„Metų“ redakcija kaip ir kasmet pakvietė aptarti pernai išleistas knygas. Svarstymams pasiūlėme keletą klausimų:

       1. Ką iš praėjusių metų literatūros galėtumėte išskirti kaip autorių kūrybines viršūnes, arba – nuolydžius? Kur būta gyvo originalumo, kur – kartojimosi?

       2. Koks pernykštės prozos, poezijos ir dramos balansas? Ar neatrodo, kad intensyviausią raidos tarpsnį dabar patiria proza, kuri vėl tampa dėmesinga siužeto konstrukcijai?

       3. Visų žanrų knygoms 2006-aisiais netrūko ryškaus postmodernumo. Kaip vertinate šiuolaikinio lietuviškojo postmodernizmo būklę? Kokios svarbesnės jo alternatyvos?

       4. Nemažai populiarumo ir diskusijų sulaukė 2006-ųjų memuaristika, dienoraščiai. Kuo šie tekstai papildo prozą ir esė, ką liudija apie mūsų kultūrinę savimonę?

       5. Kokia knyga Jus asmeniškai labiausiai patraukė? Ar įsiminėte kokią nors sau svarbią kūrinio citatą?


       JŪRATĖ SPRINDYTĖ

       Požiūris į literatūrą priklauso nuo visų buvusių susitikimų su menais (į vienų metų leidinius – taip pat). Kai esi impregnuotas kokybiška literatūra, suveikia natūrali šlamšto atmetimo reakcija. „Ar skaitei? Štai svarbiausias mūsų jaunystės klausimas“, anot Rolando Rastausko. Pasikliovimas gera knyga, apskritai kultūra, jos tvermės matmeniu tebėra būdingas mano kartai. Šita estetinė patirtis jau nebegali pasikeisti.
       Todėl mieliausia buvo skaityti rimtas paprastas knygas, kurių autoriai nenori priblokšti, neeksponuoja savo kompleksų bei traumų, gerbia pasaulį (nepaisant visų jo blogybių) ir gerai valdo žodį. Tokio rašymo etalonas man yra Antano Ramono proza – ekologiška sala putojančiuose vandenyse. A. Ramono rinktinė „Vasario upės“ pasirodė su 2007 m. data (14 metų po autoriaus mirties), bet ji man tarsi atskaitos taškas, kai noriu pasitikrinti, ar nuo dabartinių naujovių plūsmo ir kakofonijos nepraradau estetinės klausos (tikiu ją egzistuojant). A. Ramono kūryba ženklina XX a. devinto dešimto dešimtmečių lietuviško prozos žodžio orumą, kai jis dar galėjo pilnavertiškai egzistuoti tarsi pats sau, neparsiduodamas, nesuprekintas. Jau siurrealistai kone prieš šimtą metų žinojo, kad save reikia paversti preke: jūsų vardas turi tapti svarbesnis už jūsų meną. Tas procesas pas mus sklandžiai įsibėgėjo per pastaruosius penkerius metus. Mūza padeda užsidirbti įvaizdį, o tada prasideda inercija. Be to, atsiranda epigonų pulkeliai, kurie nualina talentingesnių rašytojų atradimus, juos subanalina. Juk per septyniolika Nepriklausomybės metų įvyko anksčiau uždraustų ar netoleruotų temų kultūrinė legitimacija. Lietuvių literatūroje efektingai suveikė kompensacinis mechanizmas, pasisekė su kaupu atsigriebti, panaikinant skirtį tarp „vieša“ ir „intymu“, atsikratant absoliučiai visų ankstesnių tabu. Tas kompensacinis sindromas kažkodėl vis dar nesibaigia, permanentinis kūniškų reikmių adoravimas ima kartotis, tampa stačiai nebeįdomus. Tad vėl aktualizuojasi proza, gebanti žmogaus prigimtyje matyti sąmoningumo bei savivokos poreikį, nors neignoruojanti ir kūno. Man patraukli kaip tik tokia – besigilinanti į žmogaus tapsmo procesą, individuacijos patirtis, tikrosios tapatybės paieškas, analizuojanti psichologinius vyro, moters, vaiko santykių kazusus. Šiuo aspektu išskirčiau Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“, kuriame tie dalykai įgauna gana subtilių niuansų ir savaip praplečia lietuvių moterų prozos kuriamus moteriškumo/motiniškumo vaizdinius. Be to, retas atvejis, kad iš neseniai parašyto kūrinio į atmintį ilgam įstrigtų koks nors personažas – jo išvaizda, elgsenos modelis, likimo drama, o L. S. Černiauskaitės sukurtas neprijaukinamo pamestinuko Iljos paveikslas – įstringa.
       Graudoka, bet literatūros procesas, regis, prarado vieną pagrindinių savo bruožų – galimybę nustebinti. Jis tampa logiškai prognozuojamas. Todėl kiekviena kaip nors keista, asimetriška knyga laikytina išskirtine. Andriaus Jakučiūno romane „Servijaus Galo užrašai“ netikėtai pasakojama apie senovės Romą, kai krikščionybė dar tik radosi ir buvo tikima netikrais pranašais, kurie kaip visada manipuliavo žmonėmis. Kūrinyje meistriškai sukuriamas gandų veikimo mechanizmas, kaip ir tariamõs hokitų bendruomenės religija, ritualai bei mitologija. Poetas Servijus Galas nepritampa prie aplinkos dėl to, kad yra kūrėjas. Romanas daug kuo šiuolaikiškas. A. Jakučiūnas moka painioti siužetą, regzti intrigą ir dumti akis skaitytojui, kuris mielai sutinka būti apdumtas (tai retai sutinkama pasakojimo magijos įtaiga). Romane užšifruota daug kultūrinės informacijos, bet svarbiausia, kad kiekvienas sakinys „gabena“ nemenką empirinį ir intelektualinį krovinį (tik finale nesusitvarkyta su kūrinio kompozicija).
       Leonardo Gutausko „Sapnų teologiją“ galima vadinti tam tikru iššūkiu ir sau pačiam, ir dokumentinei prozai apie tremtį. Naujai interpretuoti šią keblią temą padėjo itin vykusiai pasirinktas pasakojimo rakursas – tremtinės mergaitės sapnai, kuriuose visi baisieji išgyvenimai išradingai transformuoti į fantastiškus sapnų vaizdinius.
       Ribinių patirčių ir „prakeiktųjų klausimų“ kupini Jaroslavo Melniko „Pasaulio pabaigos“ puslapiai išsiskiria lietuviams nebūdingu kūrinių struktūros konstruktyvumu. Antroje knygoje prozininkas dar įnirtingiau eksperimentuoja su žmogaus sielos užribiais, tęsia psichologinės analizės bandymus, braunasi į pasąmonės šabakštynus.
       Brandi, svari yra Danieliaus Mušinsko rinktinė „Kalno saugotojas“, papildyta dviem dešimtimis naujų kūrinių. Kadaise poetizavęs kasdienybę, dabar D. Mušinskas rodo rutinos siaubą. Moka rašyti apie laiko bėgsmą – tai itin sunkiai įvaizdijimas dalykas. Kai kurios novelės – kaip mirties prisijaukinimas. Viskas D. Mušinsko prozoje vyksta laikinumo ir mirties akistatoje; gal ši dimensija suteikia išskirtinio kibumo, nuodo, sugestijos, iš kurios nelengva išsivaduoti, kūrinius užmiršti. Iliuzijų dužumas – kita svarbi tema. Autorius atidus vadinamajam „mažajam žmogui“, kuriam naujieji laikai nesuteikė gyvenimo pagerėjimo vilčių. Didysis Miestas, naujieji lietuviai, žmogus prie šiukšlių konteinerio, kontoros tarnautojas, pilka moteriškutė, dėl kurios mirties niekam neskaudės – dabarties realijų fiksavimas. Tokie naujoviški tekstai kaip groteskas „Keptas poetas pietums“ ar „Evangelija pagal Mariją“ liudija, kad emocingą rašymą D. Mušinskas pakeitė kandžia satyra, socialinio analitiko nuostatomis. Poetas už „prieinamą kainą parsiduoda pietums“ – ir ką gi, strorasprandis lietuvis nuperka, bet niekas nesistebi, nes ir taip kasdien miršta po vieną ar du poetus. Svarbiausia, kad neturima intencijų taisyti pasaulį ar žmogaus prigimtį – toks požiūris eliminuoja iš naujųjų D. Mušinsko novelių didaktinį akcentą. Pasaulis žmogui tiesiog ošia, ir vieniems dėl to norisi kaukti, kitiems – gal juoktis.
       Nepaisant visų nūdien renkamų penketukų, dešimtukų ir dvyliktukų, labiausiai „užkabinusi“ knyga su 2006 m. leidimo data man lieka Vytauto Kubiliaus „Dienoraščiai. 1945–1977“. Susipažinau su tekstais dar rankraščiuose, teko daugiau kaip metus dalyvauti jos rengimo procese ir patirti įstabių akimirkų. Kiekvieną vaizdą reikia suprasti ir vertinti „didelio laiko lygmenyje“, – yra citavęs V. Kubilius literatūrologą Michailą Bachtiną. Tas pat pasakytina ir apie V. Kubiliaus dienoraščius, kuriuose atvira, kritiška autoterapinė išpažintis veikia analogiškai sugestyviai kaip ir kontekstinis didelio laiko lygmuo. Todėl tai svarbi ir skaudi knyga kultūros istorijai, sovietmečio tyrinėjimams, asmenybės laikysenai ir dvilypavimuisi suvokti.
       Karolinos Kunčinaitės „Klajonių paveikslai“ – normali kelionių literatūra. Keista, bet apie Paryžių buvo įdomiau skaityt nei apie Indiją, gal kad rašė jau labiau subrendusi keliautoja. Ji vegetarė ir ne bohemietė (nors meno terpė, kurioje sukiojasi profesionali tekstilininkė, ir genai – skatintų, bet įsijaučia tik retsykiais, kai „šokiai liejasi laisvai“). Nespekuliuoja tėvo vardu, statusu ar likimu, šaunuolė! Tolimoj šaly ant troškimų medžio nepakabino jokio troškimo, nes viskas esą čia, šią akimirką. Tas laiko pojūčio dabartiškumas neblogai pagautas.
       Juliaus Sasnausko esė knygoje „Malonės akrobatika“ iškyla du svarbūs pamiršti žodžiai: malonė ir gyvenimas („prievarta“, „savižudybė“, „seksas“, „baimė“ linksniuojami nuolat). Bet svarbiausia čia paantraštės nuoroda: „Iš gatvių ir skverelių teologijos“, reiškianti prasmingą siekį eiti į žmones, suprobleminti nuobodžiomis klišėmis paverstas religines tiesas ar valstybės šventes, prisikasti iki gyvos jų šerdies, o nudrengtoms sąvokoms grąžinti bent dalį pirminės prasmės. Šios esė kalbina, kalbasi, tyrinėja – tarsi bylotų ne kunigas, dvasiškis, o sielininkas, krikščionybės antropologas. Ypač nustebina urbanistinio pobūdžio įžvalgos: iš senų atvirukų, istorinės ir kultūrinės informacijos, asmeninės vilniečio patirties kuriamas Vilniaus miesto dvasios portretas. J. Sasnausko esė įdomu skaityti dėl trijų dalykų: pirma, kanoninius tekstus jis interpretuoja atskleisdamas jų paradoksalumą; antra, biblines prasmes lukštena jaukiai įterpdamas į mūsų gyvenamą kasdienybę ir sužmogindamas; trečia, turi pasakotojo talentą, plastišką žodį, o mąsli esė svarstymų kreivė vinguriuoja tarp klausimų crescendo, abejonių deminuendo ir trumpų nušvitimų blyksnių. „Malonės akrobatika“ – knyga lėtam, kartotiniam skaitymui.
       Ne kartą buvau atsivertusi ir Juozo Apučio pokalbius „Maži atsakymai į didelius klausimus“ – labai jaukūs pašnekėjimai apie nepriklausomybės metų išbandymus visai kultūrai ir konkrečiam rašytojui. „Betgi stačiai pasaka – koks didelis ir margas gerų knygų sąrašas“, – stebisi J. Aputis 1998 m. Ta nuostaba kasmet pasitvirtina, jei turėsim omenyje ne tik originalias lietuvių rašytojų, bet ir verstines knygas, taip pat bendresnio pobūdžio kultūrologinius, filosofinius leidinius. Derėtų nepamiršti ir literatūrologų bei kritikų darbų (vien pernai – Viktorijos Daujotytės, Marijaus Šidlausko, Elenos Nijolės Bukelienės, Jūratės Baranovos, Audingos Peluritytės, Rimos Pociūtės, Aušros Martišiūtės ir kt.). Įspūdingi gerų knygų sąrašai galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje stinga populiariosios literatūros recepcijos – kas gali „suvartoti“ ir aptarti kauges nepirmarūšių tekstų, kai neranda lėto, nepertraukiamo laiko skaityti neabejotiniems, būtiniems, geidžiamiems?
       Kartais atsitinka, kad literatūros kūrinyje užčiuopiamas ir imamas gvildenti koks nors visuomenei aktualus klausimas, nelaukiant, kol tuo objektu nuodugniau susidomės specialistai. Kaip tik tokią akivaizdžią, bet mažokai reflektuojamą elitinės ir populiariosios kultūros prieštaros ar santaros problemą iškelia Loreta Anilionytė romane „O kas po to?“. Visi šiuolaikiniai žmonės vienokiais ar kitokiais pavidalais juk vartoja populiariosios kultūros produktus pramogai ir atgaivai, teigia autorė, tad svarbu, kad jie būtų kokybiški. Į tą kokybės žygį ir pakyla pagrindinė veikėja bei pasakotoja, profesionali filosofė, nusivylusi abstraktaus žinojimo bergždumu ir sugundyta aksominio populiaraus muzikanto balso. Ironiška filosofė ir gerokai sukarikatūrintas „Žvaigždūnas“ reprezentuoja kiekvienas savo sferą („Elitas ir Runkeliai“), nelabai rasdami sąlyčio taškų, išskyrus pagal prastos literatūros standartus plėtojamą vyro ir moters flirtą. Nepaisant tikrai vykusių antausių abiejų pusių pasipūtėliškumui, „O kas po to?“ kaip literatūros kūrinys išėjo pasibaisėtinai gremėzdiškas. Atrodo, šiandien romanas gali būti tiesiog sumestas iš non stop plepėjimo (intelekto koeficientas nieko nekeičia). Autorės poziciją atskleidžia personažų pasirinkimas ir monologai, siužetas ir vaizdai, jos nuomonė diskursyviai, aiškiai išdėstyta 113 p., dar pakartojama 203 p., o tekstas, deja, baigiasi tik 422 p. Bet problema iškelta, įvardyta, apibūdinta: „popsinė subkultūra“ vis dėlto turi būti laikoma bendros kultūros dalimi ir profesionaliai analizuojama, siekiant, kiek įmanoma, kelti jos lygį.
       Lietuvių prozos raiška pastaraisiais metais labai suvienodėjo – daugelyje tekstų, kaip ir J. Anilionytės romane, viskas perdėm šmaikštu ir ironiška, ir tai, deja, tampa kanonizuojama vidurkio norma. Tikiu Sigito Parulskio paaiškinimu: „Mano karta bijo rimtai kalbėti apie rimtus dalykus“, – sako jis informatyviame interviu, kuris atveria jo knygą „Trys pjesės“. Pjesės lingvistiškai sodrios, paradoksalios, rimtos.
       O įsiminusi citata yra iš profesorės Eugenijos Ulčinaitės interviu: „Klasikinis išsilavinimas suteikia išminties. Lotynų kalba moko disciplinuoto mąstymo. To šiandien pasigendame, yra plepama non stop, nepaisant, kokia to kalbėjimo prasmė. Lotynų kalbos struktūra moko, kad mintis negali eiti srautu, ji turi turėti pradžią ir pabaigą... Mintis prasideda, jūs ją plėtojate, pradžia turi susisiekti su minties pabaiga“ („Šiaurės Atėnai“, 2007, kovo 17).


       MARIJUS ŠIDLAUSKAS

       Savo atsakymus pradėsiu nuo pabaigos – asmeniškai labiausiai patraukusios ir įtraukusios Kęstučio Navako poezijos knygos „Atspėtos fleitos“ bei įsidėmėtos citatos iš eilėraščio „Skaitytojas“:

 

kiek jau knygų manyje dingo be pėdsakų 
pilnos etažerės jų spalvotų išnarų 

vis rečiau grįžtu 
neužrašytas: nesupintas su kitu 
: ne kitas 

      
       Skaitymas (ir to skaitymo užrašinėjimas), kaip susipynimas su kitu ir kita, kaip kitoniškumas, iš kurio nelengva sugrįžti, nors kartais velniškai norėtųsi, jau senokai reiškiasi kaip švelnesnė ar ūmesnė tapatybės krizės forma. Antra vertus, be panašių tapatybės išsivaikščiojimų, sugrįžimų bei susipynimų su kitu juk nebūtų ir „Knygų žiurkės etažerės“ „Nemune“, ir apskritai nebeliktų kam varinėti literatūrinės spaudos kraujo. Todėl, Kęstuti, griešink, bet neapostazuok, kaip sakydavo toks pralotas Girvydas iš „Altorių šešėly“.
       Sugestijuodami, kad didesnė dalis pernai (užpernai, užužpernai, nuo Gutenbergo gadynės) išleistų grožinės literatūros knygų yra iš serijos gone with the wind, tiktai kartotume banalią tiesą. Bet jau laikas pasvarstyti, ar tikslu grožine literatūra vadinti tekstus, kurie su grožiu turi tiek bendra, kiek autokefalija su autofekalija. Turiu galvoje raštijos ir vaizdinių srautą, kuris iš esmės mėgdžioja mūsų negražaus gyvenimo grimasas, dūsauja ir dūsta nuo pasaulio užterštumo arba negražiai tiražuoja tas tiesas, kurios geriausiai perkamos. Slogiai sugerianti arba blizgiai atspindinti, tačiau vidinės švytėjimo galios neturinti literatūra. Šliaužiojantis realizmas? Tiesa, kartais jis demonstruoja efektingą pasaulio „koks jis yra“ atspindžių techniką, tačiau su privalomąja beprasmybės nuoroda, su narciziškais tapatybės paieškų išdidinimais, su totalinio nepasitikėjimo būtimi bei nepasitenkinimo vienų kitais potekstėmis. Tai pasakytina ne tik apie konkrečius autorius bei knygas, tai ir mus visus užvaldanti drungna bejėgystė, todėl iš aukšto baksnoti į juoduosius sąrašus, sudarytus iš kitų, būtų taip pat nepadoru. Toji bejėgystė – keistas Epikūro ataraksijos, Petrarcos acedijos ir mūsų laikų chroniško susvetimėjimo jukinys, už kurio švyluoja nemeilės, netikėjimo ir panašių negatyvių sąvokų virtinės. Iš kur, kodėl, kur link einame? Pasaulyje, mūsų valstybėje, mūsų kultūroje ir visuose mumyse bei „musyse“ daugėja dalykų, kurių akivaizdoje kalbėti apie paskirų autorių kūrybines viršūnes arba nuolydžius, apie prozos, poezijos ir dramos balansą, apie lietuviškojo postmodernizmo būklę tampa nelabai prasminga ir, tiesą sakant, nebeįdomu, jei nekeliame jau minėtų fundamentalesnių klausimų. Nes fundamentas braška.
       Negalima nematyti, kaip grėsmingai daugėja be meilės gimusių, užaugusių ir gyvenančių žmonių. Jie vis labiau nulemia mes, kur įrašyti ir mudu, savijautą, kur vienas su kitu susipynę kuriantys literatūrą ir tą kūrybą imituojantys, menus vartojantys ir nebe, skubantys ir lėtapėdžiai. Pastaruoju metu migruojantys ir besikuriantys kolonijomis. Žvelgiant iš vaizdingesnės perspektyvos – tokie pragmatiškai flegmatiški globalizacijos pingvinai. Pabandyk tokius flegmas kuo nors nustebinti! Ir štai į šių mieguistų plunksnuočių koloniją išsilaipina „ragatkėmis“ (prašyčiau stilistės palikti šį žodžiuką) ginkluoti broliukai Castor & Polux, arba naujieji nemirtingieji Byvis su Tešlagalviu, paspardo minkštus pingvinų užpakaliukus, pasidarydami vietos žaidimų aikštelei, ir laido sau strėlikes į „literatūros–makulatūros“ taikinukus. Autoritetingiausi pingvinai tuo metu diskutuoja apie autoriteto krizę ir konstatuoja, kad gyvename padugnių triumfo epochoje. Atrodo, esame įvaldę jau ne tik europinę, bet ir azijinę literatūrinio smurtavimo tradiciją, mikliai perėmusią kriminalinio pasaulio veiksenos bei kalbėsenos stilistiką. Pats šios stilistikos perėmimo būdas, tiesa, imitacinis, kaip ir dera šliaužiojančio realizmo strategijai, užtat pagardintas socialinės patologijos, psichinio nestabilumo bei sibaritinio smaguriavimo uždarais.
       Žinant, į kokias neestetiškas dramas ir tragedijas patenka mūsų kultūros bei literatūros žmonės, negalima nematyti, kaip sėkmingai panašią dramaturgiją mūsų kultūra ir literatūra yra estetiškai legalizavusi. Kas galėtų paneigti, kad fizinės ir dvasinės mirties, socialinio ir dvasinio chaoso garais užnuodyta daug, pernelyg daug grožinei literatūrai priskiriamų knygų puslapių? Nėra padoru kūrybos cechuose sukrusti tik tuomet, kai netenkame iškiliųjų, tačiau savų žmonių, o nesudrumsčiama ramybe palydėti panašiomis ar dar absurdiškesnėmis aplinkybėmis šį vargų klonį apleidžiančius eilinius, tačiau svetimus piliečius – šimtus, tūkstančius tolimais tapusių artimų. Šitaip juk nebyliai pritariame vienam ūsuotam (ir lietuvių poetų apdainuotam) piktadariui, sakiusiam, kad viena mirtis – tragedija, milijonas mirčių – statistika.
       Kaip skirtingai suvokiame tokius absoliučius dalykus kaip mirtis, mirimas, kaip nevienodai inscenizuojame akistatą su Ta, kuri, regis, turėtų visus sulyginti, galėtų pailiustruoti dviejų rašytojų – Danutės Paulauskaitės ir Jurgos Ivanauskaitės – išėjimas ir palydėjimas.
       Čia mūsų moralizavimus būtų galima atremti paklojus ant stalo Aido Marčėno rinktinę „Eilinė“, kuri savo pavadinimu atliepia S. Spielbergo filmą „Gelbstint eilinį Rajaną“. Autoriaus žodyje A. Marčėnas teigia: „Abu šiuos kūrinius sieja viena idėja. Ji užkoduota žodyje „gelbstint“. Ką tai reiškia? Nieko. Kaip ir poezija, kuri, pražudydama kelis, vis dėlto pajėgi išgelbėti vieną žmogų. O tai ir reiškia – išgelbėt pasaulį.“ O vis dėlto, kur dėsime tuos kelis nelaimingus pražuvėlius, aukojamus vienam žmogui ir tikriausiai neeiliniam pasauliui išgelbėti? Kaip tokią poetinę statistiką interpretuoti etiškai? Žinau, kad panašius klausimus talentingi rašytojai kelia esmingiau nei moralistai, betgi įdomu, kur link šiuo klausimu pasistūmėta nuo F. Dostojevskio laikų.
       Čia prisimintinas naujų knygų „ryškus postmodernumas“, verčiantis kalbėti apie „šiuolaikinio lietuviškojo postmodernizmo būklę“. Teoriškai susigaudyti šioje būklėje jau padės 2006 m. išleistas vadovėlis „XX amžiaus literatūros teorijos“. Sudarytojos A. Jurgutienės „Pratarmė“ – kultūringai postmoderncentriška, gražiai atskleidžianti kultūros teorijos ir praktikos schizmas, dėl kurių taip spurda šias eilutes rašančiojo plunksna. A. Jurgutienė XX a. teorijoms priskiria formuojančią galią – šios teorijos privertusios atsisakyti naivaus ir patiklaus santykio su skaitoma knyga, kuris buvęs primityvokas ir švietėjiškas, dvelkiantis atgyvenusia progresyvistinio mąstymo metafizika. Visa tai labai panašu į tiesą, kai žvelgi iš akademinio teoretiko nuošalumos. Tuomet regisi, kad pažangesnės teorijos gali nulemti pažangesnę praktiką (o ne atvirkščiai, kaip tvirtino marksistai), kad kultūroje užtikrintai veikia intelektualinės pažangos dėsnis, leidžiantis J. Derrida laikyti n kartų įžvalgesniu už Aristotelį. Dekonstrukcinis prasmės ir amžinųjų vertybių atmetimas, kuris laikomas įvykusiu ir pažangiu faktu, savo padariniais to pažangumo nepatvirtina (mano kukliais stebėjimais – veikiau paneigia). Prasmės ir vertybių atmetimas juk suponuoja autoriteto atmetimą ir pseudoautoriteto iškėlimą, tai šiandien viešuomenėje ir matome. Tokia pažangos logika visai pravarti gamtos mokslams, tačiau humanitarijai ji netinka.
       Įsivaizduoju, kad, nepaisant kartų, estetinių bei ideologinių nuostatų ar netgi literatūrinio statuso skirtumų, galėtų ir turėtų veikti bendrasis literatūrinis vardiklis, kurio skaitiklyje pakaktų vietos Aldonai Puišytei ir Benui Januševičiui, Gyčiui Norvilui ir Jonui Mikelinskui, Sigitui Gedai ir Valdemarui Kukului. Galbūt tasai vardiklis galėtų būti nerašytas, kaip nerašyti garbės kodeksai, svarbu, kad nebūtų statomos pseudometafizinės nebendravimo ar ignoravimo sienos, kad asmenims nereikėtų bylinėtis, o kultūriniams savaitraščiams, užuot veikus išvien, amžinai rietis dėl paramos ir ambicingai vegetuoti. Man šį vardiklį simbolizuoja brandžiausių kūrėjų – K. Navako, A. Marčėno, L. S. Černiauskaitės, A. Šlepiko, D. Mušinsko (non multa, sed multum) – pastaraisiais metais parašytos ir parašysimos knygos.


       VIRGINIJUS GASILIŪNAS

       1. Neprisimenu, kad praėjusiais metais perskaitęs kokią knygą būčiau tyliai šūktelėjęs: „Oho! Čia jau jo/jos viršūnė!!!“ (nors girdėjau sakant, kad Kęstutis Navakas už „Atspėtas fleitas“ nieko geriau nebeparašys) ar garsiai atsidusęs „Ajajai... Nusivažiavo.“ Jei randi knygoj tai, ko tikėjais, – argi čia kas bloga? Tarkim, skaitydamas Leonardo Gutausko „In fine“, kur yra ir kūrinys, skirtas Daliai Grinkevičiūtei, galėjai pagalvot, kad dar ne viskas pasakyta. Tad „Sapnų teologija“ visai tikėtas kūrinys. Bet dėl to nesublogėjęs. Banaliai tariant, juk yra dalykų, apie kuriuos rašo beveik visi: Dievas ir Nedievas, mirtis ar nemirtingumas, meilė ar pareiga, ar „šis tas“. Trečioj knygoj buvai su kelnėm, tai ketvirtoj jas maukis, nes kartosies, būsi neoriginalus? Nė velnio. Be to, juk ir skaitydamas žmogus kartojies: antrąkart Stendhalio „Raudona ir juoda“ ar trečiąkart ištisai Maironio poeziją, kad ir tegeisdamas pasitikslint citatą. O koks malonumas! Kartojies skaitydamas ir rinktines (iš praėjusias metais išleistų: Aido Marčėno, Danieliaus Mušinsko, Almio Grybausko, Vytauto Rubavičiaus, Jono Juškaičio, bet jo „Tolimas dainas“ skaičiau jau šiemet). Vėl kitoks malonumas. Nes dar ir atranka žadina smalsulį. Ir nesvarbu, ar kartodamas(is), ar ką nors nauja įžvelgdamas.

       2. Nemanau, kad balansas būtų pakitęs. Gal tik recenzentų ir skaitytojų dėmesio daugiau sulaukė proza negu poezija. Bet tai nenauja. O akims skirtų dramų visada vos viena kita per metus pasirodo. Tad atminty ir liko Sigito Parulskio „Nesibaigianti vienatvė dviem“ (iš rinkinio „Trys pjesės“), nes kitos buvo matytos; iš poezijos – ne rinkiniai, o atskiri eilėraščiai (ką veikia tie, kurie nuolat skaito poeziją? – sudarinėja savo antologijas, kokios šįmet vėl skaitomos Šventojo Kryžiaus namuose kartą per mėnesį): Rimvydo Stankevičiaus „Snaiperis“ (iš „Tylos matavimo vienetų“), Stasio Stacevičiaus „Pasiilgau vilkų“ (iš „Juodosios“), kokie penki Mindaugo Valiuko trieiliai (iš „Dambrelio“; šalia klasikinio: „Jau ruduo. /Jau kojinės / per naktį neišdžiūsta“), Eugenijaus Ališankos „Curriculum vitae“ (iš „Exemplum“), Dianos Paklonskaitės vadinamieji konduktorės eilėraščiai (iš „Gilaus mėlynumo“), dar keletas eilėraščių liks ilgesniam ar trumpesniam laikui atminty. Labai gaila, kad praeitąmet neišėjo (negavo paramos) naujas Romo Railos eilėraščių rinkinys (jau žinau, ką būčiau iš jo paminėjęs). Iš prozos – daug daugiau tikro malonumo patyriau skaitydamas verstines. Tepaminėsiu tris: be abejo, Jorges'o Luiso Borgeso „Smėlio knyga“ (iš ispanų kalbos vertė Linas Rybelis), Milorado Pavićiaus „Vidinė vėjo pusė, arba Romanas apie Herą ir Leandrą“ (iš serbų k. vertė Laima Masytė) ir Andrzejaus Stasiuko esė knyga „Pakeliui į Babadagą“ (iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys). O jei visą tiesą apie originaliąją kūrybą, išėjusią knygom 2006 metais, reiktų pasakyt, tai prisipažinčiau, kad stipriausios, t. y. stipriausiai tvojusios per galvą, – nuotraukų albumai: Vytauto Balčyčio tiesiog „Fotografijos“ (pagalvojau: šis žmogus įdomiausią recenziją apie A. Stasiuko esė galėtų parašyt, bet neparašys), Rimaldo Vikšraičio „Vienkiemio godos“ (posovietinė kaimiškoji proza vaizdais, prieš kuriuos žodis, bent kol kas, turi pakelt rankas) ir Aleksandro Macijausko „Atmintis: Kelias į tylą“.

       3. Į šį klausimą gal ir mėginčiau ką atsakyt, jei būtumėt sukonkretinę, kas turima omeny tariant „ryškus postmodernumas“. Esu „metodiškai atsilikęs“ ir neįžvelgiu daug prasmės, tarkim, tokiuose ginčuose: ar Vytauto Rubavičiaus parinktinės „Verstas“ eilėraščiai, rašyti sovietmečiu, – dar modernistiniai, ar jau postmodernistiniai; ar Andriaus Jakučiūno pavardė minėtina prie postmodernistu vadinamo Herkaus Kunčiaus, ar, regis, modernisto Vytauto Janavičiaus (1924–1995)? Gal klystu, bet manau, kad dabar aktualesnė problema lietuviškai kuriamoj literatūroj pasiaiškint ryškėjančią skirtį tarp „senųjų“ ir „naujųjų“ rašytojų (ne amžių turiu galvoj, o supratimą, kas tai yra rašytojas ir grožinės literatūros kūrinys). Supaprastintai tariant, „senieji“ yra LRS nariai arba norėtų jais tapti, o kaip „naujųjų“ savivokos pavyzdys – Raimondo Dikčiaus, išleidusio romaną „Velniai baltais chalatais“ (AMMJ, 2005), atsakymas į „Lietuvos ryto“ žurnalistės Gytės Dzūkaitės klausimą „Ar save laikote tipišku rašytoju?“: „Spręskite patys. Rašytojų sąjungai nepriklausau ir niekada nepriklausysiu. „Suokalbyje“ nesėdžiu ir negirtuokliauju. Daug sportuoju. Daug keliauju. Rašant manęs neaplanko vadinamosios kūrybinės kančios: rašau lengvai, be prievartos sau. Ir man svarbu ne vaizdingai įmantriai pateikti tekstą, o be jokių pagražinimų ir gražbylysčių atskleisti šių laikų aktualijas, kurios dažnai nutylimos.“ T. y. ką nors demaskuoti. Ir jokių ten poetikų su estetikom. Labai daug pasakantys žodžiai apie „senojo“ rašytojo stereotipą (karaliaujantį ir absoliučios daugumos anoniminių interneto komentatorių galvose), ir apie „naująjį rašantįjį lietuvį“. „Senųjų“ kūryba teįdomi tik vienaip ar kitaip save siejantiems su (istorine?) inteligentija, o „naujųjų“ adresatas – kapitalizmo formuojama vidurinė klasė, daug dirbanti ir nusipelnanti po darbo „ką nors tokio“ paskaityti. Taigi jau egzistuoja bent dvi lietuvių literatūros; paieškojus ar luktelėjus – atsirastų ir daugiau. Beje, apie mūsų virsmą socialiniais vabzdžiais, tereikalingais tik tam, kad kurtume pridėtinę vertę, praėjusiais metais labai įžvalgiai yra rašęs Naglis Kardelis („Naujasis židinys-Aidai“, Nr. 12).

       4. Apie memuarus esu šnekėjęs per pokalbį, kuris buvo spausdintas „Metuose“ (2006, Nr. 11), nelabai ką ir galėčiau pridurt, nebent paabejot, ar egzistuoja toks dalykas, kaip klausime minima „mūsų kultūrinė savimonė“. „Mūsų“ palygint nedaug, bet savimonių tikrai ne viena, o liudija viena: rašydamas prisiminimus žmogus perkuria savo ir aplinkinių gyvenimą; kartais neatpažįstamai. Rašančiojo atmintis net nenorom selektyvi, skaitančiojo irgi. Ir nieko čia nepadarysi. Tad gan juokingai skamba priekaištas prisiminimų knygai, kad neužfiksuota tai arba tai, o skaitytojas tikėjos.
       Jeigu reikia konkrečiai, nežiūrėdamas į sąrašus prisiminčiau dvi knygas, kurias išleido „Gairės“. Abiejų metrikose pažymėta 2005-ųjų data, bet skaičiau praėjusiais metais, tad mano atminty – 2006-ųjų knygos. Pirmiausia apie tą, kurią prisiminęs vis dar šypsausi. Istorijos mokslų daktarės, visą gyvenimą dirbusios Lietuvos komunistų partijos istorijos instutito archyve, Elenos Stimburytės-Treinienės „Mažą didelį mano pasaulį“ (paantraštė „Prisiminimai su ironiškom nūdienos atšvaitom“, literatūrinis talkininkas Pranas Treinys). Du epizodai iš nūdienos ir susiję su literatūra. Pirmas: kaip Alvydas Šlepikas Treinių sąmonėj tapo demonišku personažu. Parašė jis recenziją į „Literatūrą ir meną“ apie Prano Treinio romaną „Aktoriaus Anupro meilė“, paabejojo rašytojo kalbos sodrumo prasmingumu (esą taip niekas nebešneka, tas turtingumas dirbtinis), užsitraukdamas nemalonę, kuri pamažu susiklostė į sąmokslo teoriją, bent jau taip iš šalies žiūrint atrodo. Visu grožiu ta teorija atsiskleidė per Salomėjos Nėries 100-ųjų gimimo metinių iškilmingą minėjimą (A. Šlepikas režisavo vadinamąją meninę dalį). „Amen, – tarė Pranas po programos. – Dabar man aišku, kad mūsų politinė pozicija su opozicija susimokė, kaip jubiliatei Salomėjai atkeršyti už gintarėlį ant delno ir pasamdė tam juodam darbui Šlepiką“ (p. 392). Išties juokinga. Išvadas, kritikai, pasidarysit? O šios knygos tikras literatūrinis perlas – autorės išgyvenimai besiklausant Egidijaus Kūrio skaitomos Konstitucinio Teismo nutarties, kad Prezidentas Rolandas Paksas pažeidė Konstituciją. Puikus vizionierizmas. „Nužvelgiau sustingusį Rolando veidą ir lyg pro ūkus išvydau Janonį – velionį Henriką Kurauską, gerą mano Prano draugą, ir išgirdau jo nuostabų balsą iš puikaus Akademinio teatro spektaklio „Pamilau dangaus žydrumą“: „Pirma laiko jaunas žūstu, / Nė jėgų neišmėginęs. / Ateities žygius nešuosi / Su savim į šaltą kapą“ (p. 104). Ir tolesni puslapiai apie „svajonių lakūną“, kurio žodžio prisiminimų autorė laukė, „kaip laukia suopis gaivaus lašo pavasariop iš ledo varveklio“ (p. 108), verti aikčiojimų. Be (auto)ironijos taip neįmanoma kalbėti, pagalvoji. Bet gal skaitant ta (auto)ironija tau tik vaidenas? Tada dar fantastiškesnis tekstas...
       Dabar apie knygą, kuri paliko slogiausią įspūdį. Buvusio politinio kalinio, kuriam teko išklausyt ir mirties nuosprendį, tik jis nebuvo įvykdytas, memuaristo, bandžiusio ir prozininko plunksną, Liudo Dambrausko (1921–2003) paskutinių gyvenimo metų dienoraščiai „Išeinančiojo mintys“. Kas atsitinka žmogui, jei einant vakarop gyvenimo išmintis nesutramdo aistrų, ypač klastingiausios – politikos aistros („Viešpatie, apsaugok Lietuvą nuo sukčių, aferistų ir Landsbergio-Vagnoriaus klikos!..“, p. 20). Visi tampa, labai švelniai tariant, netikėliais, išskyrus keletą, kurie neparodydami abejonės tau pritaria šimtu nuošimčių. Paliekama žinia: aš greit mirsiu, bet ir Lietuvai nebedaug liko; išgrauškit! Panašios mintys sukos galvoj skaitant Eduardo Mieželaičio paskutinių gyvenimo metų dienoraščius, spausdintus prieš kelerius metus „Šiaurės Atėnuose“. Tad tikra atgaiva buvo „Krontos“ išleistas Juozo Macevičiaus eilėraščių rinkinys „Atsisveikinimas“. Dėl poeto laikysenos. Stoiškos, keliančios pagarbą.
       Praeitąmet liko neperskaitytos, bet norėtos perskaityt trys su Bažnyčia susijusių žmonių atsiminimų knygos: vyskupo Justino Staugaičio (1866–1943), arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus (1861–1945) ir teologo Justino Juodaičio (1899–1969). Paprasčiausiai neužtikau knygynuos. Tiražas po 400 egzempliorių, gal dar pavyks.

       5. Abejoju, ar tinkamiausias žodis būtų „patraukė“, bet ne tai svarbu. Grafienės de Choiseul-Gouffier, mergautine pavarde grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė (1790–1878), istorinis romanas „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ (iš prancūzų k. vertė Virginijus Baranauskas, išleido Regionų kultūrinių iniciatyvų centras). Tai pirmasis „sugrįžęs“ Platelių Walterio Scotto grožinis kūrinys. O juk būta Lietuvoj kilnių ir išdidžių žmonių! – skaitydamas pagalvoji. Ir tikrai talentingos rašytojos, sukūrusios stringančių atmintin personažų (ypač moterų) ir gamtovaizdžių. Kuo puikiausiai šis romanas galėtų virst filmu. Bendros gamybos su švedais, režisuot pasiūlant Agnieszkai Holland (dėl labai daugelio priežasčių). Iš mūsų pusės: idėja, Platelių ežeras, pajūris, na gal ir aktorė pagrindiniam Halinos vaidmeniui (tiek biudžetas patemptų). Rimčiau kalbant, paradoksas, kad Sofija Tyzenhauzaitė grįžta žemaičių (ypač žurnalo „Žemaičių žemė“ rengėjų), o ne literatūros istorikų pastangomis. Bet gal ir jie atkreips dėmesį. Be kita ko, teks tikslint Vinco Pietario ir jo „Algimanto“ apibūdinimus.
       Jei klausiat apie citatą, be papildomų paaiškinimų tebūnie iš Loretos Anilionytės romano „O kas po to?“, kurį, regis, lietuviškoji „Cosmopolitan“ versija išrinko praėjusių Metų knyga: „Gal ir nemokėjau tinkamai parašyti, gal per daug ir per painiai“ (p. 59). Toks galėtų būti recenzijos pavadinimas. Tekstas: „Taip, jūs teisi.“


       LORETA JAKONYTĖ

       Bandydama artikuliuoti gaudžiantį daugiaknygį ir daugiabalsį 2006-ųjų literatūros procesą, vis prisimenu aštuonkojo metaforą, Cliffordo Geertzo sugalvotą kultūros raidai nusakyti – čiuptuvai gana nepriklausomi ir juda nekoordinuotai. Tad glausti bendravardiklinantys apibūdinimai yra labai sąlygiški, juolab, kad tradicinis knygų aptarimas neišvengiamai tampa per metus perskaitytų naujų kūrinių apžvalga (norint aprėpti visus leidinius, tektų kasdien perversti bent po keletą). Redakcijos suformuluoti konceptualūs orientyrai problemiškai klausia ir patys siūlo atsakymus, nori vienų metų produkcijoje įžvelgti kaitos tempus, žanrų proporcijas, postmodernizmo būklę, provokuoja vertinti ir graduoti („viršūnės“/„nuolydžiai“, „originalu“/„kartojasi“).
       Tarp originaliausių 2006-ųjų aukštikalnėse – Andriaus Jakučiūno romanas „Servijaus Galo užrašai“, intriguojantis Romos imperijos chronotopu, kūrybingo, konfliktiško, tragiško herojaus konstruktu ir ypač pasakojimo registru. Poezijoje tvinksinčia dikcija išsiskiria Gyčio Norvilo eilėraščių knyga „Skėrių pusryčiai“ – siautulingai „preparuojanti“ vienatvę, „ketvirčiuojanti“ mirtį, polifoniškomis vaizdų jungtimis ritmiškai iškalbanti nekrologą pasauliui. Naujų intonacijų ir situacijų radosi Eugenijaus Ališankos kūryboje (poezijos rinkinyje „Exemplum“ siužetai konkretesni, nūdienos literato profesija žaidžiama su linksmesne, šmaikštesne ironija). Metų literatūros topografija nebūtinai sutampa su atskiro rašytojo kūrybos kartografija – antai Leonardo Gutausko romanas „Sapnų teologija“ nepasižymi ypatinga ieškojimų energija, daug ką kartoja iš ankstesnių kūrinių (pasaulėžiūrinę sanklodą, pasakotojo balsą, šiek tiek tematiką), bet jis taip pat išlaiko, „kartoja“ paveikumo magiją, todėl 2006-aisiais buvo vienas įdomiausių skaitinių. Ypač pagavus pasirinktas naujas rakursas 1941 m. tremtį reflektuoti keturiolikmetės sapnais.
       Kiekybinėse suvestinėse drama paprastai tenkinasi mažumos vieta, nors pernai išėjo dviejų ryškių autorių knygos – Kosto Ostrausko „Užgavėnių kaukės“ ir Sigito Parulskio „Trys pjesės“. Pastaroji pagaliau teksto pavidalu pristato savitas S. Parulskio pjeses, reprezentuoja naująją lietuvių dramaturgiją ir pridėtais pokalbiais, recenzijomis turiningai komentuoja patį reiškinį. Pernykštė poezija atrodo nuosaiki ir stabili: kelios solidžios apibendrinančios, sutelkiančios „parinktinės“ (Aido Marčėno „Eilinė“, Vytauto Rubavičiaus „Verstas“, netikėta, bet svarbi Elenos Mezginaitės rinktinė, kurioje – eilėraščiai, dienoraščiai, interviu); nuspėjamai stiprios Kęstučio Navako „Atspėtos fleitos“, skleidžiančios gracingas, kartais melancholiško liūdesio ar nuovargio, kartais pašaipos melodijas. Tiesmukesnę, įmantresnėmis metaforomis nedekoruotą poetiką toliau plėtoja ir mirties semantiką gilina Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių knyga „Tylos matavimo vienetai“, atvirų ištarčių nesidrovi Dalios Jazukevičiūtės „Imperijos moteris“.
       Naujausia proza atrodo įvairesnė ir guvesnė: kūrybingai pasikliauja tradicinio naratyvo stiprybe (Danieliaus Mušinsko knyga „Kalno saugotojas“ su aiškiomis vertybių perskyromis, alegoriškomis silpnojo–stipriojo sandūromis, pralaiminčiojo jausena, noveliška atmosferos ir žodžio koncentracija), profesionaliai žongliruoja postmodernistinio rašymo įrankiais, iš tiesų gaivina „nušautą siužetą“ ir atsargiai dairosi „alternatyvų“. Nors diagnozuoti lietuviškojo postmodernizmo būklę keblu jau vien todėl, kad tiek teorinė reiškinio samprata, tiek praktika šiandien yra prieštarų raizgalynė, tačiau jo požymių (pradedant irgi jau tradiciniais tapusiais – intertekstualumu, provokacija, karnavališkumu, reikšmių apvertimais ir t. t.) tikrai apstu. Bene tirščiausias pernykštis pavyzdys – Herkaus Kunčiaus romanas „Nepasigailėti Dušanskio“, kuriame vėl vartaliojami ir paradoksaliai lydomi istorijos, kultūros, religijos dėmenys. Tokie perkūrimai su nemaža komizmo doze gali būti smagūs vartoti, tačiau nekelia didesnės interpretacinės įtampos, praranda dalį efekto, nes skaitytojai daugmaž išmoko tokią techniką atpažinti ir išmontuoti. Todėl kur kas labiau intriguoja postmodernizmo pataisos, papildymai, alternatyvos. Lietuvos kritikai vis užsimena apie pozityvo ilgesį, o užsienio literatūrologai naujausioje literatūroje įžvelgia ėjimą nuo dekonstrukcijos prie rekonstrukcijos, pastangą žymėti vertikales, rasti atsvarą absoliučiam reliatyvizmui ir skepsiui, stiprinti socialinį sąmoningumą, suaižėjusį situacinį subjektą vėl perlipdyti į psichologinį žmogų. Galbūt tokioje paradigmoje būtų įmanu perskaityti Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“ – siužetišką poetinių metaforų, lyrinių impresijų pynę apie moters iracionalumo, vaiko prigimties, žmonių ryšių mįsles.
       Prieš kelerius metus dar tik džiaugtasi memuarų žanro atsigavimu ir šviežumu, o šiandien fiksuojamas jų proveržis bei pabrėžiamos tekstų ir ypač recepcijos dviprasmybės. 2006 m. išleista pačių įvairiausių atsiminimų – kultūrinių, istorinių, kraštotyrinių, šeimyninių, pramoginių; apie ryškiausias figūras (M. K. Čiurlionį, J. Balčikonį) ir sudėtingiausius laikus (sovietmetį, tremtį). Reikšminga paveldo publikacija, praverianti XIX a. bajoriškos kultūros autentiškas saviinterpretacijas – Irenos Aleksaitės išversta Gabrielės Giunterytės-Puzinienės knyga „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis“. Kontroversiškiausi politiniai memuarai (dažnai linksniuota Liongino Šepečio knyga „Neprarastoji karta. Siluetai ir spalvos“, Vytauto Astrausko „Įrėminti laike“), palydimi anotacijų „pasakojama atvirai ir nuoširdžiai“, bet prastai maskuojantys ketinimus ne tik priminti, bet ir įtvirtinti, pateisinti, perkurti. Manipuliacinės fikcijos šioje dokumentinėje prozoje skaitytojus kartais provokuoja labiau nei postmodernistinis grožinio kūrinio chuliganizmas, o kultūros istorikui tokie memuarai įdomūs ir informatyvūs kaip šiuolaikinio žmogaus kuriami pasakojimai apie praeitį ir save joje. Svarbu, kad jas papildo vidiniai dabar tik prisimenamo laiko užrašai, tokie kaip Marcelijaus Martinaičio „Tylintys tekstai“ (tiesa, gal kiek nujautrinto dokumentiškumo) ar po mirties publikuoti, ne paties spaudai rengti Vytauto Kubiliaus dienoraščiai – bene netikėčiausias, įsimintiniausias 2006-ųjų tekstas, sukrečiantis asmens ir laikotarpio tragika.
       Apibendrinant 2006 m. literatūrinio aštuonkojo judesius, vėl praverčia C. Geertzas: keistu būdu iš neordinuotų čiuptuvų postūmių vis dėlto susidaro kryptinga eiga.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 56 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 113 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1