1929–1930 m. Vytauto garbei B.Sruoga parašė trijų veiksmų, devynių paveikslų dramą „Milžino paunksmė“. Tai istoriniais duomenimis paremta drama, iškelianti Vytauto asmens didybę ir jo reikšmę Lietuvos istorijoje. B.Sruoga stengėsi nepasiduoti pompastiškam Vytauto šlovinimui, paradiniam aukštinimui. Vytauto idėja iškeliama kaip lietuvių dvasios stiprumo idėja. Pats Vytautas scenose nevaizduojamas, bet kitų veikėjų veiksmuose ir rūpesčiuose visą laiką jaučiama Vytauto didybė. Tai milžinas, kurio paunksmėje pinasi sudėtingas Lietuvos ir Lenkijos politinis gyvenimas, narpliojamos asmeninės ir valstybinės problemos. Nors dramoje nenukrypstama nuo istorinės tikrovės, tačiau B.Sruogai pirmoje eilėje rūpėjo charakterių atskleidimas, jų psichologija. Dramos veiksmas vyksta 1428–1430 m. Krokuvoje, Lucke, Vilniuje, Trakuose.

 

    

     Milžino paunksmė

    

     Mūsų kraujo kritęs krislas
     Užsidegs padangėj Vyslos!

    

     ASMENYS

    

JOGAILA – Lenkų karalius
SOFIJA – jo žmona, vadinama SONKA
ŠVITRIGAILA – jo brolis
ELZBIETA ŠCEKOCKA, KATAŽYNA ŠČEKOCKA – seserys, Sonkos kambarines
ZBIGNIEVAS OLESNICKIS – Krokuvos vyskupas
STANISLOVAS CIOLEKAS – Poznanės vyskupas
ANDRIUS – dominikonas, popiežiaus legatas
MYKOLAS KORNIČAS – Bendzino vaitas, vadinamas SIEŠČENCU
JONAS TARNOVSKIS – Krokuvos vojevoda
MIKALOJUS iš Mykolavos
RUMBAUDAS – Lietuvos didžiūnas
SIGISMUNDAS – Šv. Romos Imperijos imperatorius, Vengrijos karalius
VAVŽYNECAS ZAREMBA iš Kalinavos – lenkų riteris
JONAS HINČA iš Raguvos – lenkų riteris
JONAS STRAŠAS iš Bialočovos – lenkų riteris
SVIENTEKAS – Zbignievo dvaro ūkvedys
LIUCIJA – Zbignievo dvaro šeimininkė
KALĖJIMO SARGAS
JULIJONA – Vytauto našlė
SOFIJA – Vytauto duktė, Maskvos kniazienė
VOSYLIUS – Vytauto anūkas, Maskvos kniazaitis
Kariai, riteriai, bajorai, dvasininkai, sargai, tarnai, šokėjos, muzikai, minia

    

     PIRMAS VEIKSMAS: SONKALENKŲ KARALIENĖ (Trys paveikslai)

    

     PIRMAS PAVEIKSLAS

    
Krokuva, Vavelio rūmai, karalienės pusė; bent dvejos durys į priešingas puses; 1427 metai

    

     I

    

     SONKA, ZAREMBA

    

     ZAREMBA

    

     Ne aš gi kaltas, mano karaliene,

     Kad gyvenu kaip vėpūtė prie kelio!

     Juk tu žiniai... Tu visuomet žinojai –

     Tavęs vienos priklauso... Aš esu –

     Kaip mažas sargas prie tvirtovės vartų,

     Budėjimu saldžiuoju gyvas... Ženklo

     Sulauksiu vos – ir jau prie tavo kojų...

    

     SONKA

    

     Ach tu, galva! Gražus toks būtum, mielas...

     Nieks neatims, kas tau vienam priklauso.

     Sakau kaip karalienė ir...

    

     ZAREMBA

    

     Brangioji,

     Bet kad tokia žiauri tu man esi!

    

     SONKA

    

     Žiaurumas – meilės ženklas, – negirdėjai?

     Bet jei taip nori širdį man parodyt, –

     Žinai, ką padaryk?

    

     ZAREMBA

    

     Tik žodį tark –

     Prie tavo kojų nusilenks pasaulis!

    

     SONKA

    

     Gerai... Tenusilenks prie mano kojų

     Tik vienas vyskupas... man to pakaks.

    

     ZAREMBA

    

     Kas, – Zbignievas? Jis, vyskupas karūnos?

    

     SONKA

    

     O kad ir jis ! Ko tu stebiesi taip?

    

     ZAREMBA

    

     Aukščiausias vyskupas, bajorų vadas,

     Prieš Vytauto pripirštą karalienę

     Senam karaliui – nusilenkt ateis?

    

     SONKA

    

     Tegu ateis ir nusilenks! Ir tu

     Tai padarysi, jeigu aš prašau.

    

     ZAREMBA

    

     Nesuprantu...

    

     SONKA

    

     Nėra tau ko suprast.

    

     ZAREMBA

    

     Kam vyskupo prisireikė malonės?

    

     SONKA

    

     O tam, kad riteriai visi – kaip šienas...

    

     ZAREMBA

    

     Brangiausia karaliene!

    

     SONKA

    

     Jūs geri

     Tiktai prie moterų, kol kalbat kur

     Užustalėj ir giriatės jausmais...

     O reikia moteris apgint – nebėr

     Nė vieno karžygio...

    

     ZAREMBA

    

     Tu piktžodžiauji!

    

     SONKA

    

     Be juoko aš sakau! Treji štai metai,

     Kaip vietą užėmiau šalia karaliaus,

     O Krokuvoj jaučiuos kaip svetima.

     Manęs bajorai vengia... Susitikt

     Nenori... Ypač vyskupas manęs

     Nekenčia... Lyg aš priešas būčiau koks.

    

     ZAREMBA

    

     Juk Vytautas – globėjas tavo buvo.

     Tau giminė... Jis ir karaliui piršo,

     Kad per tave karūną pats valdytų.

     Suprask ir tu jausmus bajorų lenkų!

    

     SONKA

    

     Ar nežinai, kad Vytautas mane

     Kaip šmėkla persekioja, kaip raganius

     Nuo tos dienos, kai gimė man sūnus?

     Kad man gyvenimo dėl jo nebėr!

     Ir tu išaiškint negali bajorams!

     Mane su sūnumi apgint! Ach, tu...

    

     ZAREMBA

    

     Brangioji! Kiek aš jau esu kalbėjęs!

     Bet kad karalius toks! Jis vienas kaltas!

     Ką padarau – jis painioja ir griauna!

     Ką šiandie pažada, rytoj atšaukia!

     Nemato, rodos, nieko ir negirdi,

     O tik staiga kaip griausmas ims – apvers

     Visus galus: jam Vytautas pataręs

     Esą daryti taip, o ne kitaip!

     Lyg būtų Vytautas karalius Lenkų,

     Ne Jogaila! O kaipgi! Kunigaikštis

     Karalių kursto laužyt duotą žodį, –

     Ir klauso jo karalius! Nieks nežino,

     Ką Vytautas kada dar jam patars!

     Bandyki jo augintinę užstoti

     Prieš bajorus, įtūžusius lig kaklo!

     Jie šaukia keikdami, kad jie neleisią

     Bjauroti Vytautui karūnos Lenkų!

     Ką vienas prieš visus galiu daryti?

     Tave begindamas – labiau klampinčiau!

    

     SONKA

    

     O vyskupas – išdrįs! Ir prieš visus, –

     Ir vienas! Pats matysi... Juk teisybė,

     Tu geras būsi man? Tu padarysi,

     Kad panorėtų vyskupas... Gali

     Suprasti... Padarysi?.. Aš prašau!

     Nebegaliu gyventi ujama!

    

     ZAREMBA

    

     Bet... kaip... Brangioji!.. Vyskupas toksai...

     Kaip čia pasakius... Aš net nežinau...

    

     SONKA

    

     Gali tu jam, kad nori, pasakyti, –

     Jei geras jis bus man, protingai elgsis,

     Tai aš imuos karaliui įkalbėti,

     Kad vyskupas – geriausias patarėjas,

     Geriausias draugas, – visa, ko tik reikia...

     Tegu karalių saugo jis ir gina

     Nuo Vytauto klastingų patarimų!

     Ir tu tai padarysi, aš žinau...

    

     ZAREMBA

    

     Ir ką tu sumanei? Aš jo bijau.

    

     SONKA

    

     Tu jo bijai?! Ar tik ne tavo darbas,

     Kad vyskupas manęs lig šiolei vengia?.

    

     ZAREMBA

    

     Koks įtarimas!.. Kaipgi aš galėčiau?..

    

     SONKA

    

     Kaip tu, sakai, galėtum?.. Iš tikrųjų?..

     Gerai! Ir aš taip pat kukliai kalbėsiu:

     Ar vyskupas ateis į mano rūmus –

     Ar tu lankaisi paskutinį kartą!

    

                       Įeina Katažynka

    

     II

    

     TIE PATYS; KATAŽYNA

    

     KATAŽYNA

    

     Atleisk, šviesiausia karaliene, kad...

    

     SONKA

    

     O, nieko... Pasakyti man norėjai?..

    

     KATAŽYNA

    

     Atvyko riteris... Karalius siuntė...

    

     ZAREMBA

    

     Ar jau karalius grįžta iš medžioklės?

    

     KATAŽYNA

    

     Ne, ne! Tik atsiuntė jis riterį,

     Kurs, sakosi, skubių tur reikalų

     Pas karalienę... Laukia jis svetainėj...

    

     SONKA

    

     Tai, mano riteri, dabar prašyčiau...

     Ir vyskupui pranešk, kad jo ranka...

    

     ZAREMBA

    

     Bus... priimta?

    

     SONKA

          

     Atlyginti mokėsiu...

    

     ZAREMBA

    

     Atlyginims man bus tūkstanteriopas,

     Jei karalienės palankumo krislas...

    

     SONKA

    

     Pro šičia, riteri...

    

     ZAREMBA

    

     O, dėkui tau!

    

           Išeina pro Sonkos nurodytas duris

    

     III

    

     SONKA, KATAŽYNA

    

     SONKA

    

     Kas atsitiko? Rodosi, prašiau...

    

     KATAŽYNA

    

     Teisybė, karaliene... Bet kad Hinča...

    

     SONKA

    

     Ką tu sakai?.. Atvyko Hinča?..

    

     KATAŽYNA

    

     Taip.

    

     SONKA

    

     Ach!.. Nuostabu... gerai... prašyk...

    

     KATAŽYNA

    

     Klausau.

    

     SONKA

    

     Tačiau palauk... Seniai atvyko?

    

     KATAŽYNA

    

     Kur čia!

     Ir koks jis keistas ir nuožmus... Aš jo

     Tokio nesu dar mačius... Piktas, keikias,

     Lyg buvo priristas kur nors patamsėj...

    

     SONKA

    

     Smarkus jis buvo visuomet.

    

     KATAŽYNA

    

     Bet koks

     Dabar! Kaip kumelys! Rods, Elzbieta

     Kalbėti moka, bet ir jai nelengva

     Jis suvaldyt. Kiekvieną mirksnį gali

     Čia įsiveržt... Nežinom, kas daryti.

    

     SONKA

    

     Gerai, prašyk... Abi lydėkit jį...

     Katažyna išeina atgal

     Palauk dar, Katažyna! Katažyna!..

     Arba tiek to... tegu ir taip... prašyk...

    

           Sonka taisosi tualetą; įeina Katažyna, Elzbieta, Hinča

    

     IV

    

     SONKA, KATAŽYNA, ELZBIETA, HINČA

    

     HINČA

    

     Garbė aukščiausia tauriai karalienei.

     Mane karalius siuntė iš medžioklės

     Atnešt labų dienų... Jis dar užtruksiąs...

    

     SONKA

    

     Dėkot malonu riteriui kilniam...

    

     HINČA

    

     Pranešti liepė tauriai karalienei...

    

     SONKA

    

     Valia karaliaus man šventa.

    

     HINČA

    

     Jis liepė

     Pranešt... pranešt be liudininkų!

    

     SONKA

    

     Taip?

     Bet riteris gal bus girdėjęs, – žino,

     Kad aš nuo savo mylimų draugių

     Dar neturėjau jokių paslapčių?

    

     HINČA

    

     Karaliaus pildau valią, kaip įsakė.

     Aš teisės neturiu sulaužyt žodį…

    

     SONKA

    

     Gerai, manyčiau, žino ir karalius...

    

     HINČA

    

     Ar grįžti, karaliene, man reikės

     Karaliaus valios pildyt negalėjus?

    

     SONKA

     Aukščiausias tepaliudys, kad aš pildau

     Karaliaus valią... Mielos mano draugės,

     Aš jus pašauksiu...

    

           Seserys išeina

    

     V

    

     SONKA, HINČA

    

     HINČA

    

     Šimtas plynių trauktų!

     Mane tu tyčia erzint sumanei

     Su tuo beždžionėm savo? Pasijuokti?!

    

     SONKA

    

     Gražiai tu sveikinsies, nėr žodžiui vietos!

     Tu užmiršai, kad kalba karalienė...

    

     HINČA

    

     Kam nori karaliauk, tiktai ne man!

    

     SONKA

    

     Eik čia, arčiau. Būk mielas svečias. Sėskis.

    

     HINČA

    

     ,,Eik čia arčiau, būk svečias!.." O tuo tarpu

     Mane už durų laiko tartum šunį, –

     O ji pati – su meilužiu burkuoja!

    

     SONKA

    

     Bet, mielas Hinča! Aš nebepažįstu Tavęs!

     Kaip erškėtys... Tu keršiji?

    

     HINČA

    

     Atkeršys tau kiti... ir be manęs! –

     Už tavo vylių, už suktybę, – melą!

     Meilužį kur padėjai? Kur Zaremba?

    

     SONKA

    

     Ach, šit ko jis staiga ežiu pavirto!

     Pavydi, mielas?.. Nėr čionai Zarembos.

    

     HINČA

    

     Sakysi man, kad jis čia neatėjo

     Prieš porą valandų? Nebuvo, ką?

    

     SONKA

    

     Manęs tu to neklausei. Nesakiau,

     Kad jis nebuvo.

    

     HINČA

    

     Tai prisipažįsti?

    

     SONKA

    

     Nesuprantu, ką slėpti aš turėčiau.

    

     HINČA

    

     Kad patalas dar neataušo – slėpti

     Nemano karalienė! Sveikinu!

    

     SONKA

    

     Pradėsiu pykt, girdi?Aš jį kviečiau

     Kaip riterį, o jis čia plūst atėjo.

    

     HINČA

    

     Zaremba kur?

    

     SONKA

    

     Matai, kad nėr. Išėjo.

    

     HINČA

    

     Kodėl gi nemačiau aš jo išeinant?

     Aš tau ne Jogaila. Kur paslėpei?

    

     SONKA

    

     Pavydas tavo kvailas, kaip ir tu.

     Tu – vyras man, ar ką? Tu neuždrausi

     Man būt su tuo, su kuo aš panorėsiu!

     Tu džiaukis, ką turi... Ką tu turėjai...

     Kvailystę senąją užmiršti laikas!

    

     HINČA

    

     Užmiršt! Kaip lengva moteriai užmiršt,

     Kuo amžinai prisiekė ji gyventi

     Kaip lengva jai atsižadėt jausmų,

     Kuriuos pati švenčiausiais pavadino!

     Ir tu jau užmiršai karaliaus lovoj

     Pavasario nakčių žieduos lengvumą, –

     Kaip degė lūpos ugnimi rasota,

     Kaip tu it lapas epušės virpėjai, –

     Kaip stirna leisgyvė glaudeis šalia?..

     Ar gal tai buvo sapnas koks miglotas,

     Kur aš, paklydęs girioj, sapnavau?

     Ar gal tai buvo...

    

     SONKA

    

     Ach, nereikia, mielas,

     Minėt, kas mum užmiršt tiktai beliko!

    

     HINČA

    

     Norėtum tu, kad aš staiga užmirščiau,

     Jog tu jaunystės meilę už karūną

     Kaip mugės prekę pardavei kitam?..

     Ir nori tu, kad laukčiau aš malonės,

     Kurią tu, persisotinus per naktį,

     Kaip atspindį tavų geismų tuštybės

     It šuniui kaulą kartais mesi man?

    

     SONKA

    

     Aš ištekėjus... motina vaikų...

     Tokia lemtis... Prieš ją lenkiu aš galvą,

     Ir pareigas sunkias dėl vyro ir...

    

     HINČA

    

     Cha cha cha cha. Prabilo nekaltybė!

     Jos pareigos! Jos vyras! Senas grybas!

     Lavonas, iš kapų nakčia išlindęs!

     Kuris pro samanas nebeprimato,

     Kur slepia jo pati meilužių pulką...

    

     SONKA

    

     Laukan iš čia! Jei tau galva brangi!

    

     HINČA

    

     Tai pareigas tu eidama kasmet

     Gimdai po vaiką! Nori rast kvailių,

     Kurie tikėtų, kad pelų tas maišas –

     Tas Jogaila – vaikų tavųjų tėvas?

    

     SONKA

    

     Tikrai šunies likimo vertas tu!

     Išeik! Kitaip – išmes tave sargyba

     Šunims į gerklę!

    

     HINČA

    

     Sužinos karalius,

     Iš kur papliupo jam vaikai senatvėj, –

     Kaip riteriai padėjo tau ir jam...

    

     SONKA

    

     Laukan! Kad tavo nešvari burna...

    

     HINČA

    

     Prisipažink man atvirai, bus tau geriau...

     Su kuo kasmet vaikus prigyveni?

     Sūnus Vladislovas – Zarembos vaikas?

    

     SONKA

    

     Kaip tu drįsti mane įžeist! Karalių!

     Prisiekiu, veltui nepraeis niekšybė –

     Tu atlyginsi man savo kailiu!

    

           Nori skambinti sargybai, bet Hinča ją jėga sulaiko; kova

    

     HINČA

    

     Prisipažink... Aš tau galiu pagelbėt...

     Karalius sužinos – Prisipažink!

     Apginsiu... Būk protinga!.. Aš prašau!

     Aš proto netekau... Tave taip myliu...

     Labiau negu seniau... Aš myliu... taip...

    

           Pastangos bučiuoti

    

     SONKA

    

     Elzbieta! Katažyna! Ach! Pagalbos!

    

     HINČA

    

     Tylėk tu, ragana!

    

           Seserys atbėga

    

     VI

    

     TIE PATYS; KATAŽYNA, ELZBIETA

    

     SONKA

    

     Galvažudys!

    

     HINČA

    

     Mane tu paminėsi! Sužinos

     Didysis kunigaikštis Lietuvos!

     Te Vytautas ištrėkš tave kaip musę!

     Gailėsies! Paleistuve tu!

    

           Bėga iš kambario

    

     SONKA

    

     Laikykit!

     Laikykit jį! Laikykit!

    

           Hinčos nebėr; Sonkai – isterija; seserys triūsia prie jos

     ANTRAS PAVEIKSLAS
Krokuvos vyskupo Zbignievo rūmai Slavkuvo dvare.
Liucija ruošia kambarį, lyg netikėtai garbingų svečių užklupta
Svientekas – šventadieniškai nusiteikęs

    

     I

    

     SVIENTEKAS, LIUCIJA

    

     SVIENTEKAS

    

     Kokia juokinga tu, kai vyskupas Sugrįžta...

    

     LIUCIJA

    

     Liaukis pliauškęs!

    

     SVIENTEKAS

    

     Neteisybė?

    

     LIUCIJA

    

     Jis – vyskupas visiems. Ir man, ir tau.

     Ir šeimininkas mum abiem. Visiems.

    

     SVIENTEKAS

    

     Tiktai per daug neraudonuok prie jo, –

     Kitaip iš tikro dar įtarti gali,

     Kad priesaiką tu jau...

    

     LIUCIJA

    

     Geriau sakyk,

     Kur važinėjas vyskupas slaptingai?

    

     SVIENTEKAS

    

     Moldavų, rodos, lankė hospodarą, –

     Prieš Vytautą talkininkus jis renka,

     Su Lietuva greit karas būsiąs, sako...

    

     LIUCIJA

    

     Ilgai užtruks svečiai?

    

     SVIENTEKAS

    

     Nesibijok,

     Šeimininku suspėsi prisidžiaugti...

    

     LIUCIJA

    

     Koks nevalyvas tu!

    

     SVIENTEKAS

    

     Tu dar labiau.

     Net kambarių nesutvarkei iš anksto.

    

     LIUCIJA

    

     Nepranešei, kad atvažiuos... Žinojai?

    

     SVIENTEKAS

    

     Suteikti malonumo tau norėjau.

    

     LIUCIJA

    

     Tai pavydelninkas! Ar gaila tau?

     Dabinasi

    

     SVIENTEKAS

    

     Nė kiek... Nevesk taip tiesiai į pagundą!

    

    

     LIUCIJA

    

     Nesilaižyk, ne tau...

    

     SVIENTEKAS

    

     Graži merga tu!

    

     LIUCIJA

     Seniau nepastebėjai?

    

     SVIENTEKAS

    

     Vyskupo

     Bijojau... Piktas jis ir pavydus!

    

     LIUCIJA

    

     O tu – žioplys kaip avinas pernykštis.

    

     SVIENTEKAS

    

     Tai, eikš... aš pabučiuosiu... nors šiemet...

    

     LIUCIJA

    

     Matai, užuodžia vabalas ragaišį!

    

           Flirto scena

           Įeina Zbignievas ir Tarnovskis

    

     II

    

     TIE PATYS; ZBIGNIEVAS, TARNOVSKIS

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Žiū, – linksma čia!.. Tai mano, vojevoda,

     Mažutė šeimininkė... giminė...

     Broliavaikė... Sesers duktė...

    

     TARNOVSKIS

    

     Malonu!

     Ir aš tokios norėčiau giminaitės...

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Širdele, Liucija, mes alkani

     Su vojevoda. Iš kelionės – maudžia.

    

     LIUCIJA

    

     Klausau. Aš tuoj.

    

           Išbėga

    

     III

    

     TIE PATYS, be LIUCIJOS

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Kai grįžtu, vojevoda,

     Namo – toks gailesys širdin įklimpsta...

     Dvarų tvarka lyg skųstis negalėčiau.

     Bet kažko trūksta, rodos, trūksta...

     Lyg meilės šeimininko, pasakyčiau.

    

     TARNOVSKIS

    

     Na, vyskupe, vargu! Juk ponas Svientek –

     Geriausias ūkininkas vaivadystėj.

     Ir ko jau ko, bet ūkio meilės jam

     Tikrai netrūksta. O, kad aš turėčiau

     Dvare, kaip ponas Svientek, padėjėją!

    

     SVIENTEKAS

    

     Širdingai dėkui, mano vojevoda,

     Kad teikeis gerą žodį man surasti!

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Didžiuojuos Svienteku ir aš.

     Ne peikt jį noriu, gal tik pasiguosti

     Jausmais, kurie staiga žmoguj pratrūksta,

     Kai atlankai namus, ilgai nebuvęs...

     Juk dvasininko toks klaikus likimas –

     Vis vien, vienas visuomet kaip pirštas...

    

     TARNOVSKIS

    

           lengva prijaučianti šypsena

     Namai... jaunutė giminaitė... dvaras...

     Tarp mūsų, vyskupe, skirtumas – menkas!

    

     ZBIGNIEVAS

    

           sąmoningo kalbos nukreipimo tonu

     Kaip tau atrodo, Svientek, nereikėtų

     Iškirst nuo Slavkuvo į vakarus

     Šilelis? Jis dabar aptriušęs toks.

     Nugriaut Gvizdavkų kaimas... ar nudegint?

     Ir vietoj jų pravesti kelias tiesus,

     Kuris į Krokuvą kaip šūvis eitų

     Stačiai? Ne Lietuvos aš kunigaikštis,

     Kad plyniose gyvenčiau kaip meška!

    

     SVIENTEKAS

    

     Teisybė, vyskupe. Bet aš sakyčiau,

     Kad vietoj kelio, atviro į dvarą,

     Iškast verčiau platus reikėtų griovis,

     Prileisti jį vandens, išmūryt sienos,

     Nukalti plieno vartai...

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Aš matau,

     Norėtum dvarą tu pilim paversti

     Ir viešpatauti kaip... Bendzino vaitas?

    

     SVIENTEKAS

    

     Kodėl gi ne?

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Ne per anksti tau būtų?

    

     SVIENTEKAS

    

     Teisybė, vyskupe. Kaip tik įspėjai:

     Bendzino vaitas vėlei griežia dantį...

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Sieščenec dantį griežia?.. Ko jis nori,

     Bendzino vaitas?

    

     SVIENTEKAS

    

     Žmonės kalba, rengias…

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Jis man tebėr skolingas už pernykštį

     Plėšimą ir už iškirstus medžius!

    

     TARNOVSKIS

    

     Ir aš turiu su juo nebaigtą bylą.

    

     SVIENTEKAS

    

     Ir, sako, švaistos jis nuo čia arti.

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Sakai tu, švaistos jis nuo čia arti?

     Ach, mielas Sventiek, aš užsisvajojau...

     Matai... Žiūrėk, kad būt žirgai tvarkoj...

     Balnai... ar kas...

    

     SVIENTEKAS

    

     Gerai, aš suprantu...

    

           Dviprasmiškai šypsodamos išeina

    

     IV

    

     TIE PATYS, be SVIENTEKO

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Kaip tau žinia patinka, vojevoda?

     Sieščenec dantį griežia... Numanai?

    

     TARNOVSKIS

    

     Na – ką! Karalius rengiasi į dangų

     Keliaut, bažnyčią saugo, krikštą skelbia..

     Gal perkrikštyt ką rengias ir Sieščenec...

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Plėšikas! Valkata! Galvažudys!

    

     TARNOVSKIS

    

     Tebėr Bendzino vaitas jis tačiau,

     Karaliui artimas žmogus ir mielas!

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Sieščenec plėšikauja atvirai,

     Kiti gi – dar bjauriau! Dobčino Galka,

     Puhalos Dobek, Vlodko Domabožo,

     Rytvėnų Dzierslav, Aksamita, Spytek. –

     Kokia daugybė šitų apgavikų

     Paplito kaip vilkų po mūsų kraštą!

     Vilioja žmones, smurtą kelia, plėšia!

     Ir niekas jų nebaudžia! Nesuvaldo!

     Jiems duoda net vietas karūnoj aukštas!

     Ir vis tai dedasi valstybėj Lenkų, –

     Narsaus Boleslovo garsioj tėvynėj –

     Ir vyskupystėj mano!

    

     TARNOVSKIS

    

     Atsirūgsta

     Husitai mūsų, mielas vyskupe!

     Viešai – atsižadam husitų. Smerkiam.

     O paslapčia – palaikom juos ir šelpiam!

     Jiems duodam ginklų, kad išpjautų mus..

     Netinka man tokia suktybė mūsų!

    

     ZBIGNIEVAS

    

     O man – tai tinka? Aš seniai šaukiu,

     Kad visa tai išeis kada aikštėn,

     Ir mes melagiai būsim prieš Europą,

     Prieš Šventą Tėvą! To dar negana!

     Jiems leidžiam spjaudyti į mūsų veidą!

     Jei šiandie leidžiam skelbti jiems viešai,

     Kad vienuolynams ir tėvams bažnyčios

     Nereikalingi jokie žemės turtai,

     Nes mat apaštalai beturčiai buvę

     Ir vaikščioję basi ir alkani, –

     Jei leidžiame husitams taip kalbėt

     Ir mulkint žmones, griaut Bažnyčią šventą, –

     Sakau, tai pamatysi, vojevoda,

     Sujauks tamsių mimų jie kvailą protą, –

     Ir ims pleškėt klaidatikių ugny

     Bažnyčios, vienuolynai, klebonijos...

     Užtrokšim dūmuose kaip čekų žemė!

    

     TARNOVSKIS

    

     Ir aš seniai šaukiu: tegu karalius

     Daugiau valstybės reikalų žiūrės,

     Negu bažnyčioj poteriaus su boboms...

     Aukščiausias Dievas ir šventa Bažnyčia

     Gal išsivers ir be maldų karaliaus,

     Bet kai valstybė plyšta skudurais –

     Bažnyčia neišgelbės jos, ir Dievas...

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Čia ne bažnyčia reikia kaltint, – ne!

     Žinai, iš kur tas smurtas visas eina?

     Kas veisia mums husitų piktą sėklą

     Ir brolį gimdo ranką kelt prieš brolį?

     Iš Lietuvos! Tiktai iš Lietuvos!

     Tai darbas Vytauto! Sieščencai, Vlodkos –

     Tai Vytauto bernai visi samdyti...

    

     TARNOVSKIS

    

     Tikra nelaimė šitas kunigaikštis.

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Karaliui dumia jis akis! Apstatė

     Savais tarnais karalių ir karūną

     Ir kanclerį papirko savo dovanom,

     Bajorų pusę auksu suviliojo...

     Ir štai mes turim: pusė Lenkijos

     Tarnauja Vytauto klastingiems norams!

     Pristatė jis visur slaptų žabangų,

     Tinklu kaip piktas voras apipynė, –

     Net darosi trošku tėvynėj savo!

    

     TARNOVSKIS

    

     Žioplystė! Leidome karaliui vesti...

     Pripiršo Vytautas... apsuko galvą...

     Dabar ir painioja per karalienę!

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Nebeilgai jis džiaugsis karaliene...

     Jei iki šiol ji Vytautui tarnavo,

     Tai nūn ji mūsų įnagiu pavirs!

    

     TARNOVSKIS

    

     Taip tikras tu esi?

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Manim tikėt

     Gali! Ji greit visai bus mano rankoj...

    

           Įsiveržia Zaremba; uždusęs, apdulkėjęs – matyti, labai skubėjęs; baisiai susijaudinęs

    

     V

    

     TIE PATYS; ZAREMBA

    

     ZAREMBA

    

     Garbė ganytojui aukščiausia... te...

     Ir vojevodai... aš pas vyskupą...

     Galvotrūkčiais lėkiau... pranešt... naujieną!

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Nusiramink. Kas atsitiko? Mirė

     Karalius? Miestas dega? Vysla tvinsta?

    

     ZAREMBA

    

     Blogiau... Karūnai smūgis negirdėtas...

    

     TARNOVSKIS

    

     Bent pasisveikint leisk... Koks maištas kilo?

    

     ZBIGNIEVAS

     lengva raminanti ironija

     Gal Vytautas... jau skelbias ... sultonu?

    

     ZAREMBA

    

     Sunku... iš karto visa... pasakyti...

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Kas atsitiko?

    

     TARNOVSKIS

    

     Nesijaudink!

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Na?

    

     ZAREMBA

    

     Šviesiausia karalienė... suimta!

    

     TARNOVSKIS

    

     Ar pasiutai?

    

     ZBIGNIEVAS

    

     O Viešpatie dangaus! Už ką? Kodėl?

    

     TARNOVSKIS

    

     Perkūnas giedrą dieną!

    

     ZAREMBA

    

     Baisi niekšybė!.. Gėda amžinųjų...

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Negali būt

    

     TARNOVSKIS

    

     Netrypk kaip boba maišėj!

    

     ZAREMBA

    

     Karaliui pranešė... Ne! Įkalbėjo...

     Kad karalienė – jo žmona... jis – vyras...

     Kad karalienė jį apgaudinėja

     Kaip vyrą... ir kad jo vaikai – ne jo...

    

     ZBIGNIEVAS

    

           dviprasmiška šypsena

     Ir ką? Karalius... Nusigando?

    

     ZAREMBA

    

     O!..

    

     TARNOVSKIS

    

     Ach, tas karalius mūsų! Tai man vyras,

     Kuris nežino –jo vaikai, ar ne!

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Ne visuomet tikrai gali žinoti...

    

     TARNOVSKIS

    

     Ką įtaria karalius dėl pačios?

    

     ZAREMBA

    

     Kaip čia pasaldus... visko gali būti...

    

     TARNOVSKIS

    

           lyg pykdamas

     Taip ir maniau! Gali neatsakyti...

    

     ZAREMBA

    

     Šviesiausiai karalienei įsakyta

     Tuojau pas tetą vykti į Smolenską...

     Jos kambarinės, seserys Ščekockos...

     Pagalbos, vyskupe!

    

     TARNOVSKIS

    

     Patinka man

     Karalius! Meldžias Dievui, bet ir velnio

     Užmiršt negali! Pavydus...

    

     ZAREMBA

    

     Blogiau!

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Ne viskas dar?

    

     ZAREMBA

    

     Suimti karalienę...

     Karalius pavedė... sakyti gėda...

    

     TARNOVSKIS

    

           piktesnė ironija

     Zarembai, riteriui taurios valdovės?

    

     ZAREMBA

    

     Ne! Hinčai! Tam, husitui... kurs... kuris...

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Kas tai per velniava?.. Ar piktas juokas?

    

     TARNOVSKIS

    

     Jei ne kvailumas siųsti į Smolenską,

     Tai padėtis tikrai būt įdomi...

    

     ZAREMBA

    

     Husitas Hinča tardė karalienę!

     Šviesiausią moterį visoj karūnoj,

     Globėją vienuolynų ir bažnyčių!..

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Jei galima... jei reikia kas įtart

     Dėl karalienės, – tai tik Hinča pats!

     Visi juk žino, kas seniau jis buvo,

     Kol karalienė dar tebemergavo...

     Jei reikia kas suimti, – tai tik Hinča,

     O čia jį patį siunčia jos suimti!

     Galvoj karaliui negerai, – ar kas?!

    

     ZAREMBA

    

     Karaliui patarė taip padaryti

     Valdovas Lietuvos... Jis pats įsakė!

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Tai šit iš kur kempinės dūmai rūksta!

     Garbė karaliaus – tai garbė valstybės, –

     Ir Vytautas sumanė ją išniekint!

     Pripiršo karalienę pats, dabar –

     Vėl tyčiojas! Tai iššaukimas mums!

     Gerai! Priimsim; jis – atkąs nagus!

     Ką pasakys karalius, kai patirs,

     Jam tardytoją Vytautas kokį

     Pripiršti teikės?!

    

     TARNOVSKIS

    

           rodo į langą, pro kurį tolumoj matyti gaisras

     Vyskupe, žiūrėk!

     Įbėga Svientekas

    

     VI

    

     TIE PATYS; SVIENTEKAS

    

     SVIENTEKAS

    

     Gvizdavkų kaimas dega!

    

     TARNOVSKIS

     Vyskupe,

     Žiūrėk, kaip dūmai verčias... Sveikas, brol!

    

     SVIENTEKAS

    

     Girdėti triukšmas ten... kažkas lyg kaukia.

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Teisybė, visas mano kaimas dega.

     Tikrai, kas padegė!

    

     TARNOVSKIS

    

     O! Dar stebuklas,

     Per kalvą raitininkai joja štai...

    

     ZAREMBA

    

     Jie žirgus pakreipė į mūsų pusę!

    

     TARNOVSKIS

    

     Ir šuoliais lekia... Tartum debesis...

    

     SVIENTEKAS

    

     Sieščenec! Vyskupe, Scieščenec! Jis!

    

     TARNOVSKIS

    

     Sieščenec, taip! Iš tolo jį pažįstu!

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Prakeiktas!

    

     ZAREMBA

    

     Svientek, vyrus šauk,

     Ginklus tuojau dalyk! Jis turi galą gauti!

     Aš galva atsakau!

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Nėr ko... Gana!

     Mums žirgus, Svientek... trims... greičiau, skubėk.

    

           Svientekas išbėga

    

     VII

    

     TIE PATYS, be SVIENTEKO

    

     ZAREMBA

    

     Mums gėda bėgti nuo plėšiko! Reikia...

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Ne vyskupui kariauti su plėšikais!

     Kol kelias atviras, skubėti reikia!

    

     SVIENTEKAS

    

           už scenos

     Žirgai tuoj bus...

    

     ZBIGNIEVAS

    

     Kaip norit. Aš – skubu.

     Į Krokuvą. Iš ten šėtoną šitą,

     Sieščencą, sudorot greičiau galėsiu...

     Ir visą sėklą, – Vytautą ir Hinčą...

     Kaip lenkas, aš prisiekiu... ir – sudieu!..

    

           Išeina

    

     VIII

    

     TIE PATYS, be ZBIGNIEVO

    

     ZAREMBA

    

     Aš, vojevoda, bėgsiu vartų gint

     Su vyrais. Jūs su Svienteku namie

     Tvarkykit įgulą...

    

     TARNOVSKIS

    

     O aš manau,

     Negalima apleist žmogaus nelaimėj,

     O ypač jeigu dvasininkas jis...

     Tave aš palieku, Zaremba, dvarui

     Nuo priešo gint... Aš vyskupą lydėsiu.

    

           Išeina

    

     IX

    

     ZAREMBA, vienas

    

     ZAREMBA

    

     Tai tau, kad nori! Svientek!

           Išbėga užu scenos

     Svientek!

     Išjos jis pats! Šauk vyrus! Ach, velniai!

           Įbėga kambarin, prie lango

     Pavyko, Svientek, vyskupui pabėgt?

     Ir vojevodai? Jų nematė? Ką?

     Sieščenec jau prie vartų? Ką sakai?

           Blaškos po kambarį

     O, tai gyvatė! Išraižyti kailį...

           Išbėga

    

           Užu scenos – triukšmas, ginklų žvangėjimas, keiksmai, – lyg vyksta tenai kova

    

     SIEŠČENCAS

    

           užu scenos

     Gali nebesispardyt, mano mielas,

     Vis tiek tu neištrūksi iš manęs!

     O taip! Dabar padėki ginklą, – būsim

     Draugai. Prašau į vidų. Vyskupas –

     Vaišingas.

    

     X

    

     ZAREMBA, SIEŠČENCAS, KARIAI

    

     SIEŠCENCAS

    

           su kariais įsivesdamas Zarembą

     Ha! Vyskupo nė dvasios nebeliko. –

     Bene į rojų persikraustė gyvas?

     Žmogus – malonus būdavo jis kartais,

     Prie vaišių, prie midaus... O prie mergičkų!.

     Teisybė, riteri?

           Zaremba demonstratyviai tyli

     Na, vyrai, matot, –

     Labai kuklus taurusis karžygys,

     Kaip megužėlė švento Jono naktį,

     Prie jūsų neišdrįsta žodžio tarti.

     Kol mes dviese su juo pasikalbėsim,

     Po dvarą eikite pasižvalgykit –

     Gal vyskupą surasit... Aš bijau,

     Kad jis nesupelėtų kur prie bačkos.

           Kariai nori eiti

     Palikit kokie du pas mus, nes šiaip –

     Su riteriu iš nuobodumo mirsim.

           Daugumas karių išeina

     Teisybė, riteri, gyvenime

     Visų svarbiausias daiktas – geras ūpas?

     Nesivaržyk, – nesirengiu aš karti

     Tavęs...

    

     ZAREMBA

    

     Šuva tu! Išdavikas!

    

     SIEŠČENCAS

    

     O!

     Sakyk tu man, koksai malonus balsas,

     Yra dėl ko iš proto boboms eiti.

     Jei būčiau moteris – įsimylėčiau!

     Beje. Labų dienų tau Hinča siunčia.

     Jis sakė, aš čionai tave surasiąs.

     Ir prašė į svečius tave pakviest

     Pas jį...

    

     ZAREMBA

    

     Kiek Hinča užmokėjo tau,

     Galvažudy?

    

     SIEŠČENCAS

    

     O, Hinča nešykštus,

     Smagu turėti reikalas su juo!

     Žinai, ir tau jis rengia malonumo...

     Galiu net pavydėt, kaip tau bus gera!

     Atsimeni dailias seses Ščekockas?

     Su jom pas Vytautą svečiuos keliausi.

     Žiūrėk, tiktai kelionėj būk taurus, –

     Su mergužėlėmis per daug... che... che..

    

     ZAREMBA

    

     Nutilk, šuva! Taip Vytautui tu loji!..

    

     SIESČENCAS

    

     Ar Vytautui, ar velniui – tau vis tiek.

     O darbą – sąžiningai atlieku...

    

     ZAREMBA

    

     Kaip Juda koks už trisdešimt skatikų

     Tu mūsų karalienę skandini!

     Pats lenkas būdamas, terši karūną

     Kaip išgama, kaip vergas Lietuvos!

    

     SIEŠČENCAS

    

     Nepyk, broliuk! Labai karaliaus gaila.

     Jį riteriai apsėdo kaip velniai...

     Tik vienas Vytautas užstoja jį...

    

           Kariai įveda Svienteką

    

     XI

    

     TIE PATYS; SVIENTEKAS, KARIAI

    

     KARYS

    

     Mes vietoj vyskupo rūsy suradom

     Už bačkos šitą...

    

     SIEŠČENCAS

    

     Ach, labai malonu

     Pasipažint.. Ko toks nuliūdęs, pone?

    

     SVIENTEKAS

    

     Bedievi tu! Sudeginai sodybas!

     Vaikai ir moterys našlaičiais klykia!

     Kad pragare velniai tave taip degint!

    

     SIEŠČENCAS

    

     Kaip tik ne taip! Man Dievas ypač rūpi!

     Nors ir bajoras aš, bet girt savęs

     Nemėgstu... Tik Šventam Rašte skaičiau:

     Lengviau dramblys pro adatos skylutę

     Išlįs su uodega, negu turtingas

     Paklius į dangų, vietą vyskupų...

     Iš meilės mūsų vyskupui skinu

     Į dangų kelią, turtą jo aprėždams,

     Kiek tik galiu...

    

           Kariai įveda Liuciją

    

     XII

    

     TIE PATYS; LIUCIJA

    

     KARYS

    

     Išnyko vyskupas,

     Tik valgomam prie stalo mergina...

    

     SIEŠČENCAS

    

     Ola! Neblogas skonis vyskupo,

     Neblogas... Miela pažiūrėt.

    

     KARYS

    

     Ir stalas

     Nukrautas vaišėmis, kaip tyčia, mums.

    

     LIUCIJA

    

     Vai, Dievulėliau! Tai susprogs dabar

     Skilandį vyskupo ir pyragus!

    

     SIEŠČENCAS

    

     Ir tai nebloga. Duokš, lėlyte, ranką...

     Visus prašau prie stalo! Pons Zaremba,

     Kol Hinča kailį tau dar skus kada, –

     Už vyskupą išmesim po burnelę!

    

     Balys Sruoga. Milžino paunksmė. Kaunas, Tulpė, 1932.