Tokie dvasingi renginiai nedažni. Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės 120-ųjų metinių minėjimas balandžio 3 d. Rašytojų klube vilniečiams paliko neišdildomą įspūdį. Išsiversta be didelių prakalbų. Čia ištisai skambėjo rašytojos tekstai pramaišiui su muzika. Muzika, aišku, buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, o kūrinius skambino pianistas Rokas Zubovas, genialaus kompozitoriaus provaikaitis. Tekstus skaitė arba inscenizavo galingas aktorių desantas iš Kauno, sustiprintas vilniečiu scenos veteranu Laimonu Noreika. Lyriką keitė humoras, pašmaikštavimus – susikaupimas. Skambėjo ir pačios rašytojos balso įrašas, užfiksuotas prieš penkiasdešimt metų. „Tu pasakyk man, ar aš atradau kelią į tavo užburtą pasaulį“, – tai jos žodžiai, skirti vyrui, kurį ji vadino Kastuku.
       Kastuko laišką Sofijai skaitė L. Noreika. Jis taip pat pasirinko pluoštelį Mykolo Vaitkaus atsiminimų. Kanauninkas čia cituoja rašytojos žodžius: „Aš labai labai širdim gyvenu“.
       S. Čiurlionienės-Kymantaitės mintis apie kūrybą perteikė aktorė Jūratė Vilūnaitė. Ji priminė, kad apysaką „Šventmarė“ parašyti paragino Vaižgantas. Kurdama „Girios žaliosios“ giesmes, rašytoja jautėsi taip, lyg Konstantinas būtų už rankos vedęs („Rašiau – ir girdėjau muziką“).
       Humoristinę ir satyrinę rašytojos talento pusę auditorijai atskleidė aktoriai Doloresa Kazragytė bei Egidijus Stancikas, inscenizavę gabalėlį iš „Žemaitiškos poemos“, ir Liucija Zorubaitė, skaičiusi ištrauką iš „Šventmarės“. Šie tekstai skambėjo žemaitiškai. Ne veltui Sofija rašė apie žemaičių mokėjimą pašiepti.
       Įtaigiai rašytojos jaunystės poetinę prozą („Sužibs man saulių daugybė…“) interpretavo aktorė Rūta Staliliūnaitė. Ji taip pat atsivertė Danutės Čiurlionytės-Zubovienės atsiminimų knygą apie motiną („Nemokėjo praeiti pro skriaudą…“). Ilgiausiai vakaro dalyviai klausėsi šios aktorės skaitomų poemos „Giria žalioji“ giesmių, netgi paskutinės 1951 m. redakcijos, kur šmėkšteli grėsmingas Stalino šešėlis ir autorė drįsta tarti: „Gimtojo krašto nedalią raudoju“.
       Rašytojos anūkė skulptorė Dalia Palukaitienė padėkojo už tokį Močiutės pagerbimą. Šeimoje vyravusi meilė, šviesa, buvo ugdomas patriotizmas. Močiutė buvusi nepaprastai jautri, negalėjusi abejingai žvelgti į žmonių nelaimes. Jaudinamai nuskambėjo D. Palukaitienės žodžiai: „Ačiū tau, Močiute, už širdį“.
       „Sofijos ir Konstantino kūrybos dėka pasaulis atsivėrė, pagilėjo, išaukštėjo“, – sakė renginyje literatūrologė Viktorija Daujotytė. Profesorė folklorinę mitinę poemą „Giria žalioji“ pavadino rašytojos viso gyvenimo kūriniu, „skaudžiąja, giliąja likimo sakme“. Sofija buvo labai įsipareigojusi savo tautai, savo žemaitybei. V. Daujotytė atkreipė dėmesį į vakare skambėjusį įrašą: „Kaip gražiai, kaip taisyklingai kalbėjo „kalbos šeštadienių“ šeimininkė!“ Profesorė auditoriją paragino permąstyti tai, ką tą vakarą išgirdo.
       Reikia manyti, daugelis vakaro dalyvių po šio renginio į S. Čiurlionienės-Kymantaitės kūrybą pažvelgs naujaip.