Jurgis Baltrušaitis ir prancūzų simbolizmo tradicija
Literatūrologas Bronius Vaškelis apie Jurgį Baltrušaitį rašo: „Atrodo, jis buvo genamas dviejų nuolatos persekiojančių jausmų: tiesiogiai susipažinti su Europa ir susirasti vietą, kur, atgavęs vidinę ramybę, galėtų kurti“. Gyvenimo pabaigoje tokią vietą poetas rado Prancūzijoje. Deja, jo svajonių išsipildymą nutraukė liga ir mirtis. Apie ateities kūrybinius planus, susijusius su Prancūzija, kuriuos turėjo poetas, savo atsiminimuose rašo ir Zigmas Toliušis. Mane domina J. Baltrušaičio gyvenimo 1939-1944 metai, praleisti Prancūzijoje, jam išėjus į pensiją. Įdomu naujai pažvelgti į jau parašytus poeto rinkinius, jam apsigyvenus Europoje. Šis mažai tyrinėtas tarpsnis liudytų galimus naujus kūrybos pretekstus, deja, nerealizuotus, bet turinčius įtakos Baltrušaičio poezijos visumos recepcijai. Taigi J. Baltrušaitis – ne vien rusų, bet ir prancūzų simbolizmo dvasios reiškėjas. Straipsnio tikslas – atskleisti J. Baltrušaičio poetikos saitus su prancūzų simbolizmo tradicija. Straipsnio objektas – rusų kalba parašyto J. Baltrušaičio eilėraščių rinkinio „Lelija ir pjautuvas“ prancūziškojo simbolizmo kontekstas. Metodas – komparatyvistinis. Straipsnio naujumas – atskleidžiami mažiau tyrinėti Baltrušaičio poetikos aspektai ir sąsajos.
Jonas Aistis rašė, jog J. Baltrušaitis (1873-1944) rėmėsi mitologine simbolizmo tradicija. Itin svarbūs kūrybinio praregėjimo simboliai poeto kūryboje. J. Baltrušaitis pasirinko tokią kalbėjimo stilistiką, kad, rodėsi, iš visatos ženklų spėja dievų valią. J. Baltrušaičio peizažo kosmiškumą akcentuoja dauguma jo tyrinėtojų. Vienatvės, žiemos, sudvasinto apynėlio, muzikalios vizijos poetas artimas M.K. Čiurlioniui ir O. Milašiui. Vis dėlto jis susijęs ir su konkrečiu istoriniu fonu – prancūzų simbolistine poezija, kūrusia meno religiją. Šiame straipsnyje bus tyrinėjama prancūzų simbolizmo poetų įtaka J. Baltrušaičio kūrybai. Mano tikslas – parodyti ne tiek rusų, kiek prancūzų simbolizmo stilistikos svarbą J. Baltrušaičio pasaulėvaizdžiui.
Pasakos, mitai ir padavimai, paimti iš lietuvių ir europinio temų repertuaro, Baltrušaičio buvo savaip transformuoti ir sumistinti. Kaip ilgai ir kantriai Baltrušaitis nokindavo sielos vaisius, matyti iš eilėraščių rinkinio „Lelija ir pjautuvas“. Būtent šio rinkinio pagrindu ieškosime prancūzų ir lietuvių simbolizmo bendrųjų ypatybių. Metafizinės abstrakcijos Baltrušaičio eilėraščiuose įgauna lietuviškos romantikos koloritą: jo žodžio kultas primena senovės vaidilų apeigas. Sakralumas ir mistinis religingumas būdingas ir prancūzų simbolizmo poetinei struktūrai.
Paslaptingų galių pasiuntinys ir tarpininkas Baltrušaitis atitiko Europoje prancūzų poetų simbolistų kuriamą genialaus menininko įvaizdį. Visatos mistika, teogonija ir meilė Baltrušaičio buvo individualistiškai ir remiantis bendruomeniškumo pojūčiu perkurta. Religiniu psalmiškumu jis priartėjo prie Francis Jammeso ir Paulio Claudelio. Kontempliatyvia tyla ir patirtimi, perimta iš svetimų kultūrų poetų, šis poetas bandė praturtinti savos tautos meną. J.Baltrušaitis rašė: „Čionai – chaosas, triukšmas ir kaitra... / Tenai – erdvė bekraštė atdara, / Kur užburta tylos karalija, / Ir tik styga dainuojanti joje...“ Jo tauri mintis skleidėsi savita simbolistine leksika. Baltrušaičio estetinis logos daro jį kritiko ir poeto Adomo Jakšto bendraminčiu, artina su Motiejumi Gustaičiu, Faustu Kirša. Jis artimas ir B. Sruogai bei V. Mykolaičiui Putinui. Henrikas Radauskas Baltrušaičio kalbėjime įžvelgia intelektualinės poezijos linkmę.
Maldos ir filosofijos stilistika, asketinė laikysena, dėmesio sutelkimas į vidų, bet ne į išorę, suteikia šiam kūrėjui atšiaurumo. Poetas rašo: „Gaidys pragydo trečiąsyk. Dvasia / Prisikėlimo psalmės aiduose... / Ir skrieja ji lyg angelas balta... / Ir ji visa – giesmė, visa – malda... “ Vienuolio ir klajūno, žvaigždės ir dulkės, būties, rašmenų, nakties simboliais jis kalba apie pasaulio skausmą ir pažinimą. Platoniškasis erosas jo kūryboje turi elegiškos teodicėjos niuansų. Gėtiškojo simbolistinio transcendentalizmo spalvos Baltrušaičio kūryboje kuria savitą bodlerišką žemiškos šventovės garbinimo ritmiką. Įsiklausykime: „Žydėki, dulke, su žvaigždėm sykiu. / Iš žemės klonių laiptus aš regiu / Į kitą šalį, ruožtan toliman, / Aukštyn -– tenai, kur skirta kopti man... “ Būdamas lietuvis, šis poetas sugebėjo slavų poeziją suartinti su neolotynų (G. Papinis). Balys Sruoga kadaise apgailestavo, kad poetas savo tautos nuoskaudai beveik ištisai nuėjo į rusų kultūrą. Įvykių ir būties dialektikoje, kuri atsispindi Baltrušaičio poetikoje, jaučiama rusų filosofo Viačeslavo Ivanovo instrumentuotė: „Regi dienų apgaulę, o vis vien / Neįžvelgi kitos būties esmėn“. Pasakų ir lietuviškos gamtos elementai įgauna visuotinį, filosofinį, universalų turinį. Baltrušaičio poetikai būdinga paralelizmais įprasminta sintezė. Jo kūryboje atsispindi lietuvių dainiškoji tradicija ir tarptautinės tradicijos simbolizmas. Eilėraštyje “Gyvajai dvasiai – dabar ir visados“ skaitome: „Ir Pranašu, ir Pranašu dar sykį – / Kurie bylos iš naujojo Sinajaus. / Ji moko mus tikėti visata. / Mes priimam tą pranašingą šauksmą: / Atėjo krikšto metas, žemės broliai. / Tad pulkim drąsiai į Jordano srovę, / Ir vėl pasaulio siela bus jauna“.
Nuo simbolizmo iki esprit nouveau
Viktorija Daujotytė rašo: „Baltrušaičio stilius pakylėtas, aukštos sąvokos, apibendrinimai, alegoriniai sugretinimai, simbolinės nuorodos: Ibsenui būdingas kolumbiškas sąmonės įžvalgumas, jis yra kelrodis, bebaimis vairininkas. Retorinę intonaciją įbanguoja periodai. Tai bruožai ir simbolizmo, XIX a.pab.-XX a. pr. meno krypties, kuriai Baltrušaitis priklauso pagal daugelį parametrų“. Tylos adeptas, amžinosios kelionės riteris, Ibseno ir Maeterlincko bendražygis, estetikos teoretikas. Savo straipsniu „Ars sacrificans“, išverstu B. Sruogos, sukėlė diskusiją tarp Lietuvos kultūros žmonių (Julijonas Lindė-Dobilas „Ars cognoscens“). Dvasinės energijos virsmų įžvalga šis menininkas artimas ir Rytų kultūroms. Rytų meno transcendentinę dimensiją vertino ir prancūzų simbolistai. Veikiant romantinei tradicijai, egzotika simbolizme virto anapusybės sinonimu.
Visuomenės, literatūrinio sąjūdžio, rašytojų ir jų kūrinių istorija reikalauja metodiškos didžiųjų tekstų rašymo (stiliaus) ir prasmės analizės, kur būtų jaučiama koreliacija, jungianti vieno laikotarpio arba vienos mokyklos kūrinius. Prancūzų simbolizmo mokykla ir yra tas rišlus kontekstas, kuriame atsiskleidžia Baltrušaičio kūrybos, atskiru atveju jo eilėraščių rinkinio „Lelija ir pjautuvas“, prasmė. Struktūra, technika, stilius, temos ir jų istorinė vertė neišvengiamai patenka į tyrinėtojo akiratį.
Moderniosios kritikos atstovai teigia, jog 1900 m. Prancūzijos poetų panteone įsitvirtinę tokie vardai kaip Baudelaire`as, Rimbaud, Mallarmé, Verlaine`as, tokie originalūs talentai kaip Lautréamont`as, Laforgue`as, Tristanas Corbičre`as. Simbolizmo mokykla pažadina naują epochos dvasią. Literatūra ir menas prisitaiko prie technikos perversmų, įsigali nauja greičio, erdvės, komunikacijos samprata. Būtent 1910 m. pirmiausia tapyboje reiškiasi kubizmas, abstrakcija, dadaizmas. Literatūros pasaulyje klesti bulvarinės mados, išpopuliarėja Colette stilius, atitinkantis pirmąją moterų emancipacijos bangą.
Tokioje terpėje krikščioniškosios inspiracijos poezija jaučia „dvasinę riziką“, ją veikia modernizmo sūkurys. Abejojantys kūrėjai kelia paskališko tipo klausimus. Vis dėlto poezija išlaiko galią skelbti dievišką žmogaus prigimtį, dieviškąjį žodį atskleisti poetiniu žodžiu. Tokie prancūzų modernistai – Claudelis, Miłoszas, Jammes`as, Roux. Jų kūryboje, kaip ir J.Baltrušaičio atveju, poema susilieja su malda. J.Baltrušaitis rašo: “Bet ne. Tik skraistė žemiška suiro, / Tik marų žiedą nusmelkė šalna, / O pranašo dvasia -– didi, beribė – / Bus kūriny gyva ir amžina...“. Mistinis proveržis tampa simbolistinio palikimo, tradicijos dalimi. Krikščioniškajai prancūzų simbolizmo poezijai būdingas periodas (versetas), šventos giesmės ritmas. Péguy ir Claudelio laikų stilistika Prancūzijoje neužgeso iki mūsų dienų. Mistinės kalbos kūrėjais šių dienų kontekste galima laikyti Pierre`ą Jeaną Jouve`ą, Pierre`ą Emmanuelį, Jeaną Grosjeaną.
Vis dėlto profetologija nėra vien krikščioniškosios poezijos pašaukimas. Pranašiško kalbėjimo apraiškų galima rasti Apollinaire`o, Cendrarso poezijoje, vėliau siurrealizme. Tokia pranašystės koncepcija (religinė ir pasaulietinė) slypėjo jau simbolizme. Profetologija – Baudelaire`o ir Rimbaud rašymo dimensijos. Po neosimbolistų ir dekadentų Prancūzijoje susiformuoja esprit nouveau poezija. Jai būdinga maksimaliai išpuoselėti simbolizmo intuicijas. Ištisa karta dalyvauja psichologinio ir lingvistinio tipo eksperimentuose, kurie suteikia pagrindą XX a. poezijos originalumui. Eksperimentiniai ieškojimai nebuvo vienalyčiai. Jie apėmė mašinizmą ir technicizmą, atstovaujamą Verhaereno ir Jules`io Romaine`o, buvo įkurta Moréasui priešinga neoklasicizmo mokykla, norėjusi atgaivinti XVII a. griežtus poetinius kanonus. Greta vaizdinės poezijos klestėjo fantazuotojų mada.
Esprit nouveau plejadą sudaro Apollinaire`as, Paulis Claudelis, O.V. de L.Miłoszas, Blaise`as Cendrarsas, Valéry Larbaud, Maxas Jacobas ir Jeanas Cocteau. Kad būtų visas vaizdas, dar vertėtų paminėti Alfredą Jarry ir Colette poeziją, išlaikiusią metafizines ambicijas.
Jurgis Baltrušaitis ir Paulis Claudelis (simbolizmo tradicija ir biblinis periodas)
Claudelio (1868-1955) poezijoje, kritikų nuomone, visa yra džiaugsmas. Malda, žmonių harmoningų santykių ir ryšio su visata jutimas būdingas taip pat J. Baltrušaičio poezijos bruožas. Claudelio pasaulyje simbolinės kriptogramos randamos korespondencijų tinkle, kuris nuaustas, kaip ir Baltrušaičio kūryboje, žemiškojoje visatoje. Vienas Claudelio mokytojų – formos meistras S.Mallarmé. Jo veikiamas, poetas rašo kartais nesuprantamai hermetiškai. Tokia pat neįprasta, vietomis nesuprantama atrodo ir Baltrušaičio kalba (lemtis, psalmės kartis, graudis, sprindis, troškis, možis, gąstas, mojis, dienuntam suoslės, žiežula, imbuvys). 1889 m. Claudelio parašytos dramos „Tźte d`Or“ („Aukso galva“) publika taip pat nesuprato. Kaip ir Baltrušaitis, Claudelis buvo rašytojas diplomatas. Dirbo Tokijyje, Vašingtone, Briuselyje. 1924 m sukūrė dramą „Le Soulier de satin“ („Šilkinis batelis“), kuri yra metafizinio lyrizmo šedevras. Kaip ir Baltrušaitis, Claudelis – prestižinis autorius. Jo pjeses stato Jeanas Louis Barrault, Jeanas Vilaras. Svarbiausi Claudelio poetinės technikos šaltiniai – graikų tragedijos ir Biblija. Jo mokytojas – modernistinis poetas Rimbaud, apdainavęs „antgamtiškumą“ (le surnaturel). Claudelio raštuose, kaip ir Baltrušaičio atveju, pėdsaką paliko kultūra tų kraštų, kuriuose jis lankėsi (Baltrušaičio saitai su Skandinavijos šalimis, Italija, Prancūzija, Rusija). Dangiškoji vertikalė, atskleista Claudelio eseistikoje, lyrikoje ir dramaturgijoje, ženklina ir Baltrušaičio poetinę mintį. Kaip ir Baltrušaitis, Claudelis gieda himną visatos meilei. Žmoguje slypi dieviškoji forma, simbolinio mąstymo prielaidos. Vyro ir moters meilė atrodo kaip Kūrėjo ir kūrinio meilės modelis. Į patyrimą, apibendrintą kaip atsivertimas, Claudelis sugebėjo integruoti modernistinę Rimbaud „Sezono pragare“ („Saison en enfer“, 1873) patirtį. Šis faktas rodo gelminį simbolizmo ir krikščioniškos modernistinės poetikos ryšį. Aukos, sielos išgelbėjimo temos („Šilkinis batelis“) randa atbalsį ir Baltrušaičio eilėraščių rinkinyje „Lelija ir pjautuvas“ („Kaip išsakyt sunku teisingai – / Nors gal ir tikras tuo esi – /Kas buria širdį paslaptingai,/ Ko rauda siela ilgesy...“). Savo dramų kalba Claudelis, kaip ir Rimbaud, buvo revoliucionierius: klasikinę eilutę jis pakeitė periodu. Teatras kaip literatūros žanras, sukūrė didingus mitinius vardus – Hamletą, Don Žuaną, Faustą. Simbolinę vertę turinčių figūrų, apibendrintų bruožų herojų yra ir Baltrušaičio tekstuose.
Jurgis Baltrušaitis ir Oskaras Milašius (simbolizmas ir viduramžių mistika bei hermetizmas)
Šiandieną svarstant O.Milašiaus mistiškumą ir ezoteriškumą norėtųsi remtis J.Baltrušaičiu. Savo estetikos straipsniuose jis rašė, jog stilius – mistinė esmė, kuri randasi iš žmogaus kūrybinės svajonės. Stilius suprantamas kaip originalūs kūrybos puslapiai. Milašius sukūrė savitą mistinę kalbėseną – modus loquendi. Čia dera nostalgiškumas, burleska, diplomatinė kurtuazinė ironija. Milašius kalbėsenai nori suteikti vientisumo, nors vientisoje stilistikoje ir mentalitete slypi įvairūs šaltiniai, įvairios kalbėsenos. Jis pasitelkia figūratyvų alegorinį viduramžių kalbėjimą, bet moderniai jį traktuoja. Būtent modernioji galvosena išskyrė viduramžių scholastiką, mistiką, teologiją. Aš akcentuoju Milašių mistiką.
Naujai žvelgiant į Milašių iškyla daug sąsajų su rusų ir lietuvių simbolistu J.Baltrušaičiu. Ir čia turimas galvoje ne vien hermetiškasis D`Annuznio, kurį į rusų kalbą išvertė Baltrušaitis (Milašius su šiuo rašytoju panašūs dekadentiniu stiliumi), bei poetas Konstantinas Balmontas (esama šio poeto ir Milašiaus kūrybinių ryšių – lietuviškų pasakų ir dainų vertimai, politiniai rašiniai).
Remdamasis įvairiais šaltiniais, Milašius išlaikė vientisą stilių, nesudvilypėjo. Jo estetika turi sąlyčio taškų su meniniu Baltrušaičio mąstymu. Abu simbolistai, vienas – grynasis teoretikas, kitas – postsimbolistas. Milašius puoselėjo manieringą rašymą, atspindintį jo dvasinius siekius ir brendimo kelią. Meninė įtaiga – milašiškos retorikos pagrindas. Kalbėdamas paslaptingai ir mistiškai apie savo turimas žinias ir tikėjimą, Milašius išreiškia savo požiūrį į pasaulį, kuriame daug meilės, išminties ir liūdesio.
Jo stilius ieško grynųjų formų ir renkasi biblinius vaizdinius. Tai dar viena stilistinė ir teorinė sąsaja su Baltrušaičiu. Pasaulio likimas svarstomas Milašiaus metafiziniuose kūriniuose „Ars magna“, „Laiškas Storgei“, „Slėpiniai“. Jis buvo jautrus tam, ką Baltrušaitis pavadino „nečionykščiais dvelkimais“. Geometrinės figūros ir matematikos ženklai poetikoje, suartinantys abu menininkus, atveria Milašių kaip „Naująjį Pitagorą“ („Meilės įšventinimas“). Žinijos pilnatvė, sudvasintas materialumas, viduramžių ir modernioji hermetika tampa Milašiaus siekiniais. Baltrušaitis po „akimirkų srautu“ sugebėjo pakišti minčių rėtį. „Lemiuelio išpažintyje“ Milašius taip pat sijoja mintis ir žodžius, kreipdamasis į atmintį, maldą ir archetipus.
Baltrušaičio šileriškas entuziazmas randa atbalsį Milašiaus kūryboje, kur kaip nusistovėjusį poetizmą Milašius vartoja elysiumo sąvoką. Milašiaus karališkas kūrybinis palikimas tęsia tūkstantmetę tradiciją, kai buvo gludinama estetinė žmonijos mintis.
D`Annunzio (Baltrušaitis išvertė „Laidotuvių budynes“, „Mergelę Orsolą“, „Grafienę D`Amalfi“) Venecijos temos suartina Milašių ir Baltrušaitį estetą. Kančia, laisvė, džiaugsmas, suvienyti vientiso mentaliteto ir stilistikos, liudija abiejų autorių simbolistinius bei religinius ieškojimus.
Teologinė ir retorinė Milašiaus kūrybos perspektyva (ryšiai su anksčiau rašiusiais autoriais) leidžia iš esmės įvertinti jo mistiką, sąsajas su viduramžiais ir modernizmu. Žydiškas ir antikinis graikiškas tekstų korpusas įgalina žvelgti į Milašių kaip į hermetiką. Literatūriniai žanrai, žinių formavimas (Milašius rašo sonetus, filosofinius poetinius etiudus) žymi savitą šio autoriaus mąstyseną ir jo sąsajas su literatūrinėmis tradicijomis. Stipriausi branduoliai – mistika ir iliuminizmas.
Milašiaus mistinė logika kartu yra aktuali mąstysena, “modernistinė logika“. Viduramžiais vyravusi suma arba komentaras (glose) rodo jo sąryšį su mokslingąja knygine tradicija, egzegetiniu ir viziniu mąstymu. Viduramžių semantika atgimsta Milašiaus raštuose. Juose vyrauja topinė argumentacija (dažnas tų pačių įvaizdžių panaudojimas – sodas, išmintis, angelai, elysiumas, kalnas, kalvos, sutuoktinė, sutuoktinis...).
Meninių efektų teorija siejasi su viduramžišku aristotelizmu ir neoplatoniškuoju scientizmu, žydų krikščionių pasaulio reprezentacijomis. Milašius įvairius stilius priderina prie savojo. Paradoksų teorija siejasi su Milašiaus pasakų neeiliniu humoru. Jo kosmogonija, metafizika remiasi viduramžių filosofijos šviesos teorija, judesio fizika, matematikos ir vaizduotės sąsajomis. Būties problematika, graikų ir lotynų metafizika Milašiaus vizionistiškai keičiamos, transformuojamos.
Viduramžiais metafizika buvo traktuojama kaip realybių atskyrimo nuo materijos mokslas. „Slėpinių“ komentaruose gausu tokių mokslingų nuorodų ir literatūrinių komentarų. Būties analogijos perkeliamos į metafizines Milašiaus poemas. Esama ir daugybės sąsajų su E.A.Poe. Sielos struktūra ir jos veikla – filosofinė lyrinių Milašiaus rašinių potekstė.
Mistika viduramžiais – tai palaiminto praregėjimo arba vizijos teorija (visio beatifica). Milašius suaktualina kai kuriuos viduramžių mistinės logikos bruožus. Kompleksiškas signifikantas į Milašiaus tekstus yra atėjęs būtent iš viduramžių. Etika ir minties tikslingumas siejasi su dekonstrukcionizmu, kuris remiasi Talmudo logika bei teologiniais motyvais, dažnai transformuojamais literatų.
Milašiaus intelektualumas, jo aristokratizmas, poetinės figūros išryškina įvairias diskurso problemas. Kalbant apie Milašių, kyla ir autoriteto, tarpininko bei priemonės klausimai. Milašiaus kalbinis patyrimas daugialypis, suformuotas senosios prancūzų kalbos, neoplatonizmo, žydų teologijos ir mistikos. Bendri kūrybos ir egzistencijos tikslai – tokios abstrakčios problemos kaip konkretumas, žodžiai ir daiktai. Todėl Milašius – tik dingstis svarstyti įvairias teorinio pobūdžio literatūrines poetikos problemas.
Hermetizmas siejasi su naująja humanizmo dvasia. Galima prisiminti Boccace`o „De genealogia deorum“, Lilio Gyraldi „De deis gentium varia et multiplex historia“, Vicento Cartari „Le imagini colla posizione degli Dei degli antichi“ (1556). Hermetika kiekvienu laikotarpiu turi savų ypatybių, Renesanse ji siejasi ir su Rabelais. XVIII a. hermetikos pavyzdys – Athanase`ijus Kircheris („Oedipus Aegytiacus“, 1652). Hermetiškomis perspektyvomis literatūroje galima laikyti ne tik Milašių, bet ir Thomo Manno „Užburtąjį kalną“ (1924). Hermio mitą įmanu palyginti su Fausto arba daugiareikšmiais Don Žuano mitais. Merkurijus literatūrinėje mitologijoje leidžia išlaikyti pusiausvyrą tarp dionisiškumo ir apoloniškumo, jis labiau gidas, kelio žymėtojas nei pranešimo tarpininkas, perteikėjas. Trismegistas – tai protas ir įkvėpimas, logos ir sibiliškumas, istorija ir mitas. Jis pats generuoja prasmes. Baltrušaičio ezoteriniai „Lelijos ir pjautuvo“ ieškojimai artina jį su Milašiaus „Adramandonijos“ modernistine dieviškosios meilės mitologija.
Jurgis Baltrušaitis ir esprit nouveau (Apollinaire`as, Cendrarsas, Maxas Jacobas, Jeanas Cocteau): simbolistinių paieškų modifikacijos
Su Apollinaire`u Baltrušaitį sieja intelektualinis smalsumas. Apollinaire`o meilė fantastiškumui, stebuklingumui, legendoms suartino jį su Alfredu Jarry, Maxu Jacobu, Picasso. Natūraliai Apollinaire`as tuo metu tapo naujų kubizmo estetinių teorijų apologetu. Prarastos meilės nostalgija, konfidencialumas ir išgąstis, pasaulio atnaujinimo troškimas artina Apollinaire`ą („Alkoholiai“ – „Alcools“, 1913) su Baltrušaičiu („Lelija ir pjautuvas“). Baltrušaitis rašo: „Aušros ugnim žėruoja upės... / Aušros rasa nužers laukus – / Ir tik žmogus, sapne sukniubęs, / Dar lyg vidurnaktis niūkus...“. Apollinaire`as į literatūrą įtraukia tapybos ieškojimus. Tai sieja abu poetus estetiniu atžvilgiu. Apollinaire`ui net pavyko rasti savotišką orfizmo ir kubizmo sintezę. Jo kūrybos avangardistinis pobūdis, ypač jo rinkinys „Calligrammes“ (1918) jungia jį su nauja dvasia ir siurrealizmu. Apollinaire`o poezijoje atskleisti ieškojimai ir klaidžiojimai artimi Baltrušaičio simbolistiniams ieškojimams. Meilės tema, antikinių įvaizdžių gausa Apollinaire`o simbolizmui teikia mistikos ir hermetikos bruožų. Iš simbolizmo perėmęs romantines rudens ir meilės temas, jis, kaip ir Baltrušaitis, davė joms naujų niuansų, latentiškų prasmių, akcentavo magiškumą.
Blaise`ą Cendrarsą ir Baltrušaitį artina iš simbolizmo išaugusi esprit nouveau (emocinė įtaiga, egzaltuotas kalbėjimas, energijos pojūtis, simultaniškumas, daugialypiškumas, frenetiškas ritmas). Poetinės technikos atnaujinimas privertė Cendrarsą padaryti išvadą, jog svarbiausias dalykas yra žmogaus percepcijų sukeliamos emocijos.
Kubistinės kartos poetai Maxas Jakobas ir Jeanas Cocteau kūrė kalbą ir vaizduotę išlaisvinančią estetiką, prisidėjo prie siurrealizmo atradimų. Savo nepriklausoma dvasia šie poetai artimi Baltrušaičiui. Cocteau mitų filosofinis pobūdis verčia mąstyti apie šio rašytojo paraleles su Baltrušaičio simbolistine filosofija. Šios krypties poetai iš simbolizmo perėmė galimybę apie metafiziką kalbėti materialiais, jusliniais įvaizdžiais. Pojūtinė esprit nouveau metafizika kūrė sudėtingą mitologinę sistemą, artimą Baltrušaičiui, kurio poetiniame žodyje susiliejo tarptautinio repertuaro motyvai.
Išvados
1. Metafiziškai angažuota kūryba XX a. pirmojoje pusėje suderino modernistinę tradiciją su krikščioniškąja estetika.
2. Modernistinės simbolizmo, kubizmo, futurizmo, unanimizmo, intymizmo, fantazizmo, avangardizmo, siurrealizmo apraiškos Prancūzijoje kilo iš romantizmo kaitos ir suformavo savitą esprit nouveau (laikmečio naująją dvasią).
3. J. Baltrušaičio kūryba turi bendrų bruožų ne tik su skandinavų, rusų ar italų simbolizmu, bet ir glaudžiai susijusi su naujosios dvasios ieškojimais Prancūzijoje.
4. J. Baltrušaičio poezija banguojančiu periodu ir visatos himniška patetika siejasi su Claudelio modernios religinės dvasios poezija.
5. Su O. Milašiumi J. Baltrušaitį sieja simbolizmas, misticizmas, hermetika ir esprit nouveau. Ypač šie kūrėjai artimi sudėtinga meilės mitologija.
6. Net ir futuristiniai bei siurrealistiniai ieškojimai Prancūzijoje išlaiko pranašišką, kartais religinį poezijos matmenį. Lietuvių dirvoje tokio modernaus simbolistinio religingumo įtaigi išraiška – J. Baltrušaičio poezija.
2003 m.
