Mene yra dvi galimybės: meną bei meno kūrinius galima kurti ir galima padaryti. Vieną nuo kito reikia skirti.

     Už mūsų paliko ilgokas, poros dešimtmečių periodas, kuriame svyravo ir vyravo dirbtinojo meno srovė, įvairiais izmais linksniuodama savo pavadinimus. Už mūsų sakau — nors jis dar yra, dar gali norėti būti modernu ir tūlą laiką turėti pasekėjų, tačiau jis jau nebegyvas meno programoje ir vieną gražią dieną bus tai visiems aišku. Net mums, kurių tarpe atsirado, senai miręs Europoje kūdikis.

      Kuriamasai menas, t. y. tas menas, kuriame žmogaus bei žmonijos pergyvenimai pasiekia tikrosios, o ne įkal­bėtos formos — toks menas yra nemarus. Dėlto per klasinį, per antikinį meną persirito visi impresionizmai, expresionizmai, dekadentizmai, futurizmai ir daug kitų izmų, o jis pasiliko kaip buvęs tyriausiu meno kristalu. Jei dargi neimsime žodžio „nemarus“ klausiniu mastu, nes dauguma menininkų kūrėjų esti apriboti savo gabu­mais, pergyvenimais bei išgalėmis — tokių, individualių menininkų daugiausia — per tai ir jų kūriniai ne kokie nors šedevrai meno istorijoje, o tik gėlė meno darželyje. Ir vistik, tokia gyva gėlė vertesnė už tuos meno pro­duktus, kurie išeina iš besamoninės meno beprotystės, pavydale dirbtinos, popierinės gėlės.

     Svarbu, kad menininkai vėl pradėtų meną kurti, kad išeitų iš dirbimo manijos į kūrybą. Po pasaulinį meną pasižvalgius, galima pasakyti, kad dirbtinojo meno laikas jau praėjo — menininkai jau grįžta iš išorinės novacijos į save — į vidinį turinio ir formos ieškojimą.

     Man teko matyti pavasarinę Berlyno dailės akademijos parodą su Oskaru Kokoška, K. Hoferu, M. Bekmanu, Šmidtu, Pechšteinu, Partikeliu ir daugeliu kitų vokiečių meno modernistais, kurie dar nesenai vaizdavo savo vaizduose įvairiausius linijų ir varsų salto-mortalius, be turinio, be formos. To visko nebebuvo, nes ryškus buvo menininkų grįžimas į save, į vidų ir geras galas kelio atgal jau padarytas. Iš chaotinių besąmoninių bruožų išeita į formą, iš suveltų varsų tamsos išeita į šviesą, iš fiksuojamo akies pagaunamo momento — į turinį. Turinyje vyrauja daugiausia pasaka, panaši į sapną — fantazija bei vizija. Tai pabrėžtina, nes pa­saka ir fantazija vyrauja ir literatūroje — sumanymo sąvoka, pirmapradis apysakos branduolys, virsta kūrybos objektu.

     Ką tai reiškia?.. Gyvenamasis laikotarpis — pasaulinis karas, revoliucijos ir visi kiti socialiai ekonominiai įvykiai prislėgė ir nuvargino žmonijos dvasią, nuvargino psi­chiką. Žmonija pavargo nuo realizmo, ji trokšta natūra­listinio gyvenimo chaose, per tai skrieja į fantaziją, į pasaką, į erdvę, kur bujoja būtybės siela. Reikalinga nors sumanyta legenda, duodanti galimybės pailsėti ir užmiršti netolimos praeities baisybes ir dvasinio mer­dėjimo chaosą, kuriame žuvo visa, kas buvo kilnu ir gražu. Per tai menas griebiasi vėl sumanymo, pasakų, legendų, kuriose atsivaizduoja svajojimai apie grožį.

   Taip yra Europos mene. Na, kas gi pas mus?..

     Mes esame toli atsilikę nuo Europos visose gyvenimo srityse — taigi ir mene. O atsilikėliais būti nenorime — pertai kūliais verčiamės pirmyn, persiversdami impetu per patėmytinus dalykus ir užkliūdami už to, už ko visai užkliūti nereikėtų. Be to, mes esame linkę tiktai prie šedevrų ir genijų, o kadangi nei vienų, nei kitų neturime — iš nieko darome šedevrus, patys save vadiname genijais — pranašais.

     Težino, kad pranašo Tysliavos kraštas —

     Ne Azija ir ne emyro rubrika!    

                       (Tysliavos „Nemuno rankose“, pusl. 71)

     Mums trūksta šedevrų — mes griebiamės prasimanymų (ne sumanymų) ir pasidarome sau šedevrą Nr 1. — „Granata krūtinėj“ — Salys Šemerys.

     O taip, tai jau šedevras!.. Nr 1 pornografinės litera­tūros šedevras, kokiuo lig šiol negalėjo pasipuošti nei viena Lietuvos knygyno vitrina, o dabar puošiasi. Še­devras Nr 1, kurį laisvai gali skaityti mūsų jaunuo­menė ir vaikai, nuodydami savo sielas naujojo meno naujais žodžiais.

     „Granata krūtinėj“ tai naujas meno šedevras — fak­tas — nes lig šiol nieko panašu mūsų literatūroje nebuvo, niekas neteršė jos pornografiniais šedevrais, niekas savųjų nenuodijo mūsų skaitytojų tos rūšies kūriniais. Saliui Šemeriui — pirmoji garbė už pirmąjį žodį.

     Tiesa, prieš kokius metus, tą garbę bandė įsigyti Jakavičius, atspausdindamas savo „Juokų kalendoryje“ vieną kitą nepadorų tauškalą, tačiau mūsų tvarkos, ergo, ir visuomenės doros dabotojai pasiskubino konfiskuoti tą Jakavičiaus „garbę“ ir dar pabaudą uždėti už genialų šedevrą. Ką čia Jakavičius prieš Salį Šemerį!.. Ten biz­nierius — čia genijus, kurs:

     ...dėl visa ko laikysiu savo pirmą benefisą...

     o jei šis pasiseks, eis tolimesnės gastrolės — Nr 2, 3, 4 ir taip toliau.

     Aš gastroliuosiu trimitingąjj stuburkaulių koncertą visą,

     Bugnuosiu savo makaulės bosuojamu būgnu...    

                    („Gran. Krut.“, pusl. 4)

     Būgnas yra apskritas daigtas, vyduryje tuščias, plėve aptemptas — dėlto ir būgnuoja, kad tuščias.

     Visas Salio Šemerio nuopelnas — tai jo atvirumas. Jau pat pradžioje jis pasišaukia talkon savo žanro skaitytojų būrį

     Aikšiakite klausyti visos,

     kurioms tik raumenų liepsna užeis.

     Aš erzinsiu, kaip vilkas šunį

     Visų išklampiotus širdies kampus...

     Jis mėgia purvų klampynę ir išklampiotas širdis ir ten savo pradalgę varyti rengias:

     Ir barstysiu savo sielos šiaudus

     Ten, kur norai pūsta....

     ...įklimpus sąnariams į raumenis tirštus...    

                       (Šiaudadūšis, pusl. 8).

     Makaulė būgnuoja, siela barsto šiaudus, norai pūsta sąnarių ir raumenų klampynėj, o nuvargęs autorius krinta į:

     proto krytį,

     Perpiltą nuvalkiotų jausmų,

     (ten pat)

     Tokių kūrybinių jėgų kupinas, poeta išeina „naktibaldon“: (pusl. 10)

     Sutraukus nakčiai rukus

     Ir kaimui juodu sijonu apsiavus,

     Aš savo širdį saujoje nešu.

     Ties gatvių ir gatvelių — šuntakių kampu...

     ten, kur:

     Iš vakaro nasrų ištrūkus

     Ir kūno kupina

     Vingiavos ant žarijų mergina.

     Ryškus, pilnas vaizdas prostitutės, „bučkių graužtu­kais“ apybarstytos. Ir jai, tai iš „šuntakių kampų“ išėjusiai mergelei, autoris gieda himną:

     O magnetingoji,

     Tu lelijingoji,

     Vienintelė mergelė!

     Tu nežinai,

     Kad mano kraujo aušros dirksnius kelia,

     Tau apipinti pintinąi,

     Aš tavo meilę aržią ir gumbuotą,

     Įsmigusią į mane karšto kalno trikampiu,

     Kaip kaminkretis aprukusiąją šluotą,

     Į savo širdį — būdą šuniškai tempiu.    

                       (pusl. 11).

     Tame himne nuoga pornografija, ištisai nepakartotina, iš kurios išplaukia „Vėlė be vietos“, kaip „griaučiai iš po žemių atsikloją“, kurie gąsdina „mergų skaras“.

     Ir valkatos į mane svaido akmenim,

     Ir pamazgom ant manęs lieja...

     bet nieko nebodamas „aš niekam nepavydžiu“, nes:

     Vadina mane smuklės į išžiotas savo goseres

     Ir savo skraitėj kekšės džiaugiasi manim...    

                       (pusl. 13)

     Laimingas „kekšių“ princas staiga nusimena „po kapines belandžiodamas“, kur jo net numirėliai išsi­gąsta, ir:

     Jau pasiruošęs aš esu visai

     Prasmegti nors kiaurai pro žemes šonus,

     Bet žeme atstumia mane...

     Liūdna dalia be vietos... Kur bedingti, kas beveikti?.. Jei bent:

     ...kalnus sau iš kelio nusispardęs,

     Miškus išrovęs iš po kojų,

     Per jūres ir žemes

     Ir per žvaigždynų kartis

     Išlėkti papluduriuoti po orą, ką autorius ir padaro 16 savo kūrinio puslapyje. Čia laisvė, čia erdvė, čia švarus oras ir autoris atsipalaidoja žemės klampynių. Pakaušiu kietą orą prasigriaužęs, blauzda atmušęs Sietyną, alkū­nėm vėją, „meteoru gali žybtelt į kokį nors Marsą“, o žemei:

     Ei žvaigždžių šiberi,

     Užgriežk paskutinį maršą...    

                       (pusl. 11)

     Iš „už akių Sietyną nuvaręs“, jau kitokiu žvilgiu žiūri į „Pasaulio prieblandą“. Atsiranda kriterijus savęs ir žemės, atsiranda poetingų išsiilgimų, karčių, ciningų, bet sąmoningų.

     Nejaugi mieste smegenų ir kraujo šmotas

     Užkaltas gyvas akmenų ir geležies narvuos

     Nejusiu aš ir vasaras rugiais liepsnotas

     Ir rudenį išsirpus mano šnervės nesuuos?

     Aš miesto paimtas nelaisvėn, kaip Verharnas...

     Aš jausmo trotuaruos plaukioju kaip Dante pragare.

     Aš gatvių ir gatvelių nuobodulio nukamuotas.

     Nuo saulės atsiskyrėlis aš pastovus.    

                       (Miestiškai, pusl. 20)

     Čia jau nebe tas Salys Šemerys, kurs himne merge­lei žadėjo pasitenkinti kaip girtas ir patrakęs vaikas:

     Prašau tik tavo raumenų gaisrų.

     Kurie gaivinamai mane apsems

     Čia jau poetingoji skunda, nepasitenkinimas savimi ir pasauliu, kur jis jaučiasi „persekiotu pranašu“ (Reliatybė) ir pasiteisinimas:

     Nieks pasaulyje nesipriešinant nedirbo...

     Nieks negimsta žemėj be vargų...

     Daug dar, daug dar darbo Dievo dirvoj.

     Nevarytų ir šviežių vagų...   

                       (ten pat, pusl. 25)

     Ir štai rašo „Litaniją“:

     Žeme, skaistėk!

     Pasauli, tapk grynas!

     Žeme,       

     Remontuokis.

     Pasauli, godumo nukryžiuotas,

     Palaidotas pavydo keršte,

     Prisikelk iš numirėlių sveikas ir pagijęs!

     Eilėse „Miestiškai“, „Reliatybė“, „Litanija“ poetas tampa nuoširdesniu ir čia pasireiškia jo gabumas, ta­čiau tuoj vėl, lyg prisiminęs savo paskelbtąjį devizą:

     Aš aistringesnis nei Bodleris, į alkoholj įspaustas.

     Barstau aš žodžius į visus kraštus

     Ir įžuliau nei Goethes Faustas

     Visatą perkąsti siuntu...    

                       (pusl. 3)

     priduria savo „Amen“ — vėl ciningai aitrų, vėl pomografingą.

     Dar trokštu pasakyti įžulų savo žodį

     Giesmės, kurią girdėjau mergose.

     ...............................................................

     Statyčiau žodžiais savo sielai pyramydę

     ...............................................................

     Ir kad, mane ant jos viršugalvio bežėrintį išvydę,

     Žmonijos padermės nutrenktų savo saulių ramentus.

     Kad mergos lieknaklubės, standžiakrūtės, skaisčiaveidės, —

     Prieš gulant nepamirštų paskaityt mane;

     Įjaudintais glėbiais mane pašėliškai suskleidę

     Su manim degtų svaigiame, žėruojančiame sapne...

     Paskui... gal koks tikslus tyrėjas tolimaisiais amžiais

     Šią mano knygą, kaip Tut-Anch-Amono kapą, atdarys,

     Ir, nuodugniai kiekvieno posakio visas raides išaižęs,

     Nusišypsos: — „parašė Salys Šemerys“.

     Ir „amžiną atilsį“, galva palingavęs, pridurs... tai „vėlei be vietos“, kuri sudegė liepsningų raumenų „pusrutulių“ gaisruose.

     Ar Salys Šemerys genijus? Ar jis koks „Ūbermensch“ arba bent „naujaautoris“, kaip doc. Tumas jį ir jam panašius pavadino? Ir tai ne, nes poetas pats pasisako eilėse „Laisvėjantiems“!

     Sukuos jūs rato stipinu...

     .................................

     Aš — jūsų balsas...

     vadinasi, jis tik stipinas, kietai įspraustas į svetimų vėjų ratlankį, balsas atklydęs į mus iš svetur sugaudytų garsų. Ir naujo nieko nėra, — pornografija buvo sveti­moje literatūroje nuo senų senai, ir žodžių kalikai buvo ir dar tebėra — Majakovskiai, Eseninai ir kiti, mūsų naujaautorių mokytojai.

     Ar bent Salys Šemerys turi gabumų? Turi beabejo žiupsnelį tos Dievo dovanos, kuri pas mus brangintina, nes jos nedaug. Ir kadangi brangintina, per tai papras­tai mes patys išpučiame tą dovaną ligi „Ūbermensch’ų“ manijos. Imkime docentas ir kanauninkas Tumas (Lie­tuvis N. 1) operuoja ir dabar Salio Šemerio gabumais, pateisindamas „Granata krūtinėj“ kaipo naujaautorinį kūrinį. Cituoja parinktas vietas, kurios išties rodo gabią poeto plunksną. Tik ar dėl to reikia ginčytis, ar tuo mastu matuoti leidinio N. 1 kūrinį? Ar gi negabi buvo Verbickaja, nuodijusi rusų jaunuomenės sielas savo erotiniais romanais? Ar negabus Šnicleris, davęs savo „Reigen“? O Vikt. Margerite, autoris .La Garconne“? O „Batualos“ autoris, gavęs Gonkuro premiją? Juk tai neabejotini gabumai, neretai genialūs savo žanre.

     Bet ar reikia mums iš šitos pusės prieiti į Salio Še­merio kūrinį Nr 1 ir kitus „naujaautorius“, kurie jau „Keturių vėjų“ skiltyse reiškė pornografijos, vietomis atvirai, vietomis paslėptos dviprasmėje mintyje. Berods, pirmučiausia turime pastatyti aiškų klausimą, — ar mums tai priimtina ir reikalinga, ar ne? Ir jei kanauninkas Tumas pasakys priimtina, aš — jam žinoma ateistė, — pasakysiu, nepriimtina, nes pornografijos toleruoti ne­privalome, pornografinių šedevrų mums nereikia.

     Priminsiu tik vieną faktą. — Kadaise, gal prieš me­tus su viršum, tūlas vertėjas buvo pasiskelbęs verčiąs Arcibaševo „Saniną“ ir ieškąs leidėjo. Kokį trukšmą pakėlė tuomet doc. Tumas, šiurkščiai išbardamas ver­tėją už šlamštą, kurs suterš mūsų švarią lig šiol lite­ratūrą ir, iš svetur pasemtais nuodais nuodys mūsų jaunimo sielas „Sanino“ erotizmu. Ir gerai padarė tuomet pasibardamas ir jo balsas buvo, matomai, nugirs­tas, nes „Saninas“ lig šiol nepasirodė. O vis tik Arcibaševas talentingas rašytojas. Jo „Sanine“ yra nemaža tikrai gražių vietų ir visas jo kūrinys bent per pus ma­žiau pomografingas, nei „Granata krūtinėj“ — mat ne tiek kondensuota, kaip Šemerio eilėraščiai. Kokia gi kun. Tumo taktika? — Ar dėlto vertinama, kad savo, iš įprasto patriotizmo? Ar neturi ganėtinai drąsos tiesiai ir atvirai pasakyti — niekus dirbate, ponuliai, vėjus vai­kydami ir visi tie vėjai ir granatos sankcijos negaus. — Taip kadaise doc. Herbačauskas, atvirai ir viešai, paskaitoje pasakė.

     Dar vieną keistą faktą tenka prie tos progos pri­minti, — būtent, pavasary Švietimo ministerija uždraudė laikyti mokyklų knygynuose Rubakino „Iš tamsios praeities į šviesią ateitį“. Tuo ji izoliavo tą rimtai para­šytą knygą nuo jaunimo, bet gi Rubakino knyga perlas, palyginus su „Granata krūtinėj“, nes ji neterš jau­nimo sielų, skiepydama progresyvę tiesos mintį. Proto pažanga bei laisva mintis neneš mūsų kraštui pavojaus, tik kūno ir sielos nuodai pavojingi.

     Nūdienis jaunimas, išaugęs karo laikotarpio skurde ir nūdieniame dvasios suskurdimo ir spekuliacijos am­žiuje, neturi po savo kojų to etinio pamato, ant kurio prieškarinė karta. Slidus jų gyvenimo kelias į ateitį, o „Granatos krūtinėje“ daro jį dar slidesniu doros žvilg­sniu.

     Krivulė. – 1924, Nr. 11, p. 26-28.