Aptardamas vieno originaliausių lietuvių avangardistų – Prano Morkūno – biogramą ir stilistikos metmenis, daugiausia remsiuosi Leono Gudaičio, „prikėlusio“ jį iš užmaršties, įžvalgomis (1). Pranas Morkūnas 1900 m. spalio 9 d. gimė Rygoje, iki karo bus pradėjęs mokytis (pro)gimnazijoje, o karo metais Voroneže baigė lietuvišką berniukų gimnaziją. Grįžęs į Lietuvą, tapo savanoriu ir 1919 m. dalyvavo kautynėse su bolševikais ir bermontininkais. Išėjo į atsargą išsitarnavęs iki vyresniojo leitenanto. Tarnybos pėdsakai giliai įsėdo į Prano psichiką – dar po keleto metų jis „vaikščiojo apsivilkęs ilga, nudėvėta kareiviška miline, o po ja – diržu sujuosta, iki kaklo užsegiota „gimnastiorka“ (2). Morkūnas įsijungė į šaulių sąjungą ir kuriam laikui tapo Panevėžio apygardos vadu. 1924 m. jis persikėlė į Kauną, įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinį fakultetą lituanistikos studijuoti. Plunksną pirmiausia išbandė „Karyje“ ir „Karde“ – ten kurį laiką skelbė reportažus ir vaizdelius.
Pranas Morkūnas neužilgo išgyveno pasaulėžiūrinį lūžį – pasitraukė iš šaulių sąjungos, įsijungė į studentų varpininkų veiklą ir įstojo į „motininę“ jų struktūrą – valstiečių liaudininkų partiją. Vėliau sklido gandai, jog iš partijos jis pašalintas kaip įtariamas ryšiais su saugumu (3). Jei šie gandai turi nors kiek tiesos, Morkūno pasitraukimas iš liaudininkų turėjo įvykti po gruodžio 17-osios perversmo, kuomet partijos veikla nugrimzdo į pogrindį. Tuo metu P. Morkūną traukė reformistinio socializmo idėjos ir jis įsijungė į ideologiškai artimos liaudininkams socialdemokratų partijos veiklą, bet nežinia, ar tapo jos nariu. Jis išstojo iš Humanitarinio fakulteto ir perėjo į Teisės fakultetą, kuriame mokantis buvo didesnės galimybės dirbti, nes paskaitos vykdavo vakarais. Pranas pradėjo dirbti gaisrininku ir išskirtinai vertino šį darbą – „laikė aukščiausia žmogui įmanoma veikla“, anot ironiško Antano Venclovos pastebėjimo (4).
Iš finansinių sumetimų nuo 1927 m. Pranas Morkūnas metėsi į vertimus, nors už juos ir buvo nedaug mokama. Daugiausia vertė nuotykių romanus, kaip Aleksandro Diuma Grapas Montekristas ar Džeko Londono Jūrų vilką. Jis vertė prancūzų, vokiečių ir anglosaksų autorius, bet vertė juos iš rusų kalbos. Dar daugiau – jis iš rusų kalbos išvertė Giovanni Boccaccio Dekameroną ir Giacomo Casanova Dienoraščius. Pasirinkimas versti šias knygas išduoda norą su klasikos pagalba sukrėsti skaitytojų sąmonę ir paties vertėjo polinkius. Morkūnas domėjosi seksologija ir išvertė taip ir neišspausdintą psichiatro Augusto Forelio knygą Lytinis klausimas. Šis interesas literatų terpėse tapo pašaipų objektu, juolab, kad pats Morkūnas Humanitariniame fakultete veikiančiame Literatų būrelyje nežinančiai kaip reaguoti publikai demonstravo savo erotinės kūrybos bandymus. Tiesa, ne tik – 1928 m. pradžioje šio būrelio susirinkimuose Morkūnas skaitė būtent socialinio-politinio pobūdžio eilėraščius.
Daugumą jo poetinio palikimo, datuotino 1927-1930 m. laikotarpiu ir tuomet neskelbto, sudaro erotinės tematikos eilėraščiai, kuriuose ekshibicionistiškai aukštinamas kūniškos meilės grožis. Pranas Morkūnas šiuos turinius išreiškė su iš imažinistų pasiskolintomis priemonėmis. Ši avangardo kryptis pirmą kartą apsireiškė 1908 m. Londone ir tuoj pat patraukė Ezros Poundo, kurio dėka tapo žinomesnė, dėmesį. Pranui Morkūnui vargu ar buvo žinoma anglosaksų imažinistų kūryba ir jis inspiracijos sėmėsi iš rusiško „imažinistų ordino“, veikusio 1918-1925 m. Maskvoje ir Petrograde. Garsiausi jo vardai buvo Sergejus Jeseninas, Anatolijus Mariengofas ir Vadimas Šeršenevičius. Vaizdų tėkmės ar strofikos suardymas nebuvo naujiena, bet imažinistai tarp kitų ardytojų stengėsi išsiskirti teiginiais, jog taip darydami jie žadina užblokluotos skaitojų pasąmonės klodus. Morkūnui taip pat didžiulę įtaką darė Velemiro Chlebnikovo (1885-1922) stilistinis palikimas. Į avangardo istoriją jis įėjo kaip eksperimentatorius su neologizmais ir vienas iš zaumo (заумныйязык), t.y. kūrybinio judesio, kurio metu atsisakoma natūralios kalbos ir ji pakeičiama garsinėmis ar neva žodinėmis konstrukcijomis, atradėjų. Pranas Morkūnas persunkė savo eilėraščius naujadarais, garsiniais šifrais ir žodinėmis figūromis. Anot Leono Gudaičio, jis „vienas pats išaugino ir subrandino nebūtą lietuvių poezijos atmainą – šifruotinę poeziją“ (5). Kai kurie iššifruoti eilėraščiai atskleidžia revoliucinius turinius, liudijančius poeto nusivylimą socialdemokratijos idėjomis ir prasidėjusius radikalesnių socializmo formų ieškojimus.
(1) Gudaitis L., Keistuolio likimas // morkūnas p., dainuojadegeneratas. dadaistiški imažinistiniai eilėraščiai, Kaunas, 1993, p. 41-46.
(2) Venclova A., Raštai, t. 6: Jaunystės atradimas, p. 159.
(3) Laiškas į LKP CK Politinį biurą Maskvoje. Gauta 1932 12 14. Rankraštis // LYA, f. 77, ap. 28, b. 7607, l. 12.
(4) Venclova A., Raštai, t. 6: Jaunystės atradimas, p. 159.
(5) Gudaitis L., Keistuolio likimas, p. 46.
Kęstutis Raškauskas. Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927–1935 m.). Kaunas, 2014.
