tekstai.lt

Teofilis Tilvytis. Parodijų rinkinys „13. Nuo Maironies iki manęs“ (1929)

b_100_143_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_tilvytis_13_nuo_maironies_iki_manes.jpg     Teofilio Tilvyčio kūrybai būdinga efektinga parodijos ir satyros žanrų plėtotė, komizmo raiškos įvairovė. Poezijos žanro statusą parodijai suteikė T. Tilvyčio 3 granadieriai (1926), 13 (Parnasas parodijose). Nuo Maironies iki manęs (1929), kur virtuoziškai imituojami parodijuojamo autoriaus įvaizdžiai, ritmika, net garsų sąskambiai, charakteringi stiliaus bruožai hiperbolizuojami iki komiškų grimasų. Parodijų knygos „Nuo Maironies iki manęs“ pretenzija atpažįstama ir šiandien: tai siekis ritualizuotai nuvainikuoti autoritetus.

 

 

    

    

     PARNASO GIESMĖ

    

     Galva nulinko, plaukas baluoja,

     girioj gegula nebekukuoja...

           Oi, liūlia liūlia, oi liūlia liūlia —

           girioj gegula nebekukuoja.

    

     Viskas praėjo tarytum dūmas —

     sensta ir sensta Vaižgantas—Tumas.

           Oi liūlia, liūlia...

    

     Nurimo Jakštas, tyli Maironis —

     trauk juos į balą — būsim klebonais.

           Oi liūlia, liūlia...

    

   Pirma nuo Jakšto Kirša drebėjo

     dabar, nabagas, linksta nuo vėjo...

           Oi liūlia, liūlia...

    

     Kur dingo Vaitkus nežino niekas —

     gal kur klajoja paliai aptiekas...

           Oi liūlia, liūlia...

    

     Viskas išnyko, laimė sudužo,

     neliko Kiršos anei aidužio...

           Oi liūlia, liūlia...

    

     Kur dabar Sruoga, kur tie karoliai —

     viską išmainė del biznio — brolio...

           Oi liūlia, liūlia...

    

     Liūdna, oi liūdna — Putino nėra,

     metė rašyti — daro karjerą...

           Oi liūlia, liūlia...

    

     Petras Vaičiūnas sau vienas verkia —

     viską prarado už kontramarkę.

           Oi liūlia, liūlia...

    

     Gira dar gyvas, bet nieko gero —

     kur tik įeina — tuojau išvaro...

           Oi liūlia, liūlia...

    

     Binki, Kazeli, krūtinėn muškis

     tave suvalgys šitos dainuškos...

           Oi liūlia, liūlia...

    

     Nėra, oi nėra Šemerio — Salio —

     su Buivydaite ruošia veselią...

           Oi liūlia, liūlia...

    

     Tysliava laksto aplink Paryžių —

     drąsiai jam galim statyti kryžių.

           Oi liūlia, liūlia...

    

     Nuo Zengės raštų Tumas nubalo,

     dabar sau vaikšto paliai stadalą...

           Oi liūlia, liūlia...

    

     Kur Buivydaite nežino niekas —

     gal registruoja jaunystės griekus...

           Oi liūlia, liūlia...

    

     Vaikšto Rimydis paliai vitrinas

     ir kabinėja jaunas merginas...

     Oi liūlia, liūlia...

    

     Miškas pageltęs, beržas nuvytęs —

     užteks dainuoti.

    

                                   Jūsų

                                               Tilvytis

    

    

     MAIRONIŠKAI

    

     Kur šiandiena jisai?

     Pasakysiu drąsiai —

     jis vaikšto po senąjį miestą.

     Jis lig tol nedainuos,

     kol Skvireckas neduos

     kokios vyskupijos, ar sviesto.

    

     Kas iš tos Lietuvos,

     jei ji laikosi vos —

     kunigų neprileidžia prie vairo.

     Voldemaras gabus

     dar ilgokai pabus —

     nuliūliuos mūs tėvynę į kairę.

    

     Ar nebenumanau,

     o gal jau pasenau,

     nejau taip ir žus idealas?

     Nebe tie jau laikai,

     nebe tie klierikai,

     nebeklauso vyresnio ir galas.

    

     Ar giedra, ar palys —

     miega bočių šalis,

     užmigo štai Jakštas, Maironis...

     Kur šiandiena jinai? —

     Gal ir ji laikinai,

     kaip šneka dabar visi žmonės?..

    

    

     POEZIJA

    

     Išvydau ją, kai vakarinė

     žvaigždė viena akim mirksėjo.

     O ten paliai Kazimiero knygyną

     sau vienas Vaitkus vaikštinėjo.

    

     Dangaus ramumas glostė širdį

     taip pat, kaip dainius mūzą.

     Tik paliai Rotušę dar vis... pasmirdę —

     gal kas nors išmetė sugedusį arbūzą.

    

     Ateik, širdie, gyvybe mano,

     aš tau padovanosiu liepos žiedą.

     Nebežinau, kodel rašau dar Tvaną

     ir abelnai kuriem galam aš giedu?

    

    

     KIRŠOS AIDUŽIAI

    

     Kas čia, mylimoji,

     kaip, viešnia, manai?

     Ar ant gulbės joja,

     ar tik pelenai?..

    

     Dėsiu ir sudėsiu,

     tu atspėki — ką?

     O jei nusidėsiu —

     į Ameriką.

    

     Būt poetu noriu —

     juokiasi visi.

     Ryt ir akuliorių

     gal nesurasi...

    

     Visi tie calūnai

     supelėjo jau.

     Pasakyk, Bičiūnai,

     kur aš atėjau?

    

     Kur žurnalai mano,

     gulbe, pasakyk?

     Baigsime romaną,

     daugiau — kitą syk...

    

    

     ROMANTIKA

 

     I.

    

     Sugrįški vėl, mieloji mano,

     su šėmu kaspinu plaukuos...

     Tenai už kalno karvės ganos,

     tenai, drauguže, kaip debesuos...

    

     Šią naktį gązdino miražas,

     kai grieščius krimtome dviejuos,

     Krūtinė mano — platus garažas,

     širdy lelijų, kaip patvoriuos...

    

     Ant išsvajotų mano būrių

     pakoriau šlapią tinklą jos.

     Kažykur pamečiau kepurę —

     paieškok, drauge, tos vienos...

 

 

     ***

 

     Putotos gulbės senai nuskrido

     ir nusileido languos Makausko...

     Ausyse mano gaidys pragydo

     balsais Petrausko.

    

     Aidų aidužiai ledan sustingo

     «Aušros» knygyne, pas Vitkauskytę.

     O, mylimoji, kaip aš patingau —

     nenoriu nieko daugiau rašyti.

    

     Užgeso žvakės — pelenai liko;

     kakta nupliko,

     nėra skatiko,

     nejaugi giesmės niekam netiko?

         

    

     GAL KLYSTU

                                   Motto:

                                   Kas į Tave, o Dieve, tiki —

                                   nenusivils, nors rodos būtų iki...

                                   L. Gira. „Cit paklausykit”.

 

     Gal taip tikėdamas ir klystu,

     mat gana jaunas dar esu.

     Kaune visi mane gerai pažįsta,

     kaipo pilietį su pasu.

    

     Man rodos žmogus aš neblogas —

     galų gale ir pats nebežinau.

     Gavau iškart net penkias slogas

     ir renome pagadinau.

    

     Buvau poetu, komendantu,

     buvau kadais bolševiku.

     Bendrai visur sunku gyventi —

     gerai, kad sutvarkiau viską laiku.

    

     Gal taip tikėdamas ir klystu —

     aš pats suprasti negaliu...

     Namo pareidamas dažnai paslystu

     ir taip stumiuos gyvenimo keliu...

 

    

     Į ŽINYNĄ EINU

 

     Į žinyną einu,

     nešu tau dovanų,

     nešu rožių gražių,

     nešu plunksnų gaidžių...

    

     Į žinyną einu

     su dėžutėm dainų —

     pasakykit kas bus,

     ar sula, ar medus?

    

     Į žinyną einu

     paieškot sau panų,

     marmoriniais laiptais,

     marmoliadu teptais ...

    

     Į žinyną einu

     ten rasiu apynių —

     jei ji ką pasakys

     ištepsiu jais akis

    

     Į žinyną einu

     dešiniuoju kulnu,

     jei sugriūsiu nepyk —

     ateisiu kitą syk ...

 

    

     NEGENDANTI DŪDELĖ

 

     Žinau dabar tik vieną:

     gėriu kas rytą pieną,

     kas vakarą, kas rytą

     ir vis del apetito.

           Dūl-dūl-dūl-dūl dūdelė,

           graži mano mergelė...

    

     Myliu aš vieną žmogų,

     tarnyba jo nebloga.

     Myliu iš viso vieko,

     paskui pirksiu aptieką...

           Dūl-dūl ir t. t...

    

     Esu visuomet jaunas —

     tegu poetai piaunas.

     Rašau kas tik užeina —

     graži man toji daina.

           Dūl-dūl ir t. t...

    

          

     DIEVŲ TAKAIS

 

     Virpėdamas Sruoga kažkur išėjo —

     nežino nieks...

     Gal tyruos kur, ar kur kašėje —

     nematė nieks...

    

     Užmiršk, Baly, spaustuvę Lano —

     užmiršk, Baly...

     Vistiek neparašysi jau romano —

     tikėk Baly...

    

     Kalnų gatvėj iškabinau žibintą —

     lai dega sau...

     Kažin, kad taip biznelį pamėgintum? —

     Lai plaukia sau...

    

     Gal būt poeto kelias — platūs tyrai —

     nebus naudos.

     Bet pasakyk tai Liūdui Girai —

     ką jis tau uždūduos?

    

     Senai pažįstu Bičiūną mano —

     jis geras žmogus.

     Jis studijuoja devintą meną,

     o ašai katalogus...

 

 

     IŠ POEMOS „BERLYNE“

 

     I.

    

     Žviegia tramvajai, dunda asfaltas,

     rangosi minios, autai mauroja...

     Sumirko batai, pradilo paltas,

     naktimis vaikštau gatvės doroje.

     Mėlynos akys, rankos pakeltos,

     baidosi žmonės, šaukia gevaltus.

     Vaikštau, kaip Dievas, skersai asfaltus

     o viduriuose autai mauroja.

    

     II.

    

     Žiopso dentistė, klounai, docentas,

     Šopeno valsas kvepia ragaišiu...

     Publika mato — neturi centų

     anei dentistė, anei docentas.

     Sėdi poetas tarytum maiše;

     sėdi ir rašo — gaudo momentą...

     Šopeno valsas kvepia ragaišiu —

     žiopso dentistė, klounai, docentas.

    

     III.

    

     Tilto pakriaušėj ištisas karas —

     imasi svečias su akušere...

     Šaukia, burnoja, keikiasi, baras

     — tilto pakriaušėj ištisas karas ir t. t.

    

          

     BINKIO BŪTA

 

     I.

    

     Margaspalvis sijonėlis

     kur tik neisi — ten kęsnojas....

     Ar iš lovos prisikėlei —

     margaspalvis sijonėlis.

     Mano butas — sijonėlis;

     ar čia žemė, ar čia rojus?

     Margaspalvis sijonėlis

     tik kęsnojas, tik kęsnojas...

    

     III.

    

     Raudonos, juodos, ilgos, storos

     apspito mergos visos kartu.

     Dievuliau mano, koksai čia oras!..

     Aplinkui — juodos, ilgos, storos...

     Kad neišnyktų kvapas nedoras,

     kad Jakštas veido nesuartų —

     raudonos, juodos, ilgos, storos

     apstojo mergos visos kartu...

    

     V.

    

     Kažin koks kvapas ore plauko,

     nors niekur nieko nematyti...

     Naktis atėjo... Štai ant lauko

     pagedęs kvapas ore plauko...

    

     Širdis manoji myli daug ką,

     bet tai jau negražu, Būdvyti...

     Kažykoks kvapas ore plauko,

     nors niekur nieko nematyti...

    

     VI.

    

     Vien tik rašalas akyse.

     Žemėj, ore ir danguj

     daugiau nieko nematysi —

     vien tik rašalas akyse...

     Atsisėsi, parašysi,

     vėl užbrauksi... O paskui? —

     Vien tik rašalas akyse,

     žemėj, ore ir danguj...

     ALIJOŠIŠKAI

     Jonas myli Marijoną,

     Marijona myli Joną.

     Jonas savo Marijoną

     vedasi štai pas kleboną,

     išgeria alaus uzboną —

     abiem šilta ir malonu...

     Vakare štai ponas Jonas

     meta dryžąjį žiponą,

     pasikviečia Marijoną,

     kad gyvent būtų malonu

     pasiverčia ją ant šono... ir t. t.

     Alijošiau, duok pakajų,

     tai jau niekniekiai, ar ką jau?...

    

          

     SAULĖTAS VIEŠPATS

 

                       P. Vaičiūnui

 

     Saulė mano saujoj mano,

     o delnuose tyrai.

     Ten žąsis piemenė gano —

     nesakysiu Girai...

    

     Dramos mano duonos gandas,

     eilės — saulės gunda...

     Duokš, meiluže, savo žandus

     bus kita rokunda...

    

     Saulę rankomis nešioju,

     o žvaigždes užanty...

     Gatvėse vaikai pešioja —

     sunku man gyventi.

    

     Rašiau eiles, rašiau dramas —

     vis neapsimoka.

     O del sekančios programos

     pirksiu sau tartoką.

          

    

     ŠEMERIO BALADĖ

 

     Jakštui — pykšt!

     Tumui — bumt!

     Girai — girkšt...

   

     Klaipėdos uosto švyturiu

     vienam,

     antram,

     trečiam

     paplykst, paplykst, paplykst!

    

     Staiga

     nekokia užbaiga:

     aš pats į Kuršių balą kojom

     keberiokšt!..

    

     Ir tokiam

     kraujo šniokšty kažkas po manim —

     urr, urr, urr...

    

     O lelijingoji, magnetine, mergele,    

     tu nežinai pati, ką tu turi...    

     Tau apipinti pentinai,    

     o aš laikau viską po kepure...

    

          

     TARP DVIEJŲ AUŠRŲ

 

                                    (Iš Putino)

 

     Užgeso žiburiai. Sudužo trys stiklinės,

     pragaišo jau aidai, kaip melsvas dūmas.

     Kaip deimantas dar žiba kelios rašalinės

     ir ką tai sako kanauninkas Tumas.

    

     Baigta puota. Ir staltiesė girliandom iždažyta,

     kertėj dar grikšteri paklydus žiurkė.

     Nebepriseis jau man dainuot, mažyte;

     žinai — geriau tu su spilka mane nudurki.

    

     Užgeso žiburiai. Po sienas slankioja šešėliai,

     ant stalo žiba sidabrinis šaukštas.

     Už sienos neramu, gal Vaitkus ieško guzikėlio,

     o gal Gira dar vis neužlipa ant aukšto.

    

     Nurimo štai pilis. Ten voras musią smaugia,

     pirma atlaužia sparną, vėliau koją...

     Už lango jovarai kažkaip keistai išaugę,

     aš nežinau, o gal tai viskas ir tvarkoje...

 

 

     ***

 

     Aš tarytum senas grafas

     iš auksinių rėmų.

     Ir kiekvienas mano lapas —

     tai kava su kremu...

    

     Pilki rūmai, pilkas vynas,

     pilkos mano dienos.

     Kartais einu pas merginas,

     bet dažniausiai — vienas.

    

     Buvau kunigas, poetas,

     o dabar docentas.

     Visus talentus išmėtęs

     uždarbiauju centus.

    

     Dar pas Konradą užeinu,

     bet visur man bloga.

     Nusipirksiu sau saldainių;

     gal praeis ir sloga...

    

          

     RYGA—PARYŽIUS—VILKAVIŠKIS—HELSINKIS

                                              

                                               Aš kol kas da be sparnų;

                                               mano kojos kaip sparnai!

                                               Tysliava „Tolyn”

 

     FINLAND

 

     Puukko, puukko suomių žemėj...

     Tysliava kalnais nurūko

     ir pamatęs suomių puukko

     kai padūko —

     sprando vos nenusisuko...

    

     Puukko, puukko tysliavukui,

     puukko, puukko vakarai,

     puukko, puukko— mano dainos,

     puukko — mano akys rainos —

     man begalo čia gerai.

    

     Suomių puukko

     vakar partrenkiau bursiuką

     riebų, deglą, kai paršiuką —

     man begalo bus gerai...

    

     Puukko, puukko, mylimoji;

     šiandien gulsim duknos pūko...

     Puukko... puukko...

 

    

     HELSINKIS

 

     Helsinkio vėjau, tolyn, tolyn,

     aukštyn žemyn,

     rytuos, pietuos;

     Helsinkio vėjuj supuos, supuos...

    

     Helsinkio vėjau, ar tu girdėjai

     Lietuvos kraštą — poetų šalį;

     aš ten karalius,

     Helsinkio vėjau!

    

     Kiek aš dainuškų tenai pasėjau,

     kaip suvaikėjau,

     Helsinkio vėjau!

     Helsinkio vėjau, tolyn, tolyn...

    

     Grįžtu tėvynėn,

     Helsinkio vėjau —

     rytoj Berlynan pasižadėjau;

     penkias maniškas sau insidėjau,

     Helsinkio vėjau!..

    

     Tolyn, tolyn,

     aukštyn, žemyn,

     rytuos, pietuos...

     Helsinkio vėjus vejuos, vejuos...

 

 

     PARIS

 

     Štangos

     šoka tango

     Kojos, kaip orangutango

     užu štangų

     rangos

     tango.

     Stop —

     radio!

     Eiffelio padangėj

     bangos

     teršia

     maršą—

     kažykoks paršas

     asfaltą teršia!...

     Atleiskit kolonadas,

     aš pirmas Lietuvos poeta

     tokiuos palociuos

     pirmą kartą...

     (gerai būtų iš jūsų pasimokyt...)

    

     Kai iš Tour Eiffel sublioviau

     100 kekšių atsigrįžo;

     mat nemačiusios dar vyžų

     nuaustųjų Suvalkijos lygumos...

    

     Sena,

     mylimoji, daugvandene, Sena,

     ar tu žinai iš kur man velnias čia atgrūdo;

    

     ar nebūtų užtekę Suvalkijos prūdo;

     priglauski pirmąjį Lietuvos krašto blūdą!

     Žinai ką, mylimoji Sena,

     čionai bastaus kelinta diena;

     čionai nei karvės pieno,

     nei daržinės,

     nei Suvalkijos šieno...

    

     Mylimoji, Sena,

     jei tu pažjsti, kartais, Nemuną

     nuplauki greit,

     praneški jam,

     kad Tysliava Paryžiuje paklydo!...

    

     Kioskai,

     vežikai,

     chuliganai,

     kekšės,

     Tysliava ir t. t...

 

    

     AFRIKOJ

 

     I.

    

     Horizontuos žirafos,

     horizontuos strausai ir levai,

     horizontuos krokodilai, asilai...

     Na tai ką, jei mes taipogi asilai?!...

     Akyse raina ir tamsu,

     akys drambliai,

     gorilos.

     Viena truputį panaši,

     tartum išaugus Suvalkijoj.

     O gal mes ir visi bezdžionės —

     na velnias žino!?

     Rytoj iš ryto kertam į Berlyną

     pas daktarą Darvyną!...

    

     Rikiuojasi žirafos,

     rykiuojamės ir mes penkies poetai

     iš visų penkių pakampių

     vis tolyn, tolyn, tolyn..,

    

     II.

    

     Vis tolyn, tolyn, tolyn...

     Elli —

     jau mes Sacharoj!

     Saulės rampa

     tampa

     keturkampe.

    

     Strausas koją kai patampo

     net panosė mūs pašlampa...

     Ėė vyručiai,

     griebkimės už savo kampo!

     Vis tolyn, tolyn ,tolyn...

     Velnias mus čionai gal tampo —

     rėkia rusas ten iš kampo —

     kam, kam,

     o jau Tysliavai nepagailėsime kokio nors kampo

     vis tolyn, tolyn, tolyn...

    

    

     IŠ JUOZO ŽENGĖS

 

                       (Šiaip, arba taip)

 

     Rupūžė gerai,

     gyvatė gerai,

     dainės gerai,

     laipsnis gerai, gerai...

    

     Bet — taip,

     jei viskas gerai,

     jei meilė gerai,

     tai kasgi negerai?...

    

     Kitą kartą čia buvo bubi,

     bubi sniege buvo gerai...

     Bubi turėjo mažą bubi...

     Ach, vot kas negerai?...

    

     Sakyk, Ženge,

     ar dar toli ta pakirpta akacija?..

 

 

     ***

 

     Saulė — rupūžė,

     mėnuo — gyvatė.

     Bėga žaltys —

     klaupkis, Darata.

    

     Velnias, devyni,

     ką jūs čia matot?

     Gausiu milinę —

     bus ir čebatai...

    

     Pilka gyvatė —

     pilkos ir dienos...

     Gulkis, Darata —

     kas čia do krienas?...

 

    

     TYRŲ DUKTĖ

 

     ***

 

     Aš ir Tu.

     Tu ir aš.

     Ką mielasis

     man parneš?..

     Aš ir Tu —

     mes kartu...

     Jei nebūtų čia kortų

     jis tuojau pasikartų

    

     ***

 

     Saulė šoka per rugienas,

     ant krūtinės žalias šienas...

     Jis tik vienas,

     jis tik vienas...

     Mano pienas,

     jo rugienos...

     kas supras jaunystės dienas?

     kas geriau — rugiai ar pienas?..

    

     ***

 

     Pabučiuosiu,

     pamyluosiu...

     jei dar ryt neišvažiuosiu —

     susitiksim vėl rugiuose...

    

     Mano akys —

     tavo kojos...

     Mylimasis,

     kas pradūrė

     Tau kepurę,

     kas pasakė

     Tau į akį

     apie mylinčią plaštakę?..

    

     Pabučiuosiu

     dar rugiuose...

     O kai būsiu Anykščiuose

     lauksiu vėl kol atvažiuosi...

    

    

     DRAMA

 

     Iš manęs nei patriotas,

     nei tai stabas, nei žmogus.

     Mėgstu kombinė su šprotais,

     mėgstu kaulus ir ragus.

    

     Sudrumstė ramybę mano

     nuodėmingi angelai.

     Noris vėl kokio romano,

     bet turbūt jau pervėlai.

    

     Tuščios pastangos, mieloji —

      nieko, nieko neišeis...

     Veltui kojas dar kilnoji

     ir bendrai ko čia maišais...

    

    

     ŪKIŠKAS RIMYDIS

 

     Tėvai,

     kurs Tytuvėnuos

     turi vos pusę ha —

     aha —

     svajoji naują lūšną statyt —

     nestatyk!

     Žinai,

     aš manau saulę

     ant baslio smailgalio užstatyt!

    

     Gaila tik —

     mano mūza neėdus,

     girdėjau akys išvarvėjo..

     Valio žemaitiška barščių virėja

     nuo Rokiškio iki Klaipėdos.

    

    Trauk minties kumelaite,

     trauk,

     poemos ne čia dar galas...

     Mano auditorijoj 3.000.000,

     o pats —

     trejų devynerių bokalas.

 

 

     MISTIKA

 

     Vyrai,

     kurių dar kelnės neprairę,

     kurie dar apetito turite —

     likimo pirštinę

     gerai susupkite į marškinius.

     Dar pažiūrėkite tarpupirščius

     dantų pasta išplaukite

     visus literatūros barškalus...

     Paskui,

     paskui į patį vidurį gyvenimo

     ...prispiaukite...

    

     Kas kelia lermą,

     Rimydi,

     kas daro ūkišką

     ermyderį?!.

    

     Ir aš ant žemaituko

     nešuos pro Kauno katedrą...

     O kas toliau? —

     Kapa kopūstlapių

     ir kelnės gal nusmukusios...

    

     Poezija —

     tai marškiniai ir pirštinės,

     o pats gyvenimas —

     tai žalias muilas su magnezija...

    

    

     ATVIRAS LAIŠKAS

 

     Viskas taip paprasta,

     tarytum nieko naujo...

     Kaip žinote — dabar žiema,

     vėliau ateis pavasaris...

    

     Aš nieko neturiu,

     tos vienos kelnės ir... nešvarios,

     dainuoja musės apie guzikus —

     vaikau dabar su kepure...

    

     Palovėj suvynioti popieriai,

     iš užpečkio kažykas dvokia...

     Pakviesiu sau naktinį šoferį,

     o pats užsidarysiu voke... ir t. t.

 

    

     IMPROVIZACIJA

 

     Visur burokai,

     visur ir andarokai...

     Jei paraityt gerokai,

     tai matos blauzdos kaip burokai...

     O jei pagalvot gerokai —

     taip rašo tik berniokai...

 

    

     ROMANTIŠKA POEMA

 

     Prašom.

     Galų — gale, kaip norit.

     Galiu rašyt —

     galiu ir ne...

    

     Kampe blusa ant šiaudo pasikorė,

     prigėrė musinas kavos klane,

     Tai kas —

     rytoj laukan išnešim.

    

     Aplinkui nieko —

     penkiolika šiltų lašų į sieną trūko,

     paskui,

     už grįčios...

     ...atsiprašant...

    

     Romantika dalykas nieko,

     mylėti galima.

     Bet žinot ką —

     užpeckioti takus paliai aptieką —

     tegul velniai ją paima.

    

     Įėjo.

     Pabuvo —

     kaip ir visuomet moterys...

     O aš pasiėmiau skustuvą,

     rankas sudėjau

     ir sukalbėjau penkis poterius.

    

     Išsprogo rytas,

     nulipdė saulėm stogus

     Žiūriu, gyvatė, pasiritus —

     ir štai poemos epilogas.

 

    

     LITERATŪRIŠKA VAKARUŠKA

 

     Oi, ievuže, ievuže —

     Žengė gaudo rupūžę.

           Oi—ja, oi—ja—ja,

           Žengė gaudo rupūžę...

    

     Daužo pusbačius Gira—

     tiktai Tumo čia nėra.

           Oi—ja... ir t. t.

   

     Vos išlaiko kambarys

     suka Sruogą Šemerys...

           Oj—ja... ir t. t.

    

     Binkis daužosi kulnais —

     „Eik tu, Kirša, po velniais!”

           Oi—ja... ir t. t.

    

     Jakštas sėdi ant šėpos,

     Sruoga šaukia: «Balabos»...

           Oi—ja... ir t. t.

    

     Striupas, Kirša, S. Neris

     šnekasi paliai duris...

           Oi—ja... ir t. t.

    

     Vaitkus vaikšto neramus: —

     „Eisim, brangi, į namus”...

           Oi ja... ir t. t.

    

     Bėk, Rimydi, bus blogai —

     ruošias mušti ubagai?..

           Oi—ja... ir t. t.

    

     Puida eidamas ratu

     Lastą kibina dratu...

           Oi—ja t. t...

    

     Ei, Tilvyti, bus gana —

     Buivydaitė tau sena.

           Oi—ja... ir t. t.

    

     O Vaičiūnas po stalu

     daužo galvą bokalu.

           Oi—ja... ir t. t.

    

     Su trispalve vėliava

     aplink laksto Tysliava...

           Oi—ja... ir t. t.

    

     Teofilis Tilvytis. 13. Nuo Maironies iki manęs: parnasas parodijose. „Naujo žodžio“ leidinys, Kaunas, 1929.

 

     tilvytis_13_nuo_maironies_iki_manes.jpg