Pripažindami Kaziui Borutai reikšmingą vietą lietuvių literatūroje, vis dėlto kartais primirštame, kad Boruta toli gražu ne visus savo talento grūdus subėrė į Baltaragio malūną. Gyva ir nerami jo kūrybinė dvasia išsišakojo po liaudies pasakas rinkiniuose Dangus griūva ir Jurgio Paketurio klajonės, nukrypo į romaną, kur surado skaudžių Medinių stebuklų ir jau pokariniam laikotarpy pasistatė socialistinio režimo Sunkius paminklus. Boruta išvertė nemaža Šekspyro (Shakespeare'o), Šilerio (Schillerio), Ibseno (Ibseno) ir kitų autorių veikalų, nors yra skaitytojų, kurie jį geriausiai prisimena kaip A. Tolstojaus gana vidutiniško romano Petras I vertėją. Galbūt mažiausiai išliekančio atgarsio susilaukė Borutos poezija, nors joje atsispindi toks pat nenuoramos talentas, ta pati turtinga vaizduotė kaip ir kituose jo veikaluose. Užtat reikia sveikinti „Vagos“ leidyklą, 1970 m. išleidusią daugmaž pilną Borutos eilėraščių rinkinį, pavadintą Neramūs arimai, ir tuo suteikusią galimybę tiek Lietuvos, tiek ir išeivijos skaitytojui pažvelgti į jo poezijos palikimą iš šios dienos perspektyvos.

     Borutos santykis su skaitytoju kaip ir visas jo gyvenimas dažnai buvo paženklintas nusivylimu. Rašydamas su beatodairišku angažavimusi žmogui, už kiekvieną žodį brangiai mokėdamas širdies krauju, jis sunkiai ieškojo platesnės skaitančios publikos, kuri priimtų tą jo žodį net ir veltui, kaip dovaną. Borutos didžiausia meilė ir pasiaukojimas ‒ idealus skaitytojas ‒ sveikas ir stiprus kaimo bernas, savo paprastume vis dėlto sugebantis giliai pajausti rašytinę poeziją, mokantis audringai, svajingai, poetiškai mylėti savo žemę, kupinas gaivalingos katastrofiškos neapykantos išnaudotojui ‒ buržujui miestui, ‒ toks bernas iš tiesų buvo daugiau išgalvotas negu tikras žmogus, greičiau tik centrinis poetiškas įvaizdis, pats buvo tik Borutos žodis, o ne gyvenimo tikrovė, kurią ilgimasi žodžiu pasiekti.

     Norėdamas tam įsivaizduotam bernui sakyti jo šiurkščią, aiškią tiesą, manydamas, kad poezija ir tiesa yra iš esmės tas pats dalykas, Boruta atsižadėjo to, kas tada būtų poezijoj melas, būtent: išviršinio grožio, sklandumo, rafinuotų metaforų, lankstumo, muzikalumo, klasiškų eilėdaros formų ‒ viso to, kas jaudintų išprususio miestelėno širdį. Jau gana vėlai ‒ po 1955 m. ‒ nedaug tepasimokęs iš savo ankstesnių sunkumų ieškant skaitytojo (Boruta buvo nepamokomas žmogus), jisai šitaip išreiškė savo poetinį credo:

    

     Daug laiko sugaišau, kol sužinojau,

     kad eilėraščiui visai nereikia

     nepaprastų sąskambių ir žodžių,

     o reikia tik paprasčiausios tiesos iš tikros

     širdies į širdį kalbos.

    

     To visiškai su kaupu užtenka,

     kad eilėraštis amžius gyventų.

    

     (Neramūs arimai, p. 205)

    

     Per tą vadinamąją paprastą tiesą jis prarado ne tik bukapročius buržujus, kuriems, anot Radausko, „arbata stipri, o muzika švelni patinka“, bet ir poezijai palankius skaitytojus, užaugusius Maironio, Putino, Sruogos, Aisčio, Brazdžionio, Miškinio tradicijose, suvokusias jų „ornamentuotą kalbą“ kaip poetinę kalbą apskritai. Borutos nelaimei, jo eilėraščiai reikalauja plataus poetines kalbos ribų supratimo ir tuo pat metu atidaus susikaupimo prie atskirų detalių. Jie taip pat reikalauja didelės tolerancijos jo politinėms aistroms, išreikštoms agresyvia, jokių kompromisų nežinančia kalba. Kantrybės čia reikia mokytis pradedant nuo supratimo, kad Borutos revoliucinė retorika kyla ne iš kokios nors ribotos marksistinės, socialistinės pasaulėžiūros, bet iš gilios ir skausmingos meilės žmogui, kad tai iš tiesų ne politika, bet didelis šauksmas prie nukryžiuoto žmogaus. Apsišarvavę atidumu, plačia tolerancija Borutos aistrai ir žodžiui ir retkarčiais tiesiog šventa kantrybe, galime pradėti atsargiai skinti dygius jo poezijos vaisius, kurie tada už viską atlygina savo paslėptu brandžiu saldumu.

     Boruta pradėjo savo eiles spausdinti nuo 1925 m. nedidelėmis knygelėmis, kurių į 223 Neramių arimų puslapius sutilpo ištisos devynios. Kiekviena jų išreiškia vis kitokį jo kūrybos aspektą, ir nors jas visas jungia nenutrūkstanti skausmingos, maištingos meilės žmogui gija, nėra nė vieno atskiro rinkinio, kuris visiškai atstovautų visoms jo poezijos savybėms. Užtat tenka bent į kelias pirmąsias knygutes pažvelgti chronologine tvarka, kaip į Borutos poetinės brandos etapus.

     1961-1962 m. sudarytame viso savo amžiaus eilių ir poemų rinktinės plane Boruta pirmąją knygą, apimančią eilėraščius nuo 1921 iki 1926 m., taip apibūdino: „Jaunystės nerimavimai, ieškojimai, meilės ir gamtos motyvai“ (p. 404). Jeigu kalbėtume apie poezijos turinį kaip dalyką, atskiriamą nuo formos, tai prie šito paties Borutos aprašymo nedaug kas liktų ir pridėti. Poetas linksmai šūkauja, kad „Ali-alio! Pavasaris!“, jis žada „bristi pievas pabare / savo laimės pažiūrėti“, ir garsiai skelbia:

    

     Einu gyvent beprotiškai pašėlęs:

     rankas ištiesęs mylimai,

     iškėlęs vėtrai vėliavas (p. 21).

    

     Vėjas, arba, kaip Boruta vadina, „viesula“, siejasi su nerimu, meile ir bundančia maištinga revoliucine dvasia kaip išliekančios sąvokų ir įvaizdžių gijos, kurios nusitęsia ir per vėlesnius rinkinius. Tačiau poetu Boruta tampa, kada šie įvaizdžiai siedamiesi su eilėraščių ritmu ir sąskambiais sukuria gilesnę, tiesiogiai neišsakytą semantinę plotmę, tą tikrąjį „turinį“, kurio buvimą parašytieji žodžiai tik nurodo kaip gairės. Šį „antrąjį tekstą“ Boruta pirmiausia kuria iš garsų sąskambių, sudarydamas savotišką „semantinį lauką“ apie vienodai ar panašiai skambančių žodžių grupes. Tų antrinių prasmių savitarpis santykiavimas ir įtaigoja tartum paslėptą eilėraščių „kalbą“ turinį. Pavyzdžiui, posmelyje:

    

     Laisvo vėjo valia drumstis.

     Žalio šilo ‒ gausti:

     Tai ir man negali niekas

     gausti, drumst uždrausti (p. 20).

    

     Tiesioginėj plotmėj žodis „valia“ sieja vėją su žodžiu „drumstis“, o šilą ‒ su žodžiu „gausti“, tuo lyg paskirdamas kiekvienam savo funkciją. Jo herojus ‒ pats poetas. Per negatyvų valios, laisvės atitikmenį „negali niekas uždrausti“ jisai paskelbia savo teisę į vėjo ir į šilo laisvę, sujungdamas abiejų funkcijas savyje. Tačiau tai išreiškiantys trys paskutinės eilutės žodžiai turi ir specialų garsinį santykį: gausti skamba kaip drausti, išskyrus dvibalsį au. Daliniais garsų pasikartojimais visi trys žodžiai susipina į artimą prasminį santykį, kuriame sąvoka „uždrausti“ atrodo lyg natūrali „gaudimo“ ir „drumstimo“ pasekmė. Sakyti, kad niekas negali drausti, tada pasidaro tolygu maištui, protestui, prieš garsų sąskambiuose pasireiškusią, tartum neišvengiamą dalykų santvarką ‒ pro nekaltą gamtovaizdj prasišviečia paties Borutos maištinga, audringa dvasia.

     Eilutė „gausti, drumst uždrausti“ yra simetriškai išdėstyto garsų sąskambio pavyzdys, kurį galime vadinti „vidiniu rimu“. Boruta vidiniais rimais moka žaisti ir subtiliau. Štai eilėraštis „Dienojant“:

    

     Dienojant veršiai pievose bliauna.

     Taip žalia, kad akį net veria.

     Dobilai, žolės ir vasarop vasarojus

     sprogdami iš žemės želia.

     Klampoja buliai dobilų žalių,

     vos pradėjusių rausti, ragauti.

     Per vasarojų veršiai patraukė

     paskui baubiantį žalą jautį.

     Pliaukši piemuo sieksnio papliauška:

    

     Rinkitės, veršiai ir buliai, į krūvą! ne savo

     gerkle tarp pievų šaukia, nes žemę užliejo žalia

     pavasario jūra (p. 23).

    

     „Dienojant“, „pievose“, užimdami pirmą ir trečią poziciją pirmoje eilutėje, apytikriai rimuoja, tuo maždaug suartėdami ir savo prasmėmis. „Veršiai“ ir „bliauna“ antroj ir ketvirtoj pozicijoj yra čia savo prasminėmis funkcijomis artimi žodžiai, taigi jie tarp savęs išlaiko savotišką „semantinį“, nors ne garsinį, rimą. Antroje eilutėje žodis „žalia“ įveda spalvą ir naują garsinę temą, o „veria“ perima skiemenį „ver“ iš pirmos eilutės. Taip tarp žodžio „veršis“ ir to, kas „akį veria“, užsimezga atskiras ryšys, šalia to, kas tiesiogiai išsakyta: „taip žalia, kad akį veria“. Įdomu pastebėti, ko Boruta siekia: normalioj kalboj santykis tarp garso ir prasmės yra visiškai arbitrarinis, mūsų nepasirinktas, bet mums vis vien absoliučiai privalomas. O Boruta poetiškoj kalboj ieško santykių tarp garso ir prasmės, kurie peržengtų ribą to, kas arbitrariai privaloma ir sudarytų galimybę dar kitą garsų-prasmių santykiavimą laisvai pasirinkti, taip suorganizuoti, kad jie įgytų viename specialiame eilėraščio vienete savo pačių atskirą absoliutų privalomumą.

     Trečioji eilutė dalijasi į dvi puses, iš kurių pirmoji, „Dobilai“, „žolės“, rimuoja savo prasme, o antroji ‒ „vasarop, vasarojus“ ‒ ir prasme, ir garsais. Galima pridėti, kad skiemenys „vasar“ sudaro tam tikrą garsų „veršiai“, „veria“ variantą, o „žolės“ atitinka „žalią“. Pridėjus ketvirtąją eilutę, matome tematinę grandį: „žalia“ ir „žolės“, „iš žemės“, „želia“, savo semantika artimą pirmosios eilutės įvaizdžiui „dienojant pievose“. Tolesnė eilutė „klampoja buliai dobilų žalių“ sujungia „veršio“ temą su „žolės“ tema ir suteikia jai specialų jausminį atspalvį per aliteracijų žaidimą: (k)lam‒ (b)ul... (d)obil ‒ (ž)al, tartum kažkur už žodžių prasmių girdėtųsi kažkokia melodija, gal kaip iš piemens dūdelės. Pradeda ryškėti, kad Boruta stengiasi taupyti žodžius, ribotis tais, kurie savo prasmėmis ir garsų pasikartojimais bei tų pasikartojimų variantais yra viens kitam kažkaip aiškiau ar paslaptingiau giminingi. Tačiau ši „giminystė“ egzistuoja išimtinai tik šitame eilėrašty ir ne tiek kaip faktas, o daugiau kaip viliojanti galimybė, ir ji kyla iš specialiai apmastytos eilėraščio struktūros. Interpretacijos kalba šios giminystes neaprašysi, nes kas įmanoma kitaip išreikšti drauge ir nebepriklauso specialiai poezijos kalbai, taigi poetiškos tiesos atžvilgiu yra melas. Čia prisimena Jono Aisčio skundas: „žodis ‒ žiedas, pumpure nuvytęs, / Jis numiršta į pasaulį pakeliui“. Boruta kaip tik žūtbūt ryžtasi tą vidinę žodžių tiesą išlaikyti ir perduoti, melu nepavertusią. Jis suvokia, kad tam reikia pasikliauti ne tiek pačiais žodžiais, kiek tuo, kas neišsakyta, tarp jų laikosi, kaip magnetinis laukas. Tai padaryti Borutai įmanoma ne dėl eilėraščio ornamentikos, bet dėl jo architektonikos: pasikartojimų sistemos eilėraštyje Borutai turi ne pagražinamąją, bet semantinę funkciją. Poetiška kalba susidaro santykiaujant garsų struktūroms, o ne dėl iškilių „poetiškų“ posakių. Toks specialus poetiškumas neatsiveria be kruopštaus skaitymo ir be tam tikro atsipratinimo nuo to, ką poezijoj būtume įpratę vadinti „grožiu“ ir „idėja“.

     Kitoje Borutos knygoje Dainos apie svyruojančius gluosnius garsų sąskambiai ne taip metasi į akį ne todėl, kad jų rolė eilėraščių architektonikoj būtų sumažėjus, bet todėl, kad pagrindinis skaitytojo dėmesys nukrypsta į dinamišką naujų įvaizdžių, naujų išgyvenimų antplūdį. Pats Boruta iš 1961 m. perspektyvos šią knygą apibūdino palyginti gana švelniai: „Susidūrimai su prieštaravimais tarp senojo kaimo ir naujosios kapitalistinės Lietuvos, klaidžiojimai ir ieškojimai“ (p. 404). Iš tiesų tiksliau butų kalbėti apie tragiškus konfliktus, tiesiog katastrofas negu apie „susidūrimus“, nes Boruta savo eilėraščiuose iš tikrųjų ne tiek mums rodo istorinį „senąjį kaimą“ ir „kapitalistinę Lietuvą“, kiek savo paties aistringą, tragišką sielą. Užtat poetiniai kaimo ir miesto modeliai poetui išauga iki hiperbolės ir užsikrauna gilių emocinių išgyvenimų naštą, tuo tapdami Borutos dvasios matmenis atitinkančiais žodiniais pasauliais. Kaimas ir miestas susikerta tiesiog savo poetiniais įvaizdžiais ‒ perėjimas iš vieno į kitą yra tolygus nepaprastai skausmingam procesui, kurio metu kaimą aprašantieji vaizdai ir palyginimai, metaforos, pasilikdami savimi, turi vis dėlto persiimti miestui atstovaujančiomis prasmėmis. Tai kova tarp žodžių šviesos ir tamsos, tarp gyvo kūno ir geležies, tarp idilijos ir pragaro vartų. Struktūrinis šio konflikto išsivystymas maždaug toks: kaimo įvaizdžiai (šiaudinė pastogė, gluosniai, karvės) poeto ar jo antrininko, kaimo berno, apsisprendimu vykti į miestą laimės ieškoti išstatomi negailestingam ir nenugalimam geležiniam miesto vėjui, kuris sunaikins gimtąją sodybą ir tikriausiai patį berną. Autoriška to berno pusė atgailoja ir apverkia savo būsimą ar jau įvykusį žlugimą, o „berniškoji“ ‒ įžūliai laikosi prieš miestą, grasina jį nugalėti, tapti plieniniu žmogum ‒ proletaru, išlaikiusiu tyrą kaimišką širdį. Kaimo naikinimas vyksta jam atstovaujančių vertybių‒ įvaizdžių transformacija į geležį ir cementą. Vietoj sodžiaus dainų ‒ geležinis miesto giesmynas, vietoj senos kaimo burtų išminties ‒ miesto kaminai, „mūriniai raganiai“, tarp kurių „aš prikaltas būsiu“. Senoji geležinio vilko legenda įsiprasmina ironiškai: tai miestas, pats tas vilkas, ryja žmonių kūnus ir sielas. Kaimo girios tampa miesto kaminais ‒ betono giriomis, geležinėmis giriomis; miesto gatvėmis trankosi automobiliai ‒ geležiniai buliai. Kovos rezultatas ‒ arba visa ta geležim virtusi miesto grasa sutriuškins neišsigimusio kaimo berno sielą, arba jisai, nenugalėtas, persiims to plieno kietumu ir taps nugalėtoju ‒ revoliucionierium. Eilėraščių nuotaika apskritai svyra pesimistinėn pusėn: poeto „aš“ sugretinamas su miesto sunaikintomis figūromis: pastipęs gatvėj arklys, paklydusi tarp miesto suodžių kaimo varna, savo jėgas ir jaunystę praradusi dainininkė Čigonė, galop suniekinta skersgatvių prostitutė. Eilėraščiuose pradeda skambėti gaili melancholiška gaida, primenanti sentimentalius rusų poeto-kaimiečio Jesenino verkšlenimus: čigonės, gitaros, girtavimas. Tačiau Boruta toli pranoksta Jeseniną savo dvasios vyriškumu, sugebėjimu tuoj atgauti dvasios kietumą, pasiryžimą, šventą pasipiktinimą, tą didžiąją rūstybės šviesą. Labai gerai Borutos charakterį išreiškia ši ištrauka iš Naktovidžio žvaigždžių rinkinio:

    

     Per naktį ašaras pats savo gėriau ir

     gerdamas dūmojau, o, rytui auštant,

     blaivas atsistojau ir sau tariau:

     ‒ Tu savo sielvarto laše ne paskandinsi,

     tik pats kaip lašas jūroj dingsi

     Tai prablaivėk ir eik,

     tai su visu pasauliu pakalbėti reik... (p. 184).

    

     Užtat Borutos eilėraščiai šiame rinkiny labiau primena kairiuosius vėlyvų trečio ir ketvirto dešimtmečio Vakarų rašytojus, pasaulinio karo sukrėstus ir ekonominės pasaulio krizės užrūstintus. Daugiau emocinis ir energingas negu Upton Sinclair (Apton Sinkler), laisvas nuo Hemingway (Hemingvej) narciziško pozavimo Boruta savo konfliktų aštrumu, savo pykčio grynumu daugiau primena Federico Garcia Lorca (Federiko Garsija Lorka), o dar daugiau ‒ piktus ir žmogų mylinčius pokario vokiečius kaip grafikę Kathe Kollwitz (Kete Kolvits). Pavyzdžiui, eilėraštyje „Daina apie gatvių mylimąją“ Boruta, skaudžiai užgautas miesčioniškų žmogaus išniekinimo vaizdų, pratrūksta šventu ir šventvagišku pykčiu prieš visa tai leidžiančią visuomenės santvarką:

    

     Prakeikiu aš jūsų biržas ir rinkas,

     bažnyčią, moralę ir visą paguodą.

     Negaila man būtų viską išsprogdinti,

     kur meilę

     ir kūną, ir sielą parduoda (p. 43).

    

     Po Borutos mūsų poezijai reikėjo laukti iki pat Algimanto Mackaus, kol ir vėl sušvito savaip panaši ir, žinoma, savaip kitokia, rūstybės šviesa. Kitaip sakant, Borutos asmeny turėjome ir ankstyvesniąją neornamentuotos kalbos generaciją. Galbūt kiekvienas laikotarpis ją turi. Ir ta jos kalba visuomet būna „ornamentuota“ ‒ daugialypė ir daugiaprasmė, nes meno kalba iš tiesų kitokia ir negali būti, kad ir ko siektų pats autorius. Paimkime Borutos eilėraščio „Laiškai iš kaimo“ ištrauką:

    

     O vakar brolis rašė laišką.

     Taip mielas raštas to, kurio ranka lengviau

     nuvaldo žagrę, negu plunksną.

     Kreivų raidžių eilė kaip kaminas,

     plačiai pravėrus burną, žaliųjų

     dūmų kamuoliais į vakaro

     sutemusią palėpę rūksta.

     Rašo jis:

     ‒ Jau suvertė pavasariui ant strėnų pirmą riebią vagą,

     pūdymų pašonėse putoti taškosi upokšniai,

     žalias kaimas pučia maištui ragą,

     ir pavasariniai vėjai pro pakraiges šniokščia (p. 46).

    

     Jau viduramžių riteriai didžiuodavosi tuo, kad nemoka rašyti. Romantiškoj literatūroj, pavyzdžiui, Walter Scott (Valter Skot) romanuose, šitokj neraštingumą apgaubia savotiško pranašumo aureolė. Kilnusis veiksmo ir kovos žmogus su panieka žiūri į susikūprinusius rašeivas, perrašinėjančius kažkokį ten, galbūt Aristotelį. Laikai mainėsi, užaugo artojo ir proletaro išdidumas, ir literatūroje jis paveldėjo riterišką veiksmo ir žygio dvasią, o niekingais plunksnagraužiais dabar jau tapo raštinės žiurkės, engėjų klasės tarnai, kartu su tokiais poetais, kurie anot Borutos, kalba „balsu uždususiu, / kada reikalingas / skambus / ir smarkus / berniškas žodis“ (p. 77). Borutos džiaugsmas atpažįstant savo brolį ir savo dvasios brolį žmoguje, kuris tiesesnę vagą išvaro arimuose negu popieriuje, taigi nėra taip jau tiesmukai paprastas, o turi savo istoriją civilizacijos ir poezijos tradicijoj. Jos rėmuose šis kreivas brolio raštas išeina iš popierinės įvaizdžių plotmės ir įsirikiuoja į tikrovės: dirvos vaga, kaminų eilės, darbininkų gretos, revoliucija, eisena į šviesią ateitį. „Žalieji dūmai“ šitam kontekste išreiškia metaforinį kontrastą su juodaisiais fabrikų dūmais mieste ir kartu įgyja sudėtingą simbolinę funkciją. Paties brolio cituojami žodžiai, pilni sodrios gamtos, gyvybės, nerimo ir vėjo, savo turtingais garsų sąskambiais imituojantys pavasario aistringą šnibždėjimą, yra tartum metaforos „žali dūmai“ išvystymas ir išplėtojimas. Kontrastas tampa dar ryškesnis, kada šias eilutes skaitome juodo, geležinio, žmogėdriško miesto vaizdų fone. Galop paaiškėja, kad išdidusis mažaraštis, o ir pats jį sukūręs Boruta, iš tiesų labai gerai išmano rašyti.

     Kartais norisi galvoti, kad kaip tik šiame talente likti poetu vaizduojant berną ir glūdi visa Borutos laimė ir nelaimė. Nelaimė, nes būti poetu jau savaime reiškia negalėti niekados pasakyti „paprasčiausios tiesos“ ‒ bet kuri meno kalba išsakoma tiesa visuomet yra sąlyginė ir sudėtinga. Borutos „nepoetiškas“ štilius gražiai telpa plačiojoj poezijos tradicijos srovėj kaip vienas iš jos „minusinių variantų“. Išsivadavimo nėra ‒ poetas visuomet lieka pats savo žodžių kalinys. O laimė ‒ galbūt ta, kad savo maištingais bandymais Boruta norom nenorom praturtino lietuvių poezijos žodyną ir praplatino jos išraiškos ‒ tikrovės transformacijų ‒ galimybes.

     Rinkinys Dainos apie svyruojančius gluosnius prasideda eilutėmis:

    

     Gluosniai! Gluosniai! Apie jus dainuosiu,

     apie jus!

     Gal ir aš rytoj svyruosiu,

     vėjas kur papūs (p. 31).

    

     Savo įžanginiame žodyje į Neramius arimus Juozas Baltušis porina, kad tie žodžiai esą išraiška Borutos „ilgamečio nepajėgumo subrandinti savyje aiškias ir tvirtas idėjines pozicijas“, taigi Boruta svyravo, kaip gluosnis ar švendrė, kur papūtė vėjas. Baltušiui reikėjo atidžiau skaityti, ir jis būtų tame gluosnių įvaizdyje pamatęs ne bevalio idėjinio silpnumo išraišką, o kaip tik priešingai ‒ tamsaus ir fatališko pasiryžimo žūti už vidinę savo tiesą. Raktas į tą svyruojančio gluosnio „mįslę“ glūdi vėliau rinkiny, eilėraštyje „Paskutinė išpažintis“:

    

     Didžioji nuodėmė nebus man atleista, ir

     atleidimo gal aš nemaldausiu.

     Vis tiek, ar virvė, ar kulka, o

     galą gausiu.

     Raudos manęs papieviai, ir gailiai

     verks po kryžiumi mama, bet man

     ‒ tikram bedieviui ‒ kryžiuotis jokia

     naujiena.

     Nebus juk paslaptis, kad aš -

     ant kryžkelių atstoju Kristų... (p. 48)

    

     Tėviškės svyruojantys gluosniai ir vėjų siūbuojamas pakaruoklis, šventi šalikelės kryžiai ir nukryžiuotas žmonijos atpirkėjas, revoliucijos pranašas poetas-bernas čia susijungia į skaudžiai ironišką, aukštos emocinės įtampos poetinį simbolį. Trečioji Borutos knyga Kryžių Lietuva kaip ir išvysto šį simbolį į ištisą kryžių ‒ kartuvių motyvą, apie kurį kaupiasi knygos tematika ‒ darbo žmonių skriaudos, jų maištas, jų katastrofiška kančia. Pirmajam rinkinio eilėrašty tema nusakoma šitaip:

    

     Ant dūšios gėlos tiek. O veide

     sielvarto,

     kad kryžiai kryžkelėse keikias,

     žiūrėdami į kartuvių vartus.

    

     Tie kryžiai ‒ Lietuva,

     Tie vartai ‒ Lietuva.

     O Lietuva ‒ tai mano tėviškė (p. 53).

    

     Knygoje surinkti eilėraščiai apima tarpą nuo 1926 iki 1929 m. ‒ neramų laikotarpį Lietuvos istorijoj, su gruodžio 17-os perversmu, su riaušėmis ir bruzdėjimais Suvalkijoj, Tauragėj ir kitur. Į visa tai Boruta ir atsiliepia ‒ jo kaimo bernas dabar beviltiškai gina savo tėviškę nuo kapitalistų. Čia ir vėl Borutos angažavimasis, pasipiktinimas sukuria Lietuvos kančių hiperbolišką paveikslą. Štai Tauragės pučo dalyviai, pavirtę į masinę nukankintųjų eiseną:

    

     Tais vieškeliais nakčia ir dieną

     kalėjiman žemaičius varė.

     Dūzgimas pančių verkė ant rugienų

     nuo Tauragės iki Žagarės.

    

     Dūzgimas pančių ant žemaičių rankų,

     dūzgimas pančių ant žemaičių kojų.

     Už ką? Kodėl? Krūtinėj širdys trankos, ir

     akys žvelgia drąsiai į rytojų (p. 55).

    

     Eilėraštis „Liūdna pasaka“, savo pavadinimu atsišaukiantis Jonui Biliūnui, sujungia liaudies pasakų ir dainų motyvus liaudies dukrai ‒ kankinei aprašyti:

    

     Langas kryžiuotas, prie vartų sargai su

     šautuvais sergėjo jąją.

     Prisiminė man užkerėti vaizdai,

     pasaka su karalaite gražiąja.

    

     Sustojau. Tylu. Tik mėnulio ranka

     blizga kalėjimo lange.

     Tai mėnuo tėvelis padangių lanka

     atėjo lankyti dukterį brangią.

    

     Žvaigždės seselės sustojo ratu,

     vainiką jos galvai nupynė.

     Langas kryžiuotas. Lange klaiku.

     Kalėjime rauda mano tėvynė (p. 59).

    

     Abu rinkiniai ‒ ir Dainos apie svyruojančius gluosnius, ir Kryžių Lietuva, taip pat ir vėlesnės knygos turi nemaža pavyzdžių Borutos palinkimo iš trumpų eilėraščių pereiti į ilgesnį pasakojimą, su personažais ir fabula, tartum prozoje. Laisvam Borutos eiliavimui tai labai tinka, nes kalbos ritmas ir kūrinio architektonika, sąlygoti vidinių jausmų, čia palengva atsiskleidžia prieš skaitytoją, persunkia jo sąmonę taip, kad eilės, iš pradžių gal atrodžiusios sausos, prozaiškos, pradeda pulsuoti kaip gyvas organizmas, skambėti kaip daina. Kryžių Lietuvoj šitokie pasakojamieji eilėraščiai (jie per trumpi, kad juos būtų galima vadinti poemomis) ypač primena dainas dar ir todėl, kad juose būna įpinti liaudies dainų ir pasakų motyvai. Eilėraštyje „Artojų maištas“, kuris iš tiesų yra alegorija-baladė apie baudžiauninkų sukilimą, rašyta viena akim žiūrint į Nepriklausomos Lietuvos situaciją, randame tokius posmus:

    

     Vai dalis dalele

     vargdienių artojų,

     kodėl juodo vargo

     niekad neužstoji?

    

     Saulė pasinėrė ir už

     skliautų dingo.

     Žemė motinėlė ašarom

     užspringo (p. 62).

    

     Nuo baudžiavos laikų tematikos Boruta pereina į praeities legendą-sakmę. Kryžių Lietuvoj yra eiliuotas žemaičių padavimas apie bokšte uždarytos saulės išvadavimą, o kitam rinkiny Kryžkelė prieš audrą ‒ sakmė apie senovės jotvingius, žuvusius beviltiškoj kovoj. Vienas iš tų jotvingių vadų, pasirodo, besąs „baisus karžygys Boruta“, mūsų poeto prosenelis. Šios didvyriškos praeities legendos turi savo atitikmenį rinkiny Sudužusių laivų skeveldros, kur eilėraštis „Gjoa“ pasakoja apie Roald Amundsen sėkmingą žygį į šiaurės ašigalį. Borutai ypač patinka, kad Amundsenas išplaukė slapčia naktį, per audrą, palikęs visus buržujus kreditorius bejėgiškai trypti ant kranto. Kitos baladės irgi pabrėžia prispaustųjų, engiamųjų tikrąsias ar išsvajotas pergales prieš juos užgriuvusias jėgas. Bendra orientacija į didvyrišką žygį, maištą, prispaustųjų pergalę šiek tiek plačiau atskleidžia Borutos „idėjinį pasaulį“ ir parodo jį ne siaurą marksistą, bet greičiau iškilų, tragiškai ir naiviai idealistišką, karštai mylinčios širdies žmogų, dramatiškai iškėlusį ranką prieš likimą, tartum tai būtų kokio XIX a. romantiko parašytoje graikų tragedijoj. Pats Boruta kartais skundėsi, kad jo „dalelė“ eilėraščiais užvertė kelią „sugrįžt atgalios kaiman“, o kartais gi reikalavo, kad eilėraščio vertė būtų nulemta jo socialinės, revoliucinės funkcijos. Savo bekompromisinę dvasią Boruta kartą pats aprašė su patraukliu naivumu: „Kaktomušiais per gyvenimą ėjau, už viską širdim mokėjau, tokius ir eilėraščius iš širdies rašiau...“ (p. 405). Pakilesniu tonu savo pašaukimą jis apibūdino eilėrašty „Gyvojo žodžio paminklas“ rinkinyje Naktovidžio žvaigždės. Mesdamas užuominą į garsiąją Horacijaus odę „Exegi monumentum“, Boruta rašo:

    

     Man gyvo žodžio niekas neatstos, ir

     nieks perskirti negali mudu.

     Neatiduočiau nei vienos dienos

     už būsimąjį bronzos šimtą pūdų.

    

     Bet viską atiduočiau ‒ gyvenimą ir mirtį, kad

     gyvo žodžio grožį galėčiau taip eilėraščiuos

     supinti, kad jis kaip marmuras sustingtų ir

     suspindėtų kaip mūs kančių vainikas.

    

     Tada nereiktų man kitų paminklų, nes gyvas

     žodis už mane prabiltų.

     Todėl ir noriu širdies krauju nupinti tėvynei

     savo ir žmonijai visai iš savo ilgesio ir jos

     kančių nevystantį gyvų gėlių vainiką.

     Tik toks paminklas poetui atitinka (p. 200).

    

     Po Kryžių Lietuvos Boruta pynė ir toliau tą savo vainiką daugelyje rinkinių: Vėjas iš Baltijos (1927­-1930 metų eilėraščiai) išreiškia pasigėrėjimą Skandinavijos demokratija ir užuojautą latviams, nes šie irgi, kaip ir lietuviai, yra savųjų buržujų engiami:

    

     Kas dieną veža kuršiai ir latgaliai prakaito

     vežimus į Ryga.

     Rygoj viešpatauja biržos sauvalė, ‒ parsiveža

     pusbonkį ir špygą (p. 90).

    

     Rinkiniai Obelis iš Sūduvos sodo, Kryžkelė prieš audrą ir Naktovidžio žvaigždės toliau vysto jau dabar nusistovėjusią tematiką ir poetines priemones. Borutos atveju sunku kalbėti apie jo kūrybos progresą arba, iš kitos pusės, apie stagnaciją, „išsirašymą“, nes iš tiesų poezija nebuvo jo gyvenimo centrinė ašis ‒ jis buvo literatas, bet ne profesionalas tuo atžvilgiu, kad poezijos kaip tokios, kaip sau dalyko tobulinimas jam būtų pats pagrindinis tikslas. Galima net sakyti, kad rašytas žodis nebuvo jam net ir priemonė kokiems kitiems tikslams pasiekti, bet greičiau tik savotiška neišvengiamybė ‒ vienintelis būdas būti savimi. Kada, bolševikų teroro priblokštas, jis dešimčiai metų nutilo, tai tuo laiku kaip ir nustojo būti Boruta, laikinai tarytum apmirė.

     Paskutinis jo rinkinys Amžina gyvenimo daina, apimantis eilėraščius nuo 1955 iki 1961 m., aiškiai rodo, kad Boruta nė kiek nenustojo savo talento ‒ gal net atvirkščiai, jo eilių paslėptas melodingumas, gilus lyriškas jausmas sušvelnėjo ir subrendo kaip sodo vaisius, persunktas savotiška iškankinto žmogaus melancholija ir meile. Pamokytas, kaip sovietų rojuje gyvenama, Boruta nustojo savo agresyvumo, jo rūstybės šviesa pritemo, ir savo meilę žmogui jis dabar sudėjo į atidų gyvenimo detalių apmąstymą, į vėsų džiaugsmą, žiūrint į atstatomą kraštą ir į susimąsčiusį savęs ir savo gyvenimo vertybių pervertinimą. Štai kaip Boruta atidžiai stebi kuklų kaimo buities simbolį:

    

     Štai paprasta sena lietuviška verpstelė, bet

     kiek ji man širdy atsiminimų kelia.

    

     Vingriu raštu kukliai išdrožinėta,

     kiek meilės čia ir kiek širdies sudėta!

    

     Pro lapelius ramunių skleidžiasi saulutė,

     kaip šypsena senos, geros močiutės.

    

     O pakraštėliai vingiais išrantyti,

     lyg vargų vargeliais būtų išrašyti (p. 206).

    

     O socialistinės statybos susilaukia tokio pasveikinimo:

    

     Antai Antakalnio pušynų ūkana

     iš tolo žvalgosi nustebusi,

     ko taip anksti -

     pro ryto rūką -

     Neries pakrantėm

     gervių pulkas keliasi? -

     Kranai naujų statybų kyla... (p. 202-203).

    

     Galų gale eilėraštyje „Atviras žodis savo bendraamžiui“ Boruta tartum pateikia savotišką apologia pro vita sua. Iš vienos pusės, jis ten kaltina save ir savąją kartą visur pasaulyje už tai, kad leidosi despotų ir melagingų pranašų suvedžiojami į kruviną pasaulinį karą, kad leido despotams žmogų paversti beteisiu gyvuliu ir kad neišsaugojo „švento pasipiktinimo žaibo ugnies“. Iš kitos pusės, Boruta atskleidžia savo giliausią motyvaciją, kodėl jis buvo revoliucionierium gyvenime; kad visos tautos:

    

     ...galėtų visoje žemėje gražiai kaip

     savo tėviškėj gyventi.

    

     Todėl aš buvau ir būsiu su visais, kurie

     kovoja už žmogaus šventą teisę būti

     žmogum, tikru gyvenimo kūrėju, o ne

     tuo dvikoju vergu, kuris nužemintai

     galvą lenkia, ar tuo bepročiu kenkėju,

     kuris visko neapkenčia,

     pats sau ir visai žmonijai kenkia (p. 222-223).

    

     Toks Boruta poetas ir įeis į mūsų rašyto žodžio istoriją: didelio talento, didelės meilės, šviesios rūstybės tragiškas žmogus.

    

     Rimvydas Šilbajoris, Netekties ženklai, Vilnius: Vaga, 1992, p. 92-107.

 

    

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Genys 2 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guillaume Apollinaire 2 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilona Gražytė-Maziliauskienė 1 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 40 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Mečkauskas-Meškela 1 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 13 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 50 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1