|
Po grybų
Miškas stovi ir laukia
Sūnėnas Rokas, beveik trejų
Viešpatie, grybą radau!
Aidas Marčėnas
Nesugalvojau, kaip čia pagarbinti
– tiesiog lindau į tankmę:
vienoje rankoje – peilis, kitoje
– krestis, ir rami galva; jokių
ten abrozėlių, kryželių anei
teologinių perkrovų – vis tiek manojo
Dievo buvimui nereikia įrodymų;
bet jei ilgiau pavaikščiosi,
rasi ir jų, ir ne vieną: tarp samanų,
kokiame apleistame urvely ar
įsispraudusį į supuvusį kelmą; ir
šiaip dar tas negimė, kuris visus
rastų, juk ir patsai Vėlinas
būna, kad pasiklysta savo
kosmosuose tarp Tyrelio pelkių
ir Juodgirės – yra tekę ir man
vaduoti užklimpusią „Ford Fiestą“
– vokiečiai mūsų kaime
paliko besitraukdami iš Vilniaus
į Frankfurtą – stūmiau įsiręžęs, kiek
suklupęs su įremtu vamzdžiu
tarp šonkaulių – gavo darbą
tenykštėje operoje, tai ir emigravo
su visa šeima – šoferis mynė
iki dugno – nemėgstu triukšmo,
sakau, kai šaukia ant scenos
– o čia dar tie purvai ir smalkės
– į mane – gerai,
kad mano Dievo nėra niekur
tarp sienų, jokiose uždarose
patalpose, – padvėsčiau nuo tokių
dūmų – o jo dabar dar nėra net
ten, kur krosnis, kur
išdarinėjame ir tikriname įrodymus,
kur džioviname suvėrę ant iešmų:
iš kur jie taip pajuosta,
virsta suglamžytu popieriumi
– pilnu smulkiausių raštmenų –
ačiū, jau pasimokiau, akių
nebegadinsiu, kada patyriau:
koks turi būti apsiskaitęs, kad
šitaip susimėtytumei tarp trijų
pušų, tarp sienų, tarp kitko
įsistebeilijęs proskynoje į Saulę
pro debesis, atradęs, kad nuklydai
visai ne ten, kur toks tikras ėjai –
nu ir gerai – juk atrandi pasaulį tik
tada, kai juodai pasiklysti
Skaitmeninė akmenų litanija
Matau, kad jau gana girtis – kiek bemindžiočiau žvyrkelių
paraštes, kiek betrypčiau į taktą – raidė už raidės, kiek
betrupinčiau padais skaldą, kiek pats besismulkinčiau –
vis viena pasiliksiu gyventi apie didžiuosius akmenis.
Didieji – kaip užtrūkusios karvės: atrodo grėsmingai – gali
pagalvoti: nelabasis – ar jaučių ieško; kasosi patamsy ragus į mėnulio
papilvę, kol tas sudyla – bet lėtai – o kas yra lėta, atrodo nepavojinga –
net kai parsivelki pro krūmus, kur nors užsibuvęs iki išnaktų,
pro daubas, kur jie susibūrę atrajoja alksnių žieves ir šnopuoja, tarsi
po smagių imtynių; bet nebok nieko, eik eik – šitas pasaulis
jau seniai tave nusižiūrėjo, kai bus laikas – vis tiek pačiups tave
savo šaltomis rankomis – į glėbį – tik dulkės –
Vidutiniai – tuos tai ant rankų visi nešioja. Visiems reikalingi.
Galima sakyti – pamatiniai – kaip rupūžės, nes sueina į per statybas
kartu su skiediniu į duobes. Arba vieškeliams taisyti. Kopūstams
slėgti. Arba žiūrėk: stovi kur nors koks vienas įsisprendęs
daržo gale, visą dieną mąsto, kaupia šilumą – kaži kam? Gaudo
museles, uodus. Vadovauja visiems tiems, kas dar gali paaugti.
Daugiausia būtų ką šnekėti apie mažuosius. Bet nežinau,
nuo kurio galo rūšiuoti. Va, pavyzdžiui, tie, kur perpus
mažesni už kumštį: ką jie gali – palieki kelis palei vasarnamį,
porą pasidedi ant palangės – bene prisirps saulėje – o ir prisirptų –
jei nusėdėtų vietoje – o dabar tas pats per tą patį – prisiimi, kiek
laikosi tarp pirštų – kiek ant malkinės stogo – jau, rodos, sudėjau
visus į vietas pagal vasaros žvaigždes – o iš po nakties žiūri –
išsilakstę kaip velniai iš galvos, iš muziejaus – po visą sodybą:
anie du dar skrieja, kiti – jau į žoles sukritę, dar vienas – žvirblį
pamušė: guli žvirblis, sako – suprask kaip nori, bet nebegyvas aš;
ne ne – sakau, stop stop, man tokie bajeriai netinka – visi va esat
surašyti mano popieriuose, velkatės man raidė po raidės, koja prie
kojos, akis už akį – faktiškai įdokumentuoti: sveiki ir laimingi:
parašas po antspaudu, žiūrėk, kai mus visus pamirš, tada
tapsi nemirtingas – galėsi šnekėti, ką nori.
Dar yra tokie patogūs mėtymui. Vienus paleidi per vandenį –
kad eitų pasišokinėdami, kitus, katry rundini – radęs meti
per stogą. Sykį ir aš gavau iš tokio į galvą. Bėgau, atsimenu,
skersai per daržą, pajutęs, kad nebeįsitenku savo kailyje,
ir žiūriu – parlekia pro daržinės galą – taip gražiai lėkė –
nė nebandžiau lenktis – taukšt kažkur į kaktą. Tėvas metė,
daugiau niekas taip nesugalvotų.
Kada gyvensim kaip Amerikoj
[akmenys] jau kuris laikas kaip nebelenda lauk;
protestuoja po žeme, prinokę – jau išbuvę po pasodinimo
savo uolieninę vegetaciją šimtus dienų ir dar tirščiau naktų –
nebelenda lauk – tūno kažkur pusiaukelėje tarp atskaitos
taško ir paviršiaus; ar jie taip silpni, ar koks maras jų rūšį
apėmė? O ką man – turiu visokius pabirus žodžius vietoj jų
stumdyti po savo teritorijas, dėtis taip, kad rastųs savo vietoj,
kad nesipainiotų, būtų patys už save.
Eina per kalną pro sodno kampą kažkokie suskiai,
skersakiuoja: ar obuoliai dar neprinokę? O slyvos?
O į dantis ar nenorit? – paklausčiau, jei labai man
rūpėtų socialiniai santykiai, jei tikėčiau, kad tokiam man,
dezertyrui, po dviejų amžinybių grąžins ginklus, antpečius,
kontūrinius žemėlapius, ankstyvąjį pavasarinį beržų vėją –
einantį, tiesiai iš beužsiveriančių žiemos nasrų,
šviežią skausmą į plėštines žaizdas ir apdovanojimus, kuriuos
pelnydavau kaskart kritęs už savo kiemą, už savo žemę
nuo dviračio, nuo trešnės, nuo pradžių pradžios.
Kalnas galvijų nuėstas – vis dar žalias, bet jau be sąmonės.
Vietos neberandu – bene laikai keisis, bene man gaila ko?
Baigėsi nuo stogų lietaus lašalinės. Oras sunkus, net šuns
nepralodysi. Einu jau pats neiškentęs pažeme, pasiėmęs
pagalį, baksnoju velėnas, ieškau silpnųjų vietų, jautriausių
taškų, gruntinio vandens gyslų – bene išplaus kokios
smulkmės, tirpiosios balų rūdos, įžemintosios geležies
vaivorykštę – kokių būdavo, kokių nebemoku pamatyti,
esu įsuptas į purviną sąvokų celofaną, pristatytas
į pažadėtąją žemę anksčiau laiko.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 12
|
