tūkstantį dramų“. – „Nedideli pinigai, – sako, – o aš jo kaimynas, bet supranti, kaip aš vietoj jo tau užmokėsiu, jei neturiu iš jo žinios“. – „Ne, brolau, – sakau, – argi aš tavęs prašiau pinigų? Tiesiog širdį skauda, kad toks žmogus kaip jis neatrado man tūkstančio dramų, o aš, kuris nė maršrutiniam taksi neturiu pinigų, atsibeldžiu čia dėl tos tūkstantinės ir dabar turėsiu tuščiomis atgal keliauti į miestą pėsčias, juk negerai, ar ne“? – „Negerai“, – ir gręžiasi eiti. Jaučiu, kad ir aš turėčiau nusigręžęs nueiti, bet mano liežuvis pats klausia: „O kada jis čia būna?“ – „Dievai žino“, – sako. Dabar jau aš gręžiuosi eiti, ir šį kartą jis man įkandin sako: „Luktelk, brolau“. Atsigręžiu – vieną ranką įkišęs į kišenę, kita moja man kaip vaikui, kad prieičiau. Noriu, kad mano liežuvis vėl mane išduotų ir pasipiktintų: „Ne, tik to dar trūko!“ Bet mano akys užkliudo iš kišenės traukiamus pinigus, kojos pačios žingsniuoja ton pusėn, delnas jau junta tūkstantinės šilumą, jau matau, kaip aš su ta tūkstantine pareinu namo. Iš storo pluošto atskiria vieną banknotą, įbruka man į saują: „Imk, – sako, – važiuok namo“. Kol suvokiu, ką sako, nueina. Nenoriu žiūrėti į saują, bet ir nežiūrėdamas žinau – tai šimtinė, kelionpinigiai. Imti nederėtų ir išmesti neišeina. Jis įėjo į savo namą, o aš tebestypsojau.

Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 8 Aivaras Veiknys 8 Albinas Žukauskas 3 Aldona Veščiūnaitė 13 Aleksandra Fomina 22 Alfonsas Andriuškevičius 28 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 21 Algimantas Baltakis 22 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 21 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Pulkauninkas 2 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 14 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arūnas Spraunius 23 Asta Plechavičiūtė 11 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 38 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bronius Radzevičius 8 Castor&Pollux 73 Charles Baudelaire 5 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 12 Dalia Bielskytė 6 Danguolė Sadūnaitė 8 Danielius Mušinskas 47 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 8 Eduardas Mieželaitis 6 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 6 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 27 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pulokas 4 Georges Bataille 2 Giedrė Kazlauskaitė 44 Gintaras Beresnevičius 47 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gražina Cieškaitė 14 Gytis Norvilas 23 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrykas Sienkiewiczius 1 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Ieva Gudmonaitė 7 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Irena Bitinaitė 2 J. G. Ballard 3 Janusz Anderman 6 Jaunius Čemolonskas 4 Jehuda Amichaj 2 Johannes Bobrowski 3 Jolanta Malerytė 3 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 22 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Zdanys 7 Jonas Šimkus 8 Juan Bonilla 2 Judita Vaičiūnaitė 26 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 38 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 6 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 7 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 4 Jurgis Gimberis 12 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Justinas Bočiarovas 5 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kazimieras Barėnas 16 Kazys Almenas 4 Kazys Binkis 21 Kazys Boruta 23 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 21 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 25 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 47 Laurynas Katkus 6 Laurynas Rimševičius 2 Leonas Lėtas 2 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Lidija Šimkutė 24 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Kranauskas 5 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Liūnė Sutema 8 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 10 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Marcelijus Martinaitis 38 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 54 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Michael Augustin 4 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 14 Neringa Klišienė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 5 Petras Cvirka 7 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 13 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 1 Pulgis Andriušis 9 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimas Burokas 12 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 1 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva 7 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Rūta Brokert 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sara Poisson 24 Saulius Kubilius 2 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 11 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 30 Sigitas Poškus 7 Skaidrius Kandratavičius 10 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Stan Barstow 2 Stasys Anglickis 1 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 7 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 6 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 107 Viktorija Skrupskelytė 1 Viktorija Vosyliūtė 4 Vilius Dinstmanas 3 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Ramonas 3 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Vitalija Bogutaitė 6 Vladas Braziūnas 33 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vytas Dekšnys 14 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Zigmas Gėlė 6 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 9 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1