tekstai.lt

Neringa Markevičienė. „Aš esu vėl, nepaisant visų vėjų, pilnas tikėjimo"

Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

b_200_264_16777215_0___images_iliustracijos_2014_metai_SruogaBalys.jpg

 

Vanduk! Daliūkšti! Aš esu Jums begaliniai dėkingas už Jūsų gerumą, – ir didžiuojuos Jumis! Jūs žinot, kaip giliai esate mano sieloj! Tegyvuoja pavasaris, tegyvuoja aušra, tegyvuoja gyvenimas – drąsus, pilnas juoko, laisvas, laisvas gyvenimas!“ [1944.V.28]

Balys Sruoga

 

1943 m. kovo 16–17 d. keturiasdešimt šeši Lietuvos inteligentai, tarp jų ir Balys Sruoga, dėl antinacinio nusiteikimo, ypač pasipriešinimo okupantų ketinimams steigti lietuvių SS legioną, buvo suimti ir išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Pernai minėjome 70-ąsias šio įkalinimo metines.

B. Sruoga laiškus iš Štuthofo žmonai Vandai Daugirdaitei-Sruogienei ir dukrai Daliai Sruogaitei rašė vokiečių kalba1. Literatūrologo profesoriaus Vinco Maciūno fonde išliko šių laiškų V. Sruogienės vertimai į lietuvių kalbą2. Jie, teikiant visą laiško tekstą, publikuojami pirmą kartą. Iki šiol skaitytojai periodinėje spaudoje3, atsiminimuose4, literatūros vadovėliuose5, mokslo darbuose6 ar kituose leidiniuose7 galėjo skaityti tik atskirų laiškų ištraukas arba refleksijas apie juos. Publikacijoje (keliuose žurnalo numeriuose), laikantis nuoseklumo, bus skelbiami visi laiškai pagal chronologiją – tokia seka, kaip buvo parašyti8.

Pateikdami laiškus, išlaikome originalų V. Sruogienės vertimą. Lyginant B. Sruogos vokiečių kalba rašytus laiškus su jų vertimais, pastebimi vertimuose atsiradę intonavimo ir laiško grafikos pakitimai. Vertėja kartais pakeičia originalių laiškų grafinę struktūrą, pagal plėtojamą tematiką išskaidydama pastraipomis. Toks pasirinkimas palengvina laiško skaitymą, nes vietoj vientiso, „sausakimšo“ teksto atsiranda pagal tematiką ir minties akcentus struktūruotas darinys. Juo labiau kad neskaidytas į pastraipas laiškas radosi dėl priverstinių aplinkybių: „Nustatydavo jisai [SS feldfebelis Platz – lagerio pašto galva ir vyriausiasis cenzorius, – N. M.], kiek laiške turi būti eilučių parašyta. Jei kelios eilutės per daug, – nukerpa, būdavo, judošius, laiško galą, – ir ką tu jam! Suskaičiuoti, kiek yra eilučių, jam pakakdavo laiko, bet paskaityti tom eilutėm jam laiko nebebūdavo. Užtat jam būdavo vis tiek, kokio ilgio eilutė – penkių ar dvidešimt penkių centimetrų, – tai nesvarbu, bet tiktai tinkamas eilučių skaičius. Prirašyti buvo galima tiktai viena lakšto pusė, bet kiek joje eilučių sutalpinsi – tai jau tavo reikalas – dešimts ar penkiasdešimts. Mažiausia kas jam laiške nepatiko, tuoj – blinkt – laišką į krepšį – ir po visam“9.

Šioje publikacijoje taisytos vertimo korektūros klaidos, riktai, atsiradę renkant tekstą spausdinimo mašinėle, pagal dabartines normas, kur būtina, – rašyba ir skyryba. Visi kiti teksto sluoksniai (morfologija, leksika, sintaksė) palikti autentiški, nes laiškų vertimas, atliktas B. Sruogos žmonos, šiandien turi istorinę reikšmę, taigi vertas išsaugojimo.

Pasviru šriftu išskiriami V. Sruogienės komentarai ir pastabos, rašyti keliais būdais – įterpti laužtiniuose skliausteliuose į laiško tekstą, prirašyti laiško pradžioje ar pabaigoje, teikti kaip nuoroda išnašoje. Laužtiniuose skliaustuose nurodyta laiško data iš pašto cenzūros spaudo, jei laiško originale data nebuvo įrašyta. Pašto cenzūros spaudas būdavo uždedamas viena ar dviem dienom vėliau po originalaus laiško parašymo.

Iš Štuthofo lagerio B. Sruoga parašė 61 laišką šeimai10.

Pirmasis laiškas iš Tilžės kalėjimo rašytas lietuvių kalba 1943.III.21. Po keturių dienų visi suimti lietuviai jau buvo Štuthofe. Pirmą laišką iš Štuthofo lagerio B. Sruoga vokiškai parašė daugiau nei po mėnesio – 1943.IV.30. Paskutinysis rašytas 1945.I.23, prieš pat lagerio evakuaciją (ji prasidėjo po dviejų dienų). 1943 m. balandį iš VI bloko ir gegužę iš VIII E bloko parašyta tik po vieną laišką. Nuo 1943 m. birželio mėnesio, kai lietuvių kaliniai įgijo „garbės kalinių“ statusą, „galėjo rašyti ir gauti laiškus kas savaitę“11. Per mėnesį iš XI bloko B. Sruoga parašydavo po tris, keturis laiškus; nuo 1944 m. – ir po keturis, penkis laiškus (tik rugsėjo ir spalio mėnesiais – po vieną). Prie 1944.V.28 laiško pridėtas „Daliukui“ skirtas straipsnis „Teatro romantika“. Prie 1944.VI.4 rašyto laiško yra straipsnis „Mano Dalelei“ – „Tikroviškumas vaidybos mene“. 1945 m. sausio mėnesį parašyti paskutinieji penki laiškai.

Laiškų iš Štuthofo originalai rašyti mėlynu, juodu rašalu, paprastu pieštuku. Rašyta specialiuose kalėjimo, lagerio blankuose; languoto, stambiai liniuoto ar paprasto lygaus storesnio arba labai plono popieriaus (su vandens ženklais ir be jų) lapuose ar popieriaus juostelėse. Iš pradžių buvo leidžiama prirašyti tik vieną lapo pusę (nuo 1943 m. „garbės kaliniams“ leido rašyti ir antroje lapo pusėje). Parašytas laiškas dažniausiai lenktas į dvi ar keturias dalis. Išliko vienas vokas, adresuotas jau į Vokietiją, jo vidinė dalis prirašyta paprastu pieštuku.

Laiškuose cenzūrinių teksto braukymų storu mėlynu ar raudonu pieštuku nedaug. Kai kurie sakiniai smarkiai užtepti violetiniu rašalu arba violetiniu pieštuku. Bet yra užbrauktų vietų, kurias dar galima perskaityti. Kartais laiško fragmentus iškirpdavo. Likusios dalys, jau be neįtikusių pasakymų, suklijuotos lipnaus popieriaus juostelėmis arba taip ir paliktos skylės.

Vyriausiajam lagerio laiškų cenzoriui Plikiui Pingvinui neįtiko pasakymai, kur B. Sruoga kalbėjo apie kalinio teisę su savim turėti žmonos ir dukters fotografijas. Brauktos tiesiogiai įvardytos pasekmės už tai, jei į lagerį patektų ilgesnis nei 60 eilučių laiškas (šalinti perspėjimai, kad perteklinė laiško dalis bus nupjauta, nukirpta arba kad laiškas grįš atgal). Iškirptos teksto vietos, kur buvo detalesni pasvarstymai apie konkrečią galimybę susitikti lageryje prieš 1943 m. Kalėdas. B. Sruogos pasakota, kad, klausydamas radijo, išgirdęs dainą, jog „viskas praeina, viskas išnyksta“. Tolesnė eilutė iškirpta, o joje, matyt, buvo dėstytos asociatyvios mintys apie tai, kad praeis ir lagerio kančios. Šalinti pasakymai apie tai, ko kalinys lageryje išmoko nebijoti, kokias skriaudas jam teko nuryti. Braukti įrašai apie sužalotą sveikatą, ilgalaikes ligas (šešis mėnesius sutinusias kojas). Nepaliktos užuominos dėl neteisėto suėmimo ir atsidūrimo lageryje, ypač akcentai, turėję sekti po abstraktesnės frazės, kad „<...> tai ne mano kaltė“ (1944.V.1).

Daugiau yra braukymų, kuriais tikrinta, ar nerašyta slaptai: „Kai kurių laiškų puslapiai skersai perbraukti kažkokiais mėlynais chemikalais, – matyt, cenzorius tikrino, ar nerašyta slaptu raštu. – V. S.“ (1944.II.2).

Apie konkrečias Štuthofo aplinkos realijas kalbėta vadinamąja Ezopo kalba, pasitelkiant V. Sruogienei suprantamas detales, asociacijas, užuominas, slapyvardžius, įvairias nuorodas, metaforinius vaizdinius, kuriais norėta išvengti vokiečių cenzūros dėmesio ar net ją apgauti.

Pavyzdžiui, B. Sruoga, Štuthofo koncentracijos stovykloje pamatęs lietuvių karių kuopą, taip aprašė situaciją: „Taip pat esu gavęs laišką iš mano seno draugo Pad. Kasmatės [Padegėlis Kasmatė – Balio jaunystės slapyvardis, – V. S.]. Jam gerai sekasi. Tame mieste, kur jis dabar gyvena12, jis matė visą daugybę mokinių iš dėdės Povilo gimnazijos Staropolėje [Generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės vyrus, kurie buvo suimti likviduojant rinktinės mokyklą Marijampolėje, – V. S.]13, jie jau priimti į karo tarnybą; jie dabar apmokomi vietoje14 ir po 6–8 savaičių bus pristatyti prie darbo15; jie jaučiasi gerai ir yra geroje nuotaikoje. Apie dėdę Povilą Kasmatė gali pranešti, kad jo liga nebuvo tokia pavojinga, kaip atrodė jam susirgus16. Gal jam nereikės ieškotis sanatorijos geresniame klimate17. Tik mano pusbrolis Onė [Nebežinau, ką B. S. čia turėjo galvoje – greičiausia vokiečius bendrai, jų padėtį kare. Mūsų Būgių tarnaitė Onė labai vokiečių nekentė, – V. S.] labai sunkiai serga: jo nervai gerokai sugriuvę, bendrai nusilpęs – labai maža vilties, kad pagytų“ (1944.VI.4).

Lagerio cenzorius nesuprato ir kitų užšifruotų pasamprotavimų istorijos teisingumo tema, kai ironiškai, kandžiai kalbėta apie patį Staliną: „Dėl dėdės Juozo ūkiškųjų planų visiškai nesirūpinu: šitas kvailas senis iki kaklo yra prisiskolinęs, jis gali tik šokti pagal banko muziką, daug žalos jis Jums jau nebegali padaryti. Žinoma, jo būdas yra labai nemalonus, bet jo dienos jau yra suskaitytos. Tu neturėtum jo bijoti“ (1944.II.); „Taip, dėl dėdės Juozapo ir jo kiaulysčių Tu neturi rūpintis: jis gi – ligonis ir bankrotas, be kaimynų pagalbos jis negali daugiau ūkininkauti. Kas tokiam niekšui padės? Be to, jo piktasis testamentas niekad nebus teisiškai pripažintas. Jo neapykanta broliavaikiui yra daugiau pikta, negu pavojinga“ (1944.VI.18). V. Sruogienė paliko tokią pastabą: „O tuo laiku ir mes Lietuvoje buvom optimistiški, niekas netikėjo, kad anglai su amerikiečiais leis rusams eiti toliau į vakarus.“

Cenzorių patenkino laiškuose kuriama komfortabilaus, nuo karo (kautynių ir bombardavimo) izoliuoto, saugaus, ramaus ir sotaus gyvenimo lageryje iliuzija – „kaip kokiame viešbuty“ (1943.VI.3), su visais patogumais: radija, šachmatais, kortomis, laikraščiais; „gerais, protingais, maloniais“ (1943.X.17; 31) viršininkais, kurie „daro viską, kad mūsų gyvenimą palengvintų“, „labai humaniška“ (1943.VI.14) administracija, ypatinga gydytojo, „taisančio kiekvieną sveikatos mažmožį“ (1943.VI.21), priežiūra, vaistų pertekliumi (1944.II). Dėl šių priežasčių lagerio gyventojai „už jokią kainą nenori būti iš lagerio išleisti iki karo pabaigos“ (1944.VI.4).

Įdomu, kad pro trafaretines, reikiamas frazes vis tiek prasišviečia ironiškai apibūdinama lagerio realybė: prastas maistas („<...> mano skonis nesutinka su čionykščio virėjo skoniu“, 1943.XI.7); sutrikusi sveikata („Čionykštis klimatas menkai tinka mano sveikatai“, 1943.VIII.22); cenzūra ir savikontrolė („Žmonės su sveikais nervais neturi daug pagrindo skųstis“, 1944.I.9). Žmonai klausinėjant apie sveikatą, atsakymuose tik užuominos: „kalinys yra kalinys“ (1944.I.9); „<...> galiu tik pridėti, kad esu Stutthofo Lagerio kalinys“ (1943.XII.12).

Laikas nelaisvėje metaforiškai siejamas su buvimu „anapus gyvenimo“, klaidžiojimu „dievų sutemose“. Štuthofas apibūdinamas kaip „pasmerktųjų urvas“, „žemės skylė, mirusiųjų karalystė“, kur „gyvenimas virsta dvokiančiu prūdu“, o negyvos, pilkos, vienodos, beprasmiškos dienos – „kaip akli kirminai“.

Komfortabilaus“ gyvenimo vaizdinio neatitinka ir tikroji psichologinė kalinio būsena. Dažniausiai apie vidinius išgyvenimus kalbama labai aiškiai, be užuolankų. Itin stiprus nereikalingumo patyrimas, kai nėra galimybių tinkamai realizuoti žinių ir gabumų – kai esi „iš gyvenimo, iš veiklos išjungtas“ (1944.I.16), „išbrauktas“ (1944.V.7); beteisiškumo, „buvimo daikto vietoj“ (1944.II.27), gyvenimo beprasmybės pojūtis, kuris „stačiai pjauna“ (1943.IX.26), „taip slegia, kad vos galiu išlaikyti“ (1944.II.13), „užeina tokia depresija“ (1944.VI.18), „beveik lagerio psichozė“ (1944.III.5). Įdomu, kad lagerio cenzorius braukė menkiausias užuominas apie pažeistą fizinę sveikatą, bet dvasinės krizės ženklai jam buvo nesvarbūs.

Simboliniai artėjančio išsilaisvinimo ženklai – audringa, staugianti, ūžianti, o naktį ramiai dainuojanti Baltijos jūra, gaivus pavasario kvapas, šviečianti ir šildanti saulė, aušra, vieversio giesmė. „Aukštai pakeltos galvos“, „nenustotos drąsos“ ir „šalto kraujo“, „per visus vėjus“ skambančio juoko leitmotyvai (1944.V.28) yra Štuthofo laiškų savastis.

2014_1_metai_.png

Turint mintyje, kad laiškus buvo galima rašyti pagal nustatytą trafaretą18, matyti, kaip smarkiai nukrypta nuo oficialius reikalų raštus primenančio modelio.

Štuthofo laiškuose – meilė žmonai ir dukrai. Nebelikus kitų galimybių, susisiekiama mintimis, vaizduote, sapno keliu – „dvasios akimis“, „savo vidaus regėjimu“. Pastebimas ypatingas gebėjimas įsijausti į situaciją, ją intensyviai mąstant, įsivaizduojant kiekvieną žmonos ir dukters veiksmą, judesį namuose: „<...> matysiu, ką Jūs darote, kaip Jūs sėdit, ką kalbat“ (1943.XII.12). B. Sruoga taip rašė apie susitikimą mintimis: „Ypatingai džiaugiuosi tuo, kad mudu abu tiksliai tuo pat laiku turime tas pačias mintis ir tuos pačius jausmus“ (1944.I.16). V. Sruogienė laiške A. Samulioniui liudijo abipusį „vidinio matymo ir klausos“ faktą: „Kad mudu abu su vyru visad buvom geri „mediumai“ – aš gal tik daug vėliau supratau. Nelengva man apie tai kalbėti. Visad žinojau, kad vyras mano mintis žino – gal todėl mudu labai mažai kalbėdavome, kažkaip be žodžių buvo aišku. Atsimenu daug įvykių, kada mintimis susisiekėm ir per nuotolį, per okeaną...“19 Vidinio girdėjimo ir atsakymo mintimis poreikis ypač intensyviai išgyventas švenčių metu – Kūčių vakarą, per Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas, Sekmines, žmonos vardines, Dalios ir savo gimtadienį. Gėlai užkandus žodžius, jausmai reikšti palaiminimu, bučiniais, pri(si)glaudimu – išgirstant „gerųjų dvasių“ širdies plakimą. Kartais, nerimaujant ar norint pasitikslinti dėl dvasinio ryšio, popieriaus lakšto galimybės net neišnaudotos – tik brūkštelta: „Vanduk, ar tu mane girdi?“ (1943.X.5).

Ypač jaudina detalės, atspindinčios vyro ir žmonos rūpestį vienas kitu. D. Sruogaitė prisimena skurdų, alkaną ir basą laiką, kai jos su mama gyveno vienos: „Maisto reikalai Vilniuje vis blogėjo, net duonos gaudavom tik su kortelėmis, ir ji buvo jau perpus prifarširuota pjuvenų“20. B. Sruoga, gavęs iš Lietuvos siuntinį su duona, sūriu, pyragaičiu, obuoliais, medum, šokolado gabaliuku, kavos mišiniu, arbata, rūkalais, džiaugdavosi. Kartu žinojo, kad jam siunčiamos paskutinės atsargos, – kaip sunkiai gautas kiekvienas maisto kąsnis: „Tu jau esi man atsiuntusi visus paketus, dėžutes, maišiukus ir kt. – daugiau tu pati nieko neturi“ (1943.XII.12). Jautė, kaip rūpestingai buvo ruošiami siuntiniai: „Tiek daug meilės iš Tavęs, tiek rūpesčių, tiek pasiaukojimo. Aš žinau Tavo minčių eigą. Kaip tik tokias mintis turėjau tuo momentu, kada Tu ruošei siuntinius. Aš Tave ir Dalią aiškiai mačiau, kaip tikrovėje, Jūsų judesius, Jūsų rūpesčius, Jūsų meilę. Kaip tik tuo momentu Jūsų gyvenimas buvo toks be paguodos“ (1943.X.17). Gauti daiktai stiprino ne tik kūną. Sielą ypač nuskaidrindavo ir pakylėdavo subtilios smulkmenos – gėlė, mažytės žmonos ir dukters fotografijos, Dalios ranka brūkšteltos kelios eilutės ar pridėtas darbelis, netikėtai gautas jos parašytas laiškas. Siuntinių ruošimo procesas buvo sakralus: susitelkus mintims, du atskirti žmonės susitikdavo. Daiktuose išlikdavo „mylinčių rankų“ prisilietimai. Neatsitiktinai laiškų kreipiniai švelnūs, malonūs, šilti, litaniški: „Vanduk, svajonėle mylima!“, „Vanduk, Varguolėle mano!“, „Vanduk, Rūpintojėle miela!“, „Vanduk, Gyvenimėli!“ B. Sruoga nelaimės situacijoje galvojo ne apie save. Jam svarbiausia – kad žmona ir dukra nebadautų, nešaltų, turėtų kuo apsirengti, nevaikščiotų apdriskusios. Už savo paliktų kūrinių („Giesmės apie Gediminą“ antrosios laidos) ir vertimų („Apsiautalo“ su autoriniu straipsniu) honorarus labai praktiškai ragino pasirūpinti kuru ir daržovėmis žiemai; skatino persisiūti jo vyriškus kostiumus – į sau tinkamus drabužius; savo reikmėms panaudoti baltinius, megztinius; batus iškeisti. Žmonai ir dukrai atsidūrus Vokietijoje, norėjo paremti iš savo lagerio santaupų – atsiųsti kelis šimtus markių.

Štuthofo laiškai įdomūs ir poetiški dėl subtiliai reiškiamų vidinių išgyvenimų, ezopinės kalbos niuansų, metafizinio lygmens, egzistencinių minčių.

Balys Sruoga juto poreikį „poetinėj formoj“ atsidėkoti už žmonos ir dukters rūpestį (šis motyvas dažnai pasikartoja). Jo laiškai ir yra vienas gražiausių dokumentinių kūrinių lietuvių literatūroje apie artimų žmonių meilę karo metu. Meilę, kuri stiprina, moko kantrumo, skatina iškęsti nelaimes, išsaugoti išdidžią dvasią.


1 Sruoga B. Laiškai iš Štuthofo, 1943–1945, rankraščiai. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraštynas (toliau – LLTI BR). – F. 53. – B. 1303.

Apie V. Sruogienės į Štuthofo koncentracijos stovyklą B. Sruogai rašytus laiškus žinių nėra. Tarp Jono Šerno, „bambizo nuo Biržų“, iš lagerio išneštų (ir taip išgelbėtų) B. Sruogos kūrinių žmonos laiškų nebuvo (arba jie neminėti). Apie juos daugiau sužinoti nepavyko ir iš Algio Samulionio ir V. Sruogienės susirašinėjimo. Tik B. Sruogos dukra D. Sruogaitė galėtų prisiminti itin svarbių detalių: apie ką mama rašydavo laiškuose į Štuthofą, kaip ji pati, bebaigianti ir baigusi mokyklą, kaip B. Sruoga rašo, „būdama jau visai suaugusi“, žiūrėjo į šį susirašinėjimą, ką pati parašydavo, ką išgyvendama siųsdavo tėvui obuolių, medaus, siuvinio skiautelę, kaip abi su mama skaitydavo jo laiškus.

2 Sruoga B. Laiškai iš koncentracijos lagerio Stutthof prie Dancigo žmonai ir dukrai (iš vokiečių kalbos vertė ir rašė paaiškinimus Vanda Daugirdaitė-Sruogienė rudenį 1969 m.), mašinraščiai. – LLTI BR. – F. 115. – B. 421.

3 Iš Balio Sruogos laiškų. B. Sruogos 70-osioms gimimo metinėms / Parengė Algis Samulionis, vertė Vytautas Petrauskas // Pergalė. – 1966. – Nr. 2. – P. 101–111; Iš Balio Sruogos laiškų / parengė ir vertė Vanda Sruogienė // Šiaurės Atėnai. – 1992. – Kovo 6.

4 Balys Sruoga mūsų atsiminimuose / Spaudai parengė Vanda Sruogienė. – Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1974. – P. 492–507; Balys Sruoga mūsų atsiminimuose / Spaudai parengė, sudarė Vanda Sruogienė. – Vilnius: Regnum, 1996. – p. 388–401.

5 Tapinienė V. Balys Sruoga: gyvenimas ir kūryba. Literatūros vadovėliai 11–12 klasei. – Vilnius: Baltos lankos, 2001. – P. 27–28.

6 Samulionis A. Balys Sruoga: monografija. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 331–342; Bankauskaitė-Sereikienė G., Šiaučiulytė S., Mickienė J. Balio Sruogos asmeninių laiškų kreipinių raiška // Respectus Philologicus. – 2008. – Nr. 13 (18). – P. 79–91.

7 [Autorius nenurodytas] Įžangos vietoje // Sruoga B. Dievų miškas. – Chicago: Terra, 1957. – P. 6–7; 10.

8 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus mokslininkės Kristina Sakalavičiūtė ir Neringa Markevičienė, tęsdamos Algio Samulionio pradėtus darbus, dabar spaudai rengia Balio Sruogos „Raštų“ 16 ir 17 tomus, kuriuose bus skelbiami 1911–1924 ir 1924–1947 m. B. Sruogos (ir jam) rašyti laiškai.

9 Sruoga B. Dievų miškas, II d., mašinraštis. – LLTI BR. – F. 53. – B. 8. – P. 238.

10 Iš Štuthofo, be laiškų, adresuotų šeimai, B. Sruoga vokiečių kalba rašė ir kitiems pažįstamiems. Išliko keli laiškai į Vokietiją pasitraukusiems draugams – istorikei Marijai Krasauskaitei (3 laiškai) ir profesoriui Vladimirui Šilkarskiui (1 laiškas), žr.: LLTI BR. – F. 53. – B. 1302. (Dar 3 originalius B. Sruogos V. Šilkarskiui vokiečių kalba rašytus laiškus į LLTI BR neseniai perdavė D. Sruogaitė.)

11 Sruoga B. Dievų miškas, II d., mašinraštis. – P. 240.

Yra paskelbta Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių – Kazio Baubos, Juozo Brėdikio, Zigmo Masaičio – laiškų ar jų fragmentų, atvirlaiškių (žr.: Pragaro vartai – Štuthofas / Sudarė Alisa Rupšienė. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998. – P. 39–40; 55–58; 131–132). Vlado Jurgučio laišką iš Štuthofo žr. Laumenskaitė E. Vladas Jurgutis: didis ekonomistas ir mokytojas: monografija. – Vilnius: Vilniaus vadybos aukštoji mokykla, 2008. – P. 227–228.

12 Štuthofe.

13 Į Štuthofo lagerį, atskyrus nuo generolo Povilo Plechavičiaus, buvo išvežti karininkai: Urbonas, Andriušaitis, Grudzinskas, Ptašinskas, žr.: Jurgėla P., Jurkus P. Gen. Povilas Plechavičius. – Brooklyn, 1978. – P. 109.

14 „Uždaryti į baraką šalia klaikenų, kad įsitikintų, kokią klaidą padarė, stodami į Plechavičiaus Vietinę rinktinę, jie turėjo pasirinkti arba klaikenos gyvenimą ir mirtį, arba frontą, kur dar galėjo išlikti“, žr.: Puskunigis L. Štuthofo žardienos, mašinraštis. – LLTI BR. – F. 53. – B. 355. – P. 105.

15 Pasiųsti į priešlėktuvinę apsaugą.

16 Griežtai atsisakęs vykdyti vokiečių įsakymą dėl Vietinės rinktinės karių įtraukimo į SS legionus, panaikinus Vietinę rinktinę, P. Plechavičius išvežtas į koncentracijos stovyklą prie Rygos.

17 Štuthofe.

18 „<...> laiške galima rašyti tiktai tokie dalykai: siuntinį ir laišką gavau visiškoje tvarkoje, labai dėkoju ir prašau siųsti daugiau, – esu sveikas ir patenkintas, puikiai jaučiuos ir visus bučiuoju.“, žr.: Sruoga B. Dievų miškas, II d., mašinraštis. – P. 239.

19 Sruogienė V. Laiškas Algiui Samulioniui, 1979.X.3. – LLTI BR. – F. 94–347.

20 Sruogaitė D. Atminties archeologija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. – P. 52.