Pastabos, skaitytos 10 metų mirties sukaktuvių minėjime Čikagoje, 1957 m. gruodžio 15 d.

          

     I

          

     Kaip daugiabriaunis kristalas, kuris, daugeliu paviršių tviskėdamas, laužia ir siunčia šviesą įvairiom kryptim, — tokia yra Balio Sruogos kūryba. Daugiabriaunis ir jo gyvenimas — to pat plataus mosto ir temperamento nuspalvintas, tų pačių idėjų vedinas, ta pačia tragiška gaida nuskambėjęs.

      Iš susipynusio asmens ir kūrybos likimo, tik paviršium jo eigą peržvelgę, šiandien iškeikime kelis atžvilgius ir bruožus, kurie, atrodo, būdingi ir gal kitur mažiau besuminėti. Lyg paliestume žvilgsniu tik kelis to daugiabriaunio kristalo paviršius!

    

     * * *

    

     Jau dešimtį metų ilsisi nurimus toji deganti ir uždeganti, veržli ir nerami dvasia.

     Didėjančioje perspektyvoje vis labiau ryškėja Balio Sruogos vaidmuo Lietuvos gyvenime ir jo palikimas. Vienas kūrybingiausių atstovų tos idealistinės, šviesios jaunuomenės, kuri su entuziazmu griebėsi laisvos Lietuvos atstatymo ir iškėlimo, — Sruoga šiandien iš tolo atrodo, kaip tikras ir "Aušros" ir "Varpo" gadynės įpėdinis — kovotojas: ir romantikas, ir pozityvistas drauge. Tiktai laisvė, už kurią jis kovojo, buvo jau nebe politinė, o dvasinė, vidinė, kurią neša sąmoningumas ir sava kultūra. Lietuvis turėjo būti išlaisvintas iš tamsiųjų amžių pėdsakų savo buityje ir sąmonėje, jis turėjo išugdyti tikėjimą Lietuvos savitumu ir nemarumu, išdidų ir gražų tikėjimą žmoniškuoju savo tautos taurumu.

     Tame laiko nuotoly ryškiai matosi: tik išjunk iš Balio Sruogos veiklos bei kūrybos tą augštą tarnavimą savo tautai — ir išjungsi pačią esmę, neliks iš jos nei vardo, nei pėdsako. Atimk iš nepriklausomos Lietuvos tokius žmones — žmones lyg mieles — kaip Sruoga, ir koks nepalyginti skurdesnis, pilkesnis liks jos vaizdas!

     Sruogos patriotizmas buvo ne parodomasai, o esminis intymus. Tai lyg didelės šeimos bendrų siekimų jausmas — glaudžios šeimos, vieno kilimo, vieno likimo. Tad ir Sruogos visų dienų rūpestis, ir jo kūryba veržėsi ne į kokį politinį siekimą, ne į kokią abstrakčią doktriną ar ideologiją, bet į patį žmogų. Žmogų lietuvyje ir lietuvį žmoguje.

     Toji tautinė-humanistinė idėja nenutrūkdama perveria, neatjungiamai riša visą aktyvų Sruogos gyvenimą ir jo kūrybą.

     Tačiau jeigu Sruogos — kūrybingo asmens veikla šiandien jau iškyla visoje neabejotinoje, šakotoje įtakoje nepriklausomųjų metų Lietuvos kultūriniam formavimuisi, — tai jo kūrybos užsimotas žygis lieka dar didele dalimi tautoje nerealizuotas.

    

     * * *

    

     Ten, apie Vabalninką, gimsta stiprūs, stambūs, didelio jausmo vyrai. Gal jau pati Augštaičių žemė kas' kelintam iš jų įdiegia poeto širdį,— ir ten daug tokių niekam nežinomų kasdienos poetų pragyvena savo amželį, prie jos, prie žemės, prisirišę. Tokių, kaip Balio Sruogos motina, kuri kalbėdavusi posmuodama...

     Gimęs Baibokų kaime 1896 metų vasario 2 dieną, Pranciškaus sūnus Balys jau nuo piemenautinių dienų, nuo mokyklos suolo rašė eilėraščius. Jų nemaža išbarstyta ano meto spaudoje Barito Kaunio slapyvardžiu. Baigęs Panevėžio gimnaziją, ilgas ilgas, liesas liesas jaunuolis leidžiasi svetur mokslo j ieškoti — atlieka savo "kelionę Peterburkan". Pasipuošia miškininko munduru. Bet jau po metų — baigta su girininko karjera. Ima studijuoti literatūrą. Plaukai, kaip mergaitės, krinta ant pečių, po kaklu meniškai perrištas kaspinas, sielvartingas žvilgsnis — gyvas ano meto poeto paveikslas!

     O tuo metu Rusijoje žydi ir klesti nauja poezijos mokykla — simbolizmas. Nuo tradicinio rusiško buitiškumo atitrūkęs, su egzotiškų kraštų ir antikinės senovės aromatu, su išpuoselėta eiliavimo kultūra, su augšta žodine muzika: Blokas, Briusovas, Balmontas, Sologubas, Viačeslavas Ivanovas — ir mūsų Jurgis Baltrušaitis.

     Šio lietuvio poeto maskviniam salione jaunuolis Sruoga susipažįsta su didžiaisiais, klausosi eruditų diskusijų — ir rašo, rašo!

     Vienu ar kitu būdu šis pirmasai etapas paliks savo antspaudą visam amžiui: simbolistinis bus ir pats paskutinis Sruogos paskelbtas eilėraščių eiklius. Jau ir pačiu pavadinimu: "Giesmės viešnelei žydriajai". Tačiau tatai — dar už kalnų.

     Karas, revoliucija, ir iš griuvėsių prisikelia laisva Lietuva. Vargana, bet pilna vilties, ryžto, kūrybingumo epocha. Grįžęs tėvynėn, Balys Sruoga 1919-tais metais debiutuoja nedidele poema "Deivė iš ežero". Po metų — pirmas eilėraščių rinkinys "Saulė ir smiltys". Dar po poros — antras rinkinys "Dievų takais". Neatsitiktini tie pavadinimų dievai ir saulė. Jaunasis poetas tiki, kad, tarytumei saulės, siekianti gėrio ir grožio dieviška yra žmogaus kūryba. Iškilusio virš minios individo — kūrėjo augštoji misija, ji visada liks Baliui Sruogai, kaip atnašavimas. Jam ir teatras niekad nebus pramoga, bet žmogaus nuskaidrinimas estetinių emocijų keliu.

     Apie teatrą, apie naujų formų jieškojimą jame, Sruoga daug naujo patiria savo studijų metu Vokietijoje. Pamiltųjų Alpių fone, meniniu veiklumu virusiame Miunchene, Sruoga artimai susipažįsta su vokiškuoju ekspresionizmu. Nauja pokario Europos dvasia atsiliepia jo rašyme: poema "Miestas" praskamba dar negirdėtu, karčiu sarkazmu.

     Apgynęs disertaciją apie lietuviškųjų dainų poetiką, Sruoga daktaru grįžta į Lietuvą. Stoja dėstyti į universitetą teatro ir rusų literatūros. Susikuria šeimą. Vis aktyviau įsijungia į kultūrinę veiklą. Improvizaciniam "Vilkolakio" teatre jis vienas įkvėpėjų ir entuziastų. Rašo apie poeziją ir teatrą, karštai ir kandžiai polemizuoja ne vien su A. Jakštu ir kitais, bet ir su pačiu savim. Gerai pagaląsta plunksna kovoja vis už tą patį idealą — už kūrybišką lietuvių kultūrą. Įsteigia teatro seminarą. Parašo keletą studijų teatro temomis. O eilėraščiai lieka pamiršti. Be nediduko cikliaus "Alpėse", prie poezijos ilgai nebegrįžta. Jis vis daugiau linksta į teatrą.

     Tarp 1928-1934 metų Lietuvos dramos teatre vyksta didelis pakilimas, kurio įkvėpėjas — Andrius Oleka-Žilinskas. Sruoga — artimas Žilinsko bičiulis, patarėjas literatūros ir skonio klausimais, bet nesuklysim spėdami — mokinys magiškųjų scenos paslapčių pažinime.

     1930-tais vytautiniais metais Sruoga, jau rimtas 34 metų vyras, parašo savo pirmąjį veikalą teatrui ir drauge — savo draminės poezijos šedevrą. "Milžino paunksmėje" Sruoga laimingai suvesdino abu savo kūrybinius pradus — lyriką ir teatrą. Jau pirmu darbu poetas pasirodė esąs nepalyginamas mūsų dramaturgijoje scenos meistras. Kaip giliai šis literatas — ne teatro žmogus — buvo įėjęs scenos karalijon ir kaip labai apvaldė jos specifiką, iškalbingiausiai liudija Vytauto personažas.

     Vytautas yra veikalo ašis. Visų likimas tampriausiai su juo surištas, jis visų lūpose — mylimas, keikiamas, bijomas, pavydimas, su nuostaba stebimas. Bet jo nepaprasta, herojinė realybė sukuriama netiesioginėm teatro priemonėm. Jis "apvaidinamas", kaip sako aktoriai. Jį kuria visų santykis į jį, tiršta atmosfera, visur juntamas priklausomumas. Gi labiausiai savo meile Vytauto didybę liudija, — lyg koks mėnulis naktyje to lietuviško Karaliaus—Saulės šviesą nešiodamas, — senelis Jogaila, savo sosto kalinys, silpnas, nuviltas žmogus, tesvajojąs apie gimtąją Lietuvą.

     Pats Vytautas scenoje matomas tik apoteozėje — savo karste. Jis paskutinį kartą galingai praskamba — kunigaikščio Švitrigailos priesaikoje, minios raudoje.

     Tokiu netiesioginiu pavaizdavimu Sruoga sukuria nepaprastos jėgos Vytautą Didįjį — beveik mistinį, visur nematomai veikiantį, itin sugestyvų herojų.

     Po "Milžino paunksmės" seka kiti stambieji herojiniai veikalai: "Baisioji naktis", vaizduojanti 1905-tų metų revoliucijos prieštaravimus Lietuvoje; "Apyaušrio dalia", kurioje, dar ištiso šimtmečio atstume nuo "Aušros" laikų, iškeliama lietuvių valstiečių kova už laisvę; pagaliau "Kazimieras Sapiega", šalia "Milžino paunksmės" — didžiausio dvasinio pakilimo Sruogos kūrinys.

     Visi šie veikalai turi daug bendro: monumentalūs, romantiškai herojiniai, įvairiais L4etu-vos praeities periodais nušviečia skirtingus didvyrius — idealaus tautiškumo nešėjus. Visi jie — masiniai, su daugeliu spalvingų dalyvių ir su minia, kuri Sruogos veikaluose yra pats įkūnytas laikotarpio gyvenimas, gyvas mediumas, kuriame reiškiasi susikirsdami veikėjų siekimai. Visi jie taikyti dideliam teatrui, su neribota scenine technika, leidžiančia laisvai keistis daugybei masyvių scenovaizdžių, kostiumų bei butaforijos. Kai kurie veikalai reikalauja orkestro ar baleto Visi jie pakrauti veiksmo ir įvairumo, o lyriškus ar tragiškus momentus keičia groteskinio komizmo scenos. Lyginant galėtumėm pasakyti, kad šių veikalų konstrukcija yra artima Šekspyrui ir tolima Ibsenui. Jie parašyti baltais penkiapėdžiais jambais, jų dvasia pakili, poetiška, nerealistinė, kartais — ekstatiška. Tai didelis, šventiškas teatras.

     Dar kiti to pat periodo Sruogos kūriniai: "Radvila Perkūnas" — libretas operai, kuriai muziką parašė J. Karnavičius; vienveiksmis scenos veikalas "Algirdas Izborske". Jauniesiems: sceninė alegorija "Aitvaras teisėjas"; beletristinis istoriškas pasakojimas "Kas bus, kas nebus, o žemaitis nepražus"; lakiom eilėm papasakota legenda "Giesmė apie Gediminą".

     Visas iš jaunystės grįžęs entuziazmas simbolistinei poezijai dar kartą apvaldo Sruogą, kai karo ir alkanos vokiečių okupacijos metu, prieš pat savo lemtingą valandą — suėmimą, jis verčia italo Sem Benelli veikalą "Apsiautalą". Verčia — lyg savo veikalą rašytų: degdamas. Tiek jį sužavi artimas dūšiai pakilus veikalas ir jo herojus — laisvas, nesuprastas, žūstantis poetas.

     1943 metais pavasarį naciai Sruogą suima ir uždaro koncentracijos stovyklon Stutthofe. Didvyriškų pastangų ir šiame siaube išlikti žmogumi ir kūrėju vaisius — kelios eksperimentinės komedijos, keli teoriniai rašiniai ir lyrinė tragedija "Pavasario giesmė". Tai vienintelis Balio Sruogos veikalas, neturįs būtino ryšio su kuriuo apibrėžtu laikotarpiu, vienintelis nedidelio veikėjų skaičiaus, labiau sukauptas į vidinius veikėjų išgyvenimus, negu į ištisos epochos vaizdą.
1945-tų metų pavasarį Sruoga bolševikų grąžinamas Lietuvon, pakirstos sveikatos, atskirtas nuo savo šeimos, atsidūręs prieš klaikią okupuotos Lietuvos realybę. Pasiekia žinios, kad jis gydosi, verčia, rašo.

     Mums nežinomos tikrosios aplinkybės jo mirties 1947-tų metų spalio 16-tą dieną. Balys Sruoga ilsisi senuose Rasų kapuose Vilniuje — ten, kur Basanavičius, kur Čiurlionis.

    

     II

     Sruogos didžiųjų dramos veikalų likimą turime pasverti jo paties svarstyklėmis. Gilų tikėjimą teatro kuriamąja galia Sruoga taip išreiškia viename straipsnyje:

    

     Atspausdintas dramos veikalas dar nėra baigtas. Jo uždavinys — ne betarpiškai emocijas kelti, bet duoti medžiagos, duoti pagrindo spektakliui — teatrinio meno kūrybiniam žygiui organizuoti.

    

     Tai mastas, kurį Balys Sruoga nuosekliai taiko sau, veikaluose nė valandėlei neišleisdamas iš akių scenos. Jis kuria gyvenimą ir žmones, kaip kiekvienas dramaturgas, pirmiausia — žodžiais. Ir juos — skambius, itin kondensuotus, pilnus įtampos — jis meistriškai valdo. Tačiau labiau, nei daugumas dramaturgų, jis akcentuoja visų kitų teatrinių komponentų svarbą: jis kuria personažą aktoriui vaidinti, nepamiršdamas drabužio, kurį jis dėvės, aplinkumos vaizdo ir nuotaikos, kurioje jis veiks. Jis kuria masines scenas, kontrastines scenas, ryškias, spalvingas grupiruotes, — kurias turės išryškinti režisierius—statytojas mizanscenomis, ritmų kaita, visais teatrinės magijos efektais, kaip spalvos, šviesos, garsai, muzika, pačių daiktų kalba.

     Kodėl toks didelis pasikliovimas scenai? Juk tiek daug literatų laiko sceną tik iliustracija prie jų teksto — gal pageidaujama, bet toli gražu nebūtina. Juk ir mes galime pilnai pasidžiaugti be galo gyvais, veržliais, poetiškais Sruogos veikalais, vien juos skaitydami, jų veiksmą miglotai tesukurdami vaizduotėje. Tačiau tatai nepatenkina Sruogos — kodėl?

     Nes jis visa savo prigimtimi — asmens ir kūrybos — stovi gyvam gyvenime ir todėl ieško gyvo ryšio su tais, kuriems kalba. Nes jam rūpi šaukti tiesiogiai į žmones savo emocijos pakrautu žodžiu, jam svarbu turėti kontaktą, atliepimą tuoj pat, čia pat, kūrybos vyksmo metu. Nes jam nėra teatro be scenos ir be žiūrovų, teatro knygos puslapiuose.

     Sruoga tiki — priešingai, kaip daugelis — kad ne skelbiamosios idėjos sukelia žmonių sielose pageidaujamas emocijas, o atvirkščiai: sukeltosios emocijos pagimdo idėjas. O teatras savo betarpišku šnekėjimu iš gyvo žmogaus į žmogų yra vienas galingiausių emocijos mediumų. Žiūrovuose sukeltos estetinės emocijos įvykdo Sruogos kūrybos paskirtį: jos ugdo dvasinį jautrumą, jos sukrečia, jos pačion žmogaus gelmėn pasėja tą humanistinę ir tautinę mintį, kurią Sruoga ir siekia žmonėms įdiegti.

     Jei manytume, kad šis Sruogos tikėjimas teatro galia kuria nors prasme netikėtas, kone revoliucinis, — klystume: tai tas pats senasai Aristotelio minėtasai "katarsis": žmogaus, siaubo ir užuojautos sukrėsto, dvasinis atsigaivinimas, taurėj imas.

     Kokiu būdu iš emocijos kyla idėja, pailiustruokime paties Sruogos kūrinio pavyzdžiu: galinga, herojinė Kazimiero Sapiegos asmenybė tarytum nauja šviesa nušvinta, tarytum iš naujo gimsta ir praregi savo kovos ir gyvenimo prasmę, kada smūgis po smūgio ištinka jo siekimus ir kada, pagaliau, tragizmu viską viršija jo mylimo sūnaus nužudymas.   Kančia nušviečia tiesą. Sapiega, lyg žaibo nupliekstą, pamato savo gyvenimą, jo klaidas ir bergždumą, ir drauge aiškiai išvysta, kur yra tikrasis lietuvių tautos likimo pagrindas, kur jos gyvybe ir ateitis: pačiuose žmonėse, kurių ligšiol Sapiega išdidžiai nematė. Tas Sapiegos praregėjimas veikalo kulminacijoje, kilęs iš nepaprastos emocinės įtampos, sukrečiančiai skelbia pagrindinę Sruogos kūrybos idėją.

     Tik tuo būdu — per stiprų emocinį išgyvenimą — Sruoga mato savo idėjų užsimezgimą ir tuose, į kuriuos su meile ir tikėjimu jis visą gyvenimą kalbėjo.

     Todėl mes galime suprasti Sruogą, kai jis sako, kad kol veikalas visa savo jausmų pakrova nėra prabilęs nuo scenos tiesiog į žiūrovus, tol tas veikalas nėra tikrai gyvenęs.
Mums, skaitytojams, jo stiprūs, skambūs jambai, jo margas, kunkuliuojąs gyvenimas gali atrodyti nepaprastai gyvas ir knygoje — ne pačiam Sruogai!

     Ir tuo Sruogos požiūriu: koks yra jo didžiųjų veikalų likimas? Jie liko nerealizuoti — čia tik dalinai scenoje nušviesti, čia nesuprasti ar iškreipti, čia ir visai neliesti.

     Pažvelkim trumpai į kiekvieną: "Milžino paunksmę" Oleka-Žilinskas pastatė su vos studiją baigusiu Jaunojo Teatro kolektyvu. Grupė buvo ir kūrybinga, ir pasišventusi, bet tuo metu dar toli gražu nepribrendusi didžiuliams reikalavimams, kuriuos Sruogos šedevras stato. Tiesa, brandesnieji aktoriai pasiekė stiprių laimėjimų. Yra nuomonių, kad Juknevičiaus Jogaila — vienas giliausiai sukurtų vaidmenų, kokius laisvosios Lietuvos scena yra mačiusi. Tačiau Sruogos medžiaga reikalauja augščiausio gebėjimo iš visų gausių dalyvių. Jau vien eiliuotas žodis niekad nebuvo mūsų scenoje nugalėtas.

     Su visu savo dideliu talentu ir sceniniu išradingumu Žilinskas, atrodo, ir pats neturėjo ausies tai naujai gaidai, kuria Sruogos veikalas suskambėjo. Čia reikėjo pamiršti net ir geriausiąją, stanislavskinę tradiciją ir drauge su dramaturgu leistis į jieškojimą visai naujos išraiškos, dar niekeno anksčiau nesurastos. Negudriu posakiu, bet nerandant geresnio — reikėjo kurti daugelio svajotąjį, bet neapibrėžtą lietuviškąjį teatro stilių.

     Sruogos teikiama medžiaga yra visa savo dvasia, temperamentu, psichologiniais pamatavimais, poetika, kalbos ypatumais — savita ir lietuviška.

     Sruoga yra daug studijavęs ir rašęs apie lietuvių liaudies dainas, jų poetiką. Perkelkime vaizduotėje jų dvasią scenon — tą itin kondensuotą, nebuitišką, metaforišką liaudies poezijos dvasią — perkelkime pastatyman, žodin, judesin, nuotaikon. Teatras, kurį vaizduosimės, neišvengiamai labai skirsis nuo to buitinio, anot Sruogos — "vyžų ir apivarų" teatro, kurį tada turėjom, kuriame vaidinti mokėjom.

     Deja, šis "naujas teatras" ir liks šmėkščioti tik mūsų vaizduotėje. Sruoga buvo pilnai sąmoningas, kad teatro, kuriam jis rašo, Lietuvoje nėra. Tada jis susvajojo kurti tą kitokį teatrą ir net savo idėjas sugebėjo įpiršti švietimą tvarkiusiems žmonėms: busimuos universiteto rūmuos buvo numatyta pastatyti ir akademinį teatrą.

     Reikėjo tam teatrui ir naujų žmonių. Sruoga savo teatro seminaro prieglobstyje suorganizavo vaidybos studiją ir pakvietė jai vadovauti naują žmogų, kuriuo jis tikėjo. Algirdas Jakševičius savo nors ir negausiais darbais vaidybos ir režisūros srity neabejotinai parodė daug talento ir kitų davinių, reikalingų kurti tam didžiajam nežinomajam — lietuviškajam teatrui. J paties Sruogos veikalų lietuviškąją dvasią jis būtų galėjęs įsilieti be pastangos — organiškai, ir pats būdamas visų reikiamųjų komponentų įkūnijimas. Į žodžio poeziją jis turėjo atsakymą — scenos poeto vaizduotę.

     Jakševičius niekada nepastatė jokio Sruogos veikalo (konkrečiai, jis buvo svajojęs apie "Baisiąją naktį"). Vienas skaudžiausių jų Sruogos neįsikūnijusių siekimų tarpe buvo tas negimęs teatras. Jakševičius mirė jaunas. Studija nespėjo sustiprėti, pasiruošti meniniam darbui. Dėl karo ir okupacijos universiteto teatras, — patvirtintas sąmatoje, išbrėžtas būsimų rūmų plane, — niekad nebuvo pastatytas.

     Grįžtame prie veikalų. "Baisioji naktis", Kauno teatre pastatyta Fedoto Sipavičiaus, atrodo, ironiškai pateisino savo vardą: tai buvo ištisa nesėkmė, chaotiškas, nevykęs spektaklis, — gal tik su kai kuriom vaidybinėm prošvaistėm. Jo ir gyvenimas buvo neilgas. Tokie pastatymai nėra tik nepakankami — jie yra kenksmingi ir teatrui, ir dramaturgui, tik atstumdami tuos, į kurių sąmones autorius beldžiasi.

     Trečias didelis kūrinys, "Apyaušrio dalia", buvo baigtas rašyti jau pirmosios bolševikinės okupacijos metu. Apie jo statymą Vilniaus teatre tada buvo rimtai galvojama, tačiau Sruoga spektaklio nesulaukė. Jis buvo pastatytas tik po 15-kos metų — pernai rudenį. Mes negalim susikurti pilno spektaklio vaizdo iš pasiekiančių recenzijų, aptarimų arba nuotraukų sovietinėje spaudoje.   Kai ką tegalim nuspėti ar nujausti.

     Iš visų, likusių dirbti okupuoto j Lietuvoj, veikalą statęs režisierius Romualdas Juknevičius yra, be abejonės, ir talentingiausias, ir vispusiškai apvaldęs komplikuotą sceninę techniką. Jo kolektyvas — ir pajėgiausias, ir labiausiai favorizuojamas. Tiek meninės pajėgos, tiek materialinės galimybės Juknevičiaus rankose buvo geriausios. Esama laiškų, kad spektaklis buvęs gražus ir lietuviškas.

     Iš to, kad spektaklis nebuvo parinktas, kaip tų metų geriausias; iš to, kad "Tiesoje" spektaklio recenzija pasirodė tik po kelių mėnesių sunkios tylos; iš to, kad Juknevičiaus darbas partinės ideologijos prasme buvo pabartas, nors meniniu atžvilgiu ir pagirtas, — mes galime daryti kai kurias geras išvadas. Mes galime tikėtis, kad Juknevičius ir jo aktoriai Sruogos neišdavė, nevulgarizavo jo pigia tendencija, neprislėgė sovietiniu grubiu štampu, neskirstė veikėjų į groteskiškus išgamas — ponus ir kilnios dvasios, marksistinės sąmonės kupinus piemenis.
Ir vis dėlto, žinant sovietines sąlygas, niekad "neatitirpusią" Lietuvoje kietą kompartinę priežiūrą, jos apinasrius kiekvienam menui, — mes jokiu būdu negalime tikėtis, kad Sruogos veikalui Vilniuje būtų leista visu pilnumu praskambėti — laisvai, lietuviškai, humaniškai, ne-tendencingai — žodžiu, sruogiškai. Be falsifikatų neapsiėjo jau pats bolševikų atspaustas ai veikalo tekstas, kur, pavyzdžiui, žodžiai "dieviškoji malonė" buvo pakeisti nesąmone: "žmogiškoji malonė". Kaipgi būtų galėjęs Sruogos "nenudievinti", nesovietinti ir teatras?

     Pagaliau, trumpiausia kalba apie ketvirtą iš didžiųjų Sruogos veikalų: vienas monumentaliausių jo ir visoje lietuvių dramaturgijoje, sukurtas, kaip galinga, tragiška simfonija teatrui, "Kazimieras Sapiega", dar niekeno nebuvo nei užsimotas statyti.

     Balio Sruogos veikalai lieka neįkūnyti, lieka neišnaudota medžiaga dideliems spektakliams, lieka iššaukimas, didelis įpareigojimas lietuviškajam teatrui, tačiau — tik ateities teatrui, laisvam, kūrybingam ir pajėgiam.

    

     III

    

     Kas teikia Sruogai jėgų dvasiškai atsilaikyti šiurpioje nacių koncentracijos stovykloje? Tik neabejotinas tikėjimas, kad visa ta karo ir abiejų okupacijų klaikuma, teroras, kančios — eina pabaigon, kad netrukus gimtasis kraštas to slogučio nusipurtys. Toji viltis teikė Sruogai išdidaus taurumo. Iš kaceto jis rašo: "Aš esu įkaitas už lietuvių tautą, ir tos aukos suvokimas palengvina man gyvenimą".

     O vėliau, kai jį, pusgyvį radę, bolševikai su propagandos fanfarais atgabeno savo vėl už-grobton Lietuvon, — ar ne tas naujas fizinis ir dvasinis teroras, užgožęs tėvynę, taip greitai pakirto paskutines Sruogos jėgas? Juk jis tik tiek tos bolševikinės "laisvės" patvėrė, kiek ir nacių kaceto. O mirė nesulaukęs 52-jų metų. Vėliausiojo nepriklausomybės laikotarpio kūryba rodė patį subrendimą, meistrystę. Taip, kaip ir kūryba, liko neišbaigta pati Sruogos buitis.

     Tiesa, jis teberašo — ir kacete, ir grįžęs Lietuvon. Tačiau nebe laisvės sąlygomis — tarsi be oro. Ir iš tos pokacetinės jo literatūros verta iškelti kelis būdingus momentus. Nebegalėdamas atvirai išrėkti savo skausmo ir savo krašto skriaudos, Sruoga randa būdų prasmelkti tiesą aplinkiniu būdu, čia lyg "kritinių pastabų" pavidalu, čia vertimo pasirinkimu, čia veikėjo lūpomis.
Štai jis parašo atsiminimus iš Stutthofo pragaro ir pavadina knygą sarkastiškai "Dievų miškas". Bolševikai spausdina ir rusų kalbon išsiverčia, bet įvaduose skuba paaiškinti skaitytojams autoriaus "idėjinį nesusivokimą" tame, ką jis išgyvenęs ir užrašęs. Jie skuba jam po mirties paaiškinti, jog nacių žiaurumai blogi dėl to, kad jie nacių, kad jie vykdomi klaidingu — nemarksistiniu pagrindu. Sruoga, mat, nesupratęs visų klasių kovos plonybių savo nedalioj.
Sruoga parašo ir dramos veikalą iš to pat kacetinio patyrimo ir vėl pavadina su makabriš-ka šypsena: "Pajūrio kurortas". Jis pritaiko jį dienos reikalavimams — ką veiktų nepritaikęs! — ir rodo herojų vaidmenyse raudonus pogrindininkus, raudonus "išlaisvintojus".

     Bet tą valdinį veikalą palydi "kritinėmis pastabomis", kur pats tiesiai savo darbą sunaikina. Ir taip Sruogos vis nepalaužtoji dvasia vėl iškyla, paneigdama prievartinį melą.

     Jis kalba santūriai — tai yra, tiek aštriai, kiek aplinkybėse įmanoma, tačiau kiekvienam aišku, kuo jis nusiskundžia. Štai penktoji ir paskutinė dalis tų "kritinių pastabų", pavadinta Taškai ant "i", kur Sruoga stačiai skundžiasi savo paties taikstymusi ir net sugestijonuoja kažkam — gal teatrui, ar kam kitiem, už jį tvirčiau tarybinėj santvarkoj stovintiems, bent kiek reikalą "atitaisyti". Sruoga rašo (raštų 4-tas tomas, p. p. 404-405) ryšium su savo paties "tarybine" pjese:

    

     Visiškai suprantamas ir pateisinamas noras, kad tarybinėje literatūroje būtų, tariant, statomi ant "i" taškai... Tiktai vargas, kad šis sveikas veiksnyj praktikoje ne kartą virsta visiška taškomanija: taškų tiek prikleksinama, kad to vargšo "i" net visiškai nebematyti: išeina tokia "dešiovka", kad net trys sieksniai prieš veją, nuoboduliu dvelkia. Šią maniją sugundo noras: viską pasakyti, nieko neapleisti, nieko neužmiršti, — kad skaitytojui ar žiūrovui nieko pačiam nebereikėtų galvoti, kad jis gautų jau visa gatavą, suvirškintą,— kad jam beliktų praryti aptiekoje rūpestingai paruoštą "proškelį". Gi dar nesenai Volteras mokė: "nuobodumo sekretas — nepalik nieko nedasakęs". O rašytojui pasidaryti nuobodžiu — paskutinis reikalas: tai — jo moralinė mirtis.

    

     Ir šiame rašiny tų "taškų" ant "i" tiek yra prilašinta, kad kai kur "i" paliko vos - vos beįžliebiamas... Kažin ar nebūtų gera tie "taškai" kai kur paskutinėti, — kad "i" pasidarytų įdomesnis, atseit, gyvesnis, be pamokslininko pozos?

     Šiaip ar taip, "taškų" ant "i" gremėzdijimas — yra meniško skonio, meniško saiko jutimo, meniško takto reikalas. O šiuo reikalu ar nebūtų jau pats metas grąžinti pilietines teises senajai išminčiai, formuluotai: Caesar ne supra grammaticos?!" — (Ir valdovas nėra augščiau gramatikos taisyklių — t. y., jam nevalia varžyti kūrybos laisvės).

     Šiomis kritinėmis pastabomis tarsi nubraukiamas visas veikalas — efektingiausiu būdu: autoriaus lūpomis.

     Tačiau ir pačiame šiame pseudotarybiniame Sruogos rašiny "Pajūrio kurorte" rasime žodžių, kurie nesunkiai perteiktų l;etuviui savo tikrąją minti, jei juos kas scenoje pratartų. Pгsibjaurėjus žiaurumais, herojė sušunka:

               

     Vergų vergai! Vernai iš prigimimo -

     Vergai paliko ir tironais virtę!

     Išviję iš bažnyčios Dievo vardą,

     Žandarą vietoj jo pasisodino!

     Temoka melstis jie prieš savo stabą, -

     Tą budelių karalių budeliausią,—

     Kakta badyti žemę, pagaliais

     Kitus į savo stabmeldystę versti!

     Prasmekite! Aptverkit šimteriopai

     Vielų tvorom, statykite sargybom

     Skylėtus bokštus nors ir milijonais,

     Žudykit žmones, budelius samdykit, —

     Jūs dvasios nepalenksite laisvos!

    

     Po šių žodžių tenka priminti, kad herojė — ne kokia lietuvaitė, pasipiktinusi visų pirma Dievo išvijimu iš bažnyčios. Ne, ji yra neva raudonoji partizanė nacių kacete.

     Beje, negirdėt, kad šį sovietams visumoje lyg ir tinkamą veikalą kas nors Lietuvoje ketintų pastatyti.  Ar tik ne dėl panašių dviašmenių monologų, kaip pacituotasai? Turbūt, žino tie, nuo ko priklauso, kad geriau apie priverčiamojo darbo stovyklų siaubus daug nekalbėti. Taip, societiniai taškai ant "i' , autoriaus su širdies skausmu sustatinėti ir paties pasmerkti, lieka popieriuje, kaip ir ta dvasia, kuri, jais užvožta, veržiasi laisvėn.

     Pažvelkime dar į tai, ko Sruoga 1946-tais metais nerašė. Štai jo nebaigtoji "Barbora Radvilaitė" — joje nė kvapo "socialistinio realizmo", nei klasių kovos, nei "didžiosios rusų tautos draugystė", ar kokio kito prisitaikymo bei pataikavimo. Tolimų laikų siužetas išvaduoja Sruogą nuo sovietinės tendencijos varžtų ir būtinybes. Jis vėl rašo ją sruogiškai, lakiai ir veržliai — visai panašiai, kaip parašyti kiti jo stambieji dramos veikalai.

     Toliau. Prie naujausio Sruogos eilėraščių pluošto "Giesmės viešnelei žydriajai" pastaboje pasakyta, kad jie — 1946-tų metų. Ir čia Sruoga neparašė nė vieno sakinio, kurs atsiduotų komunistiniu kvapu. Dėmesin krinta ne laimės bei naujo gyvenimo privalomi motyvai, o visiškai asmeniški išgyvenimai: vienišumas, sielvartas, nuovargis, dažnai net beviltiškos, slogučio nuotaikos, ir jau itin nesocialistinio tipo pusiau mistinės, pusiau simbolistinės godos svajonės. Tiesa, nesruogiškai nuskamba kad ir tokios eilutės, bet—nesruogiškai kita prasme:

    

     Ir kaip siaubas panaktinis

     Iš išdegintos krūtinės

     Veržias skundas begalinis:

     Dieve, būk man gailestingas!

    

     Eikim ir dar toliau, žiūrėdami, ko Sruoga okupacijoje, prieš mirdamas neparašė. Tarp atspausdintųjų kelių vertimų — nė vieno iš tarybinių rašytojų. Itin įdomūs keli vertimai iš Nekrasovo. Įdomūs jie pačiu pasirinkimu.

     Nekrasovo eilėraštį "Nežinomam draugui" net šiurpu skaityti — kaip labai per ji šaukia pats poetas, per jį — nes jo lūpos užčiauptos. Vertimas, datuotas dešimt mėnesių prieš Sruogos mirtį, prasideda taip:

    

     Aš mirsiu greitai. Skurdų palikimą

     Paliksiu tau, o tėviške mana.

    

     Ir kiek toliau — kiekvienas žodis ima skambėti, lyg Sruogos išpažintis, atlikta Nekrasovo vertimo priedanga:

    

     Slėgimo metas dvasią nukankina,

     Palikęs pėdsakų joj amžinų.

     Kaip maža liūdnas tavo dainius žino,

     O, tėviške, laisvesnių valandų.

    

     Kiek pakeliui kliaudžių jam atsiranda,

     Kol jo niauri mūza pakels sparnus.

     Už kraujo lašą su tautiečiais bendrą,

     Ir mažas triūsas nuopelnu tebus.

    

     O prieš pabaigą būtina išcituoti du posmu, kurie galėtų eiti motto Sruogos kūrybai: ir kaip jos vidinės galios šaltinis, ir kaip jos tragiškas užgniaužimas, neišsakymas, neįsikūnijimas. Štai, tie Sruogos — Nekrasovo žodžiai:

    

     Dainuot man buvo skirtas pašaukimas

     Tave, tauta, kentėjimais garsi.

     Ir šviest nors vieną spindulį švietimo

     Kelin, kur Dievo vedama eini.

    

     Mana daina be pėdsakų nuskriejo,

     Jos neišgirdo vargstanti tauta,

     Viena tik meilė joj ištrykšt suspėjo,—

     Manoji meilė tau, šalie gimta!

    

     Šiais vertimo žodžiais, taip neabejotinai Sruogos perjaustais, taip iš savo sielos gelmės pratartais, galėtume šias pastabas ir užbaigti.

     Ir vis dėlto, nors Sruogos kūryba nėra realizuota taip, kaip jis užsimojo, — tikėkime, kad jo daina nenuskriejo be pėdsakų. Jo meilė gimtai šaliai tikrai suspėjo ištrykšti, ir ją pajuto jei ne visa vargstančioji tauta, tai bent jos dalis, ko ir mes visi, šiandien jį minintieji, esame liudininkai.
Ar galėtų būti, kad tokia augšta daina, tokia žadinanti, tokia besiveržianti įsikūnyti kūryba, kaip Balio Sruogos, — liktų neįvykdžiusi sasavo misijos lietuvių tautoje?    

          

     Aidai, 1958 m.

 

     

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Genys 2 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guillaume Apollinaire 2 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilona Gražytė-Maziliauskienė 1 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 40 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Mečkauskas-Meškela 1 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 13 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 50 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1