LEONAS SKABEIKA (1904-1936), studijavęs literatūrą Kauno universitete 1927-1930 m., pakirstas džiovos, sveti­mas savo ateisto ir liaudininko pasaulėžiūra spiritualistinei simboliz­mo filosofijai, bet pasidavęs „Tarp dviejų aušrų“ meninei sugestijai, ženklino simbolizmo saulėleidį, net maištą prieš jo autoritetą, kuris „šiandien turi nykti užleisdamas vietą organizaciniam futurizmui“.

      Vieninteliame savo eilėraščių rinkinyje Po juodo angelo sparnais (1928) Skabeika tebežvelgė į pasaulį per V. Mykolaičio-Putino įvaiz­džių (sfinksai, girliandos, vyno taurė, sostas, erdvią gelme) prizmę. Jis tebegalvojo, kad „kūrybos gelmės glūdi intuicijoj, pasąmonėj, jaus­muose, o ne prote“, todėl sąmoningai stengėsi neįsileisti į poetinę sferą viso to, ką sprendė jo gyvas ir aštrus intelektas, oponuojantis krikdemų ir tautininkų režimams. Jo eilėraščiuose vyrauja kontra­stingos spalvos – ne daiktų požymiai, o dvasinės būklės ir grėsmin­gos lemties metaforos („Raudoną žiedą / Tamsaus vidurnakčio ranka drebėdama nuskynė“). Skaičiai įgauna maginę reikšmę, kaip seno­vės mituose ar liaudies pasakose („Todėl devynios juodos vėliavos akyse plakas“). Psichologinė situacija – kontempliatyvi, be konk­rečios aplinkos, veiksmo partnerių, siužetinių poslinkių, įbrėžta į šaltą kosmoso dugną, kurį poetas perėmė iš lietuvių simbolizmo ma­nifestinės knygos – „Tarp dviejų aušrų“. „Iškeltos gairės – ugnybių sfinksai / Tau paaukota. / Brėkštančiam rytui degę žibintai / Saulei atiduota".

     Skabeikos eilėraščio sandaroje išliko tamsaus vidurnakčio, pa­slaptingos nežinios, pakibusios laiko grėsmės, neišaiškinamos daik­tų tarpusavio priklausomybės fonas, kuris lėmė netikėtus sąvokų sąlyčius ir niūrų vaizdo koloritą („Po juodo angelo sparnais kaip kraujas / Tamsiai raudonos saulės žydi“). Tik šis fonas dunksojo be amžinybės ženklų ir pastangų apibrėžti žmogaus vietą visatoje. Jis nusileisdavo ant kabaretų, pritonų, raudonų žibintų, slankiojančių prostitučių miesto, apgaubdavo skersgatviuose iškryžiuotą kasdie­nišką žmogaus egzistenciją, suteikdamas viskam niūraus mįslingu­mo ir neišbaigtumo. Daugiareikšmiai gęstančių saulių, bedugnių, vėtrų, /alio varno simboliai susipindavo su klegančių restoranų, kū­no konvulsijų, kaukiančių sirenų, trinksinčių lokomotyvų realijo­mis, bylodami apie amžiną ir neišvengiamą žmogiškų aistrų miste­riją. Lyrinis vyksmas vyko iškart tarytum dviejose scenose: realių aplinkybių plokštumoje ir minties atotraukų erdvėje.

     Vos juodo angelo sparnai ant miesto

     Sustoja plakt ir gatvės ima šviesti, -

     Vežiodamas kaltes pirmosios rojaus poros.

     Pakampėm trankosi lokomotyvas.

     Tada visi, kas jaučia dūšią gyvą.

     Kaip pragaro Gigantai dūksta.

     Kaip juodos kaukės čiulpia kraują

     Ir piktą greismą atnašauja

     Ant aukuro moters vėlyvo.

     Į atslūgstančią lietuvių simbolizmo bangą knygos ..Po juodo an­gelo sparnais“ autorius Įsiliejo kaip demoniškų aistrų reiškėjas. Jo lyrikos subjektas stovi „gyvenimo rinkose“ piktas, liūdnas ir vieni­šas, svetimas dangiškoj „amžių gyvenimo puotoj". Jį graužia nepasi­tenkinimas suburžuazėjusia aplinka ir kankina noras žaibais trankytis. Iš to nenumalšinamo nerimo ir neužglostytos vienatvės gimsta demoniška savijauta („Aš demono kilmės“), kurią bandė stilizuoti jau M. Vaitkus savo poemose ir dramose („Upytė", „Žaibas ir mer­gutė“). Tik Skabeikos lyrikos demoniškas aš tikisi numalšinti savo „dvasią besotę" šėlstančiuose erotiniuose geismuose, kurie nebeturi romantinio šydo ir mistinės aureolės. Mylėk, kol „gyslomis čiuožia liepsnodamas kraujas“, o „paskui – te kūnas, degęs, šėlęs, užges, kaip anglys aukuro griuvėsiuose!“ Susižavėjęs Ch. Baudelaire'o „Blogio gėlių“ atviro, drastiškai nuogo jausmo tiesa (1926 m. universitete klausė įspūdingo V. Dubo spec. kurso) Skabeika vaizdavo erotinę aistrą, geliančią kaip „šimtai rainų gyvačių“, paliekančią sie­loje sukepusias ir sūrias žaizdas. Jis piešė nematytą lietuvių lyri­koje miestą su daugybe „gėdos kvartalų", tamsių ir klaikių gatvių, kur „užnuodytos nuodėmės tūno“. Agrarinės kultūros įvaizdžiai, maitinę lietuvių simbolizmą, visiškai svetimi naujos kartos poetui, suvokiančiam save miestiškos civilizacijos neišvengiamybėje.

     Artimas simbolizmo lyrikai skausmo ir liūdesio motyvais, ero­tinės aistros absoliutinimu, stambių ciklų kompozicija (būdinga ir S. Santvaro kūrybai), Skabeika liko svetimas rafinuotai nekūniško svajingumo savijautai, kuriai stigo, jo supratimu, veikiančios jėgos ir vyriškos valios momento. Po simbolistinės kontempliacijos lukštu Skabeikos eilėraščiuose glūdėjo įtūžio, deginančio nerimo, rūstaus sielvarto energija. Vėtra, žaibai, paukštė pašautu sparnu, raudonos gyvatės – būdingi šito tramdomo vidinio intensyvumo įvaizdžiai. Veržlios ekspresijos kupinas ir jo eilių muzikalumas, grindžiamas sproginėjančiais priebalsių deriniais („Kruvinų kardų bučiuodamos lūpos“). Ritminė eilėraščio įtampa darėsi net svarbesnė už vaizdi­nį piešinį, kuris, nuolat pasikartodamas, darėsi beveik sąlyginis.

     Gyslose kraujas patilusiai pūsta.

     Degini širdį tu amžinai.

     Žengia gigantu, įsiutęs ir rūstus, -

     Plyšta granitas, staugia kalnai...

     Kruviną kardą bučiuodamos, lūpos

     Keikia likimą – laimę dangaus.

     Kas, kad šiandieną tūkstančiai klūpo! –

     Ryt jie įsiutusią audrą pajaus.

     Skabeikos pasaulėžiūroje ir kūryboje brendo lūžis. „Mes lite­ratūriškai turim būt kairūs“, – rašė jis eilėraštyje „Žodis dėl litera­tūriškos akcijos“ (1931). Jis kalbėjo apie ilgesį naujos dainos, kuri turėtų „skelbti kitokią vasarą“, „parodyt tiesumo tendenciją“. Paskutinieji jo eilėraščiai išvarstyti aštriabriauniais „industriniais" įvaiz­džiais, retkarčiais laužomi į majakovskiškai sukapotas, trumpas ir energingas eilutes, alsuojančias triumfuojančio aktyvumo jausmu. Savo „Testamente" (1936) jis lenkia galvą „didžiajam socializmo idealui“, trokšta „kovoti dėl socialistinės visuomenės sutvarkymo“, stoja už neišvengiamą revoliucinę „operaciją" Lietuvoje, paliovęs tikėti „siauručiu nacionaliniu išganymu“. Savo studijų draugui A. Venclovai rašė: „Jeigu šiandien mane aplinkybės pastatytų į tą laiką, kai jūs leidote „Trečią frontą“, – be abejonės, būčiau su jumis“.

     Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. V.: Alma litera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.