Paskutiniame savo romane „Kainas“, kaip ir eretiškoje „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“, portugalų rašytojas José Saramago vėl drąsiai perkuria Biblijos siužetus bei veikėjų charakterius. Abelį nužudęs ir amžinoms klajonėms pasmerktas Kainas keliauja erdve bei laiku ir nuolat įkliūva į žinomų Biblijos įvykių sūkurį. Savo akimis jis mato, kaip Abraomas kone paaukoja sūnų Izaoką, kaip sugriaunama Sodoma ir Gomora, kaip statomas Babelio bokštas, kaip paimamas Jericho miestas, kaip kenčia Jobas ir pagaliau – kaip nuo tvano visus gelbsti Nojaus laivas.

     „Kainas“– tai giesmė kritiškai mąstančiam ir drąsiam žmogui. Priartėjusi prie erezijos ribos, ši šokiruojanti knyga deramai užbaigia nepaprastą Nobelio premijos laureato kūrybinę bografiją.

     Kainas (ištrauka)

     Kai viešpats, taip pat žinomas kaip dievas, suvokė, kad adomas ir ieva, iš pažiūros tobuli, negali ne tik kad žodžio ištarti, bet ir ne­išleidžia net paprasčiausio pirmykščio garso, turėjo supykti pats ant savęs, kadangi daugiau edeno sode nebuvo nieko, kam galėtų suversti atsakomybę už šią šiurkščią klaidą, juk kiti gyvūnai, visi sukurti, kaip ir abu žmonės, dieviškuoju tebūnie, jau mėgavosi savu balsu, vieni mūkė, baubė, kiti kriuksėjo, čirškė, švilpė ir ku­dakavo. Apimtas pykčio, keisto tam, kuris viską galėjo išspręsti dar vienu greitu fiat, pribėgo prie poros ir nesiceremonydamas, daug nesvarstydamas į gerklę kiekvienam įgrūdo po liežuvį. Raš­tai, kurie ilgainiui kiek padrikai nušvietė tų tolimų laikų įvykius, tiek tuos, kurie ateityje galbūt bus kanoniškai patvirtinti, tiek ir tuos, kurie yra apokrifiniai, nepataisomai eretiškos vaizduotės vaisiai, neišsklaidė abejonių dėl to, koks tai buvo liežuvis – ar lankstus ir drėgnas raumuo, kuris tabaluoja burnos ertmėje ir kartais už jos, ar kalbos dovana, dar vadinama žadu, apie kurį viešpats, deja, pamiršo ir apie kurį nežinome, koks jis galėjo būti, kadangi apie jį neliko nė menkiausio ženklo, net kokios nors ant medžio žievės išraižytos širdies su sentimentaliu užrašu, ko nors panašaus į adomas myli ievą. Kadangi vieno dalyko nebūna be kito, gali būti, kad viešpats taip smarkiai įgrūdo savo atžaloms liežuvius dar ir dėl to, kad suvestų juos į sąlytį su giliausiu žmo­gaus kūniškumo vidumi, vadinamosiomis nepatogiosiomis pri­gimties dalimis, kad ateityje jau šiek tiek apie tai nusimanydami galėtų kalbėti apie sumaištį, tvyrančią šiame tamsiame labirinte, pro kurio langą – burną – jie jau ėmė žvalgytis. Visko gali būti. Žinoma, su pagarbos vertu skrupulingumu, kuris būdingas geram meistrui, ir nuolankiai pripažinęs ankstesnį neapdairumą, vieš­pats panoro įsitikinti, ar jo klaida ištaisyta, ir paklausė adomą, Kaip tu vadiniesi, ir vyras atsakė, Aš adomas, tavo pirmagimis, viešpatie. Paskui kūrėjas atsigręžė į moterį, O tu kaip vadiniesi, Aš ieva, viešpatie, pirmoji dama, atsakė ji, ir visai be reikalo, nes kitos damos ir nebuvo. Viešpats buvo patenkintas, tėviškai atsisveikino, Iki, ir patraukė savais keliais. Tuomet adomas pir­mąkart tarė ievai, Eime į lovą.

     Setas, trečiasis šeimos sūnus, ateis į pasaulį tik po šimto tris­dešimt metų, ne todėl, kad reikėtų tiek laiko, jog motinos įsčiose baigtų formuotis naujas palikuonis, bet todėl, kad tėvo ir motinos lytinėms liaukoms, atitinkamai sėklidėms ir kiaušidėms, užtruko daugiau kaip amžių subręsti ir įgyti pakankamai gimdymo galiai. Nekantriesiems reikia pasakyti, kad fiat buvo ištartas vieną kartą ir daugiau niekad, kad vyras ir moteris nėra dešrelių pildymo ma­šinos, hormonai – labai sudėtingas reikalas, nepasigamina vienu smūgiu, jų nerasi vaistinėse ir prekybos centruose, reikia duoti laiko, kad viskas susigulėtų. Prieš setą pasaulį išvydo iš pradžių kainas, o visai neilgai trukus – abelis. Dera tuoj pat paminėti, kad pilni nuobodulio buvo visi šie metai, leidžiami be kaimynų, be pasilinksminimų, be kūdikio, šliaužiojančio tarp virtuvės ir sve­ tainės, ir niekas pas juos nesilankė, išskyrus viešpatį, bet ir jo apsi­lankymai buvo tokie reti ir trumpučiai, o tarp jų buvo įsiterpę ilgi nebuvimo tarpsniai po dešimt, penkiolika, dvidešimt, penkiasde­šimt metų, nesunkiai galima įsivaizduoti, kad nedaug trūko, kad vieniši žemiškojo rojaus gyventojai pasijustų vargšais našlaičiais, paliktais visatos tankmėje, nors ir nebūtų sugebėję paaiškinti, ką reiškia žodžiai palikti ir našlaičiai. Tiesa, kas antrą dieną ar net kiek dažniau adomas sakydavo ievai, Eime į lovą, bet santuokinė rutina, šiuo atveju kebli, nes dėl patyrimo stokos nebuvo jokios pozų įvairovės, jau tuomet pasirodė tokia pat pragaištinga, kaip ir namo sijas griaužti pasirengusių kirvarpų įsiveržimas. Iš išorės, išskyrus kelias dulkeles, krintančias tai vienur, tai kitur iš ma­žyčių skylučių, piktadarystės beveik nematyti, bet viduje vyksta vyksmas, ilgai neužtruks, kol nugrius tai, kas atrodė toks tvirtas. Panašiais atvejais visada atsiranda tokių, kurie gina nuomonę, jog vaiko gimimas gali turėti gaivinančių padarinių, jei ne žmogaus libido, kas yra chemiškai daug sudėtingesnis darbas negu išmokti keisti vystyklus, tai bent jausmams, o tai, pripažinkime, vis tiek nemažai. Kai dėl viešpaties ir jo sporadiškų apsilankymų, pirma­sis buvo skirtas pažiūrėti, ar adomas ir ieva sugebėjo įsikurti ir susitvarkyti buitį, antrasis – sužinoti, ar jiems kaip nors pravertė kaimiško gyvenimo patirtis, trečiasis – perspėti, kad greitai jo nelauktų, nes turįs apeiti kitus dangiškoje erdvėje esančius rojus. Ir iš tikro pasirodė jis tik praėjus daug laiko, dieną, kurios data liko neužregistruota jokiuose raštuose, kad išvarytų nelaimingąją porą iš edeno sodo už bjaurų nusikaltimą – kad valgė nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Šis epizodas, iš kurio kilo pirmasis iki tol nežinotos gimtosios nuodėmės apibrėžimas, niekad nebu­vo gerai paaiškintas. Pirma, net primityviausiam protui nebūtų sunku suprasti, kad būti informuotam visada pravarčiau negu nežinoti, ypač kalbant apie tokias subtilias materijas, kaip gėris ir blogis, tuo labiau kad kiekvienas nejučiomis rizikuoja būti am­žinai pasmerktas pragaro, kurį, beje, tuomet dar reikėjo išrasti, kančioms. Antra, dangaus šaukiasi viešpaties neapdairumas, juk jei tikrai nenorėjo, kad jie valgytų to vaisiaus, galėjo lengvai iš­sisukti, būtų pakakę nesodinti to medžio visai arba sodinti kitoje vietoje, arba apjuosti jį spygliuota tvora. Ir trečia, ne dėl to, kad nepakluso dievo įsakymui, adomas ir ieva sužinojo, kad yra nuo­gi. Nuogutėliai jie buvo jau tada, kai eidavo į lovą, ir jei viešpats niekad nepastebėjo šios akivaizdžios gėdos stokos, kaltas buvo jo kaip gimdytojo aklumas, beveik nepagydomas, kuris mums trukdo matyti, kad mūsų vaikai iš tiesų nėra nei geresni, nei blo­gesni už kitus.

     Šiek tiek apie tvarką. Prieš tęsiant šią pamokomą ir galuti­nai viską paaiškinančią kaino istoriją, kurios imamės su niekad neregėtu įžūlumu, galbūt tam, kad skaitytojas antrąkart nesusi­painiotų su anachroniškais svorio ir kitais matais, būtų patartina įvesti kokį nors įvykių chronologijos kriterijų. Tad taip ir pada­rysime, o pirmiausia išsklaidysime bet kokią piktdžiugišką abe­jonę, čia kylančią dėl to, ar galėjo adomas šimto trisdešimties metų amžiaus pradėti vaiką. Iš pirmo žvilgsnio, jei remsimės tik šių laikų vaisingumo rodikliais, ne, bet tie šimtas trisdešimt metų toje pasaulio vaikystėje reiškė tiesiog paprastą ir energingą paau­glystę, kokios sau trokštų kiekvienas, net labai anksti subrendęs kazanova. Be to, dera atminti, kad adomas nugyveno iki devynių šimtų trisdešimties metų, todėl jam nedaug trūko, kad numirtų paskendęs per visuotinį tvaną, nes pasimirė lamecho, būsimo ar­kos statytojo nojaus tėvo, gyvenimo dienomis. Taigi turėjo lai­ko ir galimybių daryti vaikams, ir tiems, kuriuos turėjo, ir dar daugybei kitų, jei būtų norėjęs. Kaip jau sakėme, antrasis, gimęs po kaino, buvo abelis, šviesiaplaukis, gražaus stoto vaikinukas, kuris, dosniai apdovanotas viešpaties dėmesiu, pabaigė pačiu blogiausiu būdu. Trečiąjį, kaip jau minėjome, pavadino setu, bet šis neįeis į pasakojimą, kurį žingsnis po žingsnio dėliojame su istoriko kruopštumu, todėl jį čia ir paliekame, tik vardą pami­nime ir nieko daugiau. Yra tvirtinančių, jog būtent jo galvoje gimė religijos idėja, bet šiais opiais klausimais jau užtektinai pri­kalbėjome praeityje, kai kurių žinovų nuomone, nusikalstamai lengvabūdiškai, ir dar tokiais žodžiais, kurie labai tikėtina mums pakenks ne anksčiau kaip per paskutinį teismą, kai visos sielos bus pasmerktos, vienos dėl to, kad persistengė, kitos dėl to, kad per mažai padarė. Dabar mus domina tik šeima, kurios galva yra adomas, ir nors ta galva buvo prasta, nežinome, kaip kitaip jį vadinti, nes pakako moteriai atnešti jam uždraustąjį gėrio ir blo­gio pažinimo vaisių, ir neišmintingas pirmasis iš patriarchų ilgai atsikalbinėjęs, iš tiesų labiau tam, kad pasibrangintų, o ne tam, kad būtų tikrai įtikintas, juo užspringo, palikdamas mus, vyrus, visiems laikams pažymėtus šiuo įstrigusiu obuolio kąsniu, ku­ris nei iškyla, nei nugarma. Netrūksta ir teigiančių, kad adomas nespėjo nuryti lemtingojo vaisiaus todėl, kad staiga jiems pasi­rodė viešpats ir tuoj pat ėmė klausti, kas čia vyksta. O dabar, kol visai nepamiršome arba kol pernelyg neištęsėme pasakojimo ir nepavertėme jo netinkamu intarpu, atskleisime, kaip vieną karštą vasaros naktį paslaptingai, pusiau slaptai viešpats apsilankė ede­no sode. Kaip įpratę, adomas ir ieva miegojo nuogi, vienas šalia kito, bet nesiliesdami – pamokomas, bet apgaulingas tobuliausios nekaltybės vaizdas. Jie nepabudo, ir viešpats jų nežadino. Jį čia atvedė ketinimas ištaisyti gamybos trūkumus, kurie, galiausiai tai pastebėjo, rimtai bjaurino jo kūrinius, ir tai buvo, tik įsivaizduo­kite, bambos stoka. Blyškus jo kūdikių kūnas, kurio švelni rojaus saulė nesugebėjo nurudinti, atrodė pernelyg nuogas, pernelyg atidengtas, tam tikru laipsniu nepadorus, jei tuomet buvo toks žodis. Negaišdamas laiko, nes jie galėjo pabusti, dievas ištiesė ranką ir smiliaus galu lengvai spustelėjo adomo pilvą, paskui pa­darė greitą sukamąjį judesį, ir bamba atsirado. Ta pati operacija, tuoj pakartota su ieva, davė panašų rezultatą, tik su tuo svarbiu skirtumu, kad jos bamba išėjo gerokai tobulesnė, lyginant jos di­zainą, formą ir duobutės subtilumą. Buvo tai paskutinis kartas, kai viešpats apžvelgė savo darbą ir matė, kad viskas yra gerai.

     José Saramago. Kainas: romanas. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. K.: Kitos knygos, 2013.