Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai, brūkštelėti nematant perspektyvos viešai paskelbti. Kai atsivėrė galimybė viešai kalbėti apie ankstesnį laikotarpį, tai labai produktyviai darė ir Jurgis Kunčinas – jo kūryboje ypač ryški anų laikų inteligento valkatystės tema. Čia daugiausia remsiuosi trimis romanais – „Glisono kilpa“, „Tūla“, „Bilė ir kiti“. „Tūloje“ valkatos gyvensena apibūdinama labai vaizdžiai:
Privalai rūpintis kiekviena niekinga smulkmena, nepraleisti nė menkiausios progos užvalgyti, išgerti, nesigėdyti paprašyti padėvėtų batų ar sausų kojinių. Ir dar: turi absoliučiai nebekreipti dėmesio ne tik į savo fiziologiją, bet ir į savo menkumą, niekingumą. Į savo bjaurų pavydą sotiesiems ir tūžmastį. <…> valkatiški bruožai išryškėja žmoguje ne iškart: dar ilgai gėda savo skurdo, alkio ir troškulio, nesmagu, kai nulydi žvilgsniais gatvėje. Ypač jei esi matęs „geresnių laikų“, nors kaip tik nuo jų pabėgai į gatvę, miglą, benamystę. Ilgainiui visa tai atbunka, nusitrina, gyventi po dangum pasidaro kur kas lengviau. <…> Turi susilieti su gatve, rūku, paturgės kiosku ir šaligatvio plyta, su garu, dūmais, derva, keiksmažodžiais ir sausu dulkių sūkuriu virš priemiesčio dykynės…
J. Kunčino vaizduojamas personažas nėra visiškas valkata – jis dar visada išlaiko trūkinėjančius, bet iki galo nenutrūkstančius saitus su sociumu, su tvarkinguoju pasauliu – su tais žmonėmis, kurie turi pagrindą po kojomis ir kurie, daugiau ar mažiau pripažindami jo socialines teises, jam neretai padeda – gelbsti iš sunkių situacijų, nors kartais ir nusigręžia.
Novelėje „Niekieno namai“ rašoma:
Valkatavimas – tai ne vien romantiški parkai, paupiai, laužai, nauji susitikimai ir viltys. Tai kur kas rūsčiau, banaliau ir tiesiog juodžiau. Vien apavas ką reiškia! Štai būtų sausos kojos, argi aš taip šnirpščiau nosim? Aišku, kad ne! Rudi, lengvi slidžių batai su auliukais, su apvaliais odos lopais ties kulkšnim – kiekvieno tikro valkatos svaja!
Kodėl gi J. Kunčino personažas pasirenka tokią dalią? Iš dalies dėl laisvės, bet iš dalies net ir nepasirenka – ši lemtis pasirenka jį. Visuose tekstuose autoriaus vaizduojamas valkata yra gana pasyvus. Romane „Glisono kilpa“ rodoma tokio personažo jaunystė, ir čia pamatome, kaip iš studento jis palengva, ne iš karto, virsta valkata: „Studijos pasidarė man visiškai neįdomios, pasaulis – priešingai – domino, traukė ir klampino vis stipriau ir giliau.“ Nors akivaizdu, jog nemažą šių pasakojimų dalį sudaro J. Kunčino asmeninė patirtis, jokiu būdu neketinu tapatinti autoriaus su herojumi – čia svarbu ne patenkinti smalsulį apie rašytojo gyvenimą, bet pažvelgti į neįprastą personažą ir tų laikų realybę. O realybės čia daug – galbūt kai ką autorius ir išsigalvojo, prikūrė, bet labai realistiškai, tai yra taip, kaip galėjo būti (išskyrus akivaizdžiai fantastinius elementus, kurie ir pateikiami kaip fantastika, pvz., lemtingasis Aitvaras „Glisono kilpoje“ arba virtimas šikšnosparniu „Tūloje).
J. Kunčino valkataujančio personažo paveikslą pabandysiu nagrinėti pagal tokias septynias temas: konfliktai su teisėsauga, gatvė, santykiai su tvarkinguoju pasauliu, santykiai su moterimis, laikini būstai, smuklė ir alkoholis, išvyka iš miesto (t. y. iš Vilniaus).
„Glisono kilpoje“ daugiausia vaizduojamas praėjusio amžiaus septintas dešimtmetis, o „Tūloje“ ir „Bilėje“ persikeliama jau į devintą dešimtmetį. Konfliktai su teisėsauga ypač išryškina tų laikų specifiką. Problemų su policija, žinoma, kartais turi ir šiandieniniai valkatos, bet totalitarinėje santvarkoje vadinamasis veltėdžiavimas buvo oficialiai įrašytas į Baudžiamąjį kodeksą. Tokia buvo tikrovė – juk garsiausias Sovietų Sąjungos pilietis, nubaustas už veltėdžiavimą laisvės atėmimu, irgi buvo rašytojas – Josifas Brodskis, vėliau tapęs Nobelio premijos laureatu. Tiesa, ta bausmė turėjo ir politinių motyvų.
„Glisono kilpos“ veikėjas Jeronimas Jaras konstatuoja: „Nakvodamas <…> apleistoje, negyvenamoje palėpėje – niekieno žemėje, tu visuomet kelsi teisėtą įtarimą – iš kur atsiradai. O nugabenę ten, tvarkdariai viską išsiaiškins taip, kaip jiems patogiau.“ Paprasti valkatos, žinoma, nekėlė sistemai didelės grėsmės, tad su jais kovojama buvo ne visada vienodai aktyviai – veikiau bangomis, vajais (tokie suaktyvėjimai sovietinei valdžiai buvo būdingi ir kitose srityse). Valkatų gyvenimas ypač pasunkėjo pirmoje devinto dešimtmečio pusėje, J. Andropovo valdymo laikais, kuriuos J. Kunčinas vaizduoja romane „Bilė ir kiti“. Šiame romane vietinis milicijos įgaliotinis už ramybę iš pasakotojo pareikalauja duoklės – penkiolikos rublių per mėnesį: nemaži pinigai tuometiniam bedarbiui.
Bet štai „Glisono kilpoje“, kur vaizduojami ankstesni laikai, pasakotojas turi nemalonių bėdų su rimtesne instancija – KGB. Ir tai vien dėl neįgyvendinto sumanymo leisti nepolitinį literatūrinį žurnaliuką. Prievarta nuvežtas į KGB rūmus Vilniuje, į tardytojo Nevedomskio kabinetą, Jeronimas patiria sukrėtimą, kurį prisimins ilgai.
Įkyri, nė sekundės nebepaliekanti nuojauta, kad ant kiekvieno kampo budi Nevedomskio akis. Kad <…> kas ketvirtas ar kas trečias, kurie su manimi rūko ant suolo, žino apie mano vizitą į KGB rūmą, viską žino apie žurnalą ir galvoja…
Žinoma, unikali patirtis yra daugiau nei metai, praleisti vadinamajame girtuoklių kalėjime; jo aprašymas „Tūloje“ pradedamas „spindinčia panorama iš nelaisvės“ – pasakojant apie nepaprastai gražų Vilniaus vaizdą, atsiveriantį iš tos be galo nykios buveinės. „Patekau ten, kur ir dera pakliūti benamiui su amžinu kvapu“, – rezignuodamas reziumuoja valkata.
Su valkatavimu susijusi ir kita tema: alkoholis ir smuklė (arba kavinė). Romane „Bilė ir kiti“ smuklė, vadinamoji Dešrelinė, yra ryškus romano centras, sutelkiantis pagrindinius veikėjus. Protagonistui, kaip ir kai kuriems kitiems nuolatiniams lankytojams, ji tampa vos ne antraisiais namais. Dešrelinė ir yra ta terpė, kurioje renkasi kiek ironiškai vaizduojama bohema, spalvingi, visokių silpnybių turintys žmonės, daugiausia tie, kurie yra pasiekę šiokio tokio viešo pripažinimo, kurio neturi pasakotojas.
Alkoholis yra neatsiejamas šių J. Kunčino kūrinių motyvas. Čia minima nemažai realiai egzistavusių Vilniaus užeigų, kavinių, jos visos dabar jau išnykusios arba neatpažįstamai pasikeitusios, išnyko ir pilstomo alaus kioskai, ir juolab – alaus cisternos. Pavyzdžiui, kadaise garsėjęs „Narutis“ apibūdinamas kaip „neištaiginga liumpenų ir meniškos natūros latrų smuklė“ („Glisono kilpa“), o ne mažiau garsiai „Rotondai“ skirta jos vardu pavadinta novelė. Geriama bene kas antrame puslapyje, ir „Glisono kilpoje“ miestas vaizduojamas „su alaus kioskais bei cisternomis, žinybiniais bufetais, aludėm, kavinėm, alumi pirtyse, valgyklose, stotyse ir visuose krūmuose“.
Be abejo, alkoholis yra toks elementas, kuris valkataujantį inteligentą suartina su įvairiausiais žmonėmis, bet alkoholikui sunkina santykius su tvarkinguoju pasauliu ir su teisėsauga. Sunkiausi tiesioginiai alkoholio padariniai čia vaizduojami retai, bet aprašomas nesugebėjimas susilaikyti, kaip, pavyzdžiui, išėjus iš Alkoholikų kalėjimo: geležinkelio stotyje, „likus dvidešimčiai minučių iki išvykimo, praskydau: bufete nusipirkau litrinį butelį vengriško vermuto, permokėdamas bene tris rublius, neištvėriau mat“.
Kitas motyvas – gatvė. „Man patikdavo vienam klajoti po miestą“, – sako „Glisono kilpoje“ Jeronimas. Personažas neretai be tikslo vaikšto didmiesčio gatvėmis, pasyviai stebėdamas aplinką. Štai jo klajojimas romane „Bilė ir kiti“:
Esu pratęs apypiete, o neretai ir ankstėliau, išsprūsti į miestą, apsukti iki velnių matymo pažįstamą ratą. Su kai kuo pasisveikinti, net šnektelėti, kai ko iš tikrųjų nepastebėti, o nuo kai ko ir demonstratyviai nusisukti. Tame rate aš pažįstu visus – nuo gastronomo kroviko ir kišenvagių gildijos seniūno iki profesoriaus.
Taip be tikslo vaikščiodamas personažas sugeria į save miesto atmosferą, neapčiuopiamą dvasią. Tai labai ryškiai išreikšta „Glisono kilpoje“, tad verta pateikti ilgesnę, daug bylojančią citatą:
Tais laikais miestas mane dar jaudino. <…> Dar jaudindavo benzino, gumos, kavos ir kvepalų dvelksmai. Svylančių padangų, šviežio sniego ir suodžių, specifiniai mūro ir aklinų kiemų kvapai. Taip aš atpažindavau Senamiestį – urinas, drėgmė, kalkių skiedinys, džiūstantys dažai, senos drobės kvapas, primaišytas galybės prieskonių. Miestas tada buvo toks, koks buvo – abejingas, nusilaupęs, apgriuvęs, kartais savas ir draugingas, mirkčiojantis pamušta girtuoklio akim ir tarsi laikas lietumi srūvantis pro groteles į požemius.
O kiek toliau šie įspūdžiai pratęsiami taip:
Savo amžinai peršlapusiom kojom aš eidavau visur, kur tik mane kviesdavo, bet dar dažniau ėjau nekviestas, degdamas smalsumu ir pažinimo džiaugsmais: į mažas smukles, aludes, dailininkų pašiūres, profių ateljė, poetų mansardas ir rūsius, susipažindavau su buvusiais karininkais, iš kalėjimų išėjusiais vagimis, šnekučiuodavau skveruose su pseudohipiais ir pseudodemimondu, man viskas buvo įdomu!
Šitoks vaikštinėtojas yra specifinis mūsų civilizacijos tipas, atsiradęs devynioliktame amžiuje ir literatūroje turintis prancūzišką terminą – flaneur. Tai reiškia slampinėtojas, bastūnas, bet šiuo atveju – didmiesčio slampinėtojas. Tokį pirmasis pavaizdavo Charles'is Baudelaire'as, o jau daug vėliau analitiškai apibūdino Walteris Benjaminas.
J. Kunčino romanuose tai nėra labai ryškus motyvas, bet jo negalima nepastebėti. „Glisono kilpoje“ tokio flaneur, slampinėtojo, įspūdžiai nusakomi dar ir taip:
<…> mane dar jaudino miestas, toks, koks buvo – su nuvarvėjusiais fasadais, trupančiu grindiniu, rūgtelėjusiu alumi, kraujo šliūže ant grindinio, gėlyno vidury gulinčiu girtuokliu ir skrybėlėtom Konservatorijos studentėm: juoduose ir žaliuose medžiaginiuose futliaruose jos nešdavosi smuikus ir violončeles – niekad tokių nebūčiau išdrįsęs net užkalbinti, man tokios rodės čia tik trumpam atklydę iš geresnio, doresnio pasaulio.
Pastarasis fragmentas netiesiogiai atveria dar dvi problemas – personažo santykių su moterimis ir su tvarkinguoju pasauliu. Šio sakinio pabaiga – „čia tik trumpam atklydę iš geresnio, doresnio pasaulio“ – atskleidžia beveik niekur J. Kunčino valkatos išsipasakojimuose neakcentuotą motyvą: ilgesį kitokio gyvenimo, tarsi siejamo su aukštesne egzistencija ir netgi šiek tiek ilgesingai romantizuojamo nepasiekiamų merginų įvaizdžiu.
Šiaip jau protagonisto valkatos požiūris į tvarkingąjį daugumos žmonių pasaulį dažniausiai būna arba neigiamas, arba abejingas. Minėtojo flaneur pažiūra į tipiškus miesto gyventojus nusakoma nedviprasmiškai: „Šie žmonės gyveno savo irštvose, mažagabaritiniuose butuose, bet ne mieste“ („Glisono kilpa“). Šiame romane skeptiškai minimi ir „pripažinti genijai“.
„Tūloje“ savo buvusią žmoną karjeristę pasakotojas apibūdina irgi negailestingai: „Mano ekspati buvo iš tų ryžtingų moterų, kurios žūtbūtinai kovoja už savo vietą ir po saule, ir po mėnuliu. Saule švietė jai kompartija, į kurią buvo taip nelengvai priimta, o mėnuliu virš jos žibėjo išgeltęs nuo gyvenimo, tabako ir dažų tamsbruvis tapytojo Romano Būko veidas.“
Tačiau čia reikia pabrėžti, kad J. Kunčino personažas nejaučia neapykantos tam pasauliui, iš kurio jis pasitraukė ir kuris kartais jaučiasi jį patį atstūmęs. Į šiltai įsitaisiusių veikėjų panieką jis žiūri atlaidžiai – su ironija, bet be didelio apmaudo. Tai ypač ryšku romano „Bilė ir kiti“ 64 skyrelyje, kai pasakotojas susitinka su buvusia meile, kuri piktdžiugiškai taria: „Neslėpsiu, man malonu, kad esi taip puolęs. Juk pūteisi kažkada: tu manęs nesupranti, aš kitoks! Matyt, kad kitoks. Vien iš tavo batų ir kelnių.“ Kitoje šio romano vietoje pasakotojas savikritiškai sako: „Mano gyvenimas ir mano kova smulkūs, nereikšmingi epizodai, iš jų nėra ko pasimokyti ar imti pavyzdžio.“ Apskritai apie šio personažo savivaizdį (visuose kūriniuose) galima pasakyti, kad jis žiūri į save gana ironiškai ir nesusireikšmindamas.
Santykių su moterimis tema šiuose pasakojimuose sodri, nors tai ir nėra tos minėtosios rafinuotos konservatorijos studentės, apie kurias valkatai neverta nė svajoti. Be abejo, „Tūla“ yra įspūdingas meilės romanas, bet kai kuo labai specifiškas. Ir „Tūloje“, ir kituose kūriniuose valkataujantis inteligentas – matyt, vis dėlto neprastos išvaizdos ir su geru liežuviu – pelno daugelio moterų simpatiją ir guolį. Apie tai pasakojama be bravūros – tiesiog kaip apie pasroviui plaukiančio pasyvaus personažo patyrimus. Moterys ateina ir išeina, kaip ir istorijos. Kai kurios bando į jį įsikibti, kaip Elzė „Glisono kilpoje“. Bet šis personažas turi nuostatą: „neprisirišti“, išlaikyti bastūno laisvę. „Tik prie nieko neprisirišk. Ar dar maža tau traumų, konfliktų, šokių su kardais? Iki kaklo. Tai ko čia dabar. Tik džiaukis, kad nereikia eiti į medžioklę, kad lizdelyje niekas netupi ant kiaušinių“ („Bilė ir kiti“). Be to, čia liūdnokai konstatuojama: „Bilė nėra man artimas žmogus, bet artimesnių neturėjau.“
Įdomu, kad šis pasroviui plaukiantis personažas dažniausiai ne pats renkasi moteris, o jos pasirenka jį, ir jis tampa tik klusniu jų aistrų vykdytoju. Ryški išimtis yra tik Tūla. Štai romane „Bilė ir kiti“ viena iš daugelio pasakotojo moterų imasi iniciatyvos: „Ji paklausia, kas aš išties esąs. Miserables, prisipažįstu, mizerija. O, sako ji, tuojau pasižiūrėsim. Ir pasižiūri ten, kur jai labiausiai knieti: kas gi mano kelnėse. Man negaila, tegul.“ Dažnos sueitys vyksta su tokiu pasroviui plaukiančio personažo pasyviu sutikimu.
Kartais tai turi ilgesnį tęsinį vien todėl, kad benamiui personažui moteris suteikia būstą – tokia yra bibliotekininkė Elzė „Glisono kilpoje“, o štai Erna netrukus po to irgi priglaudžia valdiškoje įstaigoje – A. Puškino muziejuje Markučiuose.
Čia priartėjama prie būsto temos – jo valkata kartais visai neturi, o kai turi, tai tik laikiną, iš kurio bet kada gali tekti pasitraukti. „Palėpės jokiame butų ūkio balanse nėra“, – apie savo gyvenamąją vietą paaiškina romano „Bilė ir kiti“ pasakotojas, o kitur teigia: „Jei kuo džiaugiuosi, tai nebent tuo, kad turiu raktą nuo durų, už kurių yra stogas.“ Atsitiktiniai būstai dažnai ir neplanuotai keičiasi, kartais pasitaiko netikėta sėkmė – „Tūlos“ herojus ilgam ne sezono metu gauna prižiūrėti tuščius poilsio namus, o Jeronimui išvykstantis draugas porai mėnesių palieka dar neįrengtą butą Lazdynuose: „Iki pavasario turėjau jau ne požeminę trasą, o tuščią butą su visais patogumais visiškai naujam name.“
Kitoje „Glisono kilpos“ vietoje sakoma: „Po dangum negyvensi! Mūsų klimatas visiškai nepritaikytas nei valkatavimui, nei klajonėms.“ Taigi valkatai šis rūpestis yra keblus, bet patirtis ir čia turtinga: prisimena „naktys, prastumtos tvankiose geležinkelio stotyse, drėgnose prieplaukose, apleistuose miesto užkaboriuose, trumpalaikio arešto kamerose, šlapimu ir rūgščiais pelenais tvoskiančiose paplenčių stotelėse“.
J. Kunčino personažas tampa valkata Vilniuje ir valkataudamas tampa vilniečiu. Bet labai įsimena ir tie epizodai, kai jis laikinai išvyksta iš Vilniaus. Didelio miesto atmosfera jam kartais būna slogi, kelianti lyg ir klaustrofobiją, o išvykus į provinciją padvelkia gaivuma ir atsiveria laisvos erdvės. Aplinkos pakeitimas gerai nuteikia ne tik patį valkatą, bet ir jo nuotykių skaitytoją.
Įdomiai atrodo netgi išvyka traukiniu į Turmantą („Bilė ir kiti“), nors ten patenkama į uždarą erdvę – atvykėliai naktį turi leisti užrakinti geležinkelio stoties patalpoje. Bet dažniau važiuojama priešinga kryptimi – į pietvakarius. „Glisono kilpos“ Jeronimas atsiduria Veisiejuose, o paskui prasideda gana skaidrus, išskirtinis kelių dienų trukmės valkatos gyvenimas valtyje. Su ta valtimi jis nuplaukia Nemunu iki savo gimtojo miesto – Alytaus. Alytus šiuose romanuose vardu neminimas – tai yra tiesiog „mano mažas miestelis“, o „Bilėje ir kiti“ vienas skyrelis pradedamas taip: „Nukakau į miestą, kurio kapinėse jau gulėjo mano ankstyvųjų dienų draugai.“ Viename kaime, regis, Lazdijų rajone, herojus sako: „Gražu, likim čionai, Bile.“ Bet likti, žinoma, nelemta.
Didžiausia kelionė yra į Krymą. Apie ją rašoma X „Tūlos“ skyriuje. Kaip tik šiuo iškeliavimu, tokiu ryškiu aplinkos pakeitimu jis išsiskiria iš visos knygos, gali atrodyti jai netgi netinkamas, bet iš tikrųjų išvyka iš Vilniaus – lyg būtinas J. Kunčino valkatos gyvenimo epizodas. Į Krymą jis vyksta jau būdamas tarsi ne valkata, ką tik išėjęs iš girtuoklių kalėjimo, turėdamas palyginti nemenką pinigų krūvelę ir ištikimą draugę – minskietę Mariną. Bet grįžta jau vienas, beveik tuščiomis kišenėmis, ir patiria nemenkų keblumų. Tai kartu yra ir grįžimas į valkatystę.
Ką mums byloja toks personažo portretas? Pats pasakotojas teigia nieko nenorįs pasakyti ar pamokyti. Bet tas patirties fiksavimas skaitytoją įtaigiai traukia, o kartais ir užburia. Tai labai ryškiai ir talentingai pavaizduota patirtis, kurios daugelis mūsų nesame išgyvenę.
J. Kunčino personažas, kaip jau minėjau, yra pasyvus, nešamas srovės, ir tai reiškia bent jau du skirtingus dalykus. Pirmą – neigiamą: akivaizdžią valios stoką. Taip, tai yra silpnavalis charakteris. Antra vertus, jis neįtikėtinai laisvas, ypač turint galvoje sovietmečio sąlygas. Šis laisvės, anaiptol ne patogios, kartais labai sunkios, jausmas rašytojo kūriniuose nėra akcentuojamas ir afišuojamas. Bet įsiklausius, įsiskaičius, ši laisvė iškyla kaip ypatinga tikrovė. Tas pats laisvės jausmas matomas ir kito garsaus valkatos, Henry Millerio, romanuose. Be kita ko, skirtumas yra tas, kad H. Millerio personažas dažnai būna sąmoningai nusiteikęs ieškoti seksualinės patirties, J. Kunčino veikėjui šios patirties irgi pasiseka sukaupti nemažai, bet beveik visada nesąmoningai – kaip ir daugelį kitų dalykų, kuriuos gyvenimas atneša plaukiant pasroviui.
Panašumas tarp H. Millerio ir J. Kunčino romanų – atvira kompozicija. Tai yra tarsi krantų neturintis patirties srautas – gana daug kūrinio epizodų, griežtai tariant, nėra būtini arba jie gali būti sėkmingai perkelti iš vieno romano į kitą. Nors J. Kunčinas buvo giriamas kaip puikus pasakotojas, ir visai pagrįstai, bet jo vaizduojami įvykiai, bent jau romanuose, niekada nesusidėsto į aiškią, kryptingą, kietai susiūtą siužetą, kuriame nebūtų nieko nereikalingo paties siužeto plėtotei.
„Tūloje“ pripasakota daugybė istorijų, nesusietų su pagrindine tema. „Kuo čia dėta Tūla, kurią tarsi vis pamirštu, nors tik dėl jos ėmiausi šių nelinksmų užrašų?“ – jau viename pirmųjų romano skyrių klausia pats pasakotojas. Šį personažą, lyg ne kartą romane minimos Vilnelės vandenys skiedrą, gyvenimo srovė nusineša tolyn nuo Tūlos. Laisvas valkata niekaip negali išlaikyti savo meilės ir savo mylimos moters, nes tam reikia susitelkti vienam tikslui, o šitaip įsipareigojęs jis jau nebebūtų valkata. Pats J. Kunčinas taip padarė, bet jo personažas – ne.
„Tūloje“ valkataujantis personažas negali patikimai įsipareigoti vienai moteriai, kaip ir vienai gyvenimo krypčiai. Lemiamu momentu, baigiantis nejaukiai viešnagei pas mylimosios tėvus Kaune, pasakotojas, nepaklusdamas jos patarimui, mintyse taria: „Kur norėsiu, ten važiuosiu, aš vėl valkata, laisvas žmogus, savo uždarų maršrutų šeimininkas!“ Tai yra jo karti laisvė, galbūt jo tragedija, o galbūt ir romano esmė.
Įdomiausia čia tai, kad ši valkatavimo dvasia lemia atvirą, laisvą, neįpareigojančią romanų kompoziciją. „Tūloje“ rašoma: „Kai nieko nedarai per jėgą, kai pasileidi pasroviui, atsiranda nemažai laiko pasidairyti į krantus.“ Autoriaus personažas, nešamas srovės, labai daug dairosi į krantus – ten mato įvairiaspalvį gyvenimą, daugybę nutikimų, virstančių pasakojamomis istorijomis. Iš to gimsta valkataujančio pasakotojo valkataujantis tekstas – personažo prigimtį atitinkantis romano kompozicijos pobūdis.