Pratinuosi pareiti laiku

 

       Tas krislas aky –

       Tas krėslas balkone...

       Ar galėtum atkurti vaizdą

       Su jame skendinčia

       Mano moterimi?

 

       Atsukti trumpam tą

       Lakštingalų skonio

       Naktį?..

 

       Štai čia, ant ranktūrio – kiek aukštėliau –

       Gulėjo jos plaštaka,

       Ilsėjosi man visagaliai pirštai...

 

       Dabar – jų nesimato.

       Dabar – krėslas storai užverstas

       Sniegu –

 

       Mokėtų kvėpuoti – vis vien

       Neįstengtų po

       Tokia sunkenybe...

 

       Kino filmuose tokios pusnys, tokios metonimijos

       Naudojamos norint

       Pasakyti žiūrovui,

       Kad prabėgo daug laiko...

       Viskas šioje lakioje erdvėje

       Nori man pasakyti tą patį:

       Prabėgo velniškai daug laiko, kol ryžausi

       Sau pripažinti, ką reiškia

       Sudilęs mėnuo, pienas

       Sugižęs, duobė,

       Bučiniais išdaužyta,

       Marmurinėse Jėzaus kojose,

       Duobė, dantimis išdaužyta,

       Marmuriniame mano galvūgalyje,

       Vis dažniau šmėžuojantis veidrodyje,

       Vis ryškiau atsispindintis langų stikluose –

       Kūnas, kurį vis rečiau

       Vadinu savimi, laikrodis, prieš mane

       Strykčiojantis jau trisdešimt aštuntąjį raundą...

 

       Ar dar galėtum atkurti,

       Ar dar pavyktų pasiekti įmirkusiu pagaliu

       Vaikystės kūdron įkritusį kamuolį?

       Štai čia – prie kranto – kiek artėliau...

 

       Ačiū. Tiksliau – dabar jau

       Galit eiti visi po velnių

       Su savo laiku prabėgusiu

       – – – – – – – – – – – – – – –

       Rimdama mirksi krislą išspjovus,

       Nustojus perštėti akis...

 

       Dabar peršti sniegas balkone

       Ant krėslo ranktūrio – tirpsta

       Vos vos aukštėliau – ten, kur

       Guli (gulėjo) man visagalė

       Ranka...

 

 

 

             Yra, kas paliudytų

 

       Mane perspėjo: „Neleisk

       Laiko vienas – kitaip nieko paskui

       Negalėsi įrodyti.“

 

       Todėl niekada nebūdavau vienas –

       Šalia lovos buvau pasidėjęs

       Ilgakojo uodo lavoną,

       Su kuriuo dalydavausi gyvenimu.

       Matyt jau tiek buvau išdrąsėjęs vienutėje,

       Kad be baimės atskleidžiau jam

       Kai kuriuos savo sumanymus,

       Būgštavimus, kūrėjo nerimą,

       Kuriuo pasikliaudamas naktimis

       Dievo vardu liepdavau jam

       Judinti kojas,

       Įsakydavau keisti pozą, mankštinti

       Sustingusius sąnarius, versdavau

       Skraidyti iki prašvintant

       Erdviomis ir karščiuojančiomis

       Mano paskliautėmis...

 

       Abu ten baksnodavom snukiais

       Į pažinimo ribas, abu palei rytą

       Krisdavom kaip negyvi,

       Visas jėgas atidavę pratyboms –

       Jis – mano noru, aš – ne,

       Aš mieliau bėgdavau pailsėti

       Į šešėliuotas vaikystės verandas, jis –

       Greičiausiai kur nors į pavasarį –

       Pasivaikščiot vandens paviršiais,

       Palįsti po saulės dušais...

 

       Abu nenoriai pareidavom

       Į šiurpią žaidimų aikštelę,

       Kur muštras tebežliaugia sienomis,

       Dvokia kūnais sudžiūvusiais, trupančiais,

       Psichiniu, fiziniu nuovargiu, negesinta

       Per amžius šviesa, nežmoniškomis

       dviejų pastangomis...

 

       Vos tvardausi neatsiprašęs

       Šio užvaikyto kareivio,

       Vos susilaikau nepasakęs,

       Kad su manim savo vaizduotėje

       Kažkas dar žiauriau žaidžia,

       Kad šiuose skarmaluose,

       Šiuose lukštuose,

       Šiose valandų išnarose ir aš,

       Ir aš neturiu jokio džiaugsmo

       Miklinti sąnarius.

 

       Kažkam tiesiog reikia manęs,

       Kad nebūtų vienas,

       Kad prireikus galėtų

       Savo buvimą įrodyti.

 

 

 

             Mano Lozorius

 

                               Tekstas, surastas inkvizicijos kalėjimo vienutėje,

                               nagais išgremžtas sienose

 

 

             I

 

       Manot, Dievo bijojau?

       Nė velnio.

       Man reikėjo tik savęs

       Ir to uodo skeleto prie lovos.

       Man nereikėjo jokios dingsties,

       Jokio fizinio veiksmo,

       Kad šitaip nuvargčiau –

 

       Pats tvėrimo procesas –

       Gana sunkiai ištveriamas,

       Gana skausmingas savęs vertimas

       Iš nevilties – į hebrajų –

       Sinchroniškai –

       Žarnom į viršų iš sutepto guolio,

       Iš miego giliausio, beveik

       Iš mirties – į pasaulio, iš vėjo

       Delno raukšlių – į dantimis skiemenuojamus

       Akmenis, padangių žvirgždą,

       Dunksintį paukščiams po kojų,

       Po kojų senųjų germanų, iš pasalų –

       Į romėnų bebaimes kohortas,

       Į kaimenės širdis

       Trečiąją dieną – iš kur?..

       Trečiąją dieną – į pragarus...

 

 

             II

 

       Trečiąją dieną kur kas sunkiau

       Sekėsi tverti neatsimerkus –

       Nepažvelgus dar kartą (begales kartų)

       Į makabriškai išsikėtojusį

       Uodo skeletą ant grindų –

 

       Argi jis ką tik nepakeitė kojų padėties?..

       Argi neištiesė slapčia

       Nepatogiai užlūžusio sparno?..

 

       Ne. Jis kentėjo. (Suvirpėdavo

       tik iš įsiūčio, tik paklaustas, ar tiki

       kūnų prisikėlimu...)

       Aš – kentėjau dvigubai tiek.

       Nebegalėdavau tverti

       Į mano smegenis įsiėdusio vaizdo

       (su siaubu jutau, kad jau visą

       uodą turiu savyje –

       su kiekviena ant jo padų

       prikibusia dulke, punktyru žymėtomis

       visomis įmanomomis

       jo sparnų mostų

       linijomis) –

 

       Per naktis

       Karščiuojančioj sąmonėj

       Nešiodavau jį basas po kambarį,

       Sūpuodamas it sergantį vaiką,

       Ypač per pilnatį (ypač

       per kaimynų balkoną

       lengvai įsėlindavo

       mėnesienos ordino broliai –

       surišę prievarta

       išnešdavo mane besispardantį

       iš pridvisusios sąmonės

       į šviežiai pervilktą tikrovę...)

 

 

             III

 

       Drabsčiausi keiksmais, užkeikimais

       Ir seilėmis,

       Sumišusiomis su krauju, su beprotybe.

       Tai nieko neturi bendro –

       Niekuomet uodo neerzindavau

       Ir nemaitindavau –

       Kraujas tiško netyčia,

       Netyčia primindamas jam,

       Kuo gyvas būdamas vertėsi –

       Primindamas mirtį, dūlėjimą,

       Teisę išnykti...

 

       To negalėjau jam leisti –

       Tos į mudviejų kambarį

       Prasiskverbiančios abejonės, manau,

       Ir nulaužė jam koją –

 

       Per patį saulės tekėjimą –

       Per patį sąnarį – kiaurai –

       Per mano bemiegių

       Žvilgsnių kordoną...

 

 

             IV

 

       Ne varganų palaikų irimo bijojau,

       Ne to sulėtinto

       Atsiskyrusios kojos dun

       Kstelėjimo į grindis – tiesiog apstulbau

       Supratęs, kad galiu justi

       Recipiento skausmus –

       Surikęs –

       Nesąmoningai stvėriaus už kojos,

       Nesąmoningai masažavau ją,

       Tryniau tarp pirštų,

       Galiausiai sutrupinęs

       Įkvėpiau į kairiąją šnervę –

 

       Vis tiek neišvengiamai būtų tekę –

       Vėliau ar anksčiau neišvengiamai

       Nugramdyti uodą

       Nuo savo spalvoto

       Proto paviršiaus...

 

 

             V

 

       Mano sutvertoji koja

       Buvo gražesnė nei kitos –

       Ji buvo sveika ir judri –

       Tampydavo paskui save it vežėčias

       Neklusnų, negyvą kūną –

       Vos spėdavau iš paskos,

       Vos spėdavau atsiprašinėti kaimynų

       Už bildesį naktimis...

 

 

             VI

 

       Anksčiau dar sunkiai sekėsi pilotuoti –

       Vis klimpdavau, klupdavau

       Ant netvirtos jo ragenų

       Plutelės, nemokėjau ištraukti kojų,

       Atplėšti minčių

       Nuo švelnaus it „labanakt“

       Pūkuoto straubliuko...

 

       Vėliau – užtekėjus triumfo epochai –

       Jau gebėdavau įsisavinti

       Netgi po pusę jo kojos

       Per dieną – juokiaus –

       Paprasta aritmetika: du

       Kart aštuoni, plius sparnai, plius

       Kažkas spurdančio, taigi...

 

       Po gero mėnesio uodas

       Jau galėjo dūzgent

       Aplink lempą,

       Pats vartyti mano stebėjimų užrašus

       (iš nevilties – į hebrajų, iš pasalų –

       į kaklo arteriją)...

 

       Vėliau ir pats susiprato,

       Kuo reikia misti,

       Vėliau ir pats sunkiai skirdavau jį

       Iš kitų tokių pat

       Ropinėjančių vaiskiomis

       Dangaus nerviūromis...

 

 

             VII

 

       Manot, Dievo bijojau

       Ar griausmo, išspyrusio

       Mano duris?

       Manot, jeigu dabar – išsivesit,

       Mano uodas nustos jus

       Gėlęs sunkiai tveriamomis

       Nemigos mėnesienomis?

 

       Kaip jį nuvaikysit?

       Jis gi lies mano sutvertomis kojomis

       Jūsų akis iš vidaus,

       Dūzgens virš ryškiausių košmarų,

       Klampos grubiose jūsų žaizdose,

       Mirkys švelnų (mano) straubliuką...

 

       Galim jau eiti – galiu net palikt

       Atlapotas duris –

       Yra jau kas lieka maitinti mane,

       Šildyt ir saugot

       Man guolio.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.5–6 (gegužė–birželis)