tekstai.lt

Jurgis Baltrušaitis. Poema-pasakėčia „ĮKURTUVĖS“ (1941)

b_100_125_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_baltrus.jpg  Išspausdinęs pirmąjį lietuvišką eilėraštį tik 1926 m., jau eidamas Lietuvos respublikos pasiuntinio Sovietų Sąjungoje pareigas (1920-1939 m.) ir intensyviai ėmęs lietuviškai rašyti tik Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo metu, persikėlęs į Prancūziją, Baltrušaitis spėjo išleisti dvi savo lietuviškos poezijos knygas Įkurtuvės (1941) (vėliau ši knyga perleista „Žiurkės įkurtuvių" pavadinimu), Ašarų vainikas (1942) ir paliko dar dviejų knygų („Ašarų vainiko" II d. ir „Aukuro dūmai") rankraščius.

 

 

     ĮKURTUVĖS

          

     Daug ko vykdavo kadaise...

     Sykį žiurkė įsitaisė

     Po kiemu urvelį naują –

     Ir į klėtį, ir į jaują –

     Erdvią olą, tikrą griovį,

     Kur ji savo grobį krovė,

     Nes ir ji kaip žmonės godūs

     Buvo jau gražiai pralobus.

     Ją už tai netenka barti,

     Nes ji žino vargo kartį,

     Matė amato pavojų,

     Šit aš ją beveik užstoju....

     – Kas gi matė tokius mūrus! –

     Gyrės žiurkė įsikūrus,

     Skiedras, šiaudus šlavė, mynė

     Ir pažįstamą kaimynę,

     Tokią pat, kaip ji, kaimietę,

     Pas save tuojau ji kvietė.

     Viešnią, raišą viena koja,

     Po visus kampus vedžiojo,

     Šilko skarą ir paklodę,

     Ir daug kita ko parodė.

     Neužmiršo pasigirti

     Ir urvagaliu į pirtį,

     Kai parodė miego vietą,

     Erdvų patalą, bet kietą...

     Turto buvo tokia aibė,

     Kad pavydas viešnią žnaibė,

     Nuo žvalgytuvių ji ako.

     Tai patyrus, žiurkė sako:

     – Tu matei kiekvieną daiktą,

     Tad su šiais dalykais baigta.

     Atsikvėpk nūnai pavėsy –

     Tu man dar kitaip padėsi, –

     Tavo gi plepus liežuvis, –

     Šiandien mano įkurtuvės,

     Tad sukviesk pietų kaimynus,

     Kur jie slapstos, atsiminus...

     Mano buvo numatyta

     Kviesti pelę vieną kitą...

     Ne, palauk – pelių nereikia...

     Jos tik sąšlavų prikreikia...

     Nepamiršk svečius įspėti,

     Kad nešliaužtų jie pro klėtį –

     Vakar buvo oras giedras,

     Išdžiovino saulė skiedras,

     Tad tesėlina pro jaują,

     Kur arčiau į olą naują...

     Bet ir šliaužiant ten pro šiaudus,

     Tenka šliaužti susiglaudus...

     Kad sveteliai rinktųs ramūs,

     Tesusirenka sutemus...

     Nors, be krebždesio jų kojų,

     Nematau kitų pavojų...

     Čia gi niekas dar nežino

     Mano tako iš beržyno...

     Katės? – Katinas paliego....

     Šunys temstant nori miego...

     Ak, tie šunys! Ypač vienas,

     Kad ir lytų, niūktų vėjas,

     Jis po kiemą sukinėjas

     Ai prie klėties bambso dykas,

     Nevidonas ir žudikas!

     Jei jis šuo, tepuola kiškį,

     O ne žiurkę, ne namiškį...

     Ak, tas katinas! Tos akys! –

     Tarsi niekad jis nelakęs...

     Man su juo čia tikras vargas –

     Sukčius jis, nors dedas sergąs,

     Ir vagilius, ir dviveidis:

     Snaudžia, bet nagus išleidęs...

     Aš žinau laiptelių spyrį,

     Kur jis narna, tyko, dyri;

     Neseniai jis šlaistės, trynės

     Ten, kur geldos ir puodynės.

     Aš pažįstu piktą puodžių,

     Nes iš tolo jį nuuodžiu.... –

     Viešniai draugei jau išėjus

     Kviesti gimines, veikėjus,

     Žiurkė tuoj virėją šaukia,

     Kitą žiurkę rudaplaukę...

     Ant – virėja žengia tyliai:

     Jos žandų plaukai apsvilę,

     Priešaky nagai apdegę,

     Ir, be to, ji beuodegė

     Ir ant šono turi žymę –

     Šiaip ji tokia, kokia gimė...

     Su savim ji neša malką

     Ir mazgotę šlapią velka...

     Į virėjos labą rytą

     Tarus žodį vieną kitą,

     Žiurkė sėdos, atsiduso...

    

     – Šiandien daug turėsi triūso,

     Mylimoji mano sese, –

     Atsikosėjo ir tęsė:

     – Tokių dar nebuvo vaišių...

     Minkyk begalę ragaišių

     Ir su kmynais, ir be kmynų...

     Ruošk saldžiausių saldumynų...

     Aš sakiau, kad tau pripiltų

     Pilnutėlę geldą miltų...

     Pasistenk užmęsti misą –

     Neskubėk, nes tai ne visa...

     Ko, tetute, nepakaktų,

     Tu papildysi be raktų...

     Tikros žiurkės turi nosį,

     Tad ko stinga, suieškosi...

     Kaip žinai – be slenksčio durys,

     O už durų riogso sūris...

     Rasi ten ir žemą piestą,

     Kur tarnaitės slepia sviestą...

     Aš jį graužiau, bet dar liko...

    

     – Cit! – virėja čia suriko: –

     Ar girdėjai? Katės murkia! –

     Žiurkė žvilgteria į žiurkę:

     – Naujas stogas – baubas senas,

     Žiurkužėle, tau vaidenas...

     Tu girdėjai katant vištą... –

     Bet prie reikalo ji grįžta...

     – Kad praleistų puotą gerą,

     Mielam svečiui juoktis dera...

     Šiam turiu aš linksmą mintį,

     Būtent, reikia pagaminti, –

     Ko dar niekas čia nematė, –

     Iš tešlos lipdytą katę...

     Ar mokėsi pamažėle

     Pagaminti tokią lėlę:

     Duonos stuobą, duonos žandą,

     Tą, kuris daugiau nekanda? –

     Čia ją perkerta virėja:

     – Tavo juokas audrą sėja...

     Jei man tarti žodį leista –

     Juoktis taip gal būtų keista:

     Tas, ką sykį katės vijo,

     Jau katės šešėlio bijo...

     Šeimininke, aš dar drįsiu...

     – Aš už visa atsakysiu! –

     Šeimininkė jai atkirto

     Žodžiais skambo pikto, tvirto

     Ir aprimus vėlei tęsė:

     – Kur nelinksma, musės dvesia...

     Veik, kaip mano sumanyta...

     Aš turiu dar daiktą kitą...

     Kas panoro draugą kviesti,

     Turi pirm namus apšviesti.–

     Jai į tai virėja taria:

     – Visa bernas jau padarė:

     Man pasiuntus uoslų tarną,

     Nors ten biaurios katės naina,

     Tris žvakigalius jis rado,

     Bet iš gobio ar iš bado

     Vieną grįždamas prarijo

     Ir bausmės, bėdulis, bijo... –

     – Bet svečių bus daug vienakių,

     Tad užteks ir dviejų žvakių...

     Na, tai visa išsivystė...

     Grįžk į savo karalystę... –

     – Ten jau visa verda, žiba,

     Tik neaišku su tarnyba...

     Trūksta vieno pakaliko...

     Štai kas vakar atsitiko:

     Vienas jų pabūgo žirgo

     Ir iš išgąsčio apsirgo –

     Viduriais – kliedėjo, raitės...

     Apsiliuobs ir dvi tarnaitės...

     Jų nagai labai apsukrūs, –

     Limpa žąstaukiai ir cukrus...

     Nors ir šiaip jos vaikos vėjo.

     Ir virėja čia išėjo...

    

     Šeimininkė gi panoro

     Žemės kvapo, laisvo oro,

     Ir, vogčia pro vaišių indus

     Iš drėgnos olos išlindus,

     Kopia ji į žalią kupstą...

     Daug ko širdžiai jos parūpsta

     Ten ją vargo širšės gilia,

     Čia ji stebi ertmę tylią,

     Kur laukai ir kitos vietos,

     Saulės aukso dar užlietos,

     Kaip audimas margas, klojas.

     Šildo žemė vargšės kojas,

     Ir, ištiesus žalią šaką,

     Dengia eglė žiurkės taką,

     Tarsi laimina žemelę,

     Kur lieknutės žolės želia...

     Ir drąsiau pakėlus galvą,

     Stebi ji ir tylią kalvą

     Po beveik giedra padange,

     Kur kaip jūroj išsirangė

     Baltos gulbės, debesėliai...

     Glosto žemę jų šešėliai,

     O gulbelės, o jos pačios,

     Kaip laivelio burės stačios,

     Slenka, plaukia vis į tolį

     Ir apleidžia žemės molį,

     O kartu ir žiurkės barą...

     Kas jas veda? Kas jas varo?

     Reginys jai buvo retas, –

     Bet į olą grįžti metas...

     Ten, ji spėja, visa kruta,

     Ten tarnaitės trina, skuta...

     Greit jau metas stalą dengti,

     O paskui ir apsirengti...

     – Toks jau, žiurke, burtas tavo!

     Čia ją nerimas pagavo...

     Ji lyg tamsų graudį jaučia,

     Lyg ne savo smakras, plaučiai...

     Čia per erdva, ten per siaura,

     Nors tu čia per naktį kiaurą

     Nesiliausi trynus nosį,

     Kas geriau, nesugalvosi...

     Ir ji stiebias ir vis stojas,

     Tempia savo riebias kojas,

     Nori daug daugiau stebėti,

     Ne vien jaują, ne vien klėtį....

     Ir pailsus tyliai spėja,

     Kad ir jos laikai blogėja,

     Kad jau kaba koks pavojus...

     "Šiandien – šiandien! Ryt – rytojus!

     Tamsios akys jo tespingsi –

     Bus, kas bus! Nepasirinksi!"

     Žiurkė taip beveik sušuko.

     Ir risčia į urvą spruko...

    

     Čia ji randa darbo galą:

     Stovi užkandžiai ant stalo,

     Kur rikiuojasi dvieiliai,

     Aukso lėkštės, šaukštai, peiliai,

     Taurės, samčiai ir ąsočiai –

     Valgys, gers svečiai lig sočiai!

     Štai – meduičių pilnos kraitės...

     Štai – dar velka dvi tarnaitės

     Riešutų džiovintų maišą

     Ir jurginiais stalą kaišo,

     Deda rūtų, barsto mėtų,

     Kad visa ola kvepėtų...

     Žiurkė tyliai žvalgo rūmus...

     Čia pasukus, ten pastūmus,

     Sako tarnui: – Bėk į klėtį,

     Reikia dar šviesos pridėti... –

     Va, kaip linksmos žlibos akys,

     Varva, žiba lajaus žvakės,

     Ir, – nuo jų, – tarnų šešėliai

     Šokinėja kaip pašėlę.

     Va, – žiūrėk, – paunksnės penkios

     Tįsta, menksta, stiebias, lenkias,

     Lieknas vyras daros klyvas –

     Ir be vaišių urvas gyvas! –

     Čia žiurkutė pasitraukė,

     Nes jos kitas darbas laukia...

     Ir šio darbo didis vaisius:

     Še, ji grįžta apsitaisius...

     Ant galvos mažytis kykas,

     O virš jo – žolių vainikas...

     Žiurkė antakius patrynė,

     Žiūri į vandens puodynę,

     Tįstelia, paglosto skarą...

     – Mažas daiktas daug padaro! –

     Kuštelėjo. Kažką taisė.

     – Taip dėvėdavo kadaise...–

     Bet šios aibės skysto maisto –

     Pliumpt kaimynas ir aplaisto...

     Ir pati gražia prijuoste

     Čia ji nosį nusišluostė...

     Ant vandens ji vėlek lenkias...

     – Kaip jos gražios – druožės penkios!

     Šiandien tu nebe vargdienė,

     Kaip gyvuoji, karaliene? –

     Ji į savo suolą sėda...

     – Tokio pokylio ne gėda...

     Tiek varškės, spirgų, ragaišių –

     Bet negalima be vaišių,

     Nors tai nuostoliai, ne pelnas...

     Savo žiurkės – savo delnas, –

     Tarė, trindama pakaušį, –

     Karštas buvęs, vėl atauši... –

     Ir, vaikiną pasikvietus,

     Tęsė žiurkė:– Greit ir pietūs,

     Tu man būsi pirmas tarnas:

     Prižiūrėk tas mano varnas...

     Nors jos visos – dilbos, kartys,

     Prie svečių netenka bartis...

     Vien jei mergos ką prapiltų

     Ar prabertų kokių miltų, –

     Gnybk, pritaręs "Eik, koštuve,

     Bulvių skusti į virtuvę..."

     Prityrimas tau parodys,

     Ką tikslus padaro žodis.

     Gnybk alkūnę. Pirštams kieta?

     Tai geriau į kitą vietą...

     Jos akylos, tad – težiūri...

     Eik, tvarkyk jų visą būrį...–

     – Jos man daug ko prižadėjo, –

     Tarė tarnas ir išėjo.

     O gražuolė rudaplaukė

     Savo pirmo svečio laukė,

     Čiuopė žandus, glostė ausį

     Ir svirplių skudučių klausė...

    

     Va, svečiai jau slenka, renkas.

     Iš pradžios būrelis menkas...

     Lyg nedrįsta pirmas svečias;

     Bailiai žengia antras, trečias,

     Ne drąsesnis ir ketvirtas, –

     Lyg kieno smurtu įspirtas,

     Jis į urvą įsirito,

     Tvokšt paknopo ir sukrito...

     Bet po jo minia paplūdo –

     Visas urvas mirga, juda:

     Veržias aukštas, žemas, raišas, –

     Lyg prakiuro žirnių maišas...

     Čia įpykus cypia žiurkė,

     Kad jai skraistę kas suniurkė...

     Ten suspiegia jos kaimynė,

     Kad jai koją kas užmynė...

     Stumdos senės, spraudžias jaunos,

     Vis toliau į vidų braunas...

     Žiurkės lieknos, žiurkės kumpos,

     Ilgos uodegos ir trumpos, –

     Žiba juostos, skaros blizga, –

     Visa spaudžias, visa myzga...

     Tvankas, kamšatis ir spūstis.

     Bet svečiams netenka skųstis...

    

     – Sveiki gyvi, susirinkę! –

     Jiems sušuko šeimininkė

     Ir svečius prie stalo vedė –

     Kiekvienam nurodo kėdę,

     Ir, be to, ji kiša, dėsto

     Kam pakoją, kam pasėstą.

     Čia pažįstamam ji taria:

     – Ar jau tavo daržą aria? –

     Ten teiraujasi maloniai,

     Ar jau taisosi ligoniai...

     O pamačius savo draugą,

     Su kuriuo kartu ji augo,

     Šaukia: – Sveikas! Tu – vyriausias,

     Sėsk, kur nori, nesiklausęs...

    

     Ir svečiai jau sėdos, žvalgės,

     Ką jie gers ir ką jie valgys...

     Žiurkės draugas jau pamatė

     Vidur stalo rusvą katę –

     Krūptelėjo, stojo, balo

     Iki savo nosies galo.

     Neramus ir jo kaimynas:

     Nepasėdi, gaužias, trinas,

     Dedas sergąs – čiaudi, kosi,

     Prisimerkęs šluosto nosį

     Ir tik burba: – Šaltas vėjas...

     Velyk būčiau neatėjęs... –

     Ir jo šiurpas sklinda, sklinda

     Kaip vanduo iš kiauro indo.

     Tai patyrus, žiurkė mąsto,

     Kaip greičiau atklėsti klastą...

    

     Nieko kito jai neliekti,

     Kaip pradėti katą riekti...

     Taip ji veikiai ir padarė

     Ir priėjus draugui tarė:

     – Gal tu šito paragausi? –

     Ir norėjo riekti ausį,

     Bet jos draugas, nors ir raukės,

     Ilgą peilį išsitraukęs,

     Šaukia: – Žvėrį aš doroju!

     Mes pradėsime nuo kojų:

     Pirmos eina priešakinės...–

     Veltui jos nuo žiurkių gynės...

     Ir, kaip duonius būdo tvirto,

     Svečias kojas atsikirto...

     Vėl čia pat jis riekia sprandą, –

     Laiko, gniaužo, bet nekanda,

     Nes tiek sprandas, tiek ir kinka

     Svečiui lygiai nepatinka...

     Gal jis mato, ką jau matė,

     Gal sapnuoja gyvą katę,

     Gal jam žalios akys spingsi...

     – Valgyk, valgyk, neužspringsi... –

     Draugas dėjosi apkurtęs

     Ir kaip vaikas kratės, purtės,

     Tarsi siūlomas ne maistas,

     O šlykštus apkartęs vaistas...

     Tik, kad žiurkė vertė draugą,

     Svečias rijo, bet kaip raugą...

     Tokio mitalo nedoro

     Kitas niekas nepanoro...

     Žiurkė taria: – Jūs per lepūs,

     Bet ir duona neiškepus,

     Tad geriau ją duoniui gręžti, –

     Liepia katiną išnešti...

     Žiurkių nerimas atslūgo,

     Ir jau šypsosi, kas būgo...

     Pasibaigus tokiai pradžiai,

     Vadas alkis ima vadžią.

     Alkis mėgsta važinėtis

     Po dvarus ir skurdo klėtis,

     Jis po visą vargo žemę

     Savo vaišėms midų semia,

     Ir kai pučia žvangią dūdą,

     Ir dangus, ir žemė juda...

    

     Vos tik vaišės prasidėjo,

     Į viešnagę dar skubėjo

     Žiurkės svečias paskutinis –

     Žandas sumuštas, ištinęs...

     Atsiprašo, – pavėlavęs,

     Taria: – Trukdė žąsys, avys... –

     O paklaustas apie žandus,

     Sako – širšė jį įkandus...

     Toks esąs jo žemės takas,

     Kad retai bėduliui sekas,

     Nes ir ten, kur takas trumpas,

     Triskart jis vis tiek suklumpąs...

     Baigia – manąs, kaip jis matęs,

     Kad prie urvo šlaistos katės,

     Nes spingsėjusios kaip žvakės

     Dvi nelabos žalios akys...

     – Tu sakai – ten akys žiba?

     Išstatykime sargybą, –

     Žiurkės draugas čia suriko:

     – Neprileisime žudiko!

     – Reikia!– cypia viešnios visos,–

     Nevidonas čia netįsos!

     Reikia mums čia pat ištirti

     Jo silpnybę, mūsų tvirtį...

     – Reikia siųsti akyliausią! –

     Žiurkės draugas dairos, klausia,

     Ar nėra, kas savo noru

     Pakvėpuotų kiemo oru

     Ir apgintų žiurkės pilį,

     Bet svečiai kaip vienas tyli...

     Tarsi jie visi apkurto...

     – Vyrai, tenka traukti burtą...

     – Burtą, – cypia vienas plikis, –

     Kartais traukia, kas netikęs...

     Teapsiima, kas nori,

     Gaus medaus saldžiausio korį! –

     – Tu ilgai buvai bedarbė,

     Tau priteisime šią garbę, –

     Kreipias plikis į kaimyną,

     Žiurkę su maža šeimyna.

     Ši gi kaso žando plaukus

     Ir atsako susiraukus:

     – Tiek garbės vienam per tiršta,

     Gal tu pats pridėsi pirštą... –

     – Keista, – taria šeimininkė,

     Kad jūs dirbti taip nelinkę...

     Aiškus daiktas – kas nemoka,

     Tenetrypia, tenešoka.

     Taip! Ratus tedrožia račius-

     Aš pati pavojų mačius,

     Suprantu pavojaus baimę.

     Bet jau išnaktos – ir kaime

     Šuo nuo sutemų jau miega,

     Katinai abu paliegę...

     Juk žiūrėsite iš tolo,

     Jei kas grėstų – šmurkšt į olą...

     Jei ištiktų gauti opą,

     Aš uždėsiu saldų lopą...

     Čia nuo stalo tyliai kelias

     Dvi nuskurdusios žiurkelės,

     Taria: – Duok mums ginklą, dalgį;

     Broli, eikiva nevalgę...

    

     – O nūnai į darbą, vyrai, –

     Šaukia žiurkė: – čia ne tyrai, –

     Reikia glemžti, reikia pilti,

     Gerklę miklinti ir iltį...

     Be šio visa, kas padėta,

     Daug virėjos pažadėta! –

     Nepailso prikaistuvis –

     Virė sriubos, virė žuvys...

     Čia kaimynai piovė bulių,

     Bus skanių mėsos kukulių,

     Bus ir meitėlio po spirgą...

     Žiurkių akys čia sumirga,

     Ir abidvi žiurkių eilės

     Žiojas, laižos, šluosto seiles,

     Ir be kito pakvietimo

     Va, svečiai po peilį ima:

     Krapšto, riekia, piausto, griebia

     Duoną, sūrį, mėsą riebią –

     Stalą jie kaip šluota šluoja,

     Svirplio kanklės cilinguoja...

    

     Daug praryta, bet dar lieka,

     Nors gal greit neliks jau nieko,

     Nes dar godžiai tebevalgo

     Skursnos, gauną menką algą –

     Va, jie kemša skilvį jauną

     Ir vogčia į sterblę krauna...

     O jų pamotės ar močios

     Sėdi romios, nes jau sočios...

     Vyrai tyli susikaupę,

     Tik jaunieji juokias, pliaupia,

     Seka pasakas visokias:

     Tas tedirbęs, tas tešokęs,

     Vienas giria, kitas peikia –

     Džiaugsmas jiems liežuvį veikia.

     Va, jau vienas virsta kūlio –

     Ei svirpleli, dzingi dziulio!

     Bepuotaudamos taip jaukiai,

     Žiurkės dainą nū užtraukia:

     – Kaip širdy nuo džiaugsmo jauna!

     Jo liepsna visus pagauna...

     Graudis mūsų laimę tyko,

     Pina ašarų vainiką...

     Graudis skiria, džiaugsmas tuokia,

     Miršta, kas nebesijuokia,

     Bet kai gęsta, bet kai miršta,

     Saulės juoko neužmiršta...

     Skausmas vysta – džiaugsmas žydi

     Ir kviečių vežimą lydi,

     Vaisių sunkią šaką remia

     Ir žiedais apsagsto žemę...

    

     Žodžiai žiurkes sugraudeno...

     Kiek antraip jų dainius mano...

     Jis tylėjo ligi šiolei,

     Bet nūnai jis stoja: – Broliai,

     Aš gi – jūsų girios medis

     Ir kaip jūs tik saulės gedįs,

     Jūsų vargo kryžių žinąs,

     Nors ir tolimas – kaimynas...

     Kaip ir jums, usnis ir raugė

     Mano javą stelbė, smaugė...

     Bet kas esti, turi būti...

     Nū ir aš imu skudutį,

     Aš žinau raganiaus raudą –

     Ji saldi, kai širdį skauda...

     Aš ją moku iš piovėjų:

     – Ketvertas šios žemės vėjų,

     Jie visi į žemės sodą

     Pučia šlamesį vienodą.

     Vakar glostė, šiandien purto –

     Pagal skirtį, pagal burtą...

     Taip ir blėsdama it žvakė

     Vargo lūpomis pasakė

     Mano vargeta motutė:

     Kas prinoko, turi pūti...

     Graudis, džiaugsmas lygiai sveria,

     Nes jie vieną taurę geria...

     Taip ne mūsų nustatyta...

     Vakaras – tegerbia rytą,

     Rytas – vakarą tegieda.

     Gerbk, sūnau, šios žemės žiedą,

     Visa kita dūla, mainos...

     Šiuo ir baigias žvangios dainos...

    

     Buvo jau vėlyvas laikas...

     Cit! Lyg kur pravirko vaikas...

     Vėl ir vėl spiegimas girdis –

     Krūptelėjo žiurkių širdys,

     Lyg pajuto kokį gylį...

     Ir tik du svirpliai netyli...

     Kažkas taria: – Tai pelėda,

     Ir tai reiškia kokią bėdą. –

     Jį staiga papildo kitas:

     – Tai piktos bėdos trimitas...

     – Bet palauk, palauk, brolyti.

     Ak, tos kanklės! Sustabdyti!

     Ir jis beldžia peilio kotu,

     Kad svirpliai tuojau sustotų...

    

     Tyli urvas, ir į tylą

     Kaip pati dagioji yla

     Smeigias riksmas ne iš tolo.

     Ir staiga į žiurkės olą

     Veržias tekinos dvi pelės.

     Ir svečiai nuo stalo kelias...

     Dairos, vėlei atsisėda...

     – Še tau, pliuški, ir pelėda –

     Ko gi žmonės taip nerimsta,

     Jei pelė iš kalno gimsta, –

     Kažin kas juokais pratrūko...

     – Cit! – visi svečiai sušuko.

     O pelėms sutraukė kojas,

     Jos tik dūsauja, tik žiojas,

     Bet ištarti neįstengia,

     Ko jos bėgo, kas jas engia...

     Bet viena atgavo kvapą –

     Kažką trukiais švepsi, vapa:

     – Kilpų – begalės – ir spąstų...

     Tyko – katės – iš po rąstų...

     Dėdė – spąstuose – vos gyvas...

     Šuoliais – bėga – kerdžius šlyvas...

     Šluota – vėzdas – bernas basas...

     Piktas šuo – į urvą kasas...

     Aišku – didelis pavojus...

     Apie puotą – sužinojus –

     Kelmu – nori jie – užslėgti!

     Aš ir nutariau užbėgti...

    

     Visa, ką svečiai nugirdo,

     Jiems kaip griausmas rūsčiai dirda,

     Jie visi lyg bėgti linkę.

     Čia jau kreipias šeimininkė

     Į kaimyną savo liesą:

     – Gal jos praneša netiesą...

     Gal jos tyčia ar per klaidą

     Mus baubu kaip žvirblius baido...

     Reikia siųsti drąsią akį, –

     Vos ji tai balsu pasakė,

     Tuoj piestu pašoko svečias,

     Šeimininkės svainis trečias,

     Ir suriko: – Aš drąsiausias –

     Grįšiu vietoje apklausęs,

     Kiek ugnies iš viso rūko, –

     Ir kaip viesulas išspruko...

     Jo belaukiant, širdys plyšta,

     Bet drąsuolis – še – jau grįžta:

     Kaip buklus, buklus vagilis,

     Nė žodelio neprabilęs,

     Striuoksi zovada per stalą!

     Ir kol prikopė jo galą,

     Stiklo indus daužė, vertė,

     Kažką nusviedė į kertę

     Ir, užkliuvęs tą ir kitą,

     Pats į karštymą įkrito

     Ir ne vieną gražią skraistę

     Čia apdrabstė, ten aplaistė, –

     Tarp kitų ir draugę savo, –

     Nes taip dūmė, lenktyniavo,

     Kaip avis nuo pikto vilko,

     Blaškės, kniubo, tepės, tvilko,

     Ir, užgavęs pakaliką,

     Jis kaip žaibas blykšt – pranyko.

     Svečias žvilgteria į svečią...

     Kaip drugys juos šiurpas krečia.

     Va, jau urvas subruzdėjo,

     Kaip giria nuo audros vėjo.

     Vienas bliauja: – Bėgti! Galas! –

     Ir kyliu į sieną kalas.

     Šie, ant stalo užsišokę,

     Kaip ištrūkti, nenuvokia,

     Tie, nuo stalo vėl nupuolę,

     Nusirito į pasuolę,

     Bet ir čia nevengia smurto,

     Ir kits kitą kanda, purto...

     Kad tiek žiurkių išsibertų,

     Erdvesnių reikėtų vartų,

     O kad čia nedaug jų telpa,

     Žiurkių daugelis apalpo.

     Daug jų bėgo, daug jų dingo,

     Bet ola vis tiek užspringo...

    

     Kaip toliau dalykai vyko,

     Teko klausti pakaliką...

     Vos išsprukęs – iš puodynės, –

     Kur jis slėpės – paskutinis,

     Jis vis čiuopė kaktos žaizdą

     Ir užmiršo tikrą vaizdą.

     Jis tik sakėsi girdėjęs,

     Kai iš tolo niūkė vėjas

     Ir nejaukiai kniaukė katės,

     Bet pačių kačių nematęs...

     Jis iš urvo kaip iš indo

     Vien apyčiupom išlindo,

     Nes žvakigaliai užgeso –

     Tad tik dainius žino tąsą...

    

     Dar čia vienas atsirado, –

     Iš sukritusių be žado

     Ir išsprukusių pro klėtį, –

     Juo geriau nepatikėti,

     Nes jis, pavyzdžiui, vis girias,

     Kad jau trissyk buvęs miręs,

     Pliauškia apie žiurkės stalą,

     Kad jis buvęs vieno galo,

     Kad jau nieko nebebijąs,

     Nes jau katiną prarijęs,

     Ir kad katinas – dviragis...

     Aišku – pliuškis ir melagis!..

    

     Dėl sakmės mįslės, jos raktų.

     Į raganių kreiptis tektų

     Ar į vieną laumę seną, –

     Jie abu kažkur gyvena...

     Turi kuklią palapinę,

     Kur jie daug ko prisipynė...

     Juodu žemę dirba uoliai,

     Liuobias, vargsta kaip vienuoliai.

     Šešios mylios ar septynios...

     Jų žinioje visos žinios...

     – Ką sekiau, iš laumės gauta,

     Vien išvėtyta, išplauta,

     Ir kas buvo lyg per keista,

     Ištaisyta ar išleista.

     Menas! Ji nenusimano...

     Tad kas bloga – jos, ne mano...

     Pakeliui daug tiršto molio...

     Bet dėl šio, dėl kelio tolio,

     Kur juk daugiur kas neaišku,

     Žinios teikiamos ir laišku...

     Kaip girdėjau, – juodu teikia

     Daug žinių, kurių nereikia...

     Pikta, jei kas braidęs, mirkęs,

     Grįžta šiaudą nusipirkęs,

     Prašo balta, gauna juoda,

     Nes tiesa neparsiduoda,

     Vietoj jos įgyjant melą,

     Kvaila braidžioti po balą...

     Tuščia jų, mįslės tarėjų!

     Aš tik štai ko gera spėju

     Apie laumės vienuolyną, –

     Kad ji žino, ko nežino...

    

     Kelti puotą buvo kvaila,

     Bet vis tiek man žiurkės gaila.

     Kas čia šliuksi? Cit! brolyti, –

     Ašaras turi taupyti...

     Tam, kas žemės skirtį veikia,

     Daug šio šlapio daikto reikia...

     Pirmos ašaros terieda,

     Tepašlaksto jauną žiedą,

     Kai – būties įkyrūs dūmai –

     Niuksai, gnybiai ir kartumai

     Čiupt nutvers tave kaip tinklas, –

     Tokios ašaros lyg ginklas...

     Gink, ką širdžiai verta ginti,

     Bet turi tikrai atminti,

     Kad tai buvo pirmos šukės

     Ir dangus ne visas ūkės...

          

     Jurgis Baltrušaitis. Įkurtuvės. Kaunas: Valstybinė leidykla, 1941.