Kazio Borutos poema „Artojų maištas“ buvo įtraukta į eilių rinkinį „Kryžių Lietuva” (1927), kurį A. Smetonos valdžia buvo uždraudusi – už šios knygos skaitymą arba platinimą grėsė 5000 Lt bauda. Poema priskirtina literatūrinei „maištaujančio Lietuvos berno“ krypčiai, kurią vėliau išplėtojo „Trečio fronto“ sąjūdis. 1938 m. ši poema buvo išspausdinta K. Borutos poezijos rinkinyje „Eilės ir poemos“, kurią 2000 egz. tiražu išleido „Sakalo“ leidykla.
Artojų maištas
I
Saulės vagos spindi arimų padange,
saulė irgi artojas, tik laisvas.
Jos niekas neengia,
todėl jos labanakt – šypsenų gaisras.
Labanakt, saulele! Labanakt! Lig ryto
ant motinos žemės kelių prisnūsim.
Mūs laukia dirvonai vagų nevarytų,
rytoj – pirmutiniai mes būsim.
Labanakt! Užteks arti,
broliai,
bėri ir sarti,
trauksim namoliai!
Jūs į pievas. O aš – į daržinę
ant kvepiančio pievomis šieno.
Paliksime žagrę išvarginę
vieną pernakt ant rugienų.
Gal tau, žagre,
pasiseks suskaityti,
kiek žvaigždžių bus naktį
padangėj pasėta,
tiek mūsų, matyti,
prakaito lašų pralieta.
II
Temsta. Saulėleidžio sarčiai
pabariais risčia leidžias.
Palaidi karčiai
už debesų raudonųjų skleidžias.
Dega padangė. Raudona. O žemė
pajuodo kaip arimai,
nes žemę slegia
nelaisvės prakeikimas.
Baudžiava sunkiausia
ašaras išspaudžia.
Visą dieną graudžią
prakaitu nuprausia.
Vai, dalis dalele,
vargdienių artojų,
kodėl juodo vargo
niekad neužstoji?
Saulė pasinėrė
ir už skliautų dingo.
Žemė motinėlė
ašarom užspringo.
III
Vakare atvaro baudžiauninkus į dvarą
rykštėm užmokėti už baudžiavos darbą.
Ir išeina ponas ant vidurio dvaro,
įsirėmęs šonus, rankoj kančius karo.
– Tinginiai, galvijai! – ima rūsčiai bartis—.
Dievo jūs nebijot, taip mažai užarti...
Paskutinį kartą jūs pasigailėsiu,
kiekvienam po kapą botagų įkrėsiu.
Nespėjo užgyti žaizdos vakarykštės,
vėl iš naujo švilpia sukruvintos rykštės.
IV
Lyg prieš savo galą
ar iš pasiutimo
šėlsta ūžia dvaras,
net piktumas ima.
Apmaudas didžiausias,
kerštas begalinis
ant arimų niaukias,
dangų išsprogdina.
Oi, tu sielvartėli,
vargdienių artojų!
Ponai, kaip pašėlę,
nieko neatboja.
Prakaito jiems maža,
vargo jiems per maža
Didina vėl lažą,
pražudyti žada.
Oi, dalis dalele,
kur mes pasidėsim?
Į giružę žalią,
ūksmingą pavėsį.
V
Po žalią girelę tai valia ulioti.
Tai valia ulioti, nieko neatboti.
Vienas rūpestėlis – ponus rubavoti.
Ponus rubavoti – vargdienius užstoti.
Plakė, kotavojo nevieną artoją.
Nevieną artoją rykštėm užkapojo.
Bet gi vieną kartą turi būti galas.
Turi būti galas, – dega, pleška dvaras.
Semia gaisras dangų, nušviečia naktelę.
Nušviečia naktelę ir sukilti kelia.
VI
Tai ne gailios rasos ir ne miglos krito,
miško broliai žuvo, nesulaukę ryto.
Žalios eglės ošė, aukštos pušys gaudė,
susitarę ponai miško brolius šaudė.
O kuriuos pagavo, kuo žiauriausiai plakė
ir nakčia prieš aušrą kartuves pastatė.
Oškit žalios eglės, gauskit aukštos pušys,
artinas už laisvę paskutinis mūšis.
VII
Dangaus pakraščiai dienojo,
o pažeme slinko debesys sunkūs.
Su aušra atsikėlė artojai
ir pajungė jaučius į jungus.
Bet vos tik išvarė po vieną vagą
ir vietoj apstulbę sustojo.
Nuliūdusi saulė tekėjo pro dvarą,
prie vartų – kartuvės klaikios riogsojo.
Sužiuro artojai. Veidai nukamuoti
paniuro, kaip juodas arimas. –
Nejaugi brolių neatvaduosim ? –
ant lūpų žodžiai užkimo.
Sujudo, kaip siena.
– Ateiname, ponai!
Ateinam visi ligi vieno.
Sudievu, žemele. Sudie prakaituota.
Žaliosios pievos. Arimai. Dirvonai.
Ir tu, padange, gaisru debesuota.
Ateinam. Ateinam. Ateiname, ponai.
VIII
– Broli!
– Mesk žagrės jungą!
Už laisvę artojai rungias.
Tavo pagalbos laukia.
Mesk aręs lauką!
Stverkis už kuolo ar rungo!
Brolius ant kartuvių velka.
Į talką! Į talką! Į talką!
Ateinam. Ateinam. Ateinam.
Atėjo sukilti mums metas.
Dreba dvaras prakeiktas.
Kartuvės griūva.
Liepsnoja dvarponių rūmai.
Liepsnoja. Žėruoja. Ūžia
gaisro apsemtas dvaras,
o vartuose vargo bakužių
saulėtekio vėliavos plakas.
Vėjas pasiuto. Pašėlo.
Plačią padangę plėšo.
Obalsius šėlstančios vėtros
po visą žemę mėto:
Rinkitės! Rinkitės! Rinkitės
IX
Vėtra. Šėlstanti vėtra.
Lyg vargas staiga pasikorė,
kad ore,
padangėj ir kaimo pastogėj
siuntanti vėtrų ataka.
Daužosi. Plėšosi. Plakas.
Mėnuo, kaip vėjas, per kaimą bėga.
Vieškeliu atpleška. Dunda.
Langas net dreba. Vėtrai negėdai
Vėtra paleido proklamacijų pundą.
O šunes skalija. Loja.
– Vyrai, už šakių.
Žandarai atjoja.
Vėtra skalija.
Loja.
Toli – kaip prikaltas
dega, žėruoja, ūžia
raudonas plakatas
žūtbūtinio kruvino mūšio.
X
Žemė – motina mums,
ji neišduos, tik paslėps.
Bet pažiūrėsim, kaip jums,
jeigu artojai laimės.
Mėšlui ir mėšlo garbė.
Mėžia artojai laukus.
Tai kas gi mėšlo gailės,
kad augtų javas gražus.
Sveika būk, juodoji naktis.
Matysime, galas koks bus.
Jei neužmerksim akis,
išeisim į laisvus laukus.
XI
Tamsi, juoda naktužė,
gaisrai padangėj plakas.
Į mūši iš bakužių
galvų vingiuojas takas.
O vėtra plėšo, drasko
nakties žvaigždžių vainiką.
Gaisrai aplinkui bastos.
Klaiku. Baisu. Ir nyku.
Liepsnoja žemė, o dangus —
liepsnų stulpais iškeltas.
Vingiuoja pro gaisrus,
galvų vingiuoja takas.
Į mūšį – žūti – būti
visi –
visi –
visi. –
Už laisvą, broliai, būtį,
mirtis mums nebaisi.
XII
Laukų platumose laisvi vėjai drumsčias.
Kvepia pavasaris, žemė, arimai, atolas.
Artojai sugniaužė ant žagrės rankenų kumsčias
ir nuvarė vagą į neužmatomas tolumas.
Trauk, bėri! Traukdamas purtyk karčiais,
kad visos bėdos, vargai pasikartų.
Jei vakar pribaigėm baudžiavą karčią,
tai šiandien pabaigsim gyvenimą kartų.
Kazys Boruta. Kryžių Lietuva. Eilėraščiai. Ryga: knygų leidimo bendrovė „Audra“, 1927.