Akcentai
Naujausią Jaroslavo Melniko romaną „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“ galima įvardyti kaip savotišką prieš tai išleisto romano „Tolima erdvė“ (2008) tąsą. Abiejuose kūriniuose vaizduojama represyvi, totalitarinė visuomenės valdymo sistema ir romano herojaus susidūrimo su ja istorija; „Tolimoje erdvėje“ visuomenės ribotumą simbolizuoja tiesioginis fizinis aklumas, o „Postfašizme“ aklumas – dvasinis ir psichologinis.
Romane plėtojamas antiutopijos žanras. Antiutopija – tai polemika su utopija arba utopiniu mąstymu. Literatūrinės antiutopijos kritiškai vertina „idealios“ visuomeninės santvarkos projektus, dažniausiai išreiškia nerimą ir susirūpinimą dėl ateities, išsako tam tikrus su ja susijusius įspėjimus. Antiutopija logiškai pratęsia utopiją ir atskleidžia jos silpnąsias savybes. Šiuo atveju J. Melniko romane vaizduojamas lyg ir idealaus visuomenės gyvenimo modelis, tačiau pamažu atsiskleidžia kraupi tikrovė: idiliškai ramus ir aprūpintas gyvenimas stovi ant žmogaus pavidalą turinčių „gyvulių“, išvestų iš žmonių „žemesniosios rasės“, žiauraus išnaudojimo ir žudymo pamatų. Taigi romane galima atrasti tam tikrų sąsajų su jau antiutopijos žanro klasika tapusiu kūriniu – totalitarine antiutopija laikomu George’o Orwello romanu „1984-ieji“.
„Postfašizme“ piešiamas tolimos ateities pasaulis, tačiau, skirtingai negu klasikiniuose mokslinės fantastikos žanro kūriniuose, jame nėra vaizduojama moksliškai ir technologiškai labiau pažengusi visuomenė. Romaną galima priskirti alternatyviosios istorijos ir socialinės mokslinės fantastikos subžanrui: jame vaizduojamas 3897-ųjų pasaulis, kurio istorinėje praeityje fašizmui vis dėlto pavyko pasiekti pergalę ir įsitvirtinti. Tiesa, ne II pasaulinio karo metu, o „iš trečio bandymo“ – 2098 metais. Milijonai „morališkai degradavusių“ žmonių vėl buvo suvaryti į koncentracijos stovyklas. Žmonija, ištikta absoliučios socialinės krizės, vėl grįžo į techniškai neišsivysčiusios primityvesnės civilizacijos būklę. Laisvų žmonių liko nedaug, tačiau vietoj koncentracijos stovyklų kalinių pamažu atsirado milijonai „gyvulių“ – stórų, turinčių žmogišką kūną, tačiau sumenkusius socialinius ir mąstymo įgūdžius.
Tokių žmogaus kūną be proto turinčių „gyvulių“ motyvas taip pat nėra naujas J. Melniko kūryboje. Labai panašios būtybės egzistuoja apysakoje „Kodėl aš nepavargstu gyventi“, o ir vadinamos jos panašiai – korpais. Šioje apysakoje taip pat vaizduojamas ateities pasaulis, tiktai moksliškai pažengęs. Jame atliekamos medicininės operacijos, per kurias pasenusių žmonių smegenys perkeliamos į jaunus korpų kūnus ir taip vis iš naujo užtikrinama individų egzistencijos tąsa. Vis dėlto meniškai įtaigi apysaka labiau susikoncentruoja į etinę beveik „amžino gyvenimo“ problematiką, o korpų egzistencijos drama tarsi lieka antrame plane.
Romane „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“ vaizduojama atsiribojusi nuo „mokslo ir technikos progreso siaubo“ Reicho valstybės (kuri, kaip teigia viešoji propaganda, yra „vienintelė planetos valstybė“) visuomenė, besiremianti „gyvulininkyste“ ir žemės ūkiu. Stórai patenkina pagrindines žmonių reikmes – jie auginami maistui, jie darbo jėga ūkiuose, atlieka elementariausius buities darbus. Žmonėms čia nereikia dirbti dėl pragyvenimo. Jie dirba tik „dvi valandas per dieną savo asmeniniam malonumui“, kad palaikytų socialinius ryšius ir turėtų „statusą“ visuomenėje.
Pagrindinis romano veikėjas Dima taip pat gyvena įprastai ramų, kasdienės rutinos persmelktą Reicho piliečio gyvenimą. Didžiąją laiko dalį jis leidžia savo šeimos ūkyje, laisvalaikiu dirba žurnalistu Reicho laikraštyje, kur daugiausia rašo straipsnius apie vis gerėjančius mėsos kombinatų darbo rezultatus.
Romano struktūrą sudaro dvi savo svarba lygiavertės dalys: siužetinis naratyvas ir įvairūs įterptiniai tekstai – oficialią poziciją išreiškiantys ir opoziciniai straipsniai, susiję su prasidėjusia polemika dėl stórų, taip pat informaciniai pranešimai apie visuomenei svarbius įvykius. Būtent šie intarpai padeda sukurti išbaigtą fantastinio ateities pasaulio vaizdą, išplečia romano intelektualinę erdvę.
Valstybės laikraštyje „Reicho balsas“ plėtojama ideologija, slepianti rafinuotą žiaurumą. Oficialioje spaudoje skelbiami straipsniai atskleidžia, kad jau daugiau nei tūkstantį metų Reicho valstybė remiasi vadinamąja postfašistine morale: ši ideologija teigia, kad dabartinė Reicho valstybė visiškai pripažįsta ir smerkia fašizmo kaip istorinio reiškinio ir jo sukeltų tragiškų žmonijai pasekmių blogį, jokiais būdais nepateisina fašistinio žmonių skirstymo į „aukštesniąją“ ir „žemesniąją“ žmonių rasę, vieniems taikant aukščiausius humanizmo standartus, o kitus represuojant žmogaus orumą visiškai suniekinančiomis sąlygomis. Tačiau, anot šios ideologijos, fašistai nežmoniškomis sąlygomis buvo įkalinę žmones, bet šių tolimi palikuonys, dabar laikomi paprastų gerų žmonių tvartuose, jau tikrai tokiais nebėra. Kitaip tariant, per kelias kartas gyvuliškai laikomi ir jokio žmogiško auklėjimo nepatyrę žmonės iš tiesų virto gyvuliais, o „dviguba“ fašistinė moralė tapo „vienguba“ – postfašistine „neohumanizmo“ morale. Anot postfašizmo skelbėjų, fašistų ideologija, siekianti pažeminti, jų manymu, prastesnės kategorijos žmones, atsisuko prieš pačius fašistus – nebeliko ko žeminti, nes nužmoginti žmonės tapo paprastais savo padėties nebesuvokiančiais gyvuliais.
Negana to, postfašizmo moralės apologetai skelbia, kad žmonija turi būti tam tikra prasme vis dėlto dėkinga rasistinei fašizmo politikai, nes galutinis rezultatas – stórų atsiradimas – išlaisvino žmoniją nuo žmonių išnaudojimo, kuriuo pasižymėjo visas ligtolinis pasaulis: „Taigi mūsų civilizacija, perėjusi ne tik per vergovės, bet ir per naujausio barbariškumo pragarą, – pirmoji žmogiška civilizacija, nutraukusi genetinį ryšį su vergvaldyste. Mūsų laikais žmogus nedirba kitam žmogui <...>. Taip, pagal išorinius požymius esame arčiau vergvaldystės negu feodalizmo ar buržuazinės santvarkos. Bet vergvaldys eksploatavo žmones – tegul ir mažiau išsilavinusius, mažiau kultūringus, mažiau išsivysčiusius, bet vis dėlto žmones, kurių jis nelaikė žmonėmis <...>. Bet niekas jokiais laikais paprasto gyvulio nevadino vergu“1.
Taigi postfašizmo visuomenė pripažįsta fašizmą kaip nusikalstamą ir amoralų, tačiau žmonių sąmonė taip ideologiškai apdorota, kad jie nebemato jokių realių sąsajų tarp koncentracijos stovyklų kalinių ir jų tiesioginių palikuonių. Kruvina istorija kelia gailestį, tačiau ji – tik tolima praeitis, o dabar juk „postistoriniai“ laikai: dabartiniai stórai – jau tik „gyvuliai“, turintys žmogišką kūną, tačiau praradę žmogiškąsias savybes. Ištisos tūkstantamečio Reicho kartos užaugo būtent tokiame pasaulyje, todėl jis savaime suprantamas, nekvestionuojamas. Reicho visuomenei nekyla jokių moralinių dilemų, kaip elgtis su šiais „žemesniosios žmonių rūšies“ palikuonimis, nes manoma, kad šie iš tiesų yra nebegrįžtamai praradę žmogiškąjį intelektą: „Taip, stórai – tai prievartos prieš žmogų, galbūt pačios baisiausios prievartos pasekmė. Tai nugrimzdusios praeitin vergvaldiškos eros rezultatas. BET NE MES SU JUMIS, NE MŪSŲ KARTA, NE MŪSŲ SENELIŲ IR NET NE PROSENELIŲ KARTA GRIEBĖSI TOS PRIEVARTOS. Kas padaryta, tas padaryta. Mes atsidūrėme prieš faktą, kad egzistuoja nauja, žmogaus pavidalą turinti gyvūnų rūšis“2.
Autorius įtaigiai kuria paslaptingos ir iš pirmo žvilgsnio neaiškios santvarkos valstybės vaizdą. Tam tikros užuominos ir aliuzijos į nacių terminologiją („p. Džonas Ševčiukas, filosofijos daktaras, vyriausiasis Aukščiausiosios Reicho kontrolės tarybos patarėjas, oberšturbanfiureris“; „Reicho medicinos mokslų akademijos Psichiatrijos centro štandartfiureris ponas V. K. Oleninas“) leidžia nujausti, kad, nepaisant dabartinio laisvos visuomenės fasado, valstybė daugiau nei tūkstantį metų išlaikė totalitarinės sistemos pagrindus.
Iš tiesų istorinėje atmintyje išlaikiusi miglotas sąsajas su totalitarine fašizmo sistema, Reicho valstybė nebėra totalitarinė įprasta prasme. Čia nebėra valstybinių jėgos struktūrų, nes Reicho piliečių nebereikia kontroliuoti, kad jie paklustų postfašizmo moralės įdiegtoms normoms, nėra tikros veikiančios cenzūros, nes žmonių sąmonėje slepiasi savicenzūra. Vergovinė, gyvulio statusą turinčių žmonių eksploatacija besiremianti Reicho santvarka iš tikrųjų yra patenkinusi visus instinktyvius poreikius, taip pat ir tamsiuosius, smurtinguosius sąmonės gaivalus ir užslopinusi bet kokį nepasitenkinimą ar žmogiškos sąžinės balsą.
Žmonija tarsi nugrimzdusi į gilų letargo miegą, kur vyrauja buitinis lygmuo, nėra intensyvaus intelektinio, dvasinio gyvenimo. Tai laikas, kai nieko nebesiekiama. Žmonės persisotinę bet kokių ideologijų, kilnių siekių, karų. Visuomenė trokšta vieno – ramios egzistencijos, nekvaršinant sau galvos dėl globalių dalykų, nes istorija nebegali atnešti nieko naujo, viskas jau išbandyta. Senas pavargęs pasaulis ilsisi didžiulio mėnesio šviesoje, tačiau ramybė tik iliuzinė, ji laikosi nužmogintų būtybių gyvybių kaina: „Atėjusi neohumanizmo epocha traktuojama kaip postidėjinė. Visos idėjos, kuriomis kažkada gyveno žmonija, išsisėmė. Visiems brangi pusiausvyra, atsiradusi planetoje. Mes apskritai gyvename postistorijoje: postidėjinėje ir postindustrinėje epochoje. Žmonės <...> pagaliau ramiai gyvena. Aptarnaujami milijonų stórų. Dirbdami savo žemės sklypelį, su savo šeima, savo mažyčiame pasaulėlyje. <...> Taip, taikiai ir ramiai, panaudodami tik gyvūnų darbą ir jų mėsą, gyvena jau daugelis kartų. Ir tai viskas? Ir tai galutinis žmonijos tikslas? Postistorija – tai postegzistavimas“3. Reiche įvedama cenzūra, įsteigiamos specialiosios tarnybos tiktai tuomet, kai iškyla poreikis užgniaužti „pavojingus fanatikus“, neatsakingai skelbiančius savo „idėjas fix“ apie tai, kad stórai – irgi žmonės.
Taigi romane vaizduojama herojaus sąžinės pabudimo ir vidinio praregėjimo istorija. Nors Dimos gyvenimas ramus ir aprūpintas, tačiau jis intuityviai jaučia, kad vis dėlto kažkas negerai. Pirminį postūmį stórų prigimties apmąstymams sukelia pradedantys busti jausmai namų ūkio stórei, tačiau romano herojus juos slopina, pats bijodamas savo „iškrypėliškų“ potraukių. Juk pagal visuotinį mąstymą stórė Maška – ne žmogus, ji – gyvulys.
Tačiau, pasirodo, Dima nėra vienintelis, kuriam kyla sąžinę neraminantys apmąstymai dėl stórų kilmės, prigimties, jų pernelyg žmogiško „pavidalo“. Susiformuoja aktyvistų, kovojančių už stórų teises, grupė. Taip pat sluoksnis žmonių, tiesiog neabejingų tiesos, kad ir kokia ji būtų, paieškai. Tačiau tokių mažuma. Didžioji visuomenės dalis nenori nieko girdėti apie „stórų klausimą“. Tiesa Reicho valstybės piliečiams pernelyg nepatogi, iš esmės griaunanti nusistovėjusius gyvenimo pagrindus. Tačiau, be kylančių grėsmių materialiai egzistencijai, neišvengiamas ir psichologinis moralinis barjeras – pripažinti stórus esant žmonėmis reiškia patiems prisipažinti nesant tokiems humaniškiems, kokiais save laikė.
Intensyvėjančios įtampos visuomenėje fone rutuliojasi pagrindinio veikėjo vidinė drama. Dima vis labiau tolsta nuo jo nesuprantančios šeimos, o jo pasiryžimas būti atviram naujai atsivėrusiai tikrovei tampa nenugalimas. Pavyzdingas Reicho pilietis Dimitrijus Ožinas kartu su Maška pabėga pas maištininkus. Čia paaiškėja, kad kartu su žmonėmis apgyvendinti išgelbėti stórai netgi nėra tokie „beviltiški“, kaip apie juos manoma. Perkelti į kitą erdvę, jie greitai atgauna žmogiškąjį socialumą, o jų intelektas pajėgus įsisąmoninti „žmogiškas sampratas“.
Kalnuose atsiveria nauji horizontai – pasirodo, kad Reichas nėra pasaulinė valstybė, o tolumoje besąs visai kitas pasaulis – nesuprantamai technologizuotas, tačiau be stórų. Kovotojų grupė leidžiasi į kelią naujo nepažįstamo pasaulio link su viltimi jau iš tenai tęsti savo švietėjišką misiją, kad būtų atskleista tiesa ir sukurtas geresnis pasaulis.
Naujasis J. Melniko romanas priklauso filosofinio intelektualinio romano kategorijai. Jo pagrindas – ne veiksmas, ne personažų santykių peripetijos, o idėjos, filosofiniai apmąstymai. Romano intelektualinių įžvalgų laukas gana platus – apimantis istorinę atmintį, religijas, politines ideologijas. Ypač atsispindi krikščionybės, Friedricho Nietzsche’s filosofinių idėjų, nacistinės ir komunistinės ideologijų refleksija.
Viena pagrindinių romano temų yra politinių ir apskritai bet kokių ideologijų įtaka visuomenės ir pavienio žmogaus gyvenimui, taip pat propagandos, kaip priemonės manipuliuoti žmonėmis, fenomeno nagrinėjimas. Trapi riba tarp laisvo savo požiūrio reiškimo ir demagogijos, sąmoningo faktų iškraipymo, siekiant tam tikrų tikslų. Romano potekstėje glūdi ir konkretesni totalitarinės valstybės valdymo sistemos apmąstymai. Vis aktyviau reiškiantis neonacistiniams judėjimams ne tik įvairiose valstybėse Europoje, bet ir visame pasaulyje, šios temos tampa dar aktualesnės.
„Trečiojo Reicho“ oficialiosios ideologijos straipsniuose tiesiogiai užsimenama apie F. Nietzsche’s įtaką, jo antžmogio idėją. Ji naudojama pateisinti susiklosčiusią situaciją dėl stórų: „Mes atmetame bolševizmą, fašizmą ir nacizmą kaip žiaurų, nežmonišką reiškinį. <...> Bet pati Nyčės mintis, kurią perėmė nacistai, – kad nebūtinai išorinis, kūniškas apvalkalas, primenantis žmogų, sutampa su „žmogaus“ sąvoka, – pasirodė esanti vaisinga. <...> Prielaida, kad ne kiekvienas anatomiškai „žmogiškas“ kūnas yra žmogus, aptinkama jau Nyčės kūryboje: <...> Nyčė pirmasis spėjo, kad tarp tokių būtybių galima aptikti ir žmonių, vertų, kad su jais būtų elgiamasi kaip su žmonėmis (antžmogiai), ir iki žmonių nepriaugusią rūšį“4.
Aišku, mintis, kad F. Nietsche’s idėjos, išreiškiančios svajonę apie tobulesnį, vidutinybę praaugantį žmogų, atsidūrusios „netinkamame kontekste“, gali tapti pavojingos, tendencingai interpretuojamos ir panaudojamos blogio tikslams, nėra nauja. Visuotinai pripažįstama, kad tokios idėjos darė įtaką Hitleriui ir visai nacizmo rasistinei ideologijai.
Romane skelbiami teoriniai straipsniai, filosofuojantys apie stórus, taip pat pasisakantys ir už jų teises, išlaiko racionalų santūrumą. Kita romano dalis apeliuoja į skaitytojų jausmus ir iš tiesų idėjiniam romano karkasui suteikia žmogiškos šilumos ir psichologinio gylio. Meninio įtaigumo priduoda ir pats kontrasto tarp „teorijos“ ir „praktikos“ principas. Tiesa, jautresnį skaitytoją gali šokiruoti žiaurių detalių gausa, tačiau jos būtinos kūrinio koncepcijai. Juk siekiama atskleisti Reicho gyventojų požiūrį į žmogaus pavidalą turinčius stórus būtent kaip į paprastus ūkio gyvulius, ir autoriui pavyksta sukurti šio fikcinio pasaulio realumo ir įtikinamumo pojūtį. Romane pasitaiko tam tikrų loginių neatitikimų, nelabai įtikinamų detalių (tarkim, kad ir tai, jog žmonės, kaip galima suprasti, yra atsisakę visų kitų gyvulių ir laiko tik stórus, pvz., žemę aria ne su arkliais, o pasitelkę daug mažiau jėgos turinčius žmones-gyvulius). Tačiau nederėtų pamiršti, kad tai pirmiausia filosofinės pakraipos romanas, jame sukurtas pasaulis kartu yra ir simboliškas, siekiantis metaforiškai perteikti tam tikras idėjas. Tuomet ir žemę ariantis žmogus–gyvulys tarnauja ne realistinio įtikinamumo funkcijai, o tampa dar viena aliuzija į nacių koncentracijos stovyklas: „<...> valstiečiai, pasikinkę stórus, arė laukus. Tai man priminė kažkokią priešistorinių laikų nuotrauką. Nuogi vyrai ir moterys, raginami botagu, aria žemę“5.
Romaną galima perskaityti keliais lygmenimis – kaip antiutopiją, išreiškiančią totalitarinio režimo, primetančio visuomenei tam tikrą ideologiją, tam tikrą apibrėžtą „laimės modelį“, kritiką, o dar labiau apibendrintai – kaip metaforinį alegorinį kūrinį. Metaforiškai išreiškiama paralelė tarp vaizduojamo pasaulio žmonių elgesio su gyvūnais (bent jau tokiais juos laikant), turinčiais žmogišką pavidalą, ir mūsų gyvenamos tikrovės, žmonijos santykio su gyvūnijos pasauliu. Žmogiškas iš „žemesniosios rasės“ išvestų gyvulių fizinis pavidalas įgalina pajausti tą gyvenimo realybės žiaurumą – žmogus, naudodamasis savo intelektiniu pranašumu, eksploatuoja gyvūnus savo tikslams. Tartum keliamas utopinis klausimas, ar žmonija galėtų, nepabijokim šio žodžio, nevalgyti „panašių į save“, o savo dvasingą „žmogiškumą“, humanizmą kaip jautrumą šalia esančiam išplėsti ir kitų gyvų būtybių atžvilgiu. Juk gyvūnai irgi „jaučia“.
Ir vis dėlto romanas greičiausiai apie žmones. Vargu bau ar tapsime vegetarais, tačiau svarbu pats sukrėtimo potyris, pastanga suvokti realybę tokią, kokia ji yra. O realybė kartais būna žiauri – išnaudojami ne tik gyvūnai, bet neretai ir į kitą žmogų nežiūrime kaip į sau lygų. Pasaulis, kuriame gyvename, ne visuomet teisingas, todėl mūsų sąžinė neturi miegoti, mūsų mintys turi būdrauti. Tuomet prasideda tikrasis gyvenimas, į kurį romane iškeliavo Trečiojo Reicho pilietis Dimitrijus Ožinas ir iš gyvulio laisvu žmogumi atvirtusi Maška.
1 Melnikas J. Rudoji saulė, arba Postfašizmas // Metai. – 2012. – Nr. 8–9. – P. 29–30.
2 Ten pat. – P. 30.
3 Ten pat. – P. 36.
4 Ten pat. – P. 21–22.
5 Ten pat. – P. 19.