tekstai.lt

Algimantas Liekis. Motiejaus Gustaičio kūrybinis palikimas (2009)

b_100_140_16777215_0___images_gustaitis_foto.jpg     XIX a. pab.-XX a. pr. daugelis lietu­vių, ypač dzūkų, pasisakiusių už tauti­nės nepriklausomos Lietuvos sukūrimą, svajojusių apie savo ir vaikų išsimoks­linimą, žinojo apie kunigą, mokytoją, poetą, mokslininką Motiejų Gustaitį. Gi­mė jis 1870 m. vasario 27 d. Kazimiero Gustaičio ir Elžbietos Bajoriūnaitės šei­moje, gyvenusioje Pajiesyje, Rokų kaime Aukštosios Panemunės valsčiuje. Šeimoje dar buvo vyresnis brolis Mykolas ir jaunesni – Kazimieras, Juozas bei sesuo Agota iš pamotės.

 

     1879 m. Motiejus su jaunesniu broliu Kazimieru pradėjo lankyti Aukštosios Panemunės pradžios mokyklą, kurią po poros metų baigę mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Čia tada mokytojavo lietu­vių tautinės savimonės žadintojai Petras Kriaučiūnas, Petras Arminas-Trupinėlis ir kiti. Jų dėka ir Motiejus pamilo lietu­vių kalbą, ėmė domėtis Lietuvos istorija.

     Baigęs penkias gimnazijos klases Motiejus įstojo į Seinų kunigų semina­riją, o šią baigęs 1893 m. buvo paskirtas Marijampolės vikaru. Po ketverių metų Gustaitis išvyko į Šveicariją studijuoti Friburgo universitete. Čia įsitraukė į lie­tuvių draugijos Rūta, vėliau pasivadinu­sios Lithuania, veiklą. Po metų Gustaitis perstojo į Regensburgo universitetą, jį baigęs 1899 m. vasarą persikėlė į Romos šv. Apolinaro universitetą studijuoti vie­šosios ir kanoninės teisės. Po poros me­tų studijų vėl grįžo į Friburgą baigti li­teratūros ir meno istorijos studijų. 1903 m. čia apgynė daktaro disertaciją apie Adomo Mickevičiaus poeziją.

     Po studijų grįžęs į Marijampolę bu­vo paskirtas berniukų gimnazijos kape­lionu ir tikybos mokytoju. Tuo metu gimnazijoje jau nebuvo tos lietuviškumo dvasios, kuri buvo juntama Gustaičiui mokantis – buvo išvykę mokytojai P. Kriaučiūnas, P. Arminas. Vyravo mo­kytojai rusai.

     Gustaitis stengėsi skatinti moksleivių lietuvybę per tikybos pamokas, savo pa­mokslais, pageidaujančius mokė lietuvių kalbos, buvo švietimo ir labdaros Žibu­rio draugijos steigimo Marijampolėje (1906 m.) vienas iniciatorių. Be to, Gus­taitis ėmė mokyti ir suaugusiuosius lie­tuvių kalbos, istorijos, geografijos, kitų dalykų, daug prisidėjo, kad būtų įsteig­ta katalikų darbininkų draugija, pradėti leisti periodiniai leidiniai Šaltinis, Žibu­rys ir kiti. Gustaičio pastangomis 1911 m. Marijampolėje įsteigta muzikos, literatū­ros ir meno draugija Gabija, pradėti or­ganizuoti muzikos, literatūros, dramos vakarai, svarbių datų paminėjimai.

     Visą laiką Gustaitis palaikė ryšius su dr. Jonu Basanavičiumi, rėmė ir pats platino draudžiamą lietuvių spaudą. Be­je, apie Basanavičių ir jo įkurtąją Aušrą Gustaitis parašė ir išleido knygelę J. Ba­sanavičius ir „Aušra“ (1927 m.).

     Tautiškai susipratusio jaunimo ugdy­mą Gustaitis laikė vienu svarbiausių in­teligento uždavinių. Ypač jis rūpinosi mokytų lietuvaičių ugdymu, nes lietu­viai valstiečiai buvo linkę leisti į moks­lus tik savo sūnus svajodami, kad jie taps kunigais, advokatais, gydytojais. Tačiau, anot Gustaičio, tie mokyti sūnūs, nerasdami mokytų lietuvaičių, į žmonas paimdavo lenkes, ruses ir greitai sulen­kėdavo, surusėdavo. Tad, kai tik buvo įsteigta Žiburio draugija, Gustaitis ėmė siūlyti steigti lietuvaitėms progimnaziją, kurioje būtų mokoma lietuvių kalba. 1907 m. rugsėjo 22 d. ši progimnazija Marijampolėje pradėjo darbą. Direkto­riumi be atlyginimo sutiko dirbti Gus­taitis. Tai buvo labai sunkios pareigos, nes reikėjo organizuoti ne tik mokymą, bet ir pasirūpinti lėšomis progimnazijai išlaikyti. Progimnazija buvo nedidelė, pirmaisiais metais joje mokėsi 39 lietu­vaitės, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą – 91. Tai lėmė ne tik nuolatinis lėšų sty­gius, bet ir tai, kad daugelis lietuvių valstiečių nesuprato, jog ir mergaitėms reikalingas mokslas. 1910 m. Gustaitis paskelbė 20 puslapių knygelę Marijam­polės Lietuvaičių Progimnazijos atsišauki­mas į visuomenę, kurioje ragino tėvus leisti dukras į mokslus:

    

     „Tautiečiai, Tė­vai, kas norite savo dukteris išlavinti ge­romis lietuvaitėmis, tvirtomis katalikė­mis, siųskite jas į šitą savą įstaigą. Po metų, kitų nepažinsite savo vaikų, taip jos pakils, augdamos ne tik kūniškai, bet vienkart doriškai ir protiškai. Tiktai ne­sigailėkite tam skatiko išmesti. Jeigu per tai sumažės kraitis ir piniginė dalis, mergaitės tikrai nesigailės, nes įgytoji apšvieta ir dorybė užvis didžiausia brangenybė žmogaus gyvenime. Tik apšvieta ir dorybė tegali nutiesti kelią į šviesesnę ateitį: tik tuomet jūsų dukte­rys taps naudingesnės ne tik sau ir sa­vo šeimynai, bet ir platesnei visuome­nei, kuri atgimstančiam tėvynės laike taip labai reikalauja švietėjų. Nejaugi mes savo dukterims pavydėsime leng­vesnio gyvenimo! Nejaugi jas kraičių našta pavergę, bestumsime visas vien tik į tą patį sunkų kaimo gyvenimą; ar­ba tebepaliksime joms kitą dar bergždesnį buvimą – tai pulkais spiesties bažnytkaimiuose ir dauginti vargingas miesto proletarų minias, kuomet jos, jaunystėje kiek pramokusios, galėtų būti labai naudingomis švietimo skleidėjomis ir visuomenės dorybių vykdintojomis!

     Baigusios šitą mokyklą mergaitės tu­ri atvirą kelią į aukštesnius mokslus: ga­li tapti daktarėmis, dantų gydytojomis, mokytojomis, gali ištekėti už lietuvių in­teligentų, turinčių geras vietas. Kurioms gi mokslas sunkiai eitų, pabaigusios šios įstaigos kelias klases gali grįžti namo, su mokslu gi bus lengviau permanyti ūki­ninkavimą, ir jisai geriau tuomet seksis.

     Pažvelkime į kitas tautas, kaip jos stropiai veržiasi prie mokslo ir uoliai prilaiko savo mokyklas. Kam toli ieškoti pavyzdžių? Imkime kad ir mūsų arti­miausius kaimynus žydus. Pas juos nė­ra nemokančio skaityti ir rašyti. Jie miestuose ir miesteliuose turi daugybę savo mokyklų-chederų, kurių užlaiky­mui vaikai priverstinai kelis metus turi jei ne valdiškose mokyklose, tai anuose chederuose mokytis. Pas didesnes tau­tas, kaip, pavyzdžiui, pas lenkus bega­lė yra įvairios rūšies privatinių mokyk­lų, kurias tėvai laiko savo priederme pa­laikyti, siųsdami į jas vaikus...“

    

     Gustaitis ketino Marijampolėje pasta­tyti mergaičių progimnazijos rūmus. Kreipėsi paramos į JAV lietuvius. 1914 m. vasarą išvykęs ten rinkti aukų įsteigė švietimo fondą. Prasidėjus Pirma­jam pasauliniam karui teko grįžti į Lie­tuvą. Marijampolę jau rado vokiečių už­imtą. Progimnazija buvo persikėlusi į Trakus ir įsikūrusi vietos dviklasės mo­kyklos patalpose. Gustaitis buvo užsi­mojęs progimnaziją paversti gimnazija, bet frontui artėjant prie Trakų gautas nurodymas progimnazijai trauktis į Ru­siją. Po kiek laiko ji atsidūrė Tambove, Marijampolės berniukų gimnazija – Ja– roslavlyje, kurioje Gustaitis dėstė tikybą. Be Gustaičio visus progimnazijos reika­lus tvarkė kun. P. Bielskus.

     Nelengva buvo svetimame krašte or­ganizuoti mokymą gimnazijoje ir pro­gimnazijoje, gauti lėšų moksleiviams ir mokytojams išlaikyti. Didelėmis Gustai­čio pastangomis Jaroslavlyje buvo įsteig­tos 7 lietuvių pradinės mokyklos, kurio­se mokėsi apie 300 šiame krašte atsidū­rusių lietuvaičių. 1916 m. vasarą dar ati­daryta mišri lietuvių Žiburio progimna­zija, kurioje mokėsi 170 mokinių. Jie bu­vo apgyvendinti bendrabučiuose ir ga­vo visą išlaikymą. Bet po 1917 m. spa­lio mėnesį bolševikų Rusijoje įvykdyto perversmo pašalpos tremtinių mokyk­loms buvo sumažintos daugiau kaip per pusę ir lietuviškos mokyklos atsidūrė didžiausiame skurde. Laimei, 1918 m. pavasarį pasisekė gauti leidimą ir visos lietuvių mokyklos grįžo į Lietuvą. Gus­taitis paskirtas Žiburio gimnazijos direk­toriumi Seinuose, ypač svarbiame lietu­vių kultūros centre. Čia veikė ir kunigų seminarija, nuo 1905 m. bendrovė peri­odinei spaudai ir knygoms leisti. Sei­nuose ir jų apylinkėse lietuviai sudarė daugumą gyventojų. Jie pasisakė, kad kraštas, kaip ir Suvalkų, Augustavo, bū­tų grąžintas Nepriklausomybę išsikovo­jusiai Lietuvai, – mat jis buvo neteisin­gai atplėštas svetimų valstybių po Na­poleoną ištikusių pralaimėjimų.

     1919 m. rugpjūčio pabaigoje lenkų kariuomenė okupavo Seinus ir jų apy­linkes. Dalis gimnazijos moksleivių ir krašto lietuvių pasitraukė į Lietuvą. Gustaitis mėgino įtikinti okupantus len­kus leisti veikti lietuvių gimnazijai, ta­čiau buvo pareikalauta, kad direktorius būtų tik lenkas ir kad mokoma būtų tik lenkiškai. Seinuose lenkai uždarė ir ku­nigų seminariją.

     1920 m. pradžioje Gustaitis persikė­lė į Lazdijus, kuriuose buvo įsikūrusi iš Seinų persikėlusi lietuvių gimnazija. Jis paskirtas jos direktoriumi. Gimnazija Lazdijuose įsikūrė apleistame gyvena­majame name. Po keleto metų Gustaičio pastangomis gimnazijai buvo pastatyti nauji pastatai. Lazdijuose Gustaitis di­rektoriavo iki savo mirties 1927 m. gruo­džio 23 d. Apie jį kaip mokytoją prisi­mena Juozas Slavėnas savo 1968 m. Sid­nėjuje (Australija) išleistoje knygoje Plunksna ir žodis:

    

     „... Pats direktorius irgi gyveno gim­nazijos namo palėpėj, dalindamasis bu­tu su vienu mokytoju. Kiti mokytojai kur nors prisiglausdavo miestelyje. Mo­kytojų margumas neatsiliko nuo moki­nių. Nedaug kas iš jų turėjo stažą ar ati­tinkamą patyrimą. Buvo tokių, kurie tik gimnaziją tebaigę, o vokiečių kalbą dės­tė vokietis, nežinia kokio laipsnio kariš­kis, likęs Lietuvoje nuo I pasaulinio ka­ro. Mokytojų ir mokinių santykiams tvarkyti direktoriui reikėjo ir kantrybės, ir takto. Mokytojai algas gaudavo, ro­dos, per „Žiburio“ draugijos centrą, sub­sidijuojant Svietimo Ministerijai (...).

     Visą popietį gimnazijos patalpose buvo judėjimas, – kas nors rengiama, re­petuojama (... ) Pats Gustaitis, šalia direk­toriaus pareigų, tebedėstė lietuvių kalbą ir literatūrą pradedant penktąja klase, ir lotynų paskutinėse dviejose klasėse. Kaip mokytojas Gustaitis žymiai skyrėsi nuo kitų mokytojų. Ne griežtumu, baus­mėmis klasėje jis palaikydavo pavyzdin­gą tvarką, bet savo autoritetu ir neformališku draugiškumu su mokiniais. Jo žo­dis, dažniausia išreikštas prašymo for­ma, mokiniams buvo šventas. Lyg kokia orumo aureolė supo šį žmogų (...).

     Vieną kartą Gustaitis į klasę įsinešė didžiulius tomus. Kas čia per knygos? – visi sužiuro. Gustaitis šypsodamasis pa­dėjo ant stalo tada dar neseniai iš spau­dos išėjusius Sventojo Rašto Senojo Te­stamento tomus...

     – Matot, šiandie mūsų nagrinėjamas rašytojas nebuvo daug parašęs ir jo raš­tų tomų negalėjau atnešti. Bet čia, – ro­dydamas į Šv. Rašto tomus, – yra dide­lis veikalas, išverstas į mūsų kalbą. Gal dar nesat matę – pasižiūrėkit.

     Tuo metu lietuvių kalboje dar nebu­vo klasinių veikalų vertimų. Gustaitis atnešdavo juos svetimomis kalbomis, pav., Iliadą, Odisėją, Enejidą, Prarastąjį Rojų ir kt. „Ką gi, – sakydavo lyg pasi­teisindamas, – kitos tautos laimingesnės ir jau turi šių kūrinių vertimus. Mes nors pasižiūrėkime.“

    

     Lietuvių literatūros einamo kurso medžiagos trūkumui sumažinti Gustai­tis pats šį tą pateikdavo. Lazdijuose gy­vendamas išleido „Petras Kriaučiūnas“, „Basanavičius“ ir „Aušrą“, „Pono Tado“ santrauką (grynai mokinių reikalams). Be to, spausdino straipsnių „Švietimo Darbe“, „Židiny“. Stambesnis veikalas mokyklos reikalams tuo metu jo parašy­tas ir „Dirvos“ Marijampolėje išleistas – „Stilistika“.

     Gustaitis buvo didelis graikų ir romė­nų senovinio palikimo mylėtojas. Dėsty­damas aukštesnėse klasėse lotynų kalbą, jis tikrai daug sielos įdėdavo. Skaitomus programinius kūrinius jis galimai pra– plėsdavo. Duodavo plačias žinias apie skaitomą autorių, jo kūrybą. Panagrinė– davo mitologiją, nepaliestas vietoves. Taigi greta su skaitomu kūriniu mokiniui pasidarydavo pažįstamas visas aplinkos ir laiko fonas. Šį tą Gustaitis ir išvertė tuo metu – „Cicerono kalbą prieš Katiliną“ (spausdinta „Židiny“), Virgilijaus Enejidos vieną giesmę, keletą Horacijaus ei­lėraščių. Rankraščiuose liko kai kas iš Ovidijaus, dar viena Cicerono kalba ir kit. Dar vienas Gustaičio naujumas – vie­ną valandą per savaitę jis su mokiniais versdavo M. Sarbievijaus lotyniškąsias odes. Apie Sarbievijų jis buvo rašęs spaudoje (rodos, „Židiny“).

     Mokinius jų butuose Gustaitis retai lankydavo. Tai atlikdavo klasių auklėto­jai. Tačiau mokiniui susirgus, jis būda­vo nuolatinis lankytojas. Ateidavo su gydytoju, tiesiog tėviškai rūpindavosi ir globodavo.

     Kasmet gavėnioje mokiniams būda­vo surengiamos rekolekcijos. Kartais at­važiuodavo kunigų iš kitur, kartais sa­vi jas pravesdavo, nes šalia tikybos dės­tytojo dar buvo ir lotynų kalbos (žemes­nėse klasėse) mokytojas kunigas. Visa­da rekolekcijose Gustaitis užimdavo va­dovaujamą vietą. Ypatingi būdavo jo pamokslai – trumpi, gausūs pavyzdžiais ir sakomi savotiškoj dvasioj. Visada, at­eidamas iš zakristijos, pats atsinešdavo kėdę, ją pasistatydavo bažnyčios vidu­ryje, tarp bažnyčios suolų, į kuriuos su­sėsdavo mokiniai. Tada visi klausytojai būdavo aplink pamokslininką! Visada lyg su giedria šypsena pamokslus saky­davo tiesiog draugiškoj dvasioj, tarsi pa­sikalbėjimo forma, be jokių graudenimų. Kiekviena gamtos apraiška – Dievo esimo ir Jo didybės įrodymas.

     Gustaitis neatsiribodavo nuo mokinių ir ne pamokų metu. Popietinėmis valan­domis jis mėgdavo išeiti gana toli už miestelio pasivaikščioti, nueidavo net iki miško. Jei pakeliui sutikdavo vieną ar ke­lis mokinius, juos užkalbindavo, tuojau rasdavo artimą kalbą ir dažniausiai di­rektorius ir mokiniai susijungdavo į ben­drą pasivaikščiojimą. Kartais net iš namų drauge su mokiniais išeidavo – ar tai su tais, kurie dirbo gimnazijos raštinėj, ar su bet kuriais. Tokie pasivaikščiojimai bū­davo malonūs, nes Gustaitis papasako­davo ką nors įdomaus iš savo kelionių įvairiuose kraštuose, iš prieškarinės tau­tinės bei kultūrinės veiklos. Bet ypač bū­davo gražu stebėti sekmadieniais, kai mokiniai eidavo į bažnyčią (nerikiuotėj): būrelis didesnių ir mažesnių berniukų ir mergaičių, o jų tarpe kaip ąžuolas priau­gančiame riešutyne – jų direktorius.

     1926 m. pavasarį Gustaitis susilaukė savo triūso ir vargo pirmųjų vaisių: po egzaminų, kuriuose dalyvavo švietimo ministerijos atstovas, buvo įteikti septy­niems asmenims gimnazijos baigimo atestatai.

     Gustaičio kūdikis, taip varge augin­tas, susilaukė pirmų apčiuopiamų vai­sių – pilnos gimnazijos. Mokyklos gyve­nimas pasidarė normalus, mokytojų ly­gis toks pat, kaip ir visose ano meto gim­nazijose, su tendencija metai iš metų ge­rėti. Patalpos patenkinamos, fizikos ka­binetas, biblioteka ir kt. Gimnazija turė­jo gerus dūdų ir stygų orkestrus, chorą, įvairias sporto priemones, veikė įprasti­nės ano meto moksleivių saviveiklos or­ganizacijos ir būreliai, literatūros, vaidin­tojų ir kiti rateliai. Žodžiu, jaunimas ša­lia savo tiesioginių uždavinių turėjo vi­sapusiškas auklėjimosi ir lavinimosi są­lygas. Miesto visuomenė mėgo gimnazi­jos parengimus ir mielai lankė. Atėmus tuo metu iš Lazdijų gimnaziją, būtų pajusta nieku neužpildoma spraga.

     Negalima nepaminėti ir apie dvejų metų pradžios mokyklų mokytojams kursus prie Lazdijų gimnazijos. Jų su­manytojas ir spiritus movens buvo Motie­jus Gustaitis. Tų kursų tikslas – parengti mokytojus pradžios mokykloms, kurios jų tada buvo labai reikalingos. Kursai sutraukė nemaža jaunimo ne vien iš Lazdijų apylinkės, bet ir iš kitur, dirban­čių, bet cenzo neturinčių mokytojų nuo Alytaus, Marijampolės ir kitur. Kursai veikė pačiu sunkiausiu gimnazijos orga­nizavimosi metu ir juose pamokos vyk­davo priešpiet ir popiet, gimnazijos ir pusės kilometro atstumu esančios pra­džios mokyklos patalpose.

     Privatus Gustaičio gyvenimas buvo labai kuklus.

     Šiaip privatus gyvenimas vyko vie­numoje. Pradžioje buvo išsinuomavęs butą pas vieną ūkininką, vėliau gyveno virš gimnazijos patalpų, pastogėje. Vie­nam kambary buvo ir salonas, ir valgo­masis, ir kabinetas, ir pagaliau miega­masis. Kai buvo pastatytas atskiras na­melis, erdvė kiek prasiplėtė, bet irgi ne­žymiai. Gustaitis teturėjo vieną didoką kambarį apačioje, kur buvo salonas ir drauge miegamasis (lova širma atitver­ta), o viršuje nedidelis darbo kambarys ir drauge biblioteka. Tame pat namely dar vienas kambarėlis buvo skiriamas gimnazijos raštinei.

     Savo privatiniam darbui – skaitymui, perrašinėjimams – Gustaitis pasikviesda­vo iš aukštesniųjų klasių porą mokinių, paprastai tokių, kurie gerai mokydavosi ir kurių tėvai būdavo nepasiturį, jiems už darbą atlygindavo. Per pietus, kurie tęsdavosi ilgokai, vienas iš tų mokinių skaitydavo laikraščius, žurnalus. Vėliau būdavo tvarkomi rankraščiai, perrašinė­jama, skaitoma, dalinai išpildoma privati korespondencija. Rankraščiai būdavo tvarkomi labai rūpestingai, turėjo būti be jokių sutepimų ar taisymų. Lapai sude­dami draugėn ir surišami kaspinu. Ran­kraščius Gustaitis ypatingai saugojo: „Jei turtą pavogs vagis ar sunaikins gaisras, jei sveikata tarnaus vėl galima įsigyti; jei žus kūrinys – įkvėpimas gali ir nesugrįž­ti“, – sakydavo. Gyvendamas Lazdijuo­se, be minėtos literatūrinės istorinės me­džiagos, Gustaitis išleido sonetų rinkinį „Varpeliai“, spausdino periodikoje savo kūrybos ir vertimų iš lotynų klasikų, Mickevičiaus kūrybos ir kt. Išleido dar didoką pamokslų rinkinį.

     Skaitymo valandomis būdavo per­skaitoma kone visa negausi to meto lie­tuvių literatūra. Sėdėdamas supamoj kė­dėj ir iš lėto supdamasis, Gustaitis kar­tais ištisą valandą išbūdavo žodžio ne­prataręs. Padėjėjų valandoms pasibai­gus, Gustaitis likdavo vienas. Iki vėlo­kos nakties žibėdavo žiburėlis. Čia jis kurdavo ir skaitydavo.

     Gustaitis buvo visiems prieinamas ir labai tolerantiškas. Ar turtingas ar varg­šas, senelis ar vaikas, nežiūrint išsilavi­nimo, tikėjimo, įsitikinimų – buvo reika­le mielai sutinkamas, paguodžiamas, su­šelpiamas, su visais randama kalba. Ir nelietuviškoj miestelio visuomenėj Gus­taičio asmuo buvo labai gerbiamas.

     Jis naujojo gimnazijos pastato pasto­gėje buvo įkūręs Dzūkijos muziejų. Per mokytojus, klebonijas, pagaliau per savo mokinius Gustaitis per palyginti trumpą laiką surinko nemažai muziejinių ekspo­natų. Tai buvo gaminiai iš akmens, vė­lesnių amžių metalo įrankiai, indai ir kiti praeities paminklai, rasti krašto piliakal­niuose ir pilių griuvėsiuose. Surinko ir nemažą kolekciją įvairių liaudies dirbi­nių, smūtkelių, kryžių, koplytėlių, žais­lų, namų apyvokos daiktų, o taip pat au­dinių, rūbų, papuošalų, velykinių mar­gučių ir t. t. Gustaitis muziejui atidavė ir daug savo paveikslų, savo ir kitų rank­raščių, kaip kun. Tatarės, senų ir retų knygų, laikraščių komplektų. Muzieju­je buvo saugomas karaliaus Zigmanto Augusto Lazdijų miestui suteiktų privi­legijų akto originalas, iki muziejaus įstei­gimo išlikęs klebonijoje. Šventadieniais muziejų aplankydavo nemaža miesto gyventojų.

     Apie Gustaičio mirtį Slavėnas minė­toje knygoje Plunksna ir žodis rašo:

    

     „Dar pro apšalusius langus vos mė­lynavo 1927 m. gruodžio mėn. 23 d. ry­tas, kai mano draugas Motiejus Kraužlys (vėliau baigęs Vilniaus universitete agronomijos mokslus) ir aš buvome išbudinti stipraus virtuvės durų bildesio ir sujaudintų kaimynės žodžių: „Direk­torius mirė!“

     Direktorius? smilkterėjo man per šir­dį. „Direktorius“ – tai mieste žinoma Motiejaus Gustaičio antroji pavardė.

     Kaimynė sujaudinta kažką pasakojo mūsų šeimininkei. Netrukus šeimininkė praskleidė durų užuolaidą, kuri skyrė mūsų kambarį nuo virtuvės, ir garsiai sušuko:

     – Ar miegat? Direktorius mirė! Bėkit pažiūrėt!

     Mudu abu vienu metu atsisėdome lovose. Tikėti ar ne? Juk vakar direkto­rius turėjo pas mus paskutinę prieš Ka­lėdų atostogas pamoką, palinkėjo links­mai praleisti atostogas su tėveliais. Jis buvo toks pat, kaip visada.

     Tuo metu prie durų, greta šeiminin­kės, atsistojo ir kaimynė:

     Šeimininkė, rytą nuėjusi į direkto­riaus namelį, tuojau pastebėjo netvarką: durys iš koridoriaus į miegamąjį plačiai atvertos. Matyt, jis norėjo eiti pagalbos, bet pajutęs silpnumą dar spėjo grįžti at­gal į kambarį, – įsiterpė kaimynė.

     Kaimynė kalbėjo susijaudinusi, pas­kubomis. Visa laikysena rodė, kad jos žodžiais negalima netikėti.

     Mes šokom paskubomis rengtis. Šiurpas perbėgo. Gal dar netiesa? – smilkčiojo širdyje, kaip paprastai pana­šiais atvejais būna.

     Lauke jau gerokai prašvitę. Mes pa­sileidom bėgte per užšalusią pievą ir, nu­bėgę iki gimnazijos kiemo vartų, peršo­kom per šoninę tvorą. Gimnazijos pasta­tai nuo mūsų buvo tik apie pora šimtų žingsnių, o direktoriaus namelis pačiame rajone, nedideliame sodelyje. Prabėgę so­delį, radom namelio duris praviras. Išgir­dusi girgždančiame sniege mūsų žings­nius, šeimininkė pasirodė tarpdury ir, netarusi žodžio, tik mostelėjo ranka į miegamojo kambario duris. Mes įėjome. Ant kambario kampe stovinčios, naktį, matyti, nenaudotos, lovos, įstrižai, nuka­rusiomis žemyn kojomis, apsivilkęs pal­tu, gulėjo jau sustingęs Motiejus Gustai­tis. Veidas baltas, su violetiniais bruo­žais, panosėj lyg kraujo žymės.

     Netrukus atėjo vienas kitas mokyto­jas, mokinys. Žinia greitai pasklido po miestą, pradėjo rinktis ir miesto žmonės. Negalėdami patekti į vidų, jie stovėjo kieme ir, matyti, patys norėjo patikrinti žinią, kuri visiems buvo netikėta. Buvo atėję darbininkų, tarnautojų; lietuvių, lenkų, žydų. Gustaitis visų tarpe buvo populiarus ir gerbiamas.

     Lavonas buvo perrengtas bažnyti­niais rūbais ir tame pat bute paguldytas lankymui. Mokiniai pakaitomis bu­dėjo, kiti keisdamiesi giedojo šermenų giesmes. Miesto gyventojų lankymas ne­nutrūko nuo ryto iki vakaro, bet ypač pagausėdavo po pietų. Beveik nieks iš mokinių nevažiavo Kalėdų atostogų ir atlikinėjo laidotuvių parengiamuosius darbus – pynė vainikus, puošė bažnyčią. Mokinių dūdų orkestras, muzikos mo­kytojo vadovaujamas, kartojo gedulin­gus maršus.

     Kūno išnešimas iš buto į bažnyčią buvo numatytas Kalėdų pirmosios die­nos popietį. Prieš skirtą valandą prie Gustaičio buto susirinko didelė minia žmonių. Čia buvo ir miesto gyventojai, ir iš aplinkinių kaimų, ir net iš tolimes­nių vietovių. Buvo apypilnis erdvus gimnazijos kiemas, nors diena buvo ge­rokai šalta.

     Eisena pajudėjo iš buto 3 valandą po pietų. Karstą nešė mokiniai, taip pat ir bažnytines insignijas. Karstas apjuos­tas eglišakių vainikais. Mokinių ir ug­niagesių orkestrai pakaitomis grojo ge­dulingus maršus. Kai eisenos priekis ir minia išsiliejo iš gimnazijos kiemo į tie­sią Seinų gatvę, eisenos ilgis buvo apie pusė kilometro. Pakeliui prisijungė vis daugiau žmonių, o prie bažnyčios lau­kė kita tiek. Kada karstas buvo įneštas į bažnyčią ir padėtas ant katafalko, erd­vi bažnyčia buvo sausakimšai prisigrūdus. Nemažą dalį sudarė žydai. Po trumpų pamaldų karstas, skendįs vaini­kuose ir mirgančioj žvakių šviesoj, liko paskutinėms valandoms toje vietoje, iš kurios velionis tiek kartų buvo kalbėjęs į savo mokinius.

     Laidotuvių dieną Lazdijai atrodė kaip per didžiuosius atlaidus. Žmonių buvo privažiavę iš plačių apylinkių, nes ir ve­lionio auklėtiniai buvo net iš tolimiausių Dzūkijos kampelių. Be vietinių ir artimų­jų parapijų kunigų, į laidotuves buvo at­važiavęs vyskupas M. Reinys, Šaltinio re­daktorius kun. Vl. Mažonas ir kiti. Eise­na iš bažnyčios nutįso ilga Kauno gatve kapų link. Vargu ar Lazdijai buvo kada matę panašias laidotuves. Jos buvo ne vien skirtingos nuo kitų savo dalyvių gausumu, bet ir įvairumu. Šalia mokyto­jų ir mokinių dalyvavo plačios minios iš miesto ir plačių apylinkių. Visų veidų iš­raiška – lyg kad savo šeimos narį lydėtų į kapinių kalnelį. Prie kapo atsisveikini­mo kalbas sakė mokytojų, mokinių, or­ganizacijų, miesto visuomenės atstovai. Kun. Vl. Mažonas perskaitė Augustaitytės-Vaičiūnienės tai progai parašytą eilė­raštį, kuris vėliau buvo atspausdintas Šaltinyje. Užbaigiamąjį pamokslą pasakė vyskupas M. Reinys: „...Laidojame kuk­lų, tylų, bet didelį kultūros darbininką ir jaunimo auklėtoją.“

    

     Beje, po Gustaičio mirties, galima sa­kyti, buvo išgrobstyta labai gausi velio­nio biblioteka. Apie tai Slavėnas rašo:

    

     „... Kelioms savaitėms praėjus po Gus­taičio mirties, atvažiavo keletas asmenų velionio palikimui likviduoti. Velionis nebuvo palikęs testamento, todėl atvy­kusieji pradėjo tvarkytis savo nuožiūra. Baldus, rūbus ir kambarių daiktus įkai­navo patys. Pagaliau per gimnazijos va­dovybę buvo paprašyti keli mokiniai įkainoti knygas. Paskutinės kai kurių asmenų pastangos išsaugoti biblioteką visumoje nepavyko ir kainotojai pradėjo darbą. Kainotojai iš turto likviduotojų gavo nurodymus: knygas kainoti nuo keliolikos centų iki kelių litų, pagal di­dumą ir išvaizdą. Ir kainotojai savo dar­bą atliko; Fr. Kuršaičio žodynai įkaino­ti po pora litų, klasikų tomai tiek pat. Mažesnės knygos centais. Į knygos tu­rinį, retumą kainotojai neturėjo kreipti dėmesio...“

    

     Varžytinių dieną baldai, įvairūs kiti stambesni daiktai buvo parduodami pa­gal principą – kas daugiau pasiūlys. Ve­lionis buvo kuklus žmogus, jo baldai ir kiti daiktai nebuvo prabangūs, kiek se­noviški. Varžovų prisirinko nemažai, nemažai daiktų buvo išparduota, kartais net žemiau įkainavimo, nes kai kurie daiktai netraukė pirkėjų dėmesio. Buvo ir tokių daiktų, kurių nieks nepirko. Jie buvo suversti į pašiūrę.

     Knygų pardavimo tvarka buvo kito­kia. Čia nebuvo varžytinių. Po įkainavi­mo, atžymint kainą ant kampo, knygos iš dalies buvo sudėtos atgal į lentynas arba sukrautos ant stalų, ant grindų. Pardavimo metu žmonės rinkosi kas kam patinka, išsirinkę eidavo prie sta­lo, kur sėdėjo turto likvidatorius, paro­dydavo jam knygą ir sumokėdavo jos įkainavimo vertę. Nedidelis bibliotekos kambarys, ypač pirmą pardavimo die­ną, buvo iki vėlaus vakaro kimšte pri­sikimšęs pirkėjų. Pirkėjai rinkosi knygas, laikraščių komplektus, rausėsi kur kam patiko. Iš kelių tomų vienas nusipirkda­vo vieną knygą, kitas – kitą. Daugiau­sia ėjo lietuviškos, rusiškos, lenkiškos. Maža domėjimosi buvo vokiškom, pran­cūziškom ir beveik niekas nesidomėjo lotyniškom, graikiškom, rankraščiais.

     Po kelias dienas trukusio pardavinė­jimo knygų lentynos styrojo beveik tuš­čios. Ant stalų, ant grindų netvarkingai išmėtytos išrankos. Norint ištuštinti kam­barį, tos išrankos, kaip bulvės, buvo su­verstos namo palėpėj ir, laiko dulkių dengiamos, taip ir liko visų užmarščiai. Turto likvidatoriai, baigę darbą, išvyko. Esą, už surinktus išpardavimo metu pi­nigus būsiąs pastatytas velioniui pamin­klas. Ir kitas Gustaičio turtas Lazdijuose buvo likviduotas. Liko tik vienišas ka­pas. Ant jo paminklo buvo iškalta:

    

     Tai glūdi giesmės nerašytos,

     Tai tvyro mintys nesakytos,

     Ir niekas niekas jų nežino...

    

     Buvęs Gustaičio mokinys Marijam­polėje Kazimieras Berulis 1936 m. išlei­do 46 psl. knygelę Kun. Motiejus Gustai­tis. Pedagogas ir švietėjas. Knygelėje at­skleidžiamos jo pedagoginės nuostatos.

     „Tauta savo mokyklose ateitį gami­na“, – nuolat kartodavęs Gustaitis. Ypač švietimo problemomis jis ėmė rūpintis nuo 1910 m., kai po keleto metų pralais– vėjimo po 1905 m. sukilimų prasidėjo reakcija prieš tautinį atgimimą. Rusijos ministras pirmininkas iš Valstybės Dū­mos paskelbė: „Šiaurės Vakarų kraštas, t.y. Gudija ir Lietuva, nuo amžių buvo, yra ir bus tik rusų kraštas.“ Nuo tų me­tų ypač sparčiai steigtos rusiškos mo­kyklos. Jei, pvz., 1905 m. Kauno guber­nijoje buvo 360 rusiškų mokyklų, tai 1912 m. – jau 724. Rusų valdžia plana­vo Lietuvos gubernijoje įvesti ir priva­lomą rusų mokyklose pradžios moky­mą, kuriose nebuvo vietos lietuvių kal­bai ir lietuviams mokytojams. Iš dalies apie kai kuriuos lietuvių ir rusų mokyk­lų skirtumus, tėvų pareigas rūpintis lie­tuvių mokyklomis Gustaitis užsiminė savo pamoksle Marijampolės progimna­zijoje 1913 m. sausio 13 d.:

    

     „Dvi yra pakraipos auklėti jaunimą mokykloje. Viena, kad, atskyrus vaiką nuo tėvų, pavesti jį mokytojų globai, ar­ba, kitaip sakant, atskirti mokyklą nuo šeimynos. Pas mus šita pakraipa nuo se­niai viešpatauja, tik pastarais metais ji bent kiek tapo atlaidesnė. Buvo laikas, kuomet mokykla bandė vaikuose išravė­ti įdiegtus tėvų įpročius; tėvai gi sten­gės apsaugoti vaikų sielą prieš mokyk­los įtaką. Tuomet jaunimas, iš vienos pusės perspėjamas tėvų, ne visai pasiti­ki mokykla, iš kitos vėl pusės neretai matydamas, kaip mokykla griauna tai, ką jis namie išmoko gerbti, nežinojo ko klausyti ir kaip elgtis. Jo akyse mažėjo apskritai autoriteto rimtumas. Ir jis baig­davo ar bent įpusėjęs apleisdavo mo­kyklą pilnas abejonių, negacijos. Naktis užguldavo jo sąžinę ir užmigdydavo ją. Tik retas kuris pajėgdavo išblaškyti tas abejonių ūkanas ir prasiskinti sau kelią.

     Antroji auklėjimo pakraipa vienija šeimyną su mokykla, viena kitai paduo­da draugiškai ranką bendram tikslui, kad ne tik išlavinus vaiko protą ir su­teikus jam žinių, bet dar ne mažiau rū­pinasi išlavinti būdą, užgrūdinti valią ir taip prirengti žmogų gyvenimui.

     Prieš keletą metų papluko nauja sro­vė. Lietuvių visuomenė pasijuto galinti sutverti savąją mokyklą. Į tą darbą jai reikėjo stoti neprisirengus, skubiai, be tinkamų vadovėlių, menkomis priemo­nėmis. Už tai įvairiausių kliūčių ir sun­kenybių buvo iki valiai. Tačiau visuo­menė, prisiėmus tą svarbų darbą, veik pasistengė įkurti savo tautiškas mokyk­las Kaune, Vilniuje, Marijampolėje ir kt. Zinoma, greituoju statomas namas retai statomas iš sausos medžiagos, dėl to ne­nuostabu, jei kartais šen ten plyšta ar bent kiek pasvyra. Toksai namas pa­prastai sparų reikalingas.

     Bet ne tame dalykas. Dedant pama­tus savajai mokyklai reikėjo užsiduoti klausimas: kokios gi mes laikysimės tai­syklės – skirti šeimyną nuo mokyklos ar vienyti šiuodu gaivalu?

     Kadangi tėvų ir mokyklos vardas vai­ko akivaizdoje yra iš pat prigimties ap­vilktas kokia tai nepaprasta autoriteto aureole, o tas autoritetas yra labai svar­bus auklėjimo veiksnys, tai mokykla ir šeimyna, rūpindamos vaiko lavinimu, privalo itin saugoti vienas kito rimtybę. O ją geriausia apsaugos bendrąja sutar­tim. Ir priešingai, visiškas šių dviejų ele­mentų atskilimas, kaip ir jų suskirsty­mas, gali sukelti tiktai nepasitikėjimą vie­no kitu ir suskaldyti auklėjimo jėgas.

     Be to, neturėdami tautiško iždo, mes tegalime steigti mokyklas ir jas išlaikyti tiktai tėvų bei visuomenės parėmimu. O tuo pat visuomenė ir šeimyna įgyja tei­sių link mokyklos, kurią jos palaiko. Taip pat ne mažiau brangi mokyklai ta užuojauta, kurią visuomenė jai reiškia; brangūs patarimai ir pastebėjimai, ku­riuos gali auklėtinių tėvai suteikti mo­kytojams, kad jų vaikus, tautos piliečius, geresniais išauklėjus.

     Iš kitos pusės šeimyna ir visuomenė, priimdamos teises bendro su mokykla auklėjimo, kiekviena savo srityje, tuo pačiu priima ir priedermes, būtent rū­pintis mokyklos esimu ir pažanga.

     Apie tikrą savos mokyklos buvimo reikalą, rodos, negali būti dviejų nuomo­nių: tauta savo mokykloje sau ateitį ga­mina! Ale palaikymas gyvybės tai dar tik pusė visuomenės priedermių dėl mokyk­los. Antroji priedermių pusė tai prisitai­kymas mokyklai. Ką pagelbės, jeigu mo­kykla pildys savo darbą dorai, jeigu iš­lavins jaunimą ir prirengs jį gyvenimui, o šeimyna savo pažiūromis ir pavyzdžiu tatai nepalaikytų? Tiktai bendrai dirbant galima tikėtis, jog lietuviška mokykla su laiku pasieks savo aukštą pilietišką už­davinį. Kelerių metų pedagogijos vaisiai ir dabartinis mūsų mokyklų stovis lei­džia turėti daug geros vilties ir lemia šviesesnę tautai ateitį.“

    

     Gustaičio pedagoginės nuostatos at­sispindi jo straipsniuose, knygose. La­biausiai jį ir Amerikoje žavėjo tai, kad ten daugelis mokėsi nepaisydami am­žiaus. Apie tai jis savo knygelėje Ame­rikos mokykla rašo: „Garbė Amerikai, kad visi jos piliečiai gali šviesdintis [...], nes šviesesnio žmogaus darbas visuomet vaisingesnis.“ Kaip savimokos pavyz­dį Gustaitis nurodo JAV prezidentą Linkolną, kuris iki 20 savo gyvenimo metų buvo medkirtys, paskui malūnininkas. 25 metų jis, šiandieniniu terminu, baigia teisės mokslus, ima dirbti advokatu, 30 metų išrenkamas miesto savivaldy­bės nariu, 40 metų – į JAV Kongresą, o 50 metų – JAV prezidentu.

     Gustaičiui patiko ir JAV mokyklose vyraujantys mokytojų ir mokinių drau­giški santykiai: „Malonu pasidomėti, pa­sigrožėti, ypač kai jauti tokią, lyg šeimy­nos, dvasią. Jokios prievartos, jokio slė­gimo; ant veidų linksmumas, akyse rim­tis ir pasitenkinimas. Argi tai nerodo, jog santykiai tarp mokinių ir mokytojų yra artimi, išmintingi, priduodą jaunu­mui drąsos, mokiniai jaučiasi žmonės esą, lygiaverčiai šalies piliečiai, jaučia asmens laisvę, kurios mokyklos draus­mė anaiptol slopinti neturi.“ Ir baigia, kad „mokslas, prievartos ašaromis per­kamas, skatiko nevertas...“ Gustaitis ra­gino ir lietuviškose mokyklose panaudo­ti muziką ir dailę, plačiai taikomą JAV mokyklose, aiškino, kad JAV mokyklo­se gausu didžiųjų menininkų darbų rep­rodukcijų, didvyrių biustų. „Jų akivaiz­doje, – sako Gustaitis, – mokiniai geriau ima suvokti šalies istoriją, geografiją, sa­vo kaip piliečių teises ir pareigas.“ Ir to­liau nurodo, kad ir Lietuvos mokyklo­se taip turėtų būti. „Te mūsų dainos ir giesmės tvirtina tautinę sąmonę ir būdą, tegu jaunimas išnešios tai ant visų gy­venimo kryžkelių.“

     Gustaitis sielojosi, kad ir Nepriklau­somoje Lietuvoje daugelis žmonių tebė­ra abejingi savoms lietuviškoms mokyk­loms. Ypač jis išgyveno dėl to, kad oku­pantai lenkai 1926 m. Vilniaus krašte uždarė 36 lietuvių mokyklas, bet šis bar­barizmas nesukėlė didesnio pasipiktini­mo Lietuvoje. Apie tą įvykį jis 1926 m. Iliustruotos Lietuvos Nr. 18 paskelbė tokį eilėraštį:

    

     Stebėkitės, būsimos kartos!

     Štai trisdešimts šešios mokyklos

     Be kaltės, be teismo užgniaužtos!

     Tas smūgis turėtų uždegti

     Kiekvieną pilietinę širdį (...)

    

     Mokykla Gustaičiui buvo svarbiau­sia veiklos sritis. Jis ne kartą buvo kvie­čiamas profesoriauti Lietuvos universi­tete, bet atsisakė. Jis buvo pasiaukojęs purenti Dzūkijos švietimo dirvonų, džiaugėsi, kad gali dirbti „kad ir negar­sų, bet šviesų kūrybinį darbą Dzūkijo­je.“ Tai atsispindi ir jo eilėraštyje Ačiū Tau, Viešpatie:

    

     Ačiū tau, Viešpatie, jogei apsaugojai

     Mano gyvenimą ir nuo politikos

     Ir nuo visuomenės dūminio aukuro (...).

    

     Visi pažinoję jį prisimindavo pagar­biai ir dėkingai. Kartu su Gustaičiu mo­kytoju dirbęs Elegijus Lastas (poeto A. Lasto brolis) rašė: „Jis buvo tiesos, tei­singumo, meilės, pasiaukojimo mokyto­jas, tikras pedagogas – kūrėjas... Ben­draudamas su mokiniais jis mokė jau­nuomenę ištvermės, darbo meilės, ruošė gyvenimui dorus, budrius ir sugebančius piliečius, šviesos skleidėjus. Ir jau šian­dien pradeda reikštis jo metodingai iš­mokslintų auklėtojų iniciatyva, kurią jis ugdė savo galinga, gilia, nenugalima dvasia, poetiška kūrybine galia, savo in­teligencija, giliu pasišventimu meno ir mokslo darbams, taktu ir doru, gražiu gyvenimu, niekad neklumpančiu prieš žemės bei pasaulio audrų kliūtis, pink­les – jis žengė su pergalės vėliava prie to, kas kilnu, gražu, dora, šventa bei aukšta, amžina, vesdamasis paskui save vis dau­giau augančių darbui žmonių...“

     Prel. J. Laukaitis: „...M. Gustaitis bu­vo paskirtas Marijampolės gimnazijos kapelionu. Tos pareigos labiausiai atiti­ko jo švelnų būdą, jo kilnią dvasią, jo įgimtus pedagogo gabumus. Aukštam jaunuomenės mokytojo ir auklėtojo už­daviniui jis pašventė visą savo gyveni­mą [...]. Jisai pirmutinis pralaužė rusų priespaudos ledus ir įsteigė Marijampo­lėje pirmą lietuvišką „Ziburio“ progim­naziją, kuriai ligi pat karo vadovavo. Jaunuomenė jautė jame dvasios vadą, suprato jo kilnius tikslus, juo tikėjo ir buvo jam atsidavusi. Bet štai ištinka ka­ras. Ištremtos iš Lietuvos mokslo įstai­gos spiečiasi Rusijos miestuose. Kun. M. Gustaitis atsiduria Jaroslavlyje ir ten steigia gimnaziją, į kurią sutraukia šim­tus lietuvių jaunuolių, su kuriais 1918 metais grįžta į savo tėvynę, jau nepri­klausomą Lietuvą.“

     Anot amžininkų, Gustaitis mokėjo lenkų, rusų, vokiečių, lotynų, prancūzų, italų ir anglų kalbas. Pamokoms ruošda­vosi labai stropiai. Jis mokėjo kiekvieną dalyką visiems suprantamai išaiškinti, o kad greičiau įsimintų, pvz., lotynų kal­bos taisykles ir išimtis, sueiliuodavo į eilėraščius, kuriuos visa klasė garsiai iš­mokdavo. Gustaitis aiškindavo jauniems mokytojams: „Pamokas reikia vesti taip, kad visos klasės dėmesys būtų nukreip­tas, mokytojui pirmininkaujant, užsi­brėžto uždavinio išsprendimui.“ Minėta­sis Lastas taip apibūdino Gustaičio dar­bą: „Klasėje jis būdavo visuomet links­mas, juokaudavo, kas kėlė mokinių ener­giją, darbo meilę bei smalsumą jo mintis sekti. Dažnai ką ir juokingai charakteri­zuodavo. Tuo būdu jo dėstymas atitikda­vo mokinių sielų stygas ir visą mokymą darė sėkmingą. Temas dažnai susiedavo su momento aktualijomis. Pavyzdžiui: „Kas Vilnius Lietuvai, tas dzūkams Sei­nai“. Jis visa, kas lietuviška, dzūkiška, idealizavo, norėdamas tuo sužadinti moksleiviams atitinkamus jausmus, juos auklėti. Kartu jis stengdavosi sukelti pa­sišlykštėjimą klastingumu, apgaulingu­mu ir kitomis nedorybėmis...“7 Toliau Lastas rašo: „Jo asmens savybės, susiju­sios su jo išorės bruožais, rodyte rodė, kad jis buvo pašauktas ne tik mokyti, bet ir dorinti, estetinti ir savo asmeniu, savo „aš“. Ir čia galiu tvirtinti, kad šios savy­bės jame sudarė harmoniją [...]. Jis buvo širdies žmogus, darbo mylėtojas, tėviško takto viršininkas, gilus pedagoginio išsimokslinimo bei patyrimo vadovas. In corpore sano – anima sana: jo siela kupi­na grožio nuojautos, pasaulio meilės ir dieviško ilgesio. Todėl neklystamai gali­ma sakyti, kad Motiejus padėjo Lietuvos mokykloms dorinio auklėjimo pradus – pradėjo auklėti jaunimą tėvų širdžių pa­kraipoje ir auginti tikrus tėvynės sūnus.“

     Gustaitis yra pirmasis lietuvių aukš­tesnės mokyklos direktorius ir jos ugdy­tojas. Jam teko dėti lietuviškos pradžios ir aukštesniosios mokyklos pirmuosius pamatus, žengti pirmuosius žingsnius jos kelyje. Jis laikytinas ir pirmuoju ko­votoju dėl tautinės mokyklos, išjudinęs plačiąsias mases ir diegęs jose lietuviš­kos mokyklos idėją. Tam panaudodavo ir bažnyčių sakyklas (vien mokiniams pasakė daugiau kaip 800 pamokslų).

     Gustaitis prisimenamas ir kaip po­etas, neretai lyginamas su Maironiu. Jo poezija taip pat persmelkta Tėvynės meilės, žadina dirbti ir aukotis savo Tautos, Lietuvos labui. Gustaičio eilėraš­čiai, proza ar publicistika spausdinta dar draudžiamoje lietuviškoje spaudoje, daugiausia Tėvynės sarge. 1914 m. jam viešint JAV, tenykščių lietuvių pastan­gomis buvo išleisti jo eilėraščių rinkinė­liai Tėvynės ašaros, oratorija Aureolė, po­ema Meilė. Vėliau, jau grįžęs į Lietuvą, parašė knygelę Amerikos mokykla. Pirmo­jo pasaulinio karo metais, dirbdamas Jaroslavlyje, Tambove išleido pataisytą Tė­vynės ašarų rinkinėlį, taip pat Erškėčių ta­ku (1916 m.) ir Sielos akordai (1917 m.). Paskutinis jo poezijos rinkinėlis Varpeliai išleistas 1925 m.

     Gustaitis labai domėjosi švietimo ir kultūros veikėjais. 1912 m. jis parengė knygą apie A. Tatarę, pirmąjį lietuvių beletristą, Pamokslų išminties ir teisybės autorių. Pasakodamas apie Tatarę, jis at­skleidžia jo tiesumą ir bešališkumą. Dėl faktinės medžiagos gausos knyga nepra­rado aktualumo ir šiandien. 1916 m. Gustaitis išleido monografiją apie moky­toją ir švietėją, bendražygį Petrą Kriau­čiūną, kitų reikšmingų darbų, susijusių su tautiniu atgimimu. Gana palankiai intelektualioji visuomenė 1923 m. sutiko Gustaičio knygą Stilistika – pirmąjį lie­tuviškos literatūros teorijos vadovėlį, kuriame teoriniai samprotavimai grin­džiami S. Daukanto, K. Donelaičio, M. Valančiaus, V. Kudirkos, Maironio, Šatrijos Raganos ir kitų kūriniais.

     Gustaitis parašė ir keletą knygelių apie žymius žmones: apie M. Sarbievi­jų (1925 m.), A. Mickevičių ir jo Poną Ta­dą (1927 m.), apie Julijų Cezarį (1927 m.) ir kt. Jis vienas pirmųjų ėmėsi versti A. Mickevičiaus poeziją (Krymo sonetus, Farį, Odę jaunystei, Vėlines ir kt.). Apskri­tai Gustaičio literatūriniame palikime vyrauja trys sritys: poetinė originalioji kūryba, literatūriniai-kultūrologiniai darbai ir vertimai.

     Mirus Gustaičiui, Juozas Tumas– Vaižgantas 1927 m. gruodžio 30 d. Iliust­ruotos Lietuvos Nr. 52 straipsnyje Poetas – mokslo vyras, rašo: „... Nuo pat jaunų die­nų Motiejui pilna galva buvo poezijos ir mokslo šalia tiesioginių kunigo rūpesčių. Kunigavo jisai ramiai, švariai, daug sa­vo sielos įdėdamas. Be to, jis per visą sa­vo amžių vien mokyklose mokė, ne pa­rapijose buvo ganytojas [...]. Mokės ir mokė per visą savo amželį.

     Gustaičio bočiai, nabašninkas saky­davo, buvę gudai, nuo Berezinos, Gustovai (iš žodžio gustoj – tirštas), bet jau seniai sulietuvėję. Jie jau ir etniškai gry­ni „sūduvai“, suvalkiečiai, taip kūno, taip dvasios savumais. Motiejus jau se­minarijoje buvo kaip reikiant susipratęs lietuvis ir visa karšta savo širdžia palin­kęs dirbti vien tik lietuvių kultūrai. Ir dirbo jai atsidėjęs.

     Eiliuoti pradėjo dar tebestudentau– damas Šveicarijoje. Draugijoje eilėje pir­mųjų 1907 m. bendradarbių aptinkame jo eiles tikrąja pavarde pasirašomas (Nr. 1, 2, 4, 6, 9, 11). Devintame Nr. jau pradeda rodytis jo Krymo sonetų verti­mai. Dar pirmiau jis buvo žinomas „Ba­landžio“ – „Balandis Motiejus“. Kad Gustaičio ta pravardė, daug kas ilgai ne­žinojo. „Balandis Motiejus“ buvo slapy­vardis. Jį paskui dažnai minėdavo. Dar 1925 m. Varpelių sonetuose jis net tri­skart paminėjo „balandį“ [...].

     Iš pradžių M. Gustaitis nebuvo poetu romantiku [...]. Mūsų Keturių vėjų futu­ristai visa 15 metų pasirodė vėliau už M. Gustaitį:

    

     O žaibai po mano

     Kojom nardo ir grasina!

     Ei, aukštyn, žirgel, aukštyn!

     Stok! Čia krantas okeano.

     Žvaigždės groja, lyg vargonai,

     Plaukia, šviečia taip maloniai.

    

     Visos M. Gustaičio eilės labai naujo­viškos [...]. „Suskambėjo ledo lyra ir pa­liejo skardą tyrą – gedulingą. Oi, tu, ly­ra, nelaiminga! – Kam pravirkdei žėrelį ir žvaigždėtą dangužėlį? Kam pravirk– dei užkerėtą? Vilnys plaukia nusiminę ir apšaukia liūdną žinią...“

     Gustaitis buvo nuolat prisimenamas ir vėliau. Lietuvių enciklopedijoje (t. VIII, Bostonas, 1956 m.) Stasys Santvaras apie jį rašo: „... Jis laikomas vienu ankstyviausiųjų pomaironinės kartos poetų. Kaip asmenybė – M. Gustaitis yra gilus eruditas, kaip kūrėjas – romantikas ir estetas simbolikas, tad ir jo poetinė kū­ryba linkstama skirstyti į dvi dalis: pa­triotinė – visuomeninė poezija ir filoso­finė egocentrinė poezija. Patriotiniuose eilėraščiuose M. Gustaitis yra romanti­kas, kai kur savaimingas, o kai kur ar­timas Maironiui (pvz., kantata Broliai, muzika Č. Sasnausko). Vieną šios M. Gustaičio poezijos dalį sudaro I pa­saulinio karo vargų ir nelaimių origina­lus apdainavimas, kur poetas jautriais ir nuoširdžiais posmais prisimena gaisrų apjuostą ir po kryžium parpuolusią Lie­tuvą. Tačiau būdingiausi M. Gustaičio kūrybos bruožai yra mintis, susimąsty­mas ir kilimas į idealų sritį. Šio pobū­džio savo kūriniuose M. Gustaitis pasi­reiškė kaip bene pirmasis lietuvis po­etas, turįs subrandintą estetinę literatū­ros pažiūrą (...) M. Gustaitis išliks kaip naujų literatūrinių kelių ieškotojas ir es­tetinės poezijos pradininkas.“

     Juozas Eretas straipsnyje Dvi genera­cijos mūsų ir krikščioniškosios kultūros tar­nyboje, išspausdintame Lietuvos katalikų Mokslų akademijos suvažiavimo darbų t. VII (Roma, 1972), rašo: „Gustaitį galima bū­tų vadinti jaunesniu Maironio broliu, bent toje poezijos dalyje, kur vyrauja pa­triotinės bei visuomeninės temos. Kiek jos buvo artimos jautriai jo širdžiai bei romantiškoms jo pažiūroms matyti iš to, kad jis rašantį prieauglį skatina savo ta­lentą pašvęsti Dievui ir Bažnyčiai, tautai ir Tėvynei. Bet jo nebūta kurstančio šauklio, jis menininkas, įvilkęs žodį į dai­lius rūbus. Neveltui jis (34 metų) savo Friburge apgintą disertaciją pašventė A. Mickevičiaus Krymo sonetams ir nevel­tui vertė Baudelairą. Kone visa savo ly­rika jis įvedė nemaža artizmo į pomairo– ninius laikus. Kiek jam rūpi grynai gro­žinis elementas matyti iš jo (53 metų) su­statyto stilistikos vadovėlio. Estetinių bruožų iškėlimu jis gerokai peržengė sa­vo kartos ribas ir parodė kelią, į kurį vė­liau, jau tikru meistriškumu, įsuks Puti­nas. M. Gustaitis – maironiškumo saulė­lydis ir putiniškumo saulėtekis.“

     Sovietinės okupacijos metais Lietu­voje apie M. Gustaitį rašyta tik literatū­ros antologijose, enciklopediniuose leidi­niuose. 1984 m. leidykla Vaga išleido Viktorijos Daujotytės sudarytą pluoštą Gustaičio eilėraščių – Sielos akordai. Ei­lėraščiai buvo skelbti daugiausia nepri­klausomos Lietuvos spaudoje ir atskiro­mis knygelėmis. Tai vienas stambiausių Gustaičio poezijos leidimų. 1993 m. An­tanas Patackas išleido nedidelę knygelę Motiejus Gustaitis (Vilnius, Vaga), kurio­je pateikė jo gyvenimo apybraižą.

     Vinco Mykolaičio-Putino sudaryta Gustaičio poezijos rinktinė turėjo būti išspausdinta 1940 m. vasarą. Bet Lietu­vą okupavus SSRS į Sakalo spaustuvę Kaune įsiveržę enkavėdistai ir „akty­vistai“ sunaikino ten parengtos Gustai­čio kūrybos rinktinę, sudaužė spausdi­nimo formas ir tik vieną ar du korek­tūrinius knygos egzempliorius vienam darbininkui pasisekė slaptai išgelbėti. Vienas jų pateko žurnalistui, rašytojui ir istorikui Gustaičio brolio Mykolo sū­nui Algirdui Gustaičiui, kuris tą eg­zempliorių išsaugojo per visą karą, okupaciją, nepaliko jo ir pasitraukęs į Vokietiją, o vėliau emigravęs į JAV. 2002 m. svečiuojantis pas jį Los Andžele jis šių eilučių autoriui perdavė tą rankraštį sakydamas: būtų gražu, jei iš­leistumei Lietuvių tautos knygų serijoje. Ir pažadėjo parašyti, kaip tos pareng­tos spaudai knygos egzempliorius bu­vo išgelbėtas nuo barbarų, papasakoti, kaip jis bendravo su savo garsiuoju dė­de – M. Gustaičiu, tačiau nespėjo – už­klupo netikėta mirtis. (Algirdas Gustai­tis gimė 1916 m. spalio 16 d., mirė 2002 m. gruodžio 24 d. Jo palaikų urna palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinė­se, Menininkų kalnelyje.)

     Baigti šį trumpą straipsnį apie vieną žymiausių mūsų tautos prisikėlimo šauklių – kunigą, pedagogą, poetą, mokslininką Motiejų Gustaitį galima bū­tų jo paties žodžiais, pasakytais apie Anykščių šilelio autorių vyskupą Antaną Baranauską:

    

     Pavasaris ateis

     Ir vėl žiedus paskleis,

     Ir vėl giria atžels,

     Tik ąžuolas nekels...

     Tačiau iš jo šerdies

     Šaltinis pražydės...

    

    

     Literatūra ir nuorodos:

 

     Žiburys, 1913, Nr. 4, p. 32.

     Motiejus Gustaitis. Amerikos mokykla. – Seinai, 1919, p. 94.

     Iliustruotoji Lietuva. – Kaunas, 1926, Nr. 8, p. 58.

     Švietimo darbas. – Kaunas, 1926, Nr. 8, p. 6-7.

     Tiesos kelias. – Kaunas, 1928, Nr. 2, p. 10.

     E. Lastas. Dr. Motiejus Gustaitis // Švietimo dar­bas, 1928, Nr. 1, p. 7.

    

     LOGOS, Nr. 58-59, 2009 m. sausis-birželis

 

     b_400_560_16777215_0___images_gustaitis_foto.jpg