„Ačiū Dievui, jis mane sutvėrė dramatišką asmenybę“, – šypsosi rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė. Ji sėdi už didelio medinio Užupio kavinės stalo ir atrodo tokia nedidukė. Ant kaklo blykčioja kryželis. Ji kalba šiek tiek virpančiu balsu – nesvarbu, kaip kūrėjas gyvena, bet kurti jis privalo iš pusiausvyros būvio. Kūrinys atsiranda tuomet, kai esi ne išsipūtęs ir nuo savo sulčių apsunkęs kopūstas, o plonytis, lankstus, vos regimas laidelis, kuriuo teka Visatos grožis. Su Europos Sąjungos literatūros premiją neseniai pelniusia L. S. Černiauskaite kalbasi Ginta Gaivenytė.

       Ką jums reiškia rašymas?

       Pati sau mėginu išsiaiškinti, kas man yra rašymas. Ir jis tebėra paslaptis. Ne kartą esu sakiusi, kad tai lyg koks tikrovei lygiagretus neregimas gyvenimas. Arba savotiškas tikrovės praplėtimas, kuris man yra būtinas. Kasdienybė ir smukdo, ir gniuždo, kai vien tik ja apsiriboji.

       Kai turi lakią vaizduotę, vaizduotės pasaulis tampa beveik pačiupinėjamas. Rašydama stambesnės apimties kūrinius kasdien gyvenu su savo veikėjais. Jie apsigyvena sąmonės paribiuose ir visą laiką, kol nerašau, tenai kažką veikia laukdami manęs. Galiu juos bet kada pasikviesti arčiau ir vėl įsitraukti į rašymą. Tai labai įdomu.

       Rašau apie žmones. Svarbiausios man ne iš anksto apmąstytos idėjos, kurias turėčiau kūrinyje išskleisti ir perduoti, o personažai. Ir naujas kūrinys apsireiškia ne kaip koncentruota idėja, o personažų pavidalu. Jie tiesiog ateina ir ima gyventi, o man tenka juos „išrašyti“. Kažkas panašaus į vaikystėje turėtus nematomus draugus.

       Jūsų kūrinių herojai patiria didžiulį dvasios nerimą. Pati tų dramų esate daug patyrusi?

       Ačiū Dievui, jis mane sutvėrė dramatišką asmenybę. Turiu jautrų ir neramų vidų, kuris paauglystėje tiesiog reikalaudavo dramų. Kita vertus, literatūra visada dramatiška. Kitaip ją neįdomu nei skaityti, nei rašyti.

       Nesvarbu, kaip neramiai rašytojas gyvena, tačiau rašyti jis turi iš pusiausvyros būvio. Ypač žaviuosi rusų klasikais F. Dostojevskiu ir L. Tolstojumi, kurie buvo tokio rašymo genijai.

       Tačiau kūrinių, kuriuose aprašomos dvasinės kančios, nevedančios į jokią šviesą, nestinga. Knygynuose pilna romanų, kurių herojai valkiojasi gatvėmis ir ciniškai samprotauja nematydami gyvenimo prasmės.

       Tai, ką minite, yra tiesiog prasta literatūra. Gera literatūra yra daugiasluoksnė, savo giluminiame lygmenyje visada objektyvi, paveiki ir pakeičianti skaitytoją. Žinoma, jeigu jis tam pakeitimui yra atviras.

       Jeigu autorius tiktai rašinėja pasikliaudamas savo asmeniniais požiūriais ir asmeninėmis dramomis, ambicijomis, nuoskaudomis ir nepakyla į aukštesnį kuriančios sąmonės lygmenį, tai jo rezultatas – dienoraštis, intymi išpažintis. Tai medžiaga psichoterapijai, savianalizei, atgailai.

       Puiku, aš irgi rašau dienoraštį. Bet jo vieta – stalčiuje. Publikuotas toks kūrinys turės grafomanijos prieskonį ir išlavinto skonio skaitytojui bus tiesiog nemalonus. Jaunesnis, patiklesnis skaitytojas gali pasijusti apipiltas nešvarumais, išgyventi diskomfortą ar net pagiežą autoriui. Ir jis, kaip skaitytojas, bus teisus. Minėtų kūrinių autoriai, patys to nežinodami, užsiima dvasiniu chuliganizmu. Bet tokia pusiau literatūra egzistuoja, kažkas ją perka. Ir kas uždraus?

       Tačiau jūs manote, kad kūriniuose autoriaus kančia neturėtų ryškiai matytis?

       T. S. Eliotas kalbėjo apie nusiasmeninimą. Tai pirmoji sąlyga, jei žmogus nori kurti, ir apskritai jis turi mylėti, būti laimingas. Būtina išeiti iš siauro savo interesų, nuoskaudų, susireikšminimų pasaulėlio. Bent jau mėginti tai padaryti.

       Gal galite plačiau paaiškinti, kas yra tas nusiasmeninimas? Juk kitiems menininkai kaip tik dažnai atrodo, kad išsiskiriančios asmenybės yra tos, kurių „aš“ labai ryškus.

       Man atrodo, kad nieko negalima parašyti be Dievo dovanoto talento, valios ir nusiasmeninimo. Kas tas nusiasmeninimas? Kai esi ne išsipūtęs ir nuo savo sulčių apsunkęs kopūstas, o plonytis, lankstus, vos regimas laidelis, kuriuo teka Visatos grožis.

       Jeigu leidiesi vedamas talento, patiri nepaprastai intensyvių kūrybos būsenų. Sąmonė išsiplečia, to smulkiojo tavęs tarytum nelieka. Tai didelė įtampa.

       Paskui vėl grįžti į savo žemišką gyvenimėlį, vėl esi kaip visi žmonės. Tokius svyravimus nelengva ištverti. Gal dėl to dažnas menininkas gyvena netvarkingai, turi priklausomybių, viešumoje atrodo atstumiantis, o šeimoje kartais būna tiesiog nepakeliamas.

       Čia pasakojate apie save? Ar jums yra kitaip?

       Esu pernelyg jautri, nervinga. Tą žino mano šeima. Priklausomybių neturiu. Ankstyvoje jaunystėje jaučiau, kad galiu įnikti į alkoholį, nikotiną, palaidą gyvenimą. Buvau beįgrimztanti, laiku išsigelbėjau. Padėjo savistaba ir noras gyventi gražiau.

       Ant jūsų kaklo kabo kryželis. Kada ir kaip atradote Dievą?

       Kaip praktikuojanti katalikė galiu atsakyti taip: Dievas mane susirado.

       Augau tarybiniais laikais. Mūsų šeimoje nebuvo tradicijos vaikščioti į bažnyčią. Paauglystėje subtiliai ir jautriai prasidėjo pirmieji Viešpaties kvietimai. Atsišaukdavau, kaip mokėdavau. Penkiolika metų ieškojau ir ieškojau būdų gyventi šiame pasaulyje taip, kad mažiau skaudėtų. Vienintelę paguodą randu tik Jame.

       Kitas klausimas – būdai, kaip gyventi su Viešpačiu, kaip Jo neišduoti, nuo Jo neatsiskirti. Žavėjausi ir budizmu, ir induizmu, praktikavau visokias pusiau saviveikliškas meditacijas. Prieš keletą metų prisiglaudžiau prie krikščionybės.

       Kaip dabar, būdama praktikuojanti katalikė, žvelgiate į tas praktikas? Ar įžvelgiate prieštarą tarp rytietiško ir vakarietiško dvasingumo?

       Iš esmės – jokios. Dievas, kuris prieidavo ir apgaubdavo mane prieš penkiolika metų, yra tas pats vienintelis Dievas. Tik dabar išgyvenu Jį ramiau, nes pati esu ramesnė. Meditacija ar malda – tai vis ta pati savo Kūrėjui atsiduodančios sielos būsena. Iš tiesų nėra jokių formų. Formų reikia tik mums, žmonėms.

       O ką manote apie kūrinio formą, kalbos grožį? Kalbėjote apie personažus, o štai apie šiuos dalykus nieko nepasakėte. Gal jums svarbiau psichologiškai įtikinantis portretas negu grakščios žodžių pynės?

       Kalba labai svarbi. Potėpiai, pustoniai, ritmika, kiek visko suteka į kalbą. Ji veikia žaibiškai, gelmingai, sąmoningu ir nesąmoningu lygmeniu.

       Kalbą jaučiu intuityviai – kaip muziką. Anksčiau norėdavosi sunkiasvorių metaforų. Kai rašiau „Kvėpavimą į marmurą“, metaforos mane tiesiog atakavo. Daug jų išbraukiau. Šiuo metu, kai atsiverčiu, tai kažkokie šešiaaukščiai hibridai.

       Dabar, jei galiu išsiversti be palyginimo, jo ir nerašau. Norisi paprastumo, lakoniškumo. Paprastumas gali veikti lygiai taip pat stipriai ir gal net stipriau nei išpuoselėtos vingrybės.

       Čia kaip gyvenime: su amžiumi paprastėji ir dėl to esi laimingesnis. Jaunystėje ieškai įmantrių formų, bet dar nesukoncentruoji turinio, o vėliau forma paprastėja, bet gilėja turinys. Sau ir kitiems linkiu to gilaus paprastumo.

       Kalbėjau su jumis apie rašymą, bet taip pat juk esate ir skaitytoja. Ką jums reiškia skaitymas?

       Beveik tą patį, ką rašymas. Panyri į knygą ir gyveni su jos veikėjais. Paauglystėje atostogas leisdavau nuo ryto iki vakaro skaitydama. Labai pasiilgau tokių dienų, kai vaikai buvo maži. Dabar dukra paaugo, laksto kaime ir valgo agrastus, o aš sėdžiu verandoje ir skaitau.

       Kai nerašau, jaučiu protinės veiklos badą, o geros literatūros skaitymas pasotina. Kartais tik būna, kad nerandu tinkamos knygos. Negaliu skaityti bet ko. Vis atsiverčiu klasikus – F.Dostojevskį, L.Tolstojų, W.Faulknerį. Štai ir dabar kaime skaitau L.Tolstojaus „Karą ir taiką“.

       Tačiau būna, kad noriu kažko naujo. Paskutinį kartą naujos knygos skaitymo malonumą patyriau žiemą. Knygų mugėje nusipirkau Iris Murdoch „Juodąjį princą“. Labai stora ir labai gera knyga.

       lrytas.lt

       2009-07-30