Balandžio naktis

Tai medžių skeletai nuogi ligi kelių subridę į upę

tarp kietų jų šonkaulių nykiai ūžauja vėjas

ir švariai nušluoja žvaigždžių išsibarsčiusius trupinius

tik dėmėtam danguj mėnulio lėkštė ritinėjas

daug patyriau sunkių valandų

bet ir šitas laikas sunkus

sidabrinė šviesa apsiblausus už tavo langų

nuogos šakos keistai atsispindi languos

       *

... plačialajės tujos, kukmedžiai, platanai,

kaštonai dideli, išsikėtoję, kad nuo šaligatvio dangaus

nepamatysi, rudenį, kai krenta lapai, geltoni,

brendi per gilų šnaresį, iki kulkšnių, tiktai žolė,

tiktai veja žalia kaip malachitas

ten kemsynų pakraščiuose niūrioj prietemoj

apraizgyti voratinkliais ten jie gyvena

mano šviesūs prisiminimai brūzgynai tenai

ten ir tu galingoj pirmykštėje žodžių tankmėj

iš jos tu išnyri spinduliuodama ant vienaragio kupros

tavo mėlyni stiklo plaukai juodesni už neviltį

už visas neviltis jie juodesni už visas

kurias dar tik teks man patirti

štai taip mano meile taip aš ir gyvenu

šiam turtingam mieste platanų pavėsy

       *

nuo kalnų jisai sklinda pamišėlio šauksmas

jis baisus nors nesu laimingesnio balso girdėjęs

nuo kalnų šitas balsas užgriūva nuščiuvusį miestą

nesuprantama man kalba išsidriekusį slėnyje

tas pamišėlio šauksmas nutyla kai lygiai

dvyliktą valandą prikala laikrodžio dūžiai

prie mano kambario stoglangio stiklo

vėjo dvelksmas šiurendamas verčia

seno žodyno lapus kliuvinėdamas

už aštrių hebrajiškų raidžių: pamišęs

jis pamišęs bėga į auštantį rytą

nepažįstamom gatvėm plevėsuodamas

lietpalčio juodo sparnais

       Atsisveikinimas prie ežero

Rytą

kai plynas

ledynas

švyti

dega

raudona

kaštono

žvakė

keista

išblėso

ko dviese

geista

baigias

mums skirtas

netvirtas

laikas

melduos

sūpuojas

abuojos

valtys

nykios

kaip vėjo

sklaidomos

knygos

       Rūko ragana

Pelkių raganos plaukai

žalsvai pilkšvi nugara

pilkšvai dėmėta tarytum

akmuo gyslos baltos ir

balsas pilkšvas ir balsvas

balų raganos ganos gyvena blyškioj

neryškioj prieblandoj pamiškėj

rankos kerpėtos karpom

nusėtos: balų raganos

veidas bespalvis bet drumstas

balų raganos kojos plaušėtos

plaukai švelnūs delnai

šiurkštūs šiugždantys oda

žalsva ir pilkšva net

mėlyna balsvas balsas

kimus bet viliojantis

viskas yra iš balų raganos

prisilietimo ir aš ir tu

mano maža mylimoji

susirangius drėgnam

mano guoly vėlyvo

pavasario vakarą

ragana pelkių ir balų

blyškiažvilgsne beveik

net nematoma mano guoly

pilkos generacijos verge

gerve tu išlenkusi kaklą

blyškiažvilgsne beveik

net nematoma

       Ką dabar mano gailestis gali pakeisti?

Baisios permainų dienos

atnešusios truputį džiaugsmo

apleistos stoties vientulystė

susiurbia ir tavo vienatvę

ten toj salėje su van gogais

          kandinskiais chagalais

ten regėjau gražiausius

                        moterų veidus

vėl prisimenu tą ūkanotą saulėlydį

                        tokį liūdną

lyg į jį žiūrėtų mirštančių armija

ogi tu dabar ten ant stalo

          dėlioji senas fotografijas

bet nė vieno veido nebeatpažįstu

kas galėjo nuspėti kuo baigsis

                        tas visas ruduo

ir jo nesibaigiančios pagirios?

ką žinai

galbūt laimė netekt atminties

kai žinai

kad lieka tik atsiminimai

raktą paliksiu ant stalo

ir išėjęs užtrenksiu duris

ką dabar mano gailestis gali pakeisti?

šmėklos matyt visa tai ko vaikiausi

užuot į save atsigręžęs

tegu raktas laukia tavęs

ir šuo saugantis raktą

kentauride sfinkside

moters galva paukščio kūnas

kaip beviltiškai upė

vandenis plukdė į naktį

kaip beviltiškai tiltai

susikūprinę slinko į tamsą

kaip viltingai šypsojos

gražuolė skersgatvio arkoj

ak priekaištingas jos žvilgsnis

ak nepriekaištinga jos elegancija

kur mane neša tuštybė

per beribę tuštybę dangaus?

naktį kapsulėj kybau

viršum Karibų

ir klausausi

monotoniško gausmo

truputį dar pagyvenk kad

geriau neteisybę pažintum

o, kaip tu puolei tada

bažnyčion įtardamas ligą

geidulingą ir baisią

ir meldeis surakintas siaubo

nors puikiai žinojai kad nepasikeisi

net jei viešpats pasigailės

šmėklos pareikalauja savo dalies

vėl girdžiu tuos pačius žodžius iš apsunkusių tolių

bet apleistumo skriauda mano širdies nepalieka

– – – kad ir patį menkiausią

Kristų prikeltų

liūdnoj vargdienybėj

– – – apgailėtina jų neapykanta

tavo skurdui Tėvyne

nuoširdžiai norėčiau skelbti

kad man rūpi viso pasaulio nelaimės

bet kiek poetų tai skelbė

neteisybės nėra atitaisomos

žodžiai kaip siena

nelyg mano išorinis krantas

o viskas visai atvirkščiai

       *

saulė kyla staiga

spinduliai lūžinėdami

kliūva už stogo turėklų

viskas truputėlį gražiau

negu iš tikrųjų

bet iš tikrųjų

viskas dar truputėlį gražiau

       *

rūką pirmiausia

išvydau pabudęs iš ryto

į visas puses besidriekiantį

pažeme rūką

tirštą rūką, atrodė, kad eidamas

galėtum jį rankom praskleisti

vos įstengiau kriaušes sode įžiūrėti

bet paskui pamačiau: tolėliau

už trobos palei kelią

žmogus kasė duobę

rūke judesiai jo

atrodė kaip šokis

jeigu saulė būtų nušvitus

tikriausiai būčiau pamatęs

ir to darbininko šešėlį

       *

o tolumoj skaisčioj žydrynėj matės

ir knygnešiai ir pranašai

ir visas kitas antikvariatas

kvaili toršerai klavesinai

kikenimas panelių pavėsinėj

ir taip toliau ir panašiai

taigi taigi, taigi, mieloji

kai apie tai ilgai galvoji

iškyla nenumatomi pavojai

ir apima bevaisis liūdesys

neparašys laiškelio mylimoji

prie banko nesustos greitoji

ir jau orai nebepasitaisys

       *

Ten saulėlydžio vilnys

žėrėdamos supas

kaip garbanos aukso vilnos

pažertos ant upės

prasižiojusios gatvės žnyplės

tuoj sutraiškys krantų panoramą

tuoj vitrinoje žaibas žybtelės

ir pažirs skeveldrom keramika

leidžiasi pavakarys

kalvų šlaitais nuožulniais

srūva šviesa nesvari

asfalto drėgnais raižiniais

dienos lėtos o metai greiti

ir vis daugiau ateities praeity

prisimerkęs vakaras laido

seną ironišką sąmojį

ir į mano veidą

įrašo tavąjį

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 11 (lapkritis)