Jau pusšimtis su viršum metų praslinko nuo to laiko, kai lankiau tą mokyklą. Mėginu prisiminti tuos jaunystės metus, kai gyvybe pulsavo gyvenimas, kai kupinas lūkesčių troškau šviesios ateities. Tačiau sulaukus žilo plauko ir atminčiai susilpnėjus, daug kas išblėso. Priešais save tematau griuvenas, kaip archeologas kapstausi jose, norėdamas iš jų atstatyti tą praeitį.
       Primintinas mano kelias į tą mokyklą. 1918 m. gruodžio pabaigoje, išlaikęs Marijampolėje egzaminus į II klasę ir joje pasimokęs pusmetį, buvau perkeltas į III klasę. Joje pasimokęs vėl tik pusmetį ir sužinojęs, kad Naumiestyje nuo 1919 m. pradžios steigiama progimnazija, išlaikiau čia egzaminus į IV klasę. Dėl mažo mokinių skaičiaus ta klasė nebuvo atidaryta. Tad, atsiėmęs išlaikytų egzaminų pažymėjimą ir nenorėdamas grįžti į Marijampolės III klasę, gyvenau tėviškėje.
       1919 m. rugsėjį su tuo pažymėjimu įstojau į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos IV klasę ir čia mokiausi iki 1922 m. lapkričio mėn.
       Man, atvykusiam iš kaimo, to meto Vilkaviškis atrodė didmiestis. Miesto centre dominavo keturkampė aikštė, grįsta stambiais akmenimis, kuria ratams važiuojant bildėjo. Tiesios gatvės, cementiniai šaligatviai, dviaukščiai mūriniai namai, pro kuriuos sklido elektros šviesa, priminė man kultūros ir šviesos židinį.
      
Tėvas mane apgyvendino našlės Juraitienės bute drauge su bendraklasiu Antanu Vasiliausku1  ir su Albinu Kilikevičiumi2, besimokančiu III klasėje.
       1919. IX. 1 atvykau į mokyklą. Mūsų vyriausiajai klasei paskirta nedidukė, bet pati jaukiausia kampinė saulėta patalpa. Man vasaros metu gerokai žagre ir dalgiu tėviškėje padirbėjusiam, klasės sienos švytėjo, pro langus plieskė saulės spinduliai, išsirikiavę suolai tarytum kvietė – prašom.
       Mokyklos varpelis paskelbė mokslo pradžią.
Į klasę pirmas įėjo simpatiškas, su besišypsančiais ūseliais direktorius Stepas Vaitkevičius3, mus pasveikino ir linkėjo, kad mes, vyriausios klasės mokiniai, būtume visiems mokiniams pavyzdžiu ir mokyklos garbe. Bendraklasiai didžiavosi ir galėjo prisiekti mokyklos neapvilsią.
       Marijampolėje mokęsis berniukų klasėje, o dabar patekęs į mišrią, drauge su mergaitėmis, pajutau šilimą ir jaukumą. Jos buvo susėdusios kraštinėje suolų eilėje ir į jų pusę mano žvilgsnis krypo. Jų buvo septynios. Visų pirma paminėtina kukli, nedidukė, apskritukė, būsimoji poezijos lakštingala Salomėja Bačinskaitė.
Jos draugė išstypus į aukštį, labai rimto veido Uršulė Jasulaitytė4. Abi sėdėjo pirmame suole, tarsi pasiryžusios visoms draugėms skinti kelią. Antrame suole patogiai įsitaisiusi žydėjo gražiosios lyties pažiba, Vilkaviškio gydytojo dukra Kazė Kudirkaitė; šalia jos kiurksojo nepatrauklaus veido, lyg nustelbta pakelės gėlė M[arcelė] Unguraitytė5. Trečiame suole sėdėjo dručkė storomis kasomis, šypsojosi kaip svočia mano žemietė Antanina Jasaitytė, o šalia jos – liesutė, su pašiauštu plaukų kuodu ir kaip jaunamartė bailiai dairėsi [Elena] Povilaitytė. Paskutiniame suole lyg pamiškėje pasimetusi raudo ir jaudinosi [Marija] Tumosaitė.
       Į IV klasę, be manęs, susirinko 13 berniukų. Pirmiausia prisimintini du klasės žymūnai:
Pijus Glovackas (tuo metu vadinamas Glavecku), kairiųjų pažiūrų mokinių vadas6, ir Antanas Vasiliauskas, ateitininkų šulas. Abu savo aukštu ūgiu, inteligentiška išvaizda ir išsilavinimu klasėje dominavo. Pirmame suole sėdėjo judrus kaip gyvsidabris Stasys Miščikas7 ir karštuolis Stasys Matulevičius. Nors buvo mažiausi, bet klasėje didžiausi „kertukai“. Paniuręs, kaip Kainas nepatenkintas Juozas Šlekys8 ir dabita, pakeltais sparnais Andrius Koniuchovas9. Trečiame suole įsitaisė du kontrastai: energingas, niekam nenusileidžiąs Stasys Kudirka10 ir lėtabūdis, lėtakalbis Stasys Balsys11. Už jų stiebėsi du debiutantai: su pensnė Petras Strimaitis12 ir su balta apykakle, kregždute parišta, Jonas Unguraitis13. Dar paminėtini bespalvis Pečiulis14, irzlys Kizlaitis15 ir ištįsėlis, keturkampiško veido Alfonsas Kulvinskas16.
       Vėlesniais mokslo metais iš kitų mokyklų įstojo į mano klasę daugiau berniukų.


       M o k y t o j a i

       Atsiminimų autoriai daugiau ar mažiau atsimena savo mokytojus. Tie mokytojai, kurie dalyką dėstė įdomiai, bendravo su mokiniais, davė naudingų patarimų, ugdė jų savarankiškumą, atskleidė jų glūdintį talentą, visada minimi su meile ir pagarba. Būna ir tokių mokytojų, kurie iš atminties išblanksta taip, kad net užmirštamos jų pavardės.
       Geriausiai savo mokytoją galima pažinti bendraujant dalykiniuose būreliuose, susirinkimuose, išvykose ir kituose užklasiniuose renginiuose. Tokių progų Vilkaviškio gimnazijoje beveik nebūdavo. Mokinys su mokytoju čia tiesiogiai susidurdavo tik pamokų metu. Todėl jo asmenybė daugiau ar mažiau išryškėdavo tik pedagoginiu atžvilgiu.
       STEPAS VAITKEVIČIUS, direktorius, dėstęs matematiką, fiziką, chemiją, kosmografiją, na ir ėjęs gimnastikos mokytojo pareigas. Darbo turėjo per akis. Dėstė svarbius dalykus. Nors jis neieškojo metodinių naujovių, bet savo dalykus dėstė aiškiai, suprantamai. Negirdėjau ir kitų mokinių nusiskundimų. Mėginu apibūdinti vieną kitą jo pamoką, iš kurių išryškėja kaip mokytojas ir žmogus.
       Šių dienų vidurinė mokykla be sporto neįsivaizduojama. Mokiniai serga sporto aistra, ne vienas mokslą laiko antraeiliu dalyku, mokytojai gerus sportininkus proteguoja ir laiko mokyklos garbe. Šiandien kiekvienoje mokykloje išsijuosę darbuojasi vienas ar du mokytojai sportininkai, specialiai aukštųjų mokyklų paruošti.
       Nieko panašaus Vilkaviškio gimnazijoje nebuvo. Čia mokiniai neturėjo sviedinio, slidžių, sporto aikštės. Vis dėlto savaitiniame pamokų tvarkaraštyje buvo įrašyta viena pamoka „fiziniam lavinimui“. Tą „kultūrą“ teko dėstyti pačiam direktoriui. Jis mankštindavo tik berniukus, mergaitės tuo metu rankdarbius siuvinėdavo. Čia niekas neįsivaizdavo, kad mergaitės ilgais sijonais ir katalikinėje mokykloje sportuotų.
       Šeimenos ir Vilkaujos upelių santakoje, prie pat mokyklos, buvo nuokalni ir nutreplenta pievutė, kurios pakraščiais kerojo dilgėlynai ir varnalėšos. Joje atlikdavome tą mankštą. Mes tos pamokos laukdavome, nes tai būdavo tikro poilsio valandėlė. Nereikėdavo vien kelnaitėmis ir marškinėliais prakaituoti. Jeigu būtų reikėję taip pasirodyti vyrams, kai kuriems įkopusiems į trečiąjį dešimtmetį, tai būtų drovu mergaičių akivaizdoje. Tad sportavome su pilna apranga.
       Paskambinus jau mes aikštelėje laukdavome savo trenerio. Jam nebuvo reikalo skubėti, lėtute prie mūs prisiartindavo ir ramiai paprašydavo eilute išsirikiuoti. Buvo jis reiklus, vis reikalaudavo rikiuotis pagal ūgį – priekyje didieji, gale atsidurdavo mažieji. Su manimi būdavo vargo, kol pagaliau įterpdavo maždaug į eilės vidurį. Eilė tapdavo panaši į geometrinę liniją, kaip nulieta.
       Po šio netrumpo, bet reiklaus pasiruošimo poromis sustoję ir gavę komandą – žengte marš, koja į koją pasivaikščiodavome ratu. Jo viduryje stovėdamas direktorius skaičiuodavo – viens, du. Niekad, regis, netekdavo visiems pabėgėti, nes mes juk nebuvome išprotėję.
       Pažygiavę be priekaištų, vėl sustoję eilute, laukdavome tolimesnių numerių. Direktorius pasitempdavo, rankas į šonus įremdavo, tai vieną, tai antrą koją kilsteldavo, į šalis pasikraipydavo, kiekvieną judesį aritmetikos skaičiais užakcentuodamas. Mums tekdavo tą nelengvą užduotį atlikti ir savo sustabarėjusius liemenis pramankštinti.
       Daug būdavo įdomiau, kai gaudavome progos savo individualius gabumus parodyti. Direktorius iš kišenės išsitraukdavo specialiai mums pritaikytą virvutę. Ją dviem mokiniams ištiesus ir pakėlus, kitiems tekdavo „per virvutę“ šokti. Mes reikalaudavome, kad direktorius parodytų, kaip per ją šokti. Tačiau jis tik delnu nuo savo ūselių nubraukdavo šypseną. Mes šokdavome ir nėrėmės iš kailio. Direktorius po kiekvieno šuolio siuvėjo metru pamatuodavo aukštį ir pranešdavo rezultatus. Aukščiausiai iššokdavo Juozas Šlekys, mergaičių vadinamas „Kainu“.
       Ta sporto valandėlė baigdavosi šokimu į tolį. Tas pats metras taip pat fiksuodavo pasiekimus. Stebėdavomės S. Miščiku ir S. Matulevičiumi, tais mažais gaidukais, sukertančiais ilgakiškius. Smagiausią juoką sukeldavo ilgis Kulvinskas, kuris po kiekvieno šuolio griūdavo, nosimi žemę paardavo ir kartais paragaudavo dulkių.
       Klasės žymūnai P. Glovackas ir A. Vasiliauskas, bijodami tokios kompromitacijos, liovėsi lankę tokias pamokas. Direktorius nė karto nekėlė jiems pastabos.
       S. Vaitkevičius, kaip minėjau, dėstė tiksliuosius mokslus. Mokyklose jie būdavo laikomi sunkiausi ir svarbiausi, dėl kurių ne vienam tekdavo su mokykla atsisveikinti. Gerai atsimindamas Marijampolės aritmetikos mokytoją Radušį, vadinamą tironu, siautėjusį kuolais ir dvejetais, ir čia dėl to būgštavau.
       Nieko panašaus čia nebuvo, niekas iš tų dalykų negaudavo pataisų. S. Vaitkevičius tuos dalykus gerai mokėjo, dėstydavo suprantamai, algebros formules, geometrines figūras švariai braižė. Tik metodiniu atžvilgiu būdavo tas trūkumas, kad, mokiniams nespėjus užrašyti, greitai nuo lentos viską nutrindavo. Tad reikėdavo atidžiai klausyti ir greitai užsirašyti.
       Tik S. Bačinskaitei tie dalykai būdavo sunkiausi ir nuobodžiausi. S. Vaitkevičius lentoje braižo formules, o ji, nors parėmus ranka veidą, nuo jų nenuleidžia akių, bet mato įdomesnį pasaulį.
       Fiziką dėstydamas jis pasinaudodavo pavaizdumo priemonėmis. Ypač jis kėlė elektros šlovę. Į klasę atsinešdavo elektros mašiną, akumuliatorių, vielų. Būsimasis „inžinierius“ Kulvinskas, lyg pakilęs į septintąjį dangų, sukdavo mašinos ratą ir vielomis paleisdavo elektros srovę. Tos srovės veiklą leisdavo patikrinti mokiniams. Atsargūs mokiniai pirštus tik kyšteldavo prie vielų ir atšokdavo.
       Atsimenu S. Bačinskaitę, panorusią tą jausmą patirti. Ši tyli ir abejinga klasėje mergytė, srovės purtoma, džiūgavo, šokinėjo, jos akys spinduliavo, lyg būtų vidiniai, hermetiškai uždari jos jausmai išsiveržę aikštėn. Jos vidinis jausmų pasaulis buvo impulsyvus, tik reikėdavo progų jiems pasireikšti.
       Apskritai kalbant, S. Vaitkevičius buvo geraširdis, taktiškas, neužgaulus, jausdavo pasitenkinimą, kai mokinys gerai atsakinėdavo.
       Savo politinių pažiūrų mokiniams neatskleisdavo.
J. Juraitis17, nuo 1923 m. buvęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, savo atsiminimuose pažymi, kad jis, baigęs Varšuvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, kun. V. Vaičiulio18 rekomendacija buvo paskirtas laikinai eiti direktoriaus pareigas, nors jo „socialdemokratinės nuotaikos niekam nebuvusios paslaptis“.
       Reikia pasakyti, kad jis aukštąjį mokslą baigė ne Varšuvoje, o Peterburge. Mokykloje mokiniams viešų paskaitų bei pranešimų ideologiniais klausimais nėra skaitęs ir savo socialdemokratinių pažiūrų nėra atskleidęs. Vis dėlto neabejojamai buvo liberalas. Su „Žiburio“ draugija palaikė tik oficialius, su gimnazija susijusius ryšius. Bažnyčios mokinių pamaldų metu nelankė. Mokyklos ateitininkus ir kairesniųjų pažiūrų mokinius vienodai traktavo.
Kapelionas Dailidė19 kairesniuosius mokinius iš sakyklos smerkė ir keikė, mokytojų posėdžiuose kildavo griežtesni idėjinio auklėjimo klausimai, tačiau direktorius, nepaisydamas tų priekaištų, mokinius vertino tik pagal jų mokslą.
       Vienas faktas ryškiai apibūdina direktorių. 1922 m. balandžio pabaigoje komjaunuolis P. Glovackas Vilkaviškio žvalgybos buvo suimtas ir apie dvi savaites kalinamas. Mokytojų posėdyje klerikalas Dailidė priekaištavo direktoriui dėl tokio idėjinio abejingumo ir reikalavo P. Glovacką iš mokyklos pašalinti. Tik direktoriaus pastangomis jam tebuvo sumažintas elgesio pažymys.
       Mokiniai sužiuro į mokyklon grįžusį P. Glovacką. Jo bendraminčiai abejingai, kiti pašaipiai sutiko. Tik gražuolė Kazė Kudirkaitė, kuriai politika rūpėjo kaip pernykštis sniegas, palaikė jį kaip įdomų kavalierių, teikėsi klasėje pakalbinti, ir S. Bačinskaitė, giliai tikinti ateitininkė, pamačiusi jį, smalsiai sujudo. Matyt, jai tas bedievis atrodė kaip pasakiškas karaliūnas, galįs išvaduoti užburtą karalaitę, tai rodo, kad joje slypėjo aštrūs prieštaravimai, kad gyvenimo pilkybėje troško šviesių, didingų asmenybių. Tokia pasaulėjauta pateisina ir jos kelią į „Trečią frontą“.
       Direktorius susierzinęs įėjo į klasę ir viešai pranešė apie elgesio sumažinimą. Klasėje nepaprasta tyla. P. Glovackas nežinia kokia dingstimi paklausė, už ką. Direktorius, matyt, prisiminęs posėdžio nemalonumus, išraudo, susinervino ir šūktelėjo: „Už ką… už ką… pačiam turėtų būti geriausiai žinoma!“ Jis visų akivaizdoje nepasmerkė kaltinamojo pažiūrų ir pradėjo dėstyti savo dalyką.
       Man nesuprantama, kodėl šis padorus asmuo tarybiniais metais buvo išvežtas į Sibirą ir tenai žuvęs.
       ŠAKELĖ PUIŠYS, inspektorius, įdomiausias iš visų mokytojų. Jis mokykloje pasirodė man besimokant V klasėje. Niekas nežinojo jo kilmės, kokiu keliu atsidūrė į Vilkaviškį nei jo mokslo. Sklido kalbos, kad jis tėra mokęsis kunigų seminarijoje. J. Juraitis jį apibūdina kaip judrų, greitą, visur spėjantį, apsikrovusį visuomeniniu darbu, žymiausią ateitininkų globėją.
       Mokiniai jusdavo, kad į pamokas ateina nepasiruošęs, tad jam visada išeidavo tik „maždaug“, bet kadangi nieko nepjaudavo ir silpną mokėjimą geraširdiškai praleisdavo, nors klasė pasišaipydavo, vis dėlto jį mėgo. Visokiomis progomis jo prašydavo tarti žodį. O iškalbingumo jam netrūkdavo.
       Š. Puišys dėstė lotynų kalbą ir istoriją. Kitose mokyklose lotynų kalba būdavo kietas riešutas. Taisyklių kalimas, ekstemporalių rašymas mokiniams užimdavo daugiausia laiko. Čia nebūdavo vargo. Š. Puišio metodas buvo paprastas. Pirmiausia lotynišką tekstą pats išversdavo. Tas vertimas jam sekėsi sunkokai. Jis dėdavosi lotynų kalbą gerai mokąs, tik skųsdavosi lietuviškų žodžių pakaitalais. Todėl tie vertimai būdavo nesuprantami. Jis pats tai jusdavo ir žiūrėdavo į mokinius lyg pagalbos laukdamas. Jam dažniausiai patalkininkaudavo S. Kudirka ir S. Matulevičius. Kaip jie sakinį išversdavo, su tuo mokytojas sutikdavo – „to maždaug taip“. Mes lotyniškame tekste tuos lietuviškus vertimus pieštukais užsirašydavome. Iššaukti atsakinėti, žinoma, nesunkiai „išversdavome“. Gramatine analize mūsų nevargindavo.
       Istorijos pamokos buvo žymiai įdomesnės. Savo iškalbingumu ir emociniu pakilimu mokiniams imponuodavo. Jo istorija tesiribojo kunigaikščių istorija. Nors mokiniai įtarė jį esant lenkiškos edukacijos, tačiau Lietuvos kunigaikščius apibūdindavo patriotiška šviesa. Tik jie laimėdavo visas kovas, tik jie, kaip genijai, sukūrė plačią ir galingą valstybę: Gediminas įkūrė Vilnių, Algirdas kardu daužė Kremliaus vartus, Vytautas savo žirgą pasigirdė Juodojoje jūrėje. Ypač aukštino karalių Mindaugą ir jo krikštą.
       Tas mokslas mokiniams nebuvo sunkus, nes nereikalavo istorinių faktų, datų, feodalinės visuomenės socialinių santykių bei tuometinės santvarkos apibūdinimų. Žinodami, kad nebus mokytojo pertraukiami, mokiniai galėjo pasakoti viską, nors nebuvo jokio ryšio su duotąja tema.
       Primintinas vienas Salomėjos Bačinskaitės pamokos atsakinėjimas. Jai teko papasakoti apie kunigaikštį Mindaugą. Būdama nepaprastai jautri mergytė, atsistojusi prieš klasę iš pradžių raudo, jaudinosi ir kažką mikčiojo. Supratęs jos keblią dvasinę būseną, mokytojas paskatinančiai pasistengė ją įvesti į vėžes. Pasirodė, kad Salomėja buvo skaičiusi S. Daukanto „Būdą“, kuris savo romantika buvo ją sužavėjęs. Pagaliau ji susikaupė, atsitiesė, su poetiniu įkvėpimu ir pasigėrėjimu ėmė piešti tuos laikus, kai ošę ąžuolai, kai nebuvę nei prabangių palocių, nei susmegusių į žemę bakūžių, visi gyvenę gamtos prieglobstyje, kai bajorai su meškų kailiais ir jaučių ragais drauge su liaudimi susėdę pakarčiui gėrę midų ir klausėsi vaidilų dainų apie Lietuvos didvyrius. Su pasigėrėjimu klausėsi ir Šakelė Puišys, nuolat kresteldamas galvą ir pritardamas – „to maždaug taip“.
       Jau VI klasėje ėmė ryškėti Salomėjos poetinis talentas. Mokytojas daugiau ar mažiau puoselėjo būsimosios poetės polinkį į romantiką.
       Šakelė Puišys – vienintelis mokytojas, kuris pamokų metu leisdavo mokiniams kelti klausimus. P. Glovackas, turįs istorinių žinių, klausydamas tokio praeities idealizavimo, neištvėręs priminė mokytojui, kad didžių kunigaikščių laikais buvusi feodalinė santvarka. Š. Puišys pritariamai linktelėjo galvą.
       – Dvarininkai ir kunigai, – kalbėjo P. Glovackas, – valdė dvarus.
       Ateitininkai sužiuro į P. Glovacką, Š. Puišys pritarė – „to maždaug taip“.
       – Jie valdė dvarus, o baudžiauninkai liejo prakaitą. Man nesuprantama, kaip jie, drauge susėdę, galėjo gerti midų iš vieno rago?
       Ateitininkams ir mokytojui buvo akibrokštas. Į tai teks mokytojui atsakyti:
       – To žinoma… buvo visokių dvarininkų ir visokių baudžiauninkų…
       Š. Puišys nemėgo kritikos, nesugebėjo ginčytis. Jam buvo daug maloniau nusileisti, sutikti.
       KUDIRKA, Vilkaviškio gydytojas, nuo 1920 m., man besimokant V klasėje, „higienos“ mokytojas. Išėjęs aukštąjį medicinos mokslą, turįs nemažą gydytojo praktiką, savo dalyką gerai išmanė. Jis Vilkaviškio gimnazijoje buvo vienintelis mokytojas, kuris kiekvienai pamokai atsinešdavo planą ar trumpą konspektą. Tokiu būdu rimtai pasiruošęs, į tą planą retai žvilgteldamas, planingai ir suprantamai išdėstydavo temą.
       Jam rūpėjo supažindinti mokinius su žmogaus anatomija – su kaulais, audiniais, su organų funkcijomis ir su sveikatos poreikiais.
       Dėstomą dalyką Kudirka paryškindavo pavaizdumo priemonėmis. Įsiminė žmogaus kaulų skeletas, pirmą kartą matytas ir sukėlęs klasėje nepaprastą įspūdį.
       Susėdę ir rimtai nusiteikę jo laukdavome. Štai palengva veriasi durys, mokytojo nesimato, bet pirmiausia pro pravertas duris kiša galvą rūstybė išsekusių akių kiaurymėmis, išsišiepusiais dantimis. Kiek pakraipiusi galvą ir įsitikinusi, kad pateko, kur reikia, parodė krūtinės groblus, kur kadaise plakė širdis. Pagaliau už mokytojo atsitiesė visas žmogaus stotas su maskatuojančiomis kojomis, tarsi rodydamos nemirštamą žmogaus gyvybę. Pritvirtintas prie stovo, atsistojo prieš klasę. Atsistojęs tarytum tarė: „Na ką, jūs dulkės“.
       Salomėja Bačinskaitė garsiai aiktelėjo, siaubingomis akimis pažvelgė į mus, ant suolo sukniubo, jos pečiai trūkčiojo. Ką tada ji jautė, mąstė? Greičiausiai jai priminė giltinę, atnešusią mirtį, visiems lūkesčiams galą.
       Kudirka, kaip gydytojas, matęs visokių ligonių apalpimų, visai nekreipdamas į ją dėmesio, aiškino kaulų sandarą. Kaip gydytojas viską aiškindavo nesivaržydamas. Iškėlė klausimą, ar čia vyriškio, ar moters skeletas. Niekas nežinojo. Paaiškino, kad tai esąs moters skeletas, nes gimdymo dėlei jos klubikauliai skėstesni.
       Aiškindamas plaučių, kepenų, tulžies, širdies funkcijas, vaizdingumo dėlei sau į tas vietas pirštu pabaksnodavo. Paaiškino, kad kvėpuojant moters krūtinė kilsčioja, o vyro – pilvas. Duodavo naudingų patarimų. Paaiškino, kaip dėl netinkamo maisto sutrinka skrandis ir kaip jis ištuštinamas. Mums parodė du suglaustus pirštus, juos sugrūdo į savo burną, pasilenkė, pasirąžė ir pavaizdavo, kaip skrandis ištuštinamas.
       Pamačiusi tą procesą, S. Bačinskaitė taip pasipriklino, kad palindo po suolu ir išsitraukė nosinę… Visa tai mes klausydavome su dėmesiu, tik Salomėjai, romantiškai mergytei, tokia fiziologija rodėsi pliku natūralumu.
       Kudirka buvo Darvino mokslo šalininkas: visada pabrėždavo evoliucijos procesą ir žmogaus išsivystymą iš žemesniųjų gyvių. Tai įrodydavo konkrečiais pavyzdžiais. Kartą atsinešė į klasę žmogaus ir arklio skeletų kojas. Analizuodamas abiejų kojų kaulus, įrodė jų giminingumą, nes esąs abiejų kojų kaulų skaičius vienodas, tik jų forma dėl evoliucijos skirtingai išsivystė.
       Kudirkos kaip liberalo pažiūros visiems buvo aiškios. Mokytojaudamas klerikalinėje mokykloje, savo mokslu griovė visas kapelionų koncepcijas. Su „Žiburio“ draugijos vadovybe jokių santykių neturėdavo, bažnyčios nelankydavo, pavojaus netekti mokytojo vietos nejausdavo, nes buvo miesto gydytojas, kurio tarnyba buvo užtikrinta.
       MARIJA RAKUTYTĖ – prancūzų ir vokiečių kalbų mokytoja.
Ji gyveno klebonijos name, prieš pat bažnyčią, kur viešpatavo pralotas Dabrila, žmonių vadinamas džiakonu arba prabaščium20. Tai buvo senų pažiūrų klerikalas, šykštuolis ir plėšikas už visokius parapijiečių aptarnavimus. Savo giminaitę M. Rakutytę apgyvendino klebonijos II aukšte, ir praloto akivaizdoje ji jautėsi kaip vienuolė. Visiems krito į akis jos išbertas spuogučiais veidas. Mokinys Jonas Runkevičius, mėgstąs ciniškai pasišaipyti, teigė, kad kiekvienos uždarytos vienuolės esą tokie akivaizdūs veido požymiai.
       Ji buvo studijavus tas kalbas vienoje Šveicarijos vienuolių mokykloje. Atrodė, prancūzų kalbą geriau mokėjusi už vokiečių. Tų kalbų dėstymo metodas buvo paprastas – jai terūpėjo išmokyti skaityti, versti ir atpasakoti. Neatsimenu, kad būtų mokiusi gramatikos, tarties taisyklių, analizavusi sakinius, įtraukusi mokinius į pokalbius. Ir ji pati tomis kalbomis nieko plačiau nepapasakodavo, tik pamoką atsakinėjant paklausdavo, pataisydavo. Apie prancūzų ir vokiečių literatūros ir kalbos klasikus nė žodžiu neužsimindavo – užteko mokyklinio vadovėlio. Mokiniai buvo įsitikinę, kad ji tas kalbas moka.
      
Tačiau tas mokinių įsitikinimas susvyravo, kai atvykęs vizitatorius profesorius Račkauskas21, atėjęs į prancūzų kalbos pamoką, ėmė taip smarkiai taisyti mokinių tartį ir patį skaitymą, kad atrodė jie nieko doro nemoką. Tuo metu vargšelė mokytoja ir balo, ir raudo.
       Betgi mokiniai ir ja nesiskundė. Mokytoja niekad balso nekeldavo, retai dvejetą įsukdavo, tai ko mokiniams benorėti. Tų kalbų mažokai mokydavosi ir jų mokėjimo reikalą mažai vertino. Niekas kiek aukštesniu tų kalbų mokėjimo lygiu nepasižymėjo, gal išskyrus S. Matulevičių iš prancūzų kalbos ir S. Miščiką, kuris su žydukais bendraudamas buvo pramokęs žydiškai kalbėti ir su žydišku akcentu vokiškai laisvokai kalbėdavo. Ir S. Bačinskaitė, vėliau tobulai tas kalbas išmokusi, vos vos išsiirdavo. Jos ir atestate tų dalykų ketvertai, žinoma, ir patempti.
       M. Rakutytės sesuo, gyvenusi taip pat klebonijoje, buvo mokytojų tarybos sekretore, buhaltere ir knygyno vedėja. Mokiniai su ja susitikdavo tik tada, kai nueidavo knygų pasikeisti. Ji man yra palikusi prastesnį įspūdį negu jos sesuo. Visų pirma ji mokinius sutikdavo grubokai, pati, matyt, nieko neskaitydama, jokios knygos turinio neapibūdindavo, nepakonsultuodavo. Turi katalogą, rinkis, ką nori.
       Vis dėlto norisi pažymėti vieną jos gerą bruožą: žiūrėdavo, kad grąžinama knyga būtų švari. Kai aš nunešiau knygą tik su užlenktu lapo kampučiu, ji rūsčiai mane išbarė už tokį knygos negerbimą.
       DAILIDĖ – nuo pat 1919 m. pradžios dėstė lietuvių kalbą, literatūrą ir ėjo kapeliono pareigas. Rimtas, sauso veido, įtartinomis akimis stengdavosi mūsų mintis atspėti. Ilga sutana, siekusi batų kulnis, slėpė pasaulietines kelnes. Tačiau nebuvo apsiblausęs teologas, o gana aktyvus veikėjas. Jo pastangomis suorganizuota gausi ateitininkų organizacija, kurios ganytoju tapo. Tikrindavo, ar visi mokiniai lanko bažnyčią. Būtinai reikėdavo visiems lankyti ne tik pamaldas, bet ir atlikti išpažintį, ypač velykinę. Tam kontroliuoti įvedė sunumeruotas korteles, kurias išpažinties einantiems reikėdavo įteikti nuodėmklausiui. Todėl pažangesnių pažiūrų mokiniams reikėdavo sukti galvas, kaip be išpažinties įteikti tas korteles. S. Miščikas pasamdė miesto berniūkštį vietoj savęs, P. Glovackas ragino saviškius boikotuoti tą išpažintį, nes esą ir Konstitucija garantuojanti sąžinės laisvę.
       Kapelionui buvo žinomi kairesnių pažiūrų mokiniai, kiekviena proga juos smerkdavo. Savo pamoksluose juos vadindavo žalčiais, kurie veda doruosius iš tiesaus kelio. Įrodinėdavo, kad žodį „bažnyčia“ rašiniuose visada dera rašyti didžiąja raide. Dėstydamas literatūrą, vis pabrėždavo, kad visą tautos kultūrą yra atnešę kunigai, lyg be jų lietuviai nebūtų turėję nei prozos, nei poezijos. Literatūrą dėstė vadovėliškai, jokios kritikos neminėdavo. Kritika buvo pavojingas dalykas, geriausia pasitikėti autoritetais. Pakakdavo žinoti tiek, kiek jis pasakodavo. Žinių vertinimai nebūdavo objektyvūs. Kairiųjų pažiūrų mokiniai buvo patenkinti sužinoję, kad Dailidė iškeliamas į Marijampolės mergaičių gimnaziją.
       Vertinant jo veiklą gimnazijoje, galima pasakyti, kad jis geriau tinkamas bažnyčiai negu mokyklai. Pagaliau ir buvo paskirtas Kudirkos Naumiesčio klebonu. Ten jis mirė, ten kapuose jam pastatytas marmurinis antkapis.
      
ASTRAUSKAS22 – vietoje kun. Dailidės nuo 1920 m. pradžios, man besimokant V klasėje, ėmė dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą. Taip pat ėjo kapeliono pareigas. Tai buvo priešinga kun. Dailidei asmenybė. Dailidė buvo rūstokas, intelektualinės galvosenos, retai benusišypsąs mokytojas. Astrauskas, pirmą kartą į mūsų klasę įėjęs, jaudindamasis mums prisistatė ir šiltai šypsojosi. Jo sutana senoka, gerokai aptrinta, krūtinė žibėjo, lyg būtų taukuota, apykaklė, kurios praskiepas užpakalyje slypėjo, tarytum bylojo, kad tik dėl kažkokio nesusipratimo tapo dvasininku. Ši demokratiška išvaizda ir laikysena kėlė palankų įspūdį.
       Kaip kapelionas privalėjo bažnyčioje moksleiviams sakyti pamokslus. Regis, jų nemėgo, tam kviesdavosi pašaliečius kunigus. Savo pamoksluose politinių ideologinių minčių nekeldavo, kairesniųjų mokinių neplūsdavo, pamokose visus mokinius vienodai traktuodavo, net P. Glovacko rašinius pagirdavo.
       Jo dalykinis išsilavinimas taip pat silpnas. Dėstė literatūrą primityviai. Ypač tam trukdė menkas iškalbingumas. Neturėjo jokių metodikos žinių. Tenkinosi tik programiniais autorių kūriniais, pakakdavo kūrinio turinį žinoti, bet gilesnės meninės analizės nebūdavo. Į pamokas nėra atsinešęs kritikos straipsnių, kurie būtų pagilinę kūrinio vertinimą. Nė žodžiu nėra užsiminęs apie to meto literatūrinį judėjimą, ideologines sroves, nes, matyt, ir pats to nėra sekęs. Literatūrą dėstė atsietai nuo politinių visuomeninių įvykių.
       Tačiau nors nebuvo gilesnis literatūros analitikas, vis dėlto jis juto kūrinio grožį. Jeigu žodžiais ir nesugebėdavo to atskleisti, tai savo vidiniu pasigėrėjimu, savo šypsena pratino mokinius tą grožį pastebėti ir neretai pastebėdavo mokinių rašiniuose. Paėmęs rašinį S. Miščiko, sugebėjusio, žinoma, be plano per vieną pamoką prirašyti pusę sąsiuvinio, parodydavo rūgščią miną: „Nepraustaburniškas rašinys. Jeigu būtų išbraukęs tris ketvirtadalius, būtų geriau“.
Paėmęs B. Stankevičiaus23, vieno iš simpatiškiausių ateitininkų, didelio rūkoriaus, sąsiuvinį, piktindavosi: „Va ko rašiny esama – degėsių ir pelenų. Su papirosu dantyse grožio nesukursi“. Pelenus nupūtęs, grąžino sąsiuvinį. Negirdavo ir mano rašinių: „Laurynaitis galėtų geriau rašyti“, ir susukdavo man trejetus. Ir teisingai, nes mano rašiniuose būdavo daug rašybos bei skyrybos klaidų, o tų taisyklių neišaiškindavo.
       Ypač atmintinas S. Bačinskaitės rašinys, regis, tema „Maironio lyrika“:
       – Štai rašinukas, striukas, bet kokios gražios mintys, koks paprastumas, švelnumas. Paklausykit.
       Ir pats visą rašinį klasei perskaitė. Nors tas skaitymas buvo be emocinės išraiškos, tačiau visi su pasigėrėjimu išklausė. S. Bačinskaitė išgirdusi, kad jos rašinys bus skaitomas, pradžioje išsigandusi suole susigūžė, vėliau, pajutusi klasėje tylą ir draugų gėrėjimąsi, atsitiesė, akys užsiplieskė, lyg po visų abejojimų pamačiusi savo paskirties kelią. Astrauskas intuityviai juto grožį.
       Jis, nors ir kunigas, turėjo tą silpnybę, kad nepajėgdavo atsispirti gražiosios lyties pagundai. Mūsų klasės merginos jau buvo pasiekusios tokio amžiaus lygį, kai visos kūno dalys veržte veržėsi aikštėn iš po plačių suknelių. O prieš jų skruostuose žaidžiančias duobutes argi buvo galima atsilaikyti? Ypač gražuolė Kazė Kudirkaitė, juntanti tą mokytojo silpnybę, taip vargšelį užkerėdavo, kad jis pakildavo nuo kėdės, tėmydavo į kažkokį tolį, užkišdavo už apykaklės pirštą, jį patampydavo, lyg pajutęs oro trūkumą. Po to atitokęs delnu paplodavo krūtinę.
       Tas rojaus obuolys ir jį patį nubaudė kaip Adomą. Jo kaimynystėje gyveno batsiuvio žmona Plečkaitienė, nieko sau bobaitė. Gyvendama su apyseniu vyru, ji panoro kaip šienpiovys rudens metu išeiti į lanką pasišienauti šviežio atolo. Pateko ir mūsų mokytojas į šį tinklą. Užsimezgė romanas. Ylos maiše nepaslėpsi, sužinojo miestas ir mokiniai. Tiesa, jis nebuvo ištremtas į Kretingos vienuolyną atgailai, tik iškeltas į Prienų „Žiburio“ gimnaziją mokytoju.
       Galima pasakyti, kad mokytojai nenukrypstamai dėstydavo tik tai, kas nurodyta programose, kas pasakyta vadovėliuose. Neieškojo naujesnių metodinių kelių dalykams paįvairinti, pagilinti. Visi ėjo sena praminta vaga. Tačiau kaip žmonės beveik visi buvo neblogi, be blogos valios ir mokiniams atlaidūs. Tarp mokytojų ir mokinių nekildavo konfliktų gal ir dėl to, kad jų santykiai buvo visiškai atitrūkę. Pertraukų metu mokytojai savo kambaryje poilsiaudavo, o mokiniai daugiausia klasėse lindėdavo. Koridorius buvo tiek ankštas, kad mums, penktaklasiams, nebuvo garbinga su pirmokais trintis. Regis, čia niekas ir nedežūruodavo, nes nebuvo vietos įsibėgėti ir nutrūkti sprandą. Nebuvo mados, kad mokiniai kokiais nors klausimais kreiptųsi į mokytojus. Nepažangiaisiais mokiniais mokytojai nesirūpino, užklasiniu metu tokiems konsultacijų neteikdavo, laikėsi tos nuomonės – kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Mokytojai nesistengė pažinti mokinių buities sąlygų, į jų butus niekad neatsilankydavo. Regis, ir mokinių komiteto nebuvo, į mokytojų posėdžius mokinių tėvai nesilankydavo.
       Viešų paskaitų mokiniams beveik nebūdavo. Mokyklos nuobodoką gyvenimą paįvairindavo Švietimo ministerijos vizitatoriai, kurie kartą į metus atvykdavo. Jie lankydavo pamokas ir jų vertinimų mokiniai nežinodavo. Vizitatoriai skaitydavo mokiniams paskaitas.
1920 m. buvo atvykęs V. Bičiūnas24, kurio paskaita buvo klerikalinio turinio. Jis kėlė į padanges krikščionių demokratų vyriausybės švietimo nuopelnus, rūpinimąsi jaunimo auklėjimu.
      
Ypač gerą įspūdį paliko kun. Šmulkštys25. Jį prisimenu iš Marijampolės gimnazijos laikų. Tai buvo reiklus, griežtas ir geras lietuvių kalbos mokytojas. Jis mane paragino rašyti dienoraštį. Vilkaviškyje jis skaitė paskaitą apie žmogaus inteligenciją: kaip dera pasisveikinti, švariai rengtis, nors alkūnės būtų su lopu, kaip laikytis prie svečių stalo, nevaikščioti pasišiaušusiam, kas rytą praustis, kad nebūtum žebras kaip paršelis, kad nebūtų kaklas panašus į demarkacijos liniją. Jo vykusiais sąmojais, vaizdingais palyginimais ilgai mokykloje buvo gėrimasi.
       Literatūros, kalbos, kraštotyros, gamtos ir kitokių lavinimosi būrelių mokykloje nebuvo, nes niekas tokios minties nekėlė. Užteko mokėti vadovėlinę medžiagą. Savarankiškumas, kritiška mąstysena nebuvo ugdoma.
       Vargas buvo ir su lektūra. Vilkaviškio mieste nebuvo nei viešosios bibliotekos, nei skaityklos, iš kur būtų galima parsinešti į namus knygą ar vietoje paskaityti. Matyt, nei miesto savivaldybė, nei vietos švietimo inspekcija to opaus klausimo nekėlė. Bibliotekos nebuvimas rodo ir miesto inteligentijos badmetį.
       Vienintelė gimnazijos bibliotekėlė. Ją komplektuodavo Vilkaviškio „Žiburio“ draugijos skyrius. Ši klerikalinė organizacija, be programinių dalykų, labiausiai ją aprūpindavo Šv. Kazimiero draugijos ir kitais menkaverčiais leidiniais. Mokykloje taip pat nebuvo kampelio, kur būtų galima periodinę spaudą paskaityti.
       Kartą, katalogą bevartydamas, radau knygą įdomiu pavadinimu – Posteri E. „Po priedanga šventenybės“. Istoriška apysaka. Vertė K. I., Odesa, 1905. Čia vaizduojami renesanso laikų kunigai, popiežiai, kurie prisidengę religine priedanga ištvirkavo, veidmainiavo, žudėsi. Perskaitęs nustebau, kaip į šį kunigijos tvarkomą knygyną galėjo patekti tokia erezija. Knygą tuojau perdaviau paskaityti saviškiams. P. Glovackas man patarė su ja supažindinti ir ateitininkus. Supratęs S. Bačinskaitės poetinius gabumus, jis patarė pirmiausia jai įteikti. Paskaičiusi knygos antraštę, ji baugiai į mane pažiūrėjo, bet sutiko paskaityti. Kokį įspūdį jai paliko knyga, nežinau. Jos jau man negrąžino ir iš knygyno buvo išimta.
       Ir mokykla, ir aplinka labai maža kuo prisidėjo prie asmenybių išugdymo. Kai kurie mano klasės mokiniai ateityje tapo geri specialistai, kultūros ir visuomeninio darbo įžymybės, bet jie iškilo tik dėl savo gabumų.

 
       1 Antanas Vasys-Vasiliauskas (1902–1974) – istorikas, studijavo Vytauto Didžiojo ir Vienos u-tuose, dėstė Vilniaus u-te, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, vėliau atvyko į JAV, profesorius, visuomenininkas. Mirė Filadelfijoje.
       2 Albinas Kilikevičius (1904–po 1976) – revoliucionierius, A. Smetonos laikais kalėjo, pokario metais dirbo žurnalo „Mūsų sodai“ redakcijoje.
       3 Stepas Vaitkevičius (1886–1941) vėliau dirbo Alytaus gimnazijos direktoriumi, mokytojavo Linkuvoje, 1941 m. birželį išvežtas į Sibirą ir gruodžio 30 d. mirė Rešotų lageryje, Krasnojarsko krašte.
       4 Uršulė Jasulaitytė – mokytoja, 1956 m. gyveno Utenoje.
       5 Marcelė Unguraitytė-Stamburevičienė 1957 m. buvo Kauno klinikų darbuotoja.
       6 Pijus Glovackas (1902–1941) – Vilkaviškio komjaunimo vadas, pirmuoju sovietmečiu – Užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius ir Valstybinio plano komisijos prie LTSR Ministrų tarybos pirmininkas. Oficialiai rašoma: „Žuvo per nelaimingą atsitikimą, traukdamasis iš Lietuvos pirmomis D. Tėvynės karo dienomis“ („Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“, t. 1, Vilnius, 1966, p. 581). V. Laurynaitis patikslina: „1941 m. birželio mėn. dienomis išgirdęs, kad gyventojai nakties metu suimami ir pakraunami į gyvulinius vagonus, jis turėjo drąsos paskambinti saugumo viršininkui ir pareikalauti: „Nie medlenno prekratit' eto bezobrazije“. <…> paslaptingomis aplinkybėmis buvo kelyje nušautas ir Daugpilio kapų patvoryje palaidotas“ (Atsiminimų rankraštis, l. 114–115).
       7 V. Laurynaitis taip jį charakterizuoja: „Vilkaviškio siuvėjo sūnus. <…> dalyvavo 1905 m. revoliuciniame judėjime. VI klasėje pasiskaitęs Z. Angariečio „Istoriją“, <…> rašomajame darbe apie Maironį, <…> ir patį poetą, ir savo tiesioginį mokytoją kun. J. Juraitį išvadino liaudies mulkintojais, <…> pašalintas iš gimnazijos. Vis dėlto <…> Kaune pavyko baigti gimnaziją. Pamatęs, kad Lietuvoje nepavyks pasižymėti, vedė žydaitę Marijampolskaitę, išsidangino į Argentiną <…>. Griebėsi žurnalistikos. Tam turėjo gabumų. Gana vykusi jo apybraiža „Raudona lempa Argentinoje“, išspausdinta „Lietuvos žiniose“. <…> Duoną pelnė matracų dirbtuvėje. Kilo mintis keliauti <…>. Įsitaisė asilą ir ryžos leistis į Argentinos, Brazilijos džiungles. Kaip tolimesnis to tarzano gyvenimas susiklostė, nežinau“ (ten pat, l. 75, 118–120).
       8 Juozas Šlekys (1903–1943), V. Laurynaičio žodžiais, „kilęs iš Pūstapėdžių km. Vilkaviškio apsk., ūkininko sūnus. Jo tėvas buvo girtuoklis ir tamsuolis. Neturėdamas šilumos tėviškėje, Juozas ieškojo draugystės ir Pijų [Glovacką] laikė idealu. <…> Kai aš gyvenau su Juozu ir Albinu Šlekiais viename kambaryje, kelis kartus buvo daromos kratos. Nors beveik visada čia būdavo komunistinės spaudos, tačiau nė karto jos nerado. <…> Juozas <…>, nepakęsdamas slogios atmosferos <…>, išstojo iš VII klasės <…>. Po to tik 1925 m. Marijampolėje baigė gimnaziją. Trejus metus <…> Kaune drauge su manim ir broliu Albinu <…> bohemiškai gyveno <…>, be pietų, misdamas silkute, nesiliovė mitingavęs. Po 1926 m. perversmo pabėgo į kaimą. Pamilęs merginą ir ją vedęs <…>. Tada įstojo į Mokytojų sąjungą, gavo pradžios mokyklos mokytojo vietelę… Tik už tai, kad įsirašė į tautininkų organizaciją, <…> apšauktas renegatu, su žmona ir vaikais ištremtas į Sibirą <…>“ (ten pat, l. 75, 101, 107). Mirė 1943 m. Altajaus krašte, žmona Galina su dviem sūnumis ir dviem dukromis 1960 m. sugrįžo į Lietuvą.
       9 Andrius Koniuchovas (1904–?) – moksleivis. V. Laurynaitis taip jį apibūdina: „Vilkaviškio restoranininko sūnus. Jo tėvas rusas, motina – vokiečių tautybės. Į tą restoraną rinkdavosi karininkai ir miesto inteligentai. Tokia šeimos aplinka formavo jo charakterį – mėgo švariai rengtis, rodė inteligentiškas manieras, laidė nugirstus sąmojus, liberališko turinio anekdotus“ (ten pat, l. 78–79). 1923 m. redagavo gimnazijos kairiųjų moksleivių šapirografuotą laikraštėlį „Žodis“. Tų pačių metų gegužės pradžioje pašalintas iš gimnazijos, „kaip daugiausia prisidėjęs prie viešo teršimo kun. Starkaus, kurstymo kitų mokinių <…>“ (A l e k n a  V.  Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. – Kn. 1. – Vilnius: Vaga, 1995. – P. 55). Tolimesnis likimas – nežinomas.
       10 Stasys Kudirka (1905–1976) – žymus chirurgas, Lietuvos TSR nusipelnęs gydytojas, palaidotas Alytuje.
       11 Stasys Balsys studijavo Lietuvos u-te mediciną, dirbo „Ateities“ redakcijoje, mokytojavo Kybartų „Žiburio“ aukštesnėje komercijos mokykloje.
       12 Petras Strimaitis (1901–1973) – gydytojas, baigė mediciną Vytauto Didžiojo u-te, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, vėliau persikėlė į JAV, mirė Čikagoje.
       13 Jonas Unguraitis (apie 1905–1985) studijavo Lietuvos u-te, literatas ir žurnalistas, vienas iš S. Nėries gerbėjų, sovietiniais metais dirbo buhalteriu-ekonomistu Alytuje.
       14 Šaltiniuose minimas Jonas Plečkaitis (1904–?) studijavo Lietuvos u-te, tapo teisininku.
       15 Juozas Kizlaitis studijavo Lietuvos u-te, tapo inžinierium.
       16 Alfonsas Kulvinskas studijavo Vienoje, tapo elektriku.
       17 Juozas Juraitis (1890–1962) – kunigas, dirbo sielovados darbą Širvintose, Nemunaityje, mirė Žiežmariuose, parašė atsiminimų apie S. Nėrį.
       18 Vincentas Vaičiulis (1891–1960) – kunigas, vėliau Aukštadvario ir Jiezno klebonas, pokario metais išvežtas į Sibirą, iš kurio grįžęs netrukus mirė Alytuje.
       19 Antanas Dailidė (1888–1949) – Vilkaviškio vyskupijos kapitulos kanauninkas, kunigų seminarijos vicerektorius, Kudirkos Naumiesčio klebonas.
       20 Matas Dabrila (1846–1935) – prelatas, nuo 1890 m. Vilkaviškio klebonas, šios vyskupijos generalinis vikaras.
       21 Merkelis Račkauskas (1885–1968) – profesorius, klasikinės literatūros tyrinėtojas, vertėjas.
       22 Antanas Astrauskas (1875–po 1945) – kunigas, vėliau Prienų gimnazijos kapelionas ir Rudaminos (Suvalkijoje) klebonas.
       23 Šaltiniuose minimas Bonifacas Stankevičius studijavo Lietuvos u-te, tapo mokytoju, mirė po 1976 m.
       24 Vytautas Bičiūnas (1893–1942) – kritikas, dramaturgas, prozininkas, 1941 m. išvežtas žuvo Rusijoje.
       25 Antanas Šmulkštys-Paparonis (1886–1951) – kunigas, poetas, publicistas.


Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 56 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 113 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1