Kery Shawn Keysas (Kery Šaun Kysas), gimęs 1946 metais, užaugo Susquehannos slėnyje, vidurio Pensilvanijoje. Čia, anot jo paties, jis išmoko žvejoti, medžioti ir šokti, ir šie menai vėliau savotiškai persmelkė visą jo gyvenimą ir kūrybą. 1996 m. jis atvyko į Lietuvą. Netrukus čia apsigyveno, ėmė dėstyti kūrybinio rašymo ir vertimo meną, versti lietuvių poeziją į anglų kalbą, leisti ją ir platinti pasaulyje. Paskui vedė lietuvaitę ir galop – priėmė Lietuvos pilietybę. Dabar jį galima išvysti kur Vilniaus senamiesčio gatvėmis kiūtinantį su plastikiniu maišeliu rankose, varnų pulkus akimis beganantį. Pirmoji poeto knyga lietuvių kalba „Mėnulio smuklė“ pasirodė 1999-aisiais, o 2004 m. antroji rinktinė – „Pokalbiai su Tertium Quid“.

      Rodos, labai lengvai, lyg išėjęs iš (už) savęs paties, poetas eilėraščiuose improvizuoja antikiniais, krikščioniškais, rytietiškais bei šamanų kultūrų motyvais, bliuzo ritmu bei flamenko žaisme. Neatsitiktinai, rašydamas apie Keyso poeziją, poetas Eugenijus Ališanka prabyla apie tam tikrą ritualinį veiksmą, kuris praplėšia regimybės skraistę, alcheminę reakciją, kurioje blyksteli aiškumas. Žvilgsnio skvarbumas čia atveria labai platų poetinį pasaulį, kuriame lygia dalia išsitenka gyvieji ir mirusieji, kirai ir kriauklės, menkės ir mėnuo, medetkos ir skorpionai, šlapimas ir amžinybė – „Žiūrėjau nejudėdamas kaip iš akių, lyg iš kiaušinių / tuoj išsiris pasaulis keisčiausiam iš lizdų“. Kaip pats autorius prisipažįsta: „...aš tapau daugelio balsų, transų, šmėklų, kintamų būsenų, nesitveriančių savo kailyje, poetas“, todėl ir jo tekstai išsilieja neapčiuopiamų vaizdinių gausybe, ir tai labiau primena šamano mušančio būgną vogravimą ar dangaus platybe apsvaigusios volungės tralialiavimą – „Mano dešinioji ranka kaip migla. / Mano kairė ranka yra akis. / Mano tuštuma yra Leviatano tuštuma. / Esu alkanas. / Banginis yra vandenyno pilvas“ („Banginis“, p 111). Keyso eilėraščiuose besaikis daiktų, medžių, augalų, gyvūnų vardijimas įgauna veik metafizinį veiksmą. Poetas taria, ir tai randasi prieš pat jo akis jam pačiam gal net nežinant, apsvaigus ritmu, ištirpus transe to nė nepastebint. Tokia štai apsėsta poezija (nors vargu ar gali būti ji kitokia?), tamsa ir giluma tvoskianti iš pačios savo bedugnės, iš savo kūno ir kraujo atrajojanti visatos saldkvapį – „Esu tik suopis, taip ir nenurungęs / saulės žvilgsniu, tik smalsus šventeiva, nė karto / arba nė vieno su puse karto dar nemiręs iš meilės“.

Alchemija

Šioj kaukolėj
keturios
susilieja stichijos.
Ne vanduo jų
valdovas. Nesemia, neašaroja.
Ir ne oras. Ten vėjo nėra
iš dangaus nei iš saulės šviesos
ar liūdesio dvelksmo.
O žemė, nors ji nuostabi
ir politiškai nepriekaištinga, –
viso labo purvinis vėžlys
sulaužytu sprandu.
Viešpatauja ugnis tik. Ji išstumia vandenį,
žemę sukepina, ryja orą,
ir dega smegenyse
alkiu nepasotinamu.

Vertė Kornelijus Platelis
Keys, Kerry Shawn. Pokalbiai su Tertium Quid: Eilėraščiai – Vilnius, LRS leidykla, 2004.

Registrai

            J.L.B.

iš nepatikimo taksonomijos vadovėlio

Organizmai skirstomi į:

a) priklausančius Generolui
b) amputuotus
c) tarp lėktuvų ir vandenyno
d) prijaukintus
e) rupūžčiulpius
f) iš toli neįžiūrimus
g) išmestus į krantą
h) pamokomus
i) raudonas blusingas uostažiurkes
j) neįtrauktus į būsimas klasifikacijas
k) baugščius
l) tinkluose įsipainiojusius viensparnius paukščius
m) išmirusius
n) išraižytus labai aštriu peiliu
o) et alibi
p) ką tik susilaužiusius kaulus
r) iš labai arti panašius į sudaužytą kiaušinį.

Vertė Kornelijus Platelis
Keys, Kerry Shawn. Pokalbiai su Tertium Quid: Eilėraščiai – Vilnius, LRS leidykla, 2004.

Naras

Pogrindyje ir patriotiniame elemente,
vienbalsiai su puspaukščiais, vėdarėliais ir žuvimi,
vyras, mėgdžiojąs narą,
pasruvusiomis akimis, vapalionėmis
apie rainę, apmiręs, karantis ir nulinčiuotas,
sėklidžių ir išvaržų trūkčiojimas
arba naras, mėgdžiojąs vyrą, kankinamą
pjūkliškom šukėm, pelenais nuo cigaro,
kol šis įtemptas, perrištas, besišiaušiantis
ir išžargdintas ant kankinimo laktos,
čiurnikauliai sulankstyti apie krūtinkaulį,
liežuvis prismeigtas prie gūžio arba šiknos
skylės, tikriausiai kosėtų, kraujuotų, čirkštų ar vemtų,
jei nebūtų tai užkimšta, inspektuota ir rektoskopuota
su kišenėje styrančiu kaulu, dygiu smegmos peršuliu,
dar vieno vyro, imituojančio narą,
kuris mėgdžioja vyrą, besijuokiantį, supamą, spiegiantį,
kabantį vertikalioje padėtyje, išvoliotais gaktiplaukiais plunksnose,
išdegutintą įsiskolinimais Vyriausiajam ir Valstybės departamentui,
paruoštą konservatyvistinio valstybės nesikišimo išplukdymams,
kartu su Būties Galiomis ir Privalumais įplotą
tarp palmių ir užpakalių, nukabinėtų girliandomis,
gana gerai pritaikantis ir įkomponuojantis į bet kurį valstybinį himną
nuogos moters vaitojimą numeruotam konteineryje,
su cilindrais graužikams jos pyzdai ir burnai,
tarytum ji būtų buvusi niekas, tik disonansinis garsas,
tarytum naro pamišėlis juokas ir tai
būtų neišgirsta vyro, imituojančio narą, kuris mėgdžioja
vyrą su pradurtu ausies būgneliu,
tarytum jie patys nebūtų visos beprotybės žodis ir visata.

Vertė Tomas Butkus
Keys, Kerry Shawn. Pokalbiai su Tertium Quid: Eilėraščiai – Vilnius, LRS leidykla, 2004.

Atsakymas Šalamunui

Aš turiu bananą. Mano bananas dalinasi burna su miegmaišiu.
Aš turiu kasečių grotuvą. Aš joju juo, kaip rogutės riedučiais.
Aš turiu seserį. Jos vardas Lolita. Ji mirė anksčiau, nei spėjau ją padaryti.
Aš turiu treningus.
              Dėka jų prakaituoju labiau nei Farenheitas ir Mozambikas.
Aš turiu amarilį. Aš turiu amarilį vietoj ėriuko ir sifilio.
Aš turiu draugužę. Mano draugužės vardas Draugužė.
Aš turiu marihuanos. Su marihuana gyvenu ilgiau nei Tebaldi
              ir apnuoginti mano drugeliai.
Aš turiu kraujo. Mėgstu jį čiulpti virtuvėje.
Aš turiu Šivą. Šiva šoka ant mano kiaušinių ir šie ima mėlti.
Aš turiu naktį ir dieną. Naktis ir diena viena kitai sako iki.
Aš turiu juoko žuvaudamas. Žuvauju, kad apturėčiau juoko žuvaudamas.
Aš neturiu pinigų. Be pinigų esu gan pigus.
Aš turiu 100 baisokų eilėraščių. Dabar jų turiu 110.
Aš bailys. Geriau višta krūmuose man negu gaidys rankoje.
Aš turiu gimtadienį, birželio 25 dieną jį švęsiu.
              Ta proga prašau atsiųst pinigų.
Aš turiu daug draugų, vardu Vytas.
Geidžiu vytis juos po savim, kol šie neprabyla.
„Kerry Keridu“ ir išskrieja į nušvitimą.
Aš turiu ego. Mano ego lyg Bleiko smėlio dalelė.

Vertė Tomas Butkus
Keys, Kerry Shawn. Pokalbiai su Tertium Quid: Eilėraščiai – Vilnius, LRS leidykla, 2004.

Paukščio sugrįžimas

Buvo pirma pavasario diena. Atidarius langą, gelbėdamasis
nuo sniego įskrido paukštis. Viduj buvo karšta nuo centrinio
šildymo. Aš viriau kiaušinius ir alyvuoges. Žmona putojančioje
visterijos mėlynumo vonioje rašė savo atsiminimus. Paukštis
išskrido pro langą gelbėdamasis nuo karščio. Kaimynas pabeldė
į duris septynis su puse karto, signalizuodamas, kad jis tikrai
kaimynas ir kad nori pasiskolinti degtinės. Pasižiūrėjau pro
akutę, bet pamačiau tik užpakalinę šuns dalį. Ji myžo ant „ei“
sveikinimo kilimėlyje. Šaukštu iš puodo iškėliau vieną kiaušinį,
nulupau, perpjoviau perpus, atidariau duris ir dukart apsvai-
džiau tą pasturgalį. Tuo pat metu paukštis įskrido pro duris ir
pliumptelėjo tiesiai į visterijos mėlynumo putojančią vonią su
mano žmona. Ji nusigando, iššoko iš vonios, lydima sidabrinės
žuvelės, išlipo pro langą, lydima tos pačios sidabrinės žuvelės,
ir užsikorė ant stogo. Stogo viršuje trys vyrai mėgino nukabinti
nuo televizijos antenos vaivorykštines kalėdines švieseles. Stogas
buvo slidus ir apsnigtas. Jie taip persigando, kad nukrito beveik
kartu. Vienas perskėlė šunį, kuris kažkaip stebuklingai buvo vėl
susikabinęs, į 2, žinoma, labai skirtingas dalis – viena nuskuodė
lodama į vieną pusę, o kita šikdama į kitą. Kitas darbininkas
nukrito ant mano kaimyno, kuris, norėdamas pasiskolinti
degtinės, visada beldžiasi septynis su puse karto. O trečias,
įsitvėręs lempučių, krito, bet niekaip nenukrito. Mano žmona
virto vėtrunge. Putojanti vonia virto juoda tušo jūra. Paukštis
sunerimęs suko kambary ratus. Aš uždariau langą ir nuspren-
džiau niekada pro jį nebežiūrėti. Paukštis supanikavęs sudaužė
termometrą ir išsprendė perkaitinimo problemą. Jis moko mane
giedoti ir sakyti „gražus berniukas“, tada įsiaudrina ir deda
daug kiaušinių. Aš juos išverdu, ir mudu drauge vakarieniau-
jame – kuo mieliausia pora.

Vertė Tomas Butkus
Keys, Kerry Shawn. Pokalbiai su Tertium Quid: Eilėraščiai – Vilnius, LRS leidykla, 2004.

Perkėlimo paminėjimas

Dangun ėmimas ar žengimas, nesu tikras kas,
nes apie tai man sakęs maldininkas
irgi ne iš šitų vietų, ir jį sunku suprasti.
Jis sakė, kad ji skaisti mergelė, regis, dangiškoji rožė,
Kad pateko vietovėn, vardu Dangus, nemirusi, tiesiogiai.
Manding, tai reiškia, kad ji čia gimė,
šioj vietovėj, kurią vietiniai kartais vadina
Dangumi, kartais Pragaru arba tiesiog Dievo šalim.
Žinoma, sunku įsivaizduot ją čia pakylant,
nebent būtų išnirusi iš žemės gelmių ar kaip nors
iš oro ten anapus rutulio aplink apėjusi.
Geometriją aš išmanau ne per geriausiai, bet jeigu ji
į šitą žemės pusę iš kosmoso atvyko, vadinas, nusileido.
Bet jeigu ji pakilo, aukštyn, žemyn, ne tai
svarbu, ir mums tereikia kelti mintį (įsikirsti!),
kad ji čionai yra, šitoj vietovėj, Danguj ar Pragare, tiek to.
Aš ir šitos religijos gerai neišmanau, bet jeigu
jinai mergelė, tai turi būti baisiai dar jauna.
Šiaip ar taip, vyrukas, man apie ją papasakojęs,
mano, kad ji galbūt visai viena, bejėgė ir sutrikus,
ir kad mums reiktų ją surast, matyt, priglaust.
Bet kurgi jos ieškot. Šis kraštas svetimas,
Nei jis, nei aš, tiesą sakant, niekas tarmės šitos gerai nemoka.
Be to, dažniausiai būna debesuota arba lyja, tad nėr žvaigždžių,
kaip poringėse apie jos sūnų, padarytą kažkaip stebuklingai – mat ji
juk tebėra mergelė, o jo tėvas amatininkas arba šmėkla.
Pasak gandų, jis buvo tvarte su kiaulėm ir karveliais,
ir avim, gal ir arkliais, ir suinteresuotieji visad galėjo
tiesiog rast pagal kvapą arba duot kyšio kvepalų ar vyno.
Na, bet grįžkim prie merginos. Ji, sako, stumbrą globoja,
pamanykit, gimdoj, kur jis minta miško gėlėmis,
uogomis, pienu, šaknimis ir krauju. Natūrali mat mityba,
tad geriausia būtų nuėjus prie ežero tykot, juk mergelės
tik žmones, ir reikia joms troškulį kartais malšinti,
o žvėris tikriausiai, būna, kaily nesitveria, jam reikia palaigyt.
Būtų puiku juos toj vietoj šviesiai užtikti,
tarp beržų ir pušų palei krantą, žydrumoj ir rimty, vienu du,
žydrą spalvą ji mėgsta, girdėjau, ir jos akys,
sako, tokios tyros, kad tikriausiai valandų valandas
virš vandens kasdien žvelgia į saulę.

Vertė Tomas Butkus
Keys, Kerry Shawn. Pokalbiai su Tertium Quid: Eilėraščiai – Vilnius, LRS leidykla, 2004.

O

Galbūt tau aš esu niekas. Apsuk mane
aplink ir aš vis toks pat. Aš palaužiu vyrus
savo suktumu. Įžengę vidun,
kareiviai suranda mane. Aš skubinu
baigtį. Tvirtinu sąjungą garantijomis.
Priešai kursto mano nesibaigiantį antpuolį.
Amžinai aš apsupu save šamanais,
einančiais mano pėdomis. Išsilaisvinęs prarandu
formą. Kai esu tvirtas, aš giedu. Įsimylėjėliai
taria priesaikas mano akivaizdoje. Jei tu numirsi
mano patale, aš apsupsiu tave savo sparnais.

Vertė Sonata Paliulytė
Keys, Kerry Shawn. Pokalbiai su Tertium Quid: Eilėraščiai – Vilnius, LRS leidykla, 2004.

31 Kaulai ir grifai

Pasauliui lopyt, peilis
ir adata buvo padirbti
iš tos pačios medžiagos. Vienas –
gėriui ir blogiui išpjauti,
kitas – kurpti galvos apdangalus
mūšiams ir gedului.
Jie dvyniai. Ten,
Kur ginklai, ten, kur raudos,
Rasi juos sudaigstytus.
Vieni šoka ar kaunasi kaulų
falangoje, kiti – metalo eilėje,
tačiau įmantresni
darbuojas lanksčiai.
Ten, kur juokas ir vynas,
jie propaguoja darbo etiką.
Ten, kur meilė –
jie fanatikai,
brukantys kraują ir valdymą.
Jie tik riejas svarstydami,
kuris lavonas nusipelno
gražiausių žodžių –
tikrai, jie budriausi iš sargų,
vikriausi valdžioj ir dialektikoj.
Į kairę, į dešinę,
peilis ir adata
džiaugias, kai vaidai
tampa proga
suirutei ar riaušėms.
Šiaip ar taip, jiems patiems nelauktai, reikalai
tyloje kartais tampa aiškiausi.
Tuomet kirstukas išdidžiai gremžia antkapį,
svirplių čirpimas jau nėra antrinis garsas,
kastuvo smūgiu ritmas aidi sentėvių žemėje.
Adata ir peilis gali dabar atsikvėpti, padykinėt truputį,
šiek tiek pasnausti, mažiau gudrauti.
Jie liežuvauja apie kitus įrankius,
apie save pačius, apie tai, kaip gali
reikalai smukti, žudynėms praėjus.
Tuomet, vargšai kvailiai, jie turi aptarnauti banketus
ar siūti sagas naujose miesto krautuvėlėse.

Vertė Sonata Paliulytė
Keys, Kerry Shawn. Pokalbiai su Tertium Quid: Eilėraščiai – Vilnius, LRS leidykla, 2004.

Rėmeliai

Žiūriu į tavo nuotrauką
tau penkeri šešeri septyneri,
kas žino, žvelgi į mane
taip įdėmiai, nuostabios
tavo abisiniškos lūpos
šilkinės garbanos,
stambaus rašto megztinis baltomis sagomis,
kitas po apačia, fone
tyli debesų siena, butas ar fotostudija
juodi rėmeliai guli
ant mano kelių,
tavo akių lėliukės pusiau baltos
nuo blykstės šviesos
rainelės tikriausiai riešuto rudumo
baltymai tarsi sniegas

žvelgi, nematydama nei manęs,
nei vietos, kurioje gyvenu
į langą, atvira šalčiui,
šiaurietiška šviesa
menininko svajonė
įrėmina mus
savo švytėjimu,
tačiau tu nematai nieko,
o aš užmerkiu akis
ir įžvelgiu viską.

Vertė Marius Burokas
Keys, Kerry Shawn. Pokalbiai su Tertium Quid: Eilėraščiai – Vilnius, LRS leidykla, 2004.

Ji sako, šitas peilis

Ji sako, šitas peilis bus jo kiaušams.
O mėnuo vis kas naktį nukraujuoja.
Ji sako, šitas peilis bus jo karčiams,
kas rytą gatvę šluojantiems aušroje.

Aj, jajajajaj.

Aš nenoriu šio peilio.
Aš nenoriu šio peilio.
Paupy aš užmigsiu. Virpesiu
mano motinos piene.
Aš nenoriu šio peilio.
Šio klaikaus, nežmoniško peilio
sėmenim ir aliejumi raudančio,
kūkčiojančio krauju.

Aj, jajajajaj, kukčiojančio krauju.

Ji sako, šitas peilis bus jo širdžiai
už tai, kad spurda paukšteliu mažyčiu
ir glosto jos papus melais niekingais.
Ji sako, šitas peilis bus tai rankai,
kuri jį laiko, rankai-užmirštuolei.
Ji sako, šitas peilis teatleidžia
tik duonos riekei, trupiniams ant žemės.
Aš nenoriu šio peilio. Ne, neduok man šio peilio.
Aj, jajajajaj.

Tarp meldų aš užmigsiu su mažąja sese.
Aš uždengsiu mėnulį kraujo pagalve.

Aj, jajajajaj.
Mėnulį uždengsiu kraujo pagalve.

Vertė Tomas Čepaitis
Keys, Kerry Shawn. Pokalbiai su Tertium Quid: Eilėraščiai – Vilnius, LRS leidykla, 2004.

Mėlynsparnis

palieku tave šalikelėje
gulintį, išdervuotą ir išvoliotą
plunksnose, mėlynas mano
pusbroli, kraujo broli, migruojantis
vabzdžių ir vaisių rūšiuotojau –
palieku sukalbėjęs Sveika Marija
už tavo dūšią, bet nesiimdamas
apiplauti tave, o aukštikalnių
žolyne, primenantis, kad visiems
skrajūnams teks atsidaužti į žemę
koks bebūtum jų skrydis: kaip kad ir
mano trinkt ir brinkt pasirodymas
abejingoj visatos šviesoj

Vertė Vytautas Bložė
Keys, Kerry Shawn. Pokalbiai su Tertium Quid: Eilėraščiai – Vilnius, LRS leidykla, 2004.