tekstai.lt

Jurgis Baltrušaitis. Eilėraščių rinkinys „AŠARŲ VAINIKAS“ (pirmoji dalis, 1942)

b_100_139_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_baltrusaitis_asaru_vainikas.jpg     Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi pavojuje? Budintis pavojus padvigubina, paketurgubina jėgas, sprandą nesilenkiančio plieno prikošia, valią dei­mantui ir dinamitui prilygina. Kas taikos metu at­rodo neįveikiama sunkenybė, pavojaus metu niekaniekis. Pavojaus metas gimdo heroizmą, gimdo žygius, kuriuos dainiai per ilgus amžius dainuoja. Pavojaus metas moko drįsti ir laimėti... Pavojaus rūstųjį metą Baltrušaitis broliams at­nešė savo nuostabųjį Ašarų vainiką. Baltrušaičio vainikas ne tasai, kuriuo pasi­puošusi sesulė jaunystėle džiaugias, ir ne tasai, kurį gauna dosnus šeimininkas, derlingai piūčiai pasibaigus. Baltrušaičio vainikas — tasai, kurį drąsus sta­tytojas iškelia ant suręstų gegnių bažnyčios bokšto, įsiremiančio į mėlyną padangę. Iškėlęs rūstųjį vai­niką, Baltrušaitis šaukia liūdinčius brolius į mėly­nuosius vilties tolius, į mokėjimą gyventi pa­vojuje. (Balys Sruoga, 1941)

 

    

     Pirmoji dalis

    

     I

    

     Hi sunt duae olivae et duo candelabra

     in conspectu Domini terrae stantes.

     Apocal. XI.4

    

     Lūšnos daina

    

     Žinau, pažįstu seną lūšnelę...

     Prie pat jos slenksčio piktžolės želia...

     Siauri langeliai, lyg užsimerkę,

     Tarsi ji liūdi ir tyliai verkia,

     Tarsi stebėti, ką žemė rodo,

     Našlaitei vargšei jau nusibodo...

    

     Darže palinko kryžius ir svirtis...

     Dar tebekyšo tvoros ketvirtis...

     Kreivai įlinkęs, apdaras blogas,

     Dar teberiogso lopytas stogas,

     Kur smilgų kuodas dar skurdžiai šiaušias,

     Nes daug jį vėlė viesulo riaušės...

    

     Kur buvo trankios vaišės ir puotos,

     Vien nykiai girgžda grindys nešluotos...

     Kur jaunas džiaugsmas pro daržą žengė,

     Vien skurdūs gluosniai takelį dengia...

     Apleistą kiemą šiukšlės užklojo –

     Seniai prie vartų šunes neloja...

    

     Kurčia motutė jau nebegirdi,

     Kas glostė, būrė jaunystės širdį...

     Tik šniokščia sodo lapai atsargūs,

     Kad nepabustų senė nuvargus,

     Kad nepažeistų jos viso turto –

     Nenubaidytų sapno užburto...

    

    

     Vakaro giesmė

    

     Jau pakalnėn saulė nusirito...

     Rimsta, kas kovojo, verkė, gynės, –

     Sveikas, slenksti poilsio pelnyto,

     Sveikos, sveikos, liepsnos vakarinės!

    

     Tylios erdvės niaukias, gęsta, smilksta...

     Į lizdus vėlyvos kregždės skrenda –

     Ir širdis jau ryto pasiilgsta,

     Kibirkšties stebuklo pasigenda...

    

     Jau rūkais vos regimais aptrauktą

     Kloja žemė savo tamsų plotą –

     Daug ko, alkstant dieną, nesulaukta,

     Daug ko vargstant prarasta, nustota...

    

     Ten, kur slinko gelsvos, rausvos burės,

     Lieka aukso vien siaurutė juosta –

     Atsivers nakties žvaigždėtos durys,

     Greit, laiveli, rasi tylų uostą...

    

    

     Nemunas

    

     Ai saulutė, ar šešėlis,

     Teka vingiais Nemunėlis –

     Ritas vilnys, sukas srovės

     Nuo gilios žilos senovės,

     Blizga, žirba, spindi, teka,

     Amžių kilnią sekmę seka...

    

     Nemunėlis šniokščia, ūžia

     Per balandį ir gegužę –

     Supas, saulę prisisegęs,

     Ir su saule šoka, regis,

     Karklais, gluosniais apsikaišęs,

     Tarsi ruošia džiaugsmo vaišes...

    

     Ir kai temsta, ai kai niaukias,

     Ošia, rūsčiai susiraukęs,

     Švyti vėl ir skaidriai žirba

     Ir nelengvą darbą dirba,

     Velka naštą rąstų, medžių

     Pro Alytų, pro Seredžių…

    

     Jis vis kloja savo juostą,

     Žemės gardų kvapą uosto,

     Žarsto smiltį, kasa molį,

     Besiverždamas į tolį,

     Laisto šventą diegą, žiedą, –

     Laisvės jauną giesmę gieda...

    

     Amžių Tėvo sumanytas,

     Nemunėlis slenka, ritas –

     Blizga vilnys, sukas srovės

     Nuo tamsios, sunkios senovės,

     Ir tik ošia putos jųjų

     Jau ant amžių amžinųjų...

    

    

     Dienos sutartinė

    

     Laimina dieną, kas sėja rytą,

     Skalsina žemę, kas kulia, vėto,

     Nors tai tik kąsnis to, kas manyta,

     Nors tai tik pusė saiko žadėto...

    

     Ir man, ką laimiu, turi pakakti,

     Kad gerbčiau vargo kupiną dieną,

     Kad mano kanklės laimintų naktį,

     Dangų ir žemę jungtų į viena...

    

     Tik kartais širdį vargina, spaudžia

     Žemės svajonių pelnas mažutis,

     Vien tąsyk seka pasaką graudžią,

     Lyg laimės rauda mano skudutis...

    

     Bet aš išmokstu ir tokį kartą,

     Kai mano akys iš skausmo merkias,

     Kad sunku girti vergę nebartą,

     Kad maža vertas žmogus neverkęs...

    

     Todėl tedžiūsta stiebelis laibas

     Ir težaliuoja eglės viršūnė,

     Tedrasko tamsą galingas žaibas,

     Ir visa, visa, kas bus, – tebūnie!

    

    

     Audėja

    

     Ir kai giedras rytas rieda,

     Ir kai sutemos artėja,

     Savo romų žemės žiedą,

     Savo skirtį, gerbk, audėja!

    

     Margink darbščiai ilgas juostas,

     Kad paaustum lieką sprindį,

     Kol neblykšta tavo skruostas,

     Kol tau žemės saulė spindi...

    

     Suok sutemus giesmę graudžią,

     Kad tau rytas daug melavo,

     Bet pajusk, kad staklės audžia

     Amžių metmenis, ne tavo...

    

     Amžių mįslei tavo skietas

     Ir muštuvų darnas mojis,

     Tau tik staklių suolas kietas,

     Tavo sostas keturkojis -

    

     Bet priimk ir tokį kelią –

     Kad ir vargšė, tu ne vergė –

     Kito audeklo dalelė,

     Tu jo margą mįslę sergi...

    

     Ir jei temstant nevaitosi

     Ir vis tiesi ranką miklią,

     Tu per vargą sužinosi,

     Kas Audėjas, kas šaudyklė...

    

    

     Motina žemė

    

     Amžius žydėjus, motina žeme,

     Priimk be graudžio, ką amžiai lemia.

    

     Po vargo stogu lūšnelių kaime

     Lankosi bėdos, vieši ir laimė...

    

     Visur gi lygiai bergždžios velėnos,

     Kaip lygiai braška senelio strėnos...

    

     Stiprus trinytis, kad ir nedryžas –

     Kuo ne karalius, kas pina vyžas...

    

     Erdvos, iš tikro, mūsų lūšnelės,

     Jei sugyvena žmonės ir pelės...

    

     Kas kad lietuvis aukso nežarsto,

     Ir jam dvi gairės – lopšio ir karsto...

    

     Mūsų mergelės neaudžia šilko –

     Jas Viešpats Dievas grožiu apvilko...

    

     Romūs lietuvių bernai ir sūnūs –

     Ir sunkiai ariant – drūti, apkūnūs...

    

     Užjūrio vynas jiems tulžį gula,

     Girtas, įei linksmas, kas geria sulą...

    

     Kas tolio ieško, nors eina vienas,

     Meldžias už mūsų tėvų rugienas...

    

     Ištvėrus žiemą, ateis gegužė,

     Ir vėl šileliai suūš, kaip ūžė...

    

     Štai ji už durų – tarpsta jurginiai,

     Ir pievos žydi mano tėvynei!

    

     Žaliuoja rūtos čia pat po langu, –

     Tad iš lūšnelės arčiau į dangų!

    

     Amžinas žiede, motina žeme,

     Margą vainiką tau amžiai lemia!

    

    

     Amžių vaidas

    

     Baigia žemė darbo dieną,

     Slenka rūkas į rugieną,

     Vakarinės miglos kyla –

     Žadink, dainiau, klaikią tylą,

     Pūsk skudutį pamažėle,

     Gal išpūsi kibirkštėlę,

     Mirksnį buvusių dienų,

     Iš senovės pelenų...

    

     Tyliai alko pušys snaudžia,

     Tyliai šilko skraistę audžia

     Rausvas mėnuo ir į šilą

     Savo žalsvą midų pila,

     Ir, iš medžių išsibrovęs,

     Sergi paslaptį šventovės,

     Kur užmigo, kur tuščia

     Švento aukuro erčia...

    

     Neilgai tyla tetrunka –

     Lyg pelėda kur sušunka,

     Ir į riksmą jos iš šilo

     Lyg kas sprogo, lyg kas skilo -

     Ir sumirga eilės krivių,

     Šios nakties aukos dalyvių,

     Ir po vieną ir po du –

     Treja trylika lazdų...

    

     Ant, išeina pats krivaitis,

     Ilgą skraistę pasiraitęs,

     Žengia į vaidilų ratą,

     Taip, kad jis kiekvieną mato,

     Stoja, žilą barzdą glosto,

     O vaidilos tik jo mosto

     Laukia, žiūri į akis,

     Ką vyriausias įsakys...

    

     Ir krivaitis balsiai sako

     Tiems, kurie arčiau jo tako:

     – Tu, Geiduti, piauji ožį,

     Tu gi, Alki, iešmą droži,

     Tu, Minalgi, midų šildai

     Laimės deivei, šykščiai Mildai -

     Nūdien duoklė bus gausi,

     Tad sukruskite visi...

    

     Veikiai vilkite į krūvą

     Ir kas žydi, ir kas džiūva,

     Ypač kraukite į laužą,

     Ką Perkūnas pats sudaužo...

     Ilgą žabą kadaginį,

     Kaip šventovės raštai mini -

     Ir viršūnių, ir kerų,

     Tošių, virkščių, stagarų...

    

     Reikia dar, kad kas pridėtų

     Ir kvapių pelynų, mėtų

     Nors po pluoštą, nors po lapą –

     Deivės mėgsta žemės kvapą...

     Gal kas rastų šerno iltį –

     Jau pats metas ugnį skilti,

     Jau Perkūno valanda...

     Teprasideda malda!

    

     “Vai, išgirsk mane, Perkūne,

     Amžių amžiai tau tebūnie!

     Tavo žemės ratas margas,

     Mūsų ašaros ir vargas,

     Pievų žolės, marių žuvys,

     Ir aš pats, tik tavo buvęs,

     Tavo būsiu, kaip esmi,

     Mano žemės širdimi...

    

     Tavo ratai dunda, darda,

     Skelbia tavo rūstų vardą –

     Vai, palaimink tavo tarną

     Ir, išskėtęs audros sparną

     Į nakties dangaus bedugnę,

     Atsiliepk į žemės ugnį,

     Duoklę jos menkų darbų,

     Treja trilinku žaibu...“

    

     Šventas aukuras sužyra,

     Kibirkštėlės sprogsta, byra –

     Va, jau liepsnos kelmą laižo,

     Veikiai jį iš luobo aižo...

     Visas laužas spraga, braška,

     Ryja samanas ir vašką

     Ir, kur kas per greit įkais,

     Čirškia degančiais sakais...

    

     Ir į dangų kyla dūmai,

     Daug aukščiau, nei žemės krūmai,

     Auga rūko lieknas bokštas,

     Apynys dievop užblokštas,

     Iš kurio žemelė pina

     Savo laiptus į žvaigždyną,

     Ii telieka jai nūnai

     Anglys, dulkės, pelenai...

    

     Alko laužas nebespraga...

     Vienas krivių pučia ragą,

     Ir, sulaukę duoklės galo,

     Aukurą vaidilos valo,

     Ir, galvelė žilaplaukė,

     Krivių krivė traukias, plaukia

     Kaip laivelis vandeny...

     Ir vaidilos vėl vieni...

    

     – Vyrai, nors jau aušta, švinta...

     Daug čia žabų pagaminta...

     Kad pagerbtų gražų rytą,

     Reikia kurti ugnį kitą...

     Pagalvok, kas turi protą,

     Daug čia ko nesuvartota...

     Niekuomet nešluok kieman,

     Kas dar tinka tau ar man...

    

     Kas dievų, dievams ir duota,

     O likučiai – žemės puotai...

     Liekanoms padarę kratą,

     Atsisėskime į ratą

     Ir statykime į vidų

     Skanų kepsnį, gardų midų –

     Kuo vaišinama laumes,

     Nesikratome ir mes...

    

     Atsibodo maukti sulą...

     Imk, bičiuli, ką jis siūlo,

     Piaustyk, spirgink visą paltį...

     Kad papirktų pūgą, šaltį,

     Tuštink, Alki, pirmą taurę,

     Atsistodamas į šiaurę...

     Antrą taurę – į pietus –

     Bus tau amžius nekartus...

    

     Trečią kaušą gerk į rytus –

     Būsi, it uola, prašvitus...

     Siurbk į vakarus ketvirtą –

     Ir atgausi širdį tvirtą...

     Daug kartumo bus išvengta,

     Kai išlenksi taurę penktą...

     Ir įtikins mus šešta,

     Kaip lengva vargų našta...

    

     Kas nebijo samčio lieko,

     Nebijos ir naktį nieko...

     Suvaldyk liežuvį rangų –

     Mes išgėrėme už dangų,

     Bet, kas žemės midų semia,

     Nepasigeria už žemę,

     Už jos lopšius ir kapus,

     Kur ir mūsų kaulai pus...

    

     Žemė krivių širdį veria,

     Bet už ją ir dainius geria –

     Už žmogaus sapnus ir vargą,

     Kuo jis džiaugias, kuo jis serga -

     Už stebuklą žemės tako

     Ir už tą, ką dainiui sako

     Žemės sutemų tyla,

     Nes jis – žemės vaidila...

    

     Lakų sapną rytas ardo,

     Žvanga dalgis, darbas darda,

     Valo bitė savo gylį...

     Tik skudutis mano tyli –

     Žemės vargas atsikėlė,

     Ir užgeso kibirkštėlė, –

     Vaidas mirusių dienų

     Iš senovės pelenų...

    

    

     Mano skudutis

    

     Venkie, žmogeli, peikti ir barti

     Šios žemės dainių, kai kanklės rauda,

     Nes tu pamilsi jo psalmės kartį,

     Kada suprasi ašarų naudą...

    

     Šios žemės graudžio stebuklą didį

     Uždengia džiaugsmas, ne jis – tik miegas –

     Ir veikiai tarpsta, veikiai pražydi

     Ilgesio delno laistomas diegas...

    

     Linksmybės takui – sląstai ir duobės...

     Džiugulio liepsnos masto trumpoko –

     Tvaresnei ugniai tik vargas liuobias,

     Tikresnio džiaugsmo tik graudis moko...

    

     Kas tokio mokslo verkdamas trokšta,

     Mirksnio liepsnelės nebesigraibo,

     Prieis per verksmą palaimos bokštą,

     Žinos, kad nesti audros be žaibo.

    

     Ir šis stebuklas, kad ir vėlyvas,

     Mirusią širdį prikels, sukrutys –

     Todėl ir meldžias, ilgesiu gyvas,

     Todėl ir verkia mano skudutis...

    

    

     Dainiaus ramentas

    

     Mano gyvybės

     Rytą rasotą

     Erdvės beribės

     Stebino protą...

    

     Naktį už durų

     Ugnys žvaigždyno

     Ir gelmės jūrų

     Širdį baugino...

    

     Matau šią dieną,

     Jau praregėjęs, –

     Audžia tik viena

     Amžių Audėjas...

    

     Kas laikui žydi,

     Valandai dygsta –

     Amžiną lydi,

     Visatą lygsta...

    

     Tad dainiaus žygiai

     Iš amžių semia,

     Gerbdami lygiai

     Dangų ir žemę...

    

     Tad stiebkis žiedu,

     Dievo žolyte, –

     Tad gerbiu, giedu

     Kurmį ir bitę...

    

    

     Rauda

    

     Gimtąjį lizdą apleidžia

     Mažas paukštytis išaugęs,

     Jaunus sparnus išsiskleidžia,

     Skrenda padange ir džiaugias –

           Dūsauk, verge, rūsy,

           Kad tu žemė esi...

    

     Driekdamas pieva šešėlį,

     Tyliai iš tolio atėjęs,

     Plaukia tolyn debesėlis,

     Skrenda, kur varo jį vėjas -

           Tyliai verk ilgesy,

           Nes tu žemė esi...

    

     Šykščiai iš amžių bedugnės

     Žemės sutemoms šviečia

     Amžino aukuro ugnys,

     Dievo žvaigždynų spiečiai –

           Tavo naktis tamsi,

           Tu gi dumblas esi...

    

    

     Smilgų šlamesys

    

     Nusilenk, praeivi, žolytei prie tako,

     Jei girdi, kai smilga, iš molio išdygus,

     Tavo kurčiai širdžiai tyliai, tyliai sako,

     Kad tu ir jos stiebas – amžių saikui lygūs…

    

     Nes jau taip sumanė Tėvas visagalis,

     Kad, priėmę žemės skirtį lygiai kuklią,

     Judu – dvi Jo mįslės, dvi vienodos dalys

     Pelenų ir žiedo jungtame stebukle...

    

     Kas šią žinią gyvą, atbudęs, nugirsta,

     Savo lakų mirksnį jau iš amžių semia, –

     Žemės karalystės daugiau nebeskirsto

     Į žvaigždėtą dangų ir dumbliną žemę...

    

    

     Amžių varpas

    

     Už pasakos kalno, kur vargas nutilo,

     Kur širdys ir troškiui ir alkiui apkurto,

     Senovinė varpinė stūkso iš šilo,

     Kaip vaidas pakalnėje Varpo užburto...

    

     Kas alkdamas gaudo tik mirksnio gerovę

     Ir, žemiškam vyliui atverdamas širdį,

     Iš žemės tuštybės širdies neišrovė,

     Tas dangiškos psalmės stebuklo negirdi...

    

     Tik tą, kas iš vyliaus šios žemės atbunda,

     Jis dosniai atmoka, lyg kviečia į puotą,

     Vis gaudžia ir gaudžia, vis dunda ir dunda,

     Ir didina, daugina dovaną duotą...

    

    

     Klajoklio gairės

    

     Prieš kelią didį

     Gairės žinotinos –

     Tikriausiai lydi

     Palaima motinos...

    

     Derlios rugienos,

     Jeigu mes budime –

     Tik usnys vienos

     Tetarpsta pūdyme..

    

     Ari ar grėbi,

     Stenkis, apjakėli,

     Imti į glėbį

     Ir ko nepakeli...

    

     Niekad nežūva

     Ką išsirūpini,

     Jei krauni krūvą

     Po mažą trupinį.

    

     Priklaupk pavėsy,

     Žemės atklydėli,

     Jei užsidėsi

     Kryžių per didelį...

    

     Gailesį girdi,

     Priėjęs kryžkelę,

     Kas žemės širdį

     Į dangų iškelia...

    

    

     Peteliškė

    

     Mirksnio verge, mirksnio tarne,

     Aš pažįstu tavo sesę,

     Peteliškę margasparnę –

     Ji gi tavo mįslę tęsia.

    

     Nuo lapelio ant žiedelio –

     Ji vis tupia, lengvaduonė,

     Ir nevokia kito kelio,

     Ir kaip tu netaupo kluone...

    

     Ji aplenkia žiedą kartų

     Ir neboja, vos nutūpus,

     Kad jau greit prie daržo vartų

     Sudrebės sparneliai trupūs -

    

     Nes jau tyko ją paukštytis,

     Nes, iš dyklaukių užėjęs,

     Vargšės imasi vaikytis

     Audros siaubo siųstas vėjas...

    

     baltrusaitis_asaru_vainikas_2.jpg

    

     II

    

     Since to such Kingdom comest,

     Remember me, poor Thief of Song.

     Francis Thompson

    

     Daina

    

     Kalnus išgriovęs, daug uolų sudaužęs,

     Kalnų upelis renčia savo lovį –

     Putoja, purkščia, šniokščia, kriokia, laužias,

     Versdamas visa, kas ant kelio stovi...

    

     Jis savo vingius vis į tolį kasa, –

     Ir tu, vergeli, į jį atsižvelgęs,

     Sutelk rūstingai visą savo drąsą,

     Kaip jis išveržti laisvę uoliai stelgias...

    

     Mieguistą šilą viesulas užpuolė

     Ir purto, drasko paukščio gūžtą irią,

     Ir linksta, braška eglelė varguolė,

     Nulaužtos šakos blaškosi po girią...

    

     Bet, audrai dingus, po žvarbio, po baimes,

     Dangun vėl stiebias smilgelė žalioji, –

     Tu vienas, verge, užgautas nelaimės,

     Į žemę kniubęs, verki ir vaitoji...

    

    

     Klajoklio stygos

    

     Aš daug, jau daug išvaikščiojau dienų,

     Dienos belaisvis, ir toliau einu

     Žmogaus skirties nubrėžtais man keliais,

     Kiek eiti dar likimo saikas leis...

    

     Aš daug žiedų radau aušros darže,

     Daug jų su.mindžiau, eidamas ežia,

     Ir užėjau erškėčių dar daugiau,

     Ir vien menkai laimėjau, ką rengiau...

    

     Ir supratau, skausme ir ilgesy

     Kaip, žemės prote, aklas tu esi,

     Nes štai nakčia stebiu spiečius žvaigždžių,

     Bet, kurčias, aš jų psalmės negirdžiu...

    

     Nes tu, žmogau, taip skaudžiai nežinai,

     Kas – valandai, kas trunka amžinai,

     Kur tu, lašeli jūros vandeny,

     Drebėti siųstas ir iš kur eini...

    

     Todėl širdis taip alpsta, ir todėl,

     Ant žemės kniubęs, laukiu vėl ir vėl,

     Ar kas pagalbos ranką man išties

     Nuvokti mįslei ryto ir nakties...

    

    

     Gegužės daina

    

     Pražydęs sodas ir šilas ūžia –

     Linksmoms vestuvėms puošias gegužė...

     Skruostai raudoni, mėlynos akys –

     Stebiu, kaip stiebias kaštanų žvakės

     Ir kaip lelijos ir baltos rožės,

     Saulės draugužės, žiojasi, vožias...

    

     Netaupo viešnios šilko, nei drobės,

     Žaliais šilkeliais juosias ir gobias,

     Bet, ant, jaunoji, ant, obelytė

     Maloniai žiedu vaišina bitę,

     Stiebias didingai, kaip karalienė,

     Lyg pienu prausias, maudosi piene...

    

     Žaliais audimais išklotas kelias,

     Svyruoja, virba žalios skarelės, –

     Kykai ir raiščiai, sagos geltonos,

     Lieknos viršūnės, šakelės plonos –

     Galingas džiaugsmas širdį pagauna –

     Kaip visa marga, kaip visa jauna!

    

    

     Vyturėlis

    

     Veikiai ryto liepsnos kūrės,

     Jau dangus – lyg žydros burės...

     Linksma minti tyrų smėlį –

     Sveikas, Dievo vyturėli!

    

     Vos iš žydrio tu pragydai,

     Mano troškį girdai, gydai –

     Žemės alkis lyg ir niekis,

     Tad sruvenk, giesmele, liekis!

    

     Daug kas vilčiai neatkurto...

     Berk stebuklą savo burto

     Į bėdulį kurčiaširdį –

     Jis tik savo skurdą girdi...

    

     Suok ir žadink žemės dieną,

     Ir prikelsi aliai vieną –

     Sek, kas kniumba, sparną rangų,

     Ir jis styptelės į dangų!

    

    

     Giesmė

    

     Skalsink, Dieve, mūsų duoną,

     Tiek žirnelį, tiek aguoną,

     Visą žemės vargo kluoną...

    

     O numaldęs alkį, alsą,

     Stiprink dainiaus dvasios skalsą,

     Duok jo kanklėms varpo balsą...

    

     Nors, kas sėta, noksta, kvepia,

     Stumdyk, verge, žagrę lepią –

     Ji rytojaus žiedus slepia...

    

     Daug dainelių jau skambėjo,

     Jos tik mirksnį mus žavėjo

     Lyg lengvutis sparnas vėjo...

    

     Dainiau, metęs džiaugsmą pigų,

     Semk iš skausmo, ne iš knygų

     Žodį, Dievo žaibui lygų...

    

     Tą, kuris mums galią duoda,

     Verčia aušti naktį juodą,

     Skelbia viltį ir paguodą...

    

    

     Apynys

    

     Apynėli, žaliaplauki,

     Apynėli, mano broli,

     Vos tik saulės susilauki,

     Augi, žindi žemės molį...

    

     Ir, užpynęs savo daigą,

     Tu kimbi, rezgies į tvorą

     Ir vyniojies apie smaigą,

     Vis į aukštį, vis į orą...

    

     Saugok, dieve, tavo tysį:

     Žemės kartys – ramsčiai trupūs,

     Tu su jais kartu pašlysi,

     Ypač audrai įsisupus...

    

     Jei aukščiau tu nori lipti,

     Imk nelūžtamą ramentą

     Ir, pakeitęs diego kryptį,

     Kopk sode į kryžių šventą...

    

     Kas juo remias, nesukrūšta. –

     Stiprios jam nukaltos vinys,

     Ir nuo amžių jis nedūžta

     Ne todėl, kad geležinis...

    

     Kryžius žemės sodą valdo –

     Atsiremk į petį stangų,

     Ilgink savo žalią valdą –

     Ir pakilsi tu į dangų...

    

    

     Išminties spindulys

    

     Krauk savo dalį

     Godžiai į klėtį –

     Laimi, kas gali

     Išsižadėti!

    

     Vilioja žmogų

     Lobis užburtas –

     Po vargšo stogu

     Didžiausias turtas...

    

     Klumpa ir ilsta,

     Kas velka naštą –

     Krislas nedilsta,

     Možis nemąžta...

    

     Gink savo naudą,

     Aklas besoti –

     Vargšui neskauda

     Žiupsnio nustoti...

    

     Laukia vien kuklų

     Dvigubos dalys, –

     Ir šiuo stebuklu

     Jis visagalis!

    

    

     Ramunėlė

    

     Ramunėle tu baltoji,

     Kad išpuoštum mano kelią,

     Tu iš dulkių atsistoji,

     Skaisčią pakeli galvelę...

    

     Vargui – takui pro rugienas

     Tavo žiedas – džiaugsmo kraitis.

     Štai pasauly aš ne vienas,

     Jo bedugnėj ne našlaitis...

    

     Skurdo skausmas lyg pagijo,

     Skausmo ilgesys nurimo,

     Ir krūtinė jau nebijo

     Kryžiaus žemės ištrėmimo...

    

     Saulės taurę tu pripylei,

     Ir, tamsus, žygiuoju drąsiai,

     Ir širdis tik klauso tyliai,

     Ką tu giedi mano dvasiai...

    

    

     Ąžuolas ir aguona

    

     Šlama ąžuolas aguonai:

           – Didžio žiedo, menko grūdo,

           Nei tu kvapui, nei tu duonai,

           Dėl kurios ši žemė juda...

           Tavo dienos taip neilgos,

           Tu beveik kaip kitos smilgos,

           Žemės vargui per laiba –

           Tu jos tuščio pažiba!

          

           – Aš žinau, kad tu ne laibas,

           Kad, didike, amžius stovi...

           Ir tave, sutrenkęs, žaibas

           Gal jau greit nuris į griovį...

           Tu šlami iš amžių tolio,

           Bet ir tu gimei iš molio,

           Kur ir grįši vėl – bemaž

           Tokiu pat būdu, kaip aš...

    

           Tu ištvėrei audros vėjus,

           Jie ir mano diegą plakė,

           Bet palinkus, padrebėjus

           Aš stiebiuosi vėl, kaip žvakė

           Žerti žemės mįslei svarbiai

           Ir žydėti amžių garbei -

     Šit ką šnibžda aguona...

     Šit ir baigiasi daina...

    

    

     Vargdienio pasaka

    

     Slėgia žmogų mažos bėdos...

     Vos, kaip sutemų apuokas

     Ar kaip vakaro pelėdos,

     Jos suverkaus, gęsta juokas...

    

     Kaip žalingų gyvių spiečiai,

     Veržias jos slapta į kiemą,

     Įsisiurbia, apsiriečia,

     Gaišta vasarą ir žiemą...

    

     Vakar draskė, gnaibė, gylė,

     Šiandien verpalus sudraiko

     Ir stoge praplėšia skylę

     Taip, kad virkdo ir ne vaiką...

    

     Iš čia pat, kaip ir iš tolo,

     Pučia sąšlavas į klėtį,

     Kasa kluone žiurkėms olą,

     Verčia plutgalį žiedėti...

    

     Smaugia dieną skurdas juodas,

     Bet ir naktį tau į ausį

     Zirzia jis kaip piktas uodas –

     Tu jo niekad nepagausi.

    

     Jam negaila bėdžiaus bausto

     Ai tu dainius, ar artojas,

     Jis rankas be pančių kausto

     Ir be pančių veržia kojas...

    

    

     Širdies švytuoklė

    

     Visa, kas bręsta per rytą,

     Audros per dieną išmėto,

     Ir visa nyksta, kai niaukias

           Vakaro tyrai...

    

     Žemės širduže, liaukis

     Verkusi apsto žadėto,

     Niekinus žiupsnį pelnytą,

           Kuris nebyra...

    

     Visa, ką žemė augina,

     Turi kovoti ir irti,

     Linkti, ir blėsti, ir vysti

           Kaip žiedas dykas...

    

     Neregio prote, tu klysti –

     Žemės gimimą ir mirtį

     Gretina lygiai ir pina

           Amžių vainikas...

    

     Visa, kas kruta, kas rangos,

     Amžiams negęstamiems dygsta,

     Amžiai suraizgė į viena

           Liūtą ir slieką...

    

     Melskis už naktį ir dieną,

     Nes, kas pasėta, nenyksta,

     Nes nuaidėjusios bangos

           Jūroje lieka...

    

    

     Upelis

    

     Va, upelis, va, giedrutis -

     Kas jam akmens, kas jam kliūtys!

     Žemėn jis giliai įdubo

     Ir čiurlena, straksi, skuba...

    

     Bet tenai, kur širdys kali,

     Veikiai čiurškia jis pro šalį –

     Lyg aplenkia vargo klėtis,

     Kad netektų jam žmonėtis...

    

     Tu vis sergies žemės grumstų,

     Kad tavęs jie nesudrumstų,

     Bet pasuk, upokšni, kelią

     Ten, kur vargšui širdį gelia,

    

     Žybtelėk į skurdo ūkį –

     Tavo pasakos jis lūki

     Apie aušrą, apie kraštą,

     Kur šios žemės vargas mąžta...

    

     Ir iš ten, kur skausmas vieši,

     Gal tu ašaras išneši,

     Šios pakalnės skalsią mantą,

     Į giliųjų jūrų krantą...

    

    

     Marcia eroica

    

     Gavęs dalią bristi, eiti,

     Stiprink kojų drąsą, greitį,

     Kad nueitumbei dar gyvas

     Ten, kur eisi, nevėlyvas...

    

     Per vingiuoto kelio tysį

     Daug pralenksi, daug pavysi,

     Ir, jei tektų atsilikti,

     Neįpulk į tuščią pyktį...

    

     Daug kas bastos po rugienas,

     Bet vis tiek vaitosi vienas

     Ir, jei kitą kelio klausi,

     Tu užtiksi kurčią ausį...

    

     Nes jis gavo kitą kelių,

     Nors, kaip tau, jam širdį gelia,

     Kad, kaip tu, jis pats nežino,

     Kaip išbristi iš purvyno...

    

     Ten, kur gluosniai šlama, dreba,

     Palinkėk jiems dosniai labo,

     Jei priglausti jų pavėsy

     Savo alsą panorėsi...

    

     Pakeliui užtikęs bitę,

     Laimink vienišą mažytę,

     Kad privilktų sau į korį

     Tiek medaus, kiek vargšė nori...

    

     Auštant garbink dieną šviesią

     Ir keliauk su saule dviese,

     Audrai dūkstant, tark – tešniokščia,

     Purto tavo krepšį plokščią...

    

     Kai pradės naktužė kristi,

     Stenkis, broli, nepaklysti,

     Ypač ten, kur kelias sukas,

     Kur jį dengia žemės rūkas...

    

     Jei smalsuolių atsirastų

     Ir mėgintų klausti, kas tu –

     Atsakyk visiems, kas klausia,

     Nusilenkęs kuo žemiausiai, -

    

     Kad eini į žemės tolį,

     Kad mini žemelės molį,

     Ne kaip lapas, vėjo pūstas,

     Bet galingo Tėvo siųstas...

    

    

     Mirksnio burtai

    

     Gundyk, gundyk, Žemės vyliau.

     Tavo taurę aš pripyliau...

     Ženklink kaktą kryžium juodu -

     Tavo kerui pasiduodu...

    

     Radęs vergą tau palankų,

     Veržk saitus ant mano rankų,

     Bet gali neveržti kojų,

     Aš sau kelią pats pastoju...

    

     Juk kas mirksniui lenkia širdį,

     Jau tik savo sapną girdi

     Ir per žingsnį ar per sprindį

     Jau nemato, kas jam spindi.

    

     Ir kai mirksnio žiedą skina,

     Jau neboja, ar nežino,

     Kad už lašą, už apgaulę

     Jis išduoda amžių saulę...

    

     Bruk man, vyliau, vėl, jei nori,

     Mirksnio bitės kimštą korį,

     Bet širdy jau graudis vieši -

     Tu jo karčio neatmieši...

    

     baltrusaitis_asaru_vainikas_3.jpg

    

     III

    

     Paa livsens natvej gennem frygten.

     Henrik Ibsen

    

     Dienų audimas

    

     Painios žemės visos sritys –

     Žmonės, labui nusiteikę,

     Stengias išminties mokytis,

     Mato, kad budėti reikia...

    

     Mokos vakaras iš ryto,

     Liepsnos – kibirkštis augina,

     Tad ir aš dairausi kito,

     Ką jis verpia, ką jis pina...

    

     Bet ir jis taip pat težiūri,

     Ar ne tuščias mano svirnas,

     Ar tikrai valdau menturį,

     Ar suku vaisingai girnas...

    

     Pats aš pagal patyrimą

     Duodu paspirtį negausią,

     Jei iš manęs kas ją ima

     Ir, suklydęs, kelio klausia...

    

     Ar randi tu lobį rimtą,

     Ar tik piktą uodą gaudai,

     Skirk dalytę bent dešimtą,

     Veik ir savo brolio naudai...

    

     Mūsų dieną audros laisto,

     Ilgos, nykios mūsų naktys,

     Žemės skausmui stinga vaisto,

     Tenka širdžiai alpti, plaktis...

    

     Ženk, žmogeli, apsidairęs –

     Liepto lentos gal netvirtos

     Ir neaiškios žemės gairės,

     Ypač kryžkelėms neskirtos...

    

     Pagal žmogui duotą lemtį

     Niekas gobio nepalaiko,

     Ir, išdrįsęs pasisemti,

     Nebegausi pilno saiko...

    

     Tad nurimk, širdie besote –

     Tau nuo amžių skirta suostis

     Ir, sukniubus, nežinoti,

     Kas tau ašaras nušluostys...

    

    

     Vilnies giesmė

    

     Kad užliūliuotų dvasios alkį seną,

     Stebiu, kaip jūra savo siaubą gena,

     Kaip rieda vilnys nuo aušros, nuo ryto -

     Daug jų likimas pro mane prarito...

    

     Vis smerkias vilnys, ūždamos į uolą,

     Putomis tyžta ir čiurkšniais nupuola –

     Taip nyksta žiedas saulės vakarykščios -

     Žmogaus svajonės, mano viltys šykščios.

    

     Bemiegės vilnys vis ūžia, vis kyla

     Ir srūva, skuba į krantą, į tylą,

     Siaubia, siūbuoja, nė mirksnio netilsta –

     Tai amžių samtis žemės dieną pilsto...

    

     Bemiegis siaubas ūžia, skuba, rieda

     Ir lygiais posmais tylią giesmę gieda –

     Klaupkis, varguoli, tai amžių Švytuoklė

     Skaito, matuoja žemės skurdžią duoklę...

    

    

     Žemės sūpuoklės

    

     Tu puoši žemę, Viešpatie Dieve,

     Tu duodi skruzdei didžiulę pilį,

     Kaip duodi medžiui žiedą ir žievę

     Ir darbščiai bitei sparną ir gylį...

    

     Todėl kas rytą, kai tyliai švinta,

     Išėjęs melstis į mano sodą,

     Randu, kad rūtos naktį nekinta,

     Kad paukščiai čerška giesmę vienodą...

    

     Rauda vienodai ir gūdūs vėjai –

     Tad, jei tu visa vienaip supynei,

     Kodėl tu, Tėve, žmogui įdėjai

     Dvejopą širdį į jo krūtinę...

    

     Juk tas, kam raustis, kaip kurmiui, reikia,

     Knaisioti šykštų molį pajūry,

     Skundžias, kaip vergas, ir skirtį keikia,

     Ir, kaip našlaitis, į tolį žiūri...

    

     Bet jam į jūrą vos išsiveržus,

     Gelmių ir tolių širdis pabūgsta,

     Ir jis sapnuoja apleistus beržus,

     Vergijos slenksčio jam vėl pritrūksta...

    

    

     Rudens rauda

    

     Rudens takais, pro tankumyną,

     Sugniužęs klaidžioju po mišką,

     Ir širdį nerimas slogina,

     Ir gailios ašaros jau tryška....

    

     Užgeso, alksniai, mūsų rytas –

     Jus žalios skaros nebegobia –

     Ir aš į jus grįžtu jau kitas, –

     Ii aš nustojau žemės lobio...

    

     Žinau šį ąžuolą, pažįstu!

     Liemens kadaise liekno, tvirto –

     Aš nemaniau, kad jis sukristų,

     Bet štai jis taką man užvirto...

    

     Ir tik atkišo šaką smailą,

     Lyg nuoskundą į dieną tylią –

     Tau ne vienam, kas žuvo, gaila,

     Ir man likimas žaibą skilia...

    

    

     Rudens vargonėliai

    

     Apėjęs darželį, kol dienos dar žiba,

     Ir vėl apsižvalgęs po visą sodybą,

     Stebiu, kad nei rūtų, nei rožių vainiko

           Beveik nebeliko...

    

     Po viso, kas verpės, ir raizgės, ir grūdos,

     Vien drykso, vien klojasi samanos rudos...

     Ir to, kas dar skursta, kas dar tebevysta,

           Širdis nepažįsta...

    

     Štai mano gegužės vyšnelė didžturtė –

     Ją degino saulė ir darganos purtė...

     Žiedais apsikrovus, ji tarpo kadaise –

           Nūnai ji bevaisė...

    

     Ant, stūkso už vartų liepelė palaikė –

     Pavasario kasos, gaurai išsidraikė,

     Ir skraistė nuskuro – kiek nori, dairykis,

           Tai visas laimikis!

    

     Bet sveikink, širduže, ir delčią, kaip duoklę -

     Grąžins tavo žiedus slaptinga švytuoklė,

     Atželdins voratinkliais klotas rugienas –

           Aš, skurdęs, ne vienas...

    

    

     Amžių žvaigždynas

    

     Į Kalėdų žilą naktį aš žiūriu –

     Daug beglobės žemės žiburių,

     Daug žvaigždžių, žvaigždynų aš matau,

     Jų stebuklus, žemės kurmi, – tau!

    

     Kur tik žvelgsi, žėri atdarai

     Aukso bokštai, arkos, aukurai –

     Ar nemoki melstis, negali,

     Mano žemės prote, nebyly?

    

     Vien žvaigždžių nakties tyla pilna!

     Va, ant žemės veržiasi viena!

     Va, kita! Greičiau. praverk duris –

     Bus, kaip ji, ir tavo žiburys...

    

    

     Kalvis

    

     Kalvi, tylusis, ką tu kali?

           – Plieno ramentą eiti toli,

           Tolį matuoti ir erčią –

           Tokį ir tau nukalti galiu,

           Jei tave eiti tokiu keliu

           Vargas ar įnoris verčia...

          

           Moku aš kalti pančius kartu,

           Dvilinkus pančius, laidą, kad tu,

           Verge, sėdėtumbei suole,

           Kad tau galėtų veržti bet kas

           Priešgynio kojas, laisvės rankas,

           Kalinti širdį drąsuolę...

    

           Laisvę iš ryto, kryžių vėliau,

           Lygiai, neprašant – prašant, kaliau,

           Kaip darbo sąrašai mini,

           Bet aš kalu, neprašant, visiems –

           Bėdžiui, turtuoliui, bailiui, drąsiems –

           Karsto nedilstamą vinį...

    

    

     Jūros daina

    

     Priėmęs klajūno likimą ir naštą,

     Nežinoma jūra, keliu nejaukiu,

     Iš ankščio į žemės žadėtosios kraštą,

     Į tolį užburtą, į tolį plaukiu...

    

     Ii ūžia, ir ošia, ir baubia, ir rangos,

     Ir griūva, ir vėlei pašoksta piestu –

     Nevaržomas siaubas, įširdusios bangos

     Siūbuoja ir supa klajūną kartu...

    

     Ir putos po lašą man krinta ant veido –

     Vaje, tu pati, širdužėle, verki,

     Kad tolimą krantą laivelis apleido,

     Mįslės neįminęs, ką ras priešaky...

    

     Bet vilnys rūstingos vėl žaidžia nesparčiai...

     Greit sutemų miglos verpetą užklos...

     Vos draikosi putų išmėtyti karčiai –

     Ir vėl aš sulauksiu giedros ir tylos...

    

     Tiek buvo pakelta per nerimo dieną,

     Ir, plaukdamas naktį, užburtas, žiūriu,

     Kaip barsto žibučiais gelmės mėnesiena,

     Kaip žyra liepsnelės dangaus žiburių...

    

     Ir žvelgęs atgal į išvargintą kelią,

     Stebiu iš laivelio, nuliūdęs išties,

     Kad paskui tik driekias trumputė srovelė –

     Tai visa, kiek liekti žmogaus praeities...

    

    

     Nemigas

    

     Per dieną nesukrovęs kraičio

     Nei labui artimo, nei sau,

     Aš, liūdnas, širdimi našlaičio

     Naktovidžio bylos klausau....

    

     Bet tylios, tylios lūpos juodos,

     Veltui aš atgarsio meldžiu

     Ir tik vienintelės paguodos

     Iš mažo svirplio tegirdžiu...

    

     Kažkokia baimė širdį smaugia,

     Lyg šmėklos slankioja aplink –

     Čiučėk, svirpleli, vargšo drauge,

     Ir mano gąstą nuramink...

    

     Nes štai, nakties tamsoj nuskendęs,

     Nuo vaido rakinu duris,

     Bet jokie vartai, jokios sklendės

     Manęs nuo jo neuždarys...

    

     Kažkas vis šurga, krapšto, trinas,

     Nuleis rankas ir vėl išties –

     Tai mano praeitis vaidinas,

     Ai gal tai mojis ateities...

    

     Lyg kas niūniuoja giesmę graudžią,

     Kažkur lyg šuo sucyps, sulos –

     Tai visa, ką žmogelis audžia

     Į pasaką nakties tylos...

    

    

     Aukuro rūkas

    

     Aš daugel piauju, nes daugel sėju –

     Mano malūnas – ketverto vėjų...

     Kas kad man tarpsta raugių ir dirsių,

     Aš ne dėl duonos, gimęs, numirsiu...

    

     Daug buvo verkta, daug buvo nešta,

     Bet gerbti kryžių džiaugsmas nemąžta,

     Užtat aš gaunu stebuklą didį,

     Kad mano gluosniai be žiedo žydi...

    

     Vargęs uždirbau ir kilnią žinią,

     Kad Dievas duoda žmogui krūtinę

     Ne tam, kad tvinktų įnorių tuštis,

     Bet kad galėtų, kas klysta, muštis...

    

     Ir viešpats akį man, akliui, duoda

     Ne tam, kad skirčiau nuo balto juoda,

     Bet tam, kad mįslės amžių žvaigždėtų

     Per mano žvilgį save regėtų...

    

     Ir kas nežino šio didžio burto,

     Amžino varpo psalmei užkurto,

     Ir tas, kas niekia lašelio vertę,

     Neras, kuo žemės troškį užgerti...

    

     Tad laimink skausmą, tingusis verge,

     Ir gausi visa, ką mirksnis sergi,

     Ir per šios žemės gęstamą šviesą

     Bent kiek nuvoksi amžiną tiesą...

    

    

     Lietuvos takeliai

    

     Pūgos užbarstytas ir viesulo šluotas,

     Vis tiesias, vis klojas takelis vingiuotas -

     Kalva ir pakalnės žaliuojančia pieva,

     Per retą beržyną, pro vienišą ievą,

     Pro dyklaukius, pelkes, per pilkas rugienas,

     Daugybės klajūnų pramintas, bet vienas...

    

     Jo tolį užburtą likimas jam lemia...

     Nuo šimtmečio kojų įdubęs į žemę,

     Vingiuotas takelis neturi kuo girtis –

     Jį lydi tik kryžiai, malūnai ir svirtys,

     Jis girdi tik smilgas, ką šnabžda paparčiai,

     Kuo vargšas paklydėlis skundžiasi karčiai...

    

     Jis sveikina lygiai ir seną, ir jauną,

     Kas drąsiai žygiuoja, ką gąstas pagauna,

     Kaip sveikina lygiai svajonę kiekvieną,

     Neuždraustas naktį ir atdaras dieną –

     Visiems, kas šios žemės kelionės nebūgsta

     Ir veržias ieškoti, ko stinga, ko trūksta...

    

    

     Audros giesmė

    

     I

    

     Slaugia vėjas, audrą varo...

     Klaikiai rėkauja gaidys...

     Kad nemerktų mano baro,

     Kas jos siaubą sustabdys!

    

     Ant, kai kur jau driekias ūkas,

     Ant, jau dyklaukių keliais

     Tyrų dulkės verpias, sukas,

     Bastos, skrieja sūkuriais...

    

     Štai, jau vėtra gluosnius lenkia,

     Dunda ten ir gaudžia čia –

     Štai, perkūnas trissyk trenkė,

     Ir sutemo, kaip nakčia...

    

     Kas per liūtis! Bet, širduže,

     Savo baimės neklausyk –

     Audros tūžta ir išūžia

     Nenaikindamos išsyk...

    

     II

    

     Nevaitok, bėduli, kai per tylų šilą

     Tu išgirsi griausmą, audrą kai pajusi,

     Nes jos juodas vaidas dunkso, bokštais kyla

     Ne prieš tavo lūšną, ne prieš tavo rūsį...

    

     Štai ji darda, ūžia – žybtelėjo, dingo,

     Lyg linksmai priminus skurdui tavo stogo,

     Kad ji – rūkas amžių aukuro slaptingo,

     Iš kurio ir žemės kibirkštis išsprogo...

    

     Šios pakalnės verge, garbink audros paukštį,

     Kai jo drąsų sparną viesulas pagauna,

     Gal tu pats pakilsi į padangės aukštį,

     Kur tu vėl atrasi savo širdį jauną...

    

     Tavo vargo daržas – tavo karalystė,

     Audros laisvas kelias – žemės tyrų tolis,

     Jei tu jos ilgėsies, jei išmoksi drįsti,

     Ji ir tavo vargui du sparnu paskolins!

    

    

     Giesmė

    

     Dienų Audėjas dosniai teikia,

     Ko žemės valandai prireikia -

           Jis duoda obeliai žiedų,

     Perkūno trenksmą audros dienai

     Ir siunčia vyturį rugienai,

           Ir bitę lepina medum...

    

     Iš Jo ir jaučiai ir noragai

     Usnėtos dirvos šykščiai vagai,

           Ir spragilas rudens rugiams,

     Dienos kaitra, dienos šešėliai,

     Ir žvaigždės, vargo žiburėliai,

           Kai žemės dyklaukiai aptems...

    

     Iš Jo dosnumo, dainiau, gavo

     Ir skambų kerą kanklės tavo,

           Ir tu atlygink Jam daina,

     Kad, nors ir vargti žmogui duota,

     Žmogum ši žemė vainikuota

           Ir amžių žiedas – jo diena…

    

     Jurgis Baltrušaitis. Ašarų vainikas: pirmoji dalis. Valstybinė leidykla Kaune, 1942.

 

     baltrusaitis_asaru_vainikas.jpg