Johnas Fante (1909–1983) – JAV rašytojas klasikas, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas. Lietuvių kalba iki šiol yra pasirodęs vienintelis jo romanas „Paklausk dulkių“ (vertė Saulius Repečka, „Kitos knygos“, 2008 m.)

     Pagrindinės romano „Sulauk pavasario, Bandini“ temos – skurdas, šeimos konfliktai, meilė, gyvenimas bręstančio paauglio akimis ir imigranto identiteto paieškos. Atviraširdžio, naivus knygos herojaus Arturo Bandinio istoriją J. Fante atskleidžia su ypatinga šiluma, stebinančiu psichologiniu įžvalgumu ir taiklia, subtilia ironija. Kūrinyje vyraujantys nekalto, tačiau šalto sniego bei ledinės vienatvės įvaizdžiai į pabaigą kiek aptirpsta sukeldami artėjančio pavasario ir vilties iliuziją.

     „Fante padarė man milžinišką įtaką. Perskaičiau jo knygas ir netrukus susimečiau su moterimi. Ji buvo dar baisesnė girtuoklė už mane, mudu ne sykį nuožmiai riejomės ir aš dažnai jai šaukdavau: „Nevadink manęs šunsnukiu! Aš Bandinis, Arturas Bandinis!“ Fante buvo mano dievas“, – prisipažino kultinis Amerikos rašytojas Charlesas Bukowskis.

     Pratarmė

     Dabar, kai jau esu senis, žvelgdamas į Sulauk pavasario, Bandini, suvokiu, kad daugybė dalykų yra negrįžtamai nugrimzdę į užmarštį. Kartais naktį tįsant lovoje mintyse iškyla kuri nors šios ankstyvosios mano knygos frazė, pastraipa, vienas ar kitas jos veikėjas, ir tada, pusiau snūduriuodamas, imu visa tai pinti į atskirus vaizdus, spinduliuojančius švelniais prisiminimais apie senąjį miegamąjį Kolorade, apie mamą, tėvą, brolius ar seserį. Nemanau, kad darbas, kurį parašiau taip seniai, galėtų man atstoti šių pusiau sapnų teikiamą paguodą, todėl nepajėgiu prisiversti atsigręžti atgal, paimti į rankas šį pirmąjį savo romaną ir darkart jį perskaityti. Bijau, kad padėtis, į kurią mane įstumtų šitas mano paties kūrinys, būtų nepakeliama. Esu tikras, jog šios knygos daugiau niekada nebeskaitysiu. Tačiau neabejoju ir štai dėl ko: visi mano aprašyti žmonės, visi mano veikėjai yra sutinkami jau šiame ankstyvajame darbe. Manęs paties čia nebėra likę nė kvapo, tik prisiminimai apie anuometinius namus ir į virtuvę spūdinančios mamos šlepečių šiurenimą.

     Sulauk pavasario, Bandini

     Ištrauka

     1.

     Jis ėjo klampodamas per pusnis. Buvo perpykęs. Jo vardas – Svevas Bandinis, gyveno šitoj pat gatvėj, tik už trijų kvartalų. Sušalęs į ragą, batuose žiojėjo skylės. Tąryt skyles buvo užkamšęs makaronų dėžutės kartono gabaliukais. Makaronai buvo imti į skolą. Kišantis kartoną į batus mintis apie tai jam nedavė ramybės.

     Jis nekentė sniego. Buvo mūrininkas, o sniegas kaipmat sustingdo ant plytų krečiamą skiedinį. Jis traukė namo, tik kokia prasmė tenai grįžti? Vaikystėje gyvendamas Italijoje, Abrucuose, jis irgi neapkentė sniego. Juk kai nešviečia saulė, nėra ir darbo. Bet dabar Svevas Bandinis gyveno Amerikoj, Roklino mieste, Kolorado valstijoje. Ką tik stūmė laiką „Imperatoriškojoj“ biliardinėj. Italijoje taip pat yra kalnų, visai tokių kaip ir šitie, už kelių mylių į vakarus nuo jo. Lyg milžiniškos baltos suknelės, kybančios tiesiai viršum žemės. Prieš dvidešimt metų, kai buvo dvidešimties, jis ištisą savaitę prabadmiriavo tarp šių atšiaurių snieguotų suknelių klosčių. Kalnų namelyje mūrijo židinį. Siaučiant žiemai ten pavojinga. Tačiau anuomet pavojus jis pasiuntė velniop, – juk buvo vos dvidešimties, be to, Rokline turėjo merginą ir jam reikėjo pinigų. Galiausiai dusinantys speigai visą namelį kone palaidojo po pusnimis.

     Tas nuostabus sniegas jam niekada neduodavo ramybės. Vyriškis nė pats nesuprato, kodėl neišvyko į Kaliforniją. Pasiliko Kolorade, tarp pusnių, o dabar kur nors kraustytis – jau per vėlu. Nuostabus baltas sniegas buvo tarsi nuostabioji Svevo Bandinio žmona, tokia blyški ir tokia išradinga, laukianti jo baltuose pataluose viename iš namų šiek tiek tolėliau. Riešutų gatvėje Nr. 456, Rokline, Kolorade.

     Svevo Bandinio akys nuo šalčio net ašarojo. Jos buvo rudos, švelnios, moteriškos. Ateidamas į šį pasaulį jis jas pavogė iš mamos, nes po gimdymo ji taip ir nebeatsigavo, vis sirgo, o jos žvilgsnis nuolat būdavo apsiblausęs, kol galop vieną dieną numirė. Tuomet švelniomis rudomis akimis žvelgti į šią ašarų pakalnę atėjo eilė Svevui.

     Svevas Bandinis svėrė šimtą penkiasdešimt svarų ir turėjo sūnų Arturą, kuris mėgo čiupinėti jo apvalius pečius ir justi po oda besirangančias „gyvates“. Svevas Bandinis buvo dailus, raumeningas vyriškis, kadaise vedęs moterį vardu Marija, o šiai pakakdavo vos pagalvoti apie jo raumeningas strėnas, ir jos kūnas bei siela tuojau pat sutirpdavo tarsi pavasarinis sniegas. Marijos oda buvo tokia baltut baltutėlė, kad pamatęs šią moterį galėjai pamanyti, jog žvelgi į ją pro alyvuogių aliejaus plėvelę.

     Dio cane. Dio cane. Tai reiškia – šuniškas Dievas. Šitaip Svevas Bandinis keikė sniegą. Ir kurių galų šįvakar jam reikėjo prapilti dešimt dolerių lošiant pokerį „Imperatoriškojoj“ biliardinėj? Juk jis visiškas skurdžius, augina tris vaikus, neišgali susimokėti net už makaronus, jau nekalbant apie namą, kuriame ir laiko tuos tris vaikus ir tuos sumautus į skolą imamus makaronus. Šuniškas Dievas.

     Svevo Bandinio žmona niekada nesakydavo „duok pinigų maistui“ arba „duok pinigų, nes reikia vaikams“, tačiau ji turėjo didžiules juodas akis, liguistai blizgančias iš meilės, ir šiose akyse visada būdavo kažin kas nenusakoma, kažin kaip jos vis tiek slapčiomis išnarstydavo jo burną, jo ausis, jo pilvą ir jo kišenes. Šios akys buvo tokios liūdnai pastabios, kad kaskart savaime sumodavo, jog ką tik „Imperatoriškosios“ biliardinės kasa gerokai pasipildė. Ak, tos iš proto varančios akys! Jos permatė jį ir visas jo viltis kiaurai, tačiau niekada nesugebėjo įžvelgti jo sielos.

     O tai gana keista, nes Marija Bandini buvo iš tų moterų, kurios nė akimirkai nesuabejoja, kad visi gyvieji ir mirusieji turi sielas. Ji žinojo, kas yra siela. Žinojo, kad siela – tai nemirtingas dalykas. Nemirtingas dalykas, dėl kurio net nėra ko ginčytis. Siela nemirtinga, ir viskas. Kad ir kas būtų, svarbiausia – kad ji nemirtinga.

     Marija turėjo baltą rožinį, tokį baltą, kad pametęs jį sniege per amžius nebeatrastum, ir ji melsdavosi už Svevo Bandinio ir savo vaikų sielas. O kadangi nuolat stigdavo laiko, ji tikėjosi, kad kur nors šiame pasaulyje kažkas, tarkim, vienuolė atokiame tyliame vienuolyne ar dar kas nors – bet kas – atranda laisvą minutėlę pasimelsti ir už Marijos Bandini sielą.

     Svevas Bandinis turėjo lovą su baltais patalais, kuri jo laukė ir kurioje miega jo žmona, šiltą ir viliojančią, bet brido per pusnis ir svajojo, kaip vieną dieną išras šį tą reikšmingo. Galvoj jam jau sukosi šiokia tokia idėja – apie plūginį sniego valytuvą. Namuose iš cigarų dėžučių buvo padirbęs jo modeliuką. Štai toks sumanymas, o kodėl gi ne? Staiga Svevą nukrėtė drebulys, tarsi nugarą ką tik būtų palietęs šaltas metalas: prisiminė, kaip daugybę kartų ropšdavosi į šiltą lovą prie Marijos, kaip žiemos vakarais nedidukas šaltas jos rožinio kryželis it padykęs mažytis žalčiukas glaustydavosi prie jo kūno ir kaip jis tuojau pat pasislinkdavo į šaltesnį lovos kraštą ir imdavo mąstyti apie miegamąjį, apie namą, už kurį dar nėra atsiskaityta, ir apie nuolat aistros ištroškusią skaisčiaodę žmoną. Ak, tai tiesiog nebepakeliama – apimtas įsiūčio jis iš visų jėgų spyrė į šalikelėje pūpsojusią didžiulę pusnį, tarsi sniegas pajėgtų sugerti visą žmogaus sukauptą pagiežą. Dio cane. Dio cane.

     Jis turėjo sūnų Arturą, šiam buvo keturiolika ir jis mėgo važinėtis rogutėmis. Vos įsukus į namo, už kurį vis dar neišsimokėta, kiemą, Svevo kojos staiga švystelėjo aukštyn, o pats jis žlėgtelėjo ant nugaros – akies krašteliu dar spėjo pamatyti, kaip Arturo rogutės nuskrieja tiesiai į apsnigtą alyvų krūmą. Dio cane! Kiek kartų tam berniūkščiui, tam mažam išperai reikės dar kartoti, kad nepaliktų rogučių tiesiai ant tako! Svevas Bandinis pajuto, kaip šaltis lyg šimtai paklaikusių skruzdėlių užpūsta jo rankas. Jis atsistojo, pakėlė akis į dangų ir, kone sprogdamas iš pykčio, pagrūmojo kumščiu Dievui. Po galais, tas Arturas. Tas mažas išpera! Ištraukė rogutes iš pakrūmės ir su šėtonišku įsiūčiu nuplėšė jų pavažas. Ir tik kai rogutės tapo nebepanašios į rogutes, prisiminė, kad jos kainavo septynis penkiasdešimt. Stoviniavo valydamasis drabužius ir kulkšnyse juto keistą karštį – nuo pribyrėjusio į batus sniego. Septyni doleriai penkiasdešimt centų paleisti vėjais. Diavolo! Ką gi, teks leisti berniūkščiui nusipirkti kitas. Šiaip ar taip, jau seniai norėjo naujų.

     Už namą vis dar neišsimokėta. Šis namas – tikrų tikriausias Svevo priešas. Jis turi balsą ir su juo nuolatos kalbasi tarsi papūga, amžinai kartodamas vis tą patį. Vos sugirgždėjus prieangio grindlentėms namas kaipmat užgieda: aš tau nepriklausau, Svevai Bandini, ir niekada nepriklausysiu. Tas pat kartojasi ir kaskart prisilietus prie durų rankenos. Ištisus penkiolika metų šis namas tyčiojasi iš jo ir erzina jį savo idiotiška nepriklausomybe. Kartais Svevui net kildavo noras pakišti po juo dinamito ir susprogdinti velniop. O kadaise namas buvo apsukęs jam galvą tarsi moteris, kurstanti jos siekti. Tačiau per keliolika metų Svevas gerokai nusivarė nuo kojų ir nusilpo, o namas dėl to tik dar labiau išpuiko. Tik Svevui Bandiniui tai jau neberūpėjo.

     Bankininkas, kuriam namas priklausė, buvo vienas didžiausių jo priešų. Vien prisiminus jo fizionomiją Svevo Bandinio širdis imdavo plakti taip smarkiai, kad rodydavosi, tuojau plyš iš įtūžio. Bankininkas Helmeris. Žemės šiukšlė. Pernelyg dažnai Svevui tekdavo stovėti priešais jį teisinantis, kad neturi pinigų net šeimai išmaitinti. Velniai griebtų tą Helmerį rūpestingai sulaižyta žile, švelniomis rankutėmis ir verteivos veizolais, kurie, vos Svevui prisipažinus, kad neturi pakankamai pinigų eilinei įmokai, imdavo panėšėti į austres. Svevas darė tai jau daugybę sykių ir tos švelnios Helmerio rankutės kaskart jį vis baisiausiai suerzindavo. Su šitokiu žmogumi nederėtų net kalbėtis. Helmeris jį siutino. Jam norėdavosi nusukti Helmeriui sprandą, išplėšti iš krūtinės širdį ir stryktelėti ant jos iš visų jėgų abiejomis kojomis. Prisiminęs Helmerį išsyk imdavo bambėti: artėja terminas! Artėja terminas! Tai ne jo namai ir, kad šitai prisimintų, pakakdavo tiesiog prisiliesti prie rankenos.

     Jo žmonos vardas buvo Marija, ir šalia jos juodų kaip anglis akių net tamsa atrodydavo baltesnė. Svevas pirštų galais nutipeno į pakampę ir atsisėdo ant kėdės prie lango su užtrauktomis žaliomis užuolaidomis. Sėdantis trakštelėjo abu jo keliai. Mariją šis garsas paveikė lyg varpelio skimbtelėjimas, o jis pamanė – argi ne kvaila žmonai šitaip smarkiai mylėti savo vyrą? Kambaryje labai šalta. Alsuojant iš burnos virto kamuoliai garų. Atsivarstydamas batų raištelius jis krioktelėjo tarsi imtynininkas. Tie batų raišteliai amžinai nepaklūsta. Diavolo! Turbūt greičiau jau jis nukrioš ir išsities mirties patale, negu išmoks normaliai, kaip visi žmonės, tvarkytis su savo batų raišteliais.

     – Svevai?

     – Taip.

     – Atsargiai, nenutrauk jų, Svevai. Uždek šviesą, aš atrišiu. Tik nesiusk, nes dar imsi ir nutrauksi.

     Viešpatie aukščiausias! Švenčiausioji Mergele Marija! Ir kas tų moterų galvose darosi? Nesiusti? O dėl ko čia apskritai siusti? Dieve, kaip noris tėkšti kumščiu štai į šį langą! Jis dar tvirčiau suleido nagus į mazgą. Sumauti batų raišteliai! Ir kam jie apskritai reikalingi? Mhhm. Mhhm. Mhhm.

     – Svevai.

     – Taip.

     – Leisk man. Uždek šviesą.

     Kai šaltis surakinęs pirštus, susimazgiusias virveles įveikti ne ką lengviau nei spygliuotą vielą. Nebepajėgdamas susitvardyti jis timptelėjo veik iš visų jėgų. Raištelis pliaukštlėdamas trūko ir Svevas Bandinis kone nusivertė nuo kėdės. Atsiduso, tą patį padarė ir žmona.

     – Ak, Svevai. Tu ir vėl juos nutraukei.

     – Fe, – tarstelėjo jis. – O tai ką, turėjau griūt į lovą su batais?

     Jis miegodavo nuogas, neapkentė apatinių drabužių, bet kartą metuose, vos pasirodžius pirmajam sniegui, visada ant kėdės kambario kampe rasdavo jam paruoštus naktinius marškinius. Kažkada Svevas kreivai šyptelėjęs jų atsisakė, ir tais metais kone numirė nuo gripo ir plaučių uždegimo. Tą žiemą, klejodamas nuo karščio ir nebevaliodamas ilgiau taikstytis su tabletėmis bei sirupais, šiaip taip prisivertė pakilti iš mirties patalo, nusvirduliavo į sandėliuką ir sučiaumojo kokį pustuzinį česnako galvučių, o tada parsivilko į lovą viską kartu su mirtimi išprakaituoti. Marija tikėjo, kad jį pagydė jos maldos, o jam nuo to laiko vienintelė malda tokiais atvejais būdavo šlamšti česnakus, tačiau, Marijos tvirtinimu, juos irgi sutvėrė Dievas, todėl ginčytis su ja Svevui Bandiniui buvo stačiai beprasmiška.

     Jis juk buvo vyras, todėl apsivilkęs naktinius jausdavosi kvailai. O ji – Marija, ir kiekviena dėmelė ant jo naktinių, kiekviena jų saga ir kiekvienas siūlas, kiekvienas kvapelis ir kiekvienas prisilietimas nutvilkydavo jos krūtinę džiaugsmu, kylančiu, regis, iš pačių žemės gelmių. Jie buvo susituokę jau penkiolika metų, jis turėjo nuostabią iškalbą ir puikiai tuo naudojosi – dažnai leisdavosi svarstyti apie šį bei tą, tačiau žodžius „aš tave myliu“ ištardavo be galo retai. Ji buvo jo žmona ir prabildavo retokai, tačiau dažnai jam vis tiek pakyrėdavo tuo savo nuolat kartojamu „aš tave myliu“.

     Svevas priėjo prie lovos, kyštelėjo rankas po apklotu ir užčiuopė vietoj nenustygstantį jos rožinį. Tada šlumštelėjo į patalus ir tvirtai apkabino žmoną, jos rankas ir kojas apsivydamas savomis rankomis ir kojomis. Tai buvo ne aistra, o tik šalto žiemos vakaro padarinys, Marija šiuo atveju tebuvo nedidukė moters pavidalo krosnelė, kurios liūdesys ir šiltumas kadaise jį kaip tik labiausiai ir patraukė. Penkiolika žiemų, naktis po nakties, šios moters šiluma ir pasirengimas dalytis savo kūnu su šaltomis kaip ledas jo pėdomis, rankomis ir delnais... Pagalvojęs apie šitokią meilę Svevas atsiduso.

     O dar „Imperatoriškoji“ biliardinė ką tik susišlavė paskutiniuosius jo dešimt dolerių. Ir kodėl ši moteris neturi nė menkiausio polinkio priekaištauti jam dėl silpnybių? Jis prisiminė Teresą DeRenzo. Mažai trūko, kad būtų ją vedęs, bet Teresa DeRenzo buvo pernelyg pretenzinga, per daug pliurpdavo, o ir iš burnos jai dvokdavo tarsi nuo užsistovėjusio vandens, be to, ta stipri, raumeninga moteris jo glėbyje mėgdavo dėtis esanti gležnutė gėlelė – tik pamanykit! Ir dar: Teresa DeRenzo buvo už jį aukštesnė! Jeigu dabar ji būtų jo žmona, Svevas nė į galvą neimtų, kad prapylė tuos dešimt dolerių pliekdamas pokerį. Pakaktų prisiminti jai iš burnos sklindantį kvapą ar tą amžiną tauškėjimą ir jis tik padėkotų Dievui, jog turi progą iššvaistyti savo šitaip sunkiai uždirbtus pinigus. Bet gyvenant su Marija viskas yra kitaip.

     – Arturas išdaužė virtuvės langą, – tarė ji.

     – Išdaužė? Kaip?

     – Pastūmė Federiką ir tas trenkėsi galva į stiklą.

     – Kalės vaikas.

     – Jis netyčia. Vaikai juk tik žaidė.

     – O tu ką darei? Įtariu, nieko.

     – Patepiau Federiko galvą jodu. Šiek tiek susižeidė. Nieko rimto.

     – Nieko rimto! Eina sau, „nieko rimto“! Ar bent įkrėtei Arturui velnių?

     – Jis nesitvėrė savam kaily. Norėjo į filmą.

     – Ir tu, aišku, jį išleidai.

     – Vaikai dievina filmus.

     – Suskretęs mažas išpera!

     – Svevai, kodėl taip kalbi? Juk jis tavo sūnus.

     – Tu jį išlepinai. Tu juos visus išpaikinai.

     – Svevai, jis toks pat kaip tu. Juk augdamas irgi buvai padauža.

     – Tai jau taip, po velnių! Tik brolių galvomis langų kažkodėl nedaužydavau.

     – Bet brolių tu ir neturėjai, Svevai. Užtat nuo laiptų nustūmei tėvą ir sulaužei jam ranką.

     – Ką aš kaltas, kad tas mano tėvas... Ai, tiek to.

     Jis palinko arčiau ir priglaudė veidą prie jos kasų. Po jų trečiojo sūnaus, Augusto, gimimo jo žmonos dešinė ausis ėmė kvepėti chloroformu. Šį kvapą ji parsivežė namo iš ligoninės prieš dešimt metų – o gal vis dėlto tai vien jo vaizduotės vaisius? Jau daugybę metų abu nuolat dėl to susiginčydavo, bet ji ir toliau atkakliai tvirtino, kad jokio chloroformo kvapo dešinėje jos ausyje negali būti. Į šiuos ginčus buvo įtraukti net vaikai, tačiau jie nieko neužuodė. Ir vis dėlto šis kvapas sklido, sklido visą laiką, kaip ir anuomet palatoje, kai jis pasilenkė ją pabučiuoti po galiausiai pasibaigusio, vos jos nenumarinusio gimdymo.

     – O jei ir nustūmiau tėvą nuo laiptų, kas iš to? Kas čia bendra su Arturu?

     – Ar dėl išpaikimo? Esi išpaikęs?

     – Iš kur man žinot?

     – Tu nesi išpaikęs.

     Velniai rautų, ką ji čia bando įrodyti? Žinoma, jis išpaikęs! Teresa DeRenzo jam be paliovos vis kartodavo, kad jis irzlus savanaudis išpaikėlis. Kadaise šie žodžiai jam glostė savimeilę. Net ir ta mergiotė – koks ten jos vardas? – Karmela, Karmela Riči, Rokio Sakonės draugužė, laikė jį pačiu nelabuoju, o košės galvoj jai tai jau tikrai netrūko – buvo išsimokslinusi, baigusi Kolorado universitetą. Tai štai, net ir ji vadino jį užkietėjusiu nenaudėliu, žiauriu ir pavojingu lengvabūdžiu, vaikščiojančia grėsme jaunoms moterims. Tačiau Marija... Marija manė, kad jis angelas, tyras kaip duona. Fe. Ir ką ji apie tai nutuokia? Juk universitete nesimokė, vidurinės ir tos net nebaigė.

     Net vidurinės, ir tos. Jos vardas – Marija Bandini, o prieš ištekėdama buvo Marija Toskana. Vidurinės taip ir nepabaigė. Šeimoje buvo jauniausia, turėjo sesę ir brolį. Tonis ir Teresa – abu su viduriniuoju išsilavinimu. O Marija? Ji buvo tikras šeimos prakeiksmas, nesukalbamiausia iš visų Toskanų – toji mergina viską norėjo daryti savaip ir mokslus nutarė mesti. Neišprusėlė Toskana. Vienintelė be vidurinės atestato, nors galėjo nesunkiai jį gauti, pasimokyti dar būtų tereikėję vos pusmetį. Vis dėlto taip ir liko be atestato. Tonis ir Teresa jį turi, o Karmela Riči, Rokio draugužė, netgi baigė Kolorado universitetą. Taip, Dievas išties griežia dantį ant Svevo. Po galais, ir kodėl gi jam prireikė įsimylėti būtent šią moterį, moterį, kuri neturi net vidurinės atestato?

     – Jau visai greit Kalėdos, Svevai, – tarė ji. – Pasimelsk. Paprašyk Dievo, kad jos būtų laimingos.

     Jos vardas buvo Marija, ir ji nuolat jam primindavo dalykus, kuriuos jis ir taip žinojo. Negi be jos žodžių nesusiprotėtų, kad Kalėdos jau greit? Štai tau ir gruodžio penktosios vakaras. Ar kai ketvirtadienį vyriškis gulasi miegoti šalia savo žmonos, jai tikrai būtina jam priminti, kad rytoj bus penktadienis? O ir dar tas berniūkštis Arturas – už ką Dievas jį baudžia, kad turi sūnų, nuolat siaučiantį su tom sumautom rogutėm? Et, Povera America! Kurgi ne: pasimelskim dabar visi, kad Kalėdos būtų laimingos. Fe.

     – Ar tau šilta, Svevai?

     Štai kokia ji – visad susirūpinusi, ar jam šilta. Penkių pėdų su trupučiu ūgio ir tokia tyli, kad niekada negali būti tikras, ar ji miega, ar ne. Tarsi vaiduoklis visąlaik tūnanti savo lovos lopinėlyje, kalbanti rožinį ir besimeldžianti, kad Kalėdos būtų laimingos. Nieko keista, jog jis neišgali išsimokėti už namą, už šį beprotnamį, užvaldytą žmonos – religinės fanatikės. Normali žmona vyrą ragintų, jį įkvėptų, skatintų dirbti dar sunkiau. O Marija? Et, Povera America!

     Ji išsmuko iš lovos, tamsoje susirado ant kilimėlio paliktas šlepetes ir į jas įsispyrė. Svevas žinojo, kad dabar ji nueis į vonią, paskui – pažiūrėti, ar jų berniukams viskas gerai, o tada jau visai nakčiai grįš atgal į guolį. Moteris, kuri kas vakarą išsmunka iš lovos pasižiūrėti į savo tris sūnus. Kas per gyvenimas?! Io sono fregato!

     Ar įmanoma žmogui bent šiek tiek pamiegoti šiuose namuose, kai juose nuolat kokia nors maišatis ir kai žmona kas vakarą vis šitaip išsmunka netarusi nė žodžio? Sumauta „Imperatoriškoji“ biliardinė! Tegu skradžiai tas jų kortas! Atrodo, jau turi surinkęs „pilną namą“ – damas ir dviakes, – o galiausiai vis tiek prapili. Madonna! Ir dar jo prašo pasimelsti, kad Kalėdos būtų laimingos! Gyvenimas eina velniop, o jam – melstis! Jesu Christi, jei Dievas iš tiesų yra, tegu Jis pasako – kodėl viskas taip?!

     Ji grįžo taip pat tyliai, kaip ir buvo išėjusi.

     – Federikas persišaldė, – pranešė.

     Jis irgi jau seniai persišaldęs – persišaldęs sielą. Jo sūnui Federikui vos suslogavus, Marija jam tuojau pat puola mentoliu trinti krūtinę ir paskui dar pusę nakties apie tai kalba, o Svevas Bandinis savo negandas turi kęsti vienui vienas. Ir skauda jam ne kūną, kur kas blogiau – jam skauda sielą. Ar pasaulyje yra didesnis skausmas už tą, kurį sukelia kenčianti siela? Ar Marija jam padeda? Ar ji bent kartą paklausė, kokios naštos jį slegia? Ar ji bent kartą pasakė: Svevai, mylimasis, kaip šiuo sunkiu laiku tu jautiesi? Ar tu laimingas, Svevai? Ar šią žiemą bus įmanoma susirasti darbo, Svevai? Dio Maledetto! Ir ji dar nori, kad Kalėdos būtų laimingos! Kaip jos gali būti laimingos, jei net tarp savo trijų sūnų ir žmonos jautiesi vienas kaip pirštas? Batuose žioji skylės, su kortomis nesiseka, darbo nėra, negana to, paslydęs ant tų prakeiktų rogučių vos nenusisuki sprando, – ir po viso šito dar tikėtis smagių Kalėdų! Jis juk ne milijonierius. Gal ir būtų juo tapęs, jei kažkada būtų vedęs tinkamo būdo moterį. Deja, anuomet buvo tiesiog per kvailas.

     Jos vardas buvo Marija – Svevas jautė po juo įdubusios lovos minkštumą ir prisivertė nusišypsoti, nes žmona slinkosi vis arčiau, jis šiek tiek prasižiojo pasitikdamas juos – tris smulkius Marijos pirštukus, kurie prigludo prie jo lūpų ir kaipmat viduje sukėlė švelniausios šilumos antplūdį. Dar po akimirkos ji jau alsavo jam tiesiai į šnerves.

     – Cara sposa, – tarė jis. – Brangioji žmona.

     Sudrėkusiomis lūpomis ji pakštelėjo į abu jo akių vokus. Jis meiliai nusijuokė.

     – Nudėsiu, – sušnibždėjo Svevas.

     Ji nusikvatojo ir tuoj pat sustingusi sukluso, sukluso, norėdama įsitikinti, kad neprižadino gretimame kambaryje miegančių jųdviejų berniukų.

     – Che sara, sara, – tarė ji. – Kas bus, tas bus.

     Jos vardas buvo Marija ir ji buvo kantri, laukė jo, glamonėjo jam strėnas, kantriai bučiavo tai šen, tai ten, kol pagaliau jį užvaldė geismas. Tuomet ji šlumštelėjo ant nugaros.

     – Ak, Svevai. Kaip nuostabu!

     Jis ėmėsi jos nuožmiai, bet kartu ir švelniai, didžiuodamasis savimi ir galvodamas, kad ne tokia jau ir paika ta Marija: tikrai nutuokia, kas yra gera. Kai į dangaus aukštybes vytas jųdviejų aistros kamuolys galų gale sprogo, Svevas su džiaugsmingu palengvėjimu atsiduso. Atsiduso kaip žmogus, kuris laimingas, kad nors trumpam galėjo pamiršti šitokią daugybę rūpesčių, o Marija tylutėliai susigūžė savo lovos lopinėlyje ir klausydamasi širdies plakimo suskato svarstyti, kiek pinigų jis tą vakarą pralošė. Nemenką sumą, tai akivaizdu. Galbūt net dešimt dolerių. Taip, Marija neturėjo vidurinės atestato, tačiau puikiausiai gebėjo išskaityti vyro neviltį iš jo aistringumo masto.

     – Svevai, – sušnibždėjo.

     Bet jis jau kietai miegojo.

     John Fante. Sulauk pavasario, Bandini. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. K.: Kitos knygos, 2014.