1986-ieji. Sibiro platybes skrodžiančiame traukinyje keliauja jauna, jautri ir subtili studentė iš Suomijos. Tuo pačiu Transsibiro geležinkeliu į Mongoliją traukia ir šiurkštus, 40-ies metų vėtytas bei mėtytas buvęs kalinys iš Rusijos. Ankštoje kupė Nr. 6 susiduria du visiškai skirtingi pasauliai: moteriškas ir vyriškas, civilizuotas ir laukinis, vakarietiškas ir sovietinis. Ar jie supras vienas kitą? O gal tarp jų užsimegs netgi meilės ryšys?
Suomijos rašytojos Rosos Liksom romanas „Kupė Nr. 6“, 2011 m. pelnęs „Finlandia“ literatūros premiją, – tai psichogeografinė savęs atradimo kelionė, besidriekianti ne tik per šiukšlinus Sibiro miestus, bet ir per užterštas žmonių sielas bei sulaužytus likimus. Groteskiškai derindama aukštąjį poetinį stilių su necenzūrine šnekamąja kalba, autorė sukūrė A. Čechovo „Palatos Nr. 6“ vertą literatūrinį himną labiausiai apleistai pasaulio vietai – žmogaus sielai.
Rosa Liksom. Kupė Nr. 6
Ištrauka
Speigu tvilkantį kovo vakarą Maskva gaužėsi į kuprą, dangstydamasi nuo ledinių raudonos besileidžiančios saulės prisilietimų. Mergina įlipo į paskutinį traukinio vagoną, susirado savo kupė – kupė Nr. 6 – ir giliai įkvėpė. Šeši gultai, viršutiniai prikabinti prie sienų, per vidurį – nedidelis, balta staltiese užtiestas staliukas, ant jo plastmasinė vazelė su laiko nublukintu popieriniu gvazdiku, iš galo – lentyna, prikrauta didokų, netvarkingai suraišiotų ryšulių. Mergina įgrūdo iš Zacharijaus pasiskolintą kuklų seną lagaminą į metalinę bagažinę po kieta, siaura lova, numetė ant gulto nedidelę kuprinę. Kai stoties varpas skambtelėjo pirmą kartą, mergina išėjo į koridorių ir atsistojo prie lango. Ji kvėpė traukinio kvapą – geležies, akmens anglies dulkių, dešimčių miestų, tūkstančių keleivių paliktą smarsą. Pro šalį, niūksėdami krepšiais ir ryšuliais, brukosi keleiviai ir lydėtojai. Mergina delnu palietė šaltą langą, pažvelgė į peroną. Štai šis traukinys per tremtinių apgyventus kaimus, atvirus ir uždarus Sibiro miestus nuveš ją į Mongolijos sostinę Ulan Batorą.
Kai stoties varpas skambtelėjo antrą kartą, mergina perone pamatė atletiškai sudėtą, atlėpusiomis ausimis vyrą su juodu darbininkišku vatinuku, balto šermuonėlio kailio kepure, dailią tamsiaplaukę moterį ir greta jos stovintį paauglį sūnų. Moteris ir berniukas atsisveikino su vyru ir, susikibę už parankių, nuėjo stoties pastato link. Vyras žiūrėjo į žemę, nusigręžęs nuo šaižaus vėjo, paskui išsiėmė belomorką, įsikando, prisidegė, kiek patraukė – patraukė godžiai, tada užgesino cigaretę į bato padą ir toliau drebėdamas stovėjo perone. Kai stoties varpas skambtelėjo trečią kartą, vyras įšoko į traukinį. Mergina žvelgė koridoriumi svyruojančiam vyrui pavymui tikėdamasi, kad šis nepasuks į jos kupė. Tuščiai.
Ji kiek palaukė, paskui įžengė į kupė ir atsisėdo ant gulto priešais šalčiu tvoskiantį vyrą. Nė vienas nepratarė nė žodžio. Vyras niauriai dėbsojo į merginą, ši nedrąsiai žvelgė į popierinį gvazdiką. Kai traukinys trūktelėjęs pajudėjo, kupė ir koridoriaus plastmasiniai garsiakalbiai užgrojo Šostakovičiaus „Aštuntąjį styginių kvartetą“.
Taigi jie jau tolsta nuo žiemiškos Maskvos – nuo plieno melsvumo miesto, šildomo vakaro saulės. Jie tolsta nuo Maskvos, nuo miestiškų žiburių ir mašinų ūžesio, nuo cerkvių, lyg šokiui sustatytų rateliu, tolsta nuo paauglio ir gražios tamsiaplaukės, kurios vienas skruostas patinęs. Jie tolsta nuo juodo, pikto dangaus gobiamų pavienių neoninių reklamų, nuo rubino žvaigždžių Kremliaus bokštuose, nuo gerojo Lenino ir blogojo Stalino balzamuotų palaikų, nuo Mitkos, nuo Raudonosios aikštės ir Lenino mauzoliejaus, nuo GUMo turėklų geležinių nėrinių, nuo tarptautinio „Intourist“ viešbučio su valiutiniu baru, nuo vakarietiška kosmetika, kvepalais ir barzdaskutėm suinteresuotų niaurių viešbučio budėtojų, valdančių ne tik valymo reikmenų kambarėlius, bet ir gyvenamojo ploto paskirstymo sektorių. Jie tolsta nuo Maskvos, nuo Irinos, nuo Puškino paminklo, nuo žiedinių kelių ir magistralių, nuo Stalino prospekto, nuo vakarietiško, daugiajuosčio Naujojo Arbato, nuo Jaroslavlio plento ir medžio drožiniais išgražintų dačų kolonų, nuo pavargusios, nukamuotos ir šykščios žemės. Pro langą praūžia šimtmetrinis tuščias prekinis traukinys. Tai dar Maskva: purvo dauboje guotas blokinių devyniolikaaukščių namų su blausiai virpančiom droviom švieselėm languose, statybvietės, nebaigti daugiabučiai su sienose žiojinčiom angom. Greit ir iš jų paliks tik siluetas tolumoje. O tai jau ne Maskva: po sniegu sugriuvęs namas, šalčio spirginamas neįbrendamas pušynas, pusnimis kūpsanti laukymė, vėpūtiniais užnešta pamaži garuojanti žemė, paskui tamsa, baltoje plynėje vieniša rąstinė trobelė su sulaukėjusia obelimi kieme, sniegplutėje sustiręs miškas, lentinės vilų tvoros ir nušiurusi medinė daržinė. Priešais veriasi nematyta suledėjusi Rusija: lokomotyvas skriete skrieja, išvargusiame danguje žiebiasi skaisčios žvaigždės, traukinys metasi į gamtos karaliją, į debesuoto, bežvaigždžio dangaus gobiamą slogią tamsą. Lekia viskas: sniegas, vanduo, oras, medžiai, debesys, vėjas, miestai, kaimai, žmonės ir mintys. Traukinys dunda snieguota žeme.
Mergina girdėjo sunkų ir ramų vyro alsavimą. Vyras žiūrėjo į savo rankas – jos buvo didelės, stiprios. Apačioje, palei žemę šmėkščiojo iešminiai žiburėliai. Tarpais vaizdą už lango uždengdavo ant bėgių stovintys vagonai, tarpais išplisdavo Rusijos nakties tamsa, kai kur sušmėsuodavo pora blausiai apšviestų namų. Vyras pakėlė akis, pasižiūrėjo į merginą ilgu, skvarbiu žvilgsniu ir su palengvėjimu pareiškė:
– Vadinasi, mudu dviese. Žvilgantys bėgiai nuneš mus į Viešpaties šaldytuvą.
Kupė tarpduryje pasirodė apskrita posenė palydovė su uniforma, padavė abiem keleiviams švarią patalynę ir rankšluosčius.
– Ant grindų nespjaudyti! Koridorius valomas du kartus per dieną. Ir prašau duoti pasus!
Pasiėmusi pasus palydovė išėjo dygiai šypsodama. Vyras linktelėjo jai įkandin.
– Senė Arisa turi milicijos įgaliojimus. Tai sutramdo girtuoklius ir kekšes. Be reikalo jos verčiau neerzinti. Arisa – traukinio šildymo deivė. Reikia turėti tai galvoje.
Vyras išsiėmė iš kišenės peilį juoda rankena, spragtelėjo fiksatorių, paspaudė mygtuką. Pasigirdo metališkas šmikštelėjimas, kai iš rankenos, aštriai čirkštelėjusi, iššoko geležtė. Vyras švelniai padėjo peilį ant stalo ir išsiėmė iš krepšio didelį gabalą sūrio „Rossiskij“, kepalą juodos duonos, butelį kefyro ir indelį grietinės. Galiausiai iš šoninės krepšio kišenės išsitraukė sūrymu varvantį maišelį agurkų ir viena ranka ėmė kišti į burną juodą duoną, o kita – agurkus. Pavalgęs išsiėmė iš kelioninio krepšio vilnone kojine apmautą stiklinį butelį, kuriame kliuksėjo šilta arbata. Vyras ilgai žiūrėjo į merginą. Žvilgsnyje iš pradžių galėjai įžiūrėti antipatiją, paskui – godų smalsumą, o galiausiai savotišką susitaikymą.
– Aš esu Plienas Geleževičius, – pasakė vyras. – Metalistas ir statybų juodadarbis iš kilmingosios Maskvos. Vardu Vadimas Nikolajevičius Ivanovas. Jums – paprasčiausiai Vadimas. Gal norėtumėte? Arbata turi vitaminų, tad pravartu išgerti puodelį kitą. Aš jau pamaniau gavęs griežčiausią bausmę ir patupdytas į vieną narvą su este. Tarp Finliandskaja respublika ir Sovietskaja Estonskaja respublika – didelis skirtumas. Kablianosiai estai – vokiški naciai, o suomiai iš esmės tokio pat molio kaip mes. Finliandija – mažytė bulvytė toli aukštai šiaurėje. Dėl jūsų – jokių bėdų. Visos Šiaurės tautos laikosi išvien, jas vienija šiaurietiškas išdidumas. Šiaip jau panelė – pirma mano sutikta suomė. Bet girdėjau apie jus daug. Jūs įsivedę sausą įstatymą.
Vyras pripylė merginai stiklinę juodosios arbatos. Ši atsargiai sriubtelėjo. Vyras nedideliais gurkšniais išgėrė arbatą, atsistojo, pasiklojo guolį. Tada droviai nusivilko viršutinius drabužius: juodas storo audinio kelnes su siauru odiniu diržu, lengvą šiurkščios medžiagos švarką, baltus marškinius, viską tvarkingai suklostė ir pasidėjo gulto kojūgalyje. Paskui apsirengė žydrą juostuotą pižamą ir šmurkštelėjo tarp iškrakmolytų paklodžių. Netrukus iš po apkloto išniro neprižiūrėtos kojos netikusių batų išklaipytais pirštais ir šiurkščiais suskeldėjusiais kulnais.
– Labanakt, – beveik pašnibždomis pasakė vyras abejingu veidu ir iškart užmigo.
Mergina neužmigo ilgai. Blausioje kupė nė akimirką nesustodamos slankiojo arbatos stiklinės ir jų šešėliai. Mergina norėjo išvažiuoti iš Maskvos, jai reikėjo atitolti nuo tenykščio gyvenimo, bet dabar jau troško sugrįžti atgal. Ji mąstė apie Mitką, Mitkos mamą Iriną, Irinos tėvą Zacharijų, apie save ir apie tai, kaip jie visi gyvens. Mąstė apie jų kol kas bendrus namus, dabar paliktus tuščius. Juose nepaliko net murklių – katės Nẽvalos ir katino Šlamšto. Lokomotyvas švilpčiojo, bėgiai girgždėjo, traukinys riedėjo metališkai bildėdamas, vyras tyliai praknarkė visą naktį. Jo knarkimas merginai priminė tėvą ir ji pasijuto saugi. Galų gale po vidurnakčio, kai šešėliai pradėjo trumpėti, mergina nugrimzdo į baltą, putotą sapną.
Pamaži atmerkusi akis, mergina pirmučiausia pamatė vyrą, tarp gultų darantį atsispaudimus. Ant lakuotų kupė sienų virpsėjo žalsva saulės atošvaistė, vyras rankšluosčiu šluostėsi prakaitą nuo kaktos. Merginai nespėjus atsikelti, pasigirdo beldimas į duris ir juodą uniformą užsitempusi Arisa padėjo ant stalo dvi garuojančios arbatos stiklines, padrėkusių vaflių ir keturis didelius gabalus Kubos cukraus. Vyras iškrapštė kapeikų iš piniginės, kurią puošė reljefiška Valentinos Tereškovos galva su skafandru.
Arisai išėjus, vyras išsitraukė iš po čiužinio savo siauraašmenį peilį, paėmė į kairę ranką cukraus gabalą, perkirto jį bukuoju peilio geležtės šonu į dvi dalis ir padavė merginai garuojančios arbatos stiklinę su puse gabalo cukraus.
Vyras droviai ir liūdnai nusišypsojo, išsiėmė iš krepšio butelį vodkos, atkimšo ir pripylė dvi mėlynas taureles, ištrauktas iš to paties krepšio gilumos.
– Mūsų kelionės džiaugsmas dar ilgai neges, todėl kalba gali būti trumpa. Už mūsų susitikimą! Už vienintelę tikrą valstybę pasaulyje – už Tarybų Sąjungą! Tarybų Sąjunga nesužlugs niekad!
Vyras susivertė degtinę į gerklę ir atsikando sultingo svogūno. Mergina priglaudė taurelę prie lūpų, bet negėrė.
Vyras nusišluostė lūpas staltiesės kraštu vaikėziškai šypsodamas. Mergina paragavo arbatos. Arbata buvo ilgai plikyta, kvapni ir stipri. Tik dabar vyras pastebėjo, kad mergina neišgėrė degtinės.
– Liūdna gerti vienam.
Mergina nepalietė taurelės. Vyras žiūrėjo į ją nusivylęs.
– Man sunku suprasti. Bet nesvarbu. Neversiu, nors norėčiau.
Vyras užsimiršęs dėbsojo į merginą iš padilbų. Jai nepatiko vyro išraiška, todėl pasiėmė nedidelį rankšluostėlį, dantų šepetėlį ir nuėjo į tualetą praustis.
Eilė į tualetą rikiavosi per pusę koridoriaus. Keleiviai vilkėjo chalatus, pižamas, treningus, pora vyrų atėjo vien su baltom kareiviškom apatinėm kelnėm.
Daugiau kaip po valandos mergina pasiekė tikslą. Atėjo jos eilė nuspausti šlapią, lipnią durų rankeną. Tualete buvo nešvaru, smarvė aštri. Ant grindų telkšojo muilino šlapimo bala, buvo primėtyta laikraščio gniužulų, iš čiaupo neišvarvėjo nė lašo vandens. Prie kriauklės gulėjo tik du tiksliai atpjauti rusvo, sūraus kvapo ūkinio muilo gabalėliai. Vienas gabalėlis apėjęs rūdžių rudumo gleivėm. Mergina žirgtelėjusi atsistojo ant unitazo, kad nesušlaptų Leningrade pirktų šlepečių, be vandens išsivalė dantis, apsišluostė veidą. Mažytis tualeto langelis buvo praviras. Pro šalį pralėkė užmiršta, tuščia stotis.
Vyras ištraukė iš krepšio ir padėjo ant stalo juodos duonos, indelį krienų, svogūnų ir pjaustytų pomidorų, majonezo stiklainėlį, žuvies konservų dėžutę ir virtų kiaušinių, juos kruopščiai nulupo ir supjaustė perpus.
– Akimis nepavalgysi. Tad vaišinkis.
Jie valgė ilgai ir tik tada, kai vyras susidėjo pusryčius į krepšį, kuriame laikė maisto produktus, ir delnu nubraukė nuo stalo ant grindų duonos trupinius, pradėjo gurkšnoti kiek pravėsusią arbatą.
– Pereitą naktį sapnavau Petią. Mes gimėme vienais metais, mokėmės vienoje klasėje. Penkerius su puse laikėmės drauge. Mokykloje mums nepatiko, todėl turėjom eiti dirbti. Aš laukdavau ant parduotuvės laiptų, kol atveš prekes, o kai atveždavo, stodavau krauti iš sunkvežimio ir nešiot į sandėlį. Petia statybose tampė lentas. Įsikūrėme katilinėje. Turėjom vieną langą, pro kurį matėsi šaligatvis ir praeivių kojos. Gyvenome toje katilinėje, bet vieną vakarą Petia negrįžo iš darbo. Rytojaus dieną nuvažiavau troleibusu į Petios darbą, o ten pasakė, kad jis pakliuvo po mašina. Pasakė, kad mašina jį užmušė. Paklausiau, kokia. Vienas senis parodė tokią nedidukę, apgailėtiną žemsiurbę. Neva ji kalta. Pasiėmiau kūjį ir sudaužiau taip, kad niekas ja negalėtų dirbti. Nuo tol gyvenau vienas.
Mergina pasižiūrėjo į vyrą, panirusį į savo mintis, ir prisiminė Mitką bei vieną rugpjūčio naktį. Jiedu sėdėjo Puškino aikštės pakraštyje ant betoninio suolelio ir rūkė žolę, laukdami aušros. Atūžė gauja įgėrusių bernų, pradėjo stumdytis, grasinti. Jiems pavyko ištrūkti, bet vienas tešlinas skustagalvis pasileido iš paskos, grasindamas ištaškyti keturakiui smegenis. Jie išsigando. Puolė bėgti tuščia gatve, bet jos gale pasirodė automobilis, mergina buvo tikra, kad ir juo važiuoja skustagalviai. Mergina su Mitka lakstė šalutinėmis gatvelėmis, bėgo per vidinius kiemus, kol suprakaitavę pasiekė namų duris.
– Pirmą kartą pietietiškame Sibire atsidūriau septintojo dešimtmečio pradžioje. Vyko pinigų reforma. Rublis buvo bevertis, valgyt negaudavai net už pinigus, o aludėse bokalas kainavo penkiolika kapeikų. Tais laikais maitinausi statybvietės valgykloje, šliurpdavau skystą srėbalą drauge su Borisu, Saša ir šuneliu Mucha. Kartą į aikštelę atvažiavo viršininkas. Tas aulas man pasakė: turi važiuoti, drauge, į Suchumį Kryme, į pietietišką Sibirą, ten reikia spartuolių. Įbruko į delną popieriaus lapelį ir dingo kaip nebuvęs. Padėkojau savo brangiausiai plačiašiknei Vimai už pizę, atsisveikinau, nulėkiau į stotį ir išbildėjau į plačią ir erdvią Tarybų šalį. Po kurio laiko atsidūriau ne Suchumyje, o Jaltoje. Ten irgi statė visokiausias trobas. Pasakiau, kad aš gyva stachanovietiška mašina ir betoninis didvyris, ir iš karto gavau darbą. Tai buvo geriausia mano gyvenimo vasara. Daugiausia gulinėjau ir bobas tratinau. Būdavo, paklausiu bobos, ar tu sudrėksi, ir ta per dvi minutes sudrėkdavo. Kartais „Statybininko“ kine žiūrėdavom nuotykių filmus. „Trise sniegynuose“, „Dingę ledynuose“ ir dar kažkoks vienas geras buvo... „Trys draugai jūroje“. Kai prisimenu tą vasarą, seilės tįsta. Tada protas nepančiojo gyvenimo. Bet paskui atsirado ta šliundra! Katinka. Saldžiai pačiulbėjo: leisk išskalbti marškinius. Baigėsi tada mano gyvenimas ir vis giliau klimpau eidamas duobėtu ir tamsiu alkoholiko keliu.
Rytų vėjas blaškė pavienes snaiges baltoje plynėje, virš miškelio blėsčiojo blyški atošvaistė. Vyras per kairįjį petį piktai nusispjovė į kupė kampą.
– Kalbu apie tą pačią Katinką, kuri vakar mane palydėjo. Veidą jai aš paženklinau. Parėjau namo išgėręs ir prasidėjo... Kaskart ta pati košė. Katinka, kaip visada, pradėjo kurstyti kivirčą. Nesiliovė, todėl vožiau vieną kartą, paskui antrą. Kad ji, kaip pridera, patylėtų, padėtų pavargusiam keleiviui nusirengti, kad paruoštų sočius naktipiečius! Bet ji šito kaip gyva neišmoks. Mėginu jai aiškinti, netgi pagiriu. Ji neklauso, o ėda mane, rėkia, kad vyrai šį prakeiktą pasaulį sukūrė vien sau. Gniuždomas vyras pritvinksta piktumo, tada telžiu jai, kad nutiltų. Jeigu iškart nenutyla, vožiu kaip reikiant. Nelengva tai daryti, aš nemėgstu mušti, bet taip visada nutinka. Juk turiu teisę kalbėti ir jaustis kaip žmogus savo namuose, nors ir retai į juos sugrįžtu.
Vyras atidžiai svėrė žodžius, dėstė juos pamaži. Mergina stengėsi negirdėti.
– Vidury nakties kilęs kivirčas gniuždo žmogų. Slopina gyvenimo džiaugsmą. Pereitą naktį sapne jos rėksmingas kvapas užgulė mane kaip tankas. Vien pagalvojus apie jos pavargusią pizę vemt norisi.
Vagonas trūkčiojo, vyro ranka šokinėjo, akių kertelėse susitelkė ašaros. Nusišluostė jas delno šonu, užsimerkė, kostelėjo, atitiesė nugarą, giliai įkvėpė ir iškvėpė.
– Bet viskas turi ribas. Niekada nemušu Katinkos komunalkos koridoriuje, gatvėje ar kontoroje. Tik mūsų kambaryje, kad neprisišaukčiau patrulio ar milicininko, nes nemėgstu nei vienų, nei kitų, ypač milicininkų. Svarbiausia, kad vaikas nematytų, šiaip ar taip, Katinka – jo motina. Jis jau didelis, pats duoda į skudurus savo mergužėlei. Man tai nepatinka... gerai pamušęs, auksu paversi, sakydavo vyresni, kai aš buvau jaunas. Laikiausi šito patarimo. Gal net per daug.
Mergina tarpais žiūrėjo į grindis, tarpais į dangaus pakraštyje sustingusį debesį. Šitokio ruso ji dar nebuvo sutikusi. O gal buvo, tik nenorėjo prisiminti. Nė vienas rusas su ja šitaip nekalbėjo. Vis dėlto šitas vyras turėjo kai ką pažįstama – įžūlumą, įprotį nutęsti žodžius, šypseną, švelnų paniekinamą žvilgsnį.
– Katinka – rusė, negailestinga ir teisinga. Rusė dirba, prižiūri namus ir vaikus ir viską ištveria. Tik aš viską matau kitaip nei ji. Kad ir savo senąją motušę. Mes visi gyvename vienoje komunalkoje ir, man atrodo, tai puiku, nes Katinka gali sykiu paruošti valgyti ir motušei, ir berniukui, pati pavalgyti ir pasirūpinti, kad motušė patenkinta būtų.Vis dėlto ne taip viskas paprasta. Dvidešimt trejus mūsų santuokos metus ta šliundra reikalavo, kad aš išvaryčiau motušę.
Mergina atsistojo, ketindama išeiti į koridorių, bet vyras šiurkščiai čiupo ją už rankos, mostelėjo į gultą.
– Išklausysi iki galo.
Mergina išplėšė ranką. Vyras puolė iš paskos, suėmė už riešo – tvirtai, bet kartu tėviškai. Mergina klestelėjo ant gulto kojūgalyje.
Vyras vėl atsisėdo, pakėlė pirštą prie lūpų, pūstelėjo ir bjauriai išsišiepė.
– Mane visada stebino tai, kad jaunikiai myli savo nuotakas, o seniai savo bobų nekenčia. Vos pasirašius santuokos dokumentus, vyras virsta seniu, o moteris – boba ir abudu ima graužt nepasitenkinimas. Bobai atrodo, kad gavus butą su patogumais viskas atsistos į savo vietas. Kad viską pakeis nuosava viryklė, naujas vonios chalatas, ant grindų statoma vaza, neapdaužytas puodas ir porcelianinis arbatos servizas. O senis mąsto: jeigu susirasčiau kekšę, lengviau pakęsčiau šitą bobą. Bet vis tiek... Kartais, kai atidžiai įsižiūriu į Katinką, norisi pasakyti: „Katiuša, vištele, kvailiuke tu mano.“
Vyras sunkiai atsiduso, pasiekė ranka maišelį su agurkais, išsiėmė vieną, atsikando ir netyčia nurijo nesukramtęs.
– Mes, vyrai, niekam tikę. Boboms geriau be mūsų. Joms mūsų nereikia. Tik kitiems vyrams reikia. Dabar norėčiau išgerti už rusės moters energiją, tvirtybę, kantrybę, drąsą, humorą, gudrumą, klastą ir grožį. Bobos ramsto savo pečiais šitą šalį, kad nesugriūtų.
Vyras pakišo ranką po čiužiniu ir ištraukė šokolado „Čaikovskij“ plytelę. Atplėšė peilio galiuku, pasiūlė merginai. Pats neėmė nė gabalėlio, tik padėjo plytelę ant stalo. Šokoladas buvo juodas, atsidavė nafta. Mergina prisiminė Iriną: štai ji vakare sėdi savo mėgstamame krėsle prie šviestuvo ir skaito knygą, gelsva šviesa krinta ant knygos puslapių, štai taip Irinos rankos laiko knygą, štai toks jos veidas, ji...
– Anksčiau moterys mokėjo tylėti, o dabar tarška be paliovos. Viena šliundra pliurpė ir rūkė, kai ją dulkinau. Buvo užėjęs noras ją pasmaugti.
Rosa Liksom. Kupė Nr. 6. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. K.: Kitos knygos, 2014.