Pirmųjų kūrybos dešimtmečių Putino eilėraščiai meilės tema grupuojasi į savotiškus ciklus, kuriuos galima laikyti ir brandos etapais. Ryškiausias tokių ciklų yra žemės ciklas. Pavadi­nimas, žinoma, sąlyginis, bet kartu ir simbolinis – apie meilę mąstoma ir kalbama per žemės-motinos-meilužės vaizdinį. Jis pirmą kartą iškyla ir pradeda meilės temą 1914 m. eilėraštyje „Atsikėlei, žemele” (papildomai redaguota 1921, 1936). Kūrinys, sugestionuotas to meto poezijos (ypač Liudo Giros) konteksto, stilizuoja liaudies dainą. Sintaksiniais pa­kartojimais pirmoji ir trečioji strofa žiedine kompozicija apgaubia antrąją, kurios visas „siužetas“ – žemelės personifikuota vizija: ji iškyla kaip liaudies dainų ir pasakų mergelė, motulės saulės numylėtinė, gamtos aprengta tautiniu rūbeliu (lino plaukai, žibučių vainikas), vėjo šukuojama, rasos prausiama.

     Deminutyvais, pakartojimais, muzikaliu ritmu sąmoningai siekiama aiškaus ir paprasto vaizdo, kuris keltų ūpą ir žadintų meilę gyvenimui. Kūrinėlis svarbus tuo, jog užmezga lengvų ir „nekaltų“ Putino eilėraščių giją, kuri virs pastoviu Putino poetikos komponentu, atliekančiu reikšmingą funkciją bendrame lyrikos fone: egzistuos kaip nuolatinė atsvara ir alternatyva nuo svarstymų apsunkusiai minčiai, nuolat ištrykš kaip gaivinanti versmė po sunkių klausimų bei alinančių prasmės paieškų. Žemei skirtų kūrinių grupei jau čia duodamas tonas, tautosakiškai švelnus ir nekonfliktiškas, jis bus niuansuoja­mas, bet iš principo nesikeis. Susižavėjimu alsuojantys retoriniai kreipiniai bei sušukimai, ankstyvas vasaros rytas ir siluetas jaunos merginos, kuri kartu ir žemė, ir sesuo, ir motina, ir mylimoji, sukuria giedrą ir džiugią nuotaiką – šviesios amžinybės paveikslą. Moterišku­mas susiejamas su žeme – su tuo, kas tvirta, patikima, gyvybinga, amžina, ramu ir kartu lengva, nuoširdu, paprasta. „Viršūnių ir gelmių“ (1921) cikle žemės izotopija pasireiškia kaip stiprus, savarankiškas ir galingas balsas. Čia jis laimi esminį ginčą, vykusį lyrinio subjekto sieloje tarp „viršūnių“ ir „gelmių“: Tu kelki į dangų nupuikusią galvą, / Aš tavo gyvybės šaknų nepaleisiu: /Pasaulis valdyti tik man... tik man... / Tegul tavo žiedą palai­mina saulė, / Pradėtąjį vaisių tik aš išpenėsiu – . Lyrinis subjektas neįveikia savyje traukos žemei: Už ką gi tave pamylėjau, tu žeme gimtoji, / Kad jaudini sielą ir ilgesiu širdį kuri. Žemei pripažįstami būties pagrindai. Žemės-moters vaizdinys transformuojasi – išsivelka iš tautosakinio rūbo ir kaupia mitinį svorį, taip įsikomponuodamas į bendrą šiuo metu ryškėjančią Putino lyrikos problematiką. Savo galutinį išsipildymą toks kalbėjimas apie meilę per žemės paveikslą įgauna savotiškame eilėraščių triptike „Žemei“ (1922), „Džiaukis, žeme” (1923), „Pavasario žemė“ (1923). Prie eilėraščio „Žemei“ stabtelsime ilgiau.

     Kreipinys, palydimas net trijų moters įvaizdį kuriančių epitetų („Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!“), pradeda šią įspūdingiausią odę žemei. Kreipinio, kartu ir susitiki­mo, šaukiamoji intonacija skelbia besąlygiškai šviesų santykį su personifikuota žeme. Tariama mintis yra galinga ir apibendrinanti: matomas visas žemės grožis, jos kosminė galia gimdyti, atsinaujinti ir sukelti atgimimą kiekvieno sieloje – žemės grožiui ir galiai neįmanoma pasipriešinti, tartum sakoma eilutėje. Kai girdime „nuodėmingoji“, iškyla „pirmosios“ moters – Ievos – vaizdinys, kuris čia taip tinka. Antroji eilutė (Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu) dar sustiprina įspūdį ir paaiškina susižavėjimo priežastį: žemė-moteris pranašesnė už dangų, kurį dažniausiai įsivaizduojame kaip rojų, tik šiuo atveju rojus yra ne danguje, bet čia, žemėje, pati žemė yra rojus. Šią drąsią ir netikėtą mintį toliau plėtoja Putino tekstas.

     Kalbantysis „aš“ nedvejoja tarp dangaus ir žemės, jis vienareikšmiškai pasirinkęs žemę. Ji visada daugiaveidė, nenuspėjama, pasakiška: žydinti jaunamartė ir kartu motina, nuolat gimdanti visa, kas gyva: ir vaivorykštę (pasaulio grožį), ir žmogų (pasaulio esmę). Epitetas „nuodėmingoji“ ateina iš krikščioniškosios moters traktavimo tradicijos, bet kal­bančiojo lūpose neturi tamsaus atspalvio. Atvirkščiai – čia slypi žemės galia duoti gyvybę, atsinaujinti, visada likti jaunai, vilioti ir gundyti. Amžinas ir konkretus grožis, amžinas ir konkretus erotiškumas yra tos savybės, kurių niekada neturėjo ir neturės vyriškoji visatos dalis. Jai moteriškumas visada liks paslaptis, kurios suvokti neįmanoma – galima tik ja žavėtis ir jai atsiduoti.

      Išradinga ir netikėta yra antrosios eilutės inversija: ne žmogus (kalbantysis) įeina į gamtą, bet gamta įsilieja į žmogų: šiltą pavasario naktį manim apsvaigai. Antroje strofoje prasideda ir iki kūrinio pabaigos tęsiasi kalbančiojo „aš“ ir žemės-moters kūniškas suar­tėjimas, supoetintas meilės aktas. Kas yra kalbantysis? Tai – ir žmogus, vyras, ir kartu kažkas galinga, kaip pati moteris-žemė. Meilės akto aprašyme vienas kitą papildydami, vienas į kitą pereidami keičiasi du vaizdavimo planai – realus ir fantastinis: skaitydami matome konkrečius besimylinčius kūnus (Jaučiu tavo plakančią širdį ir kvepiančius plau­kus) ir dviejų abstrakčių, archetipinių (vyriškojo ir moteriškojo) pradų jungtį. Konkretu­mo ir abstraktumo žaismė kuria pirmapradžio mitinio akto įspūdį ir teigia universalų jo pobūdį: kiekviena moters ir vyro jungtis yra pasikartojantis gamtos stebuklas.

     „Saulėleidžio skara“ ir trečioje strofoje vyraujanti raudona spalva („raudonos aguonos“, „rausvi debesynai“) kuria vis kaistančią atmosferą, „vystančios aguonos“, „pakrikę debesynai“ perduoda alinantį ir svaiginantį aistros pobūdį. Įtampa savo kulminaciją pasie­kia susijungus bučiniui, kurį lydi visuotinas gamtos bei dangaus kūnų pritarimas bei nuostaba: Susitelkė žvaigždės ir mėnuo padangėj sustojo.

     Paskutinėje strofoje erotinės vizijos ir gamtos įvaizdžiai jungiasi į talpias metaforas (Įaugau tavin chaotingų geismų šaknimis), kurios darniai dera prie viso teksto poetikos ir natūraliai tęsia pagrindinę mintį finalinio apibendrinimo meniniu vaizdu link: žemės ir dangaus sakrali jungtis eilėraštyje nukeipta į prasmingą tikslą – paversti žemę, visatą, būtį žydinčiu žiedu. Meilės galių sąveikoje biologinė gyvybės energija gauna savo pradžią ir kildama iš gelmės į vis aukštesnes sferas virsta dvasine energija – kūrybine energija. Pirmykštis chaosas per mitinį kopuliacijos aktą virsta kosmosu, genezės procesą realizuo­ja pasaulio medžio simbolis, iškylantis eilėraščio finale. Jis jungia būties sferas (požemį, žemę, dangų) ir įprasmina visų būties lygmenų egzistenciją. Simbolizmo estetika bei platus, apibendrinantis Putino mąstymas liaudies dainoje susiformavusį ir Maironio išsau­gotą gamtos ir žmogaus jausmų paralelizmą pakelia į naują lygmenį: moteris eilėraštyje nėra silpnutė liepelė-mergužėlė, bet pati Motina-Gamta, Motina-Deivė. Ji kuria pasaulį pati iš savęs, nei dangus, nei dievai jai nereikalingi. Moters-gamtos vizija eilėraštyje savotiškai užsimenama apie priešistorinę matriarchato epochą, kai vyras turėjo tik ne­reikšmingą moters galių sužadintojo vaidmenį, o visa gimė, augo ir buvo valdoma moters. Ši mitinė tiesa iškyla kaip padėkos už būtį forma: egzistencijos pagrindus laiko moteris, o vyras, glamonėjantis moterį ir patenkinąs aistrą, amžinai čia lieka giliai įsišaknijęs ir tik taip kyla „lig ruimų žvaigždėtų“, virsdamas „pasakos augalu“. Taigi meilė eilėraštyje persmelkia visą būtį ir išsipildo mene, kuris ne atitrūkęs nuo žemės, bet įaugęs į ją ir mintąs jos syvais. Toks meno ir menininko „patriotizmo žemei“ (Nykos-Niliūno žodžiais) suvokimas yra esminė Putino nuostata, išryškėjanti meniniuose tekstuose, teoriniuose dar­buose ir praktiškai realizuota gyvenime.

     Dramoje „Nuvainikuota Vaidilutė“ (1926-1927) žemės koncepcija pasipildo keliais naujais aspektais: dvasingojo prado realizavimas reikalauja kovos; žemės dvasia simbo­lizuoja tautos dvasią, kurią reikia vaduoti iš konservatyvių jėgų – šis motyvas jau kalba apie prometėjizmo temos gimimą Putino poezijoje. Žmogus ryžtasi tarnauti žmogui, že­mei (žmogus ir žemė – žodžiai, kilę iš bendros šaknies (1) – ne dangui. Netgi pats dvasin­gumas ateina ne iš dangaus, bet iš žemės, iš žmogaus ir gamtos meilės: ŽEMĖS DVASIA: Tavoji meilė – ne dangaus žvaigždelė – / ji – žemės-motinos aistringas šauksmas. / Jinai gyvybės vaisių tyliai krauna, / ji šitai žemei naują galią gimdo: / ji mano išvadavimas ir laisvė. Arti žemės-motinos kūno žmogus yra saugus. Jų ryšys yra pakankamas būties prasmei užpildyti. Putinas renkasi pagonišką lietuvišką mitologiją, pasaulio medžio vaiz­dinys įsitvirtina kaip pastovi ir universali metafora, jungianti imanentinį bei transcenden­tinį pasaulius, išsamiausiai perteikianti egzistencijos prasmę.

     Tarytum savotiška alternatyva žemės-motinos paradigmai Putino meilės lyrikoje funk­cionuoja moters (mergelės)-žvaigždės vizija, turinti sąsajų su Šventos Mergelės (Marijos) kultu ir neoplatoniška „amžinojo moteriškumo” idėja, įsitvirtinusia Europos poezijoje nuo Goethe’s laikų. Eilėraštis „Stella Maris“ jungia romantizmo ir simbolizmo elementus, savo nuotaika, pasaulio būties ir žmogaus buvimo prasmės apmąstymu reprezentuoja geriausią Putino lyriką. „Stella Maris“ – stambiausias iki rinkinio „Tarp dviejų aušrų“ parašytas kūrinys, turintis poemos ir dramos elementų. Jo centre – lyrinio subjekto ir paslaptingos moteriškos dievybės – Marių Žvaigždės – romantiškas ir simboliškas susi­tikimas. Kūrinio pradžia kartoja eilėraščio „Vakare“ (1914) centrinį motyvą – ypatingos valandos laukimą bei išgyvenimą, toliau šis epizodas pratęsiamas ir išplėtojamas: ilgai lauktoji „valanda“ tarytum materializuojasi, atgyja, tapdama idealia moteriška būtybe – nepasiekiama Marių Žvaigžde (taip Putino lyrikoje gimsta ir įsitvirtina tas „Amžinojo moteriškumo“ siluetas, kuris vėliau funkcionuos „nepasiekiamosios“, „nerandamosios“, „nepažįstamosios“, „tolimos mylimosios“, galiausiai – „paslaptingos viešnios“ pavida­lais). Galima sakyti, jog lyrinio „aš“ ilgesys sukuria meilės objektą – virš jūros spindinčią žvaigždę, naktinio dangaus ar net visatos valdovę. Nepasiekiama kaip viduramžių riterio idealas jo širdies dama, Marių Žvaigždė, sutelkia savy ne tik Amžinojo moteriškumo grožį, bet ir Sofijos išmintį: ji gali išspręsti kenčiančios sielos – „širdies beklystančios valtelės“ – bėdas, nuvesti į laimės šalį, paaiškinti esinijos prasmę: Tai tavo šviesa man širdin spindėjo. / Tad suvokiau prasmę gyvenimo tako, / Ką bangos per amžių šnarėda­mos sako, / Kur vėjai per audrą melodijų ima / Ir saulės šviesos su šešėliais žaidimą.

     Eilėraštyje bene ryškiausiai matyti Vladimiro Solovjovo dviejų realybių bei Aleksan­dro Bloko „Eilių apie Nuostabią Damą“ įtaka. Atėjus lemtingai valandai, išvystamas tikrasis pasaulis, antroji realybė: leidžiantis saulei, prasilenkiančios erdvės keičia spalvas, nutyla krištolinės jūros, atgyja paslaptingi aidai, suskamba nuskendę sidabro varpai. Šį nuostabų pasaulį valdo moteriškoji Dvasia, amžinoji išmintis, kosminė meilė. Lyrinis subjektas, ilgai ieškojęs kelrodės žvaigždės, kuri padėtų išbristi iš jį supančio rūko, iš­spręstų asmeninio gyvenimo klausimus, ją randa. Meilė ir svajonė susijungia nuostabiam mylimosios paveiksle: Kaip jūros perlas tu graži, / O dangų aukštąjį puoši./ Tu valtį savo spinduliais / Vedi išganymo keliais. Patiriama meilės laisvinanti galia: Tiek meilės aš tuomet krūtinėj turėjau, / Kad visą pasaulį apglėbti norėjau. Ir nors eilėraštis baigiasi ankstyvajai kūrybai būdinga herojaus rezignacija, savęs sulaikymu ir draudimu (Ne man laisvi dainų keliai, /Ne man nei žvaigždžių spinduliai), vis dėlto aiškiai formuojasi meilės ontologinis sureikšminimas – meilė vienintelė gali išspręsti gyvenimo dichotomijas, vidi­nę disharmoniją paversti harmonija.

     Trečiasis santykis su moteriškumu ima aiškėti 1917 m. eilėraštyje „Snaigės“. Jis, kaip ir „Atsikėlei, žemele”, prasideda kreipiniu, tačiau jau ne į abstraktų, simbolišką objektą, bet į konkretų žmogų – moterį, nors adresatas pokalbyje nedalyvauja. Eilėraštis yra tary­tum laiškas ar prisiminimas („Ar meni tu baltą taką“) apie kartu išgyventą valandą, lengvą ir skaisčią. Įvykio nuotaika, kai jųdviejų eita baltu žiemos taku, šerkšno išpuošta medžių alėja, bendras išgyvenimas sukuria šventės – gal net vestuvių – įspūdį: „skaisti“ aplinka (pro pusnynus, pro gėlynus) tyloje žengiančius apgaubia šviesia aureole (Baltų snaigių apkaišyti), takas virsta pasakišku keliu į dar nežinomą, bet amžinybėn kviečiančią kelionę, kurią laimina dangus (krinta lengvos snaigės /Iš aukštų padangės plotų). Praeitin nyks­tančio epizodo nostalgija įveikiama prisiminimo estetizavimu. Šiame eilėraštyje impresio­nistinis grakštumas ir subtili meilės išpažintis – svarbiausi meilės lyrikos principai – Putino puikiai pajausti ir įgyvendinti. Tiesa, lyrinio „aš“ padėtis išlieka panaši: su savo meilės objektu bendraujama ne tiesiogiai, bet per atsiminimus, per tariamą dialogą. Vis dėlto šis eilėraštis jau išreiškia santykį su moterimi. Modifikuodamasis, įgaudamas vis daugiau tikroviškų detalių – toks tiesioginį bendravimą perteikiantis modelis įsitvirtina Putino poezijoje.

     „Žemė“ ir „žvaigždė“ ilgainiui pasitraukia į antrą planą, vis daugiau eilėraščių kalba apie realią moterį, draugę, su kuria kontaktas kol kas nedrąsus. Toks jis 1918 metų eilėraštyje „Užgeso žiburiai“.

     Kūrinys pakeri savo ypatinga nuotaika, muzikalumu, psichologine gelme, melancho­lišku susimąstymu. Anaforiškai bei epiforiškai kiekvieną strofą pradedantis ir baigiantis refrenas (Užgeso žiburiai) kuria eilėraščio atmosferą, palaiko trukmę, poetinį vyksmą uždaro į ratą, neleisdamas jam ištrūkti iš pradinės būsenos. Eilėraščio vyksmas funkcio­nuoja kaip sustingdyta akimirka, kurios išgyvenimas nesiplėtoja, bet turi daug sluoksnių, persmelktų to paties „likimo“. Staiga šventės metu užgesę žiburiai sukelia vidinį sąmyšį ir nelauktą pabaigos nujautimą, prie kurio bando prisipratinti lyrinis „aš“. Leitmotyvu kartojama frazė virsta kūrinio struktūrine ašimi, apie kurią tartum iš inercijos sukasi netrukus sustosianti „padarinių“ ir išgyvenimų karuselė. Ši minorinė kritimo gaida sudaro eilėraščio žavesį ir užburia savo krintančia nuotaika. „Žiburiai“ įgauna simbolio reikšmę ir metafizinį svorį – tampa ir vidinės šviesos, ir lemties ženklu. Su šviesos sklidimu nutrūksta kitas, netgi svarbesnis, srautas – jausmų, neišsakytų frazių, neišsipildžiusių troš­kimų. Vos besimezgąs „aš“ ir „tu“ ryšys užgęsta savo pirmoje gražiausioje svajonių, sapnų stadijoje. Užgęsta tik prasidėjęs, tik besiklostąs į muzikalią harmoniją ir pasėja nuoskau­dą, praradimą to, kas turėjo būti išgyventa. Muzika ir puota galėjo pralaužti vienatvės kiautą, išlaisvinti sielą, sujungti, išvesti į šviesą. Bet koks gi konfliktas įvyksta? Kam atstovauja jėga, išjungianti žiburius ir nudraskanti girliandų vainikus? Kuo buvo beveik patikėta? Koks bendras jutimas visus buvo apėmęs? Laikinumas ir amžinybė trumpam susiliečia. Meilė – išėjimas į amžinybę, kuri ėmė kviesti savęsp. Žiburiai – amžinybės, šviesos, laimės metafora. Tačiau judesiui nutrūkus žmogus sugrąžinamas iš amžinojo laiko į laikinumą: puota (pasakos dažnai baigiasi puotomis kaip rojaus, kuriame amžiams lieka herojai kūriniui pasibaigus, preliudija) nutrūksta ir laimė nutolsta taip staiga, kad ima atrodyti, jog ji apskritai neįmanoma. Netikėjimo ir neįmanomybės jausmas persmel­kia lyrinį subjektą – ir ši finalinė nuotaika suteikia visam kūriniui švelnų dekadentizmo atspalvį: žlugimas, pasyvi rezignacija, melancholija, užsidarymas savo jausmų pasaulyje, netgi savotiškas gnosticizmas atsiranda baigiamojo akordo (Užgeso žiburiai, užgeso žibu­riai...) spektre.

     Išsivadavęs iš abstrakcijų antrajame kūrybos dešimtmetyje poetas apie meilę prabyla visai kitaip – džiugiai ir netikėtai, prakalba tiesiogiai į moterį, kalba apie moterį, su moterimi.

     „Romansas“ (1926) yra vienas geriausių meilės lyrikos kūrinių Putino poezijoje. Ei­lėraštis pasižymi harmoninga turinio ir formos derme. Poeto stilius čia pasiekęs tokią meninių priemonių įvaldymo pakopą, kai perkeltinės reikšmės žodžiai funkcionuoja ne kiekvienas sau kaip sakomos minties puošmena, bet jungiasi vienas kitą papildydami ir kurdami kažką trečia. To „trečia“ dėka mes nesunkiai pirmoje strofoje nuspėjame vyro ir moters trumpą, bet lemtingą susitikimą ir iš jo gimusį meilės jausmą, nors tokio vaizdo pačiose eilutėse nėra – apie tai mums praneša metaforų kalba: „saulės šypsnys“ neišven­giamai tampa moters šypsniu, kuris paskutinėje eilutėje vėl „grąžinamas“ gamtai; saulės šviesa virsta moters šviesa, pradžios „šypsnys“ transformuojasi į juoką, kuris liudija vidinį subjekto džiaugsmą, po susitikimo išgyvenamą vienatvės tyloj. Tas dvigubas saulės ir moters šypsnys priverčia ir vyro lūpas virpėti kartojant mylimosios vardą („šypsniu“ – „miniu“), o gyvybę visam posmui suteikiantis veiksmažodis „atskridai“ ne tik perteikia įvykio netikėtumą, bet ir jo stebuklingumą („laimės svaja“ ir realybė sutampa). „Atskridai“ įvykdo staigų perversmą ir neatsitiktinai rimuojasi su paskutiniu strofoje žodžiu „žiedai“, kuris jau yra būties pilnatvės ir harmonijos simbolis, kaip simbolis, siekiąs net mitinę atmintį, yra ir moters bei pavasario pirmasis juokas, žymintis žiemos (ir dvasinės būklės – gyvenimo be meilės) pabaigą.

     Antra ir trečia strofos vienoda anaforine pradžia („nežinau“) primena „Rudenio naktį”, kur ateities nežinomybė taip pat stipriai jaudino lyrinį subjektą. Apskritai čia labai ryškiai atkuriamas Putino „naktinės“ poezijos kontekstas ir lyrinio herojaus „sielos peizažas“ – šviesi naktis, dviejų aušrų ugnis, būties išgyvenimas ir viso to netektis, virstanti ilgesingu prisiminimu. Tačiau daug kas čia skamba naujai, papildo įprastą vaizdą – visų pirma nakties išgyvenime dalyvauta moters, mylimosios, tad ji pati, be saulės ir žiedų, pasipildo dar ir nakties spalvomis, o nakties ženklams suteikia moteriškumo, kuris, beje, čia visada buvo, bet tik tolimos žvaigždės pavidalu. Eilėraštyje vyksta nuolatinė „toli“ – „arti“, „konkretu“ – „abstraktu“, „materialu“ – „idealu“ žaismė. Moteris tarytum šalia, bet tuoj jos nebus – kaip džiaugsmas pirmasis spindėsi toli; ji tarytum išnyksta, bet ir pasislėpti negali. Džiaugsmas ir saulės šypsnys atsveria nakties pabaigos ir nežinios liūdesį, palieka viltį ir galimybę mintyse kartoti susitikimo šventę.

     Paskutinė strofa yra įsimylėjusiojo išpažintis ir tokia būdinga disonansiška savijauta: somnambuliškas apsvaigimas ir juodos pragarmės nuojauta emocijai atslūgus. Naktis ei­lėraštyje turi visiškai skirtingas reikšmes: vienur susijusi su būties pilnatve, kitur – su dvasine tuštuma. Mylimosios prisiminimas iš esmės keičia subjekto dvasinę savijautą, o galima mylimosios netektis – dvasiškai žlugdo. Meilės reikšmę įtvirtina net keletas eilė­raščių, sukurtų tarp 1926 ir 1936 metų („Pakvipo žemė“, „Nebėr tavęs“, „Neatmerkim akių“, „Vakar, sako...“, „Ir šiandien, kaip vakar“, „Lūkesys“, „Vasaros saulėj“, „Tavo rankos“, „Atsisveikinimas“, „Atsiminimas“, „Klajūnas“, „Pasakos galas“, „Saulėleidžio madona“, „Saulėleidy“).

     „Romanso“ būsenomis ir poetika „alsuoja“ dar keletas „giminingų“ eilėraščių: myli­moji yra lengva ir bekūnė kaip mintis, kaip svajonė, kaip stebuklas, „kaip užburto sapno karalaitė“, kaip pavasario kvapas, aplankanti staiga, netikėtai – staiga ir netikėtai išnyks­tanti. Meilė yra nepavaldi asmeninei valiai. Mylimoji (matome esminę inversiją) susieja­ma su saule. Saulė, meilė, moteris sutampa – Tik atspėt negaliu, kas bučiavo mane:/ Ar tai tu, ar tai saulė – ar tai saulė ir tu („Vasaros saulėj”). Ryškiu kontrastu akcentuojama lyrinio „aš“ tamsa – tu viena į mano tamsią naktį / Kaip klystanti liepsnelė įspindai. Moteris, jos šviesa dabar sutelkia savy tas galias, kurias anksčiau turėjo transcendentiniai esiniai – žemė, žvaigždės. Ji prikelia gyvenimui (Tik tu viena /... /Mane šviesiam pasau­liui grąžinai), ji ima užpildyti visą subjekto egzistenciją (Ar tu žinai, kad šiandien aš tavęs taip laukiau, / Jog nykau be tavęs ir gyvenau tavim) ir jį supančią būtį (Jaučiu tave visoj būties pilnybėj, / Tavim pakvipo žemė ir žiedai). Bet veltui lauktume mylimosios išorinio paveikslo – jis neiškyla. Moteris yra tarytum per daug šventa, kad turėtų kūną ir kraują. Žodžių nepakanka perteikti meilę ar jos objektą – susitikimas su sakralia sfera priverčia nutilti: Pakriko mintys, ištuštėjo žodžiai. Meilė ima sutapti su dieviškumu ir kūryba – aukščiausiomis universalijomis Putino vertybių skalėje, taip pat turinčiomis ontologinį statusą: Visas Dievo pasaulis – tai tavo mintis, / Tu pati kaip kūrybos vaisinga galia / Tavo meilė prašviečia akląsias naktis, / Tavęs ilgisi žemė svajone tylia. Meilės pasaulis yra absoliutus, bet subjektui nepavaldus, neprieinamas – jis gali būti trumpam čia pakviestas paviešėti, patirti pilnatvės jausmą, bet po to likti vienas savo aklinoje tamsy­bėje (Ir vėl visiem aš svetimas ir šaltas /Į savo kurtų rūpestį einu). Buvimas kartu visada epizodinis – gyvenama prisiminimu apie jį vėl panyrant į patirtą būseną (Vos užmerksiu akis – ir tu vėl su manim). Meilės tema sukurti eilėraščiai turi savo makrosiužetą – išsiskyrimo nuojauta sklando vos ne kiekvieno eilėraščio baigiamosiose strofose. Lyrinis subjektas negali iki galo patikėti savo meile, netiki, jog ji – amžina: visada jaučiamas pavydaus likimo kerštas, pakibęs virš laimės valandos. Be mylimosios (nėr tavęs – ir mano džiaugsmo šventė / Štai baigiasi aidėjimu liūdnu), be meilės pasaulis ištuštėja (Neteko spalvų mano pilkas pasaulis), nusidažo tamsiausiomis spalvomis (Išėjau aš vieną vakarą į gatvę, / Gatvę juodą, gatvę purviną ir šlykščią). Meilės pabaigos motyvuose iškyla naujas moters siluetas – pirmąkart pasirodo Juoda Viešnia (mirties personifikacija) bei Saulėleidžio Madona („moteris su liūdinčiom akim“).

     Kai griaudi patrankos, mūzos tyli: prie asmeninės intymios lyrikos Putinas grįžta po labai ilgos pertraukos – 1956 m. ir paskutiniu kūrybos dešimtmečiu meilės tema parašo keletą didelės meninės vertės kūrinių: „Sonetai. Sekant Šekspyru“, ciklą „Benamio dainos“, poemą „Žilvinas ir Eglė“, ciklą „Rytų motyvais. Sekant Goethe“, nemažą pluoštą eilėraščių.

     Apie amžinojo moteriškumo ilgesį kaip intensyvų vidinį nerimą, kaip ieškojimų tikslą „saulėtų srautų verdenėj” ir „begalinėj nakty”, žarų ir aušrų peizažuose amžinas klajoklis valso ritmu prasidedančiame eilėraštyje „Tavęs nerandu“ kalba aistringai ir liūdnai (slink­damas spiraline kompozicija leitmotyvas „tavęs nerandu“ vis intensyvėja, kadenciniu pa­kartojimu palikdamas atvirą emocinę žaizdą). Kūrinyje, suardydamas muzikalaus anapes­to ritmą, šmėkšteli „juodos nežinios“ ir „nebūties“ šešėlis, – prieškario meilės lyrikoje jo neaptiksime, o dabar jis lydės ne vieną eilėraštį.

     Elegijos intonacijomis nuspalvinti 1958 m. eilėraščiai „Ašaros“ ir „Dabar palydėki mane”. Pirmajame suskamba naujas, bet svarbus sielvarto ir mylinčias širdis jungiantis atminties (Ir neišnyko dar tie žodžiai, / Kuriuos su meile man tarei) motyvas, antrajame užsimezga paskutinio dešimtmečio meilės lyrikoje išplėtota kelionės ir laimės ieškojimo kartu tema („Rytų motyvais“). Kaip atsvara elegiškoms nuotaikoms parašytas „Kad taurė būt pilna“ (1959) perduoda staigų emocinį pakilimą ir mėgavimąsi apsvaigimu – meilė ir vynas dažni pasaulio poezijoje.

     Prie geriausių meilės lyrikos pavyzdžių priklauso „Parafrazių“ ciklo antroji dalis, ku­rią, išlaikant viso ciklo kompozicinį modelį, sudaro du skirtingos tonacijos eilėraščiai vienu bendru pavadinimu „Tolimai mylimajai“ (1957-1958). Pirmajame visa jėga atgyja Putino simbolistinei lyrikai būdingi plačiais periodais alsuojantys sakiniai: pirmieji trys kalba apie prisiminime iškylantį svaiginantį meilės išgyvenimą (širdis prasiskleidė kaip žiedas), nupiešia meilės įtampos prisotintą atmosferą, kuri yra ir gerai pažįstama („prieblandų liepsnojančios žaros“, „mėlynos padangės“), ir nauja – jos diapazonas išplėstas sielvarto ir širdgėlos patirtimi (Ir buvo gera man / Budėt tarp širdgėlos ir džiaugsmo, / Pakilti ligi mėlynų padangių /Ir grimzt ligi tamsiųjų gelmenų). Tačiau „nuodingas, piktas kirmis“ (vidinis nerimas dabar objektyvizuojamas) įgauna savarankišką lemties statusą – atėmęs šviesų džiaugsmą, uždaręs vienatvės celėje, ir tik pasiryžimas saugoti atmintį tos, „kuri viena / Įspėjo mano daugiaprasmę būtį”, suformuoja naują, bet paskutinių metų poezijoje įsitvirtinančią (ją būtų galima pavadinti stoiška) laikyseną: Nei sielvartui, nei džiaugsmui nepaklusti. Antrasis eilėraštis kontrastuoja pirmajam savo lengvai bėgančiu ritmu, trumpais sakiniais ir nuotaiką atitinkančiu šviesiu mylimosios paveikslu, tačiau išlaiko jo emocinę struktūrą – „saulės dukros“ vizijai išnykus, „Dievo pasaulis“ tampa nebylus ir kurčias, ir toks pasaulio apibūdinimas, užbaigiantis visą dalį, funkcionuoja abiem prasmėmis – metaforine ir tiesiogine: pirmoji nusako lyrinio subjekto dvasinę būklę, antroji primena, jog „Parafrazės“ pasakoja Beethoveno biografiją (pavadinimas „Tolimai mylimajai“ perimtas iš vokiečių kompozitoriaus dainų ciklo).

     Meilės tema paskutinio dešimtmečio lyrikoje išsamiausiai plėtojama cikluose bei poemose: „Sonetai, sekant Šekspyru“, „Benamio dainos“, „Žilvinas ir Eglė“, „Rytų motyvais“.

     Putino ir Shakespeare’o sonetus vienija meilės tema ir angliško soneto forma: tris ketureilius Putinas stengiasi užbaigti staigia, kartais prieš tai sakytam turiniui prieš­taraujančia išvada, aforistiniu kirčiu (O galgi tavo lūpos man įrodys, / Jog neteisus šis juodas mano žodis“ II).

     Sonetai – meilės temai skirtas žanras, turintis ilgą tradiciją Europos kultūroje, tad savyje sutelkęs didelę meilės išraiškos patirtį. Soneto žanras susiformavo baigiantis vidu­ramžiams – epochoje, kai moters kultas pasiekė savo apogėjų. „Pasaulietinės kultūros idealas niekada nebuvo taip glaudžiai sulietas su idealia meile moteriai, kaip XII-XV amžių laikotarpiu“, – rašo Johanas Huizinga (2). Dante’s ir Petrarcos sonetai, toli peržengę savo epochą, atspindėjo geriausias laikmečio tradicijas: viduramžių moters sudievinimą ir renesansišką jos sužmoginimą. Vienu ryškiausių moters išaukštinimo mene simboliu tapo Botticelli paveikslas „Veneros gimimas“ (apie 1484). Venera (arba Afroditė) čia nutapyta išplaukianti ant didžiulės kriauklės į jūros krantą. Aliuziją į šį Botticelli paveikslą galime įžvelgti Putino sonetų ciklo pradžioje: Tik jūra ir dangus, ir sutemų šešėliai – / Šešėliuose trapus mergaitės siluetas, / Iš sutemų išniręs trumpai valandėlei, / O gal kada sapne vidurnaktį regėtas. Mylimosios „prigimtis“ dvejopa: ji išnyra iš jūros (panašiai Žilvinas išvys Eglę poemoje) ir spalvingų vakaro sutemų: Iš sutemų žaros ji pas mane atėjo / Su šypsniu lūpose ir mylinčia širdim. Mylimosios atsiradimas kalbančiojo gyvenime priima­mas kaip netikėta likimo dovana, todėl pateikiamas kaip mistinis stebuklas, kaip lūkes­čiuose gyvenusios meilės deivės įkūnijimas. Putinas, kaip ir Dante, Petrarca, Shakespe– are’as, sonetuose apdainuoja ne poetinėje fantazijoje regimą moterį, ne abstraktų meilės jausmą, bet labai konkrečius faktus bei asmeniškus išgyvenimus: žinantiems poeto biog­rafiją eilutės Prašvitusių dienų gyvenimo tikrovė / Jau pralenkė svajones, viltis ir sapnus aiškiai sako, apie kokį susitikimą ir lemtingą gyvenimo įvykį užsimenama. Likimo dova­nos motyvas, ne kartą poetiškai apmąstomas (Buvai tu man dosnaus likimo pažadėta / Kad neramios buities saulėlydį nušviestum", XI), yra viena svarbiausių ciklo teminių jungčių. Ją atliepia taip pat per sonetus keliaujanti herojiška lyrinio subjekto nuostata – Dabar aš saulėje gyventi pasiryžtu, / Kad mano mylima į sutemas negrįžtų (I), kurioje, viena vertus, galime įžvelgti aliuziją į Persefonės mitą ir pastangą pratęsti gyvenimo pavasarį, kita vertus – nusiteikimą aukai meilės vardan (Aš šiandien tau aukoju dar vieną sonetą, XI), nes meilė reikalauja dvasinės pastangos. Tačiau dar ryškesnis priešingas motyvas – aukos tikimasi ir prašoma iš mylimosios: Ištiesk man ranką, jei kely pailsiu (IX). Mylimos moters buvimas šalia lyriniam subjektui yra ypatingas, tiesiog gyvybiškai svarbus.

     Tiesa, antikos menas daug dėmesio skyrė meilės estetikai, tiesiog kūno grožiui – skulptūrų vyrai ir moterys apnuoginti arba visiškai nuogi. Krikščioniškasis menas moters nuogos nevaizdavo, nes iškėlė visai kitą meilės aspektą – ne estetinį, bet moralinį – doros, pareigos, aukos. Renesansas, sugrąžinęs į meną antikinį kūno nuogumą, kartu pateikė šių dviejų koncepcijų sintezę: šalia meilės deivės vaizduojamos dangiškosios būtybės (baltas balandis, angelai) arba apnuogintos moters į viršų pakelta ranka simbolizuoja jos dangiš­kąją prigimtį. Shakespeare’as sonetuose palyginti daug dėmesio skiria mylimosios gro­žiui, kuris sunkiai suderinamas su jos elgesiu. Putinui moters erotiškumas visiškai nėra svarbus, jis akcentuoja moralinį meilės aspektą – ištiesta moters ranka padeda prisikelti.

     Putino sonetus vienija psichologinis ritmas, pulsuojantis kaip besikeičianti įtampa tarp fizinės negalios ir laimės, kurią teikia buvimas kartu. Esant kartu, pasaulis matomas įsimylėjusio akimis. Gyvenimas tada yra pasaka, pavirtusi realybe (Kaip pasakoj mes žengiame abudu, IV). Sonetai, kurti penkerius metus, kartais gauna impulsus iš jau para­šytų ir tęsia tą pačią mintį. Kartu juose subtiliai atsiskleidžia daugybė naujų meilės atspal­vių ir niuansų. Kaip ir ketvirtojo dešimtmečio meilės eilėraščiuose, buvimas kartu yra realus ir šiltas: meilę sustiprina bendra patirtis, bendri išgyvenimai sudaro jos turinį. Kartu išgyvenamos emocijos ateina iš meno (Ir lyg sapne regiu aš Miestą stebuklingą / Pro gotikos vitražų mėlynus stiklus, V), muzikos (Mes klausėm Šuberto, Bethoveno ir Bacho, / Ir Mocarto džiaugsmingų dieviškų garsų, III), miesto vaizdų (Mane masina Vilniaus bokštai ir gatvelės, V), pamėgtos kartu lankomos vietos – Vilnelės pakrantės tampa meilės vieta kaip Mickevičiaus slėnis Kaune (Vilnelė tau pritariamai čiurlena, / O tu man Šu­bertą tyliai niūniuoji, IV). Meilės jausmą palaiko smulkmenos: iš užuominų galima skai­tyti vienam kito mintis (Kad taip kartojasi ir mūsų „Nebaigtoji “?“, III), suprasti iš žvilgs­nio, rankos prisilietimo (Kažkas pirštus man glostomai paliečia, VIII). Mylimoji savo buvimu sušildo vietas ir pati tampa viskuo, kas supa, – menu, peizažu, gamtos stichija: Jaučiu tave grėsmėj įtūžusio likimo / Ir šėlstančiame Bacho fugų gaivale, / Jaučiu tave, kai audros skliautuose nurimo..., III; Dabar, kai vėl klevus šalna geltonai kanda, /Širdis pavasario sapne tave suranda, VI). Meilė kaip muzika ir muzika kaip meilė: Bet aš širdy toliau tą muziką tęsiu (III). Kaip tik Renesanse pirmąkart imta pastebėti bei lyginti meilę ir muziką. Kur ir kai būta kartu – tos vietos tampa rojaus vietomis, o valandos – laimės valandomis, kurias, kaip Goethe’ei, norisi sustabdyti ir paversti amžinybe: Sustoki tad: esi tokia graži – / Akimirka, gyvenimą puoši, IV).

     Shakespeare’o sonetus dramatizuoja laikas. Putinas nesileidžia į visagalio laiko ap­mąstymus, tačiau senatvė, palietusi lyrinį subjektą, kelia nuoskaudą, gėlą, tampa nepasi­tikėjimo savimi ir pesimizmo priežastimi. Ypač ryškus ir meniškai stiprus yra antrasis sonetas – mylimosios atsiprašymas, kaltės jausmu primenąs Jono Aisčio „Atleisk“. Jame išsakomas netikėjimas gebėjimu teikti mylimajai laimę, reikšti jai tiek pat daug: jaučiasi neteisėtai naudojąsis lobiu (Kaip niekadaris, lobį išeikvojęs – palyginimą galbūt inspiravo analogiškas Shakespeare’o 52 soneto pradžia: Aš – lyg turtuolis, pilnas netikrumo / nau­dotis savo laime nedrįstu, A. Churgino vertimas (3), bet pats negalįs juo būti; mylimoji „meilę meilėje pamilus“ galbūt netrukus skaudžiai nusivils, o jo sieloje išsikeros gailestis su jos „žvilgsniu, šypsniu ir vardu“. Kartais atvirai kalbama apie negalią (mane į guolį nubloškė liga, VII), fizinio silpnumo sukeliamą apmaudą ir tuštumą. Tačiau sielvarto minutes visada įveikia pasiryžimas gyventi jaučiant ir sielvartą, ir džiaugsmą, abejones ir viltį – apibendrinamosios mintys ypač meniškai taikliai išsakytos ciklą užbaigiančiame XV sonete. Ir nors sonetų lyrinis subjektas yra vyras, išsakomi jo jausmai, reiškiami jo išgyvenimai, iškyla labai ryškus tiesiog tobulos mylimosios dvasinis paveikslas ir pačios meilės idealas, nuostabiai atitinkantis išsakytą Šventajame Rašte: Meilė kantri, meilė ma­loninga, ji nepavydi; / meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. / Ji nesielgia netinkamai, ne­ieško sau naudos, / nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, / nesidžiaugia neteisybe, / su džiaugsmu pritaria tiesai. / Ji visa pakelia, visa tiki, / viskuo viliasi ir visa ištveria. /Meilė niekada nesibaigia. (4) Shakespeare’ui meilė – dvasinė jėga, kovos su laiku ginklas. Putinui – dvasinė jėga, padedanti išgyventi.

     Vienu metu su „Sonetais. Sekant Šekspyru“ buvo kuriamos „Benamio dainos“. Ana­forinės bei epiforinės jungtys aiškiai primena folkloro elementus, paprasta, aiški ir taisyk­linga ketureilė strofa, viso ciklo tvarkinga simetrija, trumpi eilutės periodai ir sklandus rimas, dainos žanras, neleidžiantis blaškytis, įsisiūbuoti didesniems minčių šuorams, atsi­verti kosmoso panoramoms, sukuria lengvą ir vientisą poetinę emociją, giedrą romantišką nuotaiką. „Einu, einu, einu, einu“ leitmotyvas, jungiantis ciklo dalis, įsupa į muzikinį ritmą, sukuria melancholiško veržlumo įspūdį. Tai nepaprastai jaunatviškas kūrinys, jame nėra nė žymės nuovargio, rezignacijos, ironijos ar skausmo. Pirmoji dalis „Tu išeik pas mane“, turiningiausia ir gražiausia, yra tikras meilės lyrikos perlas, benamio klajoklio drąsiu, atviru meilės poetizavimu išgąsdinęs tuometinės epochos cenzorius, kurie nesiryžo eilėraščio įtraukti į rinkinį „Būties valanda“ (1963) bei leidžiamų „Raštų“ (1959-1969) tomą. Putino eilėraščiuose nakties atmosfera dažnai buvo prisodrinta meilės („Rudenio naktį“), bet čia ta meilė labai konkreti, beveik kūniška: eilėraštis-kreipimasis į mylimąją, kvietimas išeiti ir mylėtis naktį po atviru dangumi, po ežios obelimi. „Benamio dainos“ – vienišiaus daina: melancholiška ir svajinga, romantiška ir šviesi. Nors nesunkiai atpažįs­tame pagrindinį Putino lyrikos herojų, susimąstantį kryžkelėse, besigėrintį žaromis ir žvaigž­dėmis, besiklausantį ąžuolų ošimo, daugiau mąstantį nei svajojantį, nustebina personažo, vienišo klajoklio, regos rakursas. Emocinėje herojaus struktūroje regime daug iš ankstes­nės poezijos pažįstamų sluoksnių: vergo-laisvūno minčių (Ne man tie rūmai ir šviesios seklyčios. ), „Rudenio nakties“ nusiteikimą „mylėti“, „Rūpintojėlio” budėjimų šviesą (Man vienatvėj budėt ir mylėti), bet šiame paveiksle tai nauja, šviežia ir gaivu. Iš pažiūros lengvos ir melodingos „Benamio dainos“ vis dėlto turi labai stiprų sintezuojantį pradą: pabaigoje, kaip ir „Sonetuose”, išsakyta panaši, ilgą herojaus patirtį apibendrinanti mintis: Jau aš vienatvėje ne vienas – / Paklysti toly nebijau („Sonetuose“: Bet kietą akmenį tvirtai jaučiu po kojų, / Ir akys aukštumoj žvaigždžių takus pažįsta, XV).

     Meilė kaip ontologinis reiškinys ryškiausias poemoje „Žilvinas ir Eglė“. Kūrinys visa jėga atgaivina simbolizmo kodą (kiekvienas įvaizdis yra mažiausiai dvigubo turinio) ir naujai aktualizuoja Putino lyrikos pagrindinę temą – asmens vidinę dramą. Lyg būtų seniai išnešiota, per tris 1960 m. gruodžio dienas parašyta poema natūraliai išauga iš Putino kūrybos ir su ja suauga pačiomis ryškiausiomis gijomis. Čia liečiamos poetui svarbios dvasinio gyvenimo, vienatvės ir laisvės, meilės ir sielvarto, veržimosi į aukštes­nę, šviesesnę būtį, amžinybės ir laikinumo temos. Senatvės kaukė, tarytum nepelnytai likimo uždėta žeminanti ir kaustanti ribos jausena, leidžia poetui išvysti save Žilvino situacijoje, kuri savo ruožtu psichologizuojama ir dramatizuojama; nepasitikėjimo savimi ir nevisavertiškumo jausmas bei tikros egzistencijos ilgesys vėl suskamba ta pačia jėga kaip trečiojo dešimtmečio kūriniuose.

     „Žilvinas ir Eglė“ yra vienas geriausių lietuvių literatūroje modernios žanrų sintezės bei intertekstualumo pavyzdžių: filosofinis bei lyrinis eilėraštis, filosofinė poema, drama ar mažoji tragedija, transformuota pasaka ar mitas, baladė, romansas, sonetas, simbolis­tinis eilėraštis – visų šių žanrų atsinešama informacija bei specifika V. Mykolaičio-Putino kūrinyje yra funkcionali, suvaldyta, sujungta į darnią visumą. „Žilvinas ir Eglė“ alsuoja klasikiniu aiškumu, didele minties gelme, emocijų drąsa, proporcijų harmonija. Visi atpa­žinti žanrai, atskirai paimti, yra nepakankami kūriniui apibrėžti, bet išradinga jų sintezė sukuria naują, moderniai literatūrai būdingą polifoniškumą. Keleto žanrų elementai daly­vauja mitinės fabulos transformacijoje: išlaikydamas pasakos siužeto schemą bei svar­biausius motyvus, Putinas atranda didelę nišą filosofinei bei psichologinei paradigmai, besisukančiai apie Žilviną, pagrindinį kūrinio personažą, ir, išplėsdamas bei pagilindamas pasakos semantiką, kalba apie ontologinius dalykus – vidinį sielvartą ir meilės vaduojan­čią galią, naujais vaizdais išreiškia vieną esminių kūrybos idėjų – būties pilnatvės ilgesį.

     Prasidėjęs intensyviu Žilvino monologu (sušukimu Ach, kaip aš savęs nekenčiu!), kūrinys iškart įtraukia į didįjį Putino lyrikos kontekstą, leisdamas pajusti neabejotiną giminystę visų pirma su 1926 m. poema „Vergas“ – konteksto lygmeniu kūriniai tarytum papildo vienas kitą: puošni povandeninė gintaro pilis brėžia paralelę su valdovo skliau­tuotais rūmais, vidinio ir išorinio kalėjimo simboliu, žalčio, žvėries, pavidalas atitinka vergo ir kalinio statusą, abu herojus vienija kankinanti sąmonės šviesa, ryškiai kontrastuo­janti jų padėties tamsai: geriau iš to maudulio sprogti, /Negu savo būtį ir vardą suvokti. Iš pasakų ir mitų poetikos ateina jau antikinėje dramoje įsitvirtinęs finalinės sankcijos – likimo, kaip už mirtingąjį galingesnės ir nepermaldaujamos jėgos (pasakoje jos nėra), – motyvas, suteikiantis poemos Žilvinui tarytum tragedijos herojui tauraus kentėjimo krūvį (Ir kas per piktybė užkeikė mane / Glūdėt amžinai šitam jūros dugne). Abi poemas vienija ne tik tas pats semantinis kodas, bet ir išgyvenimo tempas, kelis kartus pasiekiąs kulmi­naciją, klausimų bei abejonių lavina, to paties juodo sielvarto ir šviesios išsivadavimo vilties banguojanti kaita, dramatiška atomazga. Baigiamoji Žilvino ištarmė Dėkui tau. Aš vėl žmogus, be abejonės, primena vergo sakinį Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus. Didysis Putino mitinis kodas, globaliai apimantis dramatinės poezijos semantinį centrą, – likimo užkeiktas būti žvėrimi (vergu, kaliniu), kai išties yra žmogus (šios tiesos kankinan­tis įrodinėjimas sau ir kitiems kuria šio modelio įtampą) – vėlyvojoje lyrikoje vėl tampa aktualus ir duoda stiprų polėkį kūrybinei minčiai.

     Iš esmės skirtinga yra moters reikšmė: jei „Verge“ jos vaidmuo buvo provokuojantis, tai šioje poemoje, kuri sukomponuota kaip Žilvino ir Eglės pakaitomis tariamas monolo­gas, moteriai tenka daug daugiau vietos ir ji atlieka lemtingą funkciją, būdingą visai vėlyvajai lyrikai, – gelbsti ir įprasmina lyrinio herojaus egzistenciją.

     „Parafrazėse“ ištobulinta intonacijų kaitos technika čia diferencijuoja Žilvino ir Eglės mąstymo bei kalbos stilių: sunkios Žilvino mintys perteikiamos triskiemeniu amfibrachiu, grakšti Eglės kalba bėga lengvu dviskiemeniu jambu. Žilvinas mąsto, Eglė gyvena, įtrauk­dama į gyvenimą ir savo mylimąjį. Pastarasis gyvena tik būdamas kartu su Egle. Likęs be jos, grimzta nebūtin. Stingdanti abejonė ir neryžtingumas, bet didelė dvasinė veikla, re­fleksijos jėga, „dviguba“ prigimtis (žmogaus ir šliužo), metaforiškai perteikianti vidinį skilimą, poemos Žilviną paverčia modernios literatūros personažu. Eglės paveikslas daug artimesnis tautosakai (jauniausia dukrelė, močiutės numylėtinė, piršlybos, mergautinė klė­tis), bet jau pirmajame epizode išsakomas romantiškas ilgesys kažko nepatirto, nežinomo, paslaptingo (Rankas ištiesus, kažką šaukti/ Ir kažko laukti, laukti, laukti ) suteikia paveikslui vidinės gelmės, reikalingos jųdviejų likimams sujungti. Jungčiai Putinas panau­doja motyvą, kuris lietuviškoje pasakoje apie žaltį nėra susiformavęs, bet yra daug popu­liaresnis kituose šio tipo (santuokos su antgamtine būtybe) siužetuose: vienas būsimų sutuoktinių paverstas žvėrimi, ir tik meilės ryšys su žmogiška būtybe gali atskleisti tikrąją prigimtį bei išvaduoti iš tamsiosios lemties. Pasakoms būdingas atsitiktinumas poemoje psichologizuotas: Eglė, pajutusi hipnotizuojantį žvilgsnį („Liūdną, sielvartingą“), sąmo­ningai renkasi Žilvino širdgėlą, sąmoningai apsisprendžia nepalikti jo su tuo skausmu, / Su tuo jo sielvartu giliu. Taip vėl nusidriekia įstabi paralelė su putiniškąja Anima, gyve­nančia herojaus lūkesčiuose, su ta vienintele, kuri įminė jo būties mįslę, įspėjo jo būties paslaptį: Nuo tavo to veriančio žvilgsnio / Jau sprogsta krūtinės kieti kevalai. / Nuo tavo akių stebuklingos šviesos / Man sieloje sutemos švinta. Meilė vėl iškyla kaip bendras aktas, kaip skirtingas egzistencijos dimensijas jungianti kūryba: Mes įkurkim į šį rūmą / Žalčio išmintį ir gėlą / Ir žmogaus širdies taurumą. Tačiau Eglės grįžimas į žemę (vėlgi motyvuojamas geriau nei tradicinėje pasakoje – žemėje išauginti meilės vaisių) grąžina Žilviną į pradžios situaciją. Herojui, kaip ir „Verge“ pabudus iš sapno, antrąkart tenka išgerti rūstybės taurę: Ir vėl tas pats prakeiktas šaltis, / Nuo ko širdis taip ilgai kentė, /

     Jau ima gyslomis sruventi, / Rakina sąnarius ir galvą spaudžia, / Ir šitą kaukę šlykščią, / Ir šitą odą, kietą, ankštą, skaudžią, – / Ir visą buitį vakarykščią, / Artėjant žemei, vėl grąžina. Judėdamas link tragiško finalo kūrinys pasiekia savo kulminaciją, atslūgstančią tik su paskutiniu sakiniu, kuris netikėtu rakursu apšviečia finalinę sceną: Žilvinas miršta, bet miršta jame žaltys, o žmogus prisikelia. Subtiliai transformuota pabaiga priartėja prie klasikinės tragedijos, kur herojaus mirtis yra viso kūrinio emocinis akcentas ir katarsis, perteikiantis apsivalymo ir atsinaujinimo idėją. Herojus privalo žūti, kad triumfuotų svar­biausioji kūrinio mintis: meilė peržengia mirtį, meilė – stipresnė už mirtį. Kūrinio idėja sutampa su „Giesmių giesmės“ kulminacinėmis eilutėmis, teigiančiomis transcenduojančią meilės galią.

     Netrukus sukurtas eilėraščių ciklas „Rytų motyvais“ (sekant Goethe), artimas poemai „Žilvinas ir Eglė“. Įkvėptas netikėtai atrasto dvasinio sąlyčio su viduramžių persų poetu Hafizu ir susižavėjęs Rytų kultūra, paskutinį savo lyrikos ciklą „Vakarų – Rytų divanas“ Goethe rašo keletą metų – ciklas pasižymi stilistiniu margumu, fragmentiškumu, posūkiu į simbolinę kalbą. Paralelė tarp Hafizo, gazelėse apdainavusio savo meilę Suleikai, ir Goethe’s, senyvo vyriškio, pamilusio trisdešimtmetę Marianą Jung (5), turi analogiją V. My­kolaičio-Putino gyvenime, kuri naujais poezijos tekstais pratęsia minėtą paralelę (Suleikos vardas keliauja per visų trijų poetų rinkinius). Kaip ir Goethe’ę, Putiną traukė Rytų meilės lyrikos specifika – meilės, kaip laisvinančios galios, atvira adoracija. Rytų poezijoje Goethe atranda meilę kaip gyvenimo dėsnį, ryžtingai pasipriešinantį vienatvei, uždarumui.

     Persų lyrikos pavyzdžiai drąsina nebijoti kūno: moters kūnu, jo formomis atvirai ža­vimasi kaip Dievo tobulumo įrodymu – transcendentalumas Rytų poezijoje atsiranda kal­bant apie kūną, žemišką meilę, žemišką džiaugsmą – per palyginimus su kosmosu (Puti­nas: Nes visi dangaus šviesylai – / Taip Alacho surėdyta – / Tik tavųjų vyzdžių šviesą / Skleidžia vakarą ir rytą), sudievinančius epitetus. Rytų meilės lyrika neatsiejama nuo tikėjimo – musulmonų religijos ir pasaulėžiūros. Meilė stiprina tikėjimą, tikėjimas – mei­lę. „Meilė gal reiškia tikėjimą, vynas – dvasią“ (6). Čia nėra įtampos ir keistų paradoksų, būdingų krikščioniškai kultūrai, tarp tikėjimo ir meilės, tarp meilės vaisiaus garbinimo ir kūniškos meilės ignoravimo. Tik viduramžiais Europos, trubadūrų ir minezingerių poezi­joje meilė ir tikėjimas trumpam buvo pasiekę panašią darną. Goethe visą gyvenimą ak­tyviai ieškojo universalios religijos, kuri vienytų geriausius pagonybės, krikščionybės bei judaizmo elementus. Putinui toks universalizmas taip pat būdingas – tai dar viena genetinė „Rytų motyvais“ ištaka.

     Ryškus Rytų poezijos stiliaus bruožas yra žodžių žaismas – jų daugiareikšmiškumas ir simboliai, taip pat aforizmais išsakoma išmintis – jų gausu ir Goethe’s, ir Putino cik­luose (Goethe: Mes be meilės tarsi mirę, Ji – gyvenimo dvasia (7); Putino herojus: O juk tam esu atėjęs, / Tam mane pagimdė močia, / Kad teisybės, gėrio, grožio / Aš pasaulyje ieškočiau).

     „Rytų motyvais“, skirtingai nei Goethe’s kūrinys, turi aiškią struktūrą ir kompoziciją: dešimties dalių ciklą sudaro tik dviejų žmonių – vyro ir moters – dialogas. Putinas ypač išgrynina meilės ašį. Veiksmas vyksta kažkur pietų šalyje, nuoseklaus siužeto nėra, abu mylimieji – klajokliai, jų situacijos – tai dvasinės būsenos, šviesesnės ar tamsesnės. Apie jas sužinome iš dialogų, kuriuos visada pradeda vyras (Mani), išsakydamas savo jauseną. Suleika kalba antroji, ji pritaria arba prieštarauja mylimajam, tačiau jos žodis visada raminantis, pusiausvyrą atstatantis, paguodžiantis, išmintingesnis, suteikiantis dialogui (ir visam kūriniui) šiltą ir šviesų toną. Klajoklio, benamio būsena – nuolatinis Putino vėly­vosios lyrikos motyvas, įgavęs simbolinės reikšmės ir metafizinio svorio; šiame kūrinyje justi susikaupimo, atsisveikinimo nuotaika, bręsta susitikimo su transcendencija nuojauta: šioje žemėje prie nieko neprisirišama, dvasinis meilės ryšys – vienintelis tikras gyvenime. Mani, kaip ir Rytų poetų bei Goethe’s personažai, – menininkas, pagrindinis kūrinio veikėjas: po jo kauke nesunkiai atpažįstame per visą Putino lyriką keliaujantį subjektą. Nors „Rytų motyvuose“ teka žaisminga kalba, bet įspūdis, jog tai lengvas kūrinys, gali būti klaidingas – Mani yra neramus, susikrimtęs, nusiminęs. Tačiau jo problemos, kaip būdinga Putino herojui, universalios, bendražmogiškos ir „putiniškos“: dichotomiškos amžinybės ir laikinumo, būties pilnatvės ir nebūties tuštumos pajautos, konkretūs smėlio ir vėjo, miražų ir tikrovės, troškulio bei alkio įvaizdžiai visada įgauna simbolinę reikšmę; gaivinanti oazė dykynėje tampa baltų viršūnių atitikmeniu (O dabar naujų oazių, / Eisiu tyruose ieškoti), meilės sureikšminimas iki gyvybės principo primena „Žilvino ir Eglės“ situaciją (Jei manęs tu nemylėsi, / Aš į tyrus pasitrauksiu / Ir, karštam sukniubęs smėly, / Nebūties ištroškę s lauksiu.), skausmo, sielvarto motyvas, rodantis aktyvią jungtį su kitais poeto to meto eilėraščiais, netgi perteikiamas panašiu įvaizdžiu (Kad tas sielvartas kaip šliužas /Man į širdį Įsiėdė). Suleika – taip pat Putino vėlyvosios lyrikos moteris, rami­nanti, paguodžianti, palaikanti. Jos paveiksle labai stiprus pasiaukojimo, aukos motyvas. (Nėr tokių šioj žemėj tyrų, / Kur tavęs aš nepasekčiau. /Aš, tenai tave suradus, / Su tavim kartu sudegčiau.) Ji teigia meilės besąlygišką svarbą žmogaus egzistencijai. Sergančiai mylimojo sielai Suleika ieško vaisto, kuris yra meilė: Mani atgimsta nuo mylimosios buvimo šalia (Džiaugias siela atsigavus / Stebuklingu meilės vynu). Suleika turi įveikti mylimojo netikėjimą, bet supranta ir vertina jo būsenas, didžią skausmo prasmę: Tavo sielvartas – tai vynas / Iš laukinio vynuogyno. / Jis širdies žaizdų negydo, / Jis neguodžia, negaivina. / O tačiau tik juo apsvaigęs / Niekini buities menkystę / Ir iš sielvarto sudėta / Nemaria daina pragysti. Rytietiškai karštai, aistringai išsakomas noras amžinai būti kartu: Kam drauge taip daugel teko /Ir mylėti, ir kentėti, / Tiems kartu Alachas leido / Ir žvaigždynuose spindėti. Jiedu reikalingi vienas kitam kaip šaltinis ištroškusiajam. Mei­lės gėrimas kartu yra ir dieviškas gėrimas – per meilę artėjama prie amžinųjų tiesų ir tobulumo. Mylinčiųjų pora tampa pasaulio ašimi – dėl jų sukasi dangaus sferos, dėl jų spindi dangaus šviesuliai. Ir atvirkščiai, pasaulis egzistuoja kaip mylintysis pasaulis – saulė šviečia todėl, kad myli žemę ir žmones. Ankstyvaisiais viduramžiais, arabų kultūros renesanso metu kurta poezija, Europoje atrasta romantikų, drąsia, iki kosminių dimensijų iškelta meilės apologetika vakariečio vaizduotę glumino ir žavėjo, ir, aišku, tapo dideliu stimulu kūrybai. Putinas nesusižavi egzotiškomis detalėmis (meilės žaidimų, šmaikštavi­mų, atviro hedonizmo, netgi embleminių lakštingalos ir rožės įvaizdžių jo cikle Rytų motyvais nėra), o sustoja tik prie esminių bruožų – visas kūrinys filosofiškas (ypač pas­kutinė dalis) būtent meilės ontologizavimu: finalinė Suleikos išvada (Vien tik ten, tyrų klajokli, / Tu nurimęs apsistoji, / Kur gaivina, šviečia, šildo / Meilės saulė viešpatnioji) teigia meilės giliąją prasmę ir netgi transcendentalumą – šiame sakinyje meilė jau peržen­gia žemiškos egzistencijos ribas ir, kaip ir poemoje apie Žilviną ir Eglę, nusidriekia į amžinybę, virsdama visatos egzistencijos pamatu – dėl meilės laikosi pasaulis, meilėje išsipildo būties pilnatvė. Transcenduojanti meilės galia leidžia Irenai Kostkevičiūtei cikle įžvelgti sąšauką su Dantės „Dieviškosios komedijos“ baigiamosiomis eilutėmis: meilė judina Saulę ir kitas žvaigždes (8).

    

     * * *

    

     Meilės lyrika yra viena centrinių Putino poezijos temų. Būdama labai turtinga savo aspek­tais ir meninės išraiškos pavidalais, ji yra susijusi su svarbiausiomis Putino poezijos problemomis, perteikia naują jų traktuotę, išryškina meilės, kaip esminio žmogiškosios būties elemento, reikšmę lyriniam subjektui, dažnai menininkui ar aukštesniųjų vertybių ieškotojui, ir apskritai pasauliui. Putino meilės lyrika evoliucionuoja, semiasi patirties iš gyvenimo, kūrybinio proceso, visuotinės literatūros, pati ją papildo, tampa dideliu indėliu į lietuvių poeziją.

    

     (1) Mitologijos enciklopedija, Vilnius: Vaga, 1997, t. 1.

     (2) И. Хейзинга, Осеньсреднивековья, Mocква: Hayкa, 1988, c. 118.

     (3) V. Šekspyras, Raštai, Vilnius: Vaga, 1965, t. 6, p. 188.

     (4) Pirmas laiškas korintiečiams, 13, 4-8.

     (5) R. Freidentalis, Getė, iš vokiečių k. vertė E. Vengrienė ir J. Kilius, Vilnius: Vaga, 1977, p. 541.

     (6) Ibid., p. 548.

     (7) Iš „Suleikos knygos“, vertė A. Danielius, Johanas Volfgangas Getė, Poezija, sudarė A. Gailius, Vilnius: Vaga, 1986, p. 230.

     (8) I. Kostkevičiūtė, Eilėraščių bibliografija ir paaiškinimai, V. Mykolaitis-Putinas, Raštai, Vilnius: Mintis, t. 2, 1990, p. 385.

    

     LITUANISTICA. 2007. T. 69. Nr. 1.

 

    

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Genys 2 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guillaume Apollinaire 2 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilona Gražytė-Maziliauskienė 1 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 40 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Mečkauskas-Meškela 1 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 13 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 50 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1