I. VILTIES MŪZA IR PAGUODOS

     — Statykite jūsų namus ant Vezuvijaus, siųskite jūsų laivus į nežinomas marias! — mefistofeliškai kvatojosi kadaise Nietzsche. Žmonės ji bepročiu laikė.

     Statyti namus ant Vezuvijaus, kad dieną naktį nerimasčiu sirgtum, belaukdamas, kada klastingasis krateris ugnimi spjaudyti pradės, ir tavo trobą, ir tavo darbą, ir tavo galvą garuojančiais pelenais pa­vers?

     Padorūs miesčionys uždarė langus, užleido užuo­laidas, užsklendė duris, kad pamišėlių klaikus vai­tojimas jų širdies nepasiektų.

      Niekas negelbėjo. Atėjo 1914 metai. Amžiai ap­sivertė. Naktys su dienomis susivėlė. Dangus krauju pasruvo. Visas pasaulis pasiutusiu Vezuvijumi virto. Latakais ir vieškeliais, plačiaisiais laukais ir sesulių darželiais ugninė lava papliupo, ėdri, nepasotinama. Padorieji miesčionys atsidūrė beprotybės slenkstyje...

     Ne, ne beprotis buvo Nietzsche, jis tiktai, žmo­nių menkystos skausmu paspringdamas, vaitojo:

     — Statykite jūsų namus ant Vezuvijaus... Mo­kykitės gyventi pavojuje!

     Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi pavojuje?

     Budintis pavojus padvigubina, paketurgubina jė­gas, sprandą nesilenkiančio plieno prikošia, valią dei­mantui ir dinamitui prilygina. Kas taikos metu at­rodo neįveikiama sunkenybė, pavojaus metu — niekaniekis. Pavojaus metas gimdo heroizmą, gimdo žygius, kuriuos dainiai per ilgus amžius dainuoja. Pavojaus metas moko drįsti ir laimėti...

     — Mokykitės gyventi pavojuje!

     Pavojaus rūstųjį metą Baltrušaitis broliams at­nešė savo nuostabųjį Ašarų vainiką.

     Baltrušaičio vainikas ne tasai, kuriuo pasi­puošusi sesulė jaunystėle džiaugias, ir ne tasai, kurį gauna dosnus šeimininkas, derlingai piūčiai pasibai­gus. Baltrušaičio vainikas — tasai, kurį drąsus sta­tytojas iškelia ant suręstų gegnių bažnyčios bokšto, įsiremiančio į mėlyną padangę. Iškėlęs rūstųjį vai­niką, Baltrušaitis šaukia liūdinčius brolius į mėlynuosius vilties tolius, į mokėjimą gyventi pa­vojuje:

     Šios pakalnės verge, garbink audros paukštį,

     Kai jo drąsų sparną viesulas pagauna,

     Gal tu pats pakilsi į padangės aukštį,

     Kur tu vėl atrasi savo širdį jauną...

     Tavo vargo daržas — tavo karalystė,

     Audros laisvas kelias — žemės tyrų tolis,

     Jei tu jo ilgėsies, jei išmoksi drįsti,

     Ji ir tavo vargui du sparnu paskolins!

     („A. V.“, 90 p.)

     Jei išmoksi gyventi pavojuje — „gal ir pats pa­kilsi į padangės aukštį!“ „Jei ilgėsies, jei išmoksi drįsti“ — audra ir „tavo vargui du sparnu paskolins!“

     Kas iš to, kad pasaulis pašėlusiu Vezuvijumi virto!

     Kas per liūtis! Bet, širduže,

     Savo baimės neklausyk —

     Audros tūžta ir išūžia

     Nenaikindamos išsyk...

     (89 p.)

     „Audros tūžta ir išūžia“, o visa kita nuo tavęs, širdgėlos broli, paties priklauso:

     ... nors ir vargti žmogui duota,

     Žmogum ši žemė vainikuota,

     Ir amžių žiedas — jo diena...

     (91 p.)

     Rūstų metą atnešė mums Baltrušaitis savo Ašarų vainiką, skelbdamas viltį ir paguodą. Rūstus metas — ne toks, kad būtų galima pavieniam broliui užsidaryti savyje, dūmoti savo dūmas, sirgti savo širdgėla. Net tieji, kurie tariasi esą amžinybės žyniai ir neprivalą pasiduoti šiokiosios dienos užuogaidoms bei rūpesčiams, — net poetai privalo įsijungti į bendrąją brolių naštą. Kadaise Nekrasovas skelbė:

     Gali poetas ir nebūti,

     Bet būt pilietis privalai! —

     tuo būdu poeto talentą sumenkindamas iki kažkokio nemokamo priedo prie paprasto piliečio. Baltrušaitis tą pati — piliečio ir poeto sandoros — klausimą sprendžia daug giliau ir nepalyginti protingiau:

     Dainiau, metęs džiaugsmą pigų,

     Semk iš skausmo, ne iš knygų,

     Žodį, Dievo žaibui lygų...

     Tą, kuris mums galią duoda,

     Verčia aušti naktį juodą,

     Skelbia viltį ir paguodą...

     (48-49 pp.)

     — Mokykitės gyventi ir kurti pavojuje!

     II. GYVENIMO NUOTRUPOS

     Baltrušaitis gimė 1873 metais Paantvardžiuose, netoli Skirsnemunės, neturtingoje valstiečių šeimoje, kuklioje trobelėje, kurios vaizdas lydėjo jį per visą gyvenimą:

     Žinau, pažįstu seną lūšnelę...

     Prie pat jos slenksčio piktžolės želia...

     Siauri langeliai, lyg užsimerkę,

     Tarsi jie liūdi ir tyliai verkia,

     Tarsi stebėti, ką žemė rodo,

     Našlaitei vargšei jau nusibodo...

     Darže palinko kryžius ir svirtis...

     Dar tebekyšo tvoros ketvirtis...

     Kreivai įlinkęs, apdaras blogas,

     Dar teberiogso lopytas stogas,

     Kur smilgų kuodas dar skurdžiai šiaušias,

     Nes daug jį vėlė viesulo riaušės...

     (9 p.)

     Mokėsi Kauno gimnazijoje. Pradedant V-ąja klase, penkiolikos metų, pasidaro savarankiškas pa­saulio pilietis, — tėvai nebeišteko lėšų jį toliau moks­linti. Prasideda mokslas, panašus į skurdą, — vai­kystė, piemens pareigose pradėtas gyvenimas, moks­lus beeinančiam jaunuoliui atrodo lyg kažkoks buvęs laimės sapnas Viešpaties paunksmėj. Vis dėlto pa­vyko Baltrušaičiui baigti ir gimnaziją, ir Maskvos universiteto gamtos matematikos fakultetą, nors paskaitų daugiausia klausė jisai istorijos filologijos fakultete. Pramoko svetimų kalbų, dvylika ar net penkiolika, — pasinėrė pasaulio literatūroje. Ilgai klajojo po pasaulį, susigyvendamas su plotais nuo Hammerfesto iki Sicilijos, nuo Uralo iki Madrido, nuo Berlyno iki Chicago, patirdamas daug vargo ir džiaugsmo. Klajonių metu susiformuoja jo visuo­meninė pasaulėžiūra, kurią 1915 metais pats api­brėžė:

     — Patsai kilimas iš pasaulio mažųjų tarpo ga­lėjo išauklėti tiktai vieną jausmą ir vieną įsitikini­mą, kad giliausioji žmogaus pareiga yra gyvybinė kova dėl bendro gyvenimo, vienodai teisingo ir vie­nodai pilno visiems.

     Eiles pradėjo rašyti dar gimnazijoje tebebūda­mas, bet spaudon davė vos 1899 metais. Rusų kalba jis yra išleidęs du eilėraščių rinkiniu: „Zemnyje stupeni“ — „Žemės laiptai“ ir „Gornaja tropa“ — „Kal­nų takas“. Jau 1915 m. buvo spaudai paruošęs, tik neišleido, ir trečią rinkinį — „Lilija i serp“ — „Le­lija ir piautuvas“. Baltrušaitis yra išvertęs į rusų kalbą daugybę pasaulinės literatūros veikalų, — jis buvo laikomas vienu pačių geriausių vertėjų. Atrodė, kad Baltrušaitis bus ištisai nuėjęs į rusų literatūrą, savosios tautos nuoskaudai. Bet taip tik atrodė.

     Kai 1914 metais, karui prasidėjus ir lietuviams, karo tremtiniams, ėmus plūsti į Maskvą, Baltrušaitis įstojo į lietuvių visuomenės tarnybą, tai ir išbudėjo joje iki pat 1939 metų. Pradžioje dirbo drauge su velionimis Norumi-Naruševičiumi ir Petru Leonu bei kitais, dar gyvais, mūsų visuomenės veikėjais. Dirbo Baltrušaitis, organizuodamas pagalbą lietuviams, ka­ro atbėgėliams-tremtiniams, globodamas juos ir šelp­damas, atiduodamas jiems gausiuosius savo literatū­rinius uždarbius — ir jų neskaičiuodamas. Tos pa­galbos reikalui ypač sumaniai sunaudodavo savo gar­sų tuometinėje Maskvoje vardą ir savo įtakingumą kultūringojoje rusų visuomenėje. Globojo priaugantį lietuvių jaunimą. Ruošė Čiurlionies ir kitų daili­ninkų parodas, vertė mūsų literatūros veikalus į rusų kalbą, garsino mūsų muziką... Maskvos visuomenė, jam atsidėkodama, savo rėžtu ruošė iškilmingus va­karus: Skriabino ir Baltrušaičio; Čiurlionies ir Bal­trušaičio; Čiurlionies, Skriabino ir Baltrušaičio...

     Lietuvos valstybei atsikūrus, Baltrušaitis buvo tuojau paskirtas Lietuvos atstovu Maskvai. Šitoje Lietuvos reikalų oficialioje sargyboje garbingai iš­tvėrė iki 1939 metų.

     Tas atsakomingas darbas, matyti, sunkiai buvo suderinamas su poeto kūryba. Baltrušaitis tylėjo.

     Tik nedaugelis jo artimųjų težinojo, kaip jis ilgis kūrybos. Retkarčiais lyg suduždavo jo tylėjimas, su­skambėdavo nuostabūs posmai. Jo graudi elegija „Motina Žemė, kryžiais nustatyta“, jo stebuklingoji „Ramunėlė“, jo dar viena kita krikštolinio taurumo varpeliu skambanti lyrinė nuotrupa, patekusi į mūsų šiokiadienę spaudą, skelbė, koks lobis neatkastas glūdi šiame niauraus pavidalo žmoguje. O vos spėjo Baltrušaitis pasitraukti iš savo atsakingų pareigų, — prabilo poetas. Ir dar kaip prabilo! Prabilo tokia iškilminga energija, kokia jis dar niekuomet nebuvo kalbėjęs. Baltrušaitis grįžo į poeziją, — grįžo, kaip naujas.

     Jei Baltrušaitis jaunatvėje daugiausia kūrė rusų kalba, tai dabar jis kuria bene vien lietuviškai.

     III. RUSŲ KALBOS VIEŠNAGĖJE

     Baltrušaičio kūryba rusų kalba buvo lyg ir prie­laida jo dabartinei lietuviškai kūrybai. Juo labiau, kad Baltrušaitis rusų literatūroje buvo visiškai vie­nas, labai gerbiamas ir aukštai vertinamas, bet nepa­žįstančiam Lietuvos žemės sunkiai suprantamas. Juo labiau, kad jis — vienas pačių pastoviausių, per gy­venimą mažiausia tesikeičiančių poetų.

     Dabartinėje Baltrušaičio kūryboje ne kartą pa­sigirsta gaida, girdėta jo jaunatvės kryžkelių dainose. Senasis motyvas dabartinėje formoje nušvinta nau­jomis spalvomis, įgauna naujos gyvybės, tarytum visa jo senoji kūryba būtų žėgliai ir gegnės, ties kuriais dabar Baltrušaitis aukštai iškėlė darbo išbaigimo vai­niką. Besigilinant į Baltrušaičio dabarties kūrybą, negalima aplenkti jo jaunatvės giesmes, kuriomis jis įėjo į rusų literatūrą. Kokios jos buvo — teprimena rinktiniai rusų liudininkai.

     Julius Aichenvaldas, vienas žymiausių rusų kri­tikų, nūn jau velionis, gražiu straipsniu skelbė savo įspūdžius.

     Baltrušaičio eilėraščių rinkiniai esą tarytum min­tytojo maldų knygos. Iš jų vykstančios poetinės pa­maldos. Akylo žvilgsnio menininkas, sukauptos minties poetas, Baltrušaitis esąs išimtinai rimtas. Pamažu jis dėstąs savo daugiamintes eiles; kartais jos, rūsčia mintimi sunkėjančios, darančios niauraus įspūdžio. Prieš gamtos altorių Baltrušaitis ilgai sto­vėjęs, kol pradėjęs melstis. Jo protingas įkvėpimas nesąs džiūgaujantis, nė karštuoliškas, — užtat juo patikimesni esą jo giluma ir pastovumas. Savo kny­gose jis neduodąs tuščių vietų. Jis nežinąs nereikšmingų atsitikimų. Jame visa esą reikšminga ir es­minga. Jo žodžiai — suglausti ir šykštūs, rūstūs, ir į jų uždarą ratą įlieta tiek samprotavimo apie sun­kias, kraštutines žmogaus proto temas, kad reikėtų didelio įtempimo, norint drauge su autoriumi pabu­voti šiose dvasingumo aukštybėse, jeigu jis būtų tik­tai filosofas. Bet Baltrušaitis — ir poetas, tiesa, turįs maža faktų, paskirų daiktų, dailaus apčiuopiamumo. Jo kūryboje pablankusios reiškinių „jutulingosios žymės“, vyraują apibendrinimas, atotrauka, — konkretieji daiktų pažymiai paliekami šešėlyje. Ne todėl, kad jis jų nepastebėtų ar trumparegiškai neskirtų: jis tik negaištąs prie jų, atsipalaiduojąs nuo paviršutiniškumo burtų, visokių realybių ir einąs toliau — į prasmę, į vykstančiojo esmę, nuo įvykių — į būtį...

     Puošnusis dainius Viačeslovas Ivanovas, tyraširdis Lietuvos bičiulis, Čiurlionies ir Baltrušaičio kū­rybos entuziastas, studijoje apie Baltrušaičio kūrybą sako:

     Poetinėje kalboje Baltrušaitis yra didingai pa­prastas. Jo eilėraštis, kiek duslaus tembro, yra dldžiagarsis, rūsčiai iškaldintas ir koloritiškaii instrumentuotas. Jo ritmikoje maža tėra mosto ir šokio judrumo, bet užtat visai lyriškas susijaudinimas ir skambėjimas — vienas virpėjimas, vienas judesys iki paskutiniųjų gelmių, kaip pati muzikos stichija, iš kurios kilo ir kurioje norėtų ištirpti ši kūryba, aiškiai nerandanti žodyje sau pilnos erdvės. Jo kūry­bos muzikinis meditatyvinis pobūdis organiškai pa­šaukė atsirasti naują kompozicinę formą, sudarančią elegijos ir himno sintezę. Šios formos išvystyme ir įžiūrimas originalus žygis šio poeto, apskritai, giliai savaimingo ir nepanašaus į jokį savo pirmtakūną ar amžininką...

     Kas pirmą kartą išgirsta Baltrušaičio eilėraščius, — dėsto toliau savo stebėjimus Ivanovas, — jei jis nėra visai kurčias lyrinei harmonijai, pajunta pra­džioje neaiškų. bet nepaprastai besiskverbiantį į sielą susijaudinimą. Tarytum už įsikerojusių senų me­džių ėmė skambėti vargonų fuga, palšų bažnyčios sienų storio pusiau nustelbiama. Ir štai jau dingo nuo lūpų tuščia šypsena, ir staiga prablaivėjo pasiruošusi skristi dvasia, — tuo tarpu kai ausis su pa­sitenkinimu pažymi natūraliai pražystančių formų tikslumą ir taurumą. Koks vidujų (dvasinių) ir lau­kujų (muzikinių žodinių) skambesių ir atskambių tur­tingumas, — ir su kokia meniška skaistybe šis bliz­gėjimas yra priblėsintas rūsčia ramybe ir išdidžiu susilaikymu!

     IV. SEPTYNETAS KRYŽELIŲ

     Jei kiekvieno lyriko kūryba nėra atidaloma nuo poeto vidujinės raidos, pergyvenimų ir įsitikinimų, tai kas besakyti apie Baltrušaičio kūrybą! Juk jis ilgai ilgai kūrinį brandina savo dvasioje, kartais vie­ną trumpą eilėraštį „rašo“ metus — kitus, — juk jis savo kūrinyje sukaupia ir savo pergyvenimus, ir ste­bėjimo vaisius, ir mintis!

     Baltrušaičio kūryba slenka lygiagrečiai su jo pa­ties viduje raida. Ją, poeto viduję raidą, atpasakoja tas pats Viačeslavas Ivanovas, pasiremdamas žodžiais paties poeto, kuris savo išeitąjį dvasios kelią pava­dinęs septyniais užsimiršimais.

     Užsimiršimas, žinoma, kiek neįprastas terminas kūrybinės raidos momentams žymėti. Bet, kalbant apie Baltrušaičio kūrybą, jis yra būdingas, — pa­ties poeto iškeltas.

     Esą, kai žmogus išėjo iš įprastinių įspūdžių ir sąvokų savyje apibrėžto rato, su kuriuo jis buvo su­sigyvenęs kaip su gimtąja pastoge, ir kai atsivėrė jo dvasiai naujas pasaulis, jis užmiršo, vidujai pasikei­tęs, tą savo pastogę, — kaip užmirš, savo rėžtu, ir šį naują prieglobstį, kai peržengs sekančio, jam skirto pereiti, prieglobsčio slenkstį. Buvimas kiekvienoje paskiroje sferoje, po kiekviena nuosaikiai pereinama pastoge, ir yra užsimiršimas, — yra atsiskyrimas nuo visatos, kurios nepajėgia dvasia aprėpti.

     Gyvenimas — tarytum šventųjų kalvarijų kelias. Priklaupęs ties vienu kryžiaus kančių mirksniu, pa­skęsti jame, užmiršdamas visą kitą pasaulį, kuris tūkstanteriopomis spalvomis tviska ir šviesomis švie­čia, — paskęsti jame, kol ties tolimesnių kančių mirksniu užmirši ir pereitas kalvarijas. Visata — tokia plati ir daugiariopa, žmogus — toks mažas kurmis: nepajėgia jis dvasia visatą išsyk aprėpti, jis priima ją palaipsniui, žingsnis po žingsnio, reiškinys po reiškinio.

     Pirmojo užsimiršimo laikotarpį, apimantį Baltru­šaičio gyvenimą iki 1910 metų, poetas apibrėžia: sto­vėjimas pasaulyje be klausimų ir atsakymų. Tai — skrajojančios jaunatvės laikotarpis. Poetas stebi daiktus ir reiškinius, estetiškai vertina juos, nesigilindamas į jų prasmę.

     Žmogus bręsta, nerūpestingasis santykiavimas su pasauliu išnyksta, pabunda žmoguje klausimai. Baigias pirmoji pastogė, reikia žengti į sekančią. Pabunda asmuo — savaimingai susiduria su visata, kuri dvasią slegia ir baugina, — susiduria su visata, dvasiai nepriimtina. Poetas pasijunta esąs atsisky­rėlis našlaitis, vienui vienas pasaulyje.

     Trečiojo užsimiršimo pastogėje našlaitiškumo jausmai išauga į žmogaus menkystos prieš visatos sandorą pajautimą, — žmogus gera valia nusilenkia prieš transcendentinę valią. Tai yra jau religinės plotmės pergyvenimai, atsiliepią į pabudusius būties klausimus. Bet šios plotmės sprendimai pasirodė esą nepilni, per ankšti, jie poeto dvasiai nedavė trokšta­mosios vidujinės harmonijos, — ir turi tęstis toliau ieškojimas.

     Ketvirtajame užsimiršime poetas graužiasi dėl žmogaus ribotumo:

     Ir supratau, skausme ir ilgesy,

     Kaip, žemės prote, aklas tu esi,

     Nes štai, nakčia, stebiu spiečius žvaigždžių,

     Bet, kurčias, aš jų psalmės negirdžiu...

     Nes tu, žmogau, taip skaudžiai nežinai,

     Kas — valandai, kas trunka amžinai,

     Kur tu, lašeli jūros vandeny,

     Drebėti siųstas ir iš kur eini...

     (44 p.)

     Gyvenimas atrodo esąs tarytum klajonė kažkokia.

     Penktojo užsimiršimo kryžiaus kančioje žmogus pajunta ryšius tarp asmens ir visatos, o šeštą kartą užsimiršęs, jis jau ima jausti žmogaus ir visatos vie­ningumą, — dangaus ir žemės, lašo ir jūros, lopšio ir karsto tapatumą.

     Septintasis užsimiršimas — šeštojo gilinimas ir plėtojimas. Susiliejimas su visata sudaro Baltrušai­čiui lyrinio patoso ir vidujinės laisvės šaltinį.

     Šis, septintasis užsimiršimas, tiksliau, santykia­vimo su visata poetinė forma — yra pati patvariau­sia. Ji, nelyginant gyvą prisiminimą, aprėpė ir visas ankstyvesnes formas. Ji persunkė visas Baltrušaičio dainas ir maldas, visus lyrinius monologus. Per ją visa Baltrušaičio poezija pasidairė: viena apie vieną. Su ja Baltrušaitis grįžo į mūsų poeziją, atsinešdamas subrendusią mintį, galvotą pergalvotą, kentėtą perkentėtą, — Baltrušaitis grįžo baigdamas ir savo fizinio amžiaus septintąjį kryželį. Dabartinė jo lietuviška kūryba — poetiškos išminties ir vidujo ilgamečio patyrimo melodinga apyskaita.

     Vieninga Baltrušaičio kūryba ir vientisa, kaip vi­sata. Kokie nors motyvai iš jos išskirti tebūtų ga­lima tiktai mechaniškai, sugriaunant visumos san­dorą. Ne motyvai tenka skaičiuoti, kalbant apie Baltrušaičio lyriką, ne tematiką formuluoti, bet gal tiktai atkreipti dėmesį į vien artimesnius pergyve­nimų momentus, nelyginant į paskiras kalvarijas toje pačioje vieningoje kryžiaus kančių kelionėje.

     V. VIENOS APIE VIENĄ ŽIEDAI

     1. VISATOS SLENKSČIAI

     Ašarų vainikui Baltrušaitis tikrai sėmė žodį iš skausmo, ne iš knygų. Daugumas Ašarų vainiko eilėraščių buvo sukurta ar bent išbaigta beveik karo laukuose, pasaulinio karo metu.

     Milijonai nelaimingųjų karo atbėgėlių, šimtai tūkstančių nukautų ir sužeistų. Ugnis, kraujas, mir­tis, pagieža ir neapykanta.

     Visa tai netruks amžinai. Visa tai praeis. Visa tai — tik trumpas mirksnis amžių sandoroje. Poetas, karo lauko griausmų draskomas, dvasia išsiplėšia iš šios dienos. Nes

     Visa, kas bręsta per rytą,

     Audros per dieną išmėto...

     _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

     Visa, ką žemė augina,

     Turi kovoti ir irti...

     _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

     Žemės gimimą ir mirtį

     Gretina lygiai ir pina

     Amžių vainikas...

     _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

     Amžiai suraizgė į viena

     Liūtą ir slieką...

     _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

     Melskis už naktį ir dieną,

     Nes, kas pasėta, nenyksta.

     Nes nuaidėjusios bangos

     Jūroje lieka...

     (59-60 pp.)

     Nėra kitos paguodos šios žemės siaubuose, kaip ati­trūkti nuo jų, pasikelti dvasia ties jais, amžinybės žvilgsniu į juos žiūrėti. Visa aprėpiančios amžinybės žvilgsniu, o ne žemės kurmio žlibomis akimis. Žmo­gaus protas aklas ir kurčias, kol jis skirsto visatą į dvi baisias priešingybes: aš ir ne aš, mano ir ne mano, dieną ir naktį, dangų ir žemę, liūtą ir slieką, jūrą ir lašą.

     Kas alkdamas gaudo tik mirksnio gerovę

     Ir, žemiškam vyliui atverdamas širdį,

     Iš žemės tuštybės širdies neišrovė.

     Tas dangiškos psalmės stebuklo negirdi...

     (36 p.)

     Rauk, žmogau, širdį iš žemės tuštybės, išlaisvink mintis iš žemiškos pereinamos gerovės jungo, iš šio­kiadienės apgaulės, ir tuomet tiktai pajusi dvasios stiprybę, kuriai jokie siaubai nebebus baisūs ir rei­kalingi. Tiktai tuomet tepajėgsi suprasti didžiąją tiesą, simbolinės Saulės varpinės užburto varpo skelbiamą:

     Tik tą, kas iš vyliaus šios žemės atbunda,

     Jis dosniai atmoka, lyg kviečia į puotą,

     Vis gaudžia ir gaudžia, vis dunda ir dunda,

     Ir didina, daugina dovaną duotą...

     (Ibid.)

     Baltrušaitis, tikėdamas, kad „dainiaus žygiai iš amžių semia, gerbdami lygiai dangų ir žemę“ (31 p.), „gerbia ir gieda“ lygiai „kurmį ir bitę“, ir skelbia broliams slaptingojo varpo nugirstąją dundėjimo prasmę:

     Nusilenk, praeivi, žolytei prie tako,

     Jei girdi, kai smilga, iš molio išdygus,

     Tavo kurčiai širdžiai tyliai, tyliai sako,

     Kad tu ir jos stiebas — amžių saikui lygūs...

     Nes jau taip sumanė Tėvas visagalis,

     Kad, priėmę žemės skirtį lygiai kuklią,

     Judu — dvi Jo mįslės, dvi vienodos dalys

     Pelenų ir žiedo jungtame stebukle...

     Kas šią žinią gyvą, atbudęs, nugirsta,

     Savo lakų mirksnį jau iš amžių semia, —

     Žemės karalystės daugiau nebeskirsto

     Į žvaigždėtą dangų ir dumbliną žemę...

     (35 p.)

     Tai ir yra Baltrušaičio septintojo užsimiršimo pa­grindinė gyvenamoji taisyklė. Nelyginant senųjų gerų laikų romantikas, Baltrušaitis visatą jaučia ir priima, kaip organišką vienetą, vienodai gyvą ne­aprėpiamose erdvėse ir rasos lašeliuose. Į šią savo numylėtąją tiesą jis nuolat ir nuolat grįžta, kas kar­tas rasdamas vis naujų vaizdų, vis naujuose gyve­nimo menkystos pasireiškimuose įžiūrėdamas amži­ną prasmę.

     2. KRYŽIAUS ŽENKLAS

     Su visatos organiškumo teisybe Baltrušaičio kū­ryboje glaudžiai siejasi ir Dievybės idėja. Visagalis Išminčius sukūrė visatą savo valia žmogaus protui nesuvokiamu tikslu. Kiekvienas stengiasi suvokti savo lemties paslaptį.

     Daug kas bastos po rugienas,

     Bet vis tiek vaitosi vienas

     Ir, jei kitą kelio klausi,

     Tu užtiksi kurčią ausį...

     Nes jis gavo kitą kelią,

     Nors, kaip tau, jam širdį gelia,

     Kad, kaip tu, jis pats nežino,

     Kaip išbristi iš purvyno...

     (63 p.)

     Klaidžioja pavieniai broliai kas sau, siekdami to pa­ties vieno tikslo, kits kitam rankos neištiesdami, kla­jojimo prasmės nežinodami.

     Kai pradės naktužė kristi,

     Stenkis, broli, nepaklysti,

     Ypač ten, kur kelias sukas,

     Kur jį dengia žemės rūkas...

     Jei smalsuolių atsirastų,

     Ir mėgintų klausti, kas tu —

     Atsakyk visiems, kas klausia,

     Nusilenkęs kuo žemiausiai, —

     Kad eini į žemės tolį,

     Kad mini žemelės molį,

     Ne kaip lapas, vėjo pūstas,

     Bet galingo Tėvo siųstas...

     (64-65 pp.)

     Galingasis Tėvas, Išmintingasis Kūrėjas — ne rūstusis griaustininkas, baudžiąs žmogų už pikty­bes, bet gerasis gailestingasis mūsų Rūpintojėlis, įsi­kurdinęs „motinoj žemėj, kryžiais nustatytoj“, kur „Amžių Tėvo sumanytas Nemunėlis slenka, ritas“, — „Velka naštą rąstų, medžių pro Alytų, pro Seredžių“, (12-13 pp.), — ir pro Skirsnemunę, kurios šiaudinė pastogė išmokė poetą mylėti iš molio išdygusią smilgą ir parymusį prie vieškelio Rūpintojėlį. „Apynėli, žaliaplauki, apynėli, mano broli“, — krei­piasi nuostabaus grožio dainoje Skirsnemunės išeivis į vaikystės dainų mylimą herojų, apynėlį, — apynėlį suvisuotina, padaro jį žmogaus gyvenimo grakščiu simboliu. Apynėlis rangosi į tvorą, vyniojasi aplink smaigą, kopia vis į aukštį, nelyginant žmogus, besibastydamas po gyvenimo rugienas. Su paguodžian­čiu liūdesiu veizi poetas į „brolį apynėlį“:

     Saugok, Dieve, tavo tysį:

     Žemės kartys — ramsčiai trupūs,

     Tu su jais kartu pašlysi,

     Ypač audrai įsisupus...

     Jei aukščiau tu nori lipti,

     Imk nelūžtamą ramentą

     Ir, pakeitęs diego kryptį,

     Kopk sode į kryžių šventą...

     Kas juo remias, nesukrūšta —

     Stiprios jam nukaltos vinys,

     Ir nuo amžių jis nedūžta

     Ne todėl, kad geležinis...

     (50-51 pp.)

     Kryžiaus Rūpintojėlio galia apibrėžta tokiu pa­maldžiu pasitikėjimu, tokiu graudžiu virpėjimu, tokiu giliu paprastumu ir tokia iš paprastumo išplaukian­čia jėga, kuri tik gimsta ir gyvena širdyje žmonių, kelius ir kryžkeles Rūpintojėliais apgyvendinusių...

     3. VARGŠO PASTOGĖ

     Nuo visatos vientisumo, Dievybės rūpintojėliškumo nėra atidalomi Baltrušaičio lyrikoje ir socialinės plotmės motyvai, išplauktą iš jo įsitikinimo, kad gyvenimas turįs būti „vienodai teisingas ir vienodai pilnas visiems“. Jo visos simpatijos yra mažųjų, menkųjų, vargingųjų pusėje. Pats daug vargęs, daug vargstančiųjų brolių atjautęs, Baltrušaitis ir lyrikoje vargo temai itin jautrus, — vargo galiai apibrėžti jis turi itin originalių dažų:

     Smaugia dieną skurdas juodas,

     Bet ir naktį tau į ausį

     Zirzia jis, kaip piktas uodas, —

     Tu jo niekad nepagausi...

     Jam negaila bėdžiaus bausto —

     Ar tu dainius, ar artojas,

     Jis rankas be pančių kausto

     Ir be pančių veržia kojas...

     (58 p.)

     Stačiai apynėlišku nuoširdumu kreipiasi poetas į giedrutį upokšnį, kurs, giliai žemėn įdubęs, čiurlena, straksi, skuba, besisergėdamas „žemės grumstų“, kad jie tauriųjų srovių nesudrumstų, ap­lenkdamas „vargo klėtis“, kur „širdys kali“, — į šį upokšnį kreipias poetas:

     ... pasuk, upokšni, kelią

     Ten, kur vargšui širdį gelia,

     Žybtelėk i skurdo ūkį —

     Tavo pasakos jis lūki

     Apie aušrą, apie kraštą,

     Kur šios žemės vargas mąžta...

     Ir iš ten, kur skausmas vieši,

     Gal tu ašaras išneši,

     Šios pakalnės skalsią mantą,

     Į giliųjų jūrų krantą...       

     (61-62 pp.)

     Vargšo brolio dalios jutimas, gili vargstančiųjų užuojauta — nuolatiniai Baltrušaičio minčių ir himnų palydovai. Tai įėjo būtinu, organišku elementu ne tiktai į Baltrušaičio pasaulėjutą, bet ir į jo poetinį meną.

     Ar randi tu lobį rimtą,

     Ar tik piktą uodą gaudai,

     Skirk dalytę bent dešimtą,

     Veik ir savo brolio naudai...

     (72 p.)

     — tiesioginis Baltrušaičio įsižvelgimas į socialinę san­dorą. Veikimas „brolio naudai“ — nėra kokia filan­tropinė idėja, — tai yra žmogaus gyvenimo organiška būtinybė. Šis būtinybės pajautimas netrunka pereiti į menkosios dalios apoteozę. Visų ryškiau­siai tai padaryta programiniame eilėraštyje Išmin­ties spindulys, kuris anksčiau tilpęs periodi­nėje spaudoje buvo pavadintas Laus Miseriae — Garbė Menkystai:

     Vilioja žmogų

     Lobis užburtas —

     Po vargšo stogu

     Didžiausias turtas,

     (52 p.)

     nes šiame pasaulyje laimi tiktai tasai, „kas gali iš­sižadėti“.

     Klumpa ir ilsta,

     Kas velka naštą —

     Krislas nedilsta,

     Možis nemąžta...

     (Ibid.)

     Todėl vargšas ir esąs altruistas, nes „možis ne­mąžta“, nes „vargšui negaila žiupsnio nustoti“. Todėl:

     Laukia vien kuklų

     Dvigubos dalys, —

     Ir šiuo stebuklu

     Jis visagalis!

     (53 p.)

     4. TĖVYNĖS PADANGĖ

     Ketvirtoji Baltrušaičio lyrikos srovė — Tėvynė. Su Tėvyne, tiesa, susiję beveik visi jo eilėraščiai. Vaizdai, palyginimai, metaforos, simboliai — Lietu­vos vaizdų, gamtos, dainų, pasakų elementais pa­gristi. Tėvynė duoda jam gausios medžiagos dėstyti jo susitaikančiai, visa atleidžiančiai, visa priglobian­čiai poetinei filosofijai. Tačiau Tėvynė kartais darosi ir tiesioginis jo dainų objektas. Tuomet Baltrušaitis staiga lyg pasikeičia, iš jo veido dingsta rūstybės ženklai, išsilygina raukšlės, nuslenka niaurumo debe­sėliai, — veidas giedrėja, sušvinta šypsena, akys už­sidega tokia gailia meilės — neišsemiamos meilės — ugnele. Žinoma, sąmoningai ir Ašarų vainiką pradeda jisai sopulingosios meilės posmais: „Žinau, pažįstu seną lūšnelę... Prie pat jos slenksčio pikt­žolės želia...“ (Eilėraščiui tilpus periodinėje spau­doje, šis posmas skambėjo: „Žinau, pažįstu seną bakūžę, — kampai sukniubę, šonai įlūžę“...) Ten jis gimęs. Liūdnas dabar tenai esąs vaizdas, bet toks neapsakomai mielas pasiilgusiai širdžiai:

     Kur buvo trankios vaišės ir puotos,

     Vien nykiai girgžda grindys nešluotos...

     Kur jaunas džiaugsmas pro daržą žengė,

     Vien skurdūs gluosniai takelį dengia...

     (9 p.)

     (Periodinėj spaudoj buvo:

     Kur jaunas džiaugsmas skambėjo duosniai,

     Sergsti bakūžę kerpėti gluosniai...)

     Toje bakūžėje regi jisai seną motutę ir su vir­pančiu gailesiu, mylinčiu liūdesiu, jaudinančia ši­luma dainuoja paliegusią senatvę:

     Kurčia motutė jau nebegirdi.

     Kas glostė, būrė jaunystės širdį...

     Tik šniokščia sodo lapai atsargūs,

     Kad nepabustų senė nuvargus,

     Kad nepažeistų jos viso turto —

     Nenubaidytų sapno užburto...

     (10 p.)

     (Pastarasis dvieilis periodinėj spaudoj skambėjo:

     Kad šlamant skardžiai auštanti rytą

     Jos slapto sapno nenubaidytų ...)

     Su tokia pat grakščia meile pasakoja jisai, ir kaip:

     Ar saulutė, ar šešėlis,

     Teka vingiais Nemunėlis...

     (12 p.)

     Visas eilėraštis apie Nemuną — lengvutis, perre­gimas, žvilgantis, šnerantis, Lietuvos saulutės sušil­dytas, Lietuvos žemelės sultimis pagirdytas... Ir dar gilesnė meilė trykšta, kai Tėvynė nebe paskirais vaiz­dais, bet pati visumoje darosi dainos objektas, — tuomet ji, daina, virsta paguodos giesme.

     Tėvynės meilė išplaukia iš visumos jausmo, iš vi­satos aprėpimo. Ir paguoda, tuo jausmu pagrista, gi­lesnė ir patikimesnė. Visata — organiškas vienetas, organizmo visos ląstelės vienodai prasmingos ir bū­tinos, — be kurios nors iš jų organizmas būtų su­žalotas.

     Po vargo stogu lūšnelių kaime

     Lankosi bėdos, vieši ir laimė...

     Visur gi lygiai bergždžios velėnos,

     Kaip lygiai braška senelio strėnos...

     (18 p.)

     Visur tas pats gyvenimas, tartum pagal patarlę: gera, kur mūsų nėra. Daug daug gera esą ir mu­myse, mūsų varge, tik mūsų gėris esąs kitoks, negu kur kitur, — reikia tiktai mokėti jį pajusti ir su­prasti — ir būsime lygūs pasauliui:

     Stiprus trinytis, kad ir nedryžas —

     Kuo ne karalius, kas pina vyžas...

     Erdvos, iš tikro, mūsų lūšnelės,

     Jei sugyvena žmonės ir pelės...

     Kas kad lietuvis aukso nežarsto,

     Ir jam dvi gairės — lopšio ir karsto...

     Mūsų mergelės neaudžia šilko —

     Jas Viešpats Dievas grožiu apvilko...

     Romūs lietuvių bernai ir sūnūs —

     Ir sunkiai ariant — drūti, apkūnūs...

     Užjūrio vynas jiems tulžį gula,

     Girtas, jei linksmas, kas geria sulą ...

     Ištvėrus žiemą, ateis gegužė,

     Ir vėl šileliai suūš, kaip ūžė...

     Štai, ji už durų — tarpsta jurginiai,

     Ir pievos žydi mano tėvynei!

     Žaliuoja rūtos čia pat po langu, —

     Man iš lūšnelės arčiau į dangų!

     (18-19 pp.)

     Šioje šviesiausioje giesmėje susikaupė visa Bal­trušaičio patirties esmė: universalumas, visatingu- mas, rūpintojėliškumas, tėvynainiškumas ir socialinės teisybės pilnumas. Per toki sudėtingą ilgą, vin­giuotą kelią Baltrušaitis eina i Tėvynę ir nori ją, nerimastaujančią ir susirūpinusią, liūdinčią ir besi­ilginčią, guosti savo elegiškais himnais, — cituotąją giesmę baigia sopulingosios meilės paguodos žodžiais:

     Amžinas žiede, motina žeme,

     Margą vainiką tau amžiai lemia ...

     VI. BALTRUŠAIČIO BARAS

     Baltrušaitis savo kūrybos pirmojoje, pasakytume, paruošiamojoje dalyje, vykusioje rusų kalba, buvo nelyginant vienuolis atsiskyrėlis, nelyginant piligri­mas, keliaująs per pasaulį, visur visuomet vienas ir visuomet svetimas, ieškąs pastogės, kurioje galėtų pajusti gyvenimiškosios kelionės prasmę. Dabar, su­grįžęs į tėviškės kūrybą, jis tarytum pajuto ilgėtosios pastogės palaimą, — žiūri į pasaulį pro mažos lūš­nelės langą ir regi stebuklą, — esą, jam „iš lūšnelės arčiau į dangų“! Skuba jisai sumoti ilgo ir turiningo gyvenimo gausų patyrimą, dėsto trumpais, suglaus­ tais, ryškiais posmais savo stebėjimų ir pergyvenimų vaisius. Lyrinės kūrybos tokia jau pagrindinė brangi savybė: poeto asmeniniai pergyvenimai, melodingo­mis gairėmis sužymėti, įgauna objektingumo pažymių, darosi tarytum visiems privalomi. O Baltru­šaitis savo pergyvenimus dar lyg sąmoningai suobjektyvina. Jis tarytum tyčia vengia viso, kas paliestų jo, vien tik vieno jo, intymųjį gyvenimą, — vengia detalių, vengia laukujų gyvenimo apystatų, kurios priklauso paskiram žmogui, konkrečiai vietai, aprėž­tam laikui. Jis stengiasi būti lygus visiems. Šitas jo noras atima jam daugybę vaizdavimo priemonių, kurios daugelio kitų žymių lyrikų kūryboje sudaro gal pačią esmingiausią eilėraščio vertybės dalį. Nuo tokių kiekvienam lyrikui brangių elementų Baltru­šaitis sąmoningai atsisako, nelyginant vienuolis, pri­ėmęs neturto įžadus, gera valia išsižada margaspalvių šios žemės pagundų. Jis net rūpinasi savo poetišką kalbą suprozinti, — padaryti ją šiokiadieniškai pa­prastą, kiekvienam artimą. Nesudėtingi, paprasti sa­kiniai, tarytum mūsų kasdienėse pasakose, turi tik veiksnį, tarinį, vieną kitą aiškinamąjį žodelį — ir viskas. Ne kartą jis visą eilėraštį komponuoja silo­gizmo tvarka. Duoda vieną prielaidą, antrą — ir gale sintetinančią išvadą. Net sąjos tarp prielaidų ir išvadų paliekamos tipiškos silogizminės, pabrėžtai prozinės, žymimos žodeliais: tat, tad, todėl... Tary­tum bijotų Baltrušaitis supoetintos kalbos, atitrauk­tos nuo kasdienio širdies tvaksėjimo ...

     Paviršutiniškai lyginant Baltrušaitį su kitais mūsų įžymiaisiais lyrikais, — Kuosa Aleksandriškiu, Brazdžioniu, net Miškiniu ir Inčiūra, — susidaro keistas vaizdas. Šie pastarieji atrodo esą puošnūs aristokratai, elegantiški artistai, žiedais apsikaišę, vainikais pasidabinę, turį neišsemiamą puošmenų atsargą, — puošmenų, tviskančių rimais, ritmais, epi­tetais, metaforomis, paralelizmais, — kas kartas vis puošniau, vis puikiau. Baltrušaitis, palyginti su anais poetais, atrodo esąs paprastas sermėgius, susimąstęs, susisielojęs, jokiomis gražmenomis nesidomįs, kaip ir pridera vienuoliui, dėvinčiam rūsčia ašutine. Ir Žo­džiams jis toks šykštus, tarytum ne tik iš prigim­ties, bet ir iš įsitikinimo būtų prisiekęs žemaitis kie- takaulis. Vietoje gražinančių vaizdavimo priemonių jis verčiau pavartos kokį veiksmažodį, spalvas ap­temdins, ūkanomis aptrauks, bet lyrinei emocijai su­teiks daugiau dinamikos. Vietoje naujoviškų graž­menų jis mieliau linksta į savo gimtosios Skirsnemu­nės provincializmą. Kartais jis atsisako net nuo modernaus susuvalkietinto ar sukomisinto kirčiavi­mo, — jis lietuvišką žodį ištars taip, kaip tardavo toji „kurčia motutė, kur nebegirdi, kas glostė, būrė jaunystės širdį“... Kartais jis netikėtai pavartoja archainę veiksmažodžio formą, tarytum pabrėždamas, kad mūsų gramatikai visiškai be pagrindo buvo pa­smerkę ją mirti...

     Šis, pasakytume, sermėgiškas Baltrušaičio konser­vatizmas vėl yra priemonė prozinti poetinei kalbai. Bet drauge tai yra ir Baltrušaičio poetinės kalbos priemonė. Prozina Baltrušaitis savo kalbą, bet vis dėlto prozos ribos niekuomet neperžengia. Sykščiųjų žodžių santvarka, labai ryški ritmika, savaiminga sa-

     m

     kinių sandora, o ypač gilioji lyrizmo šilima Baltru­šaičio kalbą griežtai atskiria nuo prozos. Čia ir pa­sireiškia didysis Baltrušaičio poetinis meistriškumas. Nes poezijos ir prozos sanvartoje paprastumo virtuo­zas — poetas dar poetiškesnis!

     Supoetintų formų sąmoninga monotonija, ritmų ir rimų tam tikras, kartais net pabrėžiamas, konserva­tizmas, dailinimo priemonių šykštumas — visa tai anaiptol nereiškia, kad Baltrušaičio forma būtų silp­na. Jis gerai žino formos vertybę. Ne kartą jis yra kalbėjęs: kaip sūrio be sūrmaišelio, taip eilėraščio be formos nepadarysi. Baltrušaičio eilėraščiai formos atžvilgiu yra meistriški. Kai jam reikia, moka jisai ir laukujėmis gražmenomis blikstelėti. Štai, Saulės varpinės paslaptingojo varpo dundėjimas pačiuose žo­džiuose girdėti:

     Vis gaudžia ir gaudžia, vis dunda ir dunda.

     Ir didina, daugina dovaną duotą ...

     Bet Baltrušaitis nemėgsta laukujų blizgučių, gra- žiaskambės tuštybės. Jo eilutės visuomet stačiai per­krautos mintimi. Forma vos vos išlaiko minties svorį, vos neplyšta. Žodžiai — ilgi, eilutėje daug jų nesu- dėsi, jų aiškiai nepakanka visiems pergyvenimams žymėti, o Baltrušaitis taip daug turi ko pasakyti. Todėl jis formą dažniausiai organizuoja iš vidaus, atsiremdamas eilėraščio kompozicija, architektonika, vaizdų sandoros prasme. Čia ir pasireiškia pagrindi­nis skirtumas tarp Baltrušaičio senųjų, rusų kalba, ir dabartinių eilėraščių.

     Rusų poetinė kalba pergyveno galingą raidą. Puškinas, Lermontovas, Batiuškovas, Boratynskis, Ne- krasovas, Tiutfevas, Fetas, Balmontas — poetinės kalbos raidai yra milžiniškas daiktas. Tradicijos — galingos. Naujam rusų kalbos poetui dirva yra gerai išpurenta. Mūsų poetinė, ypač lyrinė, kalba tokių tradicijų dar neturi. Juo labiau, kad iki šiol mūsų lyrika, taip gražiai ir sparčiai augusi, daugiausia vystėsi formos skambumo atžvilgiu. Ne kartą tai įvykdavo turinio sąskaita, nukentėdavo ypač mintis, kurią pakeisdavo jausmas, tikras ar apsimestinis. Mūsų turiningosios, tiksliau, mintingosios lyrikos for­ma buvo tokia silpnutė, kad eilėraštis dažnai atrody­davo šlykštesnis už šlykščiausią prozą. Baltrušaitis su savo mintingąja lyrika mums yra novatorius, pionierius, plėšiąs pirmuosius dirvonus. Laukuju po­žiūriu senieji Baltrušaičio, rusiški, eilėraščiai ne kar­tą atrodo esą labiau išreljefinti, pasakytume, skulptū- riškesni, plastiškesni. Juo labiau, kad Baltrušaitis ne kartą senesnius savo motyvus dabar perkuria lie­tuvių kalba. Ir vis dėlto jo lietuviškieji eilėraščiai savo vertybe prašoka senuosius. Jie turi itin brangų savumą, kuris rusiškuose eilėraščiuose buvo lyg sve­čias, — tai lyrinis jaukumas, mielas atviras nuoširdumas, nuolat ir nuolat pereinąs į tokį lietu­viams būdingą lyrini gerumą. Šitą savumą išauginti daugiausia pagelbėjo viduje Baltrušaičio ei­lėraščio forma, vaizdų architektonika. Jo kompozi­cijos pagrindas — mūsų dainiškas paralelizmas, atsiremiąs gamtos ir žmogaus gyvenimo momentų lygia­gretumu pagal veiksmo kategoriją.

     Daina dažniausiai tenkinasi pačiu paralelizmu, daugiau ar mažiau ji išplėtodama. Kartais daina duoda ir sintetinį vaizdą, apibrėždama jausmus ar nuotaiką. Baltrušaitis dainišką paralelizmą perkuria į silogizminą kompozicijos sistemą. Gamtos vaizdelis jam yra pirmoji prielaida, žmogaus gyvenimo mo­mentas — antroji, o pabaigoje — visuomet eina visa aprėpianti, visa įprasminanti sintezė. Šiuo pagrindu Baltrušaitis grindžia ne tik viso eilėraščio, bet ir atskirų strofų kompoziciją. Žinoma, ir jo paraleliz­mai dažnai esti neišvystyti. Kartais jie tiktai tra­dicijos sutartiniais ženklais bei simboliais teatžymėti. Kartais jie virsta paprastomis antitezėmis, bet vi­suomet yra išaugą iš tos pačios pasaulėjutos, kuri su tokiu meistriškumu yra apibrėžta nepalyginamo gro­žio eilėraštyje Ramunėlė:

     Ramunėle tu baltoji,

     Kad išpuoštum mano kelią,

     Tu iš dulkių atsistoji,

     Skaisčią pakeli galvelę...

     (54 p.)

     Ramunėlės iš dulkių atsistojimas Baltrušaičiui ne metafora, bet savaime suprantama organiška būti­nybė. Žmogus ir ramunėlė, pakelėj iš dulkių paki­lusi, dvi tolygios dalys, dvi tolygios mįslės viename stebukle, kaip lašas ir jūra, liūtas ir sliekas...

     Saulės taurą tu pripylei,

     Ir, tamsus, žygiuoju drąsiai,

     Ir širdis tik klauso tyliai,

     Ką tu giedi mano dvasiai...

     (Ibid.)

     Štai ši pasaulėjuta, — organiškas žmogaus ir gamtos sutapimas, — pagrindžia Baltrušaičio poeti­nės dvasios lietuviškumą. Štai ši pasaulėjuta per­sunkia visą mūsų literatūrą, — prisiminkime tiktai mūsų dainas, Vienažindžio kūrybą, Strazdelį, Baranauską, Maironį (pvz., „Miškas ir lietuvis“), Žemaitę, Lazdynų Pelėdą, Krėvę (ypač „Skerdžių“ ir „Raga­nių“), Putiną, Kuosą Aleksandriškį, net rafinuotą mo­kytą Brazdžionio lyriką ... Šios pasaulėjutos prielai­domis aš bandyčiau spėti ir Čiurlionies kūrybos paslaptis.

     Si pasaulėjuta mums, lietuviams, yra sava, pasa­kytume, tautinė. Rusams ji — praeivė viešnia. To­dėl, galimas daiktas, Baltrušaitis rusams buvo toks tolimas, nors jiems ir imponavo savo minties didybe. Todėl, galimas daiktas, mums, lietuviams, net ir ru­siškais eilėraščiais jis visuomet buvo toks savas.

     Lietuvis Baltrušaičio giminišką artimumą jaučia, nors jis, Baltrušaitis, yra didelės literatūrinės kultū­ros nešėjas, reikalaująs iš skaitytojo aukšto literatū­rinio inteligentiškumo. Jo metaforos ir apibendrini­mai, jo simboliai, atsiremią net ir tarptautine litera­tūrine tradicija, taip dažnai tik kontūrais teapibrėžiami, suponuoja, kad ir skaitytojas bus tą tradiciją išgyvenęs, — kad savaime turi pakakti to, kas pasa­kyta. Visa kita, visas trūkstamas vaizdo detales, turi papildyti paties skaitytojo literatūrinis patyrimas. Tik šiuo keliu eidamas Baltrušaitis gali išsiversti: taip maža žodžių — ir taip daug minties. Todėl Baltrušaitis, būdamas vienuoliškai paprastas, drauge yra ir toks sudėtingas poetas.

     Tarptautinė literatūrinė tradicija Baltrušaičio kū­rybą iškelia aukščiau siaurojo tautiškumo. Baltru­šaitis lietuvio sermėgio širdimi jaučiąs visatą, mūsų dainiško paralelizmo pagrindu harmonizuodamas ir visažmoniškos literatūrinės tradicijos augintus ir pa­teisintus vaizdus, sunkdamas juose ilgamečio paty­rimo poetinę išmintį, visiems žmonėms vienodai tei­singą ir vienodai pilną, — jis, Baltrušaitis, savaime tampa tarptautinės reikšmės poetas. Juo labiau, kad kitose literatūrose nerasime nieko, kas būtų galima lyginti su lietuviška visatiška Baltrušaičio lyrinio patoso rūsčia galia.

     Balys Sruoga

     Vilnius, 1941. V. 15

     Jurgis Baltrušaitis. Ašarų vainikas: pirmoji dalis. Valstybinė leidykla Kaune, 1942.