V i d a   M i k n e v i č i e n ė  (g. 1954) gyvena ir dirba Panevėžyje. 1978 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas VVPI (dabar – VPU). Spausdinamus kūrinius tikra pavarde pasirašo pirmą kartą. Iki šiol publikacijas periodikoje pasirašydavo Gilbonės slapyvardžiu. Apie jo kilmę autorė rašė:
         „Nebūsiu rašytoja, nes pasirinkau slapyvardį Gilbonė. Kadaise gyveno tragiško likimo žmogus Albinas Baltramiejūnas (1905–1941), Gilbonio slapyvardžiu pasirašinėdavo eilėraščius. Tėvų paskirtas būti kunigu, jis metė Kunigų seminariją, užtraukė nešlovę namams ir visai giminei. Motinos vis tiek glaudžiamas, vaikščiojo su knyga po laukus, rašė eilėraščius, o 1941 m. birželį dar visiškai jaunas Rainiuose buvo sušaudytas. Atgimimo metais jam pastatė paminklą.
         Ir vėl pamiršo.
         Mano gimtosios sodybos vieta yra kitame Gilbonių kaimo gale. Kad ir rašyčiau, rašytoja mane gal pavadintų tik tuo atveju, jeigu ištiktų tragiška lemtis, o ne dėl to, kad rašiau. Gal ir paminklą kitame kaimo gale pastatytų. Gilbonei. O paskui greit pamirštų.
         O talentas? Į šį klausimą atsakyti negalėčiau. Šituos dalykus gerai išmano ir reguliuoja Dievas“.


       Meilė – tai kvapai

       Penktadienį po įtemptos darbo savaitės gera atsigulti į vonią, pagulėti užsimerkus aromatingame putotame vandenyje. Gerai atmirkius visus per penkias dienas įsigėrusius svetimus kvapus, žodžius, prisilietimus, susisupti į švarų chalatą ir ramiai, niekam svetimam netrukdant, nesiartinant prie švaraus kūno su nešvariom mintim, fantazijom ar pretenzijom, paimti į rankas knygą, įsijungti televizorių arba tiesiog išsitiesti ant sofos ir klausytis geros muzikos.
       Roma skuba į namus. Nors jau gerokai nutolo kabineto durys, ji visu kūnu tebejaučia įtemptą jo atmosferą. Tikras beprotnamis! Greičiau į vonią! Paspaudusi laiptinės durų kodą, plėšte atplėšia duris ir bėga į trečią aukštą. Dar viena kliūtis – buto durys, bet jas lengvai ir greitai atrakina.
       Vienišės kajutė. Vienos šlepetės, viena striukė, viena pora batų, vienas dantų šepetėlis, vienas rankšluostis… Anksčiau taip gąsdinusią vienatvę ji prisijaukino. Per dvejus metus. Dabar lyg ir nebenorėtų jos keisti į tariamą buvimą dviese. Iškart atsuka čiaupą, į vandens srovę šliūkšteli putojančio skysčio, įberia žiupsnį jūros druskos. Velkantis drabužius, suskamba telefonas.
       – Aš ateisiu. Tu būsi namuose? – pažįstamas balsas ir jo intonacijos ją suerzina.
       – Aš jau lendu į vonią. Jeigu labai reikia, ateik ar pareik. Aš ištrauksiu raktą. Atsirakink pats. Skambučiu neskambink, – greitai paberia žodžius ir išjungia telefoną.
       Niekur, į jokią kajutę nepabėgsi, kol esi gyva. Vis tiek atsiras kas nors, kas sumaišys tavo planus, privers gyventi pagal kito scenarijų. Aišku, ji galėjo pasakyti, kad nėra reikalo čia valkiotis, bet… Net ir tada, kai išsiskiriame, kai išsiaiškiname, kad vienas kitą esame mirtinai įžeidę, išdavę, pardavę, mus dar laiko surišęs bendrai įgytas turtas – vaikai, dar nesavarankiški, nors jau vieną koją iškėlę iš namų, nepadalytas butas, nesutvarkyti finansiniai ir kitokie mus iš proto varantys, bet labai sunkiai į priekį stumiami reikalai.
       Ji tiesiog įskrenda į vonią. Užsimerkti! Nieko nematyti ir negalvoti! Nei apie vienatvę, nei apie nepakeliamą buvimą dviese, nei apie darbą! Atsipalaiduoti! Deja, nepavyks. Ji jau girdi, kaip buvęs sutuoktinis de facto, dabar tapęs tik sutuoktiniu de jure, rakina buto duris, kaip nušlepsi į virtuvę. Striukės, aišku, nenusivelka. Kaip visada. Kaip visą gyvenimą. Lyg pasiruošęs išeiti. Pasiruošęs? Tikrai taip, nes vieną dieną išėjo. Su striuke. Paskui išsinešė ir kitus daiktus. Ne visus. Dar tebeneša.
       Vanduo vėsta. Būtų viena, atsuktų karšto vandens čiaupą ir dar gulėtų gulėtų… Kai už durų šlepsi ir šlamena jis, nebėra prasmės. Vis tiek neatsipalaiduos. Greitai išsitrenka galvą, muiluota kempine nusitrina kūną, atsistoja, palenda po vėsia dušo čiurkšle ir, įsisupusi į chalatą, su rankšluosčio turbanu ant galvos išeina į koridorių.
       Jis, aišku, atsinešė alaus butelį ir jau išgėrė. Nė dienos be auksinio skystimėlio. Ir nė dienos be meilės. Niekas po šiuo dangum nesikeičia. Tik nuolatinio ir laikino buvimo vietos.
       Vyras atsistoja, prieina prie jos, bando apkabinti. Ji atšoka. Ne, ne pati atšoka. Jo kvapas atstumia. Ne alaus. Vyras kažkuo dvokia!
       – Žinai, Pranai, – sako žiūrėdama išplėstomis akimis. – Aš ką tik supratau, kad nebegalėčiau būti su tavimi. Fiziškai negalėčiau. Nepaisant visų filosofinių išvedžiojimų.
       Ji nepasako: ,,Pranai, tu dvoki“. Jis to nesuprastų. Pasakytų, kad nusimaudys. Bet tai nenumaudoma.
       – Atleisk, – išgirsta. – Bet tu pati mane išprovokavai. Tiesiai iš vonios. Kvepianti…
       – Neišsigalvok provokacijų, kurių nėra, – atkerta. – Pats atėjai ne laiku – aš ruošiausi maudytis. Gal aš turėjau sėdėti ir laukti, kol tu ateisi arba neateisi? Tapti amžinu laukimu? Be to, tu galėjai pasiimti, ką reikia, ir išeiti. Ko sėdėjai? Ko laukei?
       Kodėl jis staiga tapo visiškai svetimas? Net ne tai. Ji jaučia jo dvoką. Ir gerkle kylantį šleikštulį…
       Vakar ji buvo Vilniuje. Darbo reikalais. Bet išprovokavo vieną ne darbo susitikimą. Prieš metus vienos didelės, bet vargu ar svarbios konferencijos metu ji susipažino su vyriškiu. Bendraamžis. Protingas. Sąmojingas. Pažintis tęsiasi. Jie susirašinėja. Kartais pasikalba telefonu. Laiškuose atsivėrė vienas kitam. Pasirodo, abu pažinties metu išgyveno išsiskyrimą su artimu žmogumi. Ir bandė vienas į kitą remtis. Tapo vienas kito išpažinčių klausytojais. Kiek nuoširdžiai buvo bendrauta, kiek buvo stengtasi save parodyti, sunku pasakyti. Juk iš tiesų mes kiekvienas esame didelė sala, kurios krantus, nors ir reikia laiko, įmanoma apiplaukti ir ištyrinėti, bet vidurys… Iki jo prasibrauti pavyksta tik norintiems pažinti ir atrasti. Aišku, jeigu norinčiojo uolumas pažinti neatsitrenkia į tyrinėjamojo uolumą neįsileisti. Jie abu nebuvo uolūs, daugiau rodė savo krantus. Todėl per metus ne kažin ką apie vienas kito vidurį sužinojo.
       Taigi ji išprovokavo susitikimą. Provokacijų buvo ir anksčiau ir iš vienos, ir iš kitos pusės, bet vis kažkaip nepavykdavo. Šį kartą ji nusiuntė jam dedikuotą eilėraštį, o jis padėką palydėjo klausimu: ,,Ar Jūs nesiruošiate važiuoti į Vilnių?“ Nors tikrai žinojo, kad ne tik ruošiasi, bet ir važiuos, pakoketavo:
       – Jeigu kas pakviestų…
       – Aš visada jus kviečiu, – atsiliepė.
       – Ruduo. Lyja. O lietus gadina šukuoseną, išpurvina kelnių galus, užkrečia melancholija ir visokių kitokių nepatogumų pridaro, – koketavo toliau.
       – Aš jums prižadu, kad tądien, kai būsite Vilniuje, tikrai nelis. O jeigu kartais lytų, aš būsiu jūsų stogas, – pašmaikštavo jis.
       Užvakar ji nusiuntė jam žinutę: ,,Rytoj būsiu Vilniuje. Turėtų nelyti…“ Jis paskambino ir abu susitarė susitikti. Diena buvo kaip pažadėta. Stogo nereikėjo. Pasivaikščioję po miestą, po jo vaikystės kiemelius, atsisėdo uždarame kavinės kieme. Žmonių nebuvo, todėl galėjo kalbėtis laisvai ir apie viską. Ir apie meilę. Profesionaliai. Nes jo hobis – seksologija. Taigi apie meilės prigimtį kalbėjosi remdamiesi seksu. Kalbėjo jis. Ji tik pertardavo.
       Greta meilės teorijų, pavyzdžiui, meilė kaip cheminė reakcija, kuri baigiasi išsekus visoms jungimosi galimybėms, meilė kaip dvasinis ryšys, meilė kaip žaibas, jis kalbėjo ir apie meilę kaip apie kvapų pasaulį. Ne fiziniai duomenys, ne dvasios dalykai, o kvapai traukia arba stumia žmones. Tokios teorijos atrama – vabzdžių pasaulis. Tūkstančius kilometrų gali nuskristi miniatiūrinis vabzdys, užuodęs jam malonų meilės objekto kvapą. Kad galėtų daugintis. Tai patvirtina ir oralinis seksas. Būna – partnerio fiziniai, dvasiniai, intelektiniai duomenys idealiai tinka, bet moteris negali paimti į burną penio: neskanu, dvokia, pykina. Aišku, spermos skonis ir kvapas priklauso ir nuo to, kas suvalgyta, kas išgerta (kaip karvės pieno skonis, pagalvojo ji), bet ir šiaip kiekvieno vyro sperma turi savitą skonį, būdingą tik jam ir tik jam lemtai moteriai malonų. Būna ir antraip. Partneriai atgrasūs vienas kitam fiziškai, neturi jokių dvasinių atitikmenų, intelekto koeficientai atvirkščiai proporcingi, bet oralinio sekso metu išgyvena didžiausią malonumą. Ir yra laimingi. Nes seksas, jeigu jis nuoširdus ir atviras, teikia neapsakomą palaimą…
       Ji sėdėjo, žiūrėjo į jį, klausėsi ir galvojo: niekada niekada niekada negalėčiau paimti į burną jokio penio, visiškai nenorėčiau sužinoti, kokia ji, ta sperma – skani ar neskani, kvepia ar dvokia, į padanges kelia ar vemti verčia…
       O dabar… Ji jaučia, kaip grėsmingai artėja vis stiprėjanti vyro tik de jure dvoko banga, šleikštulys gerklėje veržte veržiasi aukštyn… Vos spėja atidaryti tualeto duris ir tiesiai ant kilimėlio išvemia viską, ką buvo suvalgiusi, ir viską, ko nevalgė…


       Mano tėtis partizanas

       Norėčiau rašyti apie meilę tėvynei, bet bijau Mariaus Ivaškevičiaus. Jis sako, kad mylėti tėvynę (turbūt ir apie ją rašyti) – vyrų privilegija.
       Mano tėtis buvo partizanas. Iki atgimimo sakydavo – miškinis, nes dvidešimties metų išėjo į mišką ginti tėvynės. Aukštas, šviesiaplaukis garbanius, Dievo apdovanotas daugybe talentų. Tėvynės neapgynė. Neištvėrė. Užsiregistravo įtikintas, kad nykštukas prieš milžiną – bejėgis. Nors nieko neišdavė, tapo išdaviku, nes užsiregistruoti penktąjį dvidešimto amžiaus dešimtmetį Lietuvos miško broliui reiškė pereiti į priešo pusę. Tai, be abejo, reiškė išduoti. Ne žmogų išduoti. Idėją. Žmones mes išdavinėjam ir pardavinėjam kasdien. Ir save kasdien pardavinėjam. Sutuoktiniui. Vaikui. Viršininkui. Tai – paviršiai. Giliai giliai visuomet kažkas lieka. Ko gero, idėja. Žmogaus. Tėvynės.
       – Aš neturėjau pasirinkimo. Aš buvau vienintelis sūnus – privalėjau ginti savo žemę, savo tėvo, savo motinos, savo seserų. Man buvo skirtas toks Dievo planas, – tai tėčio vėlė peržengė žemiškąjį ir anapusinį gyvenimą skiriančią sieną…
       Ko galėčiau paklausti?
       – Ar lengva tėvynės žemė? – ištaria lūpos.
       – Žemė lengva, bet ant žemės sunku, – atsidūsta vėlė.– Sunku, nes paskirtas esi vienąkart, o rinktis turi nuolat. Ir privalai nesuklysti. Mažų klaidų galima ir neskaičiuoti. Jos ištaisomos. Labai nesunkiai. Kaip diktanto raidės, kableliai, brūkšniai, dvitaškiai. Bet jeigu padarai didelę, lemtingą klaidą, nužudai save. Ne tik save – ir kitus.
       Po trijų žiemų, trijų pavasarių, trijų vasarų ir trijų rudenų, praleistų miške, bunkeryje, jis parėjo į namus. Vos pamatęs ant kalno snaudžiančius aukštus medžius nuogomis šakomis jis pajuto grįžtant į kūną šilumą. Ten namai, ten kas rytą pakyla į dangų dūmų debesėlis, ten mama, ryšinti baltą skarelę, ten tėtis skaito maldaknygę, sukinėja radiją. Ten saugu, ten ramu, ten net tyla kalba. Ten aš vėl būsiu žmogus, saugosiu mūsų gyvenimus. O bunkeryje aš saugojau mirtį, kad neištrūktų, kad nenusineštų manęs, jauno, turinčio viltį susikurti mažą žmogiškąją laimę…
       Netiesa. Iš šalto miško į šiltus namus jis grįžta ne dėl savęs. Save jis paaukojo tėvynei. Jis grįžta ginti namų. Tėčio. Mamos. Seserų. Tėvynę padalijo. Svetimi, prisidengę visuotinio gėrio valstybės idėja. Neatsparūs demagogijai neatsilaikė – perėjo į svetimųjų pusę ir tapo jėga, prieš kurią atsparieji bejėgiai. Jėgos pusėje ir jo artimas giminaitis – pusbrolis, iškėlęs sąlygą:
       – Arba užsiregistruoji, arba ir tavo tėvai, ir tavo seserys supus Sibire. Tavęs į Sibirą vežti nereikės – tavo kaulus čia šunys išnešios. Nori, kad išnešiotų?
       – Ir tu galėtum? – paklausė jis.
       – Aš privalau, – atsakė. – Aš negaliu negalėti, aš jų kareivis. Tu dar gali!
       Tu dar gali! Vadinasi, privalai. Privalai išsaugoti ir apginti bent namų idėją. Tėvynės idėją prarijo slibinas. Jis godus. Jis praris ir tavo namų idėją. Tu privalai! Nes tu dar gali.
       Jis grįžta ginti namų.
       Mama pakimba ant kaklo ir sukniumba prie jo kojų. Nuo galvos ant pečių nuslysta balta skarelė, išsidraiko plaukai. Viešpatie, kaip ji pražilo! Balta kaip eglė žiemą. Tėvas nuleidžia pasiruošusias sūnų apglėbti rankas, tiesia jas mamos link, kelia, staiga šoka prie kibiro vandens, pasėmęs puodelį, šliukšteli ant jos veido.
       – Vajėzau… – suaimanuoja atsimerkusi. – Sūneli. Parėjai…
       Jis bando paguldyti motiną į lovą, bet ši stojasi, moja rankom, prašo:
       – Sėskit, sėskit už stalo. Man viskas gerai. Aš iš džiaugsmo. Net širdis stabtelėjo. Aš tuoj atnešiu karštimo.
       Tėvas apkabina jį per pečius ir veda prie stalo. Atsisėda. Motina atneša lėkštes, šaukštus ir samčiu iš dubens padalija raudoną kaip kraujas burokėlių sriubą. Kilnoja šaukštus tylėdami, bet kartu su sriubos garų debesėliais virš stalo plaukioja klausimas: ,,Kas dabar bus?“
       Bar bar bar barrrrr į langus. Visų rankos, pakėlusios šaukštus, sutingsta.
       Bar bar barrrrr. Šaukštai nukrinta į lėkštes, raudonom dėmėm aptaško baltą staltiesę. Jis pažvelgia į motiną – balta skarelė raudonom dėmėm išmarginta. Tėvas atsistoja ir eina durų link. Žino – savi. Iš miško. Iš beldimo pažino. Atšoka durų skląstis. Su šalčio banga į priemenę įeina vyras su šautuvu ant peties. Nusiėmęs kepurę ir pagarbinęs Jėzų Kristų, nusiima šautuvą ir, žiūrėdamas mano tėvui į akis, sako:
       – Išdavikų ieškau. Vieną radau. O su išdavikais viena kalba. Einam į lauką!
       Sūnus stojasi, eina durų link. Iš paskos bėga mama. Tėvas irgi pasisuka.
       – O tamsta lik čia. Ne vyrai, bet moterys gimdo išdavikus. Tegul dabar pasižiūri, kaip mirs išdavikas.
       – Neišdavė. Neišdavė. Neišdavė jis nieko. Jis tik namo parėjo, – griebia už rankos ir bando sustabdyti vyrą su šautuvu mama.
       – Į daržinę! – rikteli šis.
       O daržinėje… Pastato išdaviką prie baltos, tik vasarą kalkėmis nudažytos tvarto sienos, motiną nustumia prie sukrauto šieno. Daržinės durys atviros. Lauke šviesu nuo mėnulio pilnaties ir nuo ką tik pasnigusio sniego. Šviesa veržiasi daržinėn. Prie baltai nudažytos tinkuotos mūro sienos tamsus jos sūnaus siluetas. Už kelių žingsnių atsistoja žmogus su šautuvu, nusitaiko ir paleidžia šūvių krušą. Į sūnų…
       – Vajėzau! Mano akyse… Sūnelį! Vienintelį! – suklykia, griebiasi už širdies ir sukniumba.
       Atbėga tėvas. Vos neužgriūva ant beišeinančio pro duris žmogaus su šautuvu, ieško akimis žmonos ir sūnaus. Pamato prie sienos susirietusį žmogų lyg kamuolį. Puola prie jo. Sūnus! Gyvas! Turbūt tik sužeistas. Kur žmona? Prie sukrauto šieno sienos pamato gulinčią, pripuola, pasilenkia, bando kelti. Kūnas sunkus, suglebęs. Bet pakelia ir neša. Į trobą. Paguldo ant lovos ir nepajunta, kaip lūpos ištaria ,,amžiną atilsį“, o ranka susuka kryžiaus ženklą. Jos akys! Didelės, kupinos sustingusios baimės. Negyvos.
       – Amžiną atilsį, – tai sūnus. – Ji taip apsidžiaugė mane pamačiusi, net širdis stabtelėjo, o dabar sustojo. Aš jai mirtį parnešiau…
       – O kaip tu, sūnau? Ar sunkiai sužeidė? Tu taip raičiojaisi ten, – puola prie sūnaus tėvas.
       – Aš turbūt iš baimės. Neatsimenu. Nieko neskauda. Matyt, nekliudė. Nenorėjo kliudyti. Ne į mane šaudė. Į sieną.
       – O iš kur tas kraujas ant mamos skarelės? – nesupranta tėvas.
       – Tai ne kraujas. Paskutinė vakarienė…
       Per motinos laidotuves jis dar du kartus parkris ir raičiosis ant žemės. Paskui visą gyvenimą. Prieš tai išgirdęs šūvį. Epilepsija. O po daug metų širdis sustos. Iš karto. Jis nukris ant žemės ir nebeatsikels.
       – Aš padariau vieną lemtingą klaidą, – tai vėl vėlė. – Aš neturėjau teisės išsigąsti. Nebūtų jie supuvę Sibire. Tvirti jie. Būtų išgyvenę. Ir mama būtų išgyvenusi. Jei neišsaugai tėvynės, veltui saugai namus. Ir tau, vaikeli, geriau būtų buvę.
       – Nebūtų geriau, tėveli. Nes manęs nebūtų. Tėvynės idėją tu perdavei man. Sakai, nemoteriška? Yra visokių moterų. Aš iš tų kitokių. Galiu išduoti meilės nevertą vyrą, bet tėvynės… Ji kažkur giliai. Ir aš visiškai nebijau Mariaus Ivaškevičiaus, nes jis, kaip ir visi vyrai, nori matyti tik savo didybę moters akyse. Kol neateina laikas lemtingai pasirinkti…


       Likimo ir mirties pamokos

       ,,Aš manau, kad likimo ir mirties pamokos yra vienos iš pagrindinių literatūros funkcijų“, – sako Umberto Eco. Taip, skaitydami tekstus, mes fiksuojame personažų likimus, jų akistatą su teise pasirinkti ir jų nebūties nuojautą. Net miniatiūra, trumpa novelė, eilėraštis, net ir trieilis yra akistata, kurioje mes tampame kitokie. Ne išmintingesni, ne geresni, ne gražesni, ne tobulesni, tik praturtėję kokia nors mintimi apie gyvenimo ir likimo vingrybes.
       Tarkime, aš sudaužiau stiklinę vazą. Šis įvykis man pasirodė svarbus. Kaip aš jį aprašysiu? Susiesiu su žinia apie artėjančią laimę (likimo malonės laukiančio žmogaus viltis)? Gailestis dėl prarasto daikto mane nuves į prisiminimus apie buvusią laimę (prisirišusio prie daiktų žmogaus mini drama)? Žiūrėsiu į pažirusias šukes ir kursiu fantastinę gyvenimo viziją (nuo kasdienybės pavargusio ir kitokios būties išsiilgusio žmogaus paieškų kelias)? Yra daug kitų variantų, bet teiginiui įrodyti tradiciškai užtenka trijų.
       Aš iš tiesų sudaužiau vazą. Ne aš. Sudaužė vyras. Girtas. Pasiekęs tokį girtumo laipsnį, kai viskas šiame pasaulyje erzina, prašosi sunaikinimo ir prakeiksmo. Kadangi artimiausi šio sumauto pasaulio reprezentantai yra jį supantys daiktai, tai pykčio pagimdyta energija pirmiausia krypsta į juos. Aš – viena iš tų daiktų. Ir mano daiktai – vieni iš tų daiktų.
       Ta vaza man nėra brangi nei pinigine, nei prisiminimų išraiška. Serijinė gamyba, čekiškas stiklas. Ir dovanojo ją man viena draugė eilinio gimtadienio proga. Man jos gaila tiek, kiek gaila visko, su kuo kiekvieną akimirką atsisveikinu: su vystančia gėle, nuplaukiančiu ir suyrančiu debesiu, besibaigiančia vasara, nebemadinga suknele, prabėgančiu gyvenimu, sunešiotais batais, pamesta sege, suplyšusiu rankinuku, mylimu žmogumi… Man gaila kitko. Gaila, kad siaubo ir praradimo (nes tai ne pirmas sudaužytas daiktas, o kiek dar sulaužytų!) akimirkų mano gyvenime ne mažėja, o daugėja, ir vilties tikėtis geresnio, man palankesnio likimo vis mažiau ir mažiau. Jokių pamokų, kurios padėtų ką nors pakeisti, jau nebeišmoksiu, jei neišmokau iki šiol. Turbūt buvau nelabai stropi mokinė, namų užduočių po eilinės dramos pati sau nesuformuluodavau arba ir suformulavusi neprisiruošdavau jų atlikti.
       Mirties pamoka? Taip. Esu trapi ir laikina kaip ta vaza. Esu neatskiriama dūžtančių ir lūžtančių daiktų pasaulio sudedamoji dalis. Anąkart sudužo papuošalų dėžutė, kitą kartą sulūžo virtuvinės spintelės durys, dar kitą sykį įskilo dekoratyvinės sienos lentelė, kai į ją įsmigo peilis, sviestas… į mane.
       Bet vaza priklauso tik daiktų pasauliui. Aš priklausau dar ir kitam – siaubą, baimę, praradimus ir kitokį negyvenimą kenčiančių moterų pasauliui. Moterų, kurios buriasi į moterų sąjungas, feminisčių klubus, kad paskelbtų vyrams, jog jos nori lygiavinių santykių, nori karjeros, politinės veiklos, atsakomybės už švietimą, kultūrą, pažangų ekonominį vyksmą. Tai – kitokios moterys. Jos niekada nesupras išduotõs, paliktõs, užgautõs moters, moters, į kurią pasikėsinta. Kovose dėl lygių teisių jos mato tik savo aukštą postą, politinę padėtį, galimybę būti viešųjų ryšių gamybos produktu. Jos siekia savirealizacijos, viršenybės, nors kalba visų moterų vardu.
       Aš žiūriu į paklaikusias vyro akis, labai bijau pradėti verkti, nes žinau, kad ašaros jį erzina taip pat, kaip bulių – raudonas skuduras. Labai tyliai ir (fantastika!) ramiai pasiimu rankinuką, automobilio raktelius ir šaunu pro duris. Vyras sureaguoja per vėlai. Kai jau sėdžiu automobilyje dar bando vytis, stengiasi užstoti kelią, bet supratęs, kad aš galiu pasielgti su juo, kaip jis su ana vaza, atšoka į šoną.
       Išvažiuoju. Į naktį, į tamsą, į niekur… Toks važiavimas mane ramina. Galva ištuštėja. Ir tik viena paguoda šmėsteli: ir jis (vyras) jaučiasi esąs tik daiktas, bet kada sudaužoma vaza. Nėra jokio vyro ir moters santykių lygiavertiškumo. Akistata su mirtimi visiems vienoda. Gaila vazos, gaila savęs, gaila vyro. Šio pasaulio po tokiu dideliu dideliu dangum, kur šviečia platus, bet nebylus mėnulio veidas ir slepiasi nujaučiamas, bet nematomas ir nesuvokiamas Visagalis, – gaila.
       Galėčiau kam nors paskambinti, šmėsteli galvoje. Bet kam? Jokiai moteriai nenorėčiau. Nesuprastų. Tik džiaugtųsi lygindama savo laimę (labai trapią!) su mano nelaime (irgi trapia!).
       Suskamba telefonas. Esu intuityvistė! Labai dažnai užtenka tik apie ką nors pagalvoti, ir įvyksta.
       Skambina draugas. Ne širdies. Mano širdies pasaulyje – seniai nusistovėjęs štilis.
       – Kaip gyvenate? – tradicinis klausimas.
       – Gerai, – kaip klausia, taip atsakau.
       Matyt, pajutęs, kad mano balsas dvelkia melancholija, pateikia dar vieną klausimą:
       – Kaip jūs jaučiatės?
       – Laiminga! – atsakau dainos žodžiais.
       – Jūs nemiegojote? – prisimena paklausti.
       – Ne, – atsakau. – Laukiau jūsų skambučio.
       – Naktį?! – net sušunka iš nuostabos.
       – Taip, naktį, – atsakau. – Matot, mano neįgalus vyras guli kitame kambaryje, o aš taip norėčiau pasimylėti, – nesuprantu, kas mane tampo už liežuvio.
       – Dabar? – nesupranta bičiulis. – Su manimi? Nejaugi manote, kad tai – įmanoma?
       – Įmanoma, – atsakau. – Net tai, kad mylėtis siūlau aš.
       – O kur tai galėtų įvykti?
       – Aš atvažiuoju prie jūsų namo. Už pusantros valandos, – pasakau ir išjungiu telefoną.
       Nei daug, nei mažai – 150 kilometrų. Įskaitant tai, kad naktį greitai važiuoti man sudėtinga (prastai matau), per pusantros valandos nuvažiuosiu. Man visiškai tas pats, ką jis galvoja ir kaip po to su manimi elgsis. Aš nenoriu eiti į moterų sąjungą, į feminisčių klubą, nenoriu pasakoti eilinės savo dramos draugei ir suteikti jai dar vieną džiaugsmo akimirką. Aš noriu, kad mane paguostų tos pačios rūšies (kuri mane nuskriaudė) daiktų pasaulio pavidalas…
       – Aš esu tik sena kekšė, – sakau bičiuliui, kai jis praveria duris (jis man pasiūlė perskaityti Michelio Houellebecq'o ,,Elementariąsias daleles“, įdomu, ar suprato, kad jau perskaičiau?). – Ir nenoriu nieko daugiau, tik sekso. Einu tiesiai į vonią.
       – Kas atsitiko? – jis visiškai nesupranta manęs.
       – Papasakosiu po to, – pasakau dairydamasi vonios durų.
       – Prašau, – atidaro jas supratęs, kad aš šiuo metu esu nesustabdoma, kaip veikiančios stabdžių sistemos nebeturįs automobilis.
       Paprastai mano rankinuke yra visko, pradedant dokumentais ir baigiant skustuvu ataugusiems depiliuojamose vietose plaukams pašalinti. Ar yra skustuvas šįkart? Yra! Daug metų vyras prašė, kad nusiskusčiau visus gaktos plaukus – nesiskutau. Dabar nusiskutu. Švariai. Kad matytųsi lūpos.
       Išeinu iš vonios susisupusi į rankšluostį, nes jau rudenėja, vėsu. Jis sėdi fotelyje. Lova nepaklota. Pažiūriu klausiamu žvilgsniu.
       – Kitame kambaryje, – paaiškina.
       Atsistojęs nuvynioja nuo manęs rankšluostį ir, paėmęs ant rankų, nuneša į lovą. Jis nusirenginėja, o aš guliu ir žiūriu taip, tarsi žiūrėčiau į vakarinį jo ritualą ruošiantis gultis šalia manęs.
       Jis man beveik nepažįstamas. Mes bendraujam elektroniniu paštu ir telefonu. Ir kreipiamės vienas į kitą daugiskaita. Esame tik kelis kartus susitikę ir tik rankas vienas kitam paspaudę. Jis mane suvokia kaip tylią melancholikę, skaudžiai ieškančią užuovėjos nuo šio brutalaus pasaulio kultūros dalykuose, ir elektroniniu paštu atsiunčia fotografijų.
       Protingiausia būtų pašokti ir bėgti. Lygiai taip pat kaip atbėgau. Bet mintys vienaip, o liežuvis kitaip:
       – Atsimenate, jūs man vieną kartą rašėte, kad labai geras yra atidavimo džiaugsmas, kad tikrasis malonumas patiriamas ne nuo savojo orgazmo, o nuo partnerės skrydžio. Aš šiąnakt noriu skristi.
       – Ar galima palikti šviesą? Aš norėčiau jus matyti.
       – Aš irgi noriu jus matyti, – atsakau.
       Bet aš greit užsimerkiu. Kaip ir visada, kai su manimi kas nors žaidžia. Tas kas nors gali būti kirpėjas, odontologas, šiaip glostantis ir čiupinėjantis asmuo. Man svarbu jausti, girdėti. Matyti visai nebūtina. Akys man visada tik kelią rodo. Pakelės nematau. Todėl neįsimenu detalių, nežinau, kokios formos buvo sutikto žmogaus antakiai, ar jis buvo su barzda, ar be barzdos, ar su akiniais, ar be akinių ir apskritai kaip jis atrodė.
       Pajuntu kūną. Šiltą, stiprų, švelnų. Jo lūpos vos vos prisiliečia prie manųjų ir nebepaleidžia. Rankos nuslenka mano nugara liesdamos pačius jautriausius erotinius taškus, suima sėdmenis, paskui pilvu plaukia aukštyn, viena švelniai glosto krūtis, o kita nuslenka gaktos link, į tarpkojį… Noriu pasiųsti atsakomuosius judesius, bet negaliu, virpu kaip vėjo pučiama nendrelė, ne, kaip paukštis, pasiruošęs skristi. Į mane jis įeina lengvai, tarsi visą gyvenimą nieko kito nebūtume darę, tik mylėjęsi. Lengvi, bet maloniai stumiantys judesiai. Mes šokame meilės šokį! Tikrą meilės šokį! Staiga vienu metu aiktelime ir dar stipriau apglėbiame vienas kitą…
       Atsibundu pajutusi, kad nepatogiai guliu. Nutirpo ranka, kurią laikiau po bičiulio galva. Pirma mintis – aš skridau. Ilgai. Ar sėkmingai? Dirsteliu į laikrodį ant sienos – tik dvi valandos iki darbo pradžios ir 150 kilometrų kelio.
       – Tai kas atsitiko? – klausia bičiulis.
       – Dabar jau nieko, – atsakau.
       Išsivaduoju iš jo glėbio, iššoku iš lovos ir lekiu į vonią. Nusiprausiu, nusiplaunu skrydžio pėdsakus, apsirengiu.
       Jis laukia koridoriuje. Nuogas.
       – Palaukite minutėlę. Aš tuoj apsirengsiu ir palydėsiu jus.
       – Nereikia, – sakau. – Man brangi kiekviena minutė. Užteks, kad palydėsite iki durų. Ačiū už skrydį, – pakšteliu į skruostą. – Aš parašysiu, – pasakau išeidama.
       Brėkšta. Tuoj visai išauš, ir važiuoti nebus sudėtinga. Į darbą nepavėluosiu. Važiuodama jaučiu, kad dar nesu išsivadavusi iš jo kūno. Tebesu įdirginta, jaučiu jo lytį tarpkojy. Ar parašysiu? Be abejonės, parašysiu. Bet ne tai, ką turėčiau parašyti. Parašysiu ką nors, kas nesusiję su dūžtančiais daiktais… Pusiaukelėje prasilenkiu su vyru. Žybteliu šviesomis. Jis man atsako. Važiuoja į darbą. Aš irgi. Jis po viengungiškos girtos nakties. Aš po meilės nakties. Bet jis to nežino. Jis galvoja, kad grįžtu iš dukters namų. Pradeda lyti.
       Darbe iškart įsijungiu elektroninį paštą ir parašau: ,,Kai lietus barbena į langus, atrodo, kad kažkas beldžiasi į širdį. Susitraukia širdies raumuo ir pajuntu dūrį. Tai fizinis ar dvasinis skausmas?“ Išsiunčiu. Atsakymas ateina tuoj pat: ,,Materialistiškai nusiteikę gydytojai mano, kad tai fizinis skausmas – taip į slėgio pokyčius reaguoja vainikinės kraujagyslės. Aš manau – tai ne fiziniai dalykai… Siunčiu Jums dar ir nuotrauką – iš serijos, kuri kol kas neįvardyta… Jūsų M.“. Nuotraukoje – pagyvenusi moteris (sena kekšė?), pardavinėjanti mėlynas gėles Pilies gatvėje. O aš ką tik pardaviau save. Gailiuosi? Ne. Galėsiu šypsotis, kai sulauksiu gilios senatvės ir lesinsiu balandžius miesto aikštėje atsisėdusi ant suoliuko – mat turėsiu ką prisiminti!
       Vėl ateis savaitgalis. Vazos gali dužti, gali ir nedužti, nes vyras gali gerti, gali ir negerti.
       Ar aš būsiu namuose? Nežinau. Tai turbūt turėtų priklausyti nuo to, ar aš šįkart tik susiformulavau namų užduotį, ar ją ir atlikau.
       Net jei ir neatlikau, jau šis tas – aš pajėgiau ją suformuluoti.
       Skaitytojas laisvas pasirinkti. Jis gali manyti, kad mano vyras geria, gali manyti, kad negeria, gali manyti, kad aš buvau pas draugą, gali manyti, kad tik norėčiau. Nes ,,aš“ – tik personažas, kalbantis apie moters dalį ir dalią, apie visko, kas mus supa, efemeriškumą, laikinumą, paslaptingumą. Kalbantis be tragizmo, tik šiek tiek liūdnai. Nes apie likimą ir apie mirtį – svarbiausias pamokas – kitaip neįmanoma. Ir apie moterį kitaip neįmanoma.