tekstai.lt

Kazys Boruta. Poema „Artojų maištas“ (1927)

kazys_boruta_kryziu_lietuva
kazys_boruta_kryziu_lietuva
       Kazio Borutos poema „Artojų maištas“ buvo įtraukta į eilių rinkinį „Kryžių Lietuva” (1927), kurį A. Smetonos valdžia buvo uždraudusi – už šios knygos skaitymą arba platinimą grėsė 5000 Lt bauda. Poema priskirtina literatūrinei „maištaujančio Lietuvos berno“ krypčiai, kurią vėliau išplėtojo „Trečio fronto“ sąjūdis. 1938 m. ši poema buvo išspausdinta K. Borutos poezijos rinkinyje „Eilės ir poemos“, kurią 2000 egz. tiražu išleido „Sakalo“ leidykla.

 

 

 

 

 

 

       Artojų maištas

       

 

       I

 

       Saulės vagos spindi arimų padange,

       saulė irgi artojas, tik laisvas.

       Jos niekas neengia,

       todėl jos labanakt – šypsenų gaisras.

 

       Labanakt, saulele! Labanakt! Lig ryto

       ant motinos žemės kelių prisnūsim.

       Mūs laukia dirvonai vagų nevarytų,

       rytoj – pirmutiniai mes būsim.

 

       Labanakt! Užteks arti,

       broliai,

       bėri ir sarti,

       trauksim namoliai!

 

       Jūs į pievas.  O aš – į daržinę

       ant kvepiančio pievomis šieno.

       Paliksime žagrę išvarginę

       vieną pernakt ant rugienų.

 

       Gal tau, žagre,

       pasiseks suskaityti,

       kiek žvaigždžių bus naktį

       padangėj pasėta,

 

       tiek mūsų, matyti,

       prakaito lašų pralieta.

 

 

       II

 

       Temsta. Saulėleidžio sarčiai

       pabariais risčia leidžias.

       Palaidi karčiai

       už debesų raudonųjų skleidžias.

 

       Dega padangė. Raudona. O žemė

       pajuodo kaip arimai,

       nes žemę slegia

       nelaisvės prakeikimas.

 

       Baudžiava sunkiausia

       ašaras išspaudžia.

       Visą dieną graudžią

       prakaitu nuprausia.

 

       Vai, dalis dalele,

       vargdienių artojų,

       kodėl juodo vargo

       niekad neužstoji?

 

       Saulė pasinėrė

       ir už skliautų dingo.

       Žemė motinėlė

       ašarom užspringo.

 

 

       III

 

       Vakare atvaro baudžiauninkus į dvarą

       rykštėm užmokėti už baudžiavos darbą.

 

       Ir išeina ponas ant vidurio dvaro,

       įsirėmęs šonus, rankoj kančius karo.

 

       – Tinginiai, galvijai! – ima rūsčiai bartis—.

       Dievo jūs nebijot, taip mažai užarti...

 

       Paskutinį kartą jūs pasigailėsiu,

       kiekvienam po kapą botagų įkrėsiu.

 

       Nespėjo užgyti žaizdos vakarykštės,

       vėl iš naujo švilpia sukruvintos rykštės.

 

 

       IV

 

       Lyg prieš savo galą

       ar iš pasiutimo

       šėlsta ūžia dvaras,

       net piktumas ima.

 

       Apmaudas didžiausias,

       kerštas begalinis

       ant arimų niaukias,

       dangų išsprogdina.

 

       Oi, tu sielvartėli,

       vargdienių artojų!

       Ponai, kaip pašėlę,

       nieko neatboja.

 

       Prakaito jiems maža,

       vargo jiems per maža

       Didina vėl lažą,

       pražudyti žada.

 

       Oi, dalis dalele,

       kur mes pasidėsim?

       Į giružę žalią,

       ūksmingą pavėsį.

 

 

       V

 

       Po žalią girelę tai valia ulioti.

       Tai valia ulioti, nieko neatboti.

 

       Vienas rūpestėlis – ponus rubavoti.

       Ponus rubavoti – vargdienius užstoti.

 

       Plakė, kotavojo nevieną artoją.

       Nevieną artoją rykštėm užkapojo.

 

       Bet gi vieną kartą turi būti galas.

       Turi būti galas, – dega, pleška dvaras.

 

       Semia gaisras dangų, nušviečia naktelę.

       Nušviečia naktelę ir sukilti kelia.

 

 

       VI

 

       Tai ne gailios rasos ir ne miglos krito,

       miško broliai žuvo, nesulaukę ryto.

 

       Žalios eglės ošė, aukštos pušys gaudė,

       susitarę ponai miško brolius šaudė.

 

       O kuriuos pagavo, kuo žiauriausiai plakė

       ir nakčia prieš aušrą kartuves pastatė.

 

       Oškit žalios eglės, gauskit aukštos pušys,

       artinas už laisvę paskutinis mūšis.

 

 

       VII

 

       Dangaus pakraščiai dienojo,

       o pažeme slinko debesys sunkūs.

       Su aušra atsikėlė artojai

       ir pajungė jaučius į jungus.

 

       Bet vos tik išvarė po vieną vagą

       ir vietoj apstulbę sustojo.

       Nuliūdusi saulė tekėjo pro dvarą,

       prie vartų – kartuvės klaikios riogsojo.

 

       Sužiuro artojai. Veidai nukamuoti

       paniuro, kaip juodas arimas. –

       Nejaugi brolių neatvaduosim ? –

       ant lūpų žodžiai užkimo.

 

       Sujudo, kaip siena.

       – Ateiname, ponai!

       Ateinam visi ligi vieno.

       Sudievu, žemele. Sudie prakaituota.

       Žaliosios pievos. Arimai. Dirvonai.

       Ir tu, padange, gaisru debesuota.

 

       Ateinam. Ateinam. Ateiname, ponai.

 

 

       VIII

 

       – Broli!

       – Mesk žagrės jungą!

       Už laisvę artojai rungias.

       Tavo pagalbos laukia.

       Mesk aręs lauką!

       Stverkis už kuolo ar rungo!

       Brolius ant kartuvių velka.

       Į talką! Į talką! Į talką!

 

       Ateinam. Ateinam. Ateinam.

 

       Atėjo sukilti mums metas.

       Dreba dvaras prakeiktas.

       Kartuvės griūva.

       Liepsnoja dvarponių rūmai.

 

       Liepsnoja. Žėruoja. Ūžia

       gaisro apsemtas dvaras,

       o vartuose vargo bakužių

       saulėtekio vėliavos plakas.

 

       Vėjas pasiuto. Pašėlo.

       Plačią padangę plėšo.

       Obalsius šėlstančios vėtros

       po visą žemę mėto:

 

       Rinkitės! Rinkitės! Rinkitės

 

 

       IX

 

       Vėtra. Šėlstanti vėtra.

       Lyg vargas staiga pasikorė,

       kad ore,

       padangėj ir kaimo pastogėj

       siuntanti vėtrų ataka.

       Daužosi. Plėšosi. Plakas. 

 

       Mėnuo, kaip vėjas, per kaimą bėga.

       Vieškeliu atpleška. Dunda.

       Langas net dreba. Vėtrai negėdai

       Vėtra paleido proklamacijų pundą.

 

       O šunes skalija.  Loja.

       – Vyrai, už šakių.  

       Žandarai atjoja.

       Vėtra skalija.

       Loja.

 

       Toli – kaip prikaltas

       dega, žėruoja, ūžia

       raudonas plakatas

       žūtbūtinio kruvino mūšio.

 

 

       X

 

       Žemė – motina mums,

       ji neišduos, tik paslėps.

       Bet pažiūrėsim, kaip jums,

       jeigu artojai laimės.

 

       Mėšlui ir mėšlo garbė.

       Mėžia artojai laukus.

       Tai kas gi mėšlo gailės,

       kad augtų javas gražus.

 

       Sveika būk, juodoji naktis.

       Matysime, galas koks bus.

       Jei neužmerksim akis,

       išeisim į laisvus laukus.

 

 

       XI

 

       Tamsi, juoda naktužė,

       gaisrai padangėj plakas.

       Į mūši iš bakužių

       galvų vingiuojas takas.

 

       O vėtra plėšo, drasko

       nakties žvaigždžių vainiką.

       Gaisrai aplinkui bastos.

       Klaiku. Baisu. Ir nyku.

 

       Liepsnoja žemė, o dangus —

       liepsnų stulpais iškeltas.

       Vingiuoja pro gaisrus,

       galvų vingiuoja takas.

 

       Į mūšį – žūti – būti

       visi –

       visi –

       visi. –

       Už laisvą, broliai, būtį,

       mirtis mums nebaisi.

 

       XII

 

       Laukų platumose laisvi vėjai drumsčias.

       Kvepia pavasaris, žemė, arimai, atolas.

       Artojai sugniaužė ant žagrės rankenų kumsčias

       ir nuvarė vagą į neužmatomas tolumas.

 

       Trauk, bėri! Traukdamas purtyk karčiais,

       kad visos bėdos, vargai pasikartų.

       Jei vakar pribaigėm baudžiavą karčią,

       tai šiandien pabaigsim gyvenimą kartų.

 

       Kazys Boruta. Kryžių Lietuva. Eilėraščiai. Ryga: knygų leidimo bendrovė „Audra“, 1927.

 

      

kazys_boruta_kryziu_lietuva
kazys_boruta_kryziu_lietuva