Šių metų vasario mėnesį Pietų Italijoje, Neapolyje, įvyko Rytų Europos šiuolaikinei dramaturgijai skirtas festivalis A EST, kuriame italai pastatė du spektaklius pagal lietuvių dramaturgų pjeses – Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ (rež. Sebastianas Deva) ir Mariaus Ivaškevičiaus „Malыš“ (rež. Vincentas Pirrotto). Festivalio organizatoriai ketino Italijos publiką supažindinti su aštuonių valstybių – naujų Europos Sąjungos narių dramaturgija, tačiau buvo pristatyta tik keturių šalių – Lietuvos, Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos dramaturgų kūryba. Iš penkiasdešimties organizatoriams pateiktų kūrinių italų režisieriai pasirinko ir pastatė šešias pjeses – po vieną vengrų bei čekų ir po dvi lenkų bei lietuvių. Dalyvavimas šiame festivalyje yra didžiulė lietuvių dramaturgų sėkmė ir reikšmingas L. S. Černiauskaitės ir M. Ivaškevičiaus kūrinių įvertinimas (festivalis prasidėjo M. Ivaškevičiaus „Malыšo“ spektakliu). Pjesės po du kartus buvo suvaidintos pagrindinio Neapolio teatro „Mercadante“ mažojoje salėje (tuo metu didžiojoje „Mercadante“ scenoje vyko teatro legendos režisieriaus Peterio Brooko spektakliai), išleista festivalio pjesių antologija italų kalba.
Italijos spauda šiam renginiui skyrė daug dėmesio. Nuo vasario mėnesio pradžios Italijos laikraščiuose („La Repubblica“, „Roma“, „Spettacoli Napolopiu“, „Il Mattino“, „Metrovie“, „Corriere del Mezzogiorno“, „Cronacie di Napoli“, „L'Articolo“ ir kt.) mirgėte mirgėjo festivalio A EST reklaminiai straipsniai: dramaturgų ir spektaklių nuotraukos, šalių pavadinimai, pjesių antraštės, bet tik retame straipsnyje pateiktos pjesės anotacijos. Atrodo, jog rašančiųjų tikslas buvo užmegzti pačią pirmąją pažintį, per daug nesigilinant į dramos kūrinių ir spektaklių ypatumus.
Aušra Martišiūtė. Tarptautiniuose teatro festivaliuose populiarūs yra naujų pjesių skaitymai, o A EST festivalio organizatoriai pakvietė dramaturgus, režisierius ir aktorius itin intensyviam kūrybiniam darbui – per palyginti trumpą laiką pastatyti spektaklius. Ar tokia rizika pasiteisino?
Laura Sintija Černiauskaitė. Šešios labai skirtingos kūrybinės trupės iš visos Italijos pristatė nevienodo lygio darbus. Pirmoji festivalio organizatorių sąlyga – ne ilgesnis kaip valandos trukmės spektaklio eskizas ar teatralizuotas skaitymas. Spektaklių kūrėjai tas sąlygas traktavo laisvai – nuo profesionalios, įspūdingos scenografijos (iš dalies ji ir nulėmė skaitymo atmosferą), kuria pasižymėjo Ingmaro Villgvisto „Helverio nakties“ skaitymai, iki minimalistinio M. Ivaškevičiaus „Malыšo“ spektaklio. Mariui šiuo atžvilgiu pasisekė labiausiai – jo pjesė prisišaukė turbūt rimčiausią iš festivalyje dalyvavusių režisierių sicilietį V. Pirrotto, jauną, bet prityrusį operų ir draminių kūrinių statytoją.
A. Martišiūtė. Kaip italų režisieriai, aktoriai suvokė ir interpretavo jūsų pjeses? Ar jums – pjesių autoriams – pavyko daryti įtaką spektaklių kūrimo procesui?
Marius Ivaškevičius. Bendrauti su aktoriais ir režisieriumi trukdė kalbos barjeras – italams anglų kalba gan tolima... Tačiau repeticijose išnyko tautiniai ir kultūriniai skirtumai, – tik išėjus iš teatro, suvokdavau, kad esu ne namie, o triukšmingame Neapoly. Teko sušvelninti tiesmuką ir utriruotą aktorių vaidybą – perdėtai patetišką tėvo, žiaurų ir drastišką Lionios personažo interpretaciją. Ir man, ir Laurai teko aiškinti aktoriams, jog lietuviai svarbiausius dalykus yra linkę nuslėpti, nutylėti (vyras, mylėdamas moterį, per visą gyvenimą gali vos vieną kartą pasakyti, jog ją myli), kad situacijos rimtumas gali būti slepiamas, maskuojamas lengvu humoru, žaismingumu, kad neišgąsdintum artimo žmogaus, nesuteiktum jam dar daugiau skausmo. Ilgainiui personažai įgavo subtilumo, o spektaklio metu buvo akimirkų, kai per nugarą bėgiojo šiurpuliukai, o juk tai – gero spektaklio ženklas. Festivaliui A EST pastatytas „Malыšas“ bus rodomas Katanijos festivalyje, Palerme ir Romoje. Spektaklio kūrėjai nori jį parodyti ir Lietuvos publikai, bet sunku pasakyti, ar pavyks tai suorganizuoti.
L. S. Černiauskaitė. Deja, kuo galima pagirti Mariaus režisierių, to nepasakysi apie „Liučės“ režisierių ir nežinia pagal kokius kriterijus surinktą aktorių trupę. Apie „Liučę“ man kalbėti skaudžiausia. Net dabar, atitokusi nuo įspūdžių, nepajėgiu sušvelninti savo nuomonės apie itališką jos pastatymą. Pjesė buvo tiesiog sumaitota. Jei sakytume, kad tekstas yra dvasia, įsikūnijanti į spektaklio visumą, tai „Liučės“ atveju arogantiškas neišmanėlis tą dvasinę substanciją tiesiog suluošino, nemokšiškai sukišdamas ją į hibridišką saviveiklinį spektakliūkštį. Skaudu matyti taip linčiuojamą savo kūdikį...
A. Martišiūtė. Deja, dramaturgas visada rizikuoja patirti šaltą dušą, net ir spiginant karštai Neapolio saulei. Dramų kūrėjai, kitaip nei poetai ar prozininkai, turi susitaikyti su viešomis kūrinio interpretacijomis, – dramos kūrinys pasiekia adresatą dažniausiai per tarpininkus – režisierių, aktorius. Paradoksalu, tačiau kaip tik su šia rizika susijusi teatrinė kūrinio interpretacija ir yra dramaturgų siekiamybė. Kūrėjas dažnai patiria nusivylimą, kai jo vaizduotę „perlaužia“ ar net sumaitoja kito kūrėjo vaizduotė. Tačiau kiekvienas kūrinys slepia savyje daugybę interpretacijų, skirtingų perskaitymo būdų. Kuo pasižymėjo (gerąja ir blogąja prasme) italų spektakliuose teatrinė jūsų pjesių interpretacija?
M. Ivaškevičius. Buvau nustebęs, kad daugelis italų spektaklio mizanscenų priminė mano paties režisuotą „Malыšą“ (vietoj mūsų scenoje stovėjusių dviejų stalų italų spektaklyje buvo kopėčios, sudarančios dviejų greta sustatytų trikampių vaizdą). Net paklausiau režisieriaus, ar jis nematė mūsų spektaklio vaizdo įrašo, tačiau jo atsakymas buvo neigiamas. Režisierius atidžiai įsiskaitė į pjesės tekstą ir net išsprendė dvikalbystės problemą – ir rusiški, ir lietuviški epizodai buvo vaidinami italų kalba, tačiau paskutinis Lionios monologas buvo sakomas siciliečių tarme, sunkiai suprantama net patiems italams (beje, režisierius V. Pirrotto kilęs iš Sicilijos – A. M.).
L. S. Černiauskaitė. Jau per pirmąją repeticiją patyriau šoką, kai paaiškėjo, kad „Liučės“ tėvo–motinos liniją režisierius pakeitė visiškai nemotyvuota videoabstrakcija su įrašytais bei kompiuteriu modifikuotais šių veikėjų balsais (patys italai vėliau sakė, kad dėl prastos įrašo kokybės jų teksto beveik nebuvo įmanoma suprasti). Tokios svarbios tėvų linijos, balanso principu koreguojančios Liučės ir Felikso istoriją, šiame spektaklyje kaip ir neliko. Eliminavus iš spektaklio tėvus, nublanko, esminio matmens neteko ir jaunieji veikėjai – juk be vyresniųjų personažų neatsiveria nei jų gelmė, nei dramatizmas. Negana to, režisieriui pasirodė nereikalinga ar nepatogi Felikso–motinos scena prie jūros – savotiška tėvų meilės reminiscencija, jų susitaikymas su praeitimi. Išpjovus iš organizmo sveikus, funkcionuojančius organus, jis, suprantama, po tokios vivisekcijos miršta visas. Taip ir nutiko su „Liuče“, kurią išskrodė niekam nežinomas italų „genijus“ S. Deva. Jeigu dar imsime domėn, kad dauguma teatralų nespėjo susipažinti su pristatomų pjesių antologija (ji buvo išleista italų kalba ir parduodama tik festivaliui įpusėjus) ir susidarė nuomonę apie kūrinius tik iš pamatytų spektaklių, nejauku net įsivaizduoti, ką tokiomis sąlygomis buvo galima spręsti apie „Liučė čiuožia“.
A. Martišiūtė. Ar festivalyje įgyta patirtis padėjo suvokti, kuo jūsų kūrinių tematika, problemos, raiškos būdai yra saviti, lietuviški ir kuo jūsų kūriniai yra artimi kitokią patirtį turintiems žmonėms?
M. Ivaškevičius. Man buvo staigmena, kad italai pasirinko „Malыšą“ – pjesę, mano požiūriu labiau aktualią lietuvių, rusų, gal dar vokiečių publikai (pjesėje vaizduojamos lietuvių tremties, Antrojo pasaulinio karo, Sibiro ir Lietuvos realijos – A. M.). Lauros pjesė yra kur kas aktualesnė ir bendražmogiškesnė, – joje vaizduojama dabartis, psichologiškai motyvuoti žmonių santykiai, visa tai, kas yra ir šiuolaikiška, ir universalu. „Malыšo“ pasirinkimo motyvai paaiškėjo susitikus režisierių V. Pirrotto, – jam artima buvo pjesės forma, pagrįsta laiškais, netiesioginiu personažų bendravimu. Režisierius jau turėjo patirties statyti tokio pobūdžio dramaturgiją, galbūt pjesės forma jį sudomino ir kaip rašytoją (V. Pirrotto – ne tik aktorius ir režisierius, bet ir dramaturgas).
L. S. Černiauskaitė. Nors Pietų Italijoje auga bananmedžiai ir niekada nesninga, nesunku spėti, kad žmonės ten myli ir kenčia tiek pat, kiek mūsų iki kovo mėnesio užpustytoje Lietuvėlėje. „Malыšas“ ir „Liučė“, kaip rentgenas peršviečiančios žmonių santykius, matuojamus artumo ir meilės kategorijomis, savo tema – universalios pjesės. Ne tiek svarbu, ar jų skaitytojai (žiūrovai) skina bananus tiesiai nuo medžio, ar nusiperka prekybos centre ir sudoroja atsigręžę „veidu į Baltijos jūrą“.
Jei vien tema būtų svarbiausia… Tačiau nulemia ne tema, o raiška. O raiškos atžvilgiu, – gal Marius ir užginčys, – bet man susidarė įspūdis, kad priešais italų publiką mes šmėkštelėjome kaip egzotiški paukščiai, imantys truputį kitokias gaidas… Gal net per daug kitokias, kad juos sujaudintume – juk žmones jaudina vienaip ar kitaip atpažįstami ženklai. Taigi į klausimą, ar galime jiems būti artimi ir kuo, atsakyti labai sunku. Būsiu tiesmuka – aš „neperkandau“ italų publikos. Neapčiuopiau jos poreikių, vertinimo kriterijų. Jeigu pakoregavę klausimą mėgintume suvokti, kas jiems yra ne artima, bet įdomu, turėtume atsižvelgti į tai, kad Italijoje ypač populiarus politinis teatras. Ir dar – tikslus, statiškas buitinio realizmo muliažas scenoje, kokio mes Lietuvoje gal net nesame turėję. Pas mus jis beregint būtų nušvilptas kaip antimeniškas, antiteatriškas. Nes tai teatras be metaforos, o juk lietuviui teatras be metaforos – neprasmingas, net nesuvokiamas. Ir nereikia visko suversti rusų okupacijos laikams – neva buvome priversti išrasti ypatingą ezopinę užuominų kalbą. O kaip tada pasaulio geriausioji poezija? Metafora – tai subtiliausių virpesių kodas, kurį tiesmukais žodžiais galima lengvai suluošinti. Ji tiesiog būtina, jei norime nors truputį išsiveržti virš daiktiškumo ir ne tiek nupasakoti, kiek retransliuoti dvasios virpesius. Teatras be metaforos man įtartinas, jis tiesiog praranda teatriškumo matmenį, virsta socialinių bei politinių kovų arena. Italai, kiek supratau, kaip tik tuo ir mėgaujasi – politinis teatras jiems sukelia ypač aistringas diskusijas. Tokios recepcijos pavyzdys būtų šiame festivalyje pastatytas spektaklis pagal čekų dramaturgo Jiry Pokorny pjesę apie kalnų kontrabandą. Čekas, beje, taip pat liko ne itin patenkintas tiesmuku, buitišku jo teksto realizavimu.
A. Martišiūtė. Spektaklis – kartais dėl to malonu, kartais liūdna – trumpaamžis kūrinys. Tačiau išlieka tekstas ir naujų jo interpretacijų galimybė. Džiugu, jog jūsų pjesės verčiamos į kitas kalbas, skinasi kelią į pasaulį. Italų pažintis su lietuvių dramaturgų pjesėmis neapsiribos tik festivalyje parodytais spektakliais – pjesės „Malыš“ ir „Liučė čiuožia“ išleistos antologijoje italų kalba. Tačiau ir spektaklis išlieka žiūrovų atmintyje, – kaip temperamentingieji italai reagavo į jūsų pjesių pastatymus?
L. S. Černiauskaitė. Pietų italai ne tik ilgai pietauja ir ilgai gulinėja siestos metu – jie taip pat ilgai, pasimėgaudami ploja po spektaklių. Ir po pusėtinai pavykusių, ir po, mano nuomone, visiškai prastų. Visiems ploja vienodai. Nepaisant nepalankių aplinkybių, „Liučėje“ publika išsėdėjo ir netgi geranoriškai plojo. Čia ir prarandi orientaciją, nes netenki to vienintelio mato, pagal kurį galėtum pasitikrint – sujaudino tavo tekstas publiką ar tiesiog praslydo paviršiais, suraibuliavo kaip atšvaitas... Nekalbu jau apie priklausomybę nuo vertimo ir kūrybinės trupės. Teatras „Mercadante“ festivaliui užleido mažąją salę, kurioje tilpo tik patys didžiausi entuziastai. Šešių pjesių iš Rytų Europos pristatymuose (kiekvienas spektaklis buvo parodytas po du kartus) šmėkščiojo vis tie patys veidai, todėl galėjome tik spėlioti, kam jie priklauso – teatro kritikų elitui, žiniasklaidai ar tai tiesiog aktorių „mamos“ ir „tiatės“... Beje, stebino ir žavėjo publikos kantrybė – pirmasis „Liučės“ parodymas dėl techninių kliūčių neįvyko, o kai iki vidurnakčio besibūriuojantiems žiūrovams pagaliau buvo pranešta, kad spektaklis nukeliamas į kitą dieną, visi kuo ramiausiai išsiskirstė. Jokių pretenzijų, gaižių minų...
Nors tokius pagal pastatymo kokybę skirtingus „Malыšą“ ir „Liučę“ publika sutiko daugmaž vienodai geranoriškai, abiejų spektaklių metu salėje tvyrojo vos juntamas nesusigaudymas. Glumino ir tyla komiškose teksto vietose, – jei žiūrovas nesiduoda prajuokinamas, kyla įtarimas, kad nerandi su juo kontakto. Mariaus tekstą režisierius pajuto kaip brolis, sugebėjo jį atrakinti, ištraukti iš jo paslėptą jausmingumą. Tačiau, manding, publikai jis buvo pernelyg sudėtingas, daugiasluoksnis. Mariaus tekstus reikia išlukštenti, išvynioti prasmes po trupinėlį, atidarinėti metaforas kaip matrioškas – didesnėje randi vis mažesnę, o tai užtrunka. Tam reikia paties žiūrovo pastangų. Nežinau, ar italų žiūrovas tam pasirengęs.
M. Ivaškevičius. Stebėjau publiką P. Brooko režisuoto spektaklio metu. Didžioji „Mercadante“ salė primena senovinį operos teatrą – ložės išdėstytos taip, kad prieš akis atsiveria ne tik scena, bet ir didžioji publikos dalis. Spektaklis mane ir, matyt, publiką kiek nuvylė. Gal dėl to, kad su teatro legenda buvo sieti dideli lūkesčiai? Publika, daugiausia jaunimas, sausakimšai užpildžiusi teatro salę, spektaklio metu aiškiai nuobodžiavo. Tačiau visi kantriai išsėdėjo iki vaidinimo pabaigos, o tada jau parodė teatro legendai deramą dėmesį – ilgai tęsėsi plojimai, į sceną išėjusį seną režisierių žiūrovai sveikino atsistoję.
A. Martišiūtė. Kokių kūrybinių impulsų suteikė Italijoje patirti įspūdžiai? Gal atsiskleidė kitokio dramatizmo (tarkim, kitokio mentaliteto žmogui artimos dramaturgijos) galimybės?
L. S. Černiauskaitė. Kadangi svečiavomės egzotiškame Pietų Italijos mieste Neapolyje, Apeninų pusiasalyje, vadinasi, ne taip jau toli Afrikos, galėjome įkvėpti ypač minkšto mauriško oro ir pajusti jame tingiai levituojančių kultūrinių reiškinių savitumą – toks savitas pasirodė ir tas „Mercadante“ teatre įvykęs festivalis A EST, skirtas Rytų Europos šiuolaikinei dramaturgijai. Jei patikėtume jo organizatoriais, – beje, atvykėliais iš Šiaurės Italijos, – dirbti su Pietų Italijos žmonėmis esąs vienas vargas – šie „nedraugauja su laikrodžiais“, tinginiauja ir žavingai pučia miglą į akis, t. y. migdo tave pažadais, nieko neskubėdami daryti. Esu linkusi viską paaiškinti klimato ypatybėmis – tokiame šilkiniame ore užmiršti net savo vardą, – čia neįmanoma nei skubinti įvykių, nei apskritai jų tikėtis: gyvenimo pilnatvė tiesiog įkvepiama su švelniu Viduržemio jūros vėju, ir bet kokio užsimezgančio įvykio ar konflikto (o vienas be kito, jei vadovausimės dramaturgijos kriterijais, – neegzistuoja) užuomazgos tuoj pat neskausmingai nupučiamos a domani (iki rytdienos). Viskas bus padaryta rytoj. Esu beveik absoliučiai įsitikinusi, kad šioje klimatinėje juostoje susiformavusiai kultūrai tiesiogiai įtaką daro saulė ir šiltų vandenų apsuptis. Išvažiavau iš Neapolio supratusi, jog dėl lėtos čionykščio gyvenimo tėkmės, – o prie jos neišvengiamai tenka prisitaikyti, – dviejų savaičių tikrai yra per mažai, kad parsivežtum apie šią šalį kokių konkrečių žinių, kad ir apie italų teatrą. Užliūliuota saldžių Apeninų pusiasalio „gimdos vandenų“ (žemėlapyje mano geografijos mokytojui šis pusiasalis kažkodėl priminė batą, o man jis greičiau buvo panašus į milžinišką dviejų jūrų skalaujamą gimdą), spėjau tik prisiliesti teatro paribių, dalyvavau keliose gana vangiose repeticijose, bet taip ir neatsidūriau teatriniame sūkuryje, kurio iš tiesų ir nesijuto… Gal čia ir vėl kaltas tas nuo jūros plevenantis miglotas šilkas?
A. Martišiūtė. Kitokie žmonės, papročiai, tekstai kartais kelia pasipriešinimą, kartais sukelia kūrybinių impulsų. Kuo jums prasminga Italijoje įgyta patirtis?
L. S. Černiauskaitė. Susidūrimas su kita kultūra moko tolerancijos. Nesuprantami dalykai dažnai sukelia gynybines reakcijas – skatina agresiją, atmetimą. Tai – pirmas susipažinimo etapas. Antras, atslūgus negatyvumo bangai, susitikimo žingsnis – iššūkis sau ir kitam, noras suprasti, pažinti ir susipažinti. Man asmeniškai buvo naudingas darbas su aktoriais. Įsitikinus, kad jiems neišaiškinta net elementari personažų veiksmų motyvacija, mudvi su vertėja Birute Žindžiūte-Michelini keliose repeticijose tiesiog ėmėmės režisieriaus darbo (Birutė yra vertėjavusi E. Nekrošiaus repeticijose su italų aktoriais, aš – baigiau vieną režisūros kursą LMA). Iki tol scenoje apskritai tvyrojo sumaištis ir nesusigaudymas: personažų vidinės būsenos neiškristalizuotos, nesumegztos ant bendros ašies, aktoriai statiški, beria tekstą kas sau, žodžiu – saviveiklininkų būrelis. Sėdėdama pirmoje repeticijoje tiesiog išsigandau, – juk gėda bus po premjeros išėjus į salę nusilenkti! Nuskambės pompastiškai, bet teko gelbėti situaciją. Aktoriai net neslėpė, kad yra sutrikę ir patys nežino, ką toje scenoje veikia. Aiškinomės, ieškojome personažų vidinių konfliktų ir jų sceninės raiškos. Man pačiai buvo naudinga pasitikrinti motyvacijas, – ar personažai tvirtai „įrašyti“, ar tik „padrabstyti“ lengva ranka. Teko sau pripažint, kad esama ir to „padrabstymo“, ypač Tanios ir Vaikino linijoje. Taigi aktoriams patiems tenka susikurti personažus, kitaip sakant, užbaigti mano darbą. O jeigu jiems trūksta psichologinio skvarbumo, patirties, vaizduotės – kas tada? Taigi bendraudama su italų aktoriais, galima sakyti, kiekvieną savo personažą „perrašiau“ dar sykį.
M. Ivaškevičius. Kelionėse atsitinka keistų dalykų, kurie joms suteikia vieną ar kitą „potekstę“. Antai mums važiuojant Vezuvijaus link, taksi sustojo pusiaukelėje ir toliau reikėjo kopti pėsčiomis. Įkopus į pačią Vezuvijaus viršūnę, pasigirdo telefono žinutės garsas. Pranešimas skelbė, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija už kūrybiškiausią metų kūrinį skirta pjesei „Madagaskaras“. Pamaniau, keisti dalykai dedasi: Vezuvijus – ne kalnas, o ugnikalnis, drama Lietuvoje – ne literatūros, o teatro kūrinys, tačiau premiją gavo literatūrinę!