DAINOS GIMIMAS

 

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,

Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,

 

Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,

Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,

 

Ir skamba medyje melodija tyli,

O aš klausausi jos ir užrašau smėly,

 

Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju

Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju,

 

Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos

Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

PAVASARIS

 

Dangus sudarė foną lapų,

Žiedų, ir paukščių, ir šakų,

Ir parke vėjas krūmą kvapų

Pagavęs purtė už plaukų,

 

Ir saulė buvo kaip poetų

Garbė: ugninga ir sena, -

Turiu rašyt, kad ji spindėtų,

Kai jau seniai užges diena.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

PAPRASTOS DAINOS

 

Kai aš prisimenu anas dienas,

Rašau be galo paprastas dainas:

 

Apie auksinį tėvo gryčios stogą

Ir apie derlių, gerą arba blogą.

 

Ten kaip žiedai margavo aviliai,

Lietus į žemę sunkėsi giliai.

 

O žmonės gimė, sėjo, pjovė, mirė,

Juos kirto laikas, o jie kirto girią.

 

Bet jie žaliavo, kaip ir ta giria,

Ir jie dainas dainavo vakare,

 

Pareidami iš lauko į namus,

Ir švietė jiems saulėlydis ramus,

 

Ir suko girnas jiems galingas vėjas,

Vyresnis brolis, jiems padėt atėjęs.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

SUGRĮŽIMAS

 

Pasikalbėjau su dievais

Ir vėl į žemę sugrįžau,

Ir vaikštau skersgatviais kreivais,

Ir vėl eilėraščius rašau.

 

Danguj saulėlydis geltonas,

O aš į žemę sugrįžtu,

Kur groja senas patefonas

Ir kvepia liepos ties paštu.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

SAPNAS

 

Aš sapnavau peizažą lyg El Greco:

Danguj, žalsvam stikliniam debesy,

Atsispindėjo kalnas ir šviesi

Žaibų srovė, - ir nebebuvo nieko,

 

Kas skirtų žemę nuo dangaus. Many

Taip pat atsimuša kalnai ir upės,

Ir supas paukštis, ant šakos nutūpęs,

Ir plaukia žydros žuvys vandeny

 

Manosios sielos. Vaikščioju po rojų

Ir giesmes angelo paskui kartoju.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

HOMERO JAUNYSTĖ

 

Aš gėriau putojantį pieną,

Aš valgiau nežemišką duoną,

Žiūrėjau į žėrinčią dieną:

Į žydinčią gėlę raudoną.

 

Man piemenys grojo vamzdeliais

Pavėsyje aukšto platano,

Ir bitės auksiniais indeliais

Man kvepiantį medų gabeno.

 

O, kaip man beprotiškai sekės!

Man vynuogės nokti skubėjo,

Ir sunkios, įsirpusios kekės

Laimingos prie lūpų virpėjo.

 

Su lyra klajodami dviese,

Mes karą ir kardą giedojom

Ir vasarą aukštą ir šviesią

Ir riedančią bangą po kojom.

 

O žvaigždės, pradėjusios kilti,

Ant jūros rankas auksines

Uždėjo ir liepė nutilti,

Kad ji neprikeltų manęs.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

ATRADIMAI

 

Aš ieškau, nieko nepametęs.

Randu žodžius, randu rimus.

Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs.

Aš vaikštau vienas, neramus,

Neprijaukinamas, kaip katės.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

GIRTUOKLIS GRĮŽTA NAMO

 

Kai tu, šventa šeima, ilsies,

Girtuoklis vidury nakties

(Jo klauso liepos ir vežikai

Ir neužmigę katalikai)

Dainuoja apie mergeles,

Ir darželes, ir rūteles.

 

Jam grindinys kaip ratas sukas,

Jį stumdo lempų spinduliai,

Ir mažas auto kaip šuniukas

Jį puola, lodamas žaliai.

 

Jis mašinai per snukį duoda:

"Daugiau nebenorėsi lot!"

Bet auto meta jį į juodą

Klaną ir pradeda kvatot.

 

Jis mašinos juokų neboja,

Klane gulėdamas dainuoja.

 

Dainuoja apie žirgelius,

Ir mergelius, ir darželius

Girtuoklis vidury nakties,

Kai tamsta, angele, meldies.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

LAIŠKAI SAU PAČIAM

 

Vos liesdamas daiktus ir žmones,

Aš laikausi pats už savęs

Ir einu be dangaus malonės

Per pasaulio gatves.

 

Ir kažin kur rieda vežikai,

Ir kažin ką loja šuva,

Ir kažin ką plėšia plėšikai,

Ir kažin kam ritas galva.

 

Mus nelaimės veja, kaip aras

Veja bėgančią avį laukais.

Bet nei badas, nei maras, nei karas,

Nei pragaras mūs nepakeis.

 

Negaliu nė vienam padėti

Ir padėti man neprašau.

Negaliu nežydėt, neliūdėti

Ir sau laiškus - eiles rašau.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

MOTERIS PRIEŠ VEIDRODĮ

 

Moterie akimis kaip undinės

Ir plaukais purienų spalvos,

Pažiūrėk: spindulys paskutinis

Dreba sienoj virš tavo galvos.

 

Nors žinai, kad jau niekas negali

Atsitikti, žibuokles segi

Prie širdies ir dediesi vualį

Ir veidrody veidą seki.

 

O po veidrodį draikosi dūmas,

Tyliai šlama tamsus kambarys,

Tyliai šaukia akių mėlynumas,

Kad sugrįžtų, tačiau nesugrįš.

 

Tartum medžio raižytojas, laikas

Tau ant veido išraižė metus,

Tavo silpstančios rankos laikos

Už jaunystės, saldžios kaip medus.

 

Kai buvai devyniolikos metų,

Nenorėjai skaityti eilių:

Aklos deivės parke nemato

Spindulių, žiedų ir žolių.

 

O dabar, tamsumoj pasirėmus,

Savo gęstančius plaukus draikai,

Ir tik mano eilėraščių rėmuos

Dega tavo jaunystės plaukai.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

GĖLĖ IR VĖJAS

 

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,

O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė "tuoj", -

Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,

Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

 

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų

Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,

Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos

Ir trankės klausinėdamos, kurios ji bus spalvos.

 

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,

Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -

Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą

Lingavo vėjas šaukdamas: "Balta, balta, balta!"

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

SIDABRINIAI LIETŪS LYJA

 

Begaliniai, sidabriniai,

Krištoliniai lietūs lyja,

Laisto rūtą, laisto mėtą,

Laisto rožę ir leliją.

 

Laumė juostą pakabina

Kaip vainiką - danguje.

Veršis šokdamas mėgina

Nuo dangaus nutraukti ją.

 

Piemenėliai, į miškus,

Į lankas ir į laukus

Bėkit, rėkit ir dainuokit,

Su jaunom karvytėm šokit,

Su lakštingalom giedokit:

Jau pavasaris pas mus!

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

KAŠTANAS PRADEDA ŽYDĖT

 

Velniop nueina aukštas menas,

Ir nebegalima liūdėt,

Kada pavasarį kaštanas

Už lango pradeda žydėt.

 

Jis verčia lyti karštą lietų

Ir pūsti vėjus iš pietų,

Jis žydi taip, kad išsilietų

Kaip upės širdys iš krantų,

 

Kad nuo stalų nulėktų knygos,

Kad alptų tvankūs vakarai,

Kad imtų siausti tokios ligos,

Kurių nežino daktarai,

 

Kad viskas degtų ir putotų,

Kad paukščiai švilptų, kol užkims,

Kad naktį motinos raudotų,

Namo negrįžtant dukterims...

 

O medžiuos dega tylios žvakės -

Baltuos žieduos rausvi taškai, -

Ir pareini namo apakęs,

Ir plunksna rašalą taškai.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

STEBUKLAS

 

Pralaužę pasenusią tvorą,

Alyvos išskrido iš sodo

Ir skrenda per čiulbantį orą

Ir nuogos erdvėj pasirodo.

 

Jos baltos ir jaunos kaip deivės,

Jos žemę apakusią veda

Į rojų, ir verkia praeivis,

Ir skersgatviui užima žadą.

 

Tarnaitė, stebuklo sulaukus,

Surikusi šoka į dangų.

Jai krenta alyvos pro plaukus

Ir tirpsta tarp drebančių rankų.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

VASARA PIETUOS

 

Vasara - kaip odaliska:

Tingiai alpsta nuo kaitros.

Ežerai kaip akys blizga,

Žydi kalvos - krūtys jos.

 

Mes, satyrai ožio kojom,

Gundom nimfą sėst šalia,

Mes abu su broliu grojam

Žalio karklo dūdele.

 

Tartum baltos žąsys, plaukia

Debesėliai vandeny.

Kur esi, o, šviesiaplauke,

O, išdykėle švelni?

 

Noksta saulėj vynuogynai.

Skina rožę mergina.

Seka pasakas merginai

Jauno piemenio daina.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

PEIZAŽAS

 

Tirštoj, itališkoj dangaus mėlynėj

Du medžiai rieda tartum rutuliai,

Ir skamba vėjai slidūs ir stikliniai

Aplink medžius, dainuojančius žaliai.

 

Nuo kalno upėn ritasi peizažas.

Dangus ir saulė tyška į šalis.

O lapuose paklydęs, cypia mažas,

Geltonas kaip viščiukas spindulys.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

NAKTIES KELEIVIS

 

Vidunaktis miestą fantomą

Aptaškė krauju ir ugnim,

O skliauto bedugnį aksomą

Subadė auksinėm vinim.

 

O žemėje vieškeliai liejas,

O vieškeliais eina žmogus,

Pametęs gatves ir alėjas,

Pamatęs lankas ir laukus.

 

Jam moja pražydus šakelė,

Žiedų ir kvapų kupina,

Ir nušviečia plaukiantį kelią

Auksinė nakties šypsena.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

AŠ NIEKO NEŽINAU

 

Aš nieko nežinau, aš nieko neturiu,

Brendu per tuštumą be jokių žiburių,

Ir vien tiktai vanduo man kalba apie tai,

Kad reikia pagaliau pradėt gyvent rimtai.

 

Bet aš jo neklausau, bet aš neatsakau,

Aš nuogas kaip ruduo, aš visko netekau,

Per juodą dykumą tylėdamas einu

Su nuobodžiais balsais verksmingų vandenų.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

RUDENS DIENA

 

Kas dieną vis blyškesnės dienos,

Ir saulė merkiasi kasdien,

Kaip miego norinčios blakstienos,

Bet neužmiegančios vis vien.

 

Ir aš plaukiu per pliką lauką

Kaip dūmas lengvas ir lakus,

O tvenkiny, kur gulbės plauko,

Išlenkę dieviškus kaklus,

 

Sidabro saulė baigia tirpti

Blyškioj vidudienio migloj,

Ir vėjai gieda apie mirtį

Ir meilę žemėj negeroj.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

PRIEBLANDA

 

Nuo apsnigto suoliuko pasikėlei,

Ant sniego medžių mėlyni šešėliai.

 

Ir varpas migdo tolumas ramias,

Ir sklaidos dūmai po dangaus gelmes.

 

O toj gelmėj pavargęs vėjas skrenda

Ir gailiai švilpia ir draugų neranda.

 

Ir tu per sniegą temstantį brendi,

Ir tu kaip vėjas nieko nerandi.

 

Norėtum skrist kaip jis, norėtum rėkti,

Norėtum bėgt, bet neturi kur bėgti.

 

Ir vien tik rankom nosinę draskai,

Ir draikos vėjyje žili plaukai.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

PILNATIS

 

Kokios naktys didžiulės, ir žalios, ir kvepiančios būna!

Upėj spindi kaip peilis šviesa nerami ir skaudi.

Aš brendu per rasas, pagal ūžiantį, žalią malūną,

Į tą naktį, kuri nebesutelpa mano širdy.

 

Ant baltų debesų spinduliai nejudėdami guli,

Ir į verkiančią tylumą medžiai nuleido šakas.

Miško vagys ir moterys žiūri į sunkų mėnulį, -

Vagys juokias, o moterys verkdamos laužo rankas.

 

Aš brendu per rasas, per stiklinį vidurnakčio vyną.

Liūdesių vaivorykštė pražysta ant mano galvos.

Skrenda mano Šešėlis į naktį ugningą ir gryną,

Kaip šešėlis žvaigždės, kaip šešėlis žvaigždės negyvos.

 

Tokią naktį trapi melancholija žemėje plečias

Ir virpėdama tirpsta numirusio vaiko šypsniu,

Ir į žalią mėnulio voratinklį, kabantį medžiuos,

Krenta širdys išblyškusių ir nelaimingų žmonių.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

SNIEGAS

 

Aš žiūriu į žiemos fotografiją,

Aš brendu į jos pusnį - gilu,

Ir klausausi, kaip gieda parapija

Sidabrinių, šaltų angelų.

 

Tai ne jie, - tai tik viesulas vielose,

Tai ne jie, - tai nuo sniego šviesu.

Tai tik, šąlančią šaką iškėlusi,

Rėkia eglė metalo balsu.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

BEPROČIO ŠOKIS

 

štai prasideda bepročio šokis:

Abiem rankom smūgis į langą.

O, pasauli, sustok ir juokis

Ir klausykis, kaip stiklas žvanga.

 

Penktas aukštas - visai neaukštas,

O ten sukas žemė - žemai,

O danguj lekia linijos laužtos:

Ima šokti kreivi namai.

 

O jam skrenda rankos ir kojos,

O nuo bufeto tyška stiklai.

Spinduliai kaip žaibai šakojas

Ir į sieną muša aklai.

 

Rėmuos ima peizažai žviegti:

Net Van Goghui daros baugu.

Ritmas pradeda kambarį pliekti

Nesustojančiu botagu.

 

Visas butas žvengia ir žvanga.

Apačioj apmirus minia.

O dabar - kaip akmuo pro langą,

Pamėginkit pagaut mane.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

PRAEIVIS

 

Grėsmingi pavasariai griaudžia,

Ir rudenys rėkia ir rauda,

Ir vasaros kilimus audžia,

Ir žiemos skaičiuoja naudą:

Sidabrą. O aš praeinu

Negaudamas dovanų.

 

Vaivorykštės virpa ir gęsta,

Ir mirganti dangiška lyra

Žvaigždynais žaibuodama plazda

Ir mirštančiais deimantais byra

Į žemę. O aš praeinu

Negaudamas dovanų.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

LUNATIKAS

 

Per teatrinį dangų, blogai nutapytą,

Praskrido netikro angelo šešėlis.

Jis atsargiai mosuoja popieriniais sparnais:

Jie silpnai prisiūti, jie gali nutrūkti.

 

Lavoninėj numirėlis rėkdamas pabunda.

Jis sapnavo chirurgo chalatą ir peilį.

Seselės kambary vakarykštės rožės

Byra žuvims ant baltų akių.

 

Gėlių krautuvėj miega pavasaris.

Mėsinėj miega raudoni jaučiai.

Jūreivių sapnuos miega šokėjos.

Transformatoriuos miega srovė.

 

Lunatikas eina iš aštunto aukšto

Per blizgantį, slidų stiklinį siūlą.

Jam kiaurai pro sielą skrenda peteliškės,

Ir viena, pavargusi, užmiega jo širdy.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

TĖVYNĖS VĖJAS

 

Karališkus kraštus nualinęs,

Nukritęs žemėn iš dangaus,

Kaip karštas kirvis kerta kalinius,

Jis širdį perkerta žmogaus.

 

Ir štai išauga Odisėjyje

Kaip kalnas aukštas ilgesys,

Ir lengvas laivas virpa vėjyje,

Ir erdvės kurtina ausis.

 

Ugnis, ugnis, ugnis mėlynėje!

O, vėjų ir ugnies našta!

Krante, po žalio vario pinija,

Kalipsė miršta užmiršta.

 

Jos ašaros i smėlį sunkiasi,

Krūtinėj draskosi druska.

Ant kriauklių nukrenta apsunkusi,

Per daug pavargusi ranka.

 

Jos akyse užgęsta pasaka.

Ji guli visiškai rami.

O mylimasis vairą pasuka

Ir plaukia šiaurės kryptimi.

 

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

 

 

 

SUTEMOS

 

Pablyškęs vakaras, pavirsdamas į miglą,

Iš tylinčio dangaus pro žalsvą lapų stiklą

Į sodą sunkiasi, šlamėdamas žolėj,

Kur verkiančioj šviesoj balčiausi gyvuliai,

Palikę pasakas, klajoja realybėj,

Bijodami, kad tuoj dangaus skliautai beribiai

Užges, ir kailiai jų putodami ištirps,

Ir rankos dieviškos jiems vilnų nenukirps.