| Asta Skujytė. Eilėraščiai |
|
|
|
Ažužadėjimas blogoms akims numarinti Gesinti, gesinti žvilgsnį žiūrint į ledą, žiūrint į sniegą (nežiūrėk į save, nes iš karto sudegsi)! Skandinti, skandinti žvilgsnį upelėj ar pažliugusioj pievoj (tegu baido žuvis, tegu baido varles, tegu...).
Išverkti, išverkti žvilgsnį, įrišti į nosinę (ir pakasti po žemėm, kad lyjant supūtų).
Išversti, išversti žvilgsnį į gerąją pusę, galbūt siuvinėtą (ir leisti vaikui priėjus paglostyt).
Pamesti, pamesti žvilgsnį geriausia – kryžkelėj (ir bėgti neatsisukant, kad nebepavytų).
Užtemdyt, užtemdyt žvilgsnį, užmerkt akis (su varpo skambesiu, žinok, apsivaloma).
*
Aš saugau, saugau bites, O miegas lipnesnis už medų... Rykštele pamoju prieš nosį Ir nuveju miegą tolyn. Aš saugau, saugau bites, Per sodą prasliūkina katinas. Rykštelė juodajam pagraso – Tas dar tyliau slenka pasieniu. Aš saugau, saugau bites, Per žolę atbrenda tėvas, Kartu pabeldžiam į avilius: „Bitelės, mes pranešam Jums...“ Aš saugojau, saugojau avilius, Šermukšninė mano rykštelė Pabaido tik vištą ar katiną, Bet nenubaido mirties.
*
Lietaus vanduo senoj statinėj pribėgo per liūtį žiūriu ir žiūriu o kas atsispindi tik stogas ir šakos ir lietvamzdžio galas naktim galbūt žvaigždės mėnuo nusimaudo nuskęsta žiogelis ir žiedas jazmino įbersiu čiobrelių įtrupinsiu žemės tris lašus kraujo iš delno įlašinsiu žiūrėsiu žiūrėsiu gal kas atsispindi tik šakom ir stogu atrieda mėnulis nuskęsta statinėj kaip žiogas ar žiedas nušvinta truputį senoji statinė mėnuli mėnulaiti dangaus karalaiti drumstas vanduo sugraužė it rūdys tavąjį diską ir kuo aš dabar naktim pasišviesiu kai lietūs iš naujo statinę pripildys
*
Vaikystėj visas ligas gydžiau serbentais atrodė kad rūgštumas viską sutraukia ir paverčia dilgsėjimu žanduose kurį tereikia išspjauti ir pagyji nuo bet ko net įsivaizduojamo
Labiausiai laukdavau čiobrelių arba aviečių arbatos bet galugerkly nusėsdavo tik pelynų kartumas
Ir niekas netikėjo mano serbentais
Rūkė plunksnomis ir šuns plaukais kai tikėdavo rimčiau susirgus
O aš bėgdavau į serbentynus ir liesdama uogas it rožančiaus karoliukus šnabždėdavau net pačiai nesuprantamus žodžius panašius į lapų šlamesį ar rasos žvilgėjimą Manęs ieškodavo nerasdavo nes tikėjau kad serbentai
o jų net kvapas rūgštus
sutraukia mane iki dilgsėjimo į mažą raudoną karolį paukščio nesulesamą žmogaus nesuvalgomą
Vakarop parsiradus namo iš plaukų pabirdavo lapeliai juos po suolu paspirdavau koja mama stebėdavosi juos radusi
kas jų čia nuolat pribarsto
man likdavo tylėti ir delnais dengti žandus serbentų raudonumo
Jais gydžiau slogą ir mėlynes galvos skausmą kiek paaugus pirmąją meilę
Gydžiau, bet kaži kas nebeveikė tad gyvenau skaudančia širdim retkarčiais galva
Ir tik tada kai tu manęs paklausei ar tebetikiu pelynu smilkymais ar vaiko kišimu pro pavalkus supratau ir kaipgi šitai begali veikti jei aš pati net savim nebetikiu
*
Sako, čia ragana kadaise gyveno. O ana mokėjo užkalbėti nuo gyvatės, nuo rožės, nuo vėjo. Matai, kur klevas nulūžęs? Mano tėvas ten užkasė šulinį. Ten žmogelis dar kryžių bučiavo, bet po manęs ar kas čia jį beatmins? Vaike, kelias tik tolyn veda, neparveda. Dievo kryžiuje jau neberasi. Ir namai pamažu užsimerkia – ne langinėmis, o lentomis. Eikim, eikim, o ten gale lauko – koplytėlės sukeltos į pušį. Ech, mediniai, mediniai dievukai, ne šventieji jūs – tik išnarėlės...
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 11 (lapkritis) |






