1989-ųjų vasario 14-oji, Šv. Valentino diena, BBC žurnalistė telefonu paskambinusi Salmanui Rushdie pasakė, kad Irano dvasinis lyderis ajatola Khomeini paskelbė jam „mirties nuosprendį“. Tada garsus rašytojas pirmąkart išgirdo žodį „fatva“. Kuo jis nusikalto? Parašė romaną Šėtoniškos eilės...
Taip prasideda pasakojimas, kaip skandalingojo romano autorių religiniai fanatikai priverčia pasitraukti į pogrindį, ir jam, akylai saugomam ginkluotų policininkų, tenka nuolat kraustytis iš vienų namų į kitus. Jo paprašoma susigalvoti slapyvardį, kuriuo į jį galėtų kreiptis policijos pareigūnai. Salmanas Rushdie prisimena savo mylimus rašytojus – Conradą ir Čechovą – ir sugalvoja jų vardų derinį: Džozefas Antonas.
Kaip rašytojas ir jo šeima gyvena visus tuos devynerius metus, kai jam nuolat grasinama susidoroti? Kaip jam sekasi tęsti pradėtus darbus? Kaip jis įsimyli ir skiriasi? Kaip ir kodėl klysta, kaip išmoksta duoti atkirtį? Salmanas Rushdie pirmąkart atvirai apie tai prabyla šiuose ypatinguose memuaruose, tai istorija apie vieną svarbiausių nūdienos mūšių už žodžio laisvę.
Salmanas Rushdie (Salmanas Rušdi, gim. 1947) – romanistas, eseistas, kritikas, vienas garsiausių XX a. kūrėjų. Autorius išgarsėjo antrąja savo knyga Vidurnakčio vaikai (liet. k. išleista 1999 m.), už ją gavo vieną svarbiausių literatūros apdovanojimų – Bookerių Bookerio premiją. Rushdie suteikti aštuoni garbės daktaro titulai, jis – Karališkosios literatūros draugijos narys, o Anglijos karalienė už nuopelnus literatūrai rašytoją įšventino į riterius.
Salman Rushdie. Džozefas Antonas
Ištrauka
1961-ųjų sausį Anisas nusivežė trylikametį sūnų į Angliją, ir savaitę iki mokslų pradžios Ragbio mokykloje kartu dalijosi kambariu „Cumberland“ viešbutyje, prie Londono Marmuro arkos. Dienomis jie eidavo pirkti mokyklos nurodytų reikmenų: tvido švarkų, pilkų flanelinių kelnių, Van Heuseno marškinių su prisegamomis pusiau standžiomis apykaklėmis, dėl kurių reikėjo naudoti sąsagas, kurios rėždavosi berniukams į kaklus ir trukdydavo kvėpuoti. Jie gėrė šokoladinius pieno kokteilius „Lyons Corner House“ centre, Koventrio gatvėje, nuėjo į Marmuro arkos odeoną pasižiūrėti „Tikro pragaro Šv. Trinijono mokykloje“, ir jis užsisvajojo, kad jo mokykloje mokytųsi ir mergaitės. Vakare tėvas nupirko keptą vištą iš „Kardomah“ užkandinės Edžvero gatvėje ir privertė jį pasikišti ją po naujuoju dvieiliu mėlynu saržos lietpalčiu ir slapta persinešti į viešbučio kambarį. Naktimis tėvas prisigerdavo ir paryčiui purtydamas žadindavo išsigandusį sūnų, apšaukdamas jį tokiais šlykščiais keiksmais, kad berniukas negalėdavo patikėti, jog tėvas apskritai žino tokių žodžių. Paskui jie nuvyko į Ragbį, nusipirko raudoną krėslą ir atsisveikino. Prie mokyklos bendrabučio Anisas nufotografavo sūnų su mėlynai ir baltai dryžuota uniformine kepure ir vištiena atsiduodančiu lietpalčiu, ir, gerai įsižiūrėję į liūdnas berniuko akis, pamanytumėte, kad jis liūdi, nes teks lankyti mokyklą taip toli nuo namų. Bet iš tikrųjų sūnus negalėjo sulaukti, kol tėvas išvažiuos, kad galėtų pamiršti naktis, kupinas plūdimosi ir netikėto įniršio krauju pasruvusiomis akimis. Jis norėjo nustumti liūdesį praeitin ir pradėti savo ateitį, ir, ko gero, neišvengiamai savo gyvenimą kurti kuo toliau nuo tėvo, kad tarp jų įsiterptų ir juos skirtų vandenynas. Kai baigęs Kembridžo universitetą pranešė tėvui, kad nori būti rašytojas, iš Aniso krūtinės išsiveržė nevaldomas aiktelėjimas.
– Ką, – suinkštė jis, – aš pasakysiu savo draugams?
Tačiau prabėgus devyniolikai metų Anisas Rushdie atsiuntė jam savo ranka rašytą laišką, kuris tapo brangiausiu kada nors gyvenime rašytojo gautu ar gausimu laišku. Jis atėjo likus vos penkiems mėnesiams iki Aniso mirties jo septyniasdešimt septintaisiais metais nuo sparčiai plintančios daugybinės mielomos – kaulų čiulpų vėžio. Laiške Anisas atskleidė, kaip atidžiai ir įsigilinęs jis perskaitė ir suprato sūnaus knygas, kaip nekantravo perskaityti daugiau jo knygų ir kokia nuoširdi yra jo tėviška meilė, kuriai išreikšti jam prireikė pusės gyvenimo. Jis nugyveno tiek, kad pasidžiaugtų Vidurnakčio vaikais ir Gėda, bet kai buvo išleista daugiausia jo įtakos gavusi knyga, tėvas jos nebegalėjo perskaityti. Galbūt tai tik į gera, nes jis taip pat išvengė kilusio furoro; kita vertus, jo sūnus nė kiek neabejojo, kad kovoje dėl Šėtoniškų eilių jis būtų sulaukęs besąlygiškos, neįveikiamos tėvo paramos. Tiesą sakant, be tėvo minčių ir jį įkvėpusio pavyzdžio, tas romanas niekada nebūtų buvęs parašytas. Tėvas ir mama tau knisa protą? Ne, visiškai ne. Na, galbūt jie taip ir elgėsi, bet jų dėka jis tapo tokiu žmogumi ir tokiu rašytoju, kuris visad slypėjo jo viduje.
Pirmoji iš tėvo gauta dovana, tarsi laiko kapsulėje uždarytas pranešimas, kurio jis nesuvokė, kol nesuaugo, buvo pavardė. „Rushdie“ buvo Aniso išradimas; jo paties tėvo pavardė neištariama, Khwaja Muhammadas Din Khaliqi Dehlavi, garbinga Senojo Delio pavardė, puikiai deranti senamadiškam džentelmenui, nuožmiai spitrijančiam iš vienintelės išlikusios jo nuotraukos, tam sėkmingam pramonininkui ir protarpiais eseistui, gyvenusiam griūvančiame havelyje, žymiojoje senoje Balimarano mahaloje, arba rajone, – siaurų vingiuotų gatvelių labirinte prie Čandni Čovko, kuriame gyveno iškilusis farsi ir urdu poetas Ghalibas. Muhammadas Din Khaliqi mirė jaunas ir paliko sūnui turtus, kuriuos jis iššvaistė, ir šiuolaikiniam pasauliui per sudėtingą vardą. Anisas pasikeitė pavardę į „Rushdie“ dėl susižavėjimo Ibn Rushdu, Vakaruose pažįstamu Averojaus, dvylikto amžiaus Ispanijos arabų filosofo iš Kordobos, pakilusio į Sevilijos kadžio, teisėjo, pareigas, Aristotelio darbų vertėjo ir aukštai vertinamo komentatoriaus, vardu. Jo sūnus su šiuo vardu nugyveno dvi dešimtis metų, kol pagaliau suprato, kad jo tėvas, nė kiek nereligingas tikras islamo žinovas, pasirinko šį vardą, nes gerbė Ibn Rushdą už tai, kad šis savo laiku vadovavo racionalumo kovai su islamo pažodiškumu; prabėgus dar dviem dešimtmečiams dėl Šėtoniškų eilių įsiplieskusi kova tapo tos aštuonių šimtų metų senumo kovos atgarsiu dvidešimtame amžiuje.
„Bent jau, – tarė jis sau, virš galvos sugriaudus audros debesims, – į mūšį eisiu su tinkamu vardu.“
Tėvas iš kapo duobės jam perdavė vėliavą, su kuria jis buvo pasirengęs stoti į kovą, su Ibn Rushdo vėliava, reiškiančia intelektą, diskusiją, analizę ir progresą, filosofijos ir mokslo išsilaisvinimą iš teologijos pančių, ginančia žmogaus protą ir kovojančia su aklu tikėjimu, pataikavimu, susitaikymu ir stagnacija. Niekas niekad netroško kariauti, bet jei jau karas pas tave atėjo, galbūt verta pakovoti už pačius svarbiausius dalykus pasaulyje, o jei jau pasiryžai kariauti, visai į naudą būti Rushdie ir ginti tai, ką įpareigojo tėvas – didžiojo aristotelininko Averojaus, Abulo Walido Muhammado ibn Ahmado ibn Rushdo tradiciją.
Jo balsas buvo toks pat kaip ir tėvo. Kai namuose atsiliepdavo telefonu, Aniso draugai imdavo kalbėti palaikę jį tėvu, tad tekdavo juos pertraukti, kol neišgirdo ko gėdingo. Jie atrodė panašiai, ir ramesniais varginančios tėvo ir sūnaus kelionės tarpsniais, susėdę verandoje šiltą vasaros vakarą, šnerves kutenant bugenvilijų aromatui ir ugningai ginčydamiesi apie pasaulį, abu suvokdavo, kad, nors ir nesutaria daugeliu temų, jų protas yra vienodo kirpimo. Užvis labiausiai juos siejo netikėjimas.
Anisas buvo bedievis, Jungtinėse Valstijose toks pareiškimas vis dar šokiruoja, nors Europoje jau nieko nebestebina, o likusioje pasaulio dalyje, kur mintį apie netikėjimą yra apskritai sunku suformuluoti, yra nesuvokiamas. Tačiau toks jis jau buvo, bedievis, daug žinantis ir mąstantis apie Dievą. Islamo gimimas jį masino tuo, kad tai buvo vienintelė didžioji pasaulio religija, atsiradusi jau rašytinės istorijos laikotarpiu, o jos pranašas buvo ne legenda, aprašyta ir išaukštinta „evangelikų“, rašiusių praėjus šimtui ar daugiau metų po realaus asmens gyvenimo ir mirties, ne patogiam globaliniam vartojimui naujakrikšto šventojo Pauliaus pašildytas patiekalas, o žmogus, kurio gyvenimas buvo gausiai aprašytas, daug žinota apie jo socialinę ir ekonominę padėtį, vyras, gyvenęs milžiniškos socialinės kaitos laikotarpiu, našlaitis, tapęs klestinčiu pirkliu, linkęs į misticizmą, vieną dieną ant Hiros kalno, prie Mekos, išvydęs virš horizonto stovintį, visą dangų uždengusį arkangelą Gabrielių, kuris liepė jam „skaityti kitiems“ ir tuo būdu pamažu užrašyti knygą, vadinamą Skaitymu: al-Qur’an.
Tėvas perdavė sūnui štai ką: tikėjimą, kad pasakojimas apie islamo gimimą nuostabus tuo, jog šis įvykis yra istorinis, todėl jis akivaizdžiai buvo paveiktas jo sukūrimo laikotarpio įvykių, sunkumų ir idėjų; kad vienintelis būdas nagrinėti šį klausimą yra žvelgti į pasakojimą iš istorinės perspektyvos, mėginti suvokti, kaip tos aplinkinės jėgos subrandino jo esminę mintį; ir kad pripažinti Mahometą tikru mistiku, – taip pat kaip patikėti, kad Žana d’Ark iš tiesų girdėjo balsus ar kad šventojo Jono apreiškimai buvo „tikri“ tos neramios sielos išgyvenimai, – įmanoma tik atsiribojus nuo siekio patikėti, kad tą dieną, atsidūrę greta islamo pranašo ant Hiros kalno, arkangelą būtų regėję ir pašaliniai. Apreiškimą reikėjo suvokti kaip vidinį, subjektyvų įvykį, ne objektyvią tikrovę, o apraiškos tekstą tyrinėti kaip bet kurį kitą tekstą, naudojantis kritinėmis, literatūrinėmis, istorinėmis, psichologinėmis, lingvistinėmis ir sociologinėmis priemonėmis. Trumpai tariant, šį tekstą reikėjo laikyti žmogiškuoju artefaktu ir dėl to, kaip būdinga visiems artefaktams, neapsaugotu nuo žmogiškųjų klaidų ir trūkumų. Kaip daugeliui žinoma, amerikiečių kritikas Randallas Jarrellas romaną apibrėžė kaip „didelės apimties ydingą raštą“. Anisas Rushdie manėsi suprantąs, kuo ydingas yra Koranas; jame vietomis buvo painiavos.
Salman Rushdie. Džozefas Antonas: romanas. Iš anglų k. vertė Albinas Šorys, V.: Baltos lankos, 2014.
