Kerry'is Shawnas Keysas – poetas, prozininkas, vertėjas, kilęs iš JAV Apalačių kalnų, tačiau jau daug metų gyvenantis Lietuvoje. Jo knyga „Pienas“ (iš anglų k. vertė L. Jonušys ir S. Paliulytė) sudaryta iš trumpų neapibrėžto žanro tekstų, kuriuos autorius vadina stebuklaraščiais.

     „Seniai neskaičiau knygos, kurios žanrą, temą, o ir santykį su kitomis knygomis būtų šitaip sunku apibrėžti. Tai išnykusių ribų, miglotos tapatybės, sunkiai klejojanti knyga: čia susilieja poezija, proza ir drama, nebėra skirties tarp dvasingo ir vulgaraus, tarp išradingo ir tiesiog netalentingo, tarp išprotėjusio ir iškrypėliško. Daiktai, dalykai (o ir pats pasakotojas) čia dažnai netenka savo reikšmių, o gal patys ir yra tik reikšmės“, – pastebi rašytojas A. Jakučiūnas.

     Pratarmė

     Pavadinau juos stebuklaraščiais. Galbūt todėl, kad, užrašydamas juos man pasakojamus, dažnai stebėdavausi, kas jie yra: alegorijos, pasakos, farsai, parabolės, poringės, projekcijos sienoje? Matyt, dėl to, kad tesu poetas, nepratęs regzti pasakojimų, šias istorijas stebėdavau ir jų klausydavausi nustėręs. Kurlink jos eina, kas nutiks, kodėl jos kartais tokios tamsios ir žiaurios, o paskui staiga lengvos ir absurdiškos? Visa tai galiu suimti eilėraščio sinkope, bet šie raštai atsiranda tada, kai jambus pastumiu į šalį, – tai nakties apsėdimai, daugelis jų yra tartum pokalbiai su Dievu arba Tertium Quid, prisimenant neseniai išleistos eilėraščių knygos pavadinimą. Žinoma, vėliau tapau visų galų meistru ir taisiau, kas duota, savo alchemija amritą paverčiau šiuo tuo mirtingiau, ką galima gerti susėdus aplink stalą – stipriuoju gėrimu arba naminiu ugniniu vandeniu. Arba iš žodžių siūlų suaustais pasakojimais.

     Pradžioje stebuklaraščiai buvo paprasti pamąstymai proza, užrašyti rašikliu. Tik ar tikrai? Ne, turėčiau pasakyti, kad jie radosi labai seniai, kai, būdamas 4 ar 5 metų vaikas, sėdėdavau ant mamos lovos ir, jos paragintas, kurdavau istorijas, kurios tęsdavosi be galo, o ji klausydavosi stebėdamasi, iš kur jos ateina. Čia tų istorijų nėra, bet išliko jų tėkmė, eilutė po eilutės, žodis, po žodžio, tūkstantis ir viena, nes niekaip nesustoja. Pastaruoju metu kai kuriuos tekstus perdariau arba kūriau naujus scenai čia, Vilniuje, dabartinėje Europos teatro širdyje. Paverčiau juos trumpais vienaveiksmiais monologais. Laisvė, Namas ir Manta buvo perdaryti trims arba vienai aktorei atlikti viename spekataklyje – tai trilogija, jų sapnų arba košmarų misterija. Taip pat rasite kelis eilėraščius proza. Rašydamas kai kuriuos farso tipo kūrinius, mačiau juos kaip filmus – nespalvotus „šortus“. Bet štai čia jie visi, sudėti į paprastą knygą: nespalvoti filmai, teatras knygoje, sukaustytas autorius, pokalbiai ir personažai puslapiuose, laukiantys, kad kas nors juos vėl paverstų judančiomis figūromis.

     PASAKOJIMAI, PARABOLĖS, FARSAI

     Moteris, kuri vaikščiojo sakydama „tik tak“

     Kartą gyveno moteris, kuri visur vaikščiojo sakydama „tik tak“. Ji vaikščiojo ant kilimų, vaikščiojo ant vandens, vaikščiojo ant karštų anglių ir lempučių sakydama „tik tak“. Manė, kad gali pristabdyti Laiką kalbėdamasi su juo. „Tik tak“, sakydavo vėluodama į autobusų stotį. Net ateidama anksčiau sakydavo „tik tak“. Mėgo įterpti„tik tak“ į šneką – „tik tak“, šuniuk, „tik tak“, sakydavo. Žmonės, girdintys ją einančią pro šalį, manydavo, kad po rankove ji turi didžiulį rankinį laikrodį. Ne, po rankove ji turėjo kalėdinę eglutę su Velykų margučiu viršūnėje. Vaikščiojo ratais ir tiesiomis linijomis sakydama „tik tak“. Keli nemigos kankinami žmonės girdėjo ją savo virtuvėse ir nusižudė šakutės dūriais. Moteris, kuri vaikščiojo sakydama „tik tak“, neturėjo nei povandeninio laivo, nei kelto. Jos gyvenimo santaupos buvo kompasas ir saulės spindulys, pilnas dulkių dalelių. Ji išsinuomojo savo zodiako ženklo tatuiruotę ir pagalvę, prikimštą gaidžio plunksnų. Kartais tiesiog mėgdavo gulėti lovoje, žvelgti į sidabriškas lubas ir klausyti savęs, sakančios „tik tak“. Vieną dieną ji liovėsi sakiusi „tik tak“. Nusispjovė ant grindų ir išpyškino: „Niekada nebesakysiu „tik tak“.“ Išsitraukė iš rankovės kalėdinę eglutę, nuėmė margutį ir vietoj jo uždėjo Betliejaus žvaigždę. Paskui staiga pasijuto besisukanti dideliame rate. Tai buvo metalinis lankas. Išriedėjo pro duris, laiptais žemyn ir į gatvę. Su ja susidūrė per gatvę einantis pėstysis. Jis atsiprašė, paėmė lanką ir, sumaigęs į vielos gniužulą, įsidėjo į kišenę. Ačiū, tarė jis. Ji tebesėdėjo gatvės viduryje, verkdama, kad dabar yra tapusi skaitmeninė. „Skaitmena skaitmena skaitmena“, vis kartojo. Priėjo sena moteris su vaikišku vežimėliu ir padarė iškamšą iš moters, kuri anksčiau vaikščiojo sakydama „tik tak“, o dabar sakė „skaitmena“. Ta senutė iškvietė greitąją pagalbą ir nuvežė ją į vaikų lopšelį. Ten numetė ją kaip barškutį žaidimų aptvarėlyje. Po pietų visi vaikeliai sugula aplink ją ratu ir, klausydamiesi, kaip ji sako „skaitmena skaitmena“, tvarkingai suminga popiečio miego.

     Pavlovo antis

     Jis dėbtelėjo pro langą į save lede ir rūke. Tada atidarė langą ir nusičiurškė ten, kur jis nestovėjo. Naktis buvo sunki. Slogi. Lijundra, sniegas, našlių pridarančios šakos vos keli centimetrai nuo egzekucijos. Užtraukdamas trūktelėjo užuolaidą, kotas nukrito ant grindų. Tarkšt. Kotas būdavo kietai apsitraukęs myžalais, bet dabar suminkštėjoir pavirto mažyčiu aksominiu viščiuku. Visiškai aišku, kad lijundra. Kaip cukrus, pabarstytas ant porceliano. Jis iššlepsėjo į koridorių, pilkais, kilimu išklotais laiptais nusileido į virtuvę išgerti kavos. Kavinukas visada suskambėdavo 5 valandą ryto. Laiptų apačioje jis įmynė į vėmalus. Šuo tikriausiai bloguoja. Jį truputį supykino. Ėmė juos valyti, sublogavo kaip paskutinis šuva ir privėmė į vėmalus. Tebevemdamas nuėjo į tualetą apsiprausti, nusivalyti kojos ir burnos ir nusiraminti. Sugrįžęs valyti vėmalų, jis ėmė žiaukčioti ir krenkšti tulžį ant vėmalų, buvusių ant kilimo laiptų apačioje. Sugrįžo prie kriauklės ir vėl išsiskalavo burną. Šį kartą su pipirmėčių ekstraktu ir vandeniu. Žiūrėjo į baltas plyteles, kad nusiramintų. Tada sugrįžo prie šuns vėmalų, savo vėmalų ir tulžies pamėginti jų dar kartą išvalyti. Jis vėl ėmė žiaukčioti. Akyse pasirodė žvaigždės, vaivorykštės ir kraujo kateteriai. Jo žmona atskubėjo laiptais pasižiūrėti, kas dedasi. Jis pakėlė galvą į ją. Ji pažvelgė į jį. Ji įmynė į vėmalus. Tu toks ištižėlis, pliurza. Šie žodžiai nesulaikomai išdribo jai iš burnos. Atrodo, tu tikiesi, kad aš išvalysiu. Pažiūrėk į mano koją. Jis pažiūrėjo, išblyško ir žiauktelėjo, jo plaukai švystelėjo ant šuns vėmalų, jo paties vėmalų ir tulžies ant jos kojos. Gerai, kad neturėjome vaiko. Jis ėmė dusti. Tu nebūtum galėjęs išvalyti, jeigu jis būtų prisidaręs. Kvar. Jis pakartojo taip nebūčiau galėjęs išvalyti jeigu jis būtų prisidaręs. Kvar. Tu būtum apvėmęs vaiką ji pakartojo kvar kvar. Jis pakartojo taip kvar kvar. Jo balsas ėmė skubėti su visa svita. Jis išėjo į lauką parūkyti. Paslydo ir pargriuvo ant šaligatvio. Apalpęs pateko į ledo rūmus su cukrinukais angelais, šokančiais jam ant viršugalvio. Atsikėlė ir nuklibinksčiavo atgal į būstą tarsi grotą. Ji nužvelgė jį ir pasidygėjusi grįžo į lovą. Jis pažvelgė į savo šešėlį, įvairiomis pozomis priklijuotą ant sienos. Iš kažkur atsirado šuo ir visą jovalą suėdė pusryčiams. Jis palinko virš laikraščio, tyrinėdamas skelbimus „Reikalingi“: musės šūdelis, kastruotas gaidžiukas, nėščia katė, jo motina, atskirta vidurinė tilto dalis, begalinės esybės. Jis nuėjo į darbą. Šuo užlipo į antrą aukštą ir įšoko į jų lovą. Au. Pakilo saulė. Ledas ėmė tirpti. Jis įėjo į savo kabinetą, užsimovė gumines pirštines, nusiavė batą ir nusismaukė. Kitą dieną viskas ėmė kartotis, tik skelbimas ieškojo kačiukų, jo žmona pastojo, lervos akies, prašoma didelės liaukos, bituminio gemalo, atskirtos vidurinės kaulo dalies ir dėmių valiklio. Ir jis nėjo į darbą, o užkopė laiptais atgal į antrą aukštą, iškišo galvą pro langą, pažvelgė į sniegą ir pamatė savo atspindžio dėmę dideliame vaškuoto popieriaus lakšte. Tada mūsų pasakojimo subjektas sulėtintu judesiu gėdingai liuoktelėjo atgal į lovą ir ėmė laukti, kol šuo pradės kitą eksperimentą.

     Balta katė

     Pirmą kartą tą baltą katę pamačiau, o gal pirmą kartą stebėjau ją ir žinojau, kad matau, prieš daug metų su tėvu medžiodamas rugių palaukėje. Spardėme bruzgynus, norėdami išbaidyti kiškius. Žemė buvo aptraukta plonyte ankstyvo sniego marška, limpančia prie ražienos, šen bei ten išnykstančia, praryjama atkaklios rudos žemės. Žinote, kaip kartais pajunti, kad kažkas tave stebi. Atsigręžiau ir pažvelgiau į šalia iškilusią didžiulę guobą, ir štai ji – ramiai atsitūpusi ant žemos šakos, budriai stebi, bet be regimų baimės ženklų. Tipiška sodybos katė, tik balta kaip sniegas, baltesnė už bet kokį mano matytą ar įsivaizduotą baltumą. Baltesnė už sniegą. Baltesnė už mirtį nuo glotnaus varveklio piršto ledo rūmuose Rusijoje iš to pasakų rinkinio, kurį man skaitydavo mama. Mano draugai laikė medžioklinius šunis, kurie kartais, medžiodami lapes, užtikdavo kokią nors benamę katę, įvydavo ją į medį arba užspeisdavo pralaidoje po keliu, ir tada jau griebiasi daryti žalos, bet dažniau patys šunys išlenda sužalotomis nosimis ir akimis. Vieną kalę aiškiai prisimenu, nes jos vardas buvo Gražuolė. Man tai atrodė keistas vardas, nors ji buvo graži. Tačiau mes turėjome biglį su rausvu pimpalu, ne kalę, ir medžiojome kiškius, todėl mintis nušauti katę dėl pramogos arba dėl to, kad kai kurie medžiotojai laikosi tokio papročio, apsimetę, kad jos medžioja žvėris, buvo slenkstis, kurio nenorėjau peržengti ir niekada neperžengiau, nors tokia mintis kirbėjo. Mudu ilgai spoksojome vienas į kitą. Aplinkui tvyrojo prieblanda, balsvai pilka ir mieguista. Tolumoje tupėjo tėvas, rūkė kukurūzinę pypkę, ir netrukus reikėjo grįžti prie automobilio ir į miestą. Aš apsisukau, nuėjau, ir viskas. Nors dar jaučiau įkandin sekant kažką svetimą – gal katę ar jos baltumą.

     Po daug metų mane suviliojo vyresnė moteris. Abigailė. Ji buvo mano mokytoja. Prancūzų. Baudelaire’as, Victoras Hugo, Lautreamont’as – įprastinė draugija. Ji avėdavo juodus aulinukus, buvo biseksuali, mėgo peilius. Namie laikė katę. Jai taip ir nedavė vardo – toks buvo sumanymas. Katė buvo gera peliautoja, grobį guldydavo jai prie kojų. Žinoma, ji buvo juoda, juodut juodutėlė. Pernelyg juoda, tarsi nudažyta juodmedžio katile. Mums miegant kartu pirmą naktį, vidury nakties ji užšoko man ant krūtinės, ir aš pabudau krūptelėdamas. Spoksojome vienas į kitą. Buvau išsigandęs, o katė nusiteikusi smalsiai arba pavydžiai, arba tiesiog agresyviai. Nežinau. Keista, kad diena ir naktis kartais taip gerai jungiasi, viena gimdo kitą. Balta tampa juoda. Juoda – balta. Abi tampa blankiai žalios ir snaudžia viena kitoje lyg sapnai arba košmarai. Pirmą kartą mintimis sugrįžau prie baltosios katės ant leisgyvės guobos šakos virš biraus sniego. Guobos jau buvo palaužtos, jų dienos suskaičiuotos. O gal ji atkeliavo į šį nykų miesto butą, pamaniau aš nusiraminęs, dar jaunatviška, laukinė, persisotinusi lauko pelių ir drugelių. Gal ji niekada ir nebuvo balta, tik juoda kaip naktis ir apsnigta. Gal mudu niekada nebuvom palikę vienas kito. Gal jos murkimas pritilo ir išnyko už mano klausos ribų. Vėliau Abigailė atvyko čia įkandin manęs ir netrukus mirė nuo krūties vėžio.

     Visa tai sukasi galvoje šią lietingą dieną einant akmenimis grįsta gatve į artimą smuklę padaryti gramo. Niūru. Lietus nepaliauja. Taškosi automobiliai. Šaltyje styro skurdūs belapiai medžiai. Daug liepų. Guobų nėra. Aš apsisiautęs neperšlampamu lietpalčiu, primenu pasimetusį ženklą „&“ po brezentu. Vėlyvas ruduo. Sniego dar nėra, bet greitai bus. Mintys, prisiminimai ne šiaip sau ateina į galvą. Gatve kėblina senis, prašantis smulkiųjų. Juodais auliniais batais, spokso prisimerkęs, lyg pusaklis. Elgeta, bet kas gi yra elgeta? Medžiotojas be laimikio, mokytojas, prašinėjantis dėl pramogos, ištrūkęs vienuolis, nykus degtinėje įmirkusio išmarginto kūno koliažas. Nėra tokio. Jis tiesiog elgetauja, iškėlęs pilką apiplyšusį skėtį, o ant peties, pririšta už pavadėlio, tupi balta katė, labai balta, ir, rodos, stebi mane taip lyg būčiau ekskomunikuota ir pasiklydusi bažnyčios pelė. Baltesnė už bet kokį mano matytą ar įsivaizduotą baltumą po tos sodybos katės. Aš nusigręžiu, bet ar mes kada nors nusigręžiame? Senis ima labai garsiai kalbėti – kažką apie smulkiuosius, monetą ir apie kraują, varpus ir meilę – tuo ypatingu kurčnebylių balsu. Lietus jau pliaupia, ir atrodo, kad mano kulkšnys eina vandens paviršiumi, mano batai – paskendę kačiukai, parazitiškai įsikibę po plaukiančiu kiliu. Vėl vaizdas iš praeities. Girdžiu, kaip Abigailė klausia manęs prancūziškai, ar negalėčiau priglausti savo medžioklinio peilio jai prie gerklės ir šaukšteliu pilstelėti verdančio vandens jai ant spenelių, kad pasiektų kulminaciją, o šalia, ant baltos kaip sniegas paklodės, guli jos juoda katė. Tada lietus pavirsta šlapdriba, temperatūra sparčiai krinta. Tuoj sniegas. Žinau, kad turiu atsigulti, pajausti, kaip tamsus, sidabriškas sniegas švelniai gula man ant veido, per žibinto šviesą ir visatą, per gyvuosius ir mirusiuosius, apklodamas virš manęs murkiančią juodą katę, apklodamas senį, jau be katės, sukantį vienišą už kampo, kapinių Kaune link, kur palaidota Abigailė.

     Buteliai

     Visi tie buteliai. Gražu. Tiesiog kraunu juos. Visą gyvenimą iš visur. Atrodo taip natūralu. Kai kurie iš istorijos atmatų duobės, kai kurie iš vasaros virtuvės, iš šiukšlių konteinerio, mano praėjusio bandymo, palei šaligatvio bortelį, iš statybvietės ar tiesiog iš bet kur. Kiek tik reikia apsėstam šios aistros. Tiesiog kraunu ir kraunu. Aukščiau ir aukščiau. Mano mėgstamiausi mėlyni ir juodi, nors dauguma rudi arba bespalvio stiklo. Savo ankstesniame gyvenime mėginau sudaryti krūvą, bet nepavyko. Nepaklojau pakankamai didelio pagrindo, todėl iškilo tik į kelių pėdų aukštį, paskui vis griuvo. O gal buvo užkeikta iš pat pradžių. Šita krūva kelių metrų pločio ir kelių metrų aukščio ir vis kyla aukščiau. Aukščiau ir aukščiau. Ta mano ant medžio pritvirtinta iškaba skelbia, kad nestatau aukščiau nei leidžiama – aukštesnioji valdžia baiminasi, kad žmonės gali užstoti kai kurių žvaigždžių vaizdą. Tai paveldo įstatymas, nors, aišku, netaikomas kai kuriems iš šių medžių. Aukščiau ir aukščiau. Po kelių dienų turėtų būti sulig mano ūgiu. Mano ūgis – šešios pėdos po dangaus skliautu. Neturiu jokių pretenzijų pasiekti žvaigždes, dabar tai pabrėžtinai viešai pakartoju. Gana, kad iškils pakankamai aukštai, ir dar truputį, kad niekas negalėtų užsimanęs užšokti. Net aš pats. Aukščiau ir aukščiau. Sulig mano ūgiu. Paskui antra tiek, ir bus gana. Esmė – atsargiai užmetinėti butelius. Kai jie atsitiktinai sudūžta, man nepatinka. Kažkur giliai viduje suskausta. Jaučiuosi lyg ugnį ryčiau. Susigūžiu ir kone pravirkstu. Man tai tikrai nepatinka, bet suvokiu, kad sudužęs stiklas, šukės ir kruopelės padeda užpildyti kiaurymes ir krūvai suteikia daugiau balasto. Kaip uola iš smilčių. Štai taip. Galbūt mano ankstesniame gyvenime tai buvo tik uolą imituojančios smiltys, todėl ir sugriuvo. Ne, tikriausiai dėl per mažo pagrindo arba buvo užkeikta. Šį kartą bus kitas reikalas. Bus kaip didelis storas bokštas, panašus į langą, pro kurį gali žiūrėti iš visų pusių, bet viduje nieko nėra. Ir toks storas, kad neperregimas – net šviesai įeiti pro vieną pusę ir išeiti pro kitą reikės ištisų gyvenimų arba šviesmečių. Nuo viršaus matysis viskas aplink, tik ne tai, kas tiesiai apačioje po krūva – tad šios dalies negalėsiu stebėti. Tai, ko gero, vienintelis trūkumas, bet jis yra pačios sistemos dalis, ir aš manau nesąs už tai atsakingas ir nebūsiąs nubaustas. Tai ne koks nors įprastas simetrinis langas. Tik buteliai, stiklas, ir visai nebūtinai langas. Ir šiaip, kas gi yra langas, jeigu ne žiūros kliūtis, dirbtinis pasaulio rėminimas į ribotą vaizdą, meno kūrinys, valdymo mechanizmas. Jeigu esi viduje, būk viduje. Jeigu esi išorėje, būk išorėje. Nežinau, kodėl tai dažnai vadinu langu, bet taip jau išeina. Štai jums langų langas, kreivas, visai nereikalingas, jeigu iš tikrųjų nenori žinoti, kur esi, ir verčiau linkęs žinoti, kur galėtum būti. Kai nuspręsiu, kad aukščiau jau nebekils, įsikarsiu į medį, atsargiai nusileisiu virve ir sėdėsiu savo butelių karalystės viršūnėje, ant savo reikalingo, nereikalingo lango.

     Pasižiūrėkite į tuos tikrus langus su rėmais va ten, po kitais medžiais. Rėmai padaryti kaip tik iš tokių medžių. Tokių pat medžių, tokios pat medienos. O dėl stiklų nežinia. Gal iš viso pasaulio – Armėnijos, Negyvosios jūros ar dar iš kur. Čia suplūdo marios kvarco ir smėlio. Kai būsiu ant savo butelių viršaus, žmonės galės prieiti ir iškėlę kurį nors iš tų langų pasižiūrėti aukštyn į mane. Būsiu tylus ramus. Tuo pat metu kiti žmonės galės žiūrėti pro kitus langus. Aš jų turiu apie 20. Jokio mokesčio. Tik smagumas. Gerai pasismaginsime, argi ne? Aš pats pro langą į juos nežiūrėsiu. Matysit mane viršūnėje. Pasaulio viršūnėje, mūsų pasaulio. Mano. Naktį, kai bus tamsu nors akį durk, aš išnyksiu, bet tebebūsiu ten, ant savo butelių. Mėlyni ir juodesni geriausi. Sukroviau juos labiau į apačią. Bespalvių daugiausia viršuje. Geriau atspindi šviesą ir žalius lapus. Tikiuosi, kartkarčiais suteiks man žalio atspalvio, kaip tam smagiam žaliajam riteriui. Galėsite išdaužti savo langų stiklus ir vis tiek nepamatysit manęs žiūrinčio į jus pro langą, bet kartkarčiais galėsit pasižiūrėti pro langą vienas į kitą. Naktį manęs visai nematysit. Smokit kumščiu tiesiai į stiklą, tik, žiūrėkit, neįsipjaukit. Na, manęs tengi dar nėra. Prieš ten būdamas noriu pasipraktikuoti žiūrėti pro langus, pro kuriuos žiūrėsit jūs. Gal užlipsite pirmiau, kad galėčiau pamatyti, kaip atrodote, o tada lyg ir žinosiu, kaip aš jums atrodysiu. Jeigu smogsiu kumščiu į langą ir žiūrėsiu į jus pro rėmą, irgi pažadu nekraujuoti. Nepakenčiu kraujo. Visas pasaulis pilnas kraujo, bet šie buteliai pilni nieko, nebent, sakytume, pilni oro. Jums reikės nusileisti žemyn. Viršuje gyvensiu aš. Aš pats.    

     Burna

     Šitie supisti dantys niekaip neiššika lauk supistos avienos kremzlių pizėn juos visus Abraomą Isaką patį supistą Ganytoją sušiktą dantų siūlą mėtinę juostelę geriau jau būtų nejuostelė neįkišu tarpudantin su juostele vis tiek mažiau kraujo viena krūtis viena supista krūtis gera supistas avienos gabalas apdrabsčiau veidrodį tikriausiai ir dantenos dvokia ką vadinom chulitoze ar kaip vėžys tikra velniava gerai kad laiku gavo chemo kas per velnias sumauto dantų šepetėlio šeriai turėjo būti kieti o ne šitie supisti minkšti velnio dantistė sakė kad geriau masažuos šiknon kad kur pizė mano dantenos vis tiek kraujuoja kas antrą kartą viena supista krūtis žinoma tebėra turiu tik vieną burną ne Siamo dvynys ar koks apsigimėlis suknistas Listerinas kur aš padėjau Listeriną šūdina apelsinų tyrė reiktų gertI sultis o ne čiulptI supistus apelsinus supista burna vis dar smirda kaip šiknaskylė suskretusi pizė į dešimtuką dar viena avienos kruopelė nutiško ant veidrodžio jau seniai netaškiau veidrodžio vafliais standūs kiaušai ant kriauklės įsivaizduoju kad krušu skaistuolę paskui likęs vienas kiaušas nusviręs ant kriauklės viena krūtis tai ką man daryti užmerkti vieną akį kai mes tratinamės spanjolos nebebus nu ir pizėn jai tikriausiai daug sunkiau tu toks supistas savanaudis užmerk abi akis gerai mano protiniai dantys ištraukti nereikia lįsti į patį galą šūdas viena krūtis kas jeigu nueisime į pliažą jau nebe į nudistų negaliu geriau būtų degtinė negu šitas supistas Listerinas šaldiklyje viena burna viena krūtis Dieve tu bjaurus šunsnukis pažiūrėk į tą šūdiną burną reikėjo atsinešti normalaus dantų siūlo nepakenčiu švaistyti degtinės išspjaudamas į kriauklę matyt įsipjoviau po bybiais dantenas supistos rausvos seilės aš nečiulpsiu jos krūties supistom kraujuojančiom dantenom raminkis žmogau degtinę praryk ir viskas prieš savaitę dvi krūtys dabar viena tas pat gali atsitikt mano kiaušams gal ir abiejų neteksiu net ir savo balso užsirašysiu į Austrijos berniukų chorą šūdas supistas šūdinas vėžys vis dar smirda kaip šūdas Posada buvo teisus viskas supista skylė suknista burna kaip supistas unitazas tiesiog skylė pliumptelėti maistui ir šūdui Jėzau supista Marija kokio bybio ji turi jaustis kaip šūdo gabalas kaipgi sakoma geriau gyvas negu miręs ne geriau raudonas negu lavonas nesvarbu gabalas raudonos mėsos reikia valgyti mažiau supistos mėsos dagys ant šiknos tarp dantų ypač saliamis nepatikėsiu viena supista krūtis iš sumautos degtinės ne daugiau naudos kaip iš Listerino viena supista krūtis kur po velniais tas vamzdžių valiklis turi būti kur nors po šituo Dieve bus velniška dienelė

     Orgazmas

     ji persimaino į vaivorykštinį upėtakį jis apsiverčia kūliu ir jo ragas pergali jos burną ji pavirsta abiem jis praryja veidrodį ir pavirsta ja ji suima savo plaukus ir pasismaugia ji įkvėpia gryną šviesą ji įdeda jam į burną žodžių perlus jis yra iškasena ji kastuvas pravardė titnagas o persikas kita roplys kiekvienam jos ištirpimui o jo sudaužytos stelos debesys pratrūksta paukščiai pratrūksta homologas ir iškilmingos mišios tamsa išgaruoja ji(s) baigia kambarys yra vakuumas jos liežuvis perskrodžia jo regą grįždamas į jos lizdą jo liežuvis nuvinguriuoja kaklu ir pro jo išangę izotropiški chemikalai išmetamos odos šokis sušoktas jie yra vaškas jie yra miegas jie išsigimę jie niekas    

     Vakarienės metas

     Tomas užsisako valgyti. Jam patinka Kijevo kotletas. Padavėjas atneša lėkštę su gaidžio galva ir padeda ją ant stalo. Tomas pastebi, kad gaidys ausų vietoje turi sparnus. Jis yra matęs sandalus su sparnais, bet galvos – ne. Dėl visa ko bando paliesti savo ausis, bet neranda jų. Gaidžio gerklė prišika ant lėkštės. Gaidys gieda kakariekū. Pro langą saulės šlakai krinta ant stalo sidabro. Tomas negirdi gaidžio giedojimo. Jis pamato savo ausis kitoje lėkštėje ant kito stalo, kur vakarieniauja kitas gaidys be galvos. Tomo ausys kitoje lėkštėje ant kito stalo išgirsta, kaip ant Tomo stalo gieda gaidys. Jo ausys ima krutėti. Kitas gaidys jas suvalgo. Tomas atsiprašo gaidžio ir nueina į tualetą nusičiurkšti. Tualetas užrakintas spyna. Jis pareina namo. Juose nieko nėra, tik jo mirusi motina. Jiedu nebesišneka, o kadangi jis nebeturi ausų, tai ir nesvarbu. Jis nueina į miegamąjį. Ten nieko nėra. Norėdamas atsisėsti, jis išsitraukia kėdę iš po stalo. Kėdės nėra. Jis atsigula ant lovos, bet lovos nėra. Kampe ant grindų pamato pagalvę. Pagalvė yra. Gal viduje jo ausys? Jis dantimis praplėšia pagalvę. Jų nėra. Išskrenda žąsies plunksnos. A, auksiniai kiaušiniai, galvoja Tomas. Jis nuneša pagalvę į lombardą ir grįžta su tik tik tiksinčiu auksiniu laikrodžiu ant rankos, demonstruodamas auksinę plombą priekiniame dantyje ir su dviem auksinėmis peleninėmis, pririštomis prie galvos kaip ausys. Grįžta į restoraną, atsitūpia ant stalo ir pašika į lėkštę šalia lėkštės su gaidžio šūdu. Gaidys pragysta. Tomas gaidžiui sulesina savo laikrodį, užsirūko ir krato pelenus į savo auksines ausis. Į dešinę ausį. Į kairę ausį. Į dešinę. Į kairę. Į dešinę. Jam labai smagu. Gaidys iššika laikrodį. Padavėjas įsiunta, kad Tomas rūko, ir paprašo jo išeiti. Tačiau Tomas nueina į tualetą, pasiėmęs kėdę, valgomąjį peilį ir lėkštę šūdo. Gaidys išskrenda pro langą. Padavėjas bėga paskui gaidį nešdamas sąskaitą ir lėkštę su laikrodžiu bei gaidžio šūdu, šaukdamas: „Jūs kai ką užmiršote.“ Padavėjas pareigingai iššoka per langą ir, krisdamas žemyn penkis aukštus, iš baimės prišika į kelnes. Blinkt! Tomas tualete, sėdėdamas ant kėdės, rūko ir naujuoju aksiniu dantimi išvynioja tualetinio popieriaus ritinį. Šikti jam nereikia – jis jau atsinešė šūdų. Jam labai smagu skaičiuoti tualetinio popieriaus dalis, bet netrukus knapsėdamas jis užminga. Nuo galvos ant grindų „Blinkt!“ nukrinta peleninės. Jis jų negirdi. Tai jo kasdienė rutina. Rytoj jis užsisakys Kijevo kotletą kitoje įstaigoje. Paskui pareis namo. Nesišnekės su mirusia motina. Nueis su pagalve į lombardą ir pasižiūrės, ką ten dar pasiūlys. Jam atrodo, kad jo likimas visada pakibęs ant plauko. Gal tai bus sugedęs, bet auksinis laikrodis arba dramblio kaulo dantų šepetėlis. Štai čia kas nors vis mainosi – ką mainais pasiūlys jam už pagalvę. Ar dalyvaus gaidys ir ar padavėjas pareigingai arba nenoriai nuseks jam iš paskos.

     Indukcija

     Viskas, ką aš paliečiu, nueina perniek. Žiūrėk, paliesiu meškerykotį – ir ritė, šlubčiodama ant savo vienos kojos, įvirsta į dušo kabiną. Žiūrėk, paliesiu lempą – matai, negaliu jos išjungti. Užmigti nebepavyks. Visi daiktai. Pabandysiu veidrodį – žiūrėk, ant grindų šimtas stiklo šukių, ir, dar blogiau, kiekvienoje iš jų mano radioaktyvieji anglies izotopai. Tik pažiūrėk – paliesiu durų spynoje įkištą raktą. Prakeikimas, dabar negalėsime išeiti. O kaip šitas rankinis laikrodis – nagi pabandykime. Matai, rodyklės sustojo, ir šis mėnuo tiesiog atsidūrė šiukšlių kibire. Gal išeisime į lauką per langą ir pabandysime medį – šūdas! – visa šviesa suėjo į vidų ir lauke ničnieko nesimato.

     Tu dabar atrodai tokia graži. Tokia spinduliuojanti tyrumu. Tokia nuostabi. Tokia trapi.

     Eikš čia. Pirmiausia paliesk mane.

     Cukrus

     Cukrus. Ledai… Visi tie seni žmonės. Prie apskrito stalo. Aš noriu išeiti. Niekada nemaniau, kad atsidursiu tokiuose. Namuose. Ak, tortas! Cukrus. Nenoriu jo. Žalumynų ne. Cha, ar galiu pasiimti desertą į kambarį? Geruti. Suvalgysiu vėliau. Jeigu nepabaigsi valgyti, negali… Tai nereiškia, kad negaliu. Ne paskutinis kartas, ir ne pirmas. Dieve, kaip saldu. Saldainiai. Prieš kiek metų. Šokolado, vaikeli, tu visada mėgai šokoladą. Gerutis. Dieve. Reikėtų sumaitinti mirtį. Man. Ir aš ne… Kai pargriuvau, davė man cukraus. Į kraują. Labanaktukas, aukseli, sakė babytė. Jos paskutiniai žodžiai. Širdis. Corason. Kore. Karen. Tu vis dar alergiškas obuoliams. Aukseli, atsargiau, ledai ištirps. Aš juos išgersiu. Pieno kokteilis. Žinai, aukseli, aš išėjau iš proto. Nebėr atminties. Aišku, jos vardą prisimenu. Vardus. Ana. Džoja. Sninga. Žiūrėk. Nebėr. Ko nebėr? Manęs. Jo. Taip karšta, sninga, čia. Ledai. Langas, atviras. Niekada nemaniau, kad turėsiu langą su tokiu vaizdu. Visi tie vaizdeliai su rogėmis ant vakarienės lėkščių. Prisimenu. Aš prisimenu tave. Kuo tu vardu? Juokauju. Šalta. Bet galiu žiūrėti pro langą. Matyti sniegą. O tu gali žiūrėti vidun. Langas tikrai su vaizdu. Po vaizdą abiejose pusėse. Mano plaukai, nesusišukavau. Noriu ledų, vaflinio indelio, sniego indelio. Taip saldu. Nemaniau, kad taip ilgai gyvensiu. Skausmo nebėr. Prisimeni, norėdavau mirti. Taip smarkiai skaudėjo. Štai, paragauk. Kur tu? Metas miegoti. Gali pasilikti čia. Pakeitė patalynę. Taip šalta. Kai langas atviras, ar dar tebėra po vaizdą abiejose pusėse? Cukraus patalynė. Saldi. Pagalvės. Pasižiūrėk į mano meškiukus. Kai griuvau, buvo kinas. Prisimenu tai. Ėjau iš ten. Bet taip ir neišėjau. Aš čia. Šalta. Miegu ant cukraus. Prisimeni fėją cukrinukę? Ir dantukų fėją? Tu irgi visada buvai smaližis. Ar matei vaizdus? Abiejose pusėse. Iš apačios nieko. Gali miegoti po lova. Arba po pagalve su dantukų fėja. Niekas tavęs nematys. Kaip sniegas televizoriuje. Turėtų būti vaizdas iš viršaus. Nematoma akis viršuje. Taip sakydavo tavo tėvas – nematoma akis viršuje. Auksel, apkamšyk mane. Dar vieni metai, paskui dar vieni. Sninga. Sunkvežimis su ledais. Ar girdi varpus?

     Vakar vakare

     O jie kabėjo ant skalbinių virvės. Spaustukai buvo sugnybę pečius ir plaukus, galvas ir kaklus, ir visa kita. Visi stati. Nė vienas nekabėjo šonu, už rankos arba žemyn galva už kojos. Vienas kabėjo už plaštakų, virš galvos iškeltomis rankomis, kaip mano kadaise kažkur matytame El Greco paveiksle. Tebebuvo žiema, gana šalta, bet dieną saulėje gal kelias minutes pakildavo virš nulio. Man tuoj toptelėjo, kad jie išprausti ir pakabinti išdžiūti. Nuvarvinti kelis lašus, pakvėpuoti grynu oru. Pavasarinis valymas, kviečiantis pavasarį. Toje impresionistinėje šviesoje buvo labai panašūs į vaikų vaikus, pakibusius kelionėje Dievas žino kur. Apie tuziną, gal keliais daugiau – lėlės, pliušiniai meškiukai, gyvūnų iškamšos ir figūros. Čia nebuvo teatro marionečių ant lėlininko virvutės, nors visi kabėjo. Priklumpinęs arčiau, pastebėjau, kad tarp jų dvi pirštininės lėles. Apėjau juos ratu – veidai žvelgė į visas puses. Pripažįstu, buvau kauštelėjęs, ir buvo vėlu, po vidurnakčio, bet būkite ramūs – ką mačiau, tai mačiau. Tas mažytis kiemelis prie mano buto visada būna šiek tiek apšviestas iš kai kurių langų sklindančios šviesos, gatvės žibintų už pagrindinių vartų ir to dulsvo švytėjimo, kuris gaubia daugelį didmiesčių. Dėl šios pažemių šviesos žvaigždes retai pamatysi. Ką mačiau, tai mačiau, bet nesu visiškai tikras, ar jie mane matė – akys atrodė kaip blausūs aplinkos atspindžiai. O aplinka – šalta naktis, grindinys, aplinkinės sienos ir juoda praraja viršuje.

     Šis pasitikimo šou man buvo baisiai įdomus, nes neatrodė atsitiktinis. Mat prieš tai vakare buvau ikonų parodos atidaryme, ir mane keistai prislėgė tų galerijos atvaizdų sustingimas, o kartu ir archetipinė substancija. Šios lėlės ant skalbinių virvės su visomis savo dimensijomis atrodė truputį realesnės už ant lentų nutapytas ikonas. O tos ikonos, vis dėlto nesutinkančios pripažinti plokščio, dvimačio pasaulio, taip pat atrodė truputį žmogiškos, tarsi, tapdamos dėkingesnės dėl ilgaamžio garbinimo, stengtųsi įgauti gyvybę. Man atrodė, kad lėlės ir ikonos susilieja, čia pat gimdo vienos kitas man prieš pat akis.

     Stovėjau pats sustingęs ir vėl pažvelgiau į lėlę, kuri kabėjo už rankų, tarsi viena iš išrinktųjų, rodanti kelią, o skalbinių virvė – kaip kryžius, prie kurio pirštai prispausti virš kūno. Tai tikrai buvo vyriškos lyties figūra, nors negaliu pasakyti, kodėl. Abiejose pusėse kabėjo moteriškos lėlės – itin švelnių bruožų. Norėdamas nueiti prie laiptinės tolimajame kiemo gale, turėjau dar kartą pasilenkti po virve. Tarsi šokdamas limbą prieš nusileidžiant virvei, kai darosi visai keblu. Tai darydamas, galva trinktelėjau į visas tris ir pajutau, kad jos kietai sušalusios, ir dabar nuo šio susidūrimo virpėjo visa jų eilė, todėl man pasidarė šiek tiek gėda. Vėl pakartojau sau, tarsi suradęs padėtį gelbstinčią mantrą: vaikų vaikai. Kandaus šalčio jos tikrai buvo pagerbtos tarsi antgamtišku kietumu. Mane apėmė girtas graudulys. Niekas nenuvarvins ašaros dėl manęs – žinojau tai. Net jeigu rytoj patirpdys saulė. Niekada negalėsiu būti vaikas tarp jų ir keliauti su jomis nežinomoje jų kelionėje. Esu tinkamesnis ikonų procesijai galerijoje, nors tai turbūt buvo pabaiga pradžios, kuri atves mane čia arba jau atvedė.

     Lėtai užkopiau laiptais į savo kambarėlį, lyg būčiau pasmerktas pasilikti čia visam laikui. Ir pravirkau. Na, žinote, kaip dažnai verkia girti. Nors girtas nebuvau. Išsitraukiau butelį vyno, bet nepadėjo. Ėmiau net kūkčioti. Be priežasties. Atrodė, lyg mano kūnas būtų amputuota kažko kito, neapibrėžiamo, dalis. Tada nuėjęs prie lango pažvelgiau į lauką – pamačiau savo atspindį, užklotą ant vaizdo apačioje. Štai jie – gyvūnų iškamšos, lėlės, tas keistas žvėrynas, ir tie trys viduryje, į kuriuos labiausiai ir kreipiau žvilgsnį, tartum verkė mano ašaromis, o tas, pačiame viduryje, vis dar virš galvos prispaustomis rankomis, tarsi inkvizicijos tarnyboje, rodė kažkokią neprieinamą, nematomą žvaigždę.

     Kerry Shawn Keys. Pienas. Iš anglų k. vertė L. Jonušys ir S. Paliulytė. K.: Kitos knygos, 2013.