zukauskas albinasAlbinas Žukauskas gimė 1912 m. sausio 25 d. Seinų apskrityje, Bubelių kaime, kurį vadino pačiu poetiškiausiu kraštu. Šeima buvo gausi – augo keturios seserys ir du broliai, tarp Albino ir jaunesnio brolio Juozo buvo dvylikos metų amžiaus skirtumas. Tėvai darbštūs, sąžiningi ir šviesūs žmonės, tėvas mokėjo lietuvių, lenkų ir rusų kalbas.

 

„Bubeliai, gimtas mano kaimas, ilgam buvo mano universitetas“, (1) – rašo poetas autobiografijoje, kaime išmokęs ne tik žemės darbų, bet visko, kas namams reikalinga, net dailidės darbą pamėgęs. Čia ir mokslo paragavęs, nes Bubelių kaimas turėjęs geras švietimo tradicijas: „Jau šio amžiaus pradžioje čia veikė mokykla, kurioje „daraktaravo“ pažangus veikėjas, muzikas Antanas Krutulys. 1916 m. atvyko Stasys Tijūnaitis. Mokykla įsikūrė mūsų alkieriuje. Mane, penkiametį pienburnį, jis pasodino į mokyklos suolą, privertė pažinti raides. Per svarbesnes pamokas užkeldavo mane už krosnies ant džiūstančių malkų, kad netrukdyčiau kitiems mokiniams. Taip perėjau į antrąjį skyrių“ (2). Tuo mokslas ir baigėsi, nes lenkų valdžia mokyklą uždarė.

 

Toliau būsimasis poetas mokėsi savarankiškai – iš sesers gimnazistės paliktų vadovėlių ar atostogaujančių moksleivių padedamas. Aptikęs Seinuose, Lietuvių prieglaudos kluone, atsidūrusią „Žiburėlio“ gimnazijos biblioteką, skaitė viską iš eilės – Maironį, Žemaitę, Tarasą Ševčenką, Ksaverą Vanagėlį... Knygų imdavo ir iš Seinuose paliktos poeto kunigo Motiejaus Gustaičio bibliotekos. „Dienos praeidavo prie darbo, vakarai ir išnaktės prie knygų. Pramokau lenkų ir vokiečių kalbas. Puiki Liudo Giros ir Maironies romantika, Kudirkos pozityvizmas ir satyra mokė mane literatūrą pažinti. Pats pradėjau „kurti“ (3), – pasakoja poetas autobiografijoje.

 

Keturioliktus eidamas A. Žukauskas pradėjo rašyti eilėraščius. Rašė dzūkiškai. Nusiuntęs į „Jaunimo draugą“, 1929 m. sausio mėnesio numeryje redakcijos atsakymuose perskaitė: „A. garbės žodžiu patvirtink, kad mums atsiųstų eilių iš kur nors nenusirašei ir atsiųsk mums tikrą savo adresą, tai su mielu noru talpinsime, nes eilės tikrai gražios.“ Didžiausiu garbės žodžiu, anot paties poeto, patvirtinęs, jog nenusirašęs, ir pirmieji kūrinėliai išvydo dienos šviesą – jau antrame 1929 m. numeryje „Jaunimo draugas“ spausdina kriptonimu A. pasirašytą eilėraštį „Mūsų jaunystė“.

 

Jaunyste tu mūsų, tu laike brangus,

Kaip svečias iš tolimo krašto.

Tas svečias išeis, neilgai pas mus bus,

Palikdams senatvės mums naštą.

 

Taip skamba pirmoji trijų posmų eilėraščio strofa ir skamba visai nežukauskiškai, kaip ir kiti keturi 1929 m. „Jaunimo drauge“ išspausdinti eilėraščiai. Tas pats pasakytina ir apie 1930 m. „Vilniaus rytojuje“ publikuotus eilėraščius „Lekia dienos...“, „Vasaros vakarą“, „Vilnius“, „Liūdna“ – tradicinė eilėdara, abstraktūs romantiniai siekiai ir skundai, deminutyvai ir poetiniai štampai. Tokia buvo pradžia, apie kurią poetas rašo: „Iš pradžių aš gana sėkmingai vaikiausi Maironį – Janonį – Binkį, perkandau jų gudrybes. 1930 m. atvykęs į Vilnių, pradėjęs mokytis, pajutau, kad kažkas ne taip – negerai. Bet nauja ilgai neradau. Kokius šešerius metus neatspausdinau nė vieno eilėraščio, regis, kad ir neparašiau. O paskui atsirado naujas, visai skirtingas braižas“ (4). Tą 1929–1935 metų laikotarpį vėliau A. Žukauskas yra pavadinęs poeto negyvenimu, nebuvimu, kaip ir 1939–1960 metus.

 

Kad ir daug skaitė, mokėsi savarankiškai, A. Žukauskas jautė būtinybę siekti sistemingo išsilavinimo. „Be mokslo jau aš negalėsiu pakilti,“ – rašė eilėraštyje „Liūdna“. Paklausęs vieno Vilniaus lietuvių laikraščio redaktoriaus patarimo, įtikinęs tėvus išleisti jį, ūkio darbininką, mokytis, 1931 m. A. Žukauskas atvyksta į Vilnių ir stoja į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Išlaikęs egzaminus į penktąją klasę, gimnaziją baigia per ketverius metus. 1935–1936 m. tarnauja lenkų kariuomenėje. Po karinės tarnybos Vilniaus universitete pradeda studijuoti teisę, tačiau jau po pirmojo kurso meta ir 1937 m. įstoja į Aukštąją žurnalistų mokyklą Varšuvoje, kurioje mokėsi iki 1939 metų. Čia, kaip pats rašo5, turėjo gerą poetinę mokyklą – pažintis, bendravimas su žymiais to meto lenkų poetais W. Broniewskiu, J. Tuwimu, L. Stafu ir kitais įvedė į įdomią poetinę atmosferą. Draugavo su Varšuvoje studijuojančiais lietuviais, ypač Juozu Kėkštu.

 

A. Žukausko ir J. Kėkšto draugystė užsimezgė mokantis gimnazijoje. 1935 m., kai J. Kėkštas buvo kalinamas Lukiškėse, A. Žukauskas parašė eilėraštį „Laiškas“, dedikuodamas jį „draugui ir poetui Juozui Kėkštui“:

 

Kai kartais panorėsi pamatyti žvaigždes krentant,

pažvelgsi pro grotas rugsėjo naktį baugią –

tai pašėlimas, kurs plaukus rauna ir gyslas pakerta, Tave partrenks.

Drauge!

Rūsčios vėtros ir audros

Mūs taip greit nenuveiks. Taip greit neišraus dar.

<...>

Drauge!

Naktis. Juoda naktis mus gaubia ir rugsėjas,

pro galvas ūžia vėtros, praeina huraganai.

Mes vėtroj ir audroj tvirtai stovėsim –

Drauge mano! (6)

 

Kiekviena eilutė dvelkia tikra vyriška draugyste, vienas kito supratimu ir palaikymu: „Į langus žiūriu atėjęs / priimk mano žodžius, mano mintis.“ Po eilėraščiu pažymėta jo parašymo data – 1935 m. ruduo – leidžia jį laikyti poeto buvimo pradžia, kūrybingo ketverių metų laikotarpio pradžia.

 

Ypač aktyviai Vilniaus lietuvių literatūrinėje spaudoje A. Žukauskas reiškiasi 1937–1938 m. – išspausdina per tris dešimtis eilėraščių ir keletą novelių. 1937 m. kovo 10 d. dalyvauja Lietuvių meno ir literatūros draugijos surengtame pirmajame Vilniaus lietuvių poezijos vakare, kartu su J. Kėkštu, O. Miciūte, V. Radziuliu skaito savo kūrybą. O po savaitės išėjusiose „Varsnose“ publikuoja tris eilėraščius, iš kurių pirmasis – prasmingu pavadinimu „Grįžimas prie eilėraščių“:

 

Nežinau. Galbūt ir aš esu

ne vieną kartą mūzai nusidėjęs.

O taip! Ne kartą esu įvairius daiktus rašęs,

buvau dargi svajot, buvau mylėt pradėjęs.

Bet jeigu šaukia vargstąs kraštas,

ar galima svajot tada? Ar galima mylėt?

– Svajonės, meilė – geras širdžiai pašaras...

Verkiančiam kraštui mielesnė rūsti giesmė. <...> (7)

 

Suskamba toks pat savęs atsižadėjimo, pasiteisinimo motyvas, kaip ir O. Miciūtės bei J. Kėkšto lyrikoje, – Vilniaus krašto poetui asmeniniai išgyvenimai atrodė menki prieš šios žemės žmonių vargus ir nedalią. „Daugiausia – nuo pat pradžių, nuo pat nespausdintų eilėraščių, apsakymų, šaukiau prieš neteisybę ir nelygybę, vaizdavau Vilniaus krašto valstiečių nedžiugią buitį. Daug ten būta ir antikarinės, ypač antifašistinės aistros, protesto prieš socialinę ir nacionalinę priespaudą, lenkiško, poniško persekiojimo tvaiką“ (8), – rašė A. Žukauskas apie savo prieškario kūrybos tematiką.

 

Tokia ir yra poeto pirmosios knygos „Laikai ir žmonės“ tematika. Rinktinę 1938 m. rudenį išleido „Vilniaus žodis“, liberalios pakraipos savaitraštis, „Kūrybos ir kritikos“ steigėjas. Viršelio autorius – Vladas Drėma. „Dėkoju Tau už išties gražų „Laikų ir žmonių“viršelį. Nors nesu pilnutėliai patenkintas. Mat, teko susitikti žmonių, kurie daugiau grožėjosi knygos viršeliu nei jos turiniu. Pavydas mane ima visai pagrįstas. Na, bet kaip nors pasidalysim „garbės atomais“ Majakovskio žodžiais tariant“, (9) – šmaikštavo laiške V. Drėmai A. Žukauskas. Iš tikrųjų „Laikų ir žmonių“ viršelis, lyginant jį su J. Kėkšto knygos viršeliu, visai paprastas ir ramus. Nėra jokio piešinio, tik autoriaus pavardė ir pavadinimas, nors grafinė pavadinimo išraiška lyg ir suponuoja mintį apie žmones slegiančią laikų galybę.

 

Knygą sudaro 28 eilėraščiai, nesuskirstyti į jokius ciklus. Pirmuoju įdėtas eilėraštis „Mano žemė“, rašomos poemos fragmentas, nubrėžia pagrindinę tematinę liniją – savojo krašto gamta ir žmonės:

 

Tokia yra žemė. Tokia mano žemė,

įmirkusi ašarom, krauju ir prakaitu,

žmonių skriaudom ir vergija ir baudžiava.

Išrėžyta keliais vis vedančiais į kalną.

Tos ašaros lūšnose ir raudulingos giesmės paraistėm

dalią primins žmogaus tau nepažįstamo, -

tada tu pamatysi naujus daiktus ir žmones.

 

Ši pagrindinė tema, lyg gimtosios žemės versmė, poetą nuo pirmos knygos įstatė į valstietiškąją vagą ir užtikrino jo savitumą. To meto specifinėje Vilniaus regioninės kultūros situacijoje tai nebuvo lengva. Kaip teigia V. Areška, lietuviškas („Trečias frontas“) ir lenkiškas („Żagary“) avangardas kreipė poetą į reportažą, tikrą faktą, gyvenimišką atsitikimą (10). Pats A. Žukauskas lenkų literatūros poveikį vertina gana atsargiai: „Lenkų kultūrinė aplinka veikė Vilniaus krašto lietuvių poetus, kaip ir kitų tautinių mažumų poetus, bet nežymiai. Į „vyžočius“ tos aplinkos žiūrėta kiek iš aukšto. Kaip atsakas kilo mūsų pašiušimas. Lengviau ėjosi su tais, su kuriais neteko dažniau susidurti akis į akį. Tai Bronevskis, Vandurskis, Standė ir kt. Su jais Vilniaus lietuvių poezijoje būta tam tikrų sąveikų, sąšaukų. Greičiau sąšaukų, nes viskas kilo maždaug vienu laikotarpiu, poros metų skirtumu. <...> Bet per daug iškilmingų pamaldų svetimiems poetikos dievams, berods, lietuviškame Vilniuje nelaikyta“ (11).

 

Poetinės mokyklos įtakų ar impulsų klausimas sudėtingas, todėl vargu ar įmanoma tiksliai pasverti lenkų poezijos poveikį A. Žukausko kūrybai, nors to poveikio tikrai būta, ypač Cz. Miłoszo. Kita vertus, pats poetas keistai kratėsi tos įtakos, nenorėjo jos pripažinti, galbūt jausdamas, jog ji disonuoja su jo poetine prigimtimi. Kaip rašo A. Baltakis, ruošdamas rinktinę „Sunkus džiaugsmas“ (1969) A. Žukauskas į ją neįtraukė tų savo kūrinių, kuriuose lenkų avangardistų įtaka ypač akivaizdi (12). Kalbėdamas apie savo kūrybos ištakas ar įtakas, poetas visada pabrėždavo prigimties, o ne poetinių mokyklų ar stilių svarbą, ypatingą gimtinės vietą kūrėjo pasaulėjautoje, rašė jaučiąs, jog visa jo kūryba rymo ant bubeliško pamato: „Paveldėtas, iš Bubelių atneštas kraitis užplūdo pirmąsias mano knygas, jis pravertė ir vėliau, ir iki šiol jį laidžiai eikvoju“ (13).

 

Tas atsineštas kraitis ir lėmė rinkinio „Laikai ir žmonės“ tematiką bei savitumą, ypač eilėraščiai apie žemę ir jos žmogų: „Mano žemė“, „Žmogaus dalia“, „Naktis“, „Baladė apie pilkąjį žmogų“, „Buvo negeri metai“, „Giesmė apie žemę“. Poeto žemė – tai jo Bubeliai, Dzūkija, visas Vilniaus kraštas su jo žmonėmis ir laikų klodais.

 

Pažįstu aš tą žemę, sutryptą vokiečio ir ruso ir prancūzo batais,

nuoštą medžių, nešančių karčius žmonių skriaudos vaisius,

išaugusių Neries ir Nemuno krantuos;

per ją praėjo klaikios audros karų, revoliucijų ir baudžiavos.

 

(„Mano žemė“)

 

A. Žukauskas – ne tik valstietiškos prigimties, bet ir valstietiškos pasaulėjautos poetas, grąžinęs į poeziją natūralų, stiprų, tikrą santykį su žeme, gamta, žmogumi, laiku, laime, drąsiai ir sodriai kalbantis apie meilę ir neapykantą, gyvenimą ir mirtį. Poeto „žemė liūdna, rūsti ir nederlinga,“/ „įmirkusi ašarom, krauju ir prakaitu,“ debesys ne lietų, bet ašaras ant žemės lieja, o vėjas nešioja „uždraustų knygų lapus po šalį“. A. Žukausko eilėraščiuose nėra aiškios fabulos, jie primena epinės poemos fragmentus, vaizdai seka vaizdus, juos jungia stipri emocinė įtampa – poetas nori išsakyti, išpasakoti tai, kas jam kelia nerimą, kas slegia jo sielą. Skausmas neduoda ramybės, juo lengvai neatsikratysi, todėl vėl ir vėl kalbama apie „pilką lietuvišką kraštą, / liūdną, kur dainos ir žmonės liūdni“, kur „graudžios / liejasi giesmės posmais baisiais. Giesmės laikų prakeiktų“. Svarstoma, mąstoma, bandoma susivokti, suprasti krašto ir žmogaus nedalios priežastį, rasti atsakymą į amžinuosius būties klausimus. „Šitokia epinio pasakojimo, filosofinės refleksijos ir emocingo rečitatyvo intonacija – pagrindinė visos poetinės freskos rišamoji gija – skambėjo itin naujai to meto lietuvių poetikoje.“ (14)

 

Natūralus, bendražmogiškas santykis su supančiu pasauliu negali būti vienatonis, emocinę įtampą, nerimą, susimąstymą vietomis keičia šilta, intymi poetinė gaida:

 

Myliu tą žemę, kurią plaka lietaus botagai,

kad gimdytų gėrybas ir žmones kietus. Tai ji,

vakarui karkluose šlamant, garuoja gyvybe baisia

ir uždega gyslose kraują; kai basas dirvomis einu,

šneka man jautriai ir žodis kiekvienas suprantamas būna.

Kai vėjas prakeiktas pakyla ir siūbuoja rugius,

kai griausmas grūmoja iš tolo,

nerimas apima ją ir mane. Žemė tada išsigandus suvirpa, kaip mano krūtinė.

Debesio laukiam pakylant su baime podraug ir linksmybe keista.

<...>

Upės plaukia tarp raistų ir girių. Aušrai švintant, garuoja ežerai -

širmių kaimenė, išgytų į svajonės pievas, tai mano žemė.

 

(„Giesmė apie žemę“)

 

Kaip teigė J. Dagys, „vargu ar berastumėm lietuvių literatūroje taip gražiai apdainuotą lietuvišką žemę, kur gamta ir žmogus, kur juoda žemė ir juodas vargas liejasi į vienumą, kur taip pastabiai ir taip nuoširdžiai būtų apdainuotas smulkaus valstiečio prisirišimas prie savos žemės“ (15). Kritiko nuomone, nuo K. Donelaičio laikų lietuviškas kraštas ir sunki žmogaus dalia mūsų literatūroje nebuvo taip šiltai aprašyti kaip A. Žukausko eilėraščiuose. Ne veltui vietomis poeto eilutė suskamba donelaitiška tonacija.

 

Valstietiškos tematikos amplitudėje vieni išraiškingiausių vaizdų – artojas ir dirva, vienokiu ar kitokiu variantu iškylantys dažname kūrinyje: „Iš ryto toli aušros degėsiuos / matai artoją beriantį grūdą iš saujos“, „Ir skaito dienas širdies dūžiais / žmogus ant žagrės palinkęs / vagos ir vagos be krašto“. Tačiau visu grožiu šitie vaizdai išsiskleidžia eilėraštyje „Artojai“, įgaudami netgi alegorinę prasmę. Ypač simboliškai skamba šio eilėraščio paskutinis, anot A. Baltakio, specifiškai žukauskiškas posmas:

 

Rytą, kai šviesu jau darosi,

matai arimuose marškinius baltus.

Broliai lietuviai vargą aria ir aria

nuo Brėslaujos iki Suvalkų.

 

„Esu berods visuomeninis socialinis poetas – tokiu save laikau bene pusšimtis metų, toks buvau, toks, matyt, ir liksiu“ (16), – rašė A. Žukauskas 1980 metais. Ir 1939 m., atsakydamas į „Versmės“ anketą, iš jį dominančių problemų socialines paminėjo pirmas. Kone kiekvienas rinkinio „Laikai ir žmonės“ eilėraštis šaukte šaukia apie socialinę neteisybę, krašto skurdą, baisų žmonių vargą. Juodose trobose užaugęs, džiaugsmą praradęs A. Žukausko žmogus – pilkas, svetimas, vienišas, šio pasaulio išdienis, vargo užuitas artojas, kurio lūpose „skundas pusbalsiu ištartas bailiai“. Kaip rašė „Kūryba ir kritika“, „tai apmiręs, sulaužytas, bespalvis žmogus, veltui jame ieškoti gyvybinio pajėgumo“ (17). Vietomis nuskamba sumigusio krašto motyvas: „Tyla ilga, baisi. Pakrantėse artojai, / parėmę galvas ant alkūnių miega“. Poetas trokšta prikelti, pažadinti, išvaduoti savo kraštą iš vargo, jis svajoja apie tai, regi vizijose:

 

Kaime tolimas! Tykus lietuviškas kaime,

išeisi kada ir nubrisi per purvą, pusnį ir sniegą!

Ant rankų iškėlęs, neši

naują ir gerą naujieną.

 

(„Tolimas kaimas“)

 

Realybė žlugdo gražiausius norus ir svajones, žmogus pasijunta bejėgis, jį apima neviltis ir keršto troškimas: „žeme, <...> tave užsėsiu geriausiom savo keršto sėklom“, „Artojai ėjo arimais, dainuodami keršto dainas“. Keršto motyvas negatyvia emocija siejasi su nuolat kartojamais „laikais prakeiktais“ ar „amžiumi prakeiktu“ ir sudaro neigiamos įtampos lauką, suteikiantį rinkiniui tragizmo atspalvį.

 

Tai mums yra lemta gyventi šį amžių prakeiktą,

Skaudžią nedalią kentėti – tai mums!

Žvelgiu į dirvas. Į žmones. Į vėjų žvarbių ir saulės nuvėtrintus veidus.

Ir gimsta eilėraštis naujas. Ir jausmas kyla baisiai neramus.

 

– rašo poetas eilėraštyje „Liūdni žodžiai“. Kodėl poetas savo laiką vadina „amžiumi prakeiktu“? Bene išsamiausiai į tai atsako „Giesmė apie žemę“: Karta mano gimė laikais neramiais. Vaikais mažamečiais susėdę žaidėm vėžėse, išrėžtose armotų ratais, o dūmai ir sviltys kilo iš degančių kaimų, šešėliai jų uždengė saulę ir krito ant mūsų veidų išsigandusių.

 

<...>

Degė ir sudegė dienos, savaitės ir metai;

ant mūsų veidų jie išdegino žymę prakeiktą,

todėl toki niūrūs išėjom į žmones be vietos.

 

Poetas kalba apie pokario kartą, karo žyme paženklintą, suluošintą, nereikalingą. Tai tragiška karo vaikų karta, itin stipriai išreikšta Cz. Miłoszo kūryboje. „Vienas iš pirmųjų mano vaikystės prisiminimų yra raudonas nuo gaisro pirmojo pasaulinio karo dangus ir armotų maurojimas,“ (18) – rašė Cz. Miłoszas „Epochos sąmoningumo poezijos“ įvade, o knygoje skaitome tokias eilutes: „Baisius ir nuostabius laikus gyventi gavom, / kai virš galvų mum sviediniai dainavo <...>.“

 

A. Žukausko ir Cz. Miłoszo vaizduojamas epochas taikliai sugretino J. Dagys: „Miłosz – tragiškos inteligentijos reiškėjas. Jo lyrika – tos inteligentijos pasaulėjautos širdgėla. A. Žukauskas šią ideologiją prikergia liaudžiai, alkaniems žmonėms. Ir todėl Žukausko „alkanas žmogus“ vaikšto su inteligento širdgėla, kankinasi ir nežino kokiu būdu „nutrinti nuo veido gėdos žymę“ (19). Iš tikrųjų A. Žukausko eilutėse paprasto žmogaus mąstysena vietomis nenatūrali, primesta, skambanti disonansu jo aplinkai ir dirbamiems darbams. Aišku, jog tai Cz. Miłoszo ir kitų katastrofistų įtakos žymės. Nors, kaip jau buvo minėta, A. Žukauskas nenorėjo pripažinti tos įtakos, ji nesunkiai įžvelgiama. Recenzuodama „Laikus ir žmones“ Ona Miciūtė pastebėjo, jog eilėraštis „Buvo negeri metai“ dialoginis, sietinas su tokios pat struktūros Cz. Miłoszo eilėraščiu „Giesmė“, o „Laiškas“ esąs „tokios pačios konstrukcijos“ kaip Miłoszo eilėraštis „Apie jaunesnį brolį“ (20). Vieno eilėraščio temų ir motyvų atitikmenis atsiminimuose aptaria daugiametis A. Žukausko poezijos knygų redaktorius Jonas Pilypaitis ir teigia, jog A. Žukauskui jaunystėje įtakos turėjo Cz. Miłoszas (21).

 

Sąsają tarp šių dviejų poetų galima įvardyti ne vieną. Abu gyveno Vilniuje, specifinės regioninės kultūros mieste, išgyvenančiame bendrą Europos krizę, pirmojo karo padarinius ir artėjančių kataklizmų nuojautas. „Negalėjau rasti jokios išeities iš bejėgiškumo atmosferos, kuri visus kankino“ (22), – rašo Cz. Miłoszas apie 1935–1939 metus. Tas pats be jėgiškumas prieš pasaulio blogį pulsuote pulsuoja A. Žukausko eilutėse. Abu poetai, stiprios kūrybinės prigimties menininkai, nepasidavė regioninės kultūros skersvėjams, nesekė aklai jokiomis naujomis srovėmis. „Manęs netenkino nei varšuvinio „Skamandro“ poetika, kurioje buvo perdaug dėmesio skiriama melodijai, nei avangardistų metaforiniai darbai, kurie baigdavosi sakinio lygsvaros sugriovimu, nes sakinį sprogdindavo vaizdai“ (23), – rašė Cz. Miłoszas. A. Žukauskas pripažįsta, jog vilniečiai lietuviai poetai iš lenkų avangardinės poezijos formos paieškų „šį tą gal ir pagraibstė“, bet turinys buvęs visiškai „ne prie širdies“, vilniečių lietuvių poezijos pagrindas buvęs visiškai kitas – „liaudiškas, iš dalies valstietiškas“ (24).

 

Taigi Vilniuje augo dvi stiprios kūrybinės asmenybės, du stiprūs talentai, ne lygiaverčiai, bet kitaverčiai, – intelektualinės įtampos ir žodžio gelmės talentai. Todėl gal ir suprantama, kad brandos metais stiprus, savitas, tvirtai stovįs ant savo kojų talentas nelinkęs pripažinti kelio pradžios „vingių“.

 

Grįžtant prie A. Žukausko rinkinio „Laikai ir žmonės“ tematikos būtina paminėti ir miesto motyvą, gana retą, suskambantį kontrastu vyraujantiems kaimo vaizdams.

 

Viršum miesto reklamos, šviesos raudonos, baltos.

Gatvėm praeina žmonės. Limuzinais ponios gražios, turtingi ponai pravažiuoja.

Gatvės kampe žmogus stovi alkanas...

Nukrinta sniegas. Nulyja. Naktys šlama rūsčios, kaip verksmas varguolio.

Tai miestas!

 

– tokiais potėpiais pradedamas eilėraštis „Faktai“, vienintelis ištisai skirtas miesto temai. Ir čia autorius ištikimas socialinei problemai, miesto vaizdus kuria priešpriešindamas „alkano žmogaus“ ir turtingųjų gyvenimą. Tačiau šis supriešinimas nelygiavertis: poetas vaizdžiai, anot J. Dagio, negailėdamas nei ironijos, nei įžūlaus žodžio, nei pražūties pranašavimo, piešia turtingųjų gyvenimą, o alkanas žmogus tik prisimenamas, jis paminimas kaip priekaištas ponams. „Lyg prasikaltimas nusikaltusį Žukausko „pilkas žmogus“ persekioja kiekviename žingsnyje nuostabiai lėbaujančius žmones. O tai juk dar nesudaro tikro kontrasto. Yra tai tik dekoratyvinis kontrastas. Tiksliau: sužlebusio gyvenimo papildymas. Mieste „naujos gyvybės“ poetas neranda“ (25), – rašo J. Dagys.

 

Iš tikrųjų miestas A. Žukauskui liko svetima, neprijaukinta, net bauginanti erdvė. „Upės, gatvės ir miestai, jų bokštai nuolaižmūs / tau pavergė jausmą ir niekino išniekino gera“, – rašė eilėraštyje „Portretas“. Mieste poetui „pilka aplinkui pilkuma“, todėl jo „netraukia kraštai svetimi ir miestai tolimi“, jį šaukia savas kraštas:

 

Girdžiu jis šaukia. Šaukia: – broli!..

O aš akis tik skaudžiai taip primerkiu.

Nueisiu aš dar ten, nueisiu,

laukus, dirvas, kur neša sniegą vėjas,

tą visą kraštą keistą

užsėsiu eilėraščiais.

 

– šitokiu pažadu baigiamas eilėraštis „Nueisiu dar“, pažadu, kurį iš tikrųjų galima laikyti didžiausia kūrėjo prieraišumo savo gimtinei išraiška. Stiprūs saitai su savu kraštu, regis, inspiravo ir eilėraščio „Sūnus palaidūnas“ emocinį leitmotyvą – išdavęs jaunystės idealus, „sapnus ir svajones ir tėviškėlę gražią“ pigiai pardavęs žmogus pasmerkiamas užmarščiai: „Nei ženklo kelio nueito, tavęs nei ženklo niekas neberas.“

 

Rinkinyje nerasime asmeninių išgyvenimų, meilės temos, užtikrinančios silpnesnę ar stipresnę lyrinę tonaciją bet kurio poeto kūryboje. „Grįžimo prie eilėraščių“ eilutė „Verkiančiam kraštui mielesnė rūsti giesmė“ nebuvo tuščia deklaracija. Kita vertus, pačia savo poetine prigimtimi A. Žukauskas buvo epikas, pasakorius, todėl lyrinė gaida suskamba tik tuose kūriniuose, kur poetas išsako tėviškės ilgesį, grožį, gimtojo krašto meilę, nuoširdų susirūpinimą jo ateitimi („Tolimas kaimas“, „Paukščiai skrenda“, „Nueisiu dar“, „Lyrika“).

 

Paskutiniuoju rinkinio eilėraščiu „Turinys“ poetas tarsi susumuoja, ko savo knyga siekė:

 

Guodžiau nusivylusius, dažnai nusivylęs būdamas,

širdį užnuodytą nešdamas metais karčiais.

<...>

Gimusiems naktį, žvaigždėms gęstant,

rodžiau saulę, pievas žalias ir dirvas liūliuojančias.

Mylėti mokiau ir neapkęsti.

Tikėjo gyvenimą gražų ir laimę iš tikro esant. Žinojo, kad nemeluoju.

 

Poetas tiki, jog jo žodį, jo „keršto šauksmą kam reikia ar meilės“ išgirs ne vienas, juk jis dainavo apie varganus žmones ir dainavo „apie juos ne dėl rimo“. Šia eilute, regis, norėta pasakyti, jog vargstąs gimtasis kraštas autoriui daug svarbiau už jo paties kūrybines ambicijas. Bet nejučia ji kalba ir apie A. Žukauskui būdingą požiūrį į meninę formą, juolab kad toliau rašoma: „Bijojau, kad žodžiai nesiduotų pražudomi – / į eilėraščių stulpus juos kroviau sparčiai“. Vadinasi, krovė neapdailintus, nenugludintus, krovė intuityviai, gaivališkai, ištisomis virtinėmis. Priešingai nei J. Kėkštas, A. Žukauskas – daugiažodis poetas.

 

„Jo kūryba – gaivališko gyvenimo gaivališkas apdainavimas – yra vietomis chaotiška, kas negali prisidėti prie jos meniškumo“, – apie „Laikus ir žmones“ rašė J. Dagys. Bet, ko gero, gaivališkumas ir yra A. Žukausko poetikos esmė. Juk ir kūrybinės brandos metais jis rašė: „Formos atžvilgiu mano kūryba toli gražu netobula, pirmykštė, bet tai manęs nejaudina. Tai net patinka. Bodžiuosi eilėraščiais nugludintais, nušveistais <...>. Man arčiau širdies eilėraštis, kuriame dar matyti siūlės, dygsniai, raukšlės, nelygumai“ (26). Taigi jau pirmuoju rinkiniu A. Žukauskas prabilo savu, originaliu poetiniu balsu, kuris po to ilgam buvo užspaustas.

 

Stiliaus, formos savitumas buvo akcentuotas ir pirmųjų rinkinio „Laikai ir žmonės“ recenzentų. „Aprašomoji refleksija ir poetiškoji retorika – tai svarbiausios priemonės, kurių pagalba poetas tvarko eilėraščių medžiagą“ (27), – „Lietuviškame bare“ rašė O. Miciūtė, pabrėždama stiliaus ir žodyno turtingumą. Dėl ilgų sudėtinių sakinių stilius esąs sunkus, ritmika sunki, nereguliari. „Jo esama tiek nuoširdaus ir pasisakyti trokštančio, kad skaitytojui nesunkiai aiškėja ne tik kūrinių sugestyvumas, bet čia pat ir jų pakrikimas dėl silpnos sintetinės galios ar dėl žodinio perkrovimo. <...> Jis verčia uolas ir dailina jų luistus,“ (28) – rašė A. Vengris. Panašiai vertino „Kūrybos ir kritikos“ recenzentas: „Žukausko stilius turtingas poetinėmis puošmenomis, įdomus, tačiau gan sunkus. <...> Užtat Žukausko poetinis žodynas yra turtingas.“ (29)

 

Itin taikliai ir vaizdžiai A. Žukausko stilių apibūdino tuo metu pagrindinis jo poezijos vertintojas J. Dagys: „Sunkia ritmika rieda sunkūs, slegiantys ir maištingi vaizdai. Jo ritmika smarkiai praplėsta, ištempta, o vietomis net nykstanti. Svarbus ne tiek skiemenų akcentavimas, kiek sakinio suskirstymas, linksnių pavartojimas, žodžių parinkimas, minties paryškinimas, stipria metafora praplėsto vaizdo išbaigimas. Žukausko ritmika primena kiek riedančius nuo kalno didžiulius akmenis, – įspūdingumas labiau veikia nei tvarkingumas (metrika)“ (30). Šitą sunkią, įspūdingą „Laikų ir žmonių“ ritmiką J. Girdzijauskas įvardijo kaip sintaksinių-intonacinių kontrastų verlibrą, (31) naujais bruožais papildžiusį besiformuojantį to meto lietuvių laisvąjį eiliavimą.

 

Labiausiai to meto eiliuoto poetinio pasakojimo spektrą papildė A. Žukauskui būdingos žmogiškosios būties įžvalgos, gilus ryšys su praeities kartomis ir įvykiais, pasakojimo paprastumas, po kuriuo – sudėtingas ir skaudus žmogaus likimas. „Suprozinta sakinio tėkmė nešokiruoja skaitytojo, kaip buvo įprasta keturvėjininkų ir trečiafrontininkų kūryboje, o atidengia trapias žmogiškumo akimirkas, keisto vidinio regėjimo, sumišusio su sapnais ir svajingomis vizijomis, logiką, netikėtas grožio properšas. Laisvosiose eilėse vėl plazda natūralus poetinis jausmas, seniai išmestas avangardizmo teoretikų iš lyrikos arsenalo“ (32), – apie „Laikus ir žmones“ rašė V. Kubilius. Šis įžvalgus gretinimas patvirtina mintį, jog avangardizmas nebuvo visiškai artimas A. Žukausko poetinei prigimčiai.

 

A. Žukauskas jau pirmuoju savo rinkiniu pasireiškė kaip vienas žodingiausių lietuvių poetų. Knygoje nemaža gyvų, originalių metaforų, palyginimų, personifikacijų: „ ... ir girgžda kaštonuose vėjas klaidus“, „Rudenys ašarom plaka ir plaka į langus pirkutės menkos“, „Padangėj žvaigždžių sudygo atolas“, „Jų kelias sidabro žvyrium grįstas“, „... galvą nusvėrė klaidos“, „Išdžiūvę vakaro pirštai siekė į dangų“ ir pan. Vienos mėgstamiausių meninių priemonių – aliteracija ir anafora: „Sustingusios vėtros sustingusi rymai duktė nerami“, „Niekur nieko nėra ir nieko nebus“, „ ...ir ženklina ženklu žuvimo visus“, „Upės versis verpetais ilgai dar“, „...pilka aplinkui pilkuma“. Turtinga leksika, pagyvinta tarmiškais šnekamosios kalbos žodžiais: lustas, nuprėtotas, plėtmas, prėslais, nuolaižmus, sustraigyti, žvagėti, švegždėti ir pan.

 

Pirmasis A. Žukausko poezijos rinkinys „Laikai ir žmonės“ rodo, jog į lietuvių poeziją atėjo stiprus, savitas epinis talentas. Už šią knygą 1940 m. Draugija Vilniaus kraštui remti autorių apdovanojo literatūros premija.

 

Vos tik išėjus iš spaudos pirmajai poezijos knygai, A. Žukauskas ėmė rūpintis novelių rinkiniu. 1938 m. gruodžio 21 d., viešėdamas tėviškėje, V. Drėmai rašė: „Po švenčių manau pradėti spausdinti savo noveles. Ar nesutiktum ir vėl padaryti viršelio novelėms. Pavadinti jas manau tokiu vardu: „Žemė plaukia į pietus“. Pradžioje sukritikuok patį pavadinimą, ir jei sutiksi, paduok kokį viršelio projektą“ (33). V. Drėma pavadinimo nesukritikavo, viršelį padarė, ir 1939 m. kovo mėnesį pirmoji A. Žukausko prozos knyga buvo išleista. Rinktinę išleido kultūros žurnalas „Lietuviškas baras“.

 

Knyga nemaža, 206 puslapių, ją sudaro 13 smulkiosios prozos kūrinių, paties autoriaus įvardytų novelėmis, nors tiksliau juos būtų vadinti apsakymais, apybraižomis ar net reportažais. Autoriaus pasirinkimą, matyt, lėmė tai, jog trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtmetyje novelės terminas lietuvių literatūroje buvo itin populiarus. Visų kūrinių tematika iš kaimo gyvenimo, išskyrus novelę „Beržas sprogsta“, kurios veiksmas vyksta kalėjime. Rinktinė pavadinta pirmosios novelės vardu, tarsi pabrėžiant šio kūrinio temų ir idėjų svarbą. „Žemė plaukia į pietus“, viena ilgiausių rinktinės novelių, atskleidžia pagrindinę A. Žukausko kūrybos, tiek poezijos, tiek prozos, tendenciją – parodyti Vilniaus krašto lietuvį valstietį gaivalingame gamtos, darbų, konfliktų ir nelaimių sūkuryje.

 

„Žemė plaukia į pietus“ – vienintelė A. Žukausko prieškario prozos knyga. Ruošti apsakymėliai vaikams dienos šviesos neišvydo. Kaip ir apysaka „Bernautinės dienos“, apie kurią autorius užsimena 1939 m. pradžioje „Versmės“ anketoje. Ją prisimena ir po trijų dešimtmečių rašytoje autobiografijoje: „Paruošta apysaka „Bernautinės dienos“ taip ir dingo Varšuvos ugnyje. <...> Antrasis pasaulinis karas užklupo mane gimtuose Bubeliuose. Manęs nemobilizavo, nes, kaip nelabai patikimas, turėjau mėlyną šaukimo lapelį. Tokius ėmė rankioti, gabeno į Kartuzų Berezą. Ir manęs atėjo pasienietis kapralas su vilkiniu šunim, bet, iš tolo jį pastebėjęs, sprukau į krūmus. Sulaukęs nakties, persikėliau per Galadusį ir netrukus atsidūriau Kaune“ (34). Čia sulaukia kauniečių rašytojų globos ir pagalbos. „Naujojoje Romuvoje“ (35) publikuoja pilną Tėvynės meilės ir nerimo dėl ateities eilėraštį „Išpažintis“, vietomis skambantį maldos tonacija:

 

Vienlikas lieku, vienišas, taip vienas tarp svetimų.

Tu tėvyne, būk man maloni,

nuo minčių netikrų išgelbėk mane,

nuo žmonių klastingų išgelbėk mane!

<...>

Priglausk prie kelių, o mergaite, tėvyne mano,

skurdo vaiką, pilną nuostabaus jautrumo,

duok jam išganymą,

arba numirti leiski su žmonėmis juodose lūšnose kartu.

 

Į Vilnių A. Žukauskas grįžta rudenį kartu su Lietuvos kariuomene. Ir vėl „Naujojoje Romuvoje“ kreipimasis į Tėvynę – eilėraštis Vilniaus krašto atgavimo proga „Devyniolika metų“. Stoja į Lietuvių rašytojų draugiją, verčiasi atsitiktiniais darbais, bendradarbiauja „Naujojoje Romuvoje“, ypač žurnalui atsikėlus į Vilnių: recenzuoja knygas, publikuoja ir savo kūrybą. Talkina ir R. Mackonio redaguojamam „Vilniaus balsui“. Jame 1940 m. vasario 16 d. išspausdina Lietuvos nepriklausomybės šventei skirtą eilėraštį „Tau, 22 metai“. Ketureiliais rašytame eilėraštyje keistai sumišusi patetika, kai kur su ja disonuojantis žodis, šlubčiojanti ritmika, sodrūs vaizdai:

 

Dabar nežinau: dar neaišku tebėr,

Ar klauptis šiandien prieš Tave, ar šaukti: Valio tegyvuoja!

Tik žinau: reikalinga Tu man kaip oras, kaip gėralas,

Kaip kasdieninė duona.

 

1940 m. birželio 2 d. A. Žukauskas Draugijos Vilniaus kraštui remti buvo apdovanotas antrąja literatūros premija už eilėraščių rinkinį „Laikai ir žmonės“. Birželio 21-ąją Vilniaus lietuvių dienraščio „Vilniaus balsas“ paantraštė „Tautinės ir valstybinės minties dienraštis“ buvo pakeista į „Lietuvių liaudies laikraštis“. Keičiant paantraštę, keičiamas ir redaktorius. Vietoj R. Mackonio skiriamas sovietų valdžiai lojalesnis atrodęs A. Žukauskas. Keičiasi ir pats laikraštis, numeris po numerio artėdamas prie Stalino saulės šlovinimo. „Vilniaus balsui“ teko eiti į kompromisą su jį užgriuvusia tikrove ir tapti sovietiniu laikraščiu. Priešingu atveju jis būtų buvęs uždarytas. Į kompromisą teko eiti ir redaktoriui – ne tik užtikrinti „teisingą“ dienraščio kryptį, bet ir pačiam rašyti apie būtinybę išvesti literatūrą „iš akligatvio į platųjį liaudies ir darbo žmonių kelią“ (36).

 

Tas kompromisas A. Žukauskui nebuvo lengvas. Karo metais Panevėžio teatre jį gerai pažinęs Gediminas Karka atsiminimuose rašo: „1941 m. žmonių trėmimai į Sibirą, areštai, inteligentijos naikinimas, skirstymas į patikimus ir nepatikimus, reikalingus ir nereikalingus, pavojingus ir nepavojingus – aiškiai labai skaudino Albiną ir nekentė jis šito laikotarpio. Nors ir buvo „Vilniaus balso“ redaktorius“ (37). Tiesą sakant, redaktoriumi buvo ne visą sovietinį laikotarpį – 1941-ųjų kovo mėnesį valdžia jį pakeitė lojalesniu J. Karosu.

 

Prasidėjus karui A. Žukauskas pasitraukė į Panevėžį, čia J. Miltinis jį priėmė dirbti dramos teatro administratoriumi. 1946 m. grįžo į Vilnių, buvo paskirtas „Literatūros ir meno“ atsakinguoju sekretoriumi. 1948–1953 m. dirbo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi. 1953 m. kovo mėnesį buvo suimtas. Pagrindinis kaltinimas – kodėl liko gyvas vokiečių okupacijos metais. „Kalėjime Albinas išbuvo 60 dienų. Jeigu ne Stalino mirtis, vargu, ar būtų grįžęs. <...> Kalėjimas, tardymai paliko antspaudą... Grįžo įbaugintas“ (38), – rašo prisiminimuose žmona Paulina Končiūtė--Žukauskienė. Kol atsitiesė, kol vėl buvo pripažintas, praėjo kone dešimtmetis. „Nežiūrint to, kad vėtytas ir mėtomas, rašyt Albinas nenustojo. Jis visą laiką rašė į stalčių, rašė ir dėjo. Ir kai jam uždegė žalią gatvę, ėjo knyga po knygos“ (39), – prisimena G. Karka. Ir iš tikrųjų nuo 1962 m. A. Žukauskas išleido dešimt poezijos knygų („Ilgosios varsnos“, „Sunkus džiaugsmas“, „Atodangos“, „Sangrąžos“, „Atabradai“, „Poringės“, „Senmotė“ ir kt.), dvi prozos („Alaburdiškių Venera“, „Geri akmenys“), keletą knygelių vaikams, daug vertė. Recenzuodamas jo rinktinę „Sunkus džiaugsmas“ A. Baltakis akcentavo, jog į mūsų literatūros istoriją A. Žukauskas įeis kaip Vilniaus krašto poetas: „Tą poeto „vilnietiškumą“ apsprendžia ne tik jo kilmė, nuolatinis dėmesys Vilniaus kraštui, bet ir ta specifiškai vilnietiška poetinė mokykla, kuriai jis priklauso ir kurios vienu ryškiausių atstovų jis yra“ (40).

 

1985 m. datuotoje autobiografijoje poetas rašė: „Šiaip ar taip, man pasisekė. Ar pelnytai, ar nepelnytai buvo atrėžta didelė – per didelė – dirvono apygarda, va, jau aštunta dešimtis plūkiu – galo krašto nematyti. O kas nudirbs nepradėtus nepabaigtus – nepabaigiamus darbus, didžius plūkesius? Taigi tataigi! Juk reikia baigti sakyti sunkų džiaugsmą, šviesiąją neapykantą, juodąją nemeilę – gerumus bei piktybes – viską! Kitaip ir mirti būtų sunku“ (41). Po dvejų metų, 1987-aisiais rugpjūčio 10 d., A. Žukauskas mirė. Mirė, daug ko nebaigęs sakyti.

 

___________________________________________

 

1 Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos, V.: Vaga, 1989, p. 841.

2 Tarybų Lietuvos rašytojai, V., 1967, p. 324.

3 A. Žukauskas, Curriculum vitae, LLTI MBRS, F 18–266, l. 8.

4 A. Žukauskas, Kas ta poezija? Kam ji?, Poezijos pavasaris, 1971, p. 30.

5 Žr. Tarybų Lietuvos rašytojai, V., 1967, p. 326.

6 A. Žukauskas, Laikai ir žmonės, V., 1938, p. 43.

7 Varsnos, 1937, p. 7.

8 Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos, p. 844.

9 LLTI MBRS, F 22–974, l. 2.

10 V. Areška, Lietuvių tarybinė lyrika, V., 1983, p. 284.

11 A. Žukauskas, Kas ta poezija? Kam ji?, p. 31.

12 A. Baltakis, Vilniaus krašto pagimdytas poetas, Pergalė, 1969, Nr. 11, p. 133.

13 Kas yra kūryba, K., 1989, p. 141.

14 V. Kubilius, XX amžiaus lietuvių lyrika, V., 1982, p. 270.

15 J. Dagys, Albino Žukausko poezija, Versmė, 1939, p. 8.

16 Interviu su rašytojais, V., 1980, p. 99.

17 Knygos „Laikai ir žmonės“, Kūryba ir kritika, 1939 04 21, Nr. 18.

18 Cz. Milosz, Epochos sąmoningumo poezija, Buenos Aires, 1955, p. 11.

19 J. Dagys, Albino Žukausko poezija, p. 12.

20 Lietuviškas baras, 1938, Nr. 12(30), p. 63.

21 LLTI BR, F1–6528, l. 35, 36.

22 Cz. Milosz, op. cit., p. 7.

23 Ibid.

24 A. Žukauskas, Kas ta poezija? Kam ji?, p. 31.

25 J. Dagys, Albino Žukausko poezija, p. 10.

26 Interviu su rašytojais, p. 98.

27 O. Miciūtė, Recenzija. Albinas Žukauskas, „Laikai ir žmonės“, Lietuviškas baras, 1938, Nr. 12(30),

p. 63.

28 A. Vengris, Albinas Žukauskas: Laikai ir žmonės, Naujoji Romuva, 1939, Nr. 39–40, p. 717, 718.

29 „Laikai ir žmonės“, Kūryba ir kritika, 1939 04 21, Nr. 18.

30 J. Dagys, Albino Žukausko poezija, p. 8.

31 J. Girdzijauskas, Lietuvių literatūros vagoje, V., 2006, p. 224.

32 V. Kubilius, op. cit., p. 272.

33 LLTI MBRS, F22–974, l. 2.

34 A. Žukauskas, Kas skradžiai prasmego, Tarybų Lietuvos rašytojai, p. 327.

35 Naujoji Romuva, 1939, Nr. 39–40, p. 697.

36 A. Žukauskas, Reikia pravėdinti literatūrą, Vilniaus balsas, 1940 liepos 7, Nr. 156.

37 LLTI MBRS, F1–6528, l. 14.

38 Ibid., l. 44, 45.

39 Ibid., l. 12.

40 A. Baltakis, Vilniaus krašto pagimdytas poetas, p. 140.

41 Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos, p. 842.

 

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007 02 20
Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1