tekstai.lt

Vincas Natkevičius. Idėjos Jurgio Baltrušaičio poezijoje (1978)

b_100_162_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_baltrusaitis_parasas.jpg     Idėjinė poezija pas mus turi jau net savo istoriją. Yra įvykęs čia, emigracijoje, stiprus susikirtimas tarp tų poetų, kurie baiminosi filosofinės lyrikos ir jos esmės daugiau ieškojo grakščiame muzikalume ir lengvume, ir tų, kurie daugiau vertino eilėraštyje mintį. Pirmiesiems atstovavo nepriklausomos Lietuvos poetų karta — J. Aistis, B. Brazdžionis, — antriesiems vadinamieji žemininkai, emigracijoje subrendę poetai: A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys, K. Bradūnas, J. Kėkštas ir šiųjų į žemininkus įjungtas V. Mačernis, žuvęs karo metu Lietuvoje. Žemininkų vardu kalbėjo „Žemės“ antologijos įžangoj (1951) J. Girnius, prikišęs aniems nepriklausomos Lietuvos poetams, kad jie labai pamėgę laimės, meilės temas, o užmiršę dainuoti apie gyvenimo prasmę, apskritai, vengę gilesnių temų. Į tai atsakė J. Aistis, jog poezija esanti taip skirtinga nuo filosofijos, kaip pienas nuo žibalo... Jie, atskirai paimti, esą geri dalykai, bet, juos sumaišius, gauni niekam netinkamą daiktą, kurio negali nei deginti, nei gerti... (1)

      Tenka kiek nustebti, kad tas pats Aistis prieš keletą metų buvo jokių priekaištų nepadaręs idėjinei J. Baltrušaičio lyrikai, apie kurią jis jo lietuviškos poezijos rinktinėj („Poezija“, 1948) parašė ilgą straipsnį. Šiandien iš perspektyvos jau galima įžvelgti, kad anuomet į Girniaus pastabą Aistis reagavo todėl, kad jis ir kiti paliestieji jautėsi įžeisti. Tai buvo ir kartų konfliktas, žemininkams atsiribojant nuo nepriklausomoj Lietuvoj subrendusių poetų. Idėjinės krypties poetų juk būta pas mus apsčiai ir prieš „Žemės“ antologijos pasirodymą: Baltrušaitis, Putinas, Gustaitis, Kirša. Ir idėjine pakrikštytoji „Žemės“ poezija taipgi anaiptol ne visa buvo tokia: ne daug filosofijos, pavyzdžiui, rasime K. Bradūno ar J. Kėkšto eilėraščiuose.

     Čia bandysiu apžvelgti vieną mūsų poetą, kurio poezija yra idėjinė kaip ir kai kurių žemininkų, bet kuris yra žymiai vyresnės kartos nei žemininkai — Jurgį Baltrušaitį.

    

     1. Biografiniai bruožai

    

     Rašytojo kūrybai suprasti ir jai interpretuoti reikia bent pagrindinių jo gyvenimo duomenų. J. Baltrušaičio atveju tai juo labiau būtina, nes jo gyvenimo tėkmė nulėmė, kad jis pasidalijo tarp rusiškosios ir lietuviškosios lyrikos, kad jis tapo simbolistu idėjininku.

     Gimė jis 1873 balandžio 20 (gegužės 3) Paantvardžių kaime, Skirsnemunės valsčiuje, Raseinių apskrityje. Tėvai, gan pasiturintys ūkininkai, išaugino šešis vaikus. Motiną Jurgis nepaprastai mylėjo. Ji, kaip sakosi savo autobiografijoje, bus turbūt nulėmusi, kad jis tapo poetu: „Paslaptingą mano poezijos liepsną greičiausiai aš būsiu paveldėjęs iš mano motinos jautriosios sielos, kurios švelnus veidas nuolatos gobė mano visą žmogiškąjį gyvenimą“. (2) Labai mylėjo ir savo seserį Oną, kuri buvusi nuoširdus jo jaunystės draugas. Motina ir sesuo galbūt ir įkvėpė ne vieną jo eilėraštį, kur apdainuojami verpėjos, audėjos vargai ir džiaugsmai. Motinos, keliaujančių siuvėjų, elgetų pasakos ugdė Jurgio vaizduotę, nes šiaipjau Paantvardžių užkampio gyvenimas buvo prieš I pasaulinį karą dvasiškai skurdus: vaikas turėjo tenkintis keliomis senomis knygomis ir kalendoriais. „Svarbiausia“, rašo poetas autobiografijoj, „kad per kelis kilometrus nuo mano tėviškės teka Nemunas su boluojančiomis nuo pavasario iki rudens prūsiškų baidokų burėmis ir pilių griuvėsiais, kurie, anot žmonių pasakojimo, tenai stovėjo nuo kryžiuočių laikų. Ypač mane traukė piliakalniai ir apylinkės miškai, kurių giliuose tankumynuose, po šimtmečių medžių šaknimis, tebebuvo galima matyti lauko griovių, šulinių ir tvenkinių žymės. Labiausiai aš mėgdavau klajoti lietuviškais sodžiaus keliais su palinkusiais ir nuo laiko bei darganų pajuodavusiais kryžiais, kurie man įkvėpė jaudinantį seno ir skausmingo Golgotos kelio vaizdą“. (3) — Matysime, kad poetas savo lyrikoj kančią ir kryžių žmogaus gyvenime labai vertina, nes tik per juos einąs kelias į aukštesnę prasmingą buitį. Šios minties įkvėpėjai greičiausiai bus buvę anie Nemuno pilių griuvėsiai ir pajuodavę gimtosios apylinkės kryžiai.

     Pradinį mokslą išėjo Jurgis privačiai; 1885 m. įstojo į Kauno gimnaziją, iš kur po keturių klasių buvo tėvų ragintas stoti kunigų seminarijom tėvai neturėjo lėšų tolimesniam mokslui, o seminarijoje buvo galima tikėtis paramos iš šalies. Jaunuolis nesutiko ir be didesnio konflikto su tėvais tęsė mokslą gimnazijoje toliau, tik jau pats turėjo užsidirbti sau duoną ir mokestį už mokslą privačiomis pamokomis. Prasidėjo varganos dienos, kurias šiek tiek praskaidrindavo pamėgtoji poezija, ypač “Odisėja“ ir Eneida“. Baigęs gimnaziją, 1893 m. vyksta Maskvon studijuoti matematikos. Tai rodo įvairiopus poeto gabumus, bet ypačiai polinkį abstrakčiai galvoti. Matematikos studijas baigė diplomu, bet kartu studijavo ir istorijos-filosofijos fakultete.

     Pamažu visiškai įsitraukia literatūron, išmoksta daugelį svetimų kalbų, taip kad galėjo skaityti originalo kalba graikų, romėnų, italų, norvegų, vokiečių, rusų, ispanų, lenkų klasikus. Jau 1895 m. pradeda bendradarbiauti rusų literatūros žurnaluose, spausdina juose betgi tik vertimus; rusiškai rašyti Baltrušaičio eilėraščiai šiuose žurnaluose pasirodė tik 1899 m. Nuo tada poetas ima gyventi iš plunksnos. Jau pirmieji eilėraščiai yra neoromantiniai - simbolistiniai, tokie jie liks iki gyvenimo pabaigos. Juos lydi ir poeto romantinė meilė; romantinė, nes pusbadžiu gyvenąs poetas įsimyli stambaus Maskvos pramonininko -prekybininko, turtuolio Olovianišnikovo dukterį Mariją. Pirklys uždraudžia dukrai draugauti su poetu, mirdamas net testamente parašo, kad duktė nieko iš jo palikimo negaus, jei ištekės už Baltrušaičio... Duktė vis tiek slaptai, dar tėvui gyvam esant, su poetu susitikinėja, o tėvui mirus už jo išteka. Jų bendrą vargą nušviečia tik gili meilė, tvėrusi iki mirties.

     Kai gyvenimo sąlygos pagerėjo, Baltrušaitis prieš I pasaulinį karą dažnai lankėsi Vakarų Europoje ir ilgai ten pagyvendavo. Ypač mėgo Italiją. Būdamas Florencijoje, 1902 m. susipažino su didžiuoju italų rašytojų Giovanni Papini, kuris tapo Baltrušaičio draugu. Kartą aplankė Oslo (tada Christianija) susenusį Henriką Ibseną; jam 1906 mirus, Baltrušaitis parašo įžymųjį straipsnį „Prie Ibseno kapo“, spausdintą viename rusų literatūros žurnale. Vakarų Europą Baltrušaitis pamėgo net tiek, kad ten buvodavo ilgiau nei Rusijoje. Tuo jis tarsi tęsė rusų literatų zapadnikų tradiciją, matyt, norėdamas įaugti ne tik į Rytų, bet ir į Vakarų kultūrą.

     1911 m. pasirodo rusiškai jo pirmasis eilėraščių rinkinys „Žemės laiptai“ (Zemnyje stupeni). (Be kitko, poetas tada gyveno Šveicarijoje, Ver-mola-sur-Sierre, Forest viešbutyje, 1680 metrų aukštumoje). Šis rinkinys jo draugų buvo netrukus išverstas į italų kalbą ir 1912 išleistas. Tais pačiais metais (1912) pasirodo antrasis Baltrušaičio eilėraščių rinkinys rusų kalba „Kalnų takas“ (Gornaja tropa). Rusų literatūros kritika abu rinkinius gerai įvertino. Baltrušaitis įkopė į rusų literatūros Parnasą. Jo draugais tapo didieji rusų simbolistai: K. Balmontas, V. Briusovas ir kiti.

     Pirmojo pasaulinio karo metu poetas įsitraukia į lietuvių pabėgėlių veiklą Rusijoje. Baltrušaičiai net įsteigė Maskvoje bendrabutį lietuvių mokslus einančiam jaunimui. Rusijos kultūrinio gyvenimo viršūnėse poetas vis tebestovėjo: karo metu jis tvarko visos Rusijos koncertų ir teatrų repertuarus. Net ir po bolševikų revoliucijos jis sugeba kurį laiką išsilaikyti šiose viršūnėse: išrenkamas Maskvos rašytojų sąjungos pirmininku. Tačiau greitai Baltrušaičio kaip įžymaus rusų rašytojo karjera baigiasi. Vieno literatūros vakaro metu Maskvoje poetą raudona publika nušvilpia, šūkaudama, kad jis žmogžudys ...Mat, publikoje buvo lietuvių komunistų, kurie tuo keršijo nepriklausomos Lietuvos vyriausybei už komunistinio gaivalo tvarkymą. Baltrušaitis turėjo trauktis iš viešojo Rusijos gyvenimo, kaip iš jo traukėsi ir kiti didieji Rusijos simbolistai, nutilę ar išemigravę užsienin.

     Nuo dabar prasideda didysis poeto persilaužimas, kuris jį atves lietuvių literatūron. Persilaužimas įvyksta ir Baltrušaičio asmeniniame gyvenime: jis gauna diplomato pareigas, kurios iš esmės pakeičia jo ligšiolinį gyvenimo būdą. 1920 m. jis paskiriamas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos pasiuntiniu Sovietų Rusijai. Nesustosiu prie to, koks Baltrušaitis buvo diplomatas: apie tai 1973 m. „Metmenyse“ ir „Akiračiuose“ išsamiai ir dokumentuotai rašė Br. Vaškelis. Tebūnie tik tiek pastebėta, kad kiti užsienio valstybių pasiuntiniai Maskvoje Baltrušaitį, pasiuntiniu išbuvusį 20 metų, labai vertino ir klausdavo jo patarimų.

     Kaip atėjo Baltrušaitis į lietuvių literatūrą? Be abejo, ne vienam lietuviui rūpėjo, kad rusų literatūroj pripažintas poetas rašytų ir lietuviškai. Šituo reikalu turime J. Kriaučiūno liudijimą, paskelbtą „Naujojoje Romuvoje“ 1938 (Nr. 7). Pasak Kriaučiūno, Baltrušaitis dar XIX a. gale nusiskundęs „draugais lietuviais, kurie jo eilėraščių nenorį pripažinti vertais poezijos vardo. Todėl jis esąs pradėjęs rašyti rusiškai. (...) Tiek lietuviškieji, tiek rusiškieji jo eilėraščiai man atrodė visai neblogi, ir aš abejus nuoširdžiai pagyriau. Bet mano pripažinimo jam nepakako, ir jis lietuviškai daugiau neberašė“. (4) A. Jakštas Baltrušaičio rašymą rusiškai bandė paaiškinti tuo, kad niekas kultūriškai atsilikusioj tėvynėj negalėjęs suprasti didelio poeto, kuris buvęs kosmopolitas. Ir papranašavo, kad jis, savo krašto nemylėjęs ir jam netarnavęs, nerasiąs Lietuvoje meilės. (5) Baltrušaitis betgi ėmėsi tarnauti savo kraštui: iš pradžių tik naujai atgimusiai Lietuvos valstybei, o paskui ir jos literatūrai. Daug lėmė čia savo raginimais draugai: St. Šilingas, V. Krėvė, B. Sruoga. Ir štai 1927 m. išspausdina pirmą eilėraštį lietuviškai „Ilgu širdžiai“, po metų — „Ramunėlę“, vieną pačių geriausių savo eilėraščių. Lietuvių literatūron Baltrušaitis priimamas išskėstomis rankomis; netrukus, 1932 m. Vytauto D. universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas jam suteikia garbės daktaro laipsnį. Pirmasis eilėraščių rinkinys lietuviškai pasirodo betgi tik 1942 m., tai „Ašarų vainiko“ I dalis. Tada poetas gyveno Prancūzijoje, kur buvo nusikėlęs dar 1939 m., kai išėjo iš diplomatinės tarnybos Maskvoje pensijon ir buvo su ministro titulu paskirtas Lietuvos atstovybės tarėju Paryžiuje.

     Kilus II pasauliniam karui, poeto gyvenimas Prancūzijoje pasidarė sunkus. Teko kęsti alkį, šaltį ir kitus karo nepriteklius. Kūrybinė nuotaika betgi buvo visą laiką pakilus. Iki savo mirties 1944 metų sausio 3, taigi maždaug per 5 metus, parašė „Ašarų vainiko“ II dalį ir dar naują eilėraščių rinkinį „Aukuro dūmus“, be to, satyrinę poemėlę „Žiurkės įkurtuvės“. (Tiesa, „Ašarų vainiko“ II dalies rankraštyje autorius pastebi, kad eilėraščiai parašyti 1905-1941. Tektų nustatyti, ar iš tikrųjų poetas rašė lietuviškai jau ir tada, kai spaudoje ir rinkiniais jo lyrika rodėsi tik rusų kalba).

     Visa Baltrušaičio lietuviškoji poezija, redaguota J. Aisčio, išleista 1948 m. Bostone. 1973 m. Lietuvoje išleistas abiejų rusiškų eilėraščių rinkinio „Žemės laiptų“ ir „Kalnų tako“ lietuviškas vertimas, atliktas Lino Brogos. Tai tikrai geras vertimas, toli pralenkęs J. Valaičio „Žemės laiptų“ vertimą (1947 Vokietijoj). Rusiškai poetas yra parašęs dar ir trečią eilėraščių rinkinį „Leliją ir pjautuvą“ (Lilija i sierp), išleistą po mirties Paryžiuje. Rusų kalba taipgi yra išspausdinta apie 10 autoriaus novelių, keliolika straipsnių literatūros ir meno klausimais ir net apie 50 knygų vertimų iš skandinavų ir kitų Europos tautų literatūros. Tai yra didelis kraitis, atiduotas rusų literatūrai. Jis didesnis nei lietuvių literatūrai paliktasis. Dėl to poetas bandė teisintis ir guostis prieš savo mirtį: „Labai apgailestauju, kad dvidešimt metų paaukojau diplomatijai ir tuo nuskriaudžiau lietuvišką raštą, betgi aš tai dariau iš meilės Lietuvai“. (6)

    

     2. Simbolizmas kaip priemonė visatos prasmei įžvelgti

    

     Visa J. Baltrušaičio lyrika yra simbolistinė. Tokia ji tapo neatsitiktinai. Simbolizmas yra tokia literatūrinė kryptis, kur nepasitenkinama aprašomojo dalyko jusliniu pergyvenimu, o ieškoma jo gilesnės prasmės. Ši prasmė suvokiama intuityviu pergyvenimu, kuriame dalyvauja visos kūrėjo galios: jausmas, intuicija, protas, vaizduotė. Tai yra visos žmogaus asmenybės aktas, kuriuo įžvelgiamas juslinės daikto išraiškos ryšys su mintim, su idėja. Įžvalga į daikto prasmę, mintį, idėją paprastai vyksta panašumo konstatavimu su žmogaus gyvenimu ir jo reiškiniais.

     Taip Baltrušaitis, pavyzdžiui, galėjo viename savo gerųjų eilėraščių „Apyny“ žmogaus simboliu paimti šį augalą, nes jis įžvelgė apynio trapume bei gležnume ir atramos ieškojime žmogaus padėtį: ir žmogui reikalinga atrama, nes ir jis trapus ir gležnas. Tvirčiausias ramentas yra Kryžius, t. y. Dievas.

    

     Apynėli, žaliaplauki,

     Apynėli, mano broli,

     Vos tik saulės susilauki,

     Augi, žindi žemės molį...

    

     Ir užpynęs savo daigą,

     Tu kimbi, rezgies į tvorą

     Ir vyniojies apie smaigą,

     Vis į aukštį, vis į orą...

    

     Saugok, Dieve, tavo tįsį:

     Žemės kartys — ramsčiai trupūs.

     Tu su jais kartu pašlysi,

     Ypač audrai įsisupus...

    

     Jei aukščiau tu nori lipti,

     Imk nelūžtamą ramentą

     Ir, pakeitęs diego kryptį,

     Kopk sode į kryžių šventą...

    

     Kas juo remias, nesukrūšta —

     Stiprios jam nukaltos vinys,

     Ir nuo amžių jis nedūžta

     Ne todėl, kad geležinis...

    

     Kryžius žemės sodą valdo —

     Atsiremk į petį stangų,

     Ilgink savo žalią valdą —

     Ir pakilsi tu į dangų. (7)

    

     Baltrušaičio biografijoj pastebėtas prigimtinis polinkis į mąstymą (matematikos studijos), atrodo, kaip tik jį turėjo poezijoj kreipti į simbolizmą, juo labiau, kad ano meto rusų lyrika ėjo šia pačia linkme. Dėl to tuojau Baltrušaitis buvo apsuptas viso būrio draugų simbolistų, dedikavo jiems savo eilėraščius. („Žemės laiptų“ ir „Kalnų tako“ rinkiniuose labai dažnai eilėraštis vis dedikuojamas čia Balmontui, čia Briusovui, čia Poliakovui ir kitiems). Su jais kartu jis ir iškilo į ano meto rusų lyrikos zenitą. Simbolizman Baltrušaitį lenkė, be abejo, ir lietuviškoji prigimtis. Lietuvis iki šiol yra palikęs savotišku animistu ir panteistu, nors krikščionybė jo seniai (betgi vėliausiai iš visų Europos tautų) prisiimta. Gamtos reiškiniuose jis vis mato gilesnę prasmę, mistiką, nevengdamas jų net suasmeninti. Tai atsispindi mūsų literatūroj jau seniai. Jau A. Baranauskas girdėjo „Anykščių šilely“ „medžių kalbą šventą“, Vaižgantas „Pragiedruliuose“ neužmirštamai nupiešė gamtos dievybę, Valiulio kalnelį ir jo žynį Burzdulį, Krėvė „Skerdžiuje“ parodė primityvų kaimo senuką, kurio gyvenimas ėjo greta su liepos gyvenimu ir likimu. Ir Baltrušaitis ne viename savo eilėraščių yra linkęs į šitokią gamtos mistiką, jos gilesnės prasmės ieškojimą. Taip, pavyzdžiui, jis atvejų atvejais kalba apie visatos (vadinas, ir gamtos) mįslę, kartu ir apie paslaptingą šios visatos mažiausio niekelio — ramunėlės, žibutės, kurmio, bitės — paskirtį, kuri visada esanti prasminga.

     Visatos prasmė yra vienas pagrindinių Baltrušaičio lyrikos motyvų tiek rusiškuose, tiek lietuviškuose rinkiniuose. Tai labai aiškiai yra išsakyta jau pirmojo rusiškojo rinkinio pirmajame eilėrašty:

    

     Kaip nuostabiai pakaitomis vis glūdi

     Žiedely sėklos, sėkloj — vėl žiedai,

     Ir tarsi koks ryšys palaiko būtį,

     Daiktų beribę siedamas tvirtai! (8)

    

     Žmogus yra šitos prasmingos būties dalis:

    

     Ne žemes taurei tavo troškis,

     Ne tau ir tavo geidulys,

     Tad amžių gaire remkis, loškis

     Prie jų mįslės kaip jos dalis...

    

     Tad ženk per žemes slenkstį gurų!

     Ko ieškai tu — čia pat, greta,

     Būties aušra už tavo durų,

     Už tavo vartų — visata... (9)

    

     Būty, visatoj yra darna ir vienybėj joje nėra esminio skirtumo tarp didžio ir menko, tarp aukšto ir žemo, nes visa yra sujungta į prasmingą visumą:

    

     Nusilenk, praeivi, žolytei prie tako,

     Jei girdi, kai smilga, iš molio išdygus,

     Tavo kurčiai širdžiai tyliai, tyliai sako,

     Kad tu ir jos stiebas — amžių saikui lygūs...

    

     Nes jau taip sumanė Tėvas visagalis,

     Kad, priėmę žemės skirtį lygiai kuklią,

     Judvi — dvi Jo mįslės, dvi vienodos dalys

     Pelenų ir žiedo jungtame stebukle...

    

     Kas šią žinią atbudęs, nugirsta,

     Savo laikų mirksnį jau iš amžių semia, —

     Žemės karalystės daugiau nebeskirsto

     Į žvaigždėtą dangų ir dumbliną žemę... (10)

    

     Dėl to poetas jau „Kalnų tako“ rinkiny galėjo rašyti „gerbiu gelmę jūrų ir lašelį lygiai“ (11) ir reikalauti lenktis ne tik didingiems dangaus žydrynės gaisams, bet ir pavasario lapų balsams, o užvis žemiausiai rudens stagarams; melstis ne tik jaunam rožės žiedui, kuris sklidinas kerinčio grožio, bet pagarbinti ir paprastą šakelę dulkinam kely; klauptis ne tik prieš kaitrios saulės spindesį, gerbti ne tik bedugnės nakties didybę, bet ir mažytę žemės smiltį; nusilenkti ne tik aukštai žibančioms žvaigždėms, bet melstis karštai ir mažai ugnies kibirkštėlei. (12) Lygiai ta pati mintis — ir mažiausias šios žemės daiktelis slepia savy didingą prasmę, nes ir jame yra „visa“ būtis, — užtinkama visoj eilėj lietuviškai rašytų eilėraščių. Bene būdingiausiai ji išreikšta „Ramunėlės“ šedevriuke:

    

     Ramunėle tu baltoji,

     Kad išpuoštum mano kelią,

     Tu iš dulkių atsistoji,

     Skaisčią pakeli galvelę...

    

     Vargui — takui pro rugienas

     Tavo žiedas — džiaugsmo kraitis.

     Štai pasauly aš ne vienas,

     Jo bedugnėj ne našltaitis...

    

     Skurdo skausmas lyg pagijo,

     Skausmo ilgesys nurimo,

     Ir krūtinė jau nebijo

     Kryžiaus žemės ištrėmimo...

    

     Saulės taurę tu pripylei,

     Ir, tamsus, žygiuoju drąsiai,

     Ir širdis tik klauso tyliai,

     Ką tu giedi mano dvasiai... (13)

    

     3. Žmogaus suskilimas

    

     Būtis yra vieninga ir vienoda savo paskirtimi, bet jos dalis, žmogus, yra suskilęs:

    

     Tu puoši žemę, Viešpatie Dieve,

     Tu duodi skurzdei didžiulę pilį,

     Kaip duodi medžiui žiedą ir žievę

     Ir darbščiai bitei sparną ir gylį...

    

     Todėl kas rytą, kai tyliai švinta,

     Išėjęs melstis į mano sodą,

     Randu, kad rūtos naktį nekinta,

     Kad paukščiai čerška giesmę vienodą...

    

     Rauda vienodai ir gūdūs vėjai —

     Tad, jei Tu visa vienaip supynei,

     Kodėl Tu, Tėve, žmogui įdėjai

     Dvejopą širdį į jo krūtinę...

    

     Juk tas, kam raustis, kaip kurmiui reikia,

     Knaisioti šykštų molį pajūry,

     Skundžias kaip vergas ir skirtį keikia

     Ir kaip našlaitis į tolį žiūri...

    

     Bet jam į jūrą vos išsiveržus,

     Gelmių ir tolių širdis pabūgsta,

     Ir jis sapnuoja apleistus beržus,

     Vergijos slenksčio jam vėl pritrūksta... (14)

    

     Palyginimui būtų galima prisiminti V. Mykolaičio-Putino lyriką. Ir joje žmogaus suskilimas yra vienas iš pagrindinių motyvų: „Tu pasėjai mano gyvastį, dangau, bet aš čia, juodojoj žemėj, išdygau“; arba: „Dangus mano tėvas, bet Žemė motina manoji“. (15) Kaip rodo jau šios trumpos citatos iš Putino lyrikos, čia skilimas apima visą būtį, ne tik žmogų. Ir iš tikrųjų poetas net pabrėžtinai kalba apie būties prieštaringumą. (16) Taigi, būties darna — pagrindinė Baltrušaičio lyrikos mintis — Putinui svetima.

     Suskilusiam žmogui įžvelgti būties vienybę ir darną yra sunku, net visai neįmanoma, nes būties gelmė — mįslinga. Dievas kūrėjas mums davė pasaulį, tą visatos rūškaną šventovę, paslėptą nuo mūsų tamsos skraiste; todėl prieš Jo lemtį mes per amžius stovim, ilgėdamies aiškumo, Jo šviesos ir sielvartaudami, kad ji nepasirodo. (17)

     Dainius, poetas Baltrušaičiui yra tas, kuriam skirta šiek tiek praskleisti tamsos skraistę ir guosti žmogų jo nelaimėse ir varguose:

    

     Kanklės — žadas mano...

     Aš per jas — žynys...

     Kas tą pat numano,

     Būtį numanys...

    

     Kas be jo ištartų

     Lūpomis, žodžiu,

     Žemės skundą kartų,

     Pasaką žvaigždžių!

    

     Dainius tuomi geras

     Alpstantiems varguos,

     Kad jo kanklių keras

     Aimanas paguos...

    

     Ir telemia puotą,

     Kur kančia nustos —

     Žmogui dar neduota

     Išmaldos kitos...

    

     Imkit dovį didį,

     Siųstą per mane —

     Amžių rožės žydi

     Ir žmogaus sapne... (18)

    

     Dainius yra tarpininkas tarp Dievo ir paprasto žmogaus; jis geriausiai sukuria maldą Kūrėjui, kai bando praskleisti jo kūrinijos mįslingas paslaptis. Todėl Baltrušaičiui tikroji poezija yra ne kas kita, kaip malda Kūrėjui; daros suprantama, kodėl labai daug savo eilėraščių poetas pavadino giesmėmis ar tiesiog maldomis.

    

     4. Kūryba kaip žmogaus ir visatos prasmė

    

     Visatos prasmę betgi tiek dainius, tiek kiekvienas žmogus tegali atskleisti kūryba, darbu. Tuo būdu žmogus dalyvauja Dievo kūryboje, įprasmindamas save patį. Šią mintį būdingai išreiškia „Žemės laiptų“ eilėraštis „Ave, crux!“:

    

     Mesk lūšnelę savo skurdžią,

     Sapną ilgesio gėlos

     Ir aukštyn į erdvę kurčią

     Riski uolą ant uolos...

    

     Dar pasaulis nesutvertas,

     Ir šventovė nebaigta,

     Tik laukų akmuo pažertas,

     Tik pečiams galia duota.

    

     Lygink klonius, laužk granitą,

     I viršūnes kelią tiesk,

     Savo sutemą be ryto

     Jos slėpta ugnim nušviesk!

    

     Lai gyvais darbais pražysta

     Atspindžiai širdies svajų,

     Ir į tolį tiltai tįsta

     Virš likimo prarajų...

    

     Pro tuštybę, melą, tingį

     Ženk su pareiga rūsčia —

     Tik per ją tau naują vingį

     Atidengs būties erčia...

    

     Tik kantrybę pripažinęs

     Sau išganymo keliu,

     Amžių rūškanos lipynės

     Būsi vienu laipteliu... (19)

    

     Tą pačią kūrybos mintį Baltrušaitis išreiškia „Kalnų tako“ paskutiniame eilėrašty „Amen“:

    

     Dar ne visa liepsna sužiro

     Beribėj Dievo kaitrumoj,

     Ir daugel daugel rėžių tvyro

     Nearta dulkių tolumoj... (20)

    

     Kaip matėme Baltrušaičio biografijoj, jis yra dviejų kultūrų augintinis: Rytų ir Vakarų. Rytų kultūrai būdinga mintis, kontemplacija, bet ir pasidavimas likimui, Vakarų — akcija, dinamika, kūryba. Savo lyrikoj jis ieško šių dviejų pradų sintezės. Tai galėjo liudyti ligšiolinės citatos, ypač duotasis eilėraštis „Ave, crux!“, kur paskutiniame posme teigiama, jog žmonės tik laipteliai „amžių rūškanos lipynės“, o kituose posmuose šaukiama į kūrybą, į darbą tiesti tiltų „virš likimo prarajų“. Pirmajame poeto rinkiny „Žemės laiptuose“ atvejų atvejais kartojama mintis, kad žmogus yra tik pakopa “Dievo žėrinčiuos kalnuos“. (21) Tai turėtų reikšti, kad žmogus yra pasyvus nuolankus Dievo planų vykdytojas, būties dalelė, priklausanti nuo visumos; jis tik „amžių smilkalas“, kaip skelbia vienas lietuviškasis eilėraštis. (22) Dažnokai galime užtikti poeto lyrikoj mintį, jog reikia nuolankiai pasiduoti amžių tėkmei, tam, kas bus:

    

     Siųstas tęsti žemės brydį,

     Aš žengiu į tolį didį —

     Linksmas, tvirtas ir darbus,

     Visa laiminu, kas bus...

    

     Lygiai laiminu, kas buvo —

     Saulę, darganą ir krūvą

     Mano laužo pelenų

     Dovį buvusių dienų... (23)

    

     Atvirumas būčiai, jai nusilenkimas, nuolankus priėmimas kančios yra būdingi Rytų dvasios bruožai, jais remiasi graikų filosofija. Kai kur poeto lyrikoj net galima tiesiogiai įžvelgti graikiškojo platonizmo, kad idėja, įsikūnijusi žmoguje, po savo žemiškosios kelionės grįžta į savo karalystę — pirmapradę būtį. Pvz., eilėrašty „Būties psalmė“:

    

     Neslūgsta būtis ir nesenka

     Jos amžinas sklidinas pilnis —

     Tik tai, kas atskirta, kas menka

     Jūriuoja ir skęsta kaip vilnys...

     ........................................

     Ir puošną visatai išadę,

     Pasvirę, nuvytę, nualę,

     Mes grįžtam į būtį bepradę,

     Mes grimztam į būtį begalę... (24)

    

     Baltrušaitis daugely savo eilėraščių mini Dievą, kreipiasi į jį „Viešpatie Dieve“, vadina jį „amžių Tėvu“, „Tėvu visagaliu“, „galingu Tėvu“ etc. (25) taigi turi minty krikščionybės asmeninį Dievą. Betgi užvis daugiau jis iškelia būties, visatos sąvokas ir vaizdus, tuo tapdamas filosofišku, ir būtent — graikiškosios filosofijos atstovu.

     Graikiškajai dvasiai (tuo pačiu ir jos įtakoj esančiai ortodoksinei rusų religijai) skausmas yra priemonė pakilti į aukštesnę būtį. Šią idėją skelbia keliolika Baltrušaičio eilėraščių:

    

     Tad laimink skausmą, tingusis verge,

     Ir gausi visa, ką mirksnis sergi,

     Ir per šios žemės gęstančią šviesą

     Bent kiek suvoksi amžiną tiesą. (26)

    

     Arba:

    

     Dainiau, metęs džiaugsmą pigų,

     Semk iš skausmo, ne iš knygų

     Žodį, Dievo žaibui lygų... (27)

    

     Platoninė filosofija (ir jos sekėjai iki mūsų dienų, pvz., M. Scheler) pabrėžia, kad protas yra per menkas suvokti būties esmei, į ją įžvelgti esą tegalima intuicija, kurioj dalyvauja visos žmogiškosios galios (taigi, ir protas), bet ypačiai jausmas, širdis. Baltrušaitis šitą pažiūrą išsako viename savo lietuviškųjų eilėraščių pabrėžtinai:

    

     Menka, ką tu vien protu žymi —

     Būtį reikia minti širdimi...

     ..........................

     Skyrium — vėjas, žaibas, debesis,

     Bet širdims į audrą jie susis... (28)

    

     Rytų dvasios bruožas yra, kaip jau minėta, ir aklas likimui pasidavimas. Rastume poeto lyrikoj net tiesioginių šita prasme pasisakymų, kaip, pvz., šitą:

    

     Ir tavo turtą, šio anksčio verge,

     Pelėsiais dengia laikas kaip voras,

     Ir ką tu šykščiai tausoji, sergi,

     Valdo likimas, ne tavo noras... (29)

    

     Bet kitame eilėrašty jau begalinis ryžtas, įsakymas nepabūgti likimo:

    

     Tu savo skirtį pats lemi,

     Tad sėk bebaime širdimi,

     Ir tavo piūtė bus laimi... (30)

    

     Apskritai, vakarietiškoji dvasia laimi Baltrušaičio lyrikoj, nes joje dominuoja valingasis, kūrybingasis žmogus, kuris stato Dievo nebaigtą šventyklą, nepalaužtas skausmo ir nevilties, kelia rankas aukštyn, jungdamas Žemę su Dangumi.

    

     1. Plg. Aidai, 1952, Nr. 2, p. 89.

     2. Cituota iš J. Aisčio str. „Jurgis Baltrušaitis“ jo redaguotame Baltrušaičio kūrybos leidiny „Poezija“, Boston 1948, p. 232.

     3. Ten pat, p. 232-233.

     4. Cituota iš Br. Vaškelio str. „Jurgis Baltrušaitis kolizijos kelyje į lietuvių literatūrą“, Metmenys, N r. 26 (1973 . p. 70.

     5. A. Jakštas. Mūsų naujoji literatūra, t. II, Kaunas 1923. p. 345-346.

     6. J. Aistis 2-oj išnašoj nurodytame straipsny, p. 246.

     7. Jurgis Baltrušaitis, Ašarų vainikas, I dalis, Kaunas 1942, p. 50-51.

     8. Jurgis Baltrušaitis. Žemės laiptai, Kalnų takas, Vilnius 1973, p. 5. Vertė Linas Broga abu šiuos J. Baltrušaičio poezijos rinkinius.

     9. Iš eilėraščio „Amžių sutartinė“, J. Aisčio redaguotame 1948 m. leidime p. 118, V. Kubiliaus parengtame leidime (Jurgis Baltrušaitis, Poezija, Vilnius 1967) p. 186-187.

     10. Eilėraštis „Smilgų šlamesys“. — Ašarų vainikas, I d., p. 35.

     11. Žemės laiptai, Kalnų takas, p. 223.

     12. Plg. ten pat, p. 217.

     13. Ašarų vainikas, I d., p. 54.

     14. Eilėraštis „Žemės sūpuoklės“, ten pat, p. 75-76.

     15. V. Mykolaitis-Putinas, Keliai ir kryžkelės, Chicago 1955, p. 148.

     16. Plg. V. Mykolaičio-Putino žodį rinkinio „Būties valanda“ (Vilnius 1963) aplanke.

     17. Žemės laiptai, Kalnų takas, p. 5.

     18. Iš eilėraščio „Dainiaus melodija“, Aisčio leidime p. 127-128, V. Kubiliaus — p. 199-200.

     19. Žemės laiptai, Kalnų takas, p. 65-66.

     20. Ten pat, p. 264.

     21. Ten pat, p. 59.

     22. Eilėrašty „Žvaigždžių giesmė“, Aisčio leidime p. 96, Kubiliaus — p. 160.

     23. Iš eilėraščio “Klajoklio melodija“, Aisčio leidime p. 147, Kubiliaus — p. 220.

     24. Iš eilėraščio “Būties psalmė“, Aisčio leidime p. 131, Kubiliaus — p. 203.

     25. Ašarų vainikas, I d., p. 75, 13, 35, 65.

     26. Ten pat, p. 87.

     27. Ten pat, p. 48.

     28. Iš eilėraščio „Akordai“, Aisčio leidime p. 135, Kubiliaus — p. 207.

     29. Iš eilėraščio „Žibutė“, Aisčio leidime p. 169, Kubiliaus — p. 245.

     30. Iš eilėraščio „Vilties giesmė“, Aisčio leidime p. 71, Kubiliaus — p. 133.

    

     P.S.: suminėtina, kad yra išleista ir Viktorijos Daujotytės parašyta monografija „Jurgis Baltrušaitis“, Vilnius 1974, 304 psl. Savo redaguotame J. Baltrušaičio „Poezijos“ tome (1967 m. Vytautas Kubilius taip pat parašė stamboką straipsnį „Jurgio Baltrušaičio kelias“ (p. 6-54). Visa rusiškoji J. Baltrušaičio poezija išleista 537 puslapių leidiniu Vilniuje 1969, antrašte „Derevo v ogne“ (Medis ugnyje); parengė Juozas Tumelis. Šiame leidiny duodami du straipsniai: A. Turkovo (p. 3-29 ir J. Tumelio (p. 469-491), be to, ir anksčiau nepaskelbtų nuotraukų. — Red.

    

     Aidai, 1978 m. balandis

 

     baltrusaitis_parasas.jpg