Rašytojas Kazys Saja tikina, kad šiemet pasirodys paskutinis jo darbas-atsisveikinimas su jaunaisiais skaitytojais – romanas „Čia kažkas yra“. „Žinau, kad man neliko daug laiko“, – tarsteli 77 metų rašytojas ir patikslina, kad suaugusieji dar gali tikėtis jo kūrybos. „Rašysiu, kol būsiu gyvas ir dar blaivaus proto“, – sako jis.

       Literatūrologas Kęstutis Urba neabejoja, kad K. Saja – „vienas iš svarbiausių XX amžiaus antros pusės ir XXI amžiaus pradžios rašytojų vaikams ir paaugliams“. Anot. K. Urbos, rašytojas skirtingais kūrybos žanrais ne kartą pasukdavo lietuvių literatūrą vaikams nauja vaga. Kaip pastebi literatūrologas, K. Saja „nėra parašęs nė vieno lengvabūdiško kūrinio, kelia esmines visuomenės problemas“.

       „Jo literatūrinės pasakos, ypač „Peštukai ir nykštukai“, kurią paskui įjungė į didesnę knygą „Ei, slėpkitės“, įnešė į pasakos istoriją gražaus psichologizmo, psichologinės motyvacijos. K. Saja savo kūryba paaugliams („Būrimas obuolių sėklomis“, „Gvidono apsiaustas“ ir kitomis) užsirekomendavo kaip problemas keliantis rašytojas, kurios kai kuriems skaitytojams pasirodydavo per daug sudėtingos. Bet tokia jau yra autoriaus prigimtis – pilietinė atsakomybė rašant vaikams. Štai pati naujausia rašytojo knyga „Septyni miegantys broliai“, kuri šiemet pateko į Metų knygos rinkimus, irgi tokia gana netikėta“, – žvelgė į rašytojo literatūrinį kelią literatūrologas K. Urba.

       Rašytoja Renata Šerelytė pastebi, kad K. Sajos knygos vaikams įkūnija tai, apie ką rašė Henrikas Radauskas: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“. „Svarbiausia – vaikui įkvėpti norą kažkokios paslapties, stebuklo troškimą, žinojimą, kad be šio pasaulio, kuris irgi gana įdomus, egzistuoja ir kitas – neįprastai įdomus, mistiškas, paslaptingas – padėti vaikui patikėti tuo pasauliu. Skaitydamas K. Sajos knygas vaikas tiki“, – pabrėžė pašnekovė.

       Literatūrologė Loreta Žvironaitė priduria, „kad ne tiek daug lietuvių literatūros vaikams kūrėjų, kurie per nuostabą, abejones, kančią siūlytų ieškoti gyvenimo prasmės, nepaslysti sudėtingų gyvenimo klausimų akivaizdoje“. „K. Saja lietuvių vaikų literatūroje man, pirmiausia, yra filosofinių literatūrinių pasakų „Ei, slėpkitės“, „Už nevarstomų durų“ ir „Gvidono apsiaustas“ autorius. Jose slypi amžinųjų vertybių – tiesos, gėrio, laimės – paieškos. Pats rašytojas jas suvokia kaip amžinąsias doro žmogaus ugdymo ir jo egzistavimo problemas“, – apie K. Sajos kūrybą kalba L. Žvironaitė.

       Su rašytoju K. Saja – apie atsisveikinimą, kūrybą vaikams, vaikystę ir rašytojo misiją – kalbasi Absoliuta Andželika Lukaitė.

       Prasitarėte, kad šių metų pabaigoje išeis, kaip pats sakėte, knyga nebemažiems skaitytojams, romanas „Čia kažkas yra“. Kodėl sakėte, kad ji – Jūsų atsisveikinimas su jaunaisiais skaitytojais?

       Šiemet man sukako 77 ir aš negaliu atsistebėti, kaip nuo tėvo užsikrėtęs džiova ir nepaimtas į sovietinę kariuomenę, kuri nebuvo labai išranki, jau keturis kartus buvęs reanimacijoje (pernai buvau net nualpęs), vis dar esu čia. Žinau, kad man neliko daug laiko. Bet aš žiūriu į tai labai blaiviai, be kvailo optimizmo.

       Žinoma, vaikams, kurie dabar sako gyvenimui „Sveikas!“, „Labas!“, galbūt nereikėtų pasakoti tokių dalykų, bet vėliau, kai vaikas sužino, kad žmogus nėra amžinas, pradeda mąstyti. Man atrodo, kad nieko bloga, jei dar turėdamas blaivią galvą gali su juo per kokią nors gražią novelę, per kokį nors pasakojimą tai padaryti.

       Ar jaučiate, kad Jūsų jaunasis skaitytojas užaugo, o naujai kartai nebeįdomu, ką rašote?

       Ne, ne todėl. Knygą sugalvoti, išnešioti reikia poros metų. Aš žinau, kad nesiimsiu naujos knygos. Jei ką nors ir parašysiu, tai epizodiškai. Rašysiu, kol būsiu gyvas ir dar blaivaus proto. Ypač suaugusiems, kuriems norėtųsi daug ką pasakyti, nors jie to ir nepaiso. Su jaunuoju skaitytoju man dar pavyksta susikalbėti nepaisant visų kompiuterinių žaidimų. Yra dar žmonių, kurie skaito, tik tos knygos darosi vis brangesnės.

       Sakykite, kaip galima vieną dieną imti ir suprasti, kad daugiau neberašysi – nė vieno karto – kokiai nors grupei skaitytojų? Ar tai įmanoma ir ar tai nėra dirbtina?

       Jei amžius yra jau pakankamai nemažas (tikrai nemenkas), supranti, kad esi kaip šeimininkė, kuri žino, kad užmaišė paskutinę savo duoną, nes ateityje dėl kokių nors priežasčių jos jau nebekeps.

       Tai yra labai natūralu. Priežasčių matau pakankamai, todėl vaišindamas svečius galiu pasakyti: „Čia yra mano kepta paskutinė duona – valgykite, vaišinkitės, aš labai stengiausi, kad ji būtų gardi“. [...]

       Kadangi per amžių pasidariau grafomanas ir tiesiog (galima tai sakyti su humoru, galima be jo), paprasčiausiai nematau gyvenime tikslo, nebeturiu noro ką nors pasakyti. Pavyzdžiui, apie dabar sukrėtusią Lietuvą D. Kedžio ir pedofilijos istoriją (bet šį sykį aš savo nuomonės nesakysiu).

       Iki šiol tebelipdau, tebetaisau, tebepildau knygą suaugusiems. Iki šiol tikėjausi ir žmonai sakiau, kad turbūt šią knygą ji išleisianti jau po mano mirties, bet kadangi vis dar esu gyvas... Tai yra novelių, filosofinių pasakojimų, galbūt net pasakų knyga, todėl ją galima pildyti be galo. Šioje knygoje aš nekalbu apie jokį atsisveikinimą su suaugusiais. Dėl įvairių kliūčių knyga, kuri turėjo išeiti šias metais, matyt, išeis kitų metų pavasarį.

       Tad apie ką bus naujoji knyga jauniesiems skaitytojams (romanas „Čia kažkas yra“)? Kaip atsisveikinsite?

       Tai yra nedidelis romanas ir novelė, kuri vadinasi „Plunksna“. Tai pasakojimas, kuriuo aš sakau: „Dabar jau atsisveikinu su jaunuoju skaitytoju“. Visą laiką stengiausi pavaizduoti vaiką, kuris man yra įdomus. Vaikas, kuris gyvena pertekliuje, kurio vienintelė bėda, kad jis nuobodžiauja, nes jis visko yra pertekęs, neišgyvena jokių ypatingų sukrėtimų.

       Toks gyvenimas nepanašus į mano vaikystę, todėl beveik visos mano knygos vaikams yra apie nelaimingą vaiką, kurio niekas nemylėjo, apie vaiką, kuris turi įveikti begales sunkumų ir jis tampa šaunus, jeigu jis juos įveikia. Mano herojų gyvenimas nėra lengvas.

       Šitoje knygoje aš vaizduoju berniuką, dėl kurio kaltės, kaip jis pats mano, žuvo jo mama ir jo įtėvis. Savo tėvo jis beveik neprisimena. Netekęs motinos ir įtėvio, ligoninėje iškentęs operacijas (pats toje avarijoje dalyvavo), jis ima ieškoti savo tikrojo biologinio tėvo.

       Sakykite, ką Jums reiškė – rašyti vaikams?

       Aš turėjau pats, su kartėliu galėčiau pasakyti, labai „spalvingą“ vaikystę. Patyriau našlaičio dalią. Kai kurie labai smarkiai perdeda kalbėdami, kad jei vaikas neturi mamos, neturi tėčio, tai su juo yra baigta.

Su pavydu žiūrėdavau globos namuose į puikiai aprengtus, puikiai pamaitintus vaikus. Kai prisimenu savo utėles, savo badmiriavimą, kaip penkerius metus verkiau ir niekaip negalėjau išprašyti, kad mane leistų kur nors mokytis (supratau, kad baisus skurdas neleidžia to padaryti)... Penkeri metai, išbraukti iš mano vaikystės, trokštant mokytis ir negalint to daryti. Taigi turiu, ką papasakoti. Tai vienas dalykas.

       Antras dalykas yra tas, kad sovietmečiu rašant vaikams buvo galima išvengti sovietinės propagandos, neatiduoti bolševikinės duoklės. Dabar tenka tą duoklę atiduoti postmodernizmui. Dažnai labai šlykščiam.

       Paskutiniame „Naujosios Romuvos“ numeryje yra labai įdomus Algio Uždavinio straipsnis apie tai, kas yra postmodernizmas, kur ritasi žmonija. Aš galiu tų šlykštybių, kurios yra madingos literatūroje suaugusiems, nedėstyti. Nors ir skaudžius dalykus rašydamas, galiu nepilti tos purvo dozės.

       Rašydamas suaugusiems galbūt neišvengčiau vaizdavimo tokių scenų, apie kokias mes dabar girdime D. Kedžio byloje. Įdomiau pasirinkti tokį [kūrinio] žanrą, kur galima įdėti humoro, filosofijos ir tikrovės tiek, kad nereiktų maudytis purve.

       Savo kaip rašytojo kelią pradėjote 1954 metais, parašęs pirmąją pjesę „Lažybos“. Nuo to laiko iki dabar praėjo daugiau kaip pusė amžiaus. Kaip per tą laiką keitėsi Jūsų požiūris į rašytojo misiją?

       Pradžioj man norėjosi išreikšti save. Tuo metu lietuviškų pjesių buvo labai mažai. Man kaip didžiausias komplimentas nuskambėjo, kai skaitant kažkurį pjesės „Lažybos“ variantą (nežinau kelintą), kažkas pasakė, kad pakvipo dobilais. Toks buvo komplimentas, kurį iki šiol atsimenu.

       1956 metais, vengrų revoliucijos paskatintas, aš parašiau, man atrodo, pačią aštriausią savo pjesę „Septynios ožkenos“. Joje tiek tiesos buvo, kad vėliau M. Sniečkuvienė mane įtikinėjo, kad tik A. Sniečkus manęs pasigailėjo ir išgelbėjo nuo lagerio.

       Anksčiau man norėjosi pasakyti daugiau tiesos apie realų gyvenimą, o dabar man norisi pasakyti daugiau egzistencinių dalykų. Labai pulčiau į puikybę sakydamas, kad stengiuosi, jog mano tekstai turėtų filosofinės prasmės ar kažko panašaus, bet man norisi tai padaryti. Ir kartais pavyksta.

       Kaip garbaus amžiaus rašytojai žino, kokių kūrinių reikia vaikams? Ar jie nuklysta į savo prisiminimus, ar visą gyvenimą lieka vaikai?

       Nesvarbu, rašytojas subrendęs, pražilęs ar nuplikęs, bet jame turi būti gyvas vaikas. Ką reiškia vaikas? Rašytojas turi būti šiek tiek naivus, truputėlį pramuštgalviškas, nuoširdus. Šitų visų savybių turint galima būti vaikų rašytoju.

       Ko palinkėtumėt kolegoms rašytojams, kurie teberašys mažiesiems?

       Aš noriu jiems palinkėti, kad jie būtų savimi, kad būtų sąžiningi. Manau, kad vaikų rašytojas negali pamiršti moralės (ji turi būti neįkyri), negali pamiršti ir vertybių – tiesos, doros ir grožio troškimo.

       Jeigu turėčiau anūkų, nenorėčiau, kad jie skaitytų tokias knygas, kuriose viso to nėra. Kai kurių dabartinių rašytojų knygose gėris ir blogis visiškai nebeturi ribų, jie sumaišomi. Kartais chuliganizmas ir amoralumas netgi skatinami. Aš dabar nenoriu vardinti autorių pavardžių, tačiau tokių tikrai yra, galbūt tik suaugusiųjų literatūroje kiek daugiau.

       Kokie Jūsų tolimesni kūrybiniai planai?

       Kaip aš jau minėjau, išeis mano paskutinė knyga jaunam skaitytojui. Rašytojų sąjungos leidykloje guli naujas tekstas suaugusių knygai, kuri vadinsis „Nežinia kur, nežinia kas“ (suaugusiems skirti apsakymai, iš dalies galima vadinti suaugusiems skirtomis pasakomis). Man atrodo, kad šito gali užtekti mano gyvenime. 

       lrt.lt

       2009-10-18