tekstai.lt

Jurgis Baltrušaitis. Eilėraščių rinkinys „AUKURO DŪMAI“ (1948)

b_100_145_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_Baltrushaitis.jpg     Lyg norėdamas atsiteisti tautai ir gimtajai kalbai, J.Baltrušaitis per trumpą laiką (1940-1943) Paryžiuje parašė tris lietuviškų eilėraščių rinkinius (Ašarų Vainikas I-II dalys, Aukuro dūmai) ir poemą (Įkurtuvės). Šie eilėraščiai meistriškai užbaigė ir pagilino tai, kas buvo anksčiau sukurta. Jie priklauso geriausiems J.Baltrušaičio kūrybos posmams. Eilėraščiai trykšta tokiu jaunumu ir įvairumu, lyg poetas būtų lietuviškai kūręs visą gyvenimą. Jis į poeziją sudėjo viso savo gyvenimo polėkius, patirtį ir išgyvenimus, per trumpą laiką savo tautai atidavė save visą.

 

    

     I

    

     Dainiaus melodija

    

     Kanklės – žadas mano...

     Aš per jas – žynys...

     Kas tą pat numano,

     Būtį numanys...

    

     Vingiuos žemės tako

     Vien mįslių tyla –

     Taip, kaip mums nusako

     Amžių vaidila...

    

     Kas be jo ištartų

     Lūpomis, žodžiu

     Žemės skundą kartų,

     Pasaką žvaigždžių?

    

     Dainius tuomi geras

     Alpstantiems varguos,

     Kad jo kanklių keras

     Aimanas paguos...

    

     Ten, kur vargas engia,

     Sopes aš migdžiau,

     Šiandien tesuspengia

     Stygos dar saldžiau...

   

     Ir telemia puotą,

     Kur kančia nustos –

     Žmogui dar neduota

     Išmaldos kitos...

    

     Imkit dovį didį,

     Siųstą per mane –

     Amžių rožės žydi

     Ir žmogaus sapne...

    

     Psalmei žydrio gryno

     Atsiliepk, kas drįs –

     Ją tik du težino:

     Aš ir vyturys!

    

    

     Giesmė

    

     Vos, saulėta diena, tu man suliepsnojai,

     Žaliavo, vyniojos sode apynojai,

     Žiedais apsigobė vyšnia ilgašakė,

     Ir stiebėsi rožė, pražydus kaip žvakė –

     Iš gretimo slėnio, iš tolimo šilo

     Liulėdamas rūkas kaip smilkalas kilo,

     Ir visa tik siejos, tik raizgės ir pynės –

           Tai žemės rytinės...

    

     Vėliau kaip palaima už prakaitą orių

     Jau varpos šnabždėjo po žemės altorių,

     Ir šiaušiamas vėjo jų daugis, jų pilnis

     Po saulėtą tolį liulėjo kaip vilnys –

     O greit ir piovėjai, kaip skruzdės sukrutę,

     Pradėjo pelnytą vargais rugiapiūtę,

     Ir jungė jų giesmės, kas skyrium, į viena –

           Tai mišios už dieną...

    

     Nū ten, kur tu, saule, man rytą liepsnojai,

     Jau tiesias į tolį tušti rugienojai...

     Jau grįžta ir grūdas, pavasarį bertas,

     Ir žino, kas vargo, ko prakaitas vertas...

     Nutilęs altorius, aptemo dirvonai,

     Tik dusliai jiems gaudžia giria, kaip vargonai

     Tai dyklaukių pamaldos vakaro žarai,

           Tai žemės mišparai...

    

    

     Vilties giesmė

    

     Be liepsnos pats laužas rūksta

     Rožės gražnai saulės trūksta –

     Viešių taurei stinga vyno –

     Stinga burei vandenyno...

    

     Pūskit ugnį, žemės vėjai!

     Sodriai žels, ką žemė sėja...

     Riskit vyno šulę naują –

     Šiąnakt čia drąsa puotauja!

    

     Verda jūroj audros putos,

     Traukia laivą burės drūtos –

     Būk drąsi, žmogaus širduže,

     Tavo troškiui marios ūžia...

    

     Mūsų lobis – žemės toliai,–

     Gerbkit žemės skirtį, broliai,

     Vargo viltys – ne apgaulė, –

     Jų galinga auklė – saulė!

    

    

     Būties psalmė

    

     Truks amžius, kas amžiams sužėlė,

     Truks mirksnį, kiek mirksnio pelnyta,

     Todėl neliūdėk, ramunėle,

     Kad tu sužydėjus nuvytai...

    

     Neslūgsta būtis, ir nesenka

     Jos amžinas sklidinas pilnis –

     Tik tai, kas atskirta, kas menka,

     Jūriuoja ir skęsta kaip vilnys...

    

     Visatos įsakymą ruošęs,

     Ne bergždžias želmuo vienadienis –

     Jo žiedu jos aukuras puošias,

     Ji liepsną ir dūmus suvienys...

    

     Ir puošną visatai išadę,

     Pasvirę, nuvytą, nualę,

     Mes grįžtam į būtį bepradę,

     Mes grimztam į būtį begalę...

    

    

     Šiąnakt

    

     Šiąnakt liūdi kanklės mano,

     Ryt gal vėl sudžiugs širdis,

     Kai po audrų siūčio tvano

           Aušrą skelbs gaidys...

    

     Kol nenyks vargai ir skriaudos

     Iš tamsios žmogaus dalies,

     Daug ii mano kanklių raudos

           Ašarų pralies...

    

     Verk ir verk, ir striūbauk, styga

     Šiąnakt sopes tu. matai,

     Bet nustos, kas žmogų myga,

           Ir liepsnos rytai...

    

     O kad grįš, ko žemei stinga,

     Teigia rašmenys žvaigždžių –

     Aš jų įžado mįslingą

           Varpą jau girdžiu...

    

    

     Eglės giesmė

    

     Per žiemą nekinta

     Eglelė žalia –

     Taip amžių nupinta

     Lietuvių dalia...

    

     Ar žydi pašlaitė,

     Ar speigas arti,

     Lieknutė eglaitė

     Visur ta pati...

    

     Ant žemės atėjus

     Iš amžių gelmės,

     Per audras, per vėjus

     Ji rūsčiai šlamės...

    

     Kol siaubas lakusis

     Eglelę trikdys,

     Vis ginsis, vis skųsis

     Lietuvio širdis...

    

     Ji graudžio nevengia,

     Nors gedi viena –

     Ją dar tebeengia

     Golgotos diena...

    

     Varguolių ir vyžių –

     Lietuvių gentis,

     Jie velka jų kryžių,

     Sukandę dantis...

    

     Karti jų senovė,

     Kaip vargas kartus,

     Bet vyžos parovė

     Ateivių batus...

    

     Juos daug kas dar pančios,

     Jie daug dar dejuos,

     Bet ašaros, kančios

     Tik auklėja juos...

    

     Kol eglė mįslinga

     Ant žemės šlamės,

     Nestigs, kaip nestinga,

     Lietuviams tvermės...

    

    

     Akordai

    

     Menka, ką tu vien protu žymi –

     Būtį reikia minti širdimi...

    

     Kai dailidė medį kirs ir droš,

     Skiedros, drožlės beržu nebeoš..

     .

     Rožės žiedas tiriamas sukruš,

     O lašely marios nesuūš...

    

     Saulė, žydris, vakaro žara –

     Amžiuos nieko atskiro nėra...

    

     Skyrium – vėjas, žaibas, debesis,

     Bet širdims į audrą jie susis...

    

     Kas dar skiria gymį nuo mirties,

     Neįžengs į pokylį būties...

    

     Ir žmogus tik tąsyk atsidus,

     Kai jo širdžiai skausmas bus saldus.

    

    

     Elgetos giesmė

    

     Kaip gluosnis žemei atiduoda

     Iš saulės skolintus lapus,

     Taip tu nulykytą aruodą

     Dalyti ryžkis bent perpus...

    

     Nenuovokus šykštuolio delnas,

     Jis nenujaučia širdimi,

     Kad ir dalybos – tikras pelnas,

     Nes duodamas tu daug imi,

    

     Nes, bėręs broliams bent po saują,

     Neužsigniauždamas riekės,

     Tu sau užsėsi lauką naują,

     Kur žiupsnį pėdas atmokės...

    

    

     Akordai

    

     Gerbk kibirkštėlę –

     Gieda žynys –

     Ją gi išskėlė

     Amžių ugnis...

    

     Gerbk ir mažytį

     Mirksnį kaip ją –

     Mirksny gi švyti

     Amžių gija...

    

     Bet tas, kas kliovės

     Blizgiais dienos,

     Amžių tikrovės

     Nebežinos...

    

     Jis savo dalį

     Žiupsniais išskleis –

     Eikit, kas gali,

     Amžių keliais!

    

    

     Dienų melodija

    

     Daug kas, daug kas širdį kremta,

     Bet ir džiaugtis žmogui lemta...

     Audėjėlė veja ritę,

     Vašką žvakei tiekia bitė,

     Ieško karties apynys –

     Toks gyvatos rezginys...

    

     Girios paukščiui amžių duota

     Laisvė ir būtis sparnuota,

     Žmogui – verksmas, kad besparnis,

     Pančiai, skriaudos, dulkių barnis,

     Bet kilniausia jo dalia –

     Gyvo išmonio galia...

    

     Žynio išmoniu jis gyvas,

     Ir nuvoks jis, nors vėlyvas,

     Mirksnio vertę, amžių žymę,

     Ko jis miršta, ko jis gimė,

     Ir – drąsus – išmins išties

     Didį slėpinį būties...

    

    

     Daina

    

     Beliūliuojant sapnui mus,

     Sliuogia kaip vagis ūmus

     Vargo šliužas į namus...

    

     Ten, kur žerplėjo sapnai,

     Tamsūs rūpesčiai nūnai –

     Šit tu žemę pažinai!

    

     Kąsk, kantruoli, ką kenti,

     Naujos svajos gal arti –

     Vėl mirgės žiedai kiti...

    

     Vakar tu vešlus buvai

     Kaip pavasario javai –

     Laimės rožę sapnavai...

    

     Šiandien nugara kumpa,

     Ir širdy rudens opa –

     Žemės pasaka trumpa!

    

    

     Marcia eroica

    

     Griauskit, sinkliai, skelbkit žvangiai

     Dulkių garbę uolai stangiai!

    

     Ji raukšlėtą kaktą kelia,

     Kad užstotų vargo pelę, –

    

     Kaip per amžius jos krūtinė

     Pamintųjų laisvę gynė...

    

     Griauskit, sinkliai, gerbkit uolą, –

     Kniumba, griūva, kas ją puola...

    

     Visagalę jos tvirtovę

     Žemės dulkėm amžiai krovė...

    

     Amžių sostas, ji nedūla –

     Ji ant priešų kaulų gula...

    

    

     II

    

     Baladė

    

     Kai po dienos aitrų ir vaido

     Rimtis pasklinda ir tyla,

     Neregimas po žemę braido

     Būties šventovės vaidila...

    

     Jo delnas visą gyvį lyti –

     Ir tą, ką tu. širdy slepi, –

     Todėl žibutė tyruos švyti

     Ir todrin rožė taip kvapi...

    

     Kur vargo sluogas žmogų trikdo,

     Ten jis, kaip brolis sumanus,

     Šios žemės sopes slaugo, migdo

     Ir sargina žmogaus sapnus...

    

     Mįslingos rankos būtį glaudžia,

     Ir vėl diena širdims lengva,

     Kai tėvo prieglobstyje snaudžia

     Sunki paklydėlio galva...

    

    

     Akordai

    

     Aušros, žydris, audros, rūkas –

     Taip būties malūnas sukas…

    

     Linksmas vėjas keičia gūdų –

     Stumia sparną jie abudu...

    

     Bailiai, bailiai širdys plaka,

     Skinant žemės tamsų taką...

    

     Vis į tolį traukia minios –

      Tik viltis jų širdis gynios...

    

     Vienas dairos – klydęs, verkęs –

     Antras žengia užsimerkęs...

    

     Amžių girnos mala, mala,

     Ir tik miega žino galą...

    

     Kolei žemės viešės tęsias,

     Dvozgia troškis neužgesęs...

    

     Glėbia. graižtvos šulės vidų,

     Bet svečiai išgėrė midų...

    

     Sotus išteklius ir vargas –

     Tai žmogaus dirvokšlis margas…

    

     Po pašlaitę, po rugieną

     Jis vis stumia sunkią dieną...

    

     Tą gi, kuo diena jį engia,

     Naktį amžių žvaigždės dengia...

    

    

     Giesmė

    

     Tverk, kas kniumba, ramstį stangų

     Ir nebėk būties taurės,

     Kai diena prispęs žabangų

     Ir takus purvu apkrės...

    

     Skurbk, jei piūtė kuo apgavo,

     Guoskis, jei žiedai nuvys,

     Bet tai visa juk ne tavo,

     Nes tu žemės imbuvys...

    

     Amžių sėjai tavo orė,

     Tu jų įrankis darbus –

     Tai likimas mums užkorė...

     Taip jau buvo, taip ir bus...

    

     Žemę rausdamas, norage,

     Nenustok dėkojęs jai,

     Kad į jos vargų viešnagę

     Siųstas, kviestas atėjai...

    

     Nors ir daug tau širdį gėlė,

     Džiūgauk rūpesčių ugny,

     Kad tu, saulės kibirkštėle,

     Saulės baudžiavą eini...

    

    

     Klajoklio melodija

    

     Pagiry jau tyliai brėkšta...

     Va, jau šarka veja kėkštą,

     Ir – pušyno valdinys –

     Kala drebulę genys...

    

     Šilas vėl – kaip skietas retas,

     Tad ir man jau traukti metas,

     Vėlei žengti, kiek galiu,

     Man nežinomu keliu...

    

     Man užduota taką grįsti

     Per šios žemės karalystę,

     Kiek lemtis jo ilgio ties

     Ligi atilsio nakties...

    

     Mano žygiai, mano dienos –

     Šlaitai, pievos ir rugienos,

     Kur, klajoklis, aš menu

     Mįslę tolių amžinų...

    

     Toks jau žemės ruožtas margas,

     Kad gerovę tyko vargas –

     Čia kaitri giedros diena,

     Ten jau niūkia dargana...

    

     Bet kur vargas ilsta, trokšta,

     Man paduos versmė girokštą,

     Lovą samanos paklos,

     Gins lauželis nuo miglos...

    

     Siųstas tęsti žemės brydį,

     Aš žengiu į tolį didį –

     Linksmas, tvirtas ir darbus,

     Visa laiminu, kas bus...

    

     Lygiai laiminu, kas buvo –

     Saulę, darganą ir krūvą

     Mano laužo pelenų,

     Dovį buvusių dienų...

    

     Dėkui jums, kad pūtėt, vėjai,

     Dėkui, gluosni, kad šlamėjai,

     Kad žaliavot, kadagiai,

     Dėkui, lauže, kad degei!

    

    

     Akordai

    

     Vargo akys žlimba taip anksti –

     Sprogulėle, tu per greit gesti!

    

     Jei, kaip man, sudegti tau. skubu

     Tvyksterėk paklydėliui žaibu...

    

     Tesugriaudžia audros valanda,

     Aš sutiksiu viesulą malda...

    

     Man jo laisvas siūtis nebaisus –

     Per ilgai aš tūnojau, tamsus...

    

     Laukia vargas atpildo liepsnos –

     Nesulaukęs viešpatį vainos...

    

     Gal liepsnoja toliuos visata –

     Aš būties žlibasis elgeta...

    

     Gal jau žiora puošiasi naktis –

     Melskis, kas saulėtekį matys...

    

     Gal ant žemės pilna žiburių –

     Aš iš saulės išmaldos žiūriu!

    

    

     Žynys

    

     Man žynys pasakė senas –

     Mirksnio saldis menkas penas,

     Pasidavęs kibirkštėlei,

     Tu į naktį krisi vėlei...

    

     Širdžiai pokylio panūdus,

     Vėtyk amžių kultus grūdus,

     Kepk jų sąmalo vakartį

     Ir nuveiksi kelio kartį...

    

     Tamsūs žemės tako vingiai,

     Bet kas žengia juo netingiai,

     Kad ir būtų klysta, pulta,

     Ras žadėtų naktigultą...

    

     Kur pastoja kelią grioviai –

     Jei savim tu. pasikliovei,

     Prasibrausi neapviltas,

     Nes drąsa – tikriausias tiltas...

    

     Girk klajoklį linksmabūdį,

     Treja tiek mylėk, kas liūdi,

     Nes taip likta, kad gražiausias

     Tas, kas ašaromis prausias...

    

     Žydi sodai, dirvos veša

     Tam, kas linksmas kryžių neša,

     Ir po vargo stos jam spėtas,

     Lyg nakties dangus žvaigždėtas...

    

     Kaip dangus žvaigždynus sega,

     Taip ant žemės visa dega –

     Bet žynys man nepasakė,

     Kas – liepsna, kas – vaško žvakė.

    

    

     Giesmė

    

     Ne tam, kad pintumeis vainiką,

     Ant žemės marguoja žiedai,

     Tad, radęs rožę ar gvazdiką,

     Leisk jiems žydėti, kaip radai...

    

     Jais žemė žeria savo lobį

     Ant amžių aukuro, ir tu,

     Nurėškęs rožę, būtį grobi

     Ir puošiesi grožiu vogtu...

    

     Antai žibutė mėlynakė...

     Antai skaistuolė lelija...

     Jos žiedas – kaip altoriaus žvakė,

     Žydėk, liepsnok kartu su ja.

    

     Būties mįslė per rožę blyksi –

     Žydėk kaip ji, širdy kassyk,

     Kai žemės tyruos ją sutiksi,

     Ir jos stebuklo negesyk!

    

    

     Don Žuano daina

    

     Užkūrus žemės aukurą didį,

     Galiūnė saulė spindi ir žydi,

     Ir linksmas siaudžia šlaitas sušvitęs,

     Kai vieno žiedo ieško dvi bitės...

    

     Sužysta pievos tarsi per kerą,

     Ir šilas laimės pasaką šnera –

     Ir tu, klajokli, širdį paguosi –

     Kai saulė tuokia pušį ir uosį...

    

     Po visą žemės tyrulių tylą

     Pokylio skardo aidas sukyla,

     Kai per pakrantės dyklaukį plyną

     Dvi upės skuba į vandenyną...

    

     Ir visa juda, visa atbunda,

     Sutviska žaibas, viesulas dunda,

     Skleisdamas džiaugsmo psalmę pajūry,

     Kai vėtra jungia stiebą ir burę...

    

    

     Ryto giesmė

    

     Sužiro rytas, auksu juostas...

     Jau žemė žybčioja šilkais

     Ir kaista kaip jaunuolės skruostas,

     O greit visa kaip rožė kais...

    

     Lyg putlios vėliavos ir raiščiai

     Jau skęsta debesiai ugny –

    Jų rikė blizga skaisčiai, skaisčiai

     Ir taip maldingai iškilni...

    

     Šlaite, pakilus bokštais, švyti

     Migla, kaip smilkalas kvapus –

     Stok, žmogau, pamaldas laikyti

     Už žemės žiedus ir lapus...

    

     Tu. ne laiku ir veltui rymai –

     Tverk žagrę džiugulio ranka,

     Nes tavo aukuras – arimai,

     O tavo prakaitas – auka!

    

    

     Akordai

    

     Štai žmogaus takeliai ir keliai –

     Baukščios viltys, drąsūs geiduliai...

    

     Per laukus ir per girias tamsias

     Tiesias jie į keturias puses...

    

     Siauras takas eina į pietus,

     Kelias gi į vakarus platus...

    

     Kryžiai, gluosniai, kryžiai vėl ir vėl

     Kas jų tiek pristatė ir kodėl?

    

     Vėžės, dulkės, grumstai ir podraug

     Trūksta ganių, kryžkelių per daug...

    

     Daug viešnių atėjo šiais keliais –

     Su bijūnų puokšte ir dygliais...

    

     Daug svečių, viešėjusių andai,

     Jau svetur išjojo visadai...

    

     Braido vargas dieną ir nakčia –

     Pėsčias, raitas, žingine, risčia...

    

     Slenka, eina vyžos ir lopai –

     Akmens, duobės, paukš ir suklupai!..

    

     Girgžda, veža skurdą ir turtus –

     Į nakvynę ratas nespartus...

    

     Vimpa tiltuos uolekties skylė,

     Ir purvu paspringsta stebulė...

    

     Stok, lietuvi, skink kitus kelius,

     Kad išvežtų žemės vargelius.

    

    

     Sparnų giesmė

    

     Broli siauro žemės kelio,

     Kai širdis erdvės panūs,

     Pasiskolink iš erelio

     Nenuilstamus sparnus...

    

     Tu iškilęs pamatysi,

     Ką aš pats daugsyk mačiau,

     Kaip kalneliai, girios tįsi

     Ir atokiai, ir arčiau...

    

     Tu iš ten veizdėsi ruožtą

     Žemės tolių vidury –

     Skurdžią biržę, gluosniais puoštą,

     Kur tu smiltžemį ari...

    

     Tai tos pat ertovės sprindis,

     Jūroj kilusi vilnis,

     Tad ir tavo pirkios grindys –

     Amžių tolių trupinys...

    

     Ir tu grįžęs žengsi tvirtas

     Amžių išminties vardu

     Ir žydėsi, neatskirtas

     Nuo būties mįslės žiedų...

    

     Nes ką tylus amžiai krovė,

     Ką dar kals žvangi diena –

     Ta pati būties šventovė,

     Vieno aukuro liepsna...

    

    

     Rudens elegija

    

     Nepažinti žalio miško!

     Kas pamargo, kas išblyško...

     Daug kas svyri be vainiko,

     Daug kas visiškai išnyko...

    

     Dulkės, kur ramunės mirė, –

     Braido grobuonys po girią,

     Žemės žiežula ravėja

     Jos pavėniais stypinėja!

    

     Ji vis tyliai skina, skobia,

     Ką nurengia, ką nugobia,

     Ruošia savo ruošą rūsčią –

     Todrin girioje taip tuščia!

    

     Tai rudens rimtis graudinga –

     Bet ir širdžiai daug kas stinga,

     Ir netesi, kas sapnuota

     Apie žemės trumpą puotą...

    

     Daug žadėjo man žibutė,

     Menką pėdą riša piūtė,

     Juo, kad alkis, kaičia puodą,

     Daug talpesnį už aruodą...

    

     Bet kur grūdas, ten ir pelas –

     Kas žadėta, gal ne melas,

     Gal aš sėsiu sėklą vislią,

     Kai išminsiu gyvio mįslę...

    

    

     III

    

     Akordai

    

     Suniūniuok, graudi birbyne,

     Savo maldą vakarinę –

     Liek ją žmogui į krūtinę!

    

     Jis vis krūpsi, jis vis grunda,

     Nusimaldęs vėl sujunda –

     Užniūniuok jo kartų skundą...

    

     Jau arti naktis mįslinga,

     Bet dar daug ko širdžiai stinga

     Kruopščios suoslės neužminga...

    

     Skalsūs žemės rūpestėliai,

     Jie į sapną sliuogia vėlei

     Kaip vaiduokliai, kaip šešėliai..

    

     Jei, birbyne, vis niūniuosi,

     Gal, užmigdžius žemės suosį,

     Tu jo sapną užliūliuosi...

    

     Vis dar išmaldos neradę,

     Slūkit, alki, troški, bade –

     Snūsk, širdie, ir būk bežadė!

    

    

     Daina

    

     Rože mano, tu liūdi,

     Į našlaitę pavėdi!

    

     Liaukis, sese, juk, dievaž,

     Graudžio kupinas ir aš...

    

     Vargęs, verkęs, supratau –

     Skirta man, kas skirta tau.

    

     Lygiai vystu aš, kaip tu –

     Kaip žydėjova kartu....

    

     Vėjas po dienos kelius

     Blaško tavo lapelius...

    

     Kas gi, žiede, nedejuos,

     Kad praeivis mina juos?

    

     Tu nelaimėj ne viena –

     Skriaudžia ir mane diena...

    

     Kaip margi žiedai daržų,

     Smurgsta širdys pamažu...

    

     Kropia – ko tu nežinai –

     Žemės viltys ir sapnai...

    

     Aš ne visa pasakiau –

     Bus po sunkumo sunkiau.

    

     Ne dėl to, kad tu taupi,

     Šiandien vos-ne-vos kvepi...

    

     Kaip žiedai skursnos svėrės

     Tavo grožis subyrės...

    

     Lauk, kiek nori – neatgis,

     Ką išplėš diena vagis...

    

     Veltui vakaras raudos

     Būtos ryto valandos...

    

    

     Vienatvės giesmė

    

     Ant jūroje, kur vėtra kaukia –

     Įsidėmėk, širdie, gyvai –

     Vos susitikę, skirias, plaukia,

     Verpeto žaislas, du laivai...

    

     Siūtingos vilnys tyška, glerga,

     Vis prausia kaktą eldijos –

     Ar supa ašaras ir vargą,

     Ar gal liūliuoja laimę jos?

    

     Laiveliai skyrium tęsia kelią

     Ir savo draugbrolio mįslės,

     Nė kas jam kaita, ką jam gelia,

     Abu atspėti negalės...

    

     Tik tampo vėjai burės drobę

     Tarp įsisiautusių vilnių –

     Kažin ar išmaldą, ar lobį

     Klajokliai slepia po deniu...

    

     O kai sujuoduos kranto juosta,

     Per jūros sūkurius, gelmes

     Abu jie skyrium slinks į uostą

   Ir skyrium inkarą išmes...

    

    

     Mirksnio melodija

    

     Mirksnio gėrimas saldus –

     Magi, gundo kaip midus...

     Pilkis, džiūgauk, kur gali –

     Tik taurelė neimli...

    

     Kai rūpi širdis žmogaus

     Šio skanėsto paragaus,

     Ji vis svaitės, skęs sapnuos,

     O atbudus aimanuos...

    

     Nes kas mirksnius kopinės,

     Tas, neklausdamas žynės,

     Greit atkus ir pats matys,

     Kad ne bitkopis būtis...

    

     Nes po gęstamos puotos

     Kaip pabaisos jį apstos

     Šmėklos, žinomos seniai,

     Žemės kelio slėpiniai...

    

     Svaik, ką gundo svaigulys,

     Klysk, kas klydęs, vėlei klys

     Laimės brydį tas suras,

     Kas pamils būties aitras...

    

     Alk, kas alksta germenos

     Pilną džiaugsmą tas žinos,

     Kam jau bus saldi kieta,

     Sužiedėjusi pluta...

    

    

     Sutemų giesmė

    

     Tuštėja, tilsta pūdymai aptemę...

     Jau kaimenė atslinko į nakvynę,

     Ir tik – atokiai – laimindamas žemę,

     Dar tęsia varpas psalmę vakarinę...

    

     Ir dar – toli – saulėlydžio sulaukę,

     Būriai piovėjų darbo dainą graudžią,

     Taip pat palaimos kupiną, užtraukia,

     Bet greit ir ji duslėdama nugaudžia...

    

     Tylos užburtas, žemės ratas mąžta,

     Ir ji visa – lyg slėpinio šventovė,

     Kur, žmogau, tu meni mįslingą naštą –

     Tą, ką kaip duoklę tau. diena užkrovė...

    

     Ir nū, kai mirksnis amžino neskaldo,

     Kai spiečių spiečiais skaisčios žvaigždės teka,

     Nugirsk, širdie, visatos tylią maldą

     Ir ką naktis kaip amžių sekmę seka...

    

    

     Pasaka

    

     Vieno daržo gentys, augo

           Apynys ir ropė –

     Ji vis žemės slenkstį saugo,

           Jis į dangų kopia...

    

     Apynėlį kartis remia –

           Kelias jo aiškiausias...

     Vis gilyn į tamsią žemę

           Ropė kurmiu rausias...

    

     Nors drauge jiems saulė liepė

           Puošti žemės brydį,

     Jie kits kitą kykždo, šiepia,

           Sau abudu žydi...

    

     Bet kai rūsčios audros purto

           Apynį per stropiai,

     Trokšta jis tik tokio burto,

           Koks seikėtas ropei...

    

     O kai vargšę ropę engia

           Ankštas lysės plotis,

     Ji vis stengias, neįstengia

           Apyniu vyniotis...

    

     Šis gi, kai nutilsta žaibas,

           Nors žemyn pasviręs,

     Kad ir aukštas, kad ir laibas,

           Kad gražuolis, girias...

    

     – Tavo spurgas, – ropė sako, –

           Apynojų priedas,

     O šalip darželio tako

           Aš visa – kaip žiedas...

    

     Kad jau kyla barnis, spėja

           Tulpė, jų kaimynė –

     Ji, kaip sesė ir teisėja,

           Daržo tiesą gynė...

    

     Girdama visus, kas vargo,

           Ji neleidžia vaido

     Ir darželio ruožto margo

           Į dalis neskaido...

    

     – Lygūs jo ir tavo žygiai, –

           Taria ropei tulpė, –

     Jis, kaip tu, drauge ir lygiai

           Žemės molį čiulpia...

    

    

     Žibutė

    

     Subudo tyrai, saulę pajutę,

     Ir štai padangės sesė žibutė

     Stiebias į ryto žydrį bedugnį,

     Į žemės dieną, į amžių iignį...

    

     Ir kai ji puošia pagirio brydį,

     Visatos pilnis jos žiedu žydi,

     Ir ji kiekvieną giją viengungę

     Į amžių gyvą audinį jungia...

    

      Ir šit per kerą jos menko diego

     Atbunda tyrų akmens iš miego,

     Ir vėlei grįžta į saulės puotą

     Visa, kas buvo nuvainikuota...

    

     Ir nors žibutė iš molio augo,

     Ji amžių mįslę skelbia ir saugo...

     Jos žiedu toliai ir saulė kvepia –

     Kaip daug ši žemė dangiško slepia!

    

     Ankšta ir trošku po žemės stogu,

     Kur tyko vargas, iškėlęs rimbą,

     Ir gyvio mįslės gandina žmogų

     Ir kur nuo plėnių vargeta žlimba...

    

     Ar auksu stiegtas, ai remtas moliu,

     Kaip žvirblio lizdą skursnos palėpė,

     Jis nuo visatos, nuo saulės tolių

     Mus sargiai slepia, kaip amžius slėpė.

    

     Ir tavo turtą, šio ankščio verge,

     Pelėsiais dengia laikas kaip voras,

     Ir ką tu šykščiai tausoji, sergi,

     Valdo likimas, ne tavo noras...

    

     Rūpesčių sluogas, sopės be vardo,

     Gauja abuoja tave užpuolę,

     Visa, kas tavo renčiama, ardo

     Ir vysto tavo širdį varguolę...

    

     Po žemės stogu dunkso šešėliai –

     Jie žindo saulės ilgesį didį

     Ir teišnyksta tik valandėlei,

     Kai mūsų širdys sapnais sužydi...

    

    

     Rudens daina

    

     Keičia, staigūs ir mįslingi,

     Žemės tako vingis vingį,

     Ir tu minti negali,

     Kas greta ir kas toli...

    

     Buvo saulė, buvo mėlis,

     Bet užėjo debesėlis,

     Sudundėjo dargana,

     Ir apsiverkė diena...

    

     Nū dar saulė visagalė,

     Ir dar visa marga, žalia,

     Bet jau, pažibos daržų,

     Byra rožės pamažu....

    

     Kas dienunta degė, žėlė,

     Blįsta, gęsta pamažėle –

     Nyksta lapai ir žiedai,

     Ryto saulės pažadai...

    

     Ir rudens pakalnei vėsiai

     Lieka plėnys ir degėsiai –

     Amžių gaisro kibirkštis,

     Žemės sapnas ir viltis...

    

    

     Giesmė

    

     Muškit būgną, kaip kas moka!

     Piaukit aviną dviragį –

     Šiąnakt žemės vargas šoka,

     Metas tiekti, kas kam magi!

    

     Kas daug alko, tepuotauja –

    Vilkit veikiai keptą tekį

     Tiems, kas pelnė pupų saują,

     Ręžės, duso už dvylekį!

    

     Liaupsink trupinį, birbyne –

     Ūžkit, vyrai storabalsiai,

     Viešių psalmę sutartinę,

     Garbę bėdžių plutai skalsiai!

    

     Šiąnakt mūsų ruožtas, broliai,

     Šiąnakt, sesers, mūsų spėtas,

     Kai jau minga žemės toliai,

     Kai tylus dangus žvaigždėtas!

    

    

     Uola ir vilnys

    

     Nors siaudžia, šniokščia rūsčios marios,

     Jų siaubą nugali tyla,

     Ir veltui audros vilnys svarios

     Pajūry grumias su uola...

    

     Gelmių galiūnės, čia jos irios,

     Ir puoląs krantą jų būrys

     Su juo tik mirksnį pasispyrios

     Ir – gailiai kriokdamas – sukris...

    

     Štai kyla milžinas ir mąžta,

     Ir, grėsdamas glėbiu plačiu,

     Jis veikiai meta savo naštą

     Nuo jau nuilsintų pečių...

    

     Štai kitos vilnys, jos jau – putos,

     Jos romiai čiurkštelia ir nū

     Paeiliui tilksta lyg nebūtos,

     Lyg sapnas tarp sekmės sapnų...

    

     Stūksok, stūksok, didžiuokis, uola!

     Tu jūros siūtį suvaldai –

     Jos vilnys tau. po kojų puola

     Ir tyliai nyksta visadai...

    

    

     Vakaro varpas

    

     Tiems, kas budi, tiems, kas minga,

     Vakarinis varpas gieda

     Psalmę darnią ir mįslingą,

     Plėnis laimina ir žiedą...

    

     Sugiedojęs jis vis dunda,

     Stabdo sėją, baigia orę,

     Tramdo graudį, guodžia skundą,

     Maldo širdį daugianorę...

    

      Ten, kur žemė pančiais movi,

     Supa varpas savo šerdį –

     Duoda sapno didį dovį

     Tiems, kas lema, tiems, kas merdi.

    

     Jurgis Baltrušaitis. Poezija. Išleido kun. P. M. Juras, Boston, 1948.

 

     b_500_524_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_jurgis-baltrusaitis-vakaro-varpas.jpg