E. Kuosaitė, studentė anglistė, su kolege Aleksandra Dantaite nuomojusi kambarį prie Šv. Onos bažnyčios pas lietuvius mokytojus (turėję penkis vaikus, gyvenę „gana taupiai“), vėliau gailėjosi, kad neapsigyveno pas lenkus – būtų išmokusios lenkiškai. Kita vertus, buvo malonu bendrauti su Vilnijos lietuviais; „škočių“ pravardės ji nėra girdėjusi. Parduotuvėse prašydavusios lietuviškai (vėliau kiek pramokusios: herbata liuksusowa), joms atsakydavę lenkiškai. Karo metais į šokius Augustijonų bendrabutyje (uždangsčius langus, nes šokiai buvo draudžiami) ateidavo vienas kitas lenkas ar lenkė, konfliktų nebuvo²⁸. Tačiau „peštynės ir muštynės Katedroj“ (E. Kuosaitė), kam ji turinti priklausyti, giedojimas bažnyčiose, kad perrėktų lenkus, – daugelio atsiminimų tema. Alė Rūta iš šeimininkų („gražiausiai sugyvenom“) – lenkų inteligentų – pramoko lenkiškai, „tačiau studentai eidavom būriu į bažnyčią giedoti lietuviškai, kad nustelbtume lenkišką giesmę. Demonstratyviai!“²⁹. Dar kitas liudijimas:

       Šalia gražių, romantiškų prisiminimų reikia papasakoti ir ne tokių malonių. Tai kova dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose. Bažnyčia nuo seno buvo lenkų tvirtovė, ypač Vilniaus krašte. <...> Tautiškas ir religinis lenkų šovinizmas buvo begalinis.
       Štai ir tada, 1940 metais, kraštas tvarkėsi, susikūrė lietuviškos įstaigos, buvo jau gana pilnos parduotuvės, bet bažnyčioje viešpatavo lenkai. Vyskupas Jalbžikovskis, atkaklus lietuvybės priešas, nėjo į jokias derybas, neleido laikyti lietuviškų pamaldų. Reikėjo patiems jas atsikovoti. To daugiausia ėmėsi studentija. Tiki ar netiki, o eiti į bažnyčią buvo patriotinis reikalas. Ir giedoti lietuviškai. Daugiausia kovos vyko Katedroje. Prieš prasidedant pamaldoms, pilnoje bažnyčioje lietuviai užtraukia „Pulkim ant kelių“. Lenkai grūdasi iš bažnyčios. Kartais kunigas, net jau išėjęs prie altoriaus, grįžta atgal į zakristiją. Susidaro sumaištis, net susistumdymas. Pamaldos išyra. Kitą kartą net mišių viduryje pradeda lietuviai giedoti lietuvišką giesmę, lenkai tuojau lekia iš bažnyčios. Ir taip visose bažnyčiose. <...>
       Negaliu pasakyti, kad labai geromis priemonėmis buvo atkovotas lietuviškumas bažnyčiose, bet kitokia „kalba“ nebuvo suprantama. Tai tradicinė lietuvių ir lenkų „kalba“³⁰ (P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė).

       Atrodo, kad „bažnyčių atlietuvinimą“ studentai suvokė ne tik kaip svarbią, bet ir kaip smagią užduotį. Giedojimas bažnyčiose ne tik turėjo aiškų patriotinį tikslą, bet apskritai teikė vienybės ir savo galios pojūtį, ypač karo metais (pažadintos bombos, naktį nukritusios prie dabartinės Švietimo ir mokslo ministerijos, E. Kuosaitė su drauge bėga į Tauro bendrabutį – būryje atrodo saugiau). Teodora Šomkaitė, rašydama apie karo metus (studijavo lituanistiką), taip pat mini vienijantį giedojimą:

       Buvo malonu stebėti, kaip bažnyčioje ar Aušros Vartuose stovi šalia tikinčio netikintis, ir galinga giesmė sklinda į Vilniaus gatves³¹.
       Bažnyčioje ir tikintieji, ir netikintieji giedodavome: „Išgelbėk nuo priešo baisaus“³².
       Miesto grožis kontrastavo su žmonių skurdu, kuris kaimuose buvęs dar gilesnis. D. Rutkutė, važinėjusi karo metais su „Vaidilos“ teatru, pasakoja:

       Baisaus skurdo prisižiūrėjau Vilnijos krašte, kokio mūsų šiaurės Lietuvos kaime su žiburiu nerastum. Bet žmonės sutikdavo širdingai. Tik mes patys kartais pabėgdavom nuo svetingumo, išvydę trachomos išgraužtom akim vaikus, perdžiūvusias senes purvinų skudurų guoliuose… O vaidindavome tokiose ankštose patalpose, kad patys jauniausieji žiūrovai, pasidėję smakriukus ant mažutės scenos krašto, čiupinėdavo pamėlusias nuo šalčio mano blauzdas, kruopščiai atrišinėdami batraiščius³³.
      Cz. Miłoszas teigė, esą jauni lietuviai greit įsitikino, „kad mokyklinės pamokos apie Vilniaus lietuviškumą nebuvo tiesa“³⁴. Jis teisus ir drauge ne: atrodo, jog „jaunosios škotės“ (ir „škotai“) tikrovės komplikuotumo nesuvokė, nepriėmė – veikiami Vilniaus atgavimo ir jaunystės entuziazmo³⁵. Gali būti, kad neišvengiamo karo nuojauta skatino išgyventi akimirką visu intensyvumu, džiaugtis dabartimi (apie būsimą karą kalbėta „net ir tarp mergaičių“ (E. Kuosaitė)). Beje, apie karo artėjimą svarsto dar 1932 m. išėjusio Antaninos Gustaitytės-Šalčiuvienės romano herojės, besikaitindamos pajūryje³⁶. Galbūt tai vienas iš tų momentų, kai norima priimama už tikra? Vilnius, kaip Lietuvos sostinė ir lietuviško universiteto miestas, „škotėms“ atrodė savaime suprantami dalykai³⁷. Veikiausiai atvykėlių akis pirmiausia sustodavo ties atpažįstamais savos valstybės ženklais (tarp svarbiausių įspūdžių iš ekskursijos Vilniun 1940-aisiais, užbaigus mokslo metus, Janinos Dambrauskaitės atmintis išsaugojo savų policininkų vaizdą: aukšti, gražūs, užkalbinti atiduodavo pagarbą ir sakydavo: „Klausau jūsų“; ekskursantės moksleivės buvo įspėtos paklydus klausti kelio tik jų – vietiniai lenkai galį tyčia paklaidinti)³⁸. Pokyčiai, kurie lenkams atrodė tragedija (Lenkija okupuota vokiečių, dalį žemių priglaudė rusai ir atidavė Lietuvai bei Tarybų Ukrainai), lietuviams atrodė kitaip. Jaunųjų „škočių“ atsiminimuose džiaugsmas persveria grėsmės nuojautą:

       Kad ir neaiški, grėsminga nuojauta tvyrojo visoje šalyje, supratome, kad niekas veltui neduodama (tuojau pasklido toks dvieilis: „Vilnius mūsų, o mes rusų“). Tačiau džiaugsmas buvo toks didelis! Sunku buvo patikėti, kad išsipildė visos tautos svajonė³⁹ (P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė).

       Vilnius savo didingumu bei įvairove taip grožė [gožė? – S. D.] visa, kas palikta gimtajame mieste, jog išblėso ir sovietų kariuomenės įžengimo nutraukta mūsų abitūros šventė birželio 15 dieną <…>. Nei kariuomenės, nei kokių rusų neegzistavo pirmuosiuose mano Vilniaus įspūdžiuose⁴⁰ (D. Rutkutė).

       D. Rutkutės pirmasis Vilniuje aplankytas teatras – lenkų „Liutnia“, o „žymiąją operetės primadoną Hanką Ordonuwną mačiau ne tik scenoje, bet ir prospekte, tirštai apstotą, apkrautą gėlėmis, po milžiniška skrybėle su visa palyda plaukiančią vakarieniauti į „Bukietą“, – prisimenama su švelnia ironija ir toliau pereinama prie lietuviško teatro: „Greitai įjunkau į Romualdo Juknevičiaus vadovaujamą Vilniaus Valstybės teatrą, spalio mėnesį pradėjusį savo pirmąjį sezoną Lietuvos sostinėje, Basanavičiaus gatvėje“⁴¹. Teatras kaip nepamirštamų įspūdžių vieta pirmaisiais tarybiniais ir karo metais išskiriamas daugelyje atsiminimų, bet tas Vilnius kaip „teatrų miestas“⁴², kuris gyvavo trečiajame ketvirtajame dešimtmetyje, buvo pirmiausia lenkiškas. Nors fiksuojamas kitų kultūrų buvimas, bet jaunai moteriai, tik pradedančiai profesinę karjerą, neatrodo, kad reikia paminėti jų išnykimą. Ar tas svetimkalbis teatras išnyko tik iš autorės akiračio, ar jo visai nebeliko? Kitų tautų kultūros įvertinimas atsiranda tik žvelgiant retrospektyviai.

       „Miegok ramiai, senasai Mieste“

       Dalies VDU perkėlimas į Vilnių buvo kryptingas Lietuvos valdžios žingsnis. Profesūra, o ypač studentai, kaip tam tikras lietuviškas desantas ar lietuviška kultūrinė injekcija, atsikėlė į ką tik uždaryto lenkiško Stepono Batoro universiteto, karo metais dar veikusio pogrindyje, patalpas. Tauro gatvės bendrabutyje, kuriame vos prieš kelerius metus gyveno ir Cz. Miłoszas, A. Čipkus 1940 m. vasario 4-ąją pasižymi naująją gyvenimo vietą, paminėdamas ir lenkišką pavadinimą: „Štai aš ir Vilniuje. Apsigyvenau studentų bendrabučio (buv. Dom akademicki) Tauro 4 penktame aukšte“⁴³. Universiteto pastatų grožis – dalis Vilniaus:

       Toks pat buvo Universitetas – apytuštis, tykus, viliojantis kiemais, laiptais, klaidžiais koridoriais, skliautuotomis auditorijomis. Atviri buvo vartai, durys <...>. Tik sovietmečiu pradėta viską rakinti, ir Universitetas prarado gyvą, natūralų ryšį su miestu⁴⁴ (V. Zaborskaitė).

       Suprantama, jog intensyvūs išgyvenimai – miesto atradimo euforija, paskui sovietų okupacija ir karas – atsiliepė studijoms:

       Universitete, deja, nebuvo kas priverčia įsisavinti studijavimo taisykles. Studijoms, be to, siaubingai trukdė Vilnius… Ne sykį, eidama universitetan, sustodavau ties kokia dar nematyta detale, susižavėdavau kokia charakteringa įdomybe ir nuklysdavau – gilyn, gilyn į vis dar nepažintą miestą, kuris tais metais lūžo nuo prekių, nuo vyninių, valgyklų, kavinių ir restoranų gausybės!⁴⁵ (D. Rutkutė).

       Buvau linksma, iš paviršiaus gan nerūpestinga, į studijas per daug nesigilinau. Studijos tada buvo lyg ir ne studijos. Vokiečių okupacijos metais studentai buvo persekiojami, dauguma bandė įsidarbinti, kai kurie rašytojai išvyko kaiman, provincijon⁴⁶ (J. Švabaitė).

       Dienos ėjo... su mūsų nuolatinėm ekskursijom į gamtą, ilgais pasivaikščiojimais <...>. Tačiau artėjo ir egzaminų sesija. O tai bent man nebuvo per daug linksmas dalykas, nes žiemą ne per uoliausiai lankiau paskaitas. Ypač daug jų praleidau pavasarį. Nors universitetui, jo seniesiems rūmams jaučiau ypatingą pagarbą. Be galo patiko skliautuotos auditorijos, ilgi koridorių labirintai, romantiški kiemai kiemeliai, vynuogėm apsiraizgiusios mūrinės sienos, kontraforsai, nišos, kolonos. Viskas taip dvelkė senove, ilgaamže istorija, dar Jėzuitų akademijos dvasia. <...> Egzaminams ruošiaus, žinoma, iš pasiskolintų užrašų⁴⁷ (P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė).

       Atkreipkime dėmesį, kad P. Aukštikalnytei-Jokimaitienei universitetas siejasi su Jėzuitų akademija, bet S. Batoro universitetas neminimas. V. Kubilius, remdamasis atsiminimais (nuorodos į A. Nykos-Niliūno, V. A. Jonyno tekstus), rašo, jog literatų grupelė naktimis „vaikšto Antakalnio kalvomis ir miškeliais, kaip kitados filomatai“⁴⁸, bet ne kaip Akademinio bastūnų klubo, kuriam priklausė ir Cz. Miłoszas, iškylautojai. Šimtametė istorija gyvesnė už artimiausią praeitį.
       V. Zaborskaitė po daugelio metų apibendrins:

       To meto Vilniaus lietuvių kultūra didžiąja dalimi buvo universitetinė. Didelę lietuvių visuomenės dalį sudarė su Universitetu susiję žmonės – profesūra, studentai. <…> Kaip kultūra funkcionavo multikultūriniame Vilniuje, reikėtų specialiai patyrinėti. Aš ją anuomet mačiau kaip grynai lietuvišką, neišeinančią iš savo etninių ribų. <…> Lietuviai čia užėmė ne tik natūraliai dominuojančią poziciją, bet ir privilegijuotą: galėjo studijuoti ir dirbti tik lietuviai – per aukštosios mokyklos slenkstį nevalia buvo peržengti lenkams, jau nekalbu apie žydus⁴⁹.
      Kitų kultūrų pasigendama tik praėjus keliems dešimtmečiams. E. Kuosaitė prisimena, jog iki karo anglistiką drauge su ja studijavo daug žydų. Bet jaunųjų „škotų“ pasaulis – gana uždaras ratas, privilegijuotas ir savim tesidomintis, sau pakankamas, kyląs iš jaunystės egocentrizmo, savęs sureikšminimo, bet iš dalies ir suformuotas ideologijos, už regos lauko paliekančios viską, kas vyksta ne lietuvių kalba ir ypač atmetant tai, kas susiję su lenkais, Lenkija (XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvybės įtvirtinimas vyko per atsiskyrimą nuo lenkybės).
       Sovietų okupacijos, karo tikrovė egzistavo tarsi šalia:

       Jaunystė yra jaunystė, ir visi „naujo gyvenimo“ baisumai mūsų tarsi nelietė⁵⁰ (P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė).

       Bėgdami universitetan, kartkartėmis pastebėdavom nebe žmonių, bet skeletų kolonas su geltonomis žvaigždėmis ant nugarų, nusukdavom pilnas siaubo akis nuo vėjo plaikstomo pakaruoklio Katedros aikštėje, virpėdavom šaltose, nekūrentose auditorijose ir bendrabučiuose, o valgyklose maitindavomės arklienos kotletais. <...> O jaunimo gaudynės reicho darbams!⁵¹ (P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė).

       Žmogiška gynybinė reakcija – nusukti akis nuo žiaurumo ir mėginti gelbėtis intensyviu dvasiniu, kultūriniu gyvenimu. Karo meto tikrovė atsiminimuose dažniausiai atsiskleidžia per kasdienybės išgyvenimus. Tada Vilniuje viešėjusiai gimnazistei nuo Želvos įsiminė Basanavičiaus gatvėje, prie cerkvės, gazonuose vilniečių auginamos bulvės⁵². Studentėms įsiminė kuro stygius, prastas maistas, komendanto valanda, tamsa gatvėse, universiteto uždarymas bei jo veikla pogrindyje. Arklienos kotletai minimi daugelyje atsiminimų – kaip gyvenimo pusbadžiu simbolis; apie maistą rašoma, kai jo stokojama (nors tą stoką sunku lyginti su badu tremtyje, aprašytu Dalios Grinkevičiūtės).

       Mylėjau gamtą, draugus, lankiau apylinkes, mažai rašiau, bet skaičiau daug. Tarp darbo ir paskaitų – „Valgy“ užkąsdavau (kur dabar „Neringos“ kavinė). Karo metu su „kortelėm“ – pusbadžiai, tekdavo ir arklienos kotletų^53... (Alė Rūta).

       Atsimenu, Bronius [Krivickas – S. D.] atsiveždavo iš kaimo raudonųjų burokėlių stiklainius, pasidėdavo juos spintelėje. Atrodė man, kad tik jais ir maitinosi. Valgykloje tik tie stammgerichtai⁵⁴ (J. Švabaitė).

       Kultūrinė to meto veikla – plati tema, todėl stabtelėsiu tik ties vienu aspektu, susijusiu su tolesne literatūros raida. Ne bet kas, o vienintelė savo kartos literatų vyrų pripažinta jaunoji poetė – P. Aukštikalnytė – rašo apie pasisėdėjimus pas Vytautą Mačernį: „Vyrukai rodydavo savo išmintį ir gražbylystę, humoristinius sugebėjimus, o mums, merginoms, telikdavo klausytis, stebėtis, žavėtis“⁵⁵. „Šatriją“, kaip ir kitas draugijas, oficialiai uždarė sovietai; Vilniuje ji veikė jau tik kaip siauras ratas, daugiausia lituanistų, kurį profesorius V. Mykolaitis-Putinas kviesdavosi į namus⁵⁶. Alė Rūta prisimena tokį savo poezijos įvertinimą: „Kalbėjo ir profesorius: „Na, kolege Nakaite, gerai, rašykit! Tiktai kam taip liūdnai? Juk jūs tokia dar jauna! Kam to liūdesio?“⁵⁷.
      Merginų poezijai pesimizmas nedera net karo metais? (Apskritai, kaip prisimena P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė: „Putinas į merginas žiūrėjo su maža, vos pastebima paniekos gaidele“⁵⁸.) Sužibo V. Mačernio žvaigždė (jis dažniausiai minimas atsiminimuose kaip romantinis karo metų poeto etalonas), susiformavo jo legenda (Putinas rituališkai jį „įšventina“ į tikrus poetus, – šis epizodas kartojasi daugelyje atsiminimų). „Niekada apie lietuvių meno kūrėjus ir kultūrininkus nebuvo rašoma tiek daug, su tokia pagarba, kaip dabar“⁵⁹, t. y. karo metais, – teigia V. Kubilius. Moterims sunku patekti tarp pagerbtųjų, juoba tokiu „nemoterišku“ metu. Viena kita pasirodo literatūros vakaruose, vienos kitos eilėraščiai išspausdinami periodikoje, bet solidžiausiuose meno leidiniuose beveik nėra originaliosios moterų kūrybos (penkiuose „Kūrybos“ numeriuose – tik Gražinos Tulauskaitės publikacija ir Marijos Alseikaitės, Julijos Maceinienės straipsniai), „Varpų“ almanachuose – po vieną H. Lukauskaitės eilėraštį (ir triuškinanti jauno Algirdo Juliaus Greimo recenzija apie G. Tulauskaitės rinkinį). Formuojasi tai, kas vėliau, išeivijoje, išsikristalizuos kaip žemininkų kartos hermetizmas ir vyriškas solidarumas (pageidavimas būti palaidotiems greta – kraštutinė jo išraiška).
       P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė yra iš retų moterų – ji paliko poetinį Vilniaus atradimo liudijimą:

       Autorė – tik jaunystės bičiuliams žinoma poetė⁶¹, prisiėmusi poeto žmonos vaidmenį (V. Zaborskaitė, artima bičiulė: „Jai be galo skaudėjo negalėjimas savęs realizuoti poetinėje kūryboje“⁶²). Zitos Pundziūtės kūryba išbarstyta to meto periodikoje. Daugumai jaunųjų „škočių“ Vilnius tapo privačios, ne kūrybinės, biografijos dalimi:

       Ir štai – skaidrus birželio 22-osios rytas. Sekmadienis. Einame su Eugenijumi [Matuzevičiumi] Čiurlionio gatve. <…> Tik staiga – trenksmas! <…> O nuo kalniuko ties liuteronų kapinėmis – visa taip aišku, lyg spalvotame sapne. Į Vingio pusę, barškėdamas atdaru galu, kaip išprotėjęs lekia sunkvežimis. Kraujo klane ten padriektas vyriškis, galbūt kareivis, kurio galva tabaluojasi į šonus... Toks vienišas, toks svetimas po žydriausiu dangumi, kad nors kauk! <...> Ar buvome persigandę? Nežinau. Eugenijus sugalvojo priesaiką Dievui: jei liksime gyvi, sukursim pavyzdingą šeimą⁶³... (D. Rutkutė).

       Alė Rūta susituokė Šv. Jonų bažnyčioje, Julija Švabaitė – Aušros Vartuose:

       Kai ištekėjau 1944 metais, jis [Krivickas – S. D.] buvo mano pabroliu Aušros Vartų koplyčioje. Ir dabar, kai pasižiūriu į tą vestuvinę fotografiją, Bronius stovi nuo viso būrio lyg atsiskyręs, susimąstęs, vienišas... Ten ir Pranutė, Hortenzija, Danguolės Jackevičiūtės sesuo, Zita Pundziūtė... Kur jie visi dabar?⁶⁴
       Taigi kokie jų likimai?
       Dalis merginų, kurių atsiminimai atspindi XX a. vidurio tragizmą ir grožį, Vilniuje gyveno ir po Antrojo pasaulinio karo – mokslininkės V. Zaborskaitė, E. Kuosaitė-Jašinskienė, P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė, aktorė, diktorė, teatrologė D. Rutkutė. Tik tos, kurios emigravo, tapo rašytojomis, nors ir retai minimomis – Alė Rūta, J. Švabaitė. Akivaizdi praraja tarp nepriklausomoje Lietuvoje išaugusios kartos moterų aspiracijų ir „nesusiklosčiusių“ kūrybinių likimų jau domina tyrinėtojus: mokykloje auklėtos kaip lygios su vyrais, universitete jos laikytos mūzomis, o ne kūrėjomis, vėliau visiškai marginalizuotos⁶⁵. Alės Rūtos romane „Vargingos tėvynės vaikai“ pakartojami svarbiausi atsiminimuose šmėsčiojantys Vilniaus epizodai: sovietų okupacija, giedojimas bažnyčiose su studentais („Valė patirdavo tikrą pasitenkinimą, beveik ekstazę, kai jie pergalėdavo lenkes moterėles, jų negarsų giedojimą. Tada nebegalvodavo apie garbę Dievui? Svarbiausia buvo – nugalėti“⁶⁶), studijos universitete iki uždarymo, „Valgis“ Gedimino gatvėj („valgykloj net arklienos kotletų pristinga“⁶⁷). J. Švabaitės „Stiklinių ramentų“ priešlapyje įspėjama: „Įvykiai ir žmonės šiame romane yra autorės fantazijos vaisius“, bet herojų studentų likimai susikryžiuoja Vilniuje okupacijos metais (šaltis, alkis, vyrukų dokumentuose ištaisytos gimimo datos, vakarais merginos persirengia senutėmis – „kad vokiečiai nepaimtų“), Gedimino kalne dailės studentės piešia peizažus („O kaip būdavo gera, jei iš karto mudvi pasitinka skaidri ryto saulė, kaip ant delno virpantys Vilniaus bokštai, graudulingai skambantys bažnyčių varpai…“⁶⁸), meldžiamasi Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, švenčiama kavinėje „po laivu“, su meile vaizduojama paprasta Vilniaus lenkė tarnaitė Jadzinka... Kunigas Virkus, išvežtas konclagerin, kaip ir kai kurie profesoriai, ir nebegrįžęs – kaip tik autorės raginimas neieškoti prototipų labiausiai ir sukelia mintį apie kun. Alfonsą Lipniūną, kurio pamokslai taip pat įstrigę daugelio jaunųjų „škočių“ atmintyje.
       „Žinai, aš tada mažai rašiau“⁶⁹, – pasakos vėliau J. Švabaitė apie studijas. Vilnius, įsirėžęs į merginų atmintį, laukė savo valandos.


²⁸ E. Kuosaitės-Jašinskienės pasakojimas.
       ²⁹ Alės Rūtos laiškas autorei 2003 m. sausio 21.
       ³⁰ J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save // Pergalė. – 1992. – Nr. 9–10. – P. 154.
       ³¹ Vilniaus universiteto uždarymas // Petras Katilius / Sudarytoja ir autorė T. Katilienė. – Vilnius: Mažoji Evelina, 2002. – P. 541.
       ³² Iš tuometinio studentų gyvenimo. – Ten pat. – P. 552.
       ³³ R u t k u t ė  D.  Mano jaunystės teatras. – P. 19.
       ³⁴ „Kai po Lenkijos valstybės padalijimo, kurį įvykdė Hitleris ir Stalinas, į Vilnių ėmė važiuoti jauni lietuviai, jie įsitikino, kad mokyklinės pamokos apie Vilniaus lietuviškumą nebuvo tiesa, nes mieste gyveno tik nežymus procentas lietuvių, jo gyventojų daugumą sudarė lenkai ir žydai“.  M i ł o s z  Cz.   Vilnius. – P. 81.
       ³⁵ Išsamiausioje vokietmečio literatūrai skirtoje studijoje daroma analogiška išvada: „Atsikėlusi kauniškė inteligentija telkėsi į savųjų būrelius, skubėjo į lietuviškos kultūros akcijas <...>. Ji menkai tesilietė su senųjų vilniečių gyvenimu (vienoje šeimoje – kelios religijos, kelios kalbos ir kelios tautybės) ir nejautė pogrindyje grumenančios priešiškumo bangos (greta Vokietijos ir Rusijos Lietuva yra tretysis Lenkijos žemių okupantas)“.  K u b i l i u s  V.   Neparklupdyta mūza: Lietuvių literatūra vokietmečiu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. – P. 127.
       ³⁶ – Tai tu manai, kad karas neišvengiamas? <...>
       – O tu manai, kad šitas milžiniškas ginklų skaičius daromas tam, kad saliutus šaudytų. G u s t a i t y t ė-Š a l č i u v i e n ė  A.  Vingiai. – Kaunas, 1932. – P. 199.
       ³⁷ Alė Rūta, ketvirtąjį dešimtmetį studijavusi Klaipėdos pedagoginiame institute, kalba apie gamtą ir draugus, bet ne apie lietuvininkus: „Studentiškų dienų prisiminimai buvo čia pat... Ryškūs, brangūs, gražūs. Girulių bendrabutis, kelionės, auditorija (aulė), biblioteka, seminarai... Iškylos. Kopose, pajūry, po miestą, po Klaipėdos kraštą... Kopų smėly įmintos gilios pėdos, pajūrio saulėlydžiai, plaukimas prieš bangas... Dainos Girulių miške...“.  A l ė  R ū t a.  Tarp ilgesio ir tėviškės. – P. 154.
       ³⁸ J. Dambrauskaitės-Gudavičienės pasakojimas, užrašytas D. Gudavičiūtės. Klaipėda, 2003 m. balandžio 2 d.
       ³⁹ J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save // Pergalė. – 1992. – Nr. 9–10. – P. 149.
       ⁴⁰ R u t k u t ė  D.  Mano jaunystės teatras. – P. 5.
       ⁴¹ Ten pat. – P. 6.
       ⁴² Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. – P. 193.
      ⁴³ N y k a - N i l i ū n a s  A.  Dienoraščio fragmentai 1938–1975. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 30.
       ⁴⁴ Z a b o r s k a i t ė  V.  Kultūra kaip gyvybės forma mirties kontekste. – P. 520–521.
       ⁴⁵ R u t k u t ė  D.  Mano jaunystės teatras. – P. 6.
       ⁴⁶ Š v a b a i t ė  J.  Kas susikaupė neramioj širdy // Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje / Sudarė R. Pakalniškis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 146.
       ⁴⁷ J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save // Pergalė. – 1992. – Nr. 11. – P. 120.
       ⁴⁸ K u b i l i u s  V.  Neparklupdyta mūza... – P. 126.
       ⁴⁹ Z a b o r s k a i t ė  V.  Kultūra kaip gyvybės forma mirties kontekste. – P. 522–523.
       ⁵⁰ J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save // Pergalė. – 1992. – Nr. 11. – P. 120.
       ⁵¹ J o k i m a i t i e n ė-A u k š t i k a l n y t ė  P.  Tai buvo seniai… – P. 125.
       ⁵² J. Dambrauskaitės-Gudavičienės pasakojimas.
       ⁵³ Alės Rūtos laiškas autorei 2003 m. sausio 21.
       ⁵⁴ Š v a b a i t ė  J.  Kas susikaupė neramioj širdy. – P. 147.
       ⁵⁵ J o k i m a i t i e n ė-A u k š t i k a l n y t ė  P.  Tai buvo seniai… – P. 124.
       ⁵⁶ E. Kuosaitės-Jašinskienės pasakojimas.
       ⁵⁷ A l ė   R ū t a. Nupūskime raudonas dulkes // Poezijos kryžkelės. – P. 93.
       ⁵⁸ J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save // Pergalė. – 1992. – Nr. 9–10. – P. 147.
       ⁵⁹ K u b i l i u s  V.  Min. veik. – P. 94.
       ⁶⁰ A u k š t i k a l n y t ė-J o k i m a i t i e n ė  P.  Sugrįžimai: Eilėraščiai 1938–1966. – Vilnius: Laukas, 1993. – P. 26.
       ⁶¹ „Su Pranute labai draugavom. <…> Ji ne tik gimnazijoj, bet ir tada Vilniuje rašė gerus eilėraščius. <…> Kai 1974 m. svečiavausi pas Jokimaičius, mažam draugų būry jų sūnus paskaitė Pranutės eilėraščių. Labai geri! Sakau, Pranute, išleisk knygą. O ji: kas dabar man juos išleis! Sakau, gal padėtų Eugenijus“.   Š v a b a i t ė  J.  Min. veik. – P. 147.
       ⁶² Z a b o r s k a i t ė  V.  Jausmo ir nuotaikų poezija // Tarp istorijos ir dabarties. – P. 372.
       ⁶³ R u t k u t ė  D.  Min. veik. – P. 13.
       ⁶⁴ Š v a b a i t ė  J.  Kas susikaupė neramioj širdy. – P. 147.
       ⁶⁵ P o c i ū t ė  R.  Marginalijų poezija // Poezijos pavasaris'98. – Vilnius: Vaga, 1998.
       ⁶⁶ A l ė   R ū t a. Vargingos tėvynės vaikai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000. – P. 187.
       ⁶⁷ Ten pat. – P. 282.
       ⁶⁸ Š v a b a i t ė  J.  Stikliniai ramentai. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1985. – P. 34.
       ⁶⁹ Š v a b a i t ė  J.  Kas susikaupė neramioj širdy. – P. 146.