1. Visokeriopi keliai ir vienatvė

     Prieš geroką kupetą metų Kauno muzikos mokyklos salėje įvyko literatūros vakaras, kurį surengė nauja karta. Šios grupės, pjūvininkų, teoretikas Petras Juodelis paskaitė savo credo, kuris buvo pavadintas „Laišku p. Kiršai“, (žr. „Piūvis“, 1929 m. Nr. 1) Paties Kiršos aname vakare nė nebuvo.

      Tada man buvo mįslė ir ligi šiolei pasiliko neaišku, kodėl atžalynas kaip tik atsišaukė į Faustą Kiršą. Iš šalies žiūrint, jis mums daugiau atrodo vienišasis. Iš tos šaunios generacijos, kuri, be jo, mūsų literatūrai davė Putiną, Sruogą ir Binkį, Faustas Kirša buvo mažiausiai pasinėręs į literatūrinius sūkurius. Putinas jau tuojau po pirmo pasaulinio karo savo sugestyviu simbolizmu turėjo sekėjų jaunesniųjų gretose. Balys Sruoga laužė ne vieną ietį, kaudamasis su modernios poezijos priešais. O Kazys Binkis kėlė futurizmo vėliavą. Faustas Kirša naujų srovių ir naujų teorijų menui neskelbė. Jisai ėjo atskiru keliu, jo nepiršdamas kitiems. Kaip vėliau, taip ir anais laikais jis būtų galėjęs tarti: „Aš vienišas žaidžiu“, tuo tarsi patvirtindamas dabartinio anglų poeto Day Lewis mintį: „Iš tiesų eilėraštis tebėra šauksmas iš vienatvės“.

     Ir vis dėlto klystume, į Faustą Kiršą žiūrėdami tik kaip į vienišą arą, iš savo augštos viršūnės žvelgiantį į plačius akiračius. Jau tik prabėgomis pažiūrėję, pastebime daug intensyvios jo veiklos. Net galėtume tarti — akcijos žmogaus. Iš Stasio Santvaro surinktų Lietuvių enciklopedijai žinių patiriame apie šakotą Fausto Kiršos triūsą, kuris ne kartą bus pareikalavęs geroko įsitempimo.

     Štai jis anksti įsijungia į visuomeninę veiklą ir į spaudos darbus „Viltyje“ ir „Ryte“ — dar prieš pirmą pasaulinį karą ar jo pradžioje. Spaudos, žurnalistikos reikalai ilgai lydės jo vieškelius. Faustą Kiršą regime dirbant pradžios mokyklose, lektoriaujant karo mokykloje, talkinant kariuomenės štabo rašytinėse apžvalgose, dalyvaujant šaulių branduolyje, gelbstint skautams, vadovaujant teatrui, redaguojant žurnalus. Itin daug širdies ir jėgų jis atidavė Meno kūrėjų draugijai ir satyros teatrui Vilkolakiui, kurio jis buvo vienas iš organizatorių. Rankų jis nenuleido ir rūškanomis tremties dienomis, stovėdamas savo kolonijos lietuvių priešakyje, o spaudoje gyvai svarstydamas aktualias problemas. Jis ir anksčiau tardavo savo žodį, ypač kai kalba ėjo apie meną ir kultūrą.

     Uoliai Faustas Kirša panašias problemas lukšteno ir andai, kai mūsų poezijos medis pradėjo puoštis naujomis atžalomis. Sakysime, 1926-27 metais „Praduose ir Žygiuose“, kuriuos jis redagavo, rašo įvairiais kultūriniais klausimais. 1927 m. pirmame numeryje matome net keletą jo dalykų tokiomis temomis, kaip „Dešimt metų nepriklausomybės sukaktuvės ir menas“, „Mūsų teatro vargai“, „Reiner Maria Rilke“. Šalia tos aktualijos krovėsi ir poezija, kurios pirma kregždė buvo pasirodžiusi 1912 m. „Ateityje“ — vadinasi, čia kone pusšimčio sukaktis. Visa tai naujam atžalynui andai ir turėjo sudaryti įspūdingą monumentą, vertą jo dėmesio ir strėlės. Pagaliau turėjo būti ir esminio skirtumo tarp šių dviejų generacijų pažiūrose į meną. Adomas Jakštas, anuomet prabildamas apie Petro Juodelio naują mokslą, gnybtelėjo, kad ta grupė peršanti poeziją be turinio, nors dabar žiūrint, visai aišku, kad ir jie prižarstė eibes idėjų.

     Faustui Kiršai turinys ir mintis turi pagrindinės svarbos. Apie šį jo polinkį mums liudija ir jo studijos: Berlyne, šalia literatūros, jis klausė ir filosofijos, skaitomos Berdiajavo, Franko, Sezemano ir kitų. O anksčiau jis gilinosi į Schelerio ir Schopenhauerio mintis. Šį jo kūrybos bruožą nušviečia ir jo rinkiniai, kurių per tą ilgą ir kruopštų laiko tarpą susikrovė apie tuzinas.

     Čia norėtume įvardinti jo poezijos lobį, — ne vien tik dėl dokumentacijos, bet ir todėl, kad toksai sąrašas gan greit atveria Fausto Kiršos poezijos sklaidą. Pirma jo lyrikos knyga išėjo 1918 metais. Buvo tai „Verpetai“. Paskui pasirodė „Aidų aidužiai“, „Suverstos vagos“, „Giesmės“, „Maldos ant akmens“, „Piligrimai“, „Tolumos“, „Šventieji akmenys“, poema „Rimgaudo žygis“, dvi satyrų „Pelenų“ knygos (rankraštyje yra ir daugiau), satyra „Pabėgėliai“. Davė vertimų, tarp kurių stambesni išspausdintieji yra Kraševskio „Vitolio rauda“ ir Krasinskio „Nedieviška komedija“.

     Žiūrėdami į šiuos kūrinius, galėtume su Fausto Kiršos verstu Z. Krasinskiu teirautis: „Bet ką pats jauti? — bet ką pats kuri? — ką mintiji?“. Fausto Kiršos poezijoje nesunku įžvelgti tris ryškius tarpsnius.

     2. Mano dainos, skambios dainos...

     Vieną iš jų galėtume pavadinti „Aidų aidužių“ laikotarpio lyrika. Tai jaunystės posmai, lakūs, nešami svajonių ir lengvo liūdesio. Per visą knygą jaučiamas tarsi pavasarinių vėjų dvelkimas, gaivus ir žaismingas. Giedrius jausmus apniaukia užėję debesėliai, — ir iš šios poezijos dažnai palieka tokis pat orinis, vaiskus konkrečiau nepaspendžiamas įspūdis, nelyginant anie padangėmis nuslenka debesys. Tai nereiškia, kad šiuose eilėraščiuose nebūtų žmogaus. Ten glūdi sudėtos autoriaus jaunystės mintys, džiaugsmai, liūdesiai ir klajojimai. Ten dainuoja jo širdis ir atsišviečia jos troškimai, —tie „mano jaunystės netobulumai“, kaip viena vėlesne proga autorius yra išsireiškęs. Visos tos savybės knygai suteikia individualų veidą, grakštų, kartais eleginį ir tokį erdvinį.

     Kokia dvasia poetas gyveno „Aidų aidužiuose“ ir kaip jo balsas skambėjo, gali mums geriausiai parodyti paties Fausto Kiršos žodis. Nuo seniai mane lydi tasai jo eilėraštis, kurio pradžia atsiveria šia gaida: „Man per naktį buvo liūdna, / Šmėklos ardė tylą,“ o pabaiga užsiskleidžia šiais įsakmiais ir žaviais pasisakymais:

     Tavo aiškų, skambų vardą

     Aš minėt minėjau

     Ir kiekvieną tavo raidę

     Pasakon įdėjau!

     Arba iš „Aidų aidužių“ dar paimkime šį nuotaikingą, jaunatviškai drąsų ir patrauklų posmą:

     Miela širdžiai pievų oras.

     Gėlynuos mintis.

     Sėsk, mergele, pradalgėlin,

     Duok akim akis.

     Skaitydamas tokias vietas, negali nepritarti „Aidų aidužių“ autoriui: „Mano dainos skambios dainos, / Sakalais pasaulį skrenda“...

     Kai „Aidų aidužiai“ prieš bemaž keturiasdešimtį metų pasirodė, kai kas, gėrėdamasis jų nuotaikingumu, kalbėjo, esą, Faustas Kirša yra tarsi koks lietuviškas Heinė. Iš perspektyvos žiūrint, Heinės aiškesnių pėdsakų čia sunkoka susiieškoti. Gal būtų kiek teisybės, kad „Aidų aidužiuose“ esama estetinio mosto. Pirmuose „Vainikuose“ Faustas Kirša buvo užsiminęs apie estetų mokyklos trubadūro Oskaro Wilde patarimą rašytojams. Iš to kilo legenda apie Faustą Kiršą kaip poetą estetą, ir ši etiketė kartais prisegama jam ligi šios dienos. Prieš pora metų išleistoje vienoje knygoje Faustas Kirša ir paliekamas, tarsi kokis Wilde'o lietuviškasis mokinys, visai pamiršus kitus jo kūrybos aspektus, — kitais keliais nuėjusį, kitų laimėjimų pasiekusį, naujo svorio įgijusį. Šis perėjimas nebuvo taip jau staigus, nes tam tikros pagrindinės jo poezijos gijos nujaučiamos nuo pat ankstyvųjų Fausto Kiršos posmų. Tariant jo paties kadaise pasigautu žodžiu, tai jo kūrybos pradai.

     3. Akmuo šventasis

     Tarp jų esminis jo poezijoje yra mintis ir idėja. Jau „Aidų aidužiuose“ aptinkame tokių vietų, kaip: „Jausmuos įžvelgiu iškeltą mintį“. Ilgainiui idėjinis jo poezijos svoris vis labiau ryškės, ir kryžkele čia tektų laikyti „Suverstų vagų“ rinkinį. Šiai linkmei jis liks ištikimas visuose savo vėlesniuose lyrikos tomuose.

     Su minties svarba į jo poeziją įžengė ir kitos žymės: jo balsas darosi rūstesnis, išsineria iš jaunatviško lakumo ir žaismo, įgauna tarsi aštrumo ir staigumo. Jo atodūsiai būna sunkūs, kaip „aš akmeniu alsuoju“. Savo glaustume jo mintys ir vaizdai įgauna kristalinio vaiskumo ir žėrėjimo. Šis jo poezijos grožis yra santūrus: jis į tave nesiskverbia, dažnai reikalaudamas tavo pastangos, tavo susimąstymo ir tavo paties šilumos. Ir tada staiga Fausto Kiršos lyrika sužėruoja slapta, netikėta jėga ir nuskamba išskaistėjusia melodija. Geru tokios kūrybos pavyzdžiu galėtų tikti visas šis eilėraštis:

     Kaip erdvėje gervė negrįžtančiais vėjais,

     Nuklydau žaliaisiais laukais:

     Iš mano krūtinės žavėjimas sėjas

     Ir kaupiasi meilės žiedais.

     Nuklydau be vardo, į vaizdą įpintas,

     Nuklydau dienos kaitrumu,

     Nežinomo Dievo kaitros išaugintas

     Kelionei žiedų ir skausmų.

     Pasveikinu žemėje klystančius vėjus;

     Kas klysta, atspėju visus.

     Tik žemės mirtis, kaip sapnų pranokėjus,

     Sulaužys klajonių sparnus.

     Mintis ir idėja rašytojams prasmės gali turėti įvairios. Yra intelektualinių ir abstrakčių poetų, yra tokių, kuriems idėja tėra plakatinis ir agitacinis reikmuo, yra ir tokių, kuriems, neoplatonizmo įtakoje, kūryba yra į mus atklydęs dausų spindulys, o dar kiti išgyvena idėjos grožį. Vienu sparnu Faustas Kirša šliejasi į pastaruosius. Jis sako: „Ir būna valandų, kada tu girtas nuo idėjų“ ... Ir apie tokias valandas toliau jis kalba: „Iš jų pasaulio visas grožis ir jėga“. Mintis tačiau jam turi ne tik grožio, bet ir tiesos bei pažinimo prasmės, pra-veriančios būties paslaptis ir versmes. „Mano amžiaus žmonės išaugo iš aiškių gyvenimo gairių“, prisipažįsta Faustas Kirša. Jis ilgisi, kad jo veidui šviestų „Dievai iš amžių ir mintis tikriausio Dievo“. Savo pagrinduose šis kelias yra krikščioniškas, kai kur mistinis. Todėl nenuostabu, kad Fausto Kiršos mene jaučiama ir piligriminė dvasia, su himnais, maldomis ir giedojimais, su balsais į Kristų ir Dievo Motiną. Jau ir pačių knygų pavadinimai dažnai būdingi: „Giesmės“, „Maldos ant akmens“, „Šventieji akmenys“. Čia visai nenorime mūsų poeto įstatyti į griežtus spielčius ar į kokią doktriną, tik konstatuojame vieną iš jo kūrybos savybių, ištrykštančių į tokias lyrines viršūnes:

     Parpuolęs su malda, meldžiuos į Tavo veidą,

     Kad viską, kas nyku, žudytų saulės spinduliai,

     Su pasakom ir meile amžiais tirpdę kalnus,

     Ir būtum Tu kartu, kaip mano sopuliai.

     Ir nežinau dienos, kada nušvis troškimai,

     Kada Tu būsi mano Tėvas ir Akis,

     Kada eisiu ramus į patalą sapnuoti,

     Kada, prikėlus aušrai, Tau liepsnos širdis.

     Nemaža šio pobūdžio lyrikos nuskamba kaip meditacijos. Tarpais eilėraščių pavadinimai atrodo svarstytiniai, kaip „Žmogus ir siela“ ar „Aplinkuma ir žmogus“. Tai iš dalies teikia šiai poezijai asketinio nuošalumo ar abstrakcijos. Tą įspūdį Faustas Kirša dar sustiprina, kai kuriuose eilėraščiuose išsiversdamas su pačiu minimumu techninių puošmenų. Pasitaiko jo kūrinių, kur nėra tokio paslaugaus tarno kaip epitetas. O tarpais jis pasigauna epitetams ne būdvardžių, bet veiksmažodinių formų, kurios jau nėra tokios konkrečios, kaip būdvardis: uždususi naktis, krikštyta mintis, lekiantis vėjas. Antra vertus, kai kurie jo deriniai yra staigūs ir užklumpa savo netikėtumu: jo raštuose yra kerštinga naktis, nuogi debesys, kuproti debesys ir tolygių sugretinimų. Prie tokio nuošalaus ir kiek atkilusio įspūdžio prisideda ir tokie Fausto Kiršos poezijoje žodžiai kaip aukuras, akmuo, dvasia, žinynas, psalmė, stebuklas, kapai, amžiai, paminklai. Be tam tikro paslaptingumo ir kilnaus tono visa tai jo lyrikai duoda sutelktumo, kur mintis ir vaizdas suvedamas į nepagražintą teigimą: „Amžiuos tik plokštumos ir atspindžiai“.

     Tokiais savo bruožais, kaip aistra minčiai, metafizinis ilgesys ir rymojimai prie mūsų būties angos bei jos problemų Faustas Kirša vienu sparnu galėtų būti netgi modernus, artimas šiandieninei poezijai, ypač kad jo knygose netrūksta ir tikrai naujoviškų išraiškos vingių ir temperamento. Tai galėtų mums pavaizduoti nors ir ištraukos iš „Idioto“ ciklo, spausdinto „Giesmių“ rinkinyje:

     Retas prošventis saulėj sudega,

     Tampo darganos įžambėkeliais,

     Šviesiai balzganos, juodai raustančios

     Mintys įkyri, kaip gavėnioje.

     Gelsvos pašnekos slenka pakrantėmis,

     Išsiliedamos švino jūrėmis,

     Nėr gyvenimo, spalvom kūpančio,

     Nėr akiračio, meile augančio.

     Kai tokį moderninį braižą autorius apgaubia savo intymumu ir sujungia su detalės konkretumu, gauname tokias jo poezijos puošmenas, kaip „Kambarys, kuriame dainuoju“.

     Tačiau savo pagrinduose Faustas Kirša yra greičiau klasikinės kultūros žmogus, literatūros laukus išrausęs nuo senovės graikų, ligi Shelley, Kiprijono Norvido ir dabarties rašytojų. Savo meno keliuose jis yra perdaug savarankus, kad rikiuotųsi prie kokios grupės ar neštų jos vėliavą. O svarbiausia gal tai, kad jam mintis ir idėja slepia idealinę tikrovę ir gaires, kai tuo tarpu daugelis egzistencialistų negali išbristi iš būties beprasmybės ar net nej ieško praskaidrėjimo. Faustas Kirša ilgisi „Dievų leistos minties ir jųjų karalystės“. Šalia to Faustui Kiršai lemiamos svarbos turi istorinis veiksnys: tautos mistika: „Aš žilų kapų šaukiamas“.

     Šis ilgesys bei idealinė tikrovė, kurią jis jaučia, sudaro tarsi kokią atsvarą autoriui seikėti mūsų dienų ir net mūsų kasdienybės reiškinius ir nusileisti ligi tradicinių mūsų poezijos temų bei variacijų.

     Tad ir šiame antrame savo kūrybos tarpsnyje Faustas Kirša yra ne vien tik mąstytojas ties amžinomis problemomis, ne vien tik „Atėjęs amžių dainą jausti“, arba, kaip Jurgis Baltrušaitis, kitas meditacijų poetas, dainavo — amžių mislę spėti.

     Ir dabar Fausto Kiršos knygose turime grakščių ir žaismingų eilėraščių. Rasime kūrybos, kur jisai ypač priartėja prie žemės ir tiesiogiai atliepia į dienos įvykius. Šia prasme jis bene tiesiausias yra kone visoje „Tolumų“ lyrikoje. Atgyja ir senovinis romantizmas su Kęstučiu, pilimis, savanorių žygiais. Jis dainuoja apie meno viršūnes, kaip Dantė ar Čiurlionis. Kur susilieja lietuviškoji tradicija ir savo žemės, tegul ir Senadvario ilgesys, ten Fausto Kiršos kanklių stygos suskamba ypatingai šiltai, žaviai ir artistiškai. Pora iš tokių paskesnių pranokstančių jo eilėraščių yra „Laiškas obelaitėms“ ir „Smūtkelis“. Jei prie anų mąstytinių eilėraščių tarpais būtume galėję su Z. Krasinskiui tarti: „Svetimųjų ausimis tu grieži nesuprantamus žavėjimus“, tai čia minėti Fausto Kiršos kūriniai yra tiesiogūs, aiškūs, iš širdies visa meile ir nuolankumu išsilieję. Juos kiaurai perskverbia autoriaus šiluma, intymumas ir vietomis, kaip „Laiške obelaitėms“, tam tikra sinjorinė elegancija. „Smūtkelyje“ natūraliai susibėga lengvas formos tekėjimas, įdomi ir gili mintis, moralinis mostas, patriotinės užuominos ir religinis balsas.

     Tačiau visa tai praeina taip paprastai ir spontaniškai, kad nė nepastebi kokių nors siūlių šiame poezijos mezginyje: jis toks jau duotas, tartum kokia būtybė. Todėl čia gražiai tiktų paties poeto žodžiai: „Geri eilėraščiai iš Dievo lūpų krenta“. Vienu atžvilgiu šisai eilėraštis netgi galėtų būti madnas: jame pavaizduojamas patsai kūrybos aktas ir to akto išdava, šiuo atveju — smūtkelis. Tokį uždavinį yra sprendę savo mene kai kurie stambesni dabarties rašytojai. Faustui Kiršai tai pavyko spontaniškai ir kone virtuozišku paprastumu. O kalbant apie „Smūtkelio“ išorinį apipavidalinimą, tektų atkreipti dėmesį į kai kurį žodyno rupumą, kuris čia ypač tikęs: duoda reljefo ir derinasi į paties dievdirbio triūsą: drožia, skiedros krenta, dievuliukas žiūri, — Dievdirbis skausmingą patį Dievą kuria. Todėl šisai Fausto Kiršos kūrinys forma ir, tariant Putino „Pesimizmo himnų“ žodžiais, „minties spinduliavimu žiba“. Jau nuo senokai pagautas „Smūtkelio“ kuklaus ir tylaus grožio, norėčiau šiam eilėraščiui skirti Nobelio laureato poeto Saint-John Perse žodžius: „Taigi, aš jau nuo taip seniai puoselėju pasimėgimą šiai poemai, ir su tokiu šypsniu ašai manyje išsaugojau jam savo ištikimybę“.

     4. Pelenai

     Dar vienas lapas Fausto Kiršos kūryboje yra „Pelenai“. Jų ligi šiolei pasirodė dvi knygos, po keturias giesmes kiekvienoje. Savo išorine struktūra šios satyros yra tradicinis, klasikinis veikalas. Tokį toną pagauname jau iš pat pirmos eilutės, kai autorius su tam tikru ūmumu pareiškia: „Ant jambo supykau.“ Tradicija dvelkia ir temų išskaičiavime prieš kiekvieną antrosios knygos giesmę. Sakysime, poetas pasisako, kad ketvirtojoje jis bylos apie tokius dalykus: „apie maldą, muitininkus, lėbones, kerštą, meną, puošmenas ir katakombas.“ Ši senovinė priemonė mūsų laikams gali turėti žaismingos ironijos vaidmens. Faustas Kirša visuose „Pelenuose“ laikosi tikslios tvarkos ir nenukrypsta nuo savo jambų.

     Skaitydami giesmę po giesmės, lengvai pastebime dvi „Pelenų“ plotmes. Viena iš jų yra idealinė, kurioj spindi tiesa, viltis, auka, knygnešiai, didvyrių dvasia, pranašai, meilė ar svajonė. Visa tai poetas apsupa šiluma, pagarba ir patosu. Iš antros gi pusės niūkso kasdienybė — smulki vertelgiška, uvėriai už savo reikalą kovojanti. Tariant Juozo Keliuočio įvestu terminu — tai arivistai. Šio idealinių progiedrių ir atkaklių moralinių vaizbūnų susitikimo, grumties ir išeities laukas yra Lietuva. Faustas Kirša savo satyros iešmą vartoja meistrišku taiklumi, chirurgine precizija. Nuotaikos įvairuoja. Jis gali būti kandus, rėžiantis, ironiškas, ciniškas ar moralistas, brutalus ar švelnus, žaismingai klastingas ir pranašiškas, iškilus ir tikroviškai kruopštus. Jo žodžiai daugiur sminga, kaip strėlės. Antai, Lietuvos šviesuoliai susikibo „Iš Vyčio pasagų ištraukyt aukso knolių“ Arba: „Suspaudęs laikė kėdę ir kitos jau siekė: / Vienus laižydamas, kitus slaptingai pliekė!“ Tokių frazių ir aforizmų iš „Pelenų“ gali semtis rieškučiomis. Nebūtinai visi jie yra kritiški: jo giesmėse atsispindi ir išmintis, žvilgsnis i tolumas, pranašiškas patosas ir nuolankus maldingumas. Tokiu dvasios pakilimu ir baigiama antra „Pelenų“ knyga:

     Giesmė karališka, tik katakombų mintys,

     O katakombose — apaštalai kankinti!

     Ir aš, — ne aš, bet aš žilų kapų šaukimas:

     Nubuskite, vergai, iš gobšų aptemimo!

     Nubuskit pažadams—danguj ženklai jau kelias!

     Nubuskit pasakom su sinteze kryželiuos!

     Nubuskit pranašų sukurtais amžių žodžiais!

     Nubuskit Kristumi, kur jiešmai žaizdą skruodžia!

     Nubuskit, mano broliai! Tautai—gandas girdis!

     Pasauliui išmintis, o išminčiai tik širdys!

     Savo apimtimi, turiniu ir išraiškos jėga bei raiškumu „Pelenai“ yra vienintelė tokia knyga lietuvių literatūroje, vienas iš kertinių jos veikalų. O juos pastačius šalia Fausto Kiršos lyrikos, gauname gražų ir tokį prasmingą įnašą, kurį šis poetas dovanojo menui, — ne vien tik savajam, bet ir savo generacijos bei visos tautos kūrybai. Su savo daina jis įžengė į mūsų tautos meno istoriją, drauge pasilikdamas gyva dabarties versme, o savo poezijos grakščiu, ar vėl susimąsčiusiu ir vitražiniu švitėjimu bei tūriu įsišaknydamas ateičiai.

     Darant jo kūrybos suvestinę, sunku būtų rasti trumpesnį, aiškesnį ir visuotinesnį jos paskirties nusakymą, kaip šie paties poeto žodžiai:

     Mūsų kelias — susikaupti,

     Kilti amžių mintimi,

     Saulės viešpačiui priklaupti

     Ir dainuoti: Aš esmi.

     Aidai, 1961 m. kovas