Balys Sruoga užima ribinę poziciją lietuvių ,,simbolizmo“ tradicijoje. Į šią problemą jau buvo ne kartą gilintasi. Apie B. Sruogos lyrikos ir simbolizmo ryšius įvairiais aspektais yra rašę A. Venclova (1), V Galinis (2), V Kubilius (3), S. Valiulis (4), A. Šargorodskis (5), Samulionis (6), R. Šilbajoris (7), E. Naujokaitienė (8). Šio straipsnio tikslas – išryškinti Sruogos poetinių tekstų sąsajas su simbolizmo kontekstu remiantis šiuolaikinėmis simbolio teorijomis, Europos ir rusų simbolistų estetika bei poetiniais tekstais, akcen­tuojant intuityvizmo filosofijos ir B. Sruogos estetikos bendrumus, jų originalią trak­tuotę poeto lyrikoje.

     SCHOPENHAUERIO IR F. NIETZSCHE’S ĮTAKA SIMBOLIZMO FORMUOTEI

     Symonsas modernizmo pirmtakais laiko prancūzų simbolistus Arthurą Rimbaudą, Stephane’ą Mallarme ir jų pirmtaką Charlesą Baudelaire’ą, kurio eilėraštis „Atitikme­nys“ (Correspondances) ypač svarbus šiame kontekste. Jie pristatomi kartu su kritiku ir vėlesniu poetu Paulu Valery studijoje „Simbolistų judėjimas literatūroje“ (The Symbolist Movement in Literature) (1899). Simbolizmo teorinis pagrindas susiformavo maždaug šeštajame – septintajame XIX amžiaus dešimtmetyje. Vyraujant pozityvizmui, natūralistiniam romanui, Parnaso mokyklos poezija iškėlė sau didaktinius tikslus ir siekė atspindėti išorinį pasaulį.

     Tačiau kita poetų grupė, „atstumtieji“, atgaivino idea­listinę pasaulėjautą. Remdamiesi A. Schopenhauerio, taip pat F. Nietzche’s filosofinė­mis nuostatomis, jie atnaujino romantinę nuostatą, esą egzistuoja nematomas ryšys tarp žemiškojo ir anapusinio pasaulio, ir poetas turįs jaustis atsakingas už tai, kad šie pasauliai susijungtų.

     Svarbiausiu ir visa lemiančiu principu savo filosofinėje sistemoje A. Schopenhaueris skelbė aklą ir nesąmoningą valią, paremtą pesimistiniu požiūriu į visatą. I. Kanto „daikto savyje“ sąvoką filosofas tansformavo į iracionalią „pasaulinę valią“, kurią traktavo kaip nesąmoningai veikiančią, visa apimančią kosminę jėgą, pirminį gyvenimo impulsą, aktyviai besireiškiantį gamtoje, visuomenėje ir konkretaus žmogaus gyvenime. Iškeldamas valią kaip vienintelę tikrą realybę, filosofas aiškino visus būties reiškinius kaip neprotingos, alogiškos valios veiklos rezultatą. Tam tikrame raidos etape nesąmoninga valia nepaaiškinamu būdu pagimdo sąmonę, o kartu ir „valią gyventi“. Gimus sąmonei, atsiranda „pasaulis kaip vaizdinys“. Filosofas įrodinėjo, kad žmogaus vidiniai išgyvenimai yra daug svarbesni nei juos sukeliantys realūs įvykiai. Meną jis laikė aukščiausiu žmogaus būties įsikūnijimu, galinga jėga, sugebančia išauklėti tai, kas žmogiška. Menininko susvetimėjimą (pasaulio atžvilgiu) jis laikė gyvybinguoju meno šaltiniu. Jo nuomone, tikrasis menas gali gimti tik iš kančios ir nusivylimo. Pritarda­mas romantikų požiūriui, A. Schopenhaueris mėgino aiškinti genijų kaip nukrypimą nuo normos, kaip savotišką paradoksą ar gamtos klaidą (9).

     Schopenhauerio filosofija turėjo įtakos F. Nietzsche’ei, kuris savo ruožtu padarė nemažą poveikį simbolistams. Filosofas teigė, kad būtent menu, o ne morale reiškiasi metafizinė žmogaus veikla. Nors žmogaus pasiekimai yra laikini ir todėl jo gyvenimas – kančia, tačiau F. Nietzsche iškėlė iš šopenhaueriško genijaus fenomeno išaugintą stiprų žmogų, antžmogį, kuris ne aukoja save, bet kovoja ir kuria. Jam priešinami minios žmonės, paklūstantys savo išgalvoto Dievo moralei. Menas antžmogiui virsta išganinga iliuzija, padedančia pabėgti nuo būties absurdiškumo. Meninė veikla filoso­fui – tobuliausia asmenybės unikalumo išraiška, o pats menas – tai skaidriausia ir galingiausia valios išraiška, svarbiausia gyvenimo paskata, atskleidžianti būties prasmę. F. Nietzsche juto, kad moderni visuomenė tolima nuo rūpinimosi jo valios pozityvio­mis jėgomis, ji silpna ir ligota, joje bujoja lengvabūdiškumas ir liguistumas, tai – dykuma, kuriai reikia prnašo. Todėl, anot F. Nietzsche’s, europos kultūra yra pasiekusi krizę, ji nihilistinė, aukščiausios vertybės joje praradusios vertę. Filosofas pasisakė už tikrosios elitinės kultūros atskyrimą nuo niveliuojančios masinės kultūros ir savo viltis siejo būtent su nauju antžmogių menu, galinčiu sudaryti prielaidas naujam dvasiniam sąjūdžiui, naujai mąstančiųjų kastai, esančiai „anapus gėrio ir blogio“. Antžmogių visuma yra ganėtinai stipri, kad pajėgtų išlaikyti savo laisvės ir polinkio į vitališkumą bei šiurkštumą padarinius. Paskutinis jų išbandymas tai – gebėjimas atlaikyti amžinąjį atgimimą. Antžmogio asmenybės bruožai ryškūs Zaratustroje, su kuriuo savo poezijoje tapatinosi F. Nietzsche ir kurį simbolistai sutiko kaip tobulą simbolistinio meno pavyzdį, sulydžiusį savyje „dionisiškumą su apoloniškumu, svaigulį su sapnu, ekstazinį juslių šėlsmą su skaidria proto įžvalga“ (10).

     Su simbolistų estetinėmis ir kūrybinėmis paieškomis siejami B. Sruogos reikalavi­mai „sutverti ką tokio naujo, nebuvusio, savo“. Tose paieškose poetas rado ir kai kurių jį jaudinusių problemų argumentuotę. Kaip teigia A. Samulionis, jam akivaizdžiai imponavo simbolistų požiūris į meną kaip giliosios daiktų esmės atskleidimą, kaip į praregėjimo akimirką, iškeliančią kūrėją virš minios. Pabrėžtinai individualistinė antžmogio kulto ir paniekos miniai F. Nietzsche’s filosofija traukė ir B. Sruogos dėmesį „savo priešprieša miesčioniškai moralei ir kultūrai, pastangomis laužyti savininkiškos visuomenės įpročius bei normas, jausmų pilnatvės, asmenybės natūralumo apologija“ (11). Skaitydamas F. Nietzsche’s knygą „Šitaip kalbėjo Zaratustra“, B. Sruoga ypač ja žavėjosi ir laiške J. Čiurlionytei rašė, esą jaučiąsis „visai kaip Zaratustra“ (12).

     B. SRUOGA IR INTUITYVIZMAS (H. BERGSONAS, B. CROCE)

     Intuityvizmas buvo ypač svarbus simbolistinėje estetikoje ir lyrikoje. B. Sruogos kūry­binio spontaniškumo akcentui filosofinio užmojo, patvirtinančio meną kaip pasaulio suvokimą, o ne kaip mąstymo būdą, suteikė būtent intuityvistinė H. Bergsono meno filosofija bei B. Croce’s lyrinės intuicijos akcentavimas.

     Daugumoje savo kritinių straipsnių B. Sruoga aiškinasi kūrybinio proceso specifiką, bendriausiai ryškėjančią per priešingas kategorijas: širdis ar sąmonė, tautos dvasia ar šaltas proto produktas, intuicija, įkvėpimas ar darymas („Ką mes pasirinksime: širdį ar sąmonę?“ (VIU: 108)). Ši pozicija artima H. Bergsono kūrybinės evoliucijos ma­nifestui, teigiančiam intuityvaus prado prioritetą prieš intelektinį, skelbiantį „gyvenimo“ pirmumą ir absoliučią individo laisvę. Jau W Schellingas pažintines meno gali­mybes siejo ne su protu, o su ypatinga pažinimo forma, estetine intuicija: „[...] Meninis pažinimas, remdamasis estetine intuicija, užčiuopia tiesą iškart. Jis [...] pasiekia sąmo­ningo ir nesąmoningo pradų vienovę“ (13). B. Sruogai itin artima H. Bergsono rutuliota šelingiškoji iracionalios alogiškos intuicijos teorija, praturtinta platoniškojo idealizmo atskambiais. Intuicijos sąvokai H. Bergsonas suteikė meninį turinį ir priskyrė jai racionalumui priešingas savybes. Pažindama tikrovės dėsningumus, meninė intuicija pateikia mums vientisai suvoktą vaizdinį pasaulį. Ji siekia individualiai suvoktame pasaulyje atskleisti visuotinius reiškinių dėsnius ir kartu alogiškomis meno priemonė­mis įteigti juos suvokėjui (14). B. Sruogai kūryba – nesąmoningas aktas, kuriame „kūrėjo bendroji sąmonė nedalyvauja“, kur ypač vertinamas emocijų gaivališkumas ir intensy­vumas, įkvėpimas – „dangiška paukštė, aplankanti dainių kartkartėmis [...] tam tikras dvasios stovis, kuriamosios energijos judėjimas“ (VIU: 78).

     B. Sruogai artima bergsoniškoji „gyvenimo potraukio“ (elan vital) koncepcija, pagal kurią „meninės kūrybos šaltinis yra žmogui būdingas sugebėjimas kurti mitus, sugebėjimas, kurį gamta suteikusi žmogaus prigimčiai kaip atsvarą jo intelekto vienpusišku­mui. Menas savo esme esąs nesuinteresuotas intuityvus tikrovės stebėjimas, savita pažinimo rūšis, autentiškai įžvelgianti tikrovę. Tikrovės reiškinių esmė – ne bendrybė, bet nepakartojama jų individualybė, nesiliaujantis tekamumas, gryna trukmė“ (15). Šį principą pasigavo impresionistai, realistinę trukmės intenciją pritaikę subjektyviam realybės laiko ir erdvės suvokimui.

     Giluminė būties esmė, trukmės pasaulis, anot H. Bergsono, aprėpiantis ne tik objektyviuosius reiškinius, bet ir subtilias psichines realybes, nepaklūsta išanksti­nėms nuostatoms. B. Sruoga taip pat itin akcentuoja išankstinių nuostatų nebuvimą kūrybos procese, antraip tai būtų sąmoninga tvėryba, o ne „Amžina Gyvata. Amži­na Ugnis. Amžina Tvėryba“ (VIU: 54). B. Sruogos estetikoje ryškėja savotiškas kūrybinio akto, dvasios dinamizmo kultas, įkūnijantis prometėjiškąjį kūrybos gene­zės momentą: „[...] literatūra – tos amžinosios Gyvatos reiškimas. Joje mirties ir būties vibracijos susilieja į vieną harmoniją, į vieną sielos šventės ugnį. Tame tvėry– bos slėpinys“ (VIU: 54). Akcentuojamas nyčiškasis meno „amžinas atsinaujinimas“ ir tobulėjimas: „Dailė – tai tveriantysis gyvenimas, o kartu ir sielos atvėrimas. Siela gi amžina ir ugnis amžina. Todėl ir įkvėpimas amžinas, ir tvėryba neišsemiama“ (VIU: 56).

     Individualistinis meno principas, kaip teigia H. Bergsonas, nustelbia bet kokias epochos ir visuomenės įtakas, nes kūriniu išsakoma tik tai, kas užkoduota menininko sieloje. B. Sruoga taip pat itin akcentuoja individualų vidinį kūrybos proceso pajauti­mą: „Kūrybos procese poeto jausmai susikaupia, nelyginant ryškaus žibinto spinduliai įdubusiame veidrody persilaužia ir nauja galia grįžta atgal“ (VIU: 110). Kūrybinį individualizmą postulavo dar F. Schilleris ir A. W. Schlegelis. Romantizmo laikais atsirado ir kitas svarbus moderniosios estetikos bruožas – nuomonė apie principinį meno netarnavimą konkrečiam tikslui. Grožis, kaip teigė A. W. Schlegelis, yra priešybė naudai, jo esmė yra ta, kad jam nebūtina būti naudingam. O Wilde’as šį principą išplėtojo iki estetizmo teorijos.

     Menininkui būdingą specifinį pasaulio suvokimą B. Sruoga, kaip ir H. Bergsonas, sieja su unikalia menininko asmenybe, jos atitrūkimu nuo įprastų gyvenimo ryšių. Meninėje kūryboje jis pirmiausia įžiūri iracionalios kūrėjo dvasios pasireiškimą: „[...] dailės raštuose turim ieškoti vien tik sielą atveriant ir vien tik sielos atvėrimo galin­gumu galim veikalą vertinti“ (VIU: 61). „Kūrimo eiga – nesąmoninga, joje kūrėjo budrioji sąmonė nedalyvauja“ (VIU: 78). „Norint tverti, reikia gyventi pilnu gyvenimu [...] reikia, kad dvasioje būtų tikra anarchija, amžinas chaosas“ (VIU: 58). Taigi B. Sruogos „intuicijos liuosybei“ reikia erdvės, chaoso, kad atsirastų „galės tvėrybai“. Kiekvienas kūrėjas, įsiklausydamas į save ir nesąmoningai kurdamas tai, ką mato simboliniais vaizdais, ką „jo siela apreiškia“ „iš chaoso“ „gyvenimo lūkesčiuose“, yra ir lietuviškos dvasios reiškėjas. Spontaniškas proveržis – B. Sruogos kūrybos principas. Spontaniška kūryba – tai stichija, naikinanti kliūtis. „Kūrybos ir stichijos prieštara visiems XX a. pradžios jauniesiems literatams buvos esminė“ (16). Kūrybos aktas poetui yra perėjimas iš to, kas neišreikšta, į tai, kas išreikšta, iš chaoso į kosmosą. Galima daryti prielaidą, kad B. Sruogai kūryba – ne pasaulietinė, o šventa, sakralinė veikla, turinti mitinės reikšmės.

     B. Sruogos estetinėse nuostatose žymūs ir B. Croce’s lyrinės intuicijos koncepcijos pėdsakai. „1908 m. išėjusiame veikale „Grynoji intuicija ir lyrinis meno pobūdis“ B. Croce [.] teoriškai pagrindė juslinę meninės intuicijos specifiką visų kitų intuicijos rūšių atžvilgiu“ (17). Jam menas – ypatinga dvasios būsena, jungianti intuiciją, jausmus ir išraišką. „Meno autentiškumas siejamas su jausmine lyrinės intuicijos sklaida“, jos universaliu, kosminiu pbūdžiu (18). Jausmai, įkvėpimas, B. Croce’s įsitikinimu, suteikia meno kūriniui ypatingo lengvumo, lemia meninių vaizdinių ir formalių struktūrų harmoniją. Šiame juslinės ekspresijos akte ypatingas vaidmuo tenka ritminėms muzikinėms struktūroms, kurios suteikia kūriniui lyriškumo ir beveik muzikinio formų tekamumo. Muzika A. Schopenhauerio filosofijoje yra tobulas metafizinės pasaulio esmės pažinimo instrumentas. H. Bergsonas muzikos ypatybėmis nusako trukmės intuiciją, muzika jam yra adekvati begalinio judėjimo ir tėkmės apčiuopiama forma. „Lyriškumas išreiškia giliausią muzikinę kiekvienos meno rūšies prigimtį. Jis atspindi visuotinę menininko dvasios būseną. Gryna, arba lyrinė intuicija išlaisvina menininko ir suvokėjo sąmonę nuo išankstinių loginių ir moralinių nuostatų“ (19), – teigia B. Croce. B. Sruoga ypač pabrėžė lyrizmą kaip lietuvių liaudies dainų bruožą, būdingą ir lietuvių individualiai kūrybai: „prigimtinis lyriškumas – dar vienas bruožas lietuvių kūrėjo portretui“. Lietuvius vadindamas lyrikų tauta, B. Sruoga pirmiausia kreipė akis į poetinį nacionalinės savimonės punktyrą.

     B. Sruogai kūrybos tikslas – vidinis žmogaus pasaulis, todėl menininkas jam, kaip ir B. Croce’ei, – neistorinis subjektas, kuriantis visiškai nepriklausomai nuo bet kokių jo laisvę kaustančių meninių tradicijų, negalintis apsiriboti paviršutiniškų gyvenimo formų kūrimu ir siekti kokių nors utilitarinių, materialių tikslų. B. Sruogos iracionalistinės kritinės nuostatos apie meno nesuinteresuotumą, sietos su H. Bergsono este­tiniais kriterijais, artimos ir B. Croce’s teiginiui, kad „menas negali būti paaiškintas kaip utilitarinės veiklos aktas, nes jis visuomet siekia malonumo, vengia kančios ir kitų negatyvių emocijų. [...] skirtas įprasminti aukštesnėms dvasinėms vertybėms" (20), tad jam svetima nauda. Šioje B. Sruogos pozicijoje esama ir O. Wilde’o individualistinių teiginių, kad menininkas yra gražių daiktų kūrėjas ir kiekvienas menas yra visiškai nenaudingas, atšvaitų.

     Meninės kūrybos šaltinis B. Sruogai – H. Bergsono elan vital bei B. Croce’s deklaruota tiesioginė vidinių sąmonės būsenų, dažniausiai įspūdžių, išraiška, kurią ypač išplėtojo impresionistai. Poeto eilėse dažnai išnyksta objektyvi ir pastovi būties forma – chronologinis laikas. Telieka vienkartinės bergsoniškojo duree akimirkos, skirtingai besitęsiančios kiekvieno žmogaus sąmonėje. B. Sruogos lyrikoje, kaip pa­stebi V. Kubilius, „visa žmogaus būtis – akimirka, ji yra visagalė, nesuvaldoma ir niekam nepajungta“ (21). „Mano pily nėra laiko“, – skelbia poetas, manifestuodamas akimirkos apoteozę: „Špižiui dužti ir žvangėti, / Žiedui nukirstam žydėti, / Nors ir mirksnį, neužginsi!“ (RI: 14). Impresionistiškas eilėraštis „Dūžtančio lašo krisleliai mažučiai“ patvirtina B. Sruogos poetiškojo individo estetinę laikyseną ir iliustruoja jo savitą laiko sampratą. Lyrinis subjektas nesigilina į tikrovės esmę, akcentuoja subjektyvų, jausminį pasaulio suvokimą. Jam tikra tik tai, ką mato ir jaučia konkrečią akimirką. Vaizdus, detales eilėraštyje sieja ne mintis, o nuotaika: „Dūžtančio lašo krisleliai mažučiai / Netyčia užtykšta – / Tviska sidabras – žydri kibirkštėlė – / Ir vėlei išblykšta. // Aušta aušrelė širdy besimeldžiant, / Kaip gaudėsiai tyra. / Grei­tai vėl gęsta ji, gęsta ir akys. / Ašaros byra.“ (RI: 53). Lašo kritimo sukeltą įspūdį poetas suskaido į smulkius niuansus, persmelkia juos tiesiogine intonacija, personi­fikuoja. Asociacijų srautas sulieja maldos atgaivintos širdies tyrumą su saulėtekiu, aušra, kuri varijuojama perkeltine prasme, sudvasinama, todėl įspūdžiui suteikia emocinės šilumos. Širdies aušra nakty, skausmo, liūdesio ir abejonių lopšy, yra neilgalaikė, kaip sidabriškas lašo krislelis „greitai vėl gęsta“, todėl „ašaros byra“. Subjektyvus neesminių tikrovės momentų vaizdavimas iš tikrųjų atveria vienos aki­mirkos esmę, suteikia jai duree statusą ir bando egzistenciškai apibendrinti. Čia B. Sruoga artimas fin de siecle impresionistams, kurie niuanso ir įspūdžio pagalba vaizduodami paviršutiniško, trumpalaikio ir be sąsajų išorinio pasaulio patyrimą bando išreikšti savojo Aš skilimą, kritinę ribą pasiekusią pasaulėjautą, pasireiškiančią nervingu jautrumu realybei. B. Sruogos lyrikoje įspūdžio išraiška tampa tiesiogine jausmo išraiška, atskleidžiančia žmogaus vienišumo ir nevilties problemą ir taip pritampančia prie bodleriškojo modernaus atsako į didmiesčio gyvenimo greitį ir chaosą.

     Subjektyvi laiko ir erdvės pajauta B. Sruogos poezijoje rodo slinktį chtoniškosios būties link. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios žmogus vėl pasijunta gyvenąs praei­nančioje empirinėje tikrovėje, kurią valdo laiko ir erdvės kategorijos: laikas neleidžia pamiršti, kad nieko nėra amžina, o erdvė – kad neįmanoma tapti vienu kūnu. Estetine pastanga galima laimėti akimirką, bet tik pamiršus trukmę: „Mano pily vien tik amžiai, / akimirksnio vienuma. / Plieno durys, plytos šaltos / Ir mirtinga klaikuma.“ (RI: 27). Su B. Sruoga lietuvių poezijoje atsiveria subjektyvaus (vidinio) laiko samprata.

     B. SRUOGA EUROPINIO SIMBOLIZMO AKIRAČIUOSE

     Anot P. Childso, simbolistai, kurie tikėjo netiesiogine raiška, svajonėmis ir įkvėpimu, turėjo daug bendra su estetais ir į meną žvelgė kaip į pabėgimą nuo žmogiškos realybės. Simbolizmas dažnai traktuojamas kaip reakcija į Ch. Darwino ir K. Marxo sistemas, realizmo išsekimą, kuris E. Zola darbuose Prancūzijoje, G. Gissingo An­glijoje ir G. Moore’o Airijoje panašėjo į natūralizmą. Idealistinė ir estetinė simbolistų filosofija teigė eilėraščio autonomiją ir dvasinio pasaulio svarbą. Buvo akcentuojama, kad poetas turi mėgautis juslingumu ir kalba. Žodis savo esme tėra ženklas, žymintis kažką, esantį anapus jo. Žemiškos realybės ir ženklo jungtis pakylėjama iki metafi­zinės tikrovės ir simbolio jungties. Taip kalbėjimas tampa apeiga, žodis – šventenybe, vienintele, nors ir netobula priemone prisiliesti prie anapusinės būties. Žodis priar­tėja prie religijos ir mito, todėl žodžiai ir išsireiškimai turi būti parenkami preciziš­kai, atsižvelgiant į jų intensyvumą, transcenduojami į idealą, o lingvistinis minties gilumas turi būti pasiekiamas leksiniais eksperimentais. Kaip teigė P. Valery, proza eina tiesia linija ir lygiais žingsniais, tačiau poezija turi šokti gracingai, su šuoliais, posūkiais ir piruetais (22).

     B. Sruogos lyrika ir estetika yra susijusi su europinio simbolizmo visuma. Kritiniuose jo straipsniuose greta epochinės reikšmės literatūrinių autorių dažni ir simbolistai bei estetai Ch. Baudelaire’as, P. Verlaine’as, A. Strindbergas, H. Ibsenas, O. Wilde’as. Kaip teigia E. Naujokaitienė, su simbolizmu B. Sruogą sieja ne vien jo poezijos stilistika, kurios ypatybė – simbolizmo sulydymas su lietuvių liaudies dainų stilizacija, bet ir dėmesys kai kuriems europinio simbolizmo reprezentan­tams. B. Sruogos versti poetai turėjo ryšį su „jaunosios Flandrijos“ judėjimu ir su simbolizmo poezija. E. Verhaerene’as galėjo patraukti B. Sruogą kaip žmogiškos būties tragizmo poetas. Vertė ir M. Maeterlincką, žydrumos, kaip svajonės simbo­lio, įprasmintoją. Domino jį S. George, O. Milašius. Simbolizmo literatūrinės mokyklos bruožai – miglotumas, metafizika ir pesimizmas – pasireiškė ir paties B. Sruogos lyrikoje, kuri vedama bergsoniškojo elan vital polėkio ir kurios įvaiz­džiai egzistuoja ne materialioje, bet dvasios plotmėje. Savo kritikoje ir teoriniuose rašiniuose B. Sruoga svarstė apie simbolikos pradmenis, telkė dėmesį ties bendrąja poetinių formų teorija, kuri liudija metaliteratūrinio lygmens buvimą jo paties eilėraščių poetikoje (23). Bene pirmasis lietuvių kritikoje užsiminė apie ženklinę meno prigimtį, įvedė semiozės sampratą.

     Nuolatiniai simbolistiniai B. Sruogos lyrikos motyvai – viršūnė ir praraja, lyrinio subjekto, kurį lydi magiška kūrėjo ugnis, leidimasis į didžiausias gelmes ir kilimas į aukštybes, buvimas ribinėse situacijoje, – tai nyčiškas vitališkos asmenybės išraiškos formos ieškojimas, siekis įprasminti savo būtį ir kartu diagnozuoti menininko sielos būklę, išaukštinti „naktinius“ jo pasaulio bruožus. B. Sruoga rašo: „Laukinis liūdnu­mas ir laimė, kalėjimas amžiuos ir pašėlusi valia, gyvenimo bedugnė, piktas kerštas ir pasiryžimo šventumo nekaltybė, požemio klaikumos rauda ir begalinis beprotingas džiaugsmas, – visa gyvenimo disonansų aidija, turbūt, ne mano vieno išpažinties verta“ (24). Apoloniškumo ir dionisiškumo prieštara ir simbiozė – raktas į B. Sruogos lyriką.

     „Saulėje ir smiltyse“ lyrinis subjetas, siekdamas harmonijos su visata, dažnai jaučiasi „šešėliu“, „drebančia varpa“: „Dalgiai žvanga, žvanga varis. / Ir pjovėjų žvanga dainos. / Varpa, varpa, ko drebi“ (RI: 80). Eilėraštyje „Iš aukštybių balsas kyla“ lyrinis subjektas bando atsakyti į amžinus klausimus: ar ši žemė sava, ar svetima („Aš kaip varpa drebulinga.“ „žemę lauktą pabučiuosiu.“ – „Aš ne savas, aš – klajūnas, / Ištrėmimas su manim.“), ar jo tikėjimas tikras, ar ne („Iš aukštybių siunčia garsą: / – Ką sutvėrei? Kam meldeis?..“ „Nokti stiebus tepalikęs, / Veltui aukurą kuriu.“), koks žmogaus likimas („Joj ilgėjimos pražūna, / Joj švitrėjimas užgims.“) (RI: 26). Dualistinis lyrinis subjektas, besiplėšantis tarp pašaukimo ir prigimties, iškyla eilėraštyje „Tik išgirstu raudą vėjo“. Dviprasmę individo sielos būseną čia išreiškia vėjo (vėtros) įvaizdis ir žemės – dangaus opozicija. Lyrinis subjektas trokšta kilti į dangų, siekti „dvasios liuosybės“, suklykti „klyksmu arų alkanų“, tačiau „liūdna žemę pamylėjus“ „Ir gyvenims toks ilgus“ (RI: 22). Galėji­mas savyj aprėpti erdves „Saulėje ir smiltyse“ B. Sruogos subjektui grąžina galimybę „Dievų takuose“ priimti ir žemę, nes ir ji poeto sieloj gali sutilpti. Skrajūnas ir maištininkas lyrinis herojus tada vėl kaip kūdikis, kaip grįžęs klajūnas glaudžiasi prie žemės: „Numylėta, numylėta, tu, žemele, / Nesakyk, – paklydęs sūnus, / Nesakyk! – Aš grįžtu, būnu / Kaip tas vaikas paklusnus / Ir su dūšia, ir su kūnu, / Užsidengusi skruostus — / Numylėta, numylėta, tu, žemele!“ (RI: 131).

     Nyčiškoji Apolono ir Dioniso prieštara bei simbiozė originaliai atsiskleidžia B. Sruogos eilėraščių cikle „Alpėse“. Tai pasaulis, kupinas įsisiūbavusių jausmų „dainuojančios visatos“, prisodrintas erotiškai mistiško moteriškumo, perteikiamo pasitelkus moters ir dangaus paralelę. Nyčiškais viršukalnės ir prarajos motyvais atveriamas žmogaus jausmų prieštaringumas, dionisiškai iškeliamas dvasinių žmogaus galių, didingumo pojūtis.

     Simbolizmo estetikoje visų pirma pastebima aiški takoskyra tarp žemiškos rea­lybės ir metafizinės tikrovės. Kadangi visi žemiški objektai tėra vienos ir tos pačios anapusinės tikrovės atspindžiai, tai tarp jų galioja tiesioginio atitikmens dėsnis (correspondance). Ši charakteristika siejasi su poezijos ir lingvistikos autonomiškumo tendencijų didėjimu XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje formuojantis simbolizmui. „Poezijoje atmetamas teiginys, kad kuo svaresnės, kuo logiškiau išdėstytos mintys, tuo vertingesnė poezija“, o „lingvistikoje pradedama teigti, kad ji nesanti įrankis pažinti tam, kas yra už ribų, pvz., tautų istorijai, kultūriniams kalbų ir tautų kontak­tams ir t. t.“ (25) Anot R. Poggioli, „Correspondance taria esant semantinę analogiją tarp skirtingų pojūčių, taip pat tarp skirtingų meno rūšių ir skirtingų meno kalbos var­tosenos priemonių. Konkrečiai, correspondance sako, kad gali egzistuoti tapatumas tarp žodinio simbolio ir vizualinio bei muzikinio. Tai reiškia ne tik, kad žmogaus protas gali pasiekti tą pačią tiesą per žodžių struktūrą kaip ir per spalvų ar garsų struktūras, bet kad kiekvieną iš jų galima tiesiogiai išreikšti per bet kurią kitą“ (26). Žodis išlaisvinamas nuo tradicinės semantinės bei sintaksinės priklausomybės ir, įgavęs nelauktas spalvas, kvapus, skambėjimą, virsta asociacijų srautu. „Ch. Baudelaire’as tvirtino, kad menas – tai kūrimas sugestyvios magijos, nes menininkas nieko nevaizduoja tiesiogiai, o tik per analogijas, savotiškas „korespondencijas“ (27). „Miglotą „korespondencijų“ idėją Ch. Baudelaire’as perėmė iš viduramžių mistiko E. Swedenborgo, tačiau jis ne tiek prisirišo prie metafizikos, kiek kiekviename daikte siekė aptikti pasislėpusį nepasitenkinimo jausmą, potraukį prie kažko kito, objektyvios tanscendencijos [...]“ (28). Kaip pažymi J. P. Sartre’as, Ch. Baudelaire’as nenusigręžė nuo realybės: „Pati pasaulio įveikimo idėja įgyja prasmę tik todėl, kad atamos tašku yra tie patys daiktai, kurie jį supa; dar daugiau, jam reikia jų, jie jam būtini tam, kad galėtų jausti malonumą juos įveikdamas [...] Baudelaire’ui svarbiausia – pajusti, jog kiekvienas kiek įmanoma tvirtas ir tankus kūnas pripildytas kažkokios lengvos ma­terijos, kurios bekūniškumas ir yra ne kas kita kaip dvasingumas“ (29). Grožį Ch. Baudelaire’as laikė konkrečiu dalyku, taip toldamas nuo Platono absoliutaus grožio idėjos. Išlaisvindamas savo sielos sumaištį, jis sielvartą pavaizdavo kaip „dvasinių jėgų įtampą“ (30). A. Rimbaudo tikslas buvo „sukurti logikos ryšiais nesaistomą ir visiems pojūčiams prieinamą poetinės komunikacijos medžiagą“ (31). Jo metoniminė vaizduotė išvedė prancūzų simbolizmą iš platoniškosios tradicijos. P. Verlaine’as – nudaiktintos, muzikalios poezijos kūrėjas. „Jo poezija – tai ne logiškas emocijų dėstymas, o padrikų įspūdžių, jausmų ir įvaizdžių, perlūžusių jo vidinės nuotaikos prizmėje, nuolat stipėjantis pluoštas“ (32). Stengdamasis atskleisti dar neišnaudotas kal­bos galimybes, S. Mallarme poetinę kalbą traktavo kaip absoliučiai autonomišką paralelinį pasaulį, suteikė jai magiškos formulės funkcijas, laikė ją poezijos subjektu ir objektu, siekė vartoti kuo mažiau žodžių ir kuo daugiau jungčių. „Ragindami sukurti atskirą poetinę kalbą, prancūzų simbolistai buvo įsitikinę, jog simbolis yra grįžimas prie vaizdais mąstančios pirmykštės kalbos. Jei komunikatyvinėje kalboje žodis yra tik sutartinis ženklas, tai poetinėje kalboje jis įgauna daug platesnę auto­nomiją, didesnį svorį įgyja ir jo garsinė išraiška“ (33). Aukščiausiu menu simbolizme skelbiama muzika, siekiamybe tampa frazės muzikalumas, o R. Wagnerio kūryba laikoma viena svarbiausių simbolizmo ištakų. Sąmonė ir logika lieka ženklo – že­miškos realybės – lygmenyje. Anapusybei pažinti ir simbolių sistemai sukurti pasi­telkiama froidiškoji pasąmonė. Meno uždaviniu simbolistai skelbia nematomų žmo­gaus ryšių su Visata ir pasauliu fiksavimą, žmogaus pasąmonės kloduose glūdinčios patirties išryškinimą, intuityvaus emocinio suvokimo ugdymą.

     Kurdamas savitą lyrinę erdvę B. Sruoga savo poetiniame pasaulyje tikrovės reiš­kinius taip pat prisodrina paslaptingo, aiškiai nenusakomo turinio, glaudžiai besisiejančio su paties poeto sielos gilmenimis, jausmais, troškimais, svajonėmis. Išorinė regimybė tarsi išnyksta atverdama vienintelį tikrą, paties kūrėjo sutvertą pasaulį, paprastai reiškiantį aukštesnę, tobulesnę tikrovę. Savo kritiniuose straipsniuose po­etas aprašo correspondance kaip įspūdžių sinkretizmą, būdingą simboliniam stiliui ir sinkretinėms metaforinėms konstrukcijoms. Aiškiausias lietuviškas pavyzdys, anot B. Sruogos, – K. M. Čiurlionis, kuriam „muzikos garsai pašaukia spalvų įspūdžius, o spalvos ir vaizdai – muzikos garsus“ (VIU: 173). Poetas pastebi tai, kas vėliau bus akcentuojama čiurlionistikoje: „Pasaulio esmėje nėra žmogaus jutimams apčiuopia­mų dimensijų, erdvės ir laiko, viskas joje vientisa, tuo pačiu metu jinai yra viskas ir vien savyje. Todėl ir Čiurlionis savo paveiksluose bando iškelti naują tapybos proble­mą, pavaizduoti pasaulį beerdvį ir bemedžiagį, tačiau regimą. Ko geo, tai jam geriau­siai pavyksta pasiekti sintezuojant tapybą ir muziką, saulės spektro spalvas ir garsus“ (34). Correspondance B. Sruoga atranda A. Puškino, K. Balmonto, J. Goethe’s, H. Heine’s, R. Rollando, S. George’o kūryboje.

     Anot R. Tamošaičio, „[...] modernusis simbolizmas, išsirutuliojęs iš romantizmo paradigmos, primena scholastinį viduramžių simbolizmą, kuriam visas pasaulis buvo daiktiškai užšifruota, bet iš principo perskaitoma dieviškosios būties knyga, erdvinis biblijos variantas. Šiuo požiūriu moderniaisiais ekstensyvios sekuliarizacijos laikais simbolizmas pasaulietiškai meninei sąmonei tapo religijos substitutu, estetine religi­nio jausmo išraiška. [.] Būties pilnatvė, tikroji laimė žemiškajame gyvenime iš principo neįmanoma – jau vien jos nuojauta kelia žmogui skausmą, kadangi bundanti dvasinė žmogaus esmė plėšo jo menką kūniškąjį apvalkalą [...] Pereiti į tikrąjį gyvenimą, laukiantį žmogaus anapus liūdesio ir laikinumo, viešpataujančių šiame netobulybės pasaulyje, įmanoma tik mirties kaina, žengiant anapus simbolio. Taip simbolizmas plėtoja romantizmo pradėtą dialektinį begalybės ilgesio ir mirties mo­tyvą, atspindintį archaiškiausią žmogaus sąmonės momentą – nemirtingumo troški­mą. Centrinė simbolizmo metafora, jo episteminis raktas – mėlynoji paukštė – yra perskaitomas pirmiausia kaip dangiškosios – laisvos sielos idėja. [.] Anot M. Eliade’s, paukščio vaizdinys, kaip nemirtingumo simbolis, yra šamanistinės kultūros reliktas, išlikęs tautosakoje ir kultivuojamas simbolizme. Simbolizmas labiau nei kuri kita literatūros srovė aktualizavo mitą kaip bet kokios poetinės kūrybos šaltinį. Mitas išsako pirmapradę vieningos būties tiesą, prie kurios autentiškas poetas gali grįžti atskleisdamas ne sąvokines bei informacines, bet magines kalbos potencijas. Čia simbolizmo poetika suartėja su archainio misticizmo bei magijos praktika. Po­etinė kalba tampa intuityvaus-maginio pobūdžio giesme-mantra („minties įrankiu“, burtažodžiu), invokacija į aukštesnę, sąvokomis neišreiškiamą tikrovę [...]“ (35).

     B. Sruogos eilių rinkinys „Saulė ir smiltys“ turi paantraštę „Giesmės, aidijos, poemos“, kreipiančią skaitytoją į poeto kūrinį kaip į dvasinį aktą, metafizinę pasaulė­jautą, nes giesmė, kaip teigia pats poetas, yra „dvasinio turinio daina“, [...] turinti „dvi melodiji, kuri eina šalimais ir kontrapunkto dėsniais susijungia“ (RVI: 126-127). Tai lyg ir nuoroda į tai, kad viename kūrinyje gali jungtis keletas dvasinių patirčių, keletas skirtingų vienos asmenybės balsų. B. Sruogos „Mėlynoji paukštė“ – dieviškos tiesos, dangaus ir žemės tarpininko, sielos įsikūnijimo simbolis, poeto dieviška sielos būsena, palaima, svajonė, mūza, sugebanti pakeisti lyrinio subjekto būvį, atgaivinti jį, prikelti, sujungti vidaus ir išorės pasaulius. Tai ir sustabdyta elan vital akimirka, transformuo­janti žemiškąją erdvę per širdies dainą į aukštąją erdvę, nuolatinė poeto palydovė ir asmeniniame gyvenime. „Ar tu išgirsi mano [...] sapnus sapnuojant, bendrus žiedus žiedaujant, bendrai apie mėlynąją paukštę svajojant! Nes aš niekuomet neužmiršiu, nes niekuomet ugnis krūtinėje neužges [...] Nes aš visuomet tavo vardą minėsiu maldoje [...]“ (36), – rašė B. Sruoga savo mylimajai. O vėlyvosiose „Giesmėse Viešnelei Žydriajai“, anot R. Žilinko, „tas žydrumas ir yra dvasios energija, jos dieviškasis mylėjimas, kuriuo laikosi visas kūrėjo pasaulis, jo harmonija“ (37).

     „Ryškiausią seno, mitinio mąstymo būdo naują įprasminimą – vykdomą kaip tikslingą ir kartu nesąmoningai – randame simbolizmo kalbos ir simbolio teorijoje“ (38). B. Sruogos eilių kalba taip pat virsta simboliu („patsai žodis, kaipo tokis, turi savyje simbolikos pradžiodalų“ (RVI: 284), kuriuo poetas atskleidžia savo santykį su tikrove. Savoje simbolikos pradmenų teorijoje B. Sruoga itin akcentuoja daikto ir jausmo dialektiškumą: jausme glūdi „daiktingumo pradmenos“, kurios pasireiškia tuo, kad „įjaudinti jausmai sukuria adekvatinius daiktus tenai, kur jų tikrenybėje nėra“ (RIVI: 280). „Daiktas, ties kuriuo sukaupiama dėmesys, yra jau simbolinio pobūdžio“, o „simbolio esmė [...] glūdi su juo surištuose pergyvenimuose“ (RVI: 281). B. Sruoga akcentuoja: „Tariant Benedeto Kroces terminologija, simbolis nėra atidalomas nuo meniškos intuicijos, jisai net yra intuicijos sinonimas, intuicijos, kuri visuomet yra ideališko pobūdžio“ (RVI: 281). Intuityvistinė B. Sruogos estetika įsikūnija jo simbolistinėje lyrikoje, nes „simbolis poetiškame stiliuje – aukščiausias metaforos išsirutuliojimo laipsnis“ (RVI: 285).

     Sruogos poetiniams tekstams būdingas visiškai nematerialus tikrovės vaizdinys. Ši ypatybė ir kai kurie stilistiniai momentai leidžia lyginti B. Sruogos ir P. Verlaine’o tekstus. A. J. Greimo pastebėjimu, P. Verlaine’as galutinai sugriauna aiškumą ir logiškumą, iki tol dar vis vyravusį prancūzų poezijoje. Jo nuiansuota, svajinga poetika iš pat šaknų rauna logines jungtis. „Švelni daina liūliuoja jo sielą, užsimirštančią saulėlyžiuose, verksmingi rudens smuikai plėšo jo širdį, kuri, kaip nuvytęs lapas, blaškosi pikto vėjo sūkuriuose. Ši melancholijos ir skausmo transpozicija iš savo vidaus į visą supančią aplinką, šis tobulas išorinių pojūčių ir vidujų jausmų suliedi– nimas, pateiktas muzikiniame fone, jau turi visą P. Verlaine’o kūrybą, o potencialiai ir visą simbolizmo poeziją“ (39). Besąlygiško maišto, skausmingų nuotaikų, gaivališko veržlumo kupina ir B. Sruogos poezija. P. Verlaine’as, anot A. J. Greimo, „barbaras, įsiveržęs į dailius simetriškus gališkos kultūros sodus“ (40). B. Sruogos lyrika – taip pat savotiškas akibrokštas jakštiškajai objektyvistinei meno, kaip grožio kūrybos, traktuotei (41). E. Naujokaitienės nuomone, B. Sruogos eilėraštis „Rudeniniai žvilgsniai“ pri­mena P. Verlaine’o „Sentimentalų pokalbį“ (Colloque sentimentale), o „Maurice’o Maeterlincko „Dvylikos dainų“ ciklas savo poetika susijęs su vėlyvuoju B. Sruogos eilėraščių ciklu „Giesmės Viešnelei Žydriajai“ (42).

     RUSŲ SIMBOLIZMO ERDVĖ

     1915-1918 metais B. Sruoga studijavo filologiją Peterburgo ir Maskvos universitetuose, bendravo su rusų poetais simbolistais, kurių poezija ir estetika atitiko poeto kūrybines nuostatas ir leido įkūnyti poetinius sumanymus. Svarbiausia poezijos srove Rusijoje simbolizmas tapo XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Daug kas buvo perimta iš Vakarų: orientacija į idealistinę filosofiją, požiūris į kūrybą kaip į sakralų aktą, intuicinis pasaulio pažinimo teigimas, muzikos kaip tobuliausio meno akcen­tavimas, poezijos pirmenybė kitų žanrų kontekste, dėmesys analogijoms (kvapų, spal­vų, garsų, formų pakeičiamumui), antikinės ir viduramžių literatūros sureikšmini­mas. B. Sruogai itin artimas buvo A. Blokas, pažymėjęs, kad pasaulio sukūrimo pradžioje buvusi muzika, o ne žodis, tad reikia rašyti taip, kad žodžiuose skambėtų simbolinė muzikos prasmė. Besiformuojančio literatūrinio simbolizmo manifestu tapo D. Merežkovskio knyga „Apie smukimo priežastis ir apie naujas šiuolaikines rusų literatūros sroves“ (1892), o jo rinkinyje „Simboliai“ (CuMeomi) (1892) pirmą­kart rusų literatūroje žodžiui simbolis buvo suteikta nauja prasmė. A. Belas teigė, kad „simbolizmo ideologija turi būti plati ideologija, simbolizmo principai turi nupiešti mums tvirtą filosofinę sistemą; simbolizmas kaip pasaulėžiūra įmanomas“ (43). Rusų poetai simbolizmą traktavo kaip gyvavimo kultūrą, meninį mąstymą, kuris iškyla stengiantis perprasti daugiaprasmę Idėją, esančią už pojūčių ribos. A realibus ad realiora! – V. Ivanovo poetinis credo.

     Pirmoji simbolistų karta, kuriai atstovavo K. Balmontas, F. Sologūbas, D. Merež– kovskis, V. Briusovas, V. Ivanovas, puoselėjo tikėjimą, jog grožis yra viso pasaulio esmė. Savo dvasiniu pirmtaku jie laikė VI. Solovjovą, kurio „Sofija“, slepianti savyje ir šelingiškąją pasaulinę sielą, ir Dante’s „dieviškąją draugę“, ir Goethe’s „amžinąjį moteriškumą“, davė simbolistams tam tikrą „mitologinį kodą“. Pro stebuklingą dieviškosios Sofijos prizmę jie matė kitą, aukštesnį, pasaulį, priešpriešintą proziškam – nuobodžiam, purvinam ir chaotiškam žemiškajam pasauliui. B. Sruoga savo lyrikoje originaliai implikuoja ir romaniškąją moteriškumo sampratą, ir rusų simbolistų gar­bintą amžinąjį moteriškumą, itin išraiškingai atskleistą A. Bloko „Eilėraščiuose apie Gražiąją Damą“. Sruogiškoji baltosios gulbės vizija glaudžiai siejasi su A. Bloko baltąja svajone. Šiuo amžinuoju baltumu į poetinę moters-gulbės transformaciją

     Sruogos lyrikoje savaime vedama vertybės projekcija, kaip nuoroda į idealybę, nepasiekiamybę, amžinąją svajonę: „Tu – gulbė, tu – gulbė baltoji, skaisti kaip žemčiūgai, kaip ryto rasa!“ (RI: 133). Simbolistinė baltosios gulbės vizija reflektuoja intuityviai juntamą švelniosios dvasios grynuolį, idealistinę moters nuojautą, apolo­niškomis moteriškumo aspiracijomis įsiliejančią į bendrą poetinių prasmių konteks­tą. Idealistinė sesers-mylimosios, gėlės-karalaitės dialektika, romantiškuoju pasakų šydu apgaubtas baltosios gulbės simbolis iš tam tikros ankstyvosios lyrikos irealybės susitelkia į audringą jausmą vėlyvosios poezijos Žydriajai – realiai matomai, girdi­mai, lytimai. Lyrinis subjektas atsiduoda galingos, gaivalingos, amžinąją moteriškumo paslaptį savyj saugančios mylimosios valiai.

     Jaunesnioji simbolistų karta, kuriai priklausė A. Blokas, A. Belas, S. Solovjovas, J. Baltrušaitis, taip pat lenkėsi tyram grožiui ir jo dangiškam įsikūnijimui. „Meninin­kas tik tas, kuriam pasaulis perregimas, kuris turi kūdikio žvilgsnį, o šitam žvilgsnyje šviečia suaugusio sąmonė; tas, ką prigimtis apdovanojo, kam likimo lemta matyti ne tik tai, kas vyksta regimoje tikrovėje, bet ir tai, kas slepiasi už jos, matyti tas nežinomas tolumas, kurias paprastam žvilgsniui užstoja naivi tikrovė; pagaliau tas, kas klausosi pasaulio orkestro ir pritaria jam neklysdamas“ (44), – rašė A. Blokas.

     Belas simbolizme įžvelgė ateities kultūros pagrindus ir visišką asmenybės pasikeitimą. Jo nuomone, „visas menas yra simbolinis – šiuolaikinis, buvęs, būsimas. [...] simbolis netalpinamas nei į emocijas, nei į diskursyvų supratimą, bet yra tas, kas yra“ (45).

     VI. Solovjovo filosofinė orientacija į anapusinį platonišką idėjų pasaulį tapo simbolistinės estetikos pamatiniu postulatu. Matydami neišvengiamos žūties, vilčių ir siekių bergždumo perspektyvą, simbolizmo pirmtakai mistinę prasmę teikė naujo šimtmečio artėjimui, jų kūrybą persmelkė esminių permainų nuojauta. Idealo ieško­ma mistiškame, iracionaliame pasaulyje, itin sureikšminama religija ir tuo pat metu linkstama į subjektyvumą, asmenybė priešpriešinama visuomenei. Religinės-filosofinės simbolizmo pakraipos atstovų estetikoje narginėjamas meno prigimties klausi­mas, iškeliama menininko figūra. Ypatingas dėmesys skiriamas laisvės problemai. Žmogus jaučiasi esąs dviguboje nelaisvėje: „žemesniąją“ priklausomybę lemia buitis ir gyvenamoji aplinka, „aukštesniąją“ – gamta, istorija ir Dievas. Simbolistai skelbia išsilaisvinimą iš žemiškos menkystės ir susiliejimą su kosmoso stichijomis.

     Lyginant prancūzų ir rusų simbolizmo tradicijas, galima teigti, kad rusiškasis sie­tinas su bendra etnine kultūra, per Bizantiją ateinančiais kalbos filosofijos pradais, kur žodis reiškė šventą idėją, duotą paties Dievo, o prancūziškasis atspindi bendrą Vakarų Europos kultūros tendenciją, kuri pasireiškė „transcendencijos, bent jau krikščioniško­sios, atmetimu, vaizduotės posūkiu į chtoniškąjį vaizdijimą. Teologinę ir gnoseologinę transcendencijos problemą modernizmas perrašo meno, estetikos kalba – paskelbiama Dievo mirtis, o menininko vaizduotė iškeliama į religijos lygmenį“ (46).

     Dar 1913-1915 metų B. Sruogos straipsniuose gana dažni rusų simbolistų vardai. Stiprų įspūdį jam darė J. Baltrušaičio lyrika, kurios posmus poetas rašė kaip savo eilėraščių motto, citavo kaip gilios ir meniškos poezijos pavyzdžius. Minimi L. Andrejevas, N. Berdiajevas, F. Sologūbas. Apskritai B. Sruoga tikėjo bendrais Lietuvos ir Rusijos psichologiniais saitais. „Pirmasai baras“ – jaunųjų lietuvių modernistų dokumentas – pateikė F. Nietzsche’s, R. Tagorės, V. Briusovo, K. Balmonto, A. Blo­ko, A. Niemojevskio kūrybos lietuvių kalba. B. Sruoga dar gimnazijoje mėgino versti K. Balmontą, periodikoje buvo paskelbęs V. Briusovo „Darbą“, išvertė jo „Mergužių pavasario dainą“ ir „Miestui“, K. Balmonto „Būkim kaip saulė!“. Eilėraščiu „Solveig“ B. Sruogai pavyko atkurti A. Bloko poezijos žavesį. Jo išversta A. Niemojevskio baladė „Kelionėje“ puikiai perteikė romantiniais simboliais persunktą metafizi­nę pajautą: žirgas per nakties rūkus vežioja liūdną keleivį, masių žadintoją. Apskritai Sruogos vertimų baras didžiulis: nuo „Vedų“ iki antikos rašytojų bei amžininkų kūrybos, Aristofano, S. Benellio, A. Čechovo, H. Ibseno, O Wilde’o ir kitų drama­turgų kūrinių. Jo, kaip vertėjo, plunksnai pakluso eilėraščiai, operų libretai bei mokslinės studijos: rusų simbolistų, N. Nekrasovo, H. Heine’s, Novalio poezija,

     Franso, A. J. de Gobino proza. Studijuodamas Maskvos universitete B. Sruoga bendradarbiavo su rašytojais M. Gorkiu ir J. Baltrušaičiu, vertė lietuvių poetų kū­rinius į rusų kalbą, rašė straipsnius apie lietuvių literatūrą rusų kalba. Literatūrinia­me J. Baltrušaičio salone B. Sruoga bendraudavo su rusų simbolistinio meno žvaigž­dėmis, skaitė jų kūrybą, simbolistų almanachus, „Pirmajame bare“ spausdino simbo­listų kūrinių vertimus: J. Baltrušaičio „Visa mintis mana“, V. Ivanovo „Dainiaus paslaptis“, F. Sologūbo „Velnio sūpuoklės“, Ch. Baudelaire’o „Litanija šėtonui“, P. Verlaine’o „Poetikos menas“.

     Sruogos poezijoje gausu soliarinio kulto atspindžių, atskambančių iš vokiečių romantikų bei rusų simbolistų estetikos. Tai – modernios „Odės“ saulei. Anot E. Radzikausko, B. Sruoga „uždegė mūsų poezijoj savotiško Saulės kulto gabiją“ (47). Saulės motyvas B. Sruogos lyrikoje išsišakoja į keletą prasminių grupių: tautosaki­nio eilėraščio saulės metaforiką, atskleidžiančią lyrinį subjektą kaip tautos, lietuvio jausenos ir mąstysenos reprezentantą, bei subtilias estetines jausmo impresijas, ku­riose ryškus saulės simbolikos suabstraktinimas, jos semantinė priklausomybė nuo kalbinės raiškos. Poeto įžanginio „Saulės ir smilčių“ eilėraščio „Prooemion“ kon­cepcija – mistinis tikėjimas saule kaip dievybe, mitine saulės svarba poeto inicia­cijos procese („Žengiu lėbonės žemiškos atmestas, / Pateptas Saulės. / Nešu kaip Dievą amžinasties naštą – / Karūną Saulės...“) (RI: 3) – ateina iš V. Ivanovo bei K. Balmonto poezijos (48). Tačiau saulės motyvas B. Sruogos lyrikoje nėra nusistovėjęs, jis nuolat kaitalioja prasminius atspalvius bei rezonuoja emocinių ly­rinio subjekto būsenų kaitą.

     Dvasinio gyvenimo išpažinėjas B. Sruoga savo estetikoje ir lyrikoje skelbia mirtį pasaulietiškajam gyvenimui ir taip suponuoja po jos einantį naują gimimą, kurį lydi iniciacija ir dieviškųjų slėpinių atvertis: „[...] simbolis ne tik daro pasaulį „atvirą“, bet ir padeda [...] pasiekti tai, kas visuotina. Simbolių dėka žmogus išsiveržia iš atskiro žmogaus situacijos ir „atsiveria“ tam, kas bendra ir visuotina. Simboliai pažadina individualią patirtį ir paverčia ją dvasiniu aktu, metafizine pasaulėvoka“ (49). „Paklusdamas naujajai epistemai (veiklus subjektas pažinimo centre) ir sekuliariza­cijos vyksmui, simbolizmo poetas, įkvėptas romantikų pavyzdžio, be jokių sąžinės priekaištų perima žynio, šventiko, brahmano, kunigo sakralinį vaidmenį ir iš to „aukšto sosto“ pradeda vadovauti estetiškai įprasmintai ezoterinei žinijai – „kaip žynys aukštų dievų“ [...]. Įšventinimo sankcija nėra suteikiama iš aukščiau, bet kyla iš paties subjekto apsisprendimo“ (50).

     Kaip teigia V. Kubilius, B. Sruoga domėjosi V. Briusovo kultūrine veikla. Po karo sudarydamas nedidukę poezijos antologiją „Žiedai ir dulkės“, kuri liko rankraštyje, poetas į ją įtraukė savo paties išverstas P. Verlaine’o ir E. Verhaerene’o eiles, o įžangoje, V. Briusovo pavyzdžio paskatintas, kėlė kultūrinių mainų ir vertimo, kaip kūrybos, idėjas (51). V. Briusovo kūryba, pasižyminti „aštrių kontrastų ir aukštos emo­cinės įtampos kalba, nežinomybės, paslapties ir beribiškumo fonu, jame bodleriškai apnuogintos aistros siautuliu“, taip pat imponavo B. Sruogai, kurio lyrikoje irgi juntamos tipiškos fin de siecle nuotaikos: vienišumas, beprotiškas nerimas, blaškyma­sis tarp dangaus ir žemės. Iš liaudies kūrybos per P. Verlaine’ą, S. Mallarme, A. Rimbaudą, V. Briusovą į jaunojo poeto eiles atėjo impresionistinis vaizdo kontūras, alogiška metafora, užtemdytas žodis.

     Sruogos simbolizmas akcentuoja vertikaliąją vertybių sistemą, idealybė tampa nepasiekiama, svarbią vietą užima krikščioniškoji transcendencija, tačiau iš lyrikos nepasitraukia ir romantinis panteizmas. Poetas puikiai suvokia neįveikiamą dvasios ir materijos priešpriešą, išskirtinę žmogaus kaip tarpininko tarp šių būsenų situaciją. Tačiau B. Sruogos lyrika išvengia bejėgiškumo jausmo, savigraužos, kaltės jausmo hipertrofijos, bodleriškųjų „blogio gėlių“, rusų simbolistų tragiškosios amžių sandū­ros pajautos. B. Sruoga – ambivalentiškos, poliariškos, prieštaringos modernios epo­chos žmogus. Jo estetika ir kūryba veriasi kaip vientisa pulsuojanti gyvybė, vitališka jėga, sugebanti atgaivinti, pažadinti. Šios jėgos erdvė atvira nyčiškajam autoriteto praradimo poetiniam įkūnijimui, modernistiniams eksperimentams, istorijos ir laiko disociacijai, mitinio pasaulėvaizdžio rekonstrukcijai.

     XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje daugelyje Europos literatūrų sustiprėjęs polinkis per kultūrinį įvaizdį, simbolį parodyti visumą, pasitelkus sintezės principą, atskleisti ryšius tarp tolimiausių objektų paveikė ir lietuvių literatų novatoriškas nuostatas, taip pat B. Sruogą, kuris daugeliu kūrybos bei estetikos atžvilgių siejosi su simbolizmo sintezės principais, sujungė Europos, rusų simbolistų ir lietuvių neoro­mantikų bei liaudies meno ieškojimus, o patį simbolizmą suvokė kaip sintezės meną.

     Sruogos estetinėse nuostatose ir pačioje lyrikoje išryškėja svarbiausi intuityvistinės mąstysenos principai: subjektyvizmas, iracionalizmas, estetizmas. Poetas ir kri­tikas pratęsia romantinę W. Shellingo, intuityvistines H. Bergsono ir B. Croce’s koncepcijas pritapdamas prie antiracionalistinių ir antipozityvistinių estetinių epo­chos nuostatų. Intuityvizmo filosofija ypač paveikė B. Sruogos laiko ir erdvės pajautą, kuri subjektyvėja ir slenka link chtoniškosios būties. Nyčiškoji apoloniškumo – dionisiškumo priešprieša jo lyrikoje išryškėja kaip lyrinio subjekto pasaulėvoką ir eilė­raščio poetiką organizuojantis principas.

     Simbolio sąvokos traktuotė rodo modernėjimo tendenciją B. Sruogos poetiniuose tekstuose. Sis akcentas taip pat nužymi minties judėjimą jo estetikoje nuo simbolis­tinio tikėjimo, kad meno tikslas – neapibrėžti, o reikšti, link transcendentinės rea­lybės išreiškimo simboliais. Nors esama nemažai filosofinių ir estetinių bei tematinių bendrumų su rusų simbolistais, tačiau simboliai B. Sruogos lyrikoje nesudaro bendros filosofinės kategorijos, daugiau atspindi emocines būsenas. Tokiu būdu poetas tolsta nuo V. Ivanovo formulės A realibus ad realiora ir artėja prie bergsoniškosios pran­cūzų simbolizmo lygties (52), savo lyrika ir estetika susisiekdamas su europiniu simbo­lizmu. Kartu per besikaitaliojantį simbolį poetas regi visumą. Sis matymo bruožas būdingas ontologiniam simbolio suvokimui (53). Simbolis poetui tampa nemirtingumo ir idealybės, pasaulio vaizdo jungimo pagal mitinį pirmavaizdį siekio priemone. Kartu tai ir kantiškasis subjektyvus sielos atsivėrimo vaisius, slepiantis savyje intui­cijos kibirkštį. Būtent moderni ir kartu archaiška simbolio traktuotė B. Sruogos poeziją išveda iš maironiškosios tradicijos ir reprezentuoja modernėjančios lietuvių lyrikos paradigmą.

     (1) A. Venclova, Simbolizmas lietuvių lyrikoje, mašinraštis, Lietuvių literatūros ir tautosa­kos institutas, 1932, F5 305.

     (2) V Galinis, Naujos kryptys lietuvių literatūroje: nuo simbolistų iki trečiafrontininkų, Vil­nius: Vaga, 1974.

     (3) V. Kubilius, Simbolistas ir ekspresionistas?, Literatūra ir menas, 1976, Nr. 6.

     V. Kubilius, XX amžiaus lietuvių lyrika: stilių raida ikitarybiniu laikotarpiu, Vilnius: Vaga, 1982.

     V. Kubilius, XX a. lietuvių poetai, Kaunas: Šviesa, 1986.

     (4) С.Валюлис,Эстетика литовского символизма,mašinraštis, Вильнюс: M-во высш и средн. oбpaзования. Лит. CCP, 1980.

     (5) A. Шаргородский, Влияние pyccких символистов на творчество и мировозрение Балиса Сруоги, Literatūra, 1982, t. 24(2), p. 55-67.

     (6) A. Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986.

     (7) R. Šilbajoris, Balys Sruoga ir simbolistai, R. Šilbajoris, Netekties ženklai, Vilnius: Vaga, 1992, p. 55-73.

     (8) E. Naujokaitienė, Balio Sruogos poezija ir simbolizmo definicijos problema, Naujoji Romuva, 1996, Nr. 3-4(505-506), p. 19-21.

     (9) Plačiau žr.: A. Andrijauskas, „Iracionalios „valios“ metafizika Schopenhauerio meno filosofijoje“, Antanas Andrijauskas, Grožis ir menas: estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija (Rytai-Vakarai), Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1995, p. 451-461.

     (10) I. D. Klimkaitė, Friedricho Nietzsche’s lyrikos ir filosofijos sąsajos: „Dioniso diti­rambai", Naujoji Romuva, 2001, Nr. 4(537), p. 39.

     (11) A. Samulionis, op. cit., p. 77

     (12) Ibid.

     (13) A. Andrijauskas, op. cit., p. 434.

     (14) Ibid., p. 523.

     (15) B. Kuzmickas, Dabartinės estetikos bruožai, Grožio kontūrai: iš XX amžiaus užsienio estetikos, Vilnius: Mintis, 1980, p. 15.

     (16) M. Kvietkauskas, Tebūnie valia tavo, Metai, 1996, Nr. 2, p. 89.

     (17) A. Andrijauskas, op. cit., p. 529.

     (18) Ibid., p. 529.

     (19) Ibid., p. 533.

     (20) Ibid., p. 532.

     (21) V. Kubilius, Valerijus Briusovas ir Lietuva, Literatūra ir kalba, Vilnius, 1977, t. 14, p. 210.

     (22) Plačiau žr.: P. Childs, Modernism: The New Critical Idiom, London: Routledge, 2000, p. 95.

     (23) Plačiau žr.: E. Naujokaitienė, op. cit., p. 19-21.

     (24) B. Sruoga, Autobiografijos, Kūrybos studijos ir interpretacijos: Balys Sruoga, sudarė Rimas Žilinskas, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 15.

     (25) S. Valentas, Simbolizmas yra amžinas, Darbai ir dienos, 1996, Nr. 3(12), p. 220-221.

     (26) R. Poggioli, The Poets of Russia: 1890-1930, Cambridge: Harvard University Press 1960, p. 130.

     (27) V Galinis, op. cit., p. 120.

     (28) ЖП. Capтp, Бодлер, ШарльБодлер, Цветызла, Mocквa: Высш. шк., 1993, c. 440

     (29) Ibid., p. 440

     (30) Ibid., p. 407.

     (31) Lietuviškoji enciklopedija, Boston, 1962, t. 27, p. 455.

     (32) A. J. Greimas, Iš arti ir iš toli, Vilnius: Vaga, 1991, p. 454.

     (33) V Galinis, op. cit., p. 120.

     (34) S. Gaižiūnas, Kultūros tradicijos baltų literatūrose, Vilnius: Vaga, 1989, p. 97-98.

     (35) R. Tamošaitis, Romantizmo paradigma epochų perspektyvoje, Metai, 1995, Nr. 1, p. 107-108.

     (36) B. Sruogos laiškas V. Daugirdaitei, 1919, Balio ir Vandos Sruogų namai-muziejus, P5130.

     (37) R. Žilinskas, Balio Sruogos „Giesmės Viešnelei Žydriajai“, Metai, 1996, Nr. 1, p. 98.

     (38) R. Tamošaitis, op. cit., p. 109.

     (39) A. J. Greimas, op. cit., p. 188.

     (40) Ibid., p. 448.

     (41) D. Saukos nuomone, amžiaus pradžioje „mėgstamiausias, jaunųjų autorių jausminei prigimčiai artimiausias buvo rudeniškai raudantis P. Verlaine. Nors tikrasis sekimo objek­tas buvo ne originalas, o jo destiliuotas pakaitalas, tetmajeriškas ar balmontiškas“. D. Sau­ka, Fausto amžiaus epilogas, Vilnius: Tyto alba, 1998, p. 203.

     (42) E. Naujokaitienė, op. cit., p. 19.

     (43) A. EentiH, Cum6omu3m kūk MuponoHUManue, MocKBa: PecnyGnnKa, 1994, c. 260.

     (44) A. E^ok, Co6pamie conememuu, ^eHHHrpa^: ^y^o*. hht. ^eHHHrpa^. OT^-Hne, 1982, t. 5, c. 418.

     (45) A. Eemm, op. cit., p. 81.

     (46) E. Ališanka, Vaizdijantis žmogus: sacrum sklaida kultūroje, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, p. 135-136.

     (47) E. Radzikauskas, Saulės ir žvaigždės glorifikacija lietuvių poezijoje, Gaisai, 1930, Nr. 3, p. 253.

     (48) K. EaabMoHT, Cmuxomeopemun, .deHHHrpaa, 1989, c. 1-2.

     (49) M. Eliade, Šventenybė ir pasaulietiškumas, Vilnius: ALK, Mintis, 1997, p. 150-151.

     (50) R. Tamošaitis, op. cit., p. 109.

     (51) Plačiau žr. V. Kubilius, op. cit., 1977, p. 204-218.

     (52) Prancūzų simbolizme „simboliu laikoma intuityviai apčiuoptų esinių arba idėjų juti­minė forma, vienodai svarbi ir pačiu jutimiškumu, ir neapčiuopiamybe, kurią ji tuo jutimiškumu išreiškia“. H. Peyre, Co to jest symbolizm?, Warszawa, 1990, p. 189-200.

     (53) Anot H. G. Gadamerio, „[...] simbolis, simbolinė prasmė reiškia, jog kiekviena ypa­tinga atskirybė yra tarsi būties nuolauža, su savuoju papildiniu galinti sudaryti darnią visumą, arba tarsi tas ilgai ieškotasis mūsų gyvenimo fragmento papildinys“. H. G. Gadamer, Grožio aktualumas, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 46.

     Lituanistica, 2002,Nr. 4 (52)