Vaiskų, saulėtą 2007 m. vasario 17-osios rytą pasitraukė Jurga Ivanauskaitė. Priartėdama, suartindama nutolusius, išdidindama artimųjų bruožus, paryškindama pablukusias kasdienybės spalvas, nutrindama, nuvalydama apnašas nuo Laikrodžio, Pati tarsi palaikydama už rankų susirinkusius ant siauro liepto, po kuriuo – bedugnė.
       Anot pačios J. Ivanauskaitės poezijos eilučių, ateinančio pavasario Pano rageliai „smeigė į kaktą“...
       Kad labiau norėtume šitos kasdienybės, kad labiau džiaugtumėmės, regėdami vienas kitą, kad toji kasdienybė būtų apdainuota, nes ją verta apdainuoti, kad Pati padėkotų už žemiškąsias valandas, – dar suskubusi, padedant leidėjams ir artimiesiems, suderinti naujo, antrojo, poezijos rinkinio „Odė džiaugsmui“ žodžių sąskambius. Kuo reikliausiai patikslinusi kiekvieno eilėraščio ištarmę, intonaciją, ritmiką, vietą poezijos rinkinyje. Pati paprašiusi netgi knygos šrifo spalvos – „čiobrelių violeto“ (citata iš J. Ivanauskaitės eilėraščio, „Odė džiaugsmui“).
       Vasaros žmogus...

      
       Strofa iš Jurgos eilėraščio „Vasara“. Paskutiniais gyvenimo metais patirtas neįtikėtinas buvimo džiaugsmas, netgi svaigulys. Ir tuo džiaugsmu spėta pasidalyti su artimaisiais, buvo perspėti ir įkvėpti nieko gera nebesitikintys, nuraminti nuliūdusieji, suvaldyti „besidraskantys“. Dar sykį pačiu gyvenimu ir ypač – išėjimo ramybe priminta: kiekviena trumpiausia iš įmanomų sekundės dalių šiapusiniame gyvenime – aukso vertės.
       Jurga suteikė paradoksalias pamokas pasiliekantiesiems, tiems, kurie buvo šalia, kurie tebėra kartu. Šypsena, ramus balsas, savistaba ir ironizavimas, džiaugsmas, kad vis dėlto dar dirba sąmonė, kai kūnas jau nebeklauso. Bandymai pajuokauti ir prajuokinti šalia esantį netgi tada, kai iki Iškeliavimo likusios vos kelios dienos. Ir – neįtikėtinai nušvitę, nuskaidrėję ligonę lankiusiųjų veidai, gavus didžiausią dovaną – įkvėpimą, pasitikėjimą, šilumą, bendrumo džiaugsmą. Nes Jurgos meilė gyvenimui iš tiesų beribė.

      
       Laisvo žmogaus laikysena! J. Ivanauskaitė visuomet daugeliui Jos kūrybą ir Ją pačią mėginusių pažinti liks kaip laisvės apaštalė. Būtų tai Tibeto laisvės gynimas ar atstovavimas Lietuvai tarptautinėje knygų mugėje. Įstrigo rašytojos Vandos Juknaitės įspūdis po Geteborgo knygų mugės: „Jurga ėjo ir buvo visur kaip mūsų vėliava.“
       Ir vėl – paradoksai... Rašytoja, galbūt geriausias savo knygas paskyrusi ne Lietuvos, o Tibeto kultūrai – Lietuvos vėliava... Todėl, kad J. Ivanauskaitės Laisvės pajauta (ir jos ilgesys) neturėjo nei sienų, nei ribų: pasaulį ji juto ir teigė kaip Vienį. Ar bent jau siekė to jutimo.
       Nieko nebuvo neįmanoma, kai įsižiebdavo Jos vitališkas temperamentas, kūrybinga prigimtis, o sykiu – geležinė disciplina. Rašant romaną – kasdien, nuo ankstyvo rytmečio – po aštuonias valandas prie kompiuterio. Užsidarant ir atsiribojant nuo pasaulio. Iki baisios įtampos užkuriant savo vaizduotę, gal tiesiog – atveriant pasąmonės atmintį. Kaip botagu varant save į priekį: dar ir dar, ir dar.
       Vos bepašlubčiojanti ir vis dėlto – į visas pasaulio vietas, kur bus kalbama apie Kūrybą, taigi – apie svarbiausią.
       Jei kūryba yra meilės ir harmonijos šauksmas, tai Jurga jį ne tik išgirdo, bet ir sąžiningiausiai tam šauksmui atsiliepė. Nuo 1979 m. – gausybė prozos knygų, du poezijos rinkiniai, kino scenarijus, pjesės, paveikslų ir fotografijų parodos. J. Ivanauskaitės – kūrėjos – piligrimystė dabar atrodo kaip griežčiausia dvasios regula išauklėto žmogaus ir einančio plačiu, klaidžiu, kartais netgi pražūtingu Pareigos vieškeliu kelionė.
       „Dar pėdoj prasidėjo fantominiai skausmai, nuo kurių imu baisiai migdančius vaistus gražiu pavadinimu „Lyrica“. Plaučius tirs kažkokiu supermoderniu aparatu. Turbūt vėl teks iškęsti blogas naujienas, nes kitokių jau nebebūna. Kartais kančios būna per daug. Bet viską atperka džiaugsmas, toks šviesus, toks tyras, ir toks didelis, kad tikrai jo šaltinis esu ne aš, bet Dievas“, – prieš metus vasario 14 d. rašė iš Švedijos Jurga. Apie Džiaugsmą!
       Dėkoju Tau, Jurga, kad savo kelione sutvirtinai.

Dovilė Zelčiūtė