tekstai.lt

Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Stasys Santvaras (1996)

b_100_150_16777215_0___images_iliustracijos_2014_santvaras_sp.jpg     STASYS SANTVARAS (1902-1991), Lietuvos kariuomenės savanoris, „Vilkolakio“ teatro administratorius, Valstybės teatro Kaune operos solistas ir libretistas, studijavęs 1927-1932 m. dainavimą Klaipėdoje ir Milane, debiutavo 1921 m. eilė­raščiais simbolizmo traukos lauke.

     Pirmajame Santvaro lyrikos rinkinyje Saulėtekio maldos (1924), kaip ir pirmosiose dramose (Saulytė, 1923; Žvejas Laisvėga, 1925), įbrėžtos spindinčio idealumo ir amžino grožio linijos, bėgančios to­lyn nuo kintančios kasdienybės. Charakteringas veržimosi aukštyn judesys („Pakėliau į dangų sunertas rankas“), paveldėtas iš V. My­kolaičio-Putino eilėraščių kartu su viršūnių, žvaigždynų, šventovių, saulėtekio varpų įvaizdžiais. Iš pirmųjų simbolistų, dar besišliejan­čių į Maironio poetiką, atėjo ir klasikine griežtos ritmikos ir tikslių rimų disciplina, taip pat patetinis eilutės skandavimas („Pakilk, jau­na širdie, gelmėn melsvų padangių“). Simbolizmo estetika nužiedė abstrahavimo polėkį kaip poetinio išgyvenimo tikslą – regėti aukš­tumas ir platybes, alegorizuoti bendras idėjas (vienoje dramoje vei­kia Miško Tyla), o ne pasakoti realaus jausmo istoriją. Bendrybių klodas visam laikui nusileido į poetinį suvokimą neapibrėžtos sim­bolikos ir patetinių intonacijų pavidalais, kuriuos poetas ilgainiui stengėsi permušti intymaus dainiškumo gaida.

      Santvaro kūriniai, spausdinami V. Mykolaičio-Putino redaguoja­mame „Židinyje“, linko į simbolistinio meno mažorinę gamą, tei­giančią žmogaus ir pasaulio harmoniją. Konfliktas tarp idealo ir tik­rovės neskaldė jo lyrikos subjekto į vienas kitam prieštaraujančius balsus. Iš Vaižganto ir J. Lindės-Dobilo straipsnių poetas perėmė tezę – literatūros funkcija yra idealizuoti šviesiuosius žmogaus pra­dus. „Dainuoju dainą apie šviesą“ – tokia buvo jo kūrybos formulė. Skaidrus šviesos pluoštas, veržimasis į harmoniją, vilties akcentas, spalvų giedruma išliko jo lyrikoje kaip dominuojanti linija net pa­čiais sunkiausiais istorijos išbandymų metais.

     Naujose Santvaro eilėraščių knygose Pakalnių debesys (1936), Giesmės apie šaulį ir sielą (1939) nusistovėjo giedras panemunių peizažas (mėlyna upė, plaukiantys sieliai, žydintys sodai), pilnas idealizuo­jamos meilės ir gražumo: „Vidurdieniai kaip gervės nulekia / Sau­lėlydžio ugnin“. Kosmoso beribiškumas užgęsta lietuviško gamto­vaizdžio realijose, lieka tik miglotas prisiminimas ir ilgesys („Kur pradeda žydėt... anų kraštų naktis žvaina“), pakelianti vaizdą iš vienkartinio realumo į svajonės ir nuojautos sritį. Išnyksta alegori­jos ir simboliai, bet lieka susimąstymas – kodėl tokia daiktų tvar­ka, – tyliai šviečiantis iš plastiškos vaizdo tėkmės.

    

     Kokias tu pareigas eini,

     Mažasis vabalėli? -

     Nurims audra, prašvis tamsiam slėny, -

     Kur brisi tu per šlapią smėlį?..

    

     Idealumo ir grožio estetinė norma, draudusi poetui nusileisti iki pilko kasdieniškumo, išbluko artėjančios karo katastrofos akivaizdo­je. Atsirado individualizuotos psichologinės situacijos brėžinys, pil­nas spontaniškų išsireiškimų ekspresijos: „Tu – gyvenimas – šuo pa­siutęs, / Ir aš, kurs tave gyvenu“. Žodis įgavo emocinės energijos ir vaizdinės plastikos: „Baisus tas tuščias vakaras / Be jokių žiburių. / Kur eiti, kad visi namai išvaikščioti, / Kur pasidėt, kad nieko ne­turiu“. Santvaro lyrikoje, kuriai kritika prikaišiojo vienatoniškumą ir flegmatiškumą, suskambėjo viena kita dramatiška gaida. „Nutrau­kiau praeitį, / Nukabinau senus varpus / Ir jau žinau, kad buvusio manęs – / Manojoj ateity nebus“. Santvaras artėjo į neoromantikų pozicijas – į graudų kalbėjimą apie gimtąją žemę ir Europos saulėlydį, į dainingą ir plastišką formą. Tose perėjose tarp simbolizmo ir neoromantizmo susidarė savitas Santvaro lyrikos branduolys, jun­giantis patetinį pakilumą ir intymią tonaciją, santūrią refleksiją ir deklamacinį mostą.

     Poeto moralinė nuostata – matyti žmoguje pirmiausia gera, ide­alistinis gėrio ir grožio teigimas kaip laiminčių bei lemiamų pasau­lio jėgų – suformavo mažorinę dramų Žvejai (1926 m., perkurta 1942 m., išversta į latvių ir estų kalbas) ir Kaimynai (1944) tonaciją. Ne­priklausomos Lietuvos gyvenimas spindi kaip šventė, kuri bus trumpalaikė. „Kaimynų“ scenoje žydintis vyšnių sodas ir gėlių dar­želis, palinkęs kryžius, vis pradedanti ir nebaigianti savo pasakų kai­mo močiutė, rugiapjūtės talkininkų dainos, piršlio oracijos, inteli­gentiškos kaimo jaunimo kalbos – tai idiliškas lietuvių ūkininko sodybos, kaip tautos moralinio tvirtumo ir neišardomų būties pama­tų, regėjimas, jau paliestas atsisveikinimo elegijos. Santvaro dra­mos – poetinio pasakojimo struktūros, šventiniai scenos reginiai, nepajungti vientiso konflikto saviraidai.

     Kauno jaunimo teatro direktorius, pasitraukęs 1944 m. vasarą iš Lietuvos, atgaivino 1947 m. Lietuvių rašytojų draugijos veiklą. Kar­tu su P. Andriušiu, A. Gustaičiu, B. Brazdžioniu apvažinėjo visas „perkeltųjų asmenų stovyklas“, kur telkėsi lietuviai, skaitydamas savo šviesaus tono eilėraščius apie paliktą Lietuvą. Kasmet išvers­davo į lietuvių kalbą po vieną operos libretą lietuviškiems operos spektakliams Čikagoje. Vokietijoje ir JAV išleido dar 6 eilėraščių rin­kinius – „Laivai palaužtom burėm“ (1945), „Atidari langai“ (1959), „Aukos taurė“ ( 1962), „Dainos ir sapnai“ (1977), „Rubajatai“ (1978), „Buvimo pėdsakai“ (1983), „Saulėlydžio sonetai“ (1990).

     Tremties būtis pagilino poetinio išgyvenimo kontrastiškumą. „Prieš nežinią aš stoviu nusigandęs, / Kaip geležim širdis apkalta nerimo lanku...“ Vaidenosi gimtasis Rūstekonių kaimas ties mėly­na upe, tik į „motinėlės kiemą“ „žalvario varteliai jau užkelti“, o greta alsuoja „miegantis Kiklopas“ — Niujorkas ir veriasi „bekraš­tė tuštuma“. Mirties motyvas plevena juodo angelo sparnais, ir „kaip žvaigždės prarajon mūs metai krinta“. Tačiau išlieka neišar­doma visatos sandara, gamtos elementų jauki vienovė, pirmapradė žmogaus egzistencijos ramybė, kurios negali išblaškyti istorijos aud­ros. Nesikeičia ir kūrybos tikslas – grumtis su chaosu, teigti geru­mą („Kad vilką savy nugalėtų paklydęs žmogus“), šlovinti amžiną gyvybės alsavimą. Darni būties simetrija tapo net poetinio konst­ravimo principu rytietiškos formos rinkinyje „Rubajatai“, kur bu­vo toks charakteringas kūrinys:

    

     Tironų sostus ir pilis tu paverti į Nieką.

     Tyriausią meilės atdūsį tu paverti į Nieką.

     Jaunystę ir senatvę paverti į Nieką.

     0 troškulio gyvent neįveikti -jis amžiam lieka!

    

     Gausioje egzodo laikotarpio kūryboje paįvairėjo eiliavimo formos (sonetas, rubajatas, rondo, romansas), bet jos sušukuotos pagal jau­nystės metų estetikos reikalavimus: „turinio ir formos darna, ne tik eilėraščio, bet u atskiro sakinio mintis ir muzika man tebėra idealai kurių aš visom jėgom siekiu“. Poeto įvaizdžių arsenalas esmingiau nepasikeitė, intonacijų amplitudė liko ta pati, o metaforizacijos ga­lia, gana drovi ir anksčiau, pastebimai pavargo ir atslūgo. Santvaro lyrika – stebėtinai pastovi (ketureilio simetrija, dcklamacinė žodžio tartis, mažorinis frazės dainingumas) – neišvengė monotonijos ir daugiažodiškumo.

 

     Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. V.: Alma litera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.

 

     b_500_751_16777215_0___images_iliustracijos_2014_XXa-literatura_virselis.jpg