tekstai.lt

Giedrius Viliūnas. Modernizmo ištakos (2003)

viliunas_modernizmas_1
viliunas_modernizmas_1
       XIX a. pabaigos-XX a. pradžios meninė kultūra

       

       Kaip jau minėjome, modernizmo pradininku Europos li­teratūroje laikomas prancūzų poetas Šarlis Bodleras. Tarp modernizmo pirmtakų minimi ir prancūzų romanistai Giustavas Floberas {Gustave Flaubert, 1821-1880), Emilis Zola (Emil Zola, 1840-1902), rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis (1821-1881) ir kt.

 

       Modernizmui palankiausia visuomeninė ir kultūrinė atmosfera susiklostė XIX amžiaus pabaigoje didžiuosiuose Europos miestuose: Paryžiuje, Berlyne, Londone, Vieno­je, Peterburge. Kelis dešimtmečius trukęs ekonominis pakilimas šiose Europos sostinėse sukūrė turtingą vartotojišką buržuazinę kultūrą, plačią meno rinką. Jau nuo XIX šimtmečio pradžios juose telkiasi gausūs nepriklausomų menininkų sambūriai – vadinamoji meninė bohema. Klesti meno salonai, parodos, atsiranda išpuoselėti dailės, muzikus, architektūros stiliai – Anglijoje vadinamasis modern art, Prancūzijoje art nouveau, Austrijoje secesija, Vokietijoje Jugendo stilius. Kartais šis laikotarpis vadinamas „gražiąja epocha” (pranc. la belle epoque).

 

       Kita vertus, šiuo visuotinės gerovės laikotarpiu tvyrojo ir netolimos ateities sukrėtimų nuojauta, glūdėjo nuosmukio pradų. Nerimo, žlugimo nuotaikas atspindinčios liguistos, perdėtai subtilios meno formos įvardijamos dekadentizmo sąvoka (pranc. dėcadence reiškia nuosmukį), šioje prieštaringoje „amžiaus pabaigos” (pranc. fin de siecle) atmosferoje brendo daugelis didžiųjų Europos modernizmo rašytojų – Raineris Marija Rilkė, Oskaras Vaildas, Stefanas Malarmė, Gijomas Apolineras ir kiti.

 

       Šiuo laikotarpiu modernizmo daigų ima rastis ir lietuvių literatūroje. Jo pradininkai – rašytojai, šimtmečio pradžioje studijavę kaimyninių šalių universitetuose Peterburge, Maskvoje, Krokuvoje, o po 1904 metų, Lietuvoje panaikinus spaudos lietuviškais rašmenimis drau­dimą, pradėję telktis ir Vilniuje, Kaune, kitose Lietuvos vietose. Krokuvos lietuvių studentų būrelio išleistas almanachas „Gabija” (1907) laikomas pirmuoju modernistinės lietuvių literatūros balsu, šio almanacho sumanytojas ir rengėjas buvo vienas ryškiausių ankstyvojo lietuvių literatūrinio modernizmo autorių Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876-1944).

 

       Pašalintas iš Marijampolės gimnazijos už draudžiamos lietuviškos spaudos laikymą, Herbačiauskas atvažiavo studijuoti į Krokuvą ir čia tapo žymiu meninės bohemos dalyviu. Amžininkus jis žavėjo audringu temperamentu, maištingomis, nors visiškai nesuprantamomis kalbomis. Žymus lenkų rašytojas ir kritikas Tadeušas Boi-Želenskis prisimena:

 

       Herbačiauskas išeidavo j estradą ir dainingu lietuvišku akcentu sakydavo ilgas prakalbas, iš kurių matėsi, kad jam kažkas baisiai rūpi, bet kas – klausytojo mintis negalėjo pagauti. Reikėjo paklausyti, kaip jis kalbėdavo! Ugnis, dinamitas! Ir taip visą ketvirtį, pusę valandos, su tokia degančia energija, užsidegimu, patosu, tai vėl piktu sarkazmu, kad tos Juozapo Albino prakalbos darydavo kažkokios demoniškos beprotybės įspūdį.

       

       Žymiausiuose savo kūriniuose – esė „Genijaus meilė”, „Lietuvos griuvėsių himnas”, publicistikos knygose „Erškėčių vainikas” (1908), „Dievo šypsenos” (1929) Herbačiauskas pabrėžė menininko svarbą tautai, sarkastiškai šaipėsi iš miesčioniškos minios, gilinosi į mistinius tautos kultūros pradus.

 

       Modernizmas šimtmečio pradžios lietuvių literatūroje pasireiškė visų pirma didesniu dėmesiu vidiniam žmogaus pasauliui, jo nevientisumui, kintančiam santykiui su aplinka, žmogų veikiantiems nenuspėjamiems instinktams, prigimties galioms. Lietuvių modernistai rašė apie būties paslaptingumą, aukštino meną, grožį, teigė meno autonomiją (nepriklausomybe nuo gyvenimo problemų). Daugelis šių bruožų būdingi ir romantizmui. Lietuvių modernizmas neatsisakė ir tokių romantinei tradicijai būdingų elementų kaip patriotinės idėjos, istorinė tematika. Dėl romantinių ir modernistinių elementų susipynimo šio laikotarpio lietuvių literatūrai apibūdinti dažnai vartojama ir neoromantizmo sąvoka.

 

 

       2.2. Impresionizmas

       

       Pirmoji ryškesnius pėdsakus lietuvių literatūroje palikusi modernistinė meno srovė yra impresionizmas. Impresionizmas atsirado XIX amžiaus dailėje, nuo apibendrintų figūrų, siužetinių scenų vaizdavimo pasukusioje prie akimirkos įspūdžio (pranc. impression – įspūdis) fiksavimo. Impresionistams rūpi ne tiek objektyvi tikrovė, kiek ją stebinčio žmogaus išgyvenimai ir gryni spalvos, šviesos efektai. Tokie dailininkų siekiai pasirodė artimi ir rašytojams, kurie taip pat ėmėsi aprašinėti trumpalaikes žmogaus sąmonės būsenas, jausmų (pirmiausia meilės), gamtos įspūdžių ir vidinių išgyvenimų mirgėjimą joje, netolygią minčių, jausmų tėkmę. Žymiausias impresionizmo srovės rašytojas yra XX amžiaus pradžios norvegų prozininkas Knutas Hamsunas (1859-1952).

 

       Lietuvių literatūroje impresionizmas labiausiai pasireiškė Igno Šeiniaus (1889-1959) kūryboje, šeinius su moderniąja literatūra susipažino dar 1910-1912 metais mokytojaudamas gimtinėje, Bagaslaviškyje (Širvintų r.), ir Vilniuje, paskui studijuodamas Maskvoje. Jo kūryba buvo skelbiama žymiausiuose XX amžiaus pradžios lietuvių moderniosios literatūros leidiniuose – žurnale „Vaivorykštė” (1913-1914), almanache „Pirmasai baras” (1915). Garsiausias Šeiniaus kūrinys yra impresionistinis meilės romanas „Kuprelis” (1913). Impresionizmo požymiai dar ryškesni apysakose „Vasaros vaišės” (1913-1914), „Bangos siaučia” (1914), „Mėnesiena” (1912). Žymiausius savo kūrinius Šeinius parašė iki Pirmojo pasaulinio karo, vėliau daugiausia gyveno Švedijoje, parašė satyrinį romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina” (1937), išleido novelių rinkinių, apybraižų, keletą knygų švedų kalba.

 

       VASAROS VAIŠĖS (ištrauka)

 

       Pasukiau ir einu keleliu, kur veda aure prie to sodžiaus palei mišką. Kelelis rangosi per pievą, per vasarojų, pasikelia kalnelin.

       Aš vienui vienas tarp laukų, niekur gyvos dvasios nematyti. Saulė vis skubiau žemyn nuo dangaus slenka. Netrukus tik pasiners už miško ir pabers per visus vakarus varsų begalybę. Paplis tik jos, užtvaskės.

       Šešėliai šliaužia, rėplioja per pievas, per dirvas. Vis drąsesni ir drąsesni daros. Bematant apguls visą žemę. Suspaus ją, kietai suvynios. Rodos, niekuomet ji nenubus.

       Tamsėja raudona pieva. Bet regis, kad dar raudonesnė ji daros. Lygi tokia ir raudona, it gyva; savo kraštais jaunose avižose pasislėpus.

       Sustoju ties ja. Tarytum pirmą kaną matau raudoną pievą

       Tai gėlės prieš šienapjūtę taip iš vieno ja. išpuošė. O dabar saulė gal prieš rytdienos mirtį gyva varsa užsidegė. Paskutinį kaną...

       Gal jau ryt, gal poryt suguls ši pieva lygiais pradalgiais. Vakare grėbliai sustums į kupetas-kapus.

       Viskas gamtoje miršta. Kiekviena, valandą, kiekvieną akimirksni. Ir akimirksniai lediniu mirties šiurpu kvėpuoja. Laikas bėga iš ateities į praeitį, ir kerta jį kirviu minis ant dabarties slenksčio. Nieko ji nepraleidžia. Viskas turi numirti.

       Mirė ir mano meilė... Ji buvo, tokia galinga gyvybe gyveno, ir dabar jos nebėr... Buvo mano mintyse, sieloje, o dabar visur mirus...

       Ir kas praėjo, kam to gailėtis? Turėjo praeiti...

       Ir mano viduj, galvoje šaltai ramu pasidarė. Atėjo kas, nelauktas, netikėtas, ir sukaustė nebyle ramuma. Rodos, ilgam, amžinai sukaustė.

       Tylu – saulė leidžias. Tirpsta auksinės, žalsvos, oranžinės juostos, kurios buvo išsitiesusios nuo vieno miško prie kito. Debesėliai kyla aukštyn, nyksta, sklaidosi.

       Ištirpo, pranyko vakaro apytamsoj. Miškai toli aplinkui pasidarė juodi. Lyg vienon kieton sienon susiliejo.

       Einu toliau. Toli eisiu j gelmę nakties. Tepriglaudžia ji mane savo glėbyje!

       Va paraistis. Eisiu jo pakraščiu. Pro pakraščio krūmus matyti vien nupuvę kelmai, kupstynai, gailiais apaugę. Kur ne kur išsikiša baltas berželis. Nulinkęs, mažutis. Iš anapus krašto kyla, veliasi rūkai. Auga tik, auga ir vis arčiau atsitraukia.

       Bet dar toliau einu. Ir nejaučiu, rodos, kad einu. Veda kažin kas. Iš tykėlio, pamažu. Kad tik toliau nuo ten, kur liko ji...

       Va pratėgėj pasirodė eilė telegrafo stulpų. Pasiklausiau, kaip jie graudžiai verkia, dejuoja apie nežinomą, ir vėl toliau. Jų ne vienų rauda, jų daug rauda, o aš vienas... Vienui vienas tarp nakties, nežinomuose krūmuose. Ir vienas, vienas visuomet... Nieks neišgirs nei mano skundos, nei neatjaus liūdesio begalinio. Ir lyg vakaro vėjelis, nugulęs krūmų tankmėje, staiga suvirpino mano ramybe. O ji rodės tokia kieta, tokia šalta. Kodėl taip greitai manyje viskas mainos?.. Taip nepastovu: ir ten, ir šen krypsta; visosna pusėsna linksta, o atsiremti neranda kur.

       

       Atkreipkite dėmesį į ištraukos teksto skaidymą – trumpi sakiniai, nedidelės pastraipos, pasakojimas pirmu asmeniu, šokinėjantis nuo vieno įspūdžio, vaizdo prie kito. Tai impresionistinio stiliaus požymiai. Beveik nėra distancijos tarp kalbančiojo ir jo vaizduojamo pasaulio: viskas vyksta čia ir dabar, nuolatinio sąmonės ir gamtos susidūrimo esamybėje, įterpiami drąsūs, tapybiški gamtos vaizdai (raudona pieva!), pagrįsti akimirksnio įspūdžiu {„Tamsėja raudona pieva...”, „Tirpsta auksinės, žalsvos, oranžinės juostos |...|. Debesėliai kyla aukštyn, nyksta, sklaidosi”). Nors kalbama apie išorinę tikrovę, pasakojimas labai subjektyvus, persmelktas kalbančiojo įspūdžių ir minčių {„Rodos, niekada ji nenubus... regis, dar raudonesnė ji daros.” Juntama grėsmė (raudona spalva), estetinis pasigėrėjimas nakties grožiu („sustojau ties ja...”), vienatvė.

 

       Kokia tema, koks jausmas vienija kalbančiojo išgyvenimus? Ta tema atskleidžiama ištraukos viduryje: tai meilė, kuri „buvo [...], ir dabar jos nebėr”. Antroji, dar platesnė kūrinio tema, persmelkianti veikėjo apmąstymus ir kiekvieną ištraukos ląstelę, yra laikas, nesustojantis jo sruvenimas, akimirkos nepagaunamumas, nenutrūkstama vi­sos tikrovės kaita. Kinta gamta, kinta galingiausi žmogaus jausmai, kintantis, nepastovus, griežtai neapibrėžiamas ir žmogaus vidinis pasaulis:

 

       Kodėl taip greitai manyje viskas mainos?.. Taip nepastovu: ir ten, ir šen krypsta; visosna pusėsna linksta, o atsiremti neranda kur.

       

       Meilė, gamta, nenuspėjamas, nepaaiškinamas žmogaus jausmų bangavimas – svarbiausios Šeiniaus, kaip rašytojo impresionisto, kūrybos temos.

 

       MĖNESIENA [ištrauka)

 

       Viskas dingo. Visas pasaulis kur pakalnėn nuslinko. Jo vietoj tik šešėliai. Štai netoli agrazdų krūmas. Toks išsikerojęs, dygliuotas, o prieisi – jis ir neįdurs, šonan pasitrauks. Tušt tamsiai sužydusios pinavijos. Nuskinsi vieną – ne ją nuskina, rankoje nieko neturėsi, tik pajusi švelnų, tik juntamą kvapą. Toliau, pakelei, stovi seni, ilgai augę beržai, o jų ir nėra – lyg kadai tik stovėjo. Viena dienos atmintis. Paliesi ją, nematomai išsisklaidys.

       Jonas ir Olė tušt arti susėdę. Susiglaudę. Jiems atrodo, kad jie abu tik viena būsena. Anksčiau nematė ir nepažino vienas kito. Kiekvienas savu gyvenimu gyveno, o šiąnakt mėnesiena. Šiąnakt kitaip.

       Kas buvo seniai, nuo mažų dienų, dar šį pavasarį, tai, rodos, tik buvo vakar. O gal ir visai nebuvo?

       Tada švietė saulė, buvo girdėt garsai, visur vaikščiojo žmonės, dabar nieko nėra.

       Ne, taip nebus, kaip buvo. Dabar visados bus taip kaip dabar. Jie abu vis sėdės čia, ant suolelio, jaus ranką rankoje, girdės gilų širdžių tunksenimą. Jie visados matys šią eilę, nuo suolelio j abi puses rausva tamsuma prisisunkusių pinavijų. Beržo pa-unksmėj eželę lyg juoduojančių gvazdikų, apie juos rūtų vainiką, švintantį mėnesienos žalsvumoj. Paskum ten, kampe tarp serbentų, aukštą goštautą, pačiu patvoriu kuklioj margumoj nustojusias avižes. Matys ir šiuos išsikerojusius beržus, didingoj ramybėje palaidu lengvumu šakomis nukarusius. Kad užpakalyje namų siena, baltos seklyčios langinės, jie nematys.

       Dangus ten, aukščiau beržų viršūnių, ten tolokai, toks ir liks. Žvaigždėmis įsižiuręs, vasaros melsvu žaliumu susikaupęs. k.ir tais, kaip ir dabar, nusities debesiuko papuręs kaspinas, pridengs tris žvaigždes, tuoj vėl nuslinks. Mėnulis kabės ten, ties klojimo stogu, raizgys savo sidabriniu žalsvumu kintantį tinklą, daiktais, po medžiais, juodais lopiniais prakiurusį. Nors atrodys, kad mėnulis snaus, matys ir seks jis viską.

       Jie abu įaus, kaip daros šilta krūtinėj, tirpsta galvoj mintys. Kaip delnai kartais stipriau susispaus ir ims nerimti širdys. Bus tada nežinia, ar vis dar yra pinavijos darželyj ir ar beržai vis tokie patys. Praeis tas kraują sugundinęs akimirksnis, ir vėl vaizdai atsistos savo kerinčioj ramumoj.

       Olė, vis tokia žvali, greita, dabar tyli ir neklauso nieko. Matydama, rodos, nemato.

       Ji nežinojo, kad taip gali atsitikti. Tik praeidama dienos metu medžių paunksme, pajusdavo akimirksnį slėpiningos ramumos, o širdis kužterdavo nesuprantamą žodį. Tada norėdavos nuskinti gėlę iš vėsaus pakrūmio ir prisisegti sunerimavusioj krūtinėj. Tada ji laukdavo vakaro, o vakare gimdavo ilgesys eiti kur ir rasti ką kita.

       Jonui kad ir sapnuodavos, tai vingiuotas kelias dangun per statų kriaušą. Sapnuodavos žygiai, kuriais jis dieną gyveno. Tik kartais, labai retai, ateidavo koks kitoniškas sapnas. Nuo jo net per miegus darydavos neramu. O rytą atsikėlęs Jonas daug melsdavos, prašydavo Dievo, kad arčiau į jį ateitų.

       Tik štai aną vakarą vėl kažin kas nutiko...

       Ne, kas buvo lig šiol, buvo tik sapnas. Dabar, dabar jis jaučia, kad jos plaukų pluoštas paliečia jo skruostą, jos švelni ranka jo rankoje. Jų niekas neskiria. Tebūna taip per amžius.

       Ne, galvoti nereikia. Nereikia žodžių. Ištarsi žodį, ir jau daug kai kitaip atsistos. Tarytum atsigrįžtum į sieną ir pamatytum prikabintą langinę.

       Lyg ir jų pačių nebūtų. Yra tik vienas koks jausmas, kuris Birioj paunksmėje lūkino Olės, kuris Jonui sapne užskleisdavo ūkana statų kriaušą dangun. Dabar viską valdo tik vienas tas jausmas, nieko kito nėra. O jei ir buvo, tik taip atrodė.

       

 

       Simbolizmas

       

       Viena svarbiausių XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios moderniosios literatūros srovių, su kuria dažnai siejama ir modernizmo pradžia, yra simbolizmas. Lietuvių literatūroje ši srovė pasirodė šiek tiek pavėlavusi, Pirmojo pasaulinio karo metais, ir ryškiausiai reiškėsi XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje.

 

       Simbolizmas atsirado Prancūzijoje, grupei poetų 1886 metais paskelbus „Simbolizmo manifestą”. Savo pirmtaku jie laikė Šarlį Bodlerą, kurio eilėraštį „Atitikimai” („Correspondances“) galima laikyti programiniu simbolizmo kūriniu:

 

       ATITIKIMAI

 

       Gamta – šventovė, gyvos jos kolonos

       Neaiškiai murma sau kažin kokius žodžius,

       Klaidžioj tankmėj praeinant simbolių medžius,

       Ištikimom akim ji lydi žmones.

       

       Kaip tie keistai sumišę, duslūs, paslaptingi

       Aidai darniu skardu nuošia ten toli.

       Kaip tirpsta šviesoje šešėliai dideli –

       Kvapus, garsus taip spalvos atitinka.

       

       Yra gaivių kvapų, žalių kaip sodas,

       Skaisčių kaip kūdikis, kaip muzika švelnių.

       O dar kiti – patvirkę, buinūs, godūs.

       

       Daiktų ribas praskleidę, jie triumfuoja.

       Tai – fimiamas, muskusas, benzojus.

       Naujom prasmėm jie turtina jausmus.

       

       (Vertė Donatas Sauka)

 

       Simbolizmas remiasi čia Bodlero išsakytu požiūriu, kad mūsų pojūčiais suvokiama tikrovė tėra tik „simbolių miškas”, mįslingos užuominos apie gilesnę, tikrąją būtį. Ją pažinti galima tik netiesiogiai, juslėmis suvokiamą tikro ve išgyvenant kaip tikrosios realybės „atitikmenis”. Šią tikrovę bent iš dalies atverti, paaiškinti gali tik menininkas savo dieviškos nuojautos, genialios įžvalgos dėka. Tikrosios būties patyrimą poetas perteikia simboliais – daugiaprasmiais, iki galo nepaaiškinamais, tačiau leidžiančiais geriau nujausti slėpiningą būties esmę ženklais, taip pat viso kūrinio estetine derme, „žodžių muzika”. Taigi visą tikrovę simbolistai suvokia kaip reikšmingą ir kartu paslaptingą, netapačią pačiai sau; menininką, – kaip savotišką. žynį, burtininką, atskleidžiantį paprastam mirtingajam neprieinamą tikrovės prasmę; meną – kaip šventąją kalbą, ne aprašančią, o atveriančią tikrovę magiška savo simbolių prasmės ir skambesio galia. Simbolizmas daug prisidėjo prie šiuolaikinės literatūros intelektualinio stiliaus plėtojimo, prie meno kulto ir „grynosios poezijos” sampratos susiformavimo.

 

       Svarbiausi simbolistai prancūzų literatūroje yra Artiuras Rembo, Stefanas Malarmė, Polis Verlenas {Paul Verlaine). Šimtmečių sandūroje simbolizmas paplito anglų, rusų, kiek mažiau lenkų, vokiečių literatūrose; taip pat reiškėsi ir dailėje, muzikoje (jam artimas lietuvių dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis).

 

       Lietuvą simbolizmas pasiekė per rusų literatūrą. Svarbiausiu autoriumi, skatinusiu perimti šią literatūros srovę, tapo rusiškai rašės poetas Jurgis Baltrušaitis (1873-1944), žymus rusų literatūrinio gyvenimo veikėjas, moderniosios Vakarų Europos literatūros vertėjas. Baltrušaičio literatūriniame salone Maskvoje lankęsi tuo metu Rusijoje studijavę lietuvių literatai čia susipažindavo su žymiausiais rusų meninio gyvenimo dalyviais, persiimdavo naujomis estetinėmis ir filosofinėmis idėjomis.

 

       Baltrušaičio globojamas susiformavo vieno ryškiausių XX amžiaus pradžios lietuvių literatūros atnaujintojų Balio Sruogos (1896-1947) talentas. Pirmieji modernizmo impulsai Sruogą pasiekė dar mokantis Panevėžio realinėje mokykloje, bendradarbiaujant moksleivių ir studentų žurnale „Aušrinė”, vėliau – „Vaivorykštėje”, tačiau labiausiai jauno poeto ir literatūros kritiko pažiūras paveikė studijos Peterburge ir Maskvoje, čia Sruoga asmeniškai susipažino su to meto rusų simbolistais, vertė jų eilėraščius j lietuvių kalbą, skelbė simbolizmo paveiktus kritikos straipsnius ir poetinius kūrinius; išleido poezijos rinkinius „Saulė ir smiltys” (1920), „Dievų takais” (1923). Vėlesnėje Sruogos kūryboje (dramos „Milžino paunksmė”, 1932, „Pavasario giesmė”, 1945) vyrauja neoromantizmo bruožai, o atsiminimų knyga „Dievų miškas” (1945) pagrįsta moderniu grotesku, fakto literatūros principais. Sruogos eilėraščiai dažnai labai melodingi, išreiškia logiškos minties, nuoseklaus dėstymo nesuvaržytą poetinį išgyvenimą. Improvizacinis pobūdis, intuityvumas, meilės, gamtos motyvai Sruogos lyriką sieja su impresionizmu. Tačiau būties slėpiningumo ir begalybės pajauta, eilėraščio atitolimu nuo buities, abstrakčiais kosmoso, jūrų, saulės įvaizdžiais, taip pat labai išaugusiu neišsakymo, simbolinių nuorodų vaidmeniu ji priklauso simbolizmui.

 

       PROOEMION

 

       Virpėdama žinia dangum atėjo

       Nuo Saulės mano.

       Plasnoja vėliavos. Dainuoja vėjas

       Ir tyrai mano...

       

       Ant aukšto kalno uždegiau žibintą –

       Paleidau gandą...

       Nuskendo takas, užmaršon pramintas, -

       Užliejo gandas...

       

       Žengiu lėbonės žemiškos atmestas.

       Pateptas Saulės...

       Nešu kaip Dievą amžinasties naštą –

       Karūną Saulės...

       

       Iš kuoro aukšto kelias gandas – ugnys

       Ir siekia toli...

       Ir kas žengsnys – arčiau gaisri bedugnė

       Toliau ir tolis...

       

       Karūna – laužas atpirkimui kūnas –

       Per ugnį takas –

       Pasauliui – valandos džiaugimos burtų,

       Man – Saulės takas!

       

       1917

 

       Simbolistinė poezija, kalbanti sudėtinga simboline kalba, įsiklausanti į būties paslaptį, – tai aukštojo stiliaus literatūra. Sruogos tekstas taip pat ataustas kilniais įvaizdžiais (dangus, Saulė, amžinasties takas, karūna), iškilmingomis intonacijomis (tarsi varpo dūžiai aidinčios trumpesnės porinės posmų eilutės). Eilėraštyje nekuriamas aiškus kalbančiojo portretas, tik iš kai kurių užuominų galima nujausti, kad kalbama apie poetą – „Saulės pateptąjį”, „amžinasties naštos” sargą. Apibendrintas, simboliškas ir poetinis vyksmas: kalbantysis, palytėtas Saulės žinios, atlieka apeigą („Ant aukšto kalno uždegiau žibintą – / Paleidau gandą...”), tarsi senovės vaidila siunčia pasauliui paslaptingą kosminę žinią – ugnies ženklą. Kalbama apie kūrėjo išskirtinumą, vienatvę ir kartu didybe („Žengiu lėbonės žemiškos atmestas, / Pateptas Saulės...”), apie kūrybos dvilypumą – ji ir „gaisri bedugnė”, ir kartu „laužas atpirkimui kurtas”. Sunki, pavojinga kūrėjo lemtis („per ugnį takas”), tačiau, galimas daiktas, kaip tik dėl to kūryba pasauliui ir skleidžia eilėraštyje minimus „džiaugimos burtus”, o patį kūrėją apvainikuoja „karūna Saulės”.

 

       Vis dėlto šitaip eilėraštis perskaitomas tik apytikriai, daugelį simbolių galima aiškinti ir kitaip. (Neatsitiktinai dažniausi kūrinio skyrybos ženklai – brūkšniai ir daugtaškiai, pabrėžiantys reikšmės nebaigtumą, atvirumą.) Eilėraščio prasminę talpą dar padidina mįslingos užuominos („Nuskendo takas, užmaršon pramintas...”), abstraktūs žodžiai bei poetiniai naujadarai (žinia, gandas, amžinastis, lėbonė...), reikšminės ir garsinės sąsajos tarp įvairių vaizdinių (saulė – žibintas – ugnys – laužas; kuoras– karūna – kurti).

 

       Žymiausias lietuvių simbolistas – Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967). Simbolistinė pasaulėvoka šiam rašytojui, linkusiam į savistabą, po kasdienybės paviršiumi glūdinčių bendresnių būties dėsnių apmąstymą, buvo iš prigimties artima. Ją stiprino ir teologijos studijos Seinų kunigų seminarijoje bei Peterburgo dvasinėje akademijoje (1909-1917). Panašiai kaip ir Sruoga, Putinas žavėjosi Baltrušaičiu, kitais rusų simbolistais, o vėliau, studijuodamas Friburgo, Miuncheno universitetuose, išsamiau susipažino ir su prancūzų, lenkų, vokiečių moderniąja literatūra. Simbolizmo bruožai ryškiausi XX amžiaus trečiojo dešimtmečio Putino poezijoje, tačiau kai kurie jo elementai, kaip dualistinis (dvilypis) pasaulėvaizdis, polinkis i abstraktų filosofinį kalbėjimą, kosminius vaizdus, į filosofinio ciklo žanrą, išliko ir vėlesniuose eilėraščių rinkiniuose „Keliai ir kryžkeliai” (1936), „Būties valanda” (1964), „langas” (1965). Be lyrikos, Putinas yra parašęs ir simbolistinių poemų („Vergas”, 1924), dramų („Žiedas ir moteris”, 1925). Putino proza (romanai „Altorių šešėly”, 1932-1933, „Sukilėliai”, 1957-1967) yra realistinio pobūdžio. Rašytojo kūryboje galima rasti ir neoromantinių bruožų.

 

       Palyginti su Sruogos lyrika, Putino simbolistinė poezija yra intelektualesnė, filosofiškesnė. Ji sutelkta j žmogaus prigimties dvilypumo apmąstymus. Žemiškos žmogaus Imties ribotumo ir dvasios begalybės kontrastą žymi žemės ir dangaus, viršūnių ir gelmių priešpriešos; žmogaus dvasios maištą, laisvės siekimą – audringos jūros, sukilusio vergo, klajūno įvaizdžiai; slaptąją prigimties puse – nuskendusio varpo, pilnatvę – žydinčios žemės, dieviškąjį Imties pradą – aukuro, giesmės, saulės simboliai. Putino poezijai labai būdingi rymojimo ant ribos, ant kalno, vieškelio motyvai, atitinkantys įsiklausymo į būties paslaptį, atvirumo anapusybei būseną. Savo simbolistiniais kūriniais Putinas išgrynino intelektualų, filosofinį lietuvių poezijos stilių.

 

       TARP DVIEJŲ AUŠRŲ

 

       Tarp dviejų .mirų pasaulis kaip pasaka.

       Ir žvilgančių bokštų veizi visa reginčios akys, -

       ir jų regėjimais žaviesi tu pats.

       patirdamas tolimą,

       paslaptingąją,

       nesibaigiamąją,

       vientisą būtį.

       

       Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą,

       bet vakarų atošvaistos atgyja tavy

       kaip seniai girdėtų

       giedojimų aidai.

       

       Visi daiktai kaip blankūs šešėliai

       dvilypuojasi tavo regėjime,

       ir tu nebežinai,

       kokiu vardu juos vadinti.

       Tavo paties būtis

       nykiais aidėjimais skrenda atgalios, -

       ir tau be galo liūdna.

       

       1927 |1936, 1956]

 

       Eilėraštis remiasi gamtiniu motyvu – trumpa vasaros naktis, kada vakaro sutemas nuo aušros skiria tik trumpas prieblandos tarpsnis. Tačiau poetą domina ne gamtos vaizdas, o jo reikšmė: būsena tarp šviesos ir tamsos, dienos ir nakties, ryto ir vakaro tampa būties atvirumo, begalinės jos paslapties simboliu. Šį simbolinį tikrovės išgyvenimą tiesiogiai apibūdina antra pirmojo posmo pusė. Daiktai eilėraštyje tirpsta, dvilypuojasi, virsta fantastiškais regėjimais („iš žvilgančių bokštų veizi visa rėžiusios akys”), „atošvaistomis” ir „šešėliais” kalbančiojo sąmonėje. Nyksta riba tarp vidinio ir išorinio pasaulio; tarp praeities, dabarties ir ateities; tarp kūno ir dvasios. Stiprus pasaulio grožio įspūdis („Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka”) atsiveria save pat j stebinčio kosmoso „akims”, su kuriomis kalbantysis susitapatina („jų regėjimais žaviesi tu pats”), gamtoje nuspėjamą būsimą šviesą pasitinka ..vakarų atošvaistos” suvokėjo atmintyje. Įdomu, kad čia jos atgimsta ne kaip regimasis, bet kaip girdimasis prisiminimas („kaip seniai girdėtų giedojimų aidai”). Tokiame pasaulio suvokime, kuriame viena kitą pakeisdamos ir praturtindamos dalyvauja visos juslės, labai aiškiai pasireiškia simbolistinis „atitikmenų” principas, dar vadinamas sinestezija (vienkartinis kelių juslių veikimas, vieno pojūčio potyrio išreiškimas kitu). Erdvė, laikas, daiktų vardai nustoja įprastinio konkretumo, įgyja simbolinės galios: ryto šviesa gali reikšti ir nujaučiamą dievišką būtį, vakarų atošvaistos – žemiškos žmogaus prigimties naštą. Kosminės paslapties akivaizdoje žmogus galbūt pajunta jai tolygią, tačiau netapačią savo paties begalybe (išorėje „besiartinančią šviesą” atsveriančios vidaus „atošvaistos”, „giedojimų aidai” ir „(t)avo paties būtis”), šios slėpiningos būties vienovės, tačiau kartu ir begalinių jos tolumų (pirmame posme „žaviesi |...|, patirdamas tolimą [...] būtį”, trečiajame -„tavo paties būtis / Nykiais aidėjimais skrenda atgalios”) patyrimas užlieja kalbantįjį liūdesiu.

 

       Giedrius Viliūnas. Modernizmas. I dalis. XX amžiaus pirmoji pusė. V.: Baltos lankos, 2003.