tekstai.lt

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Putinas gyvenimo ir kūrybos prieštarose (1964–1967)

b_100_158_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_mykolaitis_putinas_jaunas.jpg     Vincas Mykolaitis-Putinas yra viena tragiškiausių asmenybių lie­tuvių literatūroje. Nuo pat ankstyvos jaunystės pasmerktas vidinio emigranto likimui, jis nuolat turės kovoti su kieno nors primesta disciplina, kieno nors uždėtais varžtais, kam nors paklusti, nusilenkti, neturėdamas galimybių ar valios realiai pasipriešinti. Pirmoji ir galbūt pagrindinė jo vidinės emigracijos priežastis buvo aniems laikams būdingas stojimas į kunigų seminariją be pašaukimo, vien tik nusilenkiant tėvų valiai, paremtai įsitikinimu, kad „pripras“. Ir iš tiesų, kaip tatai liudija biografiniai faktai ir ypač kūrybos analizė, jis iki tam tikro laipsnio „priprato“. Šiame „pripratime“, mūsų nuo­mone, glūdi visos jo asmeninės tragedijos šaknys. Kunigų semina­rijoje Putinas išėjo dvigubos egzistencijos mokyklą, t.y. ne tik išmoko, bet ir priprato slėptis ir dangstytis. Ne atsitiktinai jo aiškiai autobiografinio Altorių šešėly romano pagrindinis personažas kunigų seminarijos auklėtinis Liudas Vasaris, kuris daugeliu prasmių yra autoriaus alter ego, savo veiklos devizu bei laikysenos norma pasi­renka rusų poeto Tiutčevo eilėraščio „Silentium“ dvieilį:

    

     Tylėk, dangstykis ir paslėpk

     Svajones savo ir jausmus.

    

     Iš dalies dėl to ir jo tylus konfliktas su tėvais neiškilo į paviršių. Jam užgniaužti labai anksti reikėjo pradėti augintis abejingumo kiau­tą ir statyti kalėjimą savo paties išsilaisvinimo siekiams, kad neliktų galimybės realiam maištui, realiam išsivadavimui. Nuo to laiko re­zignacija bei vengimas angažuotis taps jo egzistencijos norma ir konfliktų laukas apsiribos vidum, – dvasios būsena, kurią savo laiku E. Radzikauskas (Liudas Gira) Skaitymuose labai taikliai pavadino laisvo kalinio situacija ir pats Putinas tiksliai ir vaizdingai išreiškė Vergo poemėlėje šiais žodžiais:

    

     Gyvenu aš savo viešpačio namuose

     Nepažįstamas, užklydęs pakeleivis.

     Kur einu visur atverti vartų vartai,

     Bet išeit į plačią laisvą negaliu.

    

     Vėliau, baigus seminariją ir tapus kunigu de jure, iškils naujas konfliktas: kunigo ir poeto konfliktas, kuris ilgainiui virs atviru, tegu ir nedrąsiu, maištu ir eventualiu išsivadavimu iš kunigystės, bet per vėlai: amžinas vidinis maištas jau buvo tapęs jo buvimo būdu, išoriniai varžtai – pagrindine egzistencijos sąlyga. Paradok­siškai išsireiškiant, Putinas jau buvo tapęs atvirkščiu Prometėjum, savo būtį grindžiančiu jo plaučius draskančio erelio egzistencija.

     Visa Putino kūryba yra esmingai autobiografinė. Joje, kad ir kaip jis bandytų mėtyti pėdas, neapsirinkamai atpažįstami skirtingi vidi­nės poeto evoliucijos ir gyvenimo tarpsniai. Tatai parodys mūsų duodamoji sumarinė kūrybos apžvalga. Bet prieš eidami prie pačios kūrybos norime čia pateikti svarbesnes jo gyvenimo datas.

    

     * * *

    

     Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 metais Pilotiškėse, Marijampo­lės apskrityje. Mokėsi iš pradžių Marijampolės gimnazijoje, po to Sei­nų kunigų seminarijoje, kurią baigęs ir įšventintas kunigu (1915), buvo išsiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją tolimesnėms teologi­jos studijoms (1915-1917). 1918-1922 metais studijavo filosofiją ir me­no istoriją Fribourg'o universitete (Šveicarijoje), kurį baigė filosofijos daktaro laipsniu, parašęs disertaciją L'Esthetiąue de Vladimir Soloviev. Čia jam didelį įspūdį padarė psichologijos bei estetikos profesorius dominikonas M. de Munnynck. Po to dar metus klausė paskaitų Muncheno universitete (pas prof. Fritzą Štrichą). 1923 metų rudenį pradėjo dėstyti literatūrą Kauno universitete, 1939-aisiais persikėlė į Vilniaus universitetą, kuriame pasiliko ligi pensijos. 1924-1932 me­tais redagavo Židinį ir 1938-aisiais – rašytojų žurnalą Dienovidį.

     Pirmąjį eilėraštį paskelbė 1911 metais. Pirmoji jo poezijos knyga Ku­nigaikštis Žvainys, poema, ir Raudoni žiedai, eilės pasirodė 1917-aisiais. 1921 metais išėjo Putino Raštai, apimantys visą ligtolinę poeziją, dra­mą Valdovo sūnus (kurios antrasis variantas (1930) vadinsis Valdovas) ir tris noveles: „Medūza“, „Vienu pabučiavimu“ ir „Šviesūs šešėliai“. 1926 metais Židinyje buvo paskelbta drama Žiedas ir moteris ir se­kančiais metais ten pat misterija Nuvainikuotoji vaidilutė. Tais pačiais metais išėjo jo istoriškai reikšmingiausias poezijos rinkinys Tarp dviejų aušrų, apimantis simbolistinio periodo eilėraščius, parašytus 1921-1926 metais. Po šio rinkinio poezija jo kūryboje neteko dominuojančio vaidmens. Nuo tol (po trumpos pertraukos) visas jo dė­mesys keletą metų bus skiriamas beletristikai. Šio posūkio rezultatas buvo du romanai: Altorių šešėly (1932-1933) ir Krizė (1937). 1936 metais Putinas atrinko ir perredagavo visą savo poeziją ir kartu su naujausiais eilėraščiais išleido vienu bendru Kelių ir kryžkelių vardu.

     Lygiagrečiai su grožine kūryba Putinas gan daug rašė literatūros kritikos, teorijos ir estetikos klausimais. Reikšmingiausi šių sričių darbai: Vydūno dramaturgija (1935), Naujoji lietuvių literatūra, pirmas tomas (1936), Literatūros etiudai (1937).

     Karo metu Kūrybos žurnale spausdino dramą Operacija ir išleido eilėraščių knygą Rūsčios dienos, kurios vokiečių okupacinė valdžia neleido platinti.

    

     * * *

    

     Kaip iš čia pateikto biobibliografinio eskizo matome, Putino kūryba apima visus tris pagrindinius žanrus, savo ruožtu išreiškiančius tris skirtingus (nors ir nebūtinai chronologiškai) autoriaus psichologinės evoliucijos etapus, turėjusius lemiamos įtakos jo gyvenimo raidai. Pirmoje vietoje stovi poezija, kuri lig šiol pasilieka (nežiūrint Altorių šešėly romano istorinės reikšmės bei populiarumo) esmingiausia jo kūrybinio kapitalo dalis.

     Iki 1933 metų, t.y. iki Altorių šešėly pasirodymo, Putinas labiausiai buvo žinomas kaip poetas ir būtent kaip chrestomatinis poetas. Jo poezija buvo pasiekusi plačias skaitytojų mases. Jį skaitė ir iki tam tikro laispnio pažino net tie, kurie žinojo ir vertino tik vieną poetą – Maironį. Todėl, Maironiui mirus, jų buvo laikomas vieninteliu po­etu, vertu užimti iš anapus tebevaldančio tautinio atgimimo bardo ar pranašo sostą.

     Iš tiesų Putiną daug kas rišo su Maironio kūryba ir epocha. Pirmuo­sius savo poezijos daigus jis išleido galingo maironinės poezijos ąžuo­lo šešėlyje. Maironis buvojo talento žadintojas ir ankstyvas idealas, o kiti reikšmingiausi jo kartos poetai (Balys Sruoga, Faustas Kirša, keturvėjinis Binkis) į poezijos areną ėjo daugiau ar mažiau antimaironinės reakcijos keliu, nei estetiškai, nei ideologiškai su juo nebesitapatindami. Iki pat paskutinių laikų Putino lyrikoje tebeatsišaukia kai kurios maironinės poezijos gaidos, būtent nuolatinis nelaisvės prisiminimas, nors ir nebe toks konkretus, kai kurie poetizmai etc. Tam tikra prasme Putinas, kaip ir Maironis, tebėra neišsilaisvinusios tautos poetas. Maironis ligi pat mirties pasiliko ištikimas savo kovos ideologijai ir išsilaisvinimo kovą tęsė net ir tada, kai laisvė, tegu ir iliuzinė ir taip neilgai trukusi, buvo jau laimėta. Ir Putinas, tarsi atsi­mindamas anos akinančiai didingos ir kartu graudžios tautinio išsilaisvinimo kovos didybę, nuolat grįžta prie tų pačių nuotaikų, kurios iki nepriklausomybės atgavimo buvo dominuojanti jo poezijos gaida. Dėl savo ryšių su maironine poezija bei ideologija publikos akyse Putinas buvo vienintelis nelaisvės periodo poetų dinastijos prince heritier, pačios lemties skirtas užimti Maironio sostą ir perimti ano grau­daus paveldėjimo garbę bei naštą.

     Bet Putinas niekad neužims paveldėjimo teise jam priklausiusio Maironio sosto ir visad pasiliks tik prince heritier baikštus, užsi­daręs, visiems tolimas ir kartu vaikiškai „klastingas“, mokąs „tylėti, dangstytis ir paslėpti svajones savo ir jausmus“. Tatai padėjo jam gyventi ir išsaugoti vidinę nepriklausomybę. Fasadu, t.y. „ką žmo­nės pasakys ar pagalvos“, jis nė nemanė rūpintis, ką liudija ir jo laikysena šiandieninėje Lietuvoje.

    

     * * *

    

     Kaip poetas, Putinas vystėsi labai lėtai. Pradėjęs Maironio, Lermon­tovo, Tiutčevo ir Feto poveikyje (nors Vakarų Europoje jau buvo bepasirodą dadaistai, nors Apollinaire'o La Chanson du mal-aime jau buvo parašyta), simbolizmu susidomėjo tik tuomet, kai šis jau se­nokai buvo tapęs istorija ir savo vietą užleidęs naujoms srovėms ne tik svetur, bet ir pas mus. Simbolistinis jo kūrybos periodas sutapo su pačiu Keturių vėjų sąjūdžio siautėjimu. Tas jo nespėjimas žengti su laiko apraiškomis pamažu uždėjo konservatoriaus štampą. Taip jis ir liko poetu be revoliucijos, o gal net ir be jaunystės. Dėl to savo kartos poetų tarpe jam visuomet teko eiti vyriausiojo, t.y. namie pasilikusiojo sūnaus pareigas, kada kiti plačiai naudojosi sūnų palai­dūnų laisvėmis bei privilegijomis.

     Jo iki 1944 metų parašytoji poezija lengvai duodasi skirstoma į tris periodus: romantinį (1911-1920), simbolistinį (1921-1926) ir neoklasi­cistinį (1927-1944). Šis skirstymas turi ne vien metodinės prasmės. Jis gan tiksliai nusako jo poetinio brendimo ritmą. Pirmojo periodo po­ezija, išaugusi Maironio ir jau minėtų rusų įtakoje, šiandien atrodo silpna, neautentiška, neoriginali – viskas vien sentimentalaus roman­tizmo atgarsių stereotipai. Net ir tie į pradžios mokyklų skaitinius kadaise patekę eilėraščiai, kaip „Pabudai gamtužėle“, „Audra“, „Kal­nų debesėlis“ etc., tėra naivūs vadinamosios Heimatpoesie pavyzdžiai, būdingi visų tautų šios rūšies poezijai. Iš jų matyti, kad poetas buvo klaidingame kelyje. Net ir toks užkietėjęs konservatorius Jakštas, entuziastingai sveikindamas naujai pasirodžiusį poetą, jo šio laiko­tarpio eiles vertino tik dėl santykio su Maironiu, kaip galimo pava­duotojo, nė nemanydamas teikti jam visiškai savarankiško fenomeno reikšmės.

     Iš šios gana beviltiškos situacijos Putiną išgelbėjo simbolizmas. Simbolistiniu periodu jo talentas išsiskleidė visa savo gelme ir plo­čiu. šiuo laikotarpiu jo mokytojai buvo rusų simbolistai, ypač Viače­slavas Ivanovas ir mūsų Jurgis Baltrušaitis. Čia tenka pastebėti, kad jų įtaka buvo daugiau idėjinė negu formalinė, t.y. visiškai naujos pasaulio sampratos atskleidimas. Kiekvienu atveju Putinas staiga atsikratė daugelio seniai nebegaliojančių romantinės poezijos ste­reotipų ir pirmą kartą prabilo tikrai autentišku žodžiu (nors ir ne­nutraukdamas visų ryšių su idealistine filosofija ir mėlynųjų tolių (blaue Ferne) ilgesiu).

     Simbolistinės Putino poezijos centre stovi Tarp dviejų aušrų rinki­nio „Viršūnių ir gelmių“ ciklas ir „Pesimizmo himnai“, sunkūs savo turiniu bei forma, bet tiksliai išreiškiantys estetinį-filosofinj jo pa­saulėvaizdį. Abu solovjovinės formulės pasauliai jam realizuojasi tik individo sąmonės plane: „visi daiktai, kaip blankūs šešėliai, dvilypuojasi tavo regėjime, ir tu nebežinai, kokiu vardu juos vadinti“. Putino simbolistinėje sampratoje pasaulis – tarsi rūsčiai iškilmingos apeigos Nežinomojo Dievo šventovėje. Tai yra lyg ir savotiškas Jur­gio Baltrušaičio visatos mišių variantas. Bet Putino mišios yra jau tragiškos, atnašaujamos nežinomų jėgų grėsmėje, o baltrušaitinėse nieko nėra dramatiška, tik darna ir ramybė, panteistinė harmonija, ieškojimas kelio susivienyti, ištirpti visatos mįslėje, „Aš“ ir pasaulio tapatybė. Baltrušaitis yra žynys visatos šventovėje, o Putinas yra maištininkas dėl maišto ir nusidėjęs angelas, gyvenąs tarp dangaus ir žemės kaip Lermontovo Demonas.

     Būdingiausiais jo simbolistinio periodo eilėraščiai laikytini jau minėtieji „Pesimizmo himnai“, „Tylūs ir nykūs“, „Nerandamai“, „Juodas angelas“, „Plaštakei“, „Gedulas“. Atskirai minėtinas to pa­ties laikotarpio „Rūpintojėlis“, parašytas liaudies dainų simbolikos motyvais, kuris yra vienas geriausių šios rūšies poezijos pavyzdžių visoje lietuvių literatūroje.

     Neoklacistiniu periodu Putinas pasuko nuosaikaus realizmo kryp­tim, simbolistinę correspondence estetiką pakeisdamas klasicistiniu realizmu; poezija tarytum nusivalė, praskaidrėjo, atsižadėjo kraš­tutinio individualizmo ir tapo „objektyvesnė“, įgaudama daugiau bendrai žmogiškos prasmės sąskambių bei linijų. Geriausi šio tarps­nio eilėraščiai („Saulėleidžio kely“, „Nuostabios naktys“, „Pietų ša­lies posmų“ ciklas, „Pakvipo žemė“, „Tavęs nebėr“, „Saulėleidžio Madona“, „Laukų pavasaris“, „Dausų kelionėj“, „Lūkesys“, „Lėlių baladė“, „Marche funebre“) išsiskiria organiškai išbalansuota for­ma, betarpišku sugestyvumu, dideliu paprastumu. Šį laikotarpį (o gal ir visą jo poeziją) susumuojantis eilėraštis yra „Vestuvių muzi­kantas“, kuriame kaip vedamasis motyvas skamba skaidriai melan­choliška būties suvokimo rezignacija ir vos girdimi naujo maišto pažadai.

    

     * * *

    

     Visu savo tematiniu kompleksu, t.y. santykiu su vidine poeto evo­liucija, Putino poezija yra savotiška vienuoliško gyvenimo analizė, nelaisvės anatomija, išsivadavimo premisų ieškojimas ir bandymas susiorientuoti būties situacijoje. Formos požiūriu Putinas išsilaikė tradicinės prozodijos rėmuose. Lyginant jį šia prasme su Maironiu būtų galima sakyti, kad Putinas rašo žymiai taisyklingesne kalba, bet kad formos požiūriu neduoda beveik nieko nauja, nieko, ko jau nebūtų pas Maironį.

     Putino įtaka jaunesnėms poetų kartoms niekad nebuvo tiesiog proporcinga meniniam jo poezijos svoriui. Kylant naujiems sąjū­džiams, Putinas dėl savo konservatyvios laikysenos automatiškai atsidūrė „senųjų“ stovykloje. Taip jis savo mokyklos ir nesukūrė; jį pamėgdžiojo ir atvirai sekė tik įvairaus plauko eiliakaliai ir šventa­dieniniai poetai. Tiesa, jo atgarsių galima rasti ankstyviausioje Sta­sio Santvaro ir Bernardo Brazdžionio poezijoje; bet jie, kaip žino­ma, greitai nuėjo savais keliais. Putino istoriškai svarbus vaidmuo buvo tik kaip savotiško moderatoriaus bei tradicinių vertybių gy­nėjo nuo modernizmo ekscesų, ir ypač tada, kai Kazys Binkis savo Keturių vėjų ofenzyva buvo ne tik kad gerokai apgriovęs senąsias poezijos tradicijas, bet kartu su jomis ir pagarbą bet kokiai normai ar taisyklei, pasėdamas pavojingą formališkai neapdorotos poezijos sėklą.

    

     * * *

    

     Draminė Putino kūryba sudaro lyg ir jungtį tarp jo lyrinės poezijos ir dailiosios prozos. Savo esme ji tebėra glaudžiai susijusi su poezija ir dažnais atvejais yra jos tęsinys. Lyrinėje poezijoje analizuoti te­matiniai momentai draminėje kūryboje sujungti į didesnes logines struktūras, siekiančias sukurti realaus gyvenimo iliuziją. Jo poezija yra vientulystės ir nelaisvos būties analizė, o dramos – teorinis išsi­vadavimo galimybių bandymas gyvenimiškai sąlygotų konfliktų pa­vidalu. Ir čia nuolat susiduriame su tomis pačiomis temomis: būties dvilypumas, maištas, tikrai ar tariamai (greičiau tariamai) nenugalimos kliūtys ir savaime prieštaringų sprendimų galimybės ar negalimybės; kokio nors įsipareigojimo ar tradicijos (o kartais ir pri­gimties) padiktuoto įstatymo sulaužymo klausimas, kuris daugiau ar mažiau betarpiškai rišasi su paties autoriaus situacija. Žiede ir moteryje vienuolė sulaužo apžadus; Nuvainikuotojoje vaidilutėje ta pati tema traktuojama tautinėje plotmėje; Valdovo sūnuje ir Valdove sūnus kovoja prieš tėvą. Savo dramų herojams Putinas leidžia maištauti ir bandyti bet kokia kaina išsivaduoti iš loginių ir psichologinių akla­viečių, tarsi norėdamas surasti išsilaisvinimo receptą sau pačiam.

     Kaip teatro veikalai, jo dramos neturi didesnės vertės. Jų dra­matizmas per daug kazuistinis, stokojąs tikrovinio pagrindo ir sun­kiai išreiškiamas sceninėmis priemonėmis. Ir šiaip jau ne per didelę veiksminę įtampą fatališkai žaloja ilgiausi monologai, kuriuose pats autorius dėsto akcijos motyvus, neleisdamas savo personažams tatai atlikti jų sukurta teatrine gyvenimo iliuzija.

 

     * * *

 

     Beletristikoje Putinas debiutavo 1921 metais Raštuose paskelbtomis novelėmis ar apysakomis, kurios visai su pagrindu neatkreipė nei skaitytojų, nei kritikos dėmesio. Tik 1931-1932 metais išėjęs stambus Altorių šešėly romanas išmetė jį į pirmąsias mūsų prozininkų eiles. Altorių šešėly pasirodymas yra viena reikšmingiausių nepriklausomybės periodo literatūros datų. pirmą kartą pas mus knyga atsistojo dienos įvykių priekyje ir tapo kone visuotinių diskusijų objektu. Tiesa, diskusijos kilo ne tiek dėl romano vertės, kiek dėl jo kelimų problemų rizikingumo ano laiko perspektyvoje, ir tai buvo gal net svarbiau, nes ligtolinė proza žymėjosi fatališku neaktualumu ir nesidomėjimu niekuo kita, kaip patriarchaliniu Lietuvos kaimu. Ir šiandien, gerai trisdešimčiai metų praėjus, istorinė šio romano pasirodymo datos reikšmė nė kiek nesumažėjo, nors pats veikalas nebekelia tokio entuziazmo kaip tuomet. Savo romanu Pu­tinas atliko nepaprastai svarbų išjudintojo vaidmenį, sukeldamas ne tik kitų rašytojų ambicijas, bet ir didesnį pasitikėjimą savim ir dau­gelį jų pagydydamas nuo vien trumpo metražo dalykų rašymo ligos. Faktiškai Altorių šešėly buvo pirmas tikra to žodžio prasme moder­naus romano pavyzdys lietuvių literatūroje.

     Tematines ir problematines Altorių šešėly premisas Putinas sufor­mulavo pirmojo tomo įžangoje nurodydamas, kad romane būsiąs nagrinėjamas „kunigavimo ir poezijos santykis“ ir „nukunigėjimas, arba ekskunigo problema“. Veiksmo epocha – 1905-1926 metų laiko­tarpis. Pagrindinis romano personažas klierikas ir vėliau kunigas Liudas Vasaris yra absoliutus jo centras ir ašis, apie kurią sukasi veiksmas. Visas autoriaus dėmesys sukoncentruotas į jį. Norėda­mas reljefiškiau išryškinti savo herojų, Putinas duoda ir gan detalų istorinio fono vaizdą. Dėl to Altorių šešėly kartu yra ir vaizduojamos epochos kultūros istorija. Romano eigoje paliečiamos beveik visos šiam laikotarpiui būdingos kultūristorinio rango problemos: pasau­lietiškos intelegentijos emancipacija; kova dėl kalbos ir tautinio apsisprendimo laisvės; kova su lenkinimu bažnytinės hierarchijos struktūrose; kova su tėvais dėl laisvės rinktis pašaukimą etc.

     Savo pobūdžiu Altorių šešėly yra roman a these. Viskas jame pa­jungta tezės pagrindimui. Ir čia Putinas pasirodo esąs tikras meist­ras: kunigo ir poeto pašaukimų nesuderinamumui įrodyti jis remiasi griežtai gyvenimiškomis premisomis, naudodamasis visais galimais istoriniais, psichologiniais ir sociologiniais argumentais. Pirmas ro­mano tomas Bandymų dienos skirtas emocinei konflikto užuomazgai. Konfliktas čia dar nepasiekia didesnės įtampos, tik retkarčiais tepasireikšdamas kitų natūraliai iškylančių problemų rate.

     Bandymų dienos – Liudo Vasario mokslo metai kunigų semina­rijoje. Tai savotiška ir kartais labai įspūdinga seminarijos gyvenimo simfonija, pagaunanti savo subtilia instrumentacija. Seminarija čia dalyvauja tarsi antras pagal reikšmę romano personažas, – su visa jos romantika, disciplina, apeigų mistika ir poezija; nelyg kad iš anapus kalbančiais dvasios tėvais, skambalais, pedantiškai matuo­jančiais ir skelbiančiais laiką; šešėlingomis navomis ir svaigiai mig­dančiomis mišparų rečitatyvų melodijomis. Sekančiuose dviejuose tomuose tezinis momentas įgauna vis daugiau reikšmės. Antrojo tomo Eina gyvenimas ekspozicijoje Liudas Vasaris jau yra ir kunigas, ir poetas. Konfliktas aštrėja, nes susikertančios jėgos stipresnės ir sąmoningesnės. Kas vakar tebuvo jaunatviškas maištas, šiandien tapo realybe, abejonės sustiprėjo ir giliau įsišaknijo. Siame antrajame tome autorius jau nebėra visiškai objektyvus. Kunigo ir poeto konf­likte jis jau aiškiai už poetą. Trečiasis tomas Išsivadavimas, kuriame poetas vėl grįžta arčiau savo paties išgyventos realybės, skirtas išsi­vadavimui iš kunigystės ir svarbiausių motyvų suformulavimui bei pagrindimui. Dėl to jis yra sausiausias ir schematiškiausias. Bet iš kaltės jausmo Liudas Vasaris niekad neišsivaduos: tatai liudija ir šio tomo epigrafas Mea maxima culpa...

     Kaip jau anksčiau esame sakę, Altorių šešėly yra neapsirinkamai autobiografinis kūrinys, o Liudas Vasaris – taškas, aplink kurį suka­si visas veiksminis bei idėjinis romano kompleksas, – be jokios abe­jonės yra autoriaus alter ego. Jis reiškia autoriaus pažiūras ir elgiasi taip, kaip pats Putinas būtų elgęsis ar galėjęs elgtis tikrovėje. Iš jo­kios biografijos niekad negalėsime sužinoti apie autorių daugiau negu iš šio romano. Jis yra tas pats jo lyrikoje dažnai ir įvairiais pavidalais sutinkamas – vergas, plaukėjas verpetuose, žiburio nešėjas, vestuvių muzikantas, iš simbolių pasaulio perkeltas tikrovėn, suteikiant jam istoriškai, sociologiškai ir psichologiškai sąlygotą gyvo žmogaus egzistenciją. Romane iš tikrųjų veikia du šio perso­nažo variantai: vienas – tas, kurį autorius stengiasi insinuuoti skai­tytojui; kitas – toks, kokį rodo objektyvūs romano duomenys. Liudas Vasaris yra ne tiek išorinių aplinkybių, kiek savęs paties auka. Visų bėdų pagrindinė priežastis yra jis pats. Jis nuolat maištauja, bet nie­kad iki galo. Iš kunigystės jis negali išsivaduoti dėl to, kad nelaisvė ir maištas yra tapę jo būties forma, jo buvimo būdu. Pasąmonėje jis bijo, kad laisvėje ir be jokių varžtų negalės egzistuoti. Jis yra at­virkščias Julien Sorrel: jis svyruoja, abejoja, bet daro savo. Ką Julien Sorrel pasiekia beatodairišku oportunizmu, Liudas Vasaris neryž­tingumu, svyravimais etc. Jo silpnybė, kaip ir paties Putino, yra tapusi jo jėga, – kaip Lafontaine'o nendrės sugebėjimas nusilenkti ir atsitiesti. Kunigystės kalėjimas yra fikcija dar ir dėl to, kad jis nie­kuomet netapo kunigu (absoliučia šio žodžio prasme) de facto, tik de jure. Amžinas kazuistas ir kone skrupuliatas, jis dažnai nusikalsta regulai ne iš piktos, bet iš silpnos valios. Kartais Vasaris tiesiog ieško situacijų, kuriose galėtų gyventi pagal aukščiau cituotą Tiutčevo dvieilį. Romano eigoje išsivadavimo siekimas tampa išsivadavimo delsimu; tezinė argumentacija tolydžio silpnėja. Dėl to faktinis išsi­vadavimas – Liudas Vasaris romane, kaip ir jo autorius realybėje, meta kunigystę dėl moters, kuri šiuo atveju yra „amerikietė“ Auksė, visais atžvilgiais popierinė vienos dimensijos asmenybė, – romano atomazgoje neįtikina skaitytojo, ir lieka įspūdis, kad ką jis bedarytų, tikram išsivadavimui reikės viso gyvenimo.

     Kaip charakteris, Liudas Vasaris aiškiai stokoja psichologinės amplitudės. Jo įtikinamumas remiasi ne tiek psichologinėmis, kiek kultūristorinėmis premisomis, ir šia prasme jis yra ne tiek pačioje kultūroje, kiek kultūros istorijoje. Dėl to meniškai jis nėra toks gyvas kaip Vaižganto gamtos vaikai arba Jurgio Savickio unikumai. Be to, Liudas Vasaris yra tipingas homo socialis, asmuo, stovįs prieš visuo­menę, bet niekad žmogus, stovįs prieš būtį. Visi jo konfliktai spren­džiasi etinėje, t.y. grynai praktinėje erdvėje, niekad neapeliuodami į metafizinę. Visuomet tik etinio plano normų laikymosi arba nesilaikymo klausimas. Jo atsakomybė visuomet prieš kokią nors ordre etabli, bet niekad prieš Dievą. Jis niekad neklausia kas esąs, iš kur atėjęs, kur einąs, bet kaip pasiekti tam tikrą tikslą, neįsiveliant į per didelį konfliktą su nustatyta tvarka. Kitaip sakant, nors kunigas ir poetas, jis niekad neatsistoja prieš Dievą akis į akį. Jo neklusnumas autoritetui niekad nėra galutinis, bet visad paliekąs, tegu ir silpną, modus vivendi galimybę.

    

     * * *

    

     Prieš keletą pastraipų Altorių šešėly pavadinome romanu a these. Bet lygia dalia jį būtų galima vadinti dar ir pirmuoju lietuvišku auklėji­mo romanu (Bildungsroman), vaizduojančiu jo herojaus asmenybės vystymąsi bei charakterio brendimą tam tikros epochos fone ir kurio klasiški pavyzdžiai yra Goethės Wilhelm Meisters Lehrjahre, Novalio Heinrich von Ofterdingen, Stifterio Nachtsommer. Bet nuo antrojo tomo jis pamažu virsta draugijiniu romanu (roman de societe, kaip Boleslawo Prūso Laika, Emancypantki ir pan.), patenkinančiu ne tiek skai­tytojo estetinį skonį, kiek smalsumą, romanu, kurį skaito ir princas, ir kambarinė.

     Stilistiškai Altorių šešėly yra antiornamentinės reakcijos reiškinys. Lietuvių proza nuo pat savo užuomazgų buvo linkusi į ornamentą (Valančius, Vaižgantas) ir laikėsi barokinės puošnaus žodžio tra­dicijos, siekiančios stilių iškelti į nepriklausomos estetinės vertybės rangą (Šeinius, Savickis, Tarulis, Vaičiulaitis). Putino romanas buvo pirmas didelės apimties kūrinys lietuvių prozoje, parašytas nuogu Stendhalio tradicijos stilium, kuriame žodis tėra preciziškos išraiš­kos priemonė. Putinas savo žodžiui neteikia nei sugestyvinės, nei magiškos reikšmės ir naudojasi grynai bendrine kalba, vengdamas spalvingų tarmybių bei rečiau vartojamų žodžių. Tad veltui čia ieš­kotum ko nors nauja, kad ir mažiausio frisson nouveau. Būtinai ieš­kant konkrečių paralelių, šiuo atžvilgiu jį būtų galima palyginti su prancūzų XIX amžiaus pabaigos psichologinio romano atstovais (Paul Bourget etc.). Jo proza „žino“, kad buvo Turgenevas, Tols­tojus, Prūsas, Rodziewiczowna, gal dar Balzacas, Flaubert'as, bet Proustas, Kafka, Joyce'as jai tebėra terra incognita.

     Psichologinėje paties Putino evoliucijoje Altorių šešėly yra lyrinėje poezijoje analizuotos ir draminėje kūryboje formuluotos išsivada­vimo dialektikos įgyvendinimo konkrečioje realybėje bandymas, kuris baigiasi aiškiu fiasco, nes skaitytojas, o gal net ir pats autorius, aiškiai jaučia, kad tai ne išsivadavimas, bet nauja nelaisvės forma. Tatai akivaizdžiai liudija ir mūsų pateikta sumariška Liudo Vasario charakterio analizė.

    

     * * *

    

     Literatūros mokslu bei kritika Putinas susidomėjo gana vėlai ir šiuos dalykus kiek sistemingiau studijavo tik Miuncheno laikais. Estetikos pagrindus jis gavo iš jau minėto M. de Munnyncko. Savo paties estetinę sampratą Putinas grindė tariamu šio profesoriaus posakiu L'artc'est la creation humaine (kurio autentiškumą pats de Munnynck laiške Adomui Jakštui paneigė). Neigdamas gamtinį grožį ir klasicistinės simetrijos bei harmonijos principą, estetine realybe jis laikė aukštesnės tikrovės viziją. Universitetinėse paskaitose Putinas daugiau ar mažiau laikėsi Dilthey, Walzelio ir Ermatingerio teorijų. Praktinėje kritikoje jis pasireiškė kaip blaivus, santūrus ir inteligen­tiškas, bet neypatingai originalus literatūros faktų vertintojas. Jo Naujoji lietuvių literatūra stokoja ne tik lakumo, bet ir naujesnių per­spektyvų. Joje jis nepajėgia atsiplėšti nuo giliai įsišaknijusių tradi­cinių normų ir nuo seno įsipilietinusių mokyklinių štampų: praeities našta aiškiai tebejuntama.

    

     * * *

    

     1944 metų vasarą, frontui artėjant prie Lietuvos sienų, Putinas apsisprendė pasilikti krašte, nors ir, kaip jis vėliau prisipažino, „rizikuodamas savo laisve, o gal net gyvybe. Neskaitant nuolat virš galvos tvyrančios fizinės grėsmės, psichologiškai jis vėl atsidūrė seminarijos laikus primenančioje ir Tiutčevo dvieiliu taip puikiai išreikštoje situacijoje. Bet reikėjo gyventi. Kurį laiką patylėjęs, aišku, ne be valdžios spaudimo, šis idealistas, patriotas (aš gerai atsimenu, kaip jis verkė universiteto auditorijoje, vokiečiams Klaipėdą už­ėmus) ir kone oficialus nepriklausomos Lietuvos poetas, nemažam daugelio nustebimui, ėmė rodytis su stereotipiškai sovietiniais eilė­raščiais a la „Didžiojo Spalio garbei arba „Kantata Tarybų Lietuvos dešimtmečiui ir viešo pobūdžio pareiškimais. Kelias iš idealistinio romantizmo į socialistinį realizmą pasirodė graudžiai trumpas. Vie­nų Naujųjų metų proga padarytame pareiškime Literatūros ir meno bendradarbiui jis gailėjosi tiek metų klaidžiojęs idealizmo tamsoje ir kad tiek maža laiko belikę klaidoms atpirkti. Antrajame sovietinių rašytojų suvažiavime (1946) jis kalbėjo:

    

     Man rūpi, kad mes rašytumėm veikalus, kurie giliau, visapusiškiau paliestų skaitytojų ne tik protą, bet ir širdį... Tik tokiais kūriniais mes pri­sidėsime prie auklėjimo žmogaus, kuris realizuos, įgyvendins gražiausią ir kilniausią žmonijos troškimą komunistinę santvarką... Šiandien aš džiaugiuosiu, kad gyvenimo raida išvedė mane į teisingą, vaisingiausią realizmo kelią.

    

     1958 metais, laikraštyje Literaturnaja gazeta pasisakydamas dėl Pasternako laikysenos Nobelio premiją gavus, „Rūpintojėlio auto­rius piktinosi:

    

     Negalima suprasti, kaip rašytojas, kuris 40 metų išgyveno tarybų šalyje, galėjo prieiti tokį gėdingą finalą... Stoję į tarybinių rašytojų kelią, mes įstojame į vienintelį teisingą kelią.

    

     Tiesa, Putinas niekuomet nebuvo kovotojas. Jis visada stovėjo arčiau režimo, tegu ir ypatingai nesiangažuodamas, ir vengė opo­zicijos. Atrodytų, kad jis nelabai galėjo gyventi be karaliaus, kurio palankumu naudodamasis galėtų fiziškai egzistuoti ir prieš kurį ga­lėtų maištauti („įrodymu galėtume laikyti Krizės spausdinimą val­džios oficioze). Bet šįkart nebeužteko tik paklusti: reikėjo angažuotis ir atsisakyti visos savo praeities. Šiuo atveju tėra vienas klausimas: kaip jis tatai atliko? Mūsų galva, jis nebuvo per daug riteriškas tai savo praeičiai, nekalbant jau apie grynai žmogiško plano ištikimybę. Bet smerkti jį už tai būtų per daug simplistiška, o be to, tai nėra šio straipsnio uždavinys.

    

     * * *

    

     Sovietiniu laikotarpiu Putinas išvystė plačią literatūrinę veiklą: daly­vavo literatūros vakaruose, skaitė paskaitas etc. Literatūrinė šio periodo produkcija taip pat buvo gana gausi: eilių rinkiniai (Sveikinu žemę, 1950; Poezija, 1956; Būties valanda, 1963), Sukilėlių romano pir­masis tomas (1957), Adomo Mickevičiaus Konrado Valenrodo ir Krymo sonetų vertimai. Taip pat išleistas apypilnis visų jo raštų rinkinys.

     Jo šio meto poezija, kaip jau sakėme, iš pradžių buvo pabrėžtai valdiška, trafaretinė, pilna visiems gerai žinomų privalomų vardų, šūkių ir kitokių būdingų laiko atributų. Iš jų Putinas sudarė pirmąjį rinkinį Sveikinu žemę. Tik po destalinizacijos, pasmerkus vadinamąjį asmenybės kultą, jis galėjo vėl grįžti prie asmeninių motyvų. Būties valandoje šie motyvai jau kone absoliučiai dominuoja. Lyginant su nepriklausomybės laikų poezija jaučiamas gan ryškus talento ato­slūgis, bet dar ne nuosmukis. Nuotaikose vyrauja nuovargis, apatija ir sunkiai paslepiama rezignacija žmogaus, daug mačiusio, daug kentėjusio, daug ką supratusio, daug kuo nusivylusio, daug ką pra­radusio. Beveik iš kiekvieno žodžio trykšta, tegu ir pridengtas, bet juodas ir nepaguodžiamas pesimizmas. Geriausiuose šio rinkinio eilėraščiuose Putinas pasirodo tebesąs autentiškas poetas. Vienas tokių eilėraščių – „Prometėjas“. Jame pro ploną oficialaus optimiz­mo sluoksnį, lengvai padažytą revoliucinio romantizmo spalvomis, prasimuša suvažiavimų nutarimų ir potvarkių nesugniuždytas po­etas. Nežiūrint kai kurių „privalomų“ elementų, Būties valanda yra absoliučiai geriausias eilių rinkinys visoje sovietinių metų (iki 1964) lietuvių poezijoje.

     Išėjus Sukilėlių pirmajai daliai, Putinas susilaukė nemaža komp­limentų tiek šiapus, tiek anapus geležinės uždangos. Kaip žinoma, už jį jam buvo suteikta LTSR respublikinė premija. Pats autorius, vie­na proga kalbėdamas apie šį savo veikalą, vadino jį vieninteliu li­kusio gyvenimo tikslu ir ambicija. Mūsų nuomonė, deja, žymiai ma­žiau entuziastiška. Nesant galimybės išsamiau įvertinti (romanas dar nebaigtas), tenkinsimės tik keliomis bendro pobūdžio pastabomis. Sukilėliai yra sovietinio tipo istorinis-buitinis romanas, parašytas su valdininkišku kruopštumu, bet ne kūrybinio polėkio, abejingai. Bijo­damas nukrypti nuo „marksistinės“ vaizduojamojo laikotarpio inter­pretacijos, autorius yra priverstas naudotis pasibaisėtinai nuval­kiotais partijos aprobuotais apibendrinimais bei šablonais, o kartais net ir pačią istoriją falsifikuoti. Dėl to romane pasitaiko įvairiausių neįmanomybių. Pavyzdžiui, vienas sukilimo vadų kunigas Macke­vičius kalba beveik kaip žmogus, gerai susipažinęs su istorinio ir dia­lektinio materializmo doktrinomis. Kadangi visas autoriaus dėmesys nukreiptas ne į romano personažų vidų, bet į epochos vaizdą bei jos interpretaciją (kuri iš anksto žinoma), tad ir sekančiose dalyse vargu galima tikėtis ko nors nauja. Stiliaus ir formos požiūriu taip pat sun­ku ką gera pasakyti: romano konstrukcija pernelyg senoviška, nuo­bodi; stilius sunkus, be polėkio ir be energijos.

     To paties laikotarpio literatūros mokslo darbuose Putinas mažai kur tepakyla aukščiau oficialaus požiūrio išdėstymo. Kartais jis aiš­kiai persistengia ir nori pasirodyti esąs popiežiškesnis už patį po­piežių. Klasiškas tokio persistengimo bei intelektualinio klusnumo režimui pavyzdys yra pseudomokslinis traktatas „Tarybų literatūra ir tautų draugystė.

    

    

     1964

    

     Post scriptum 1967

    

     Žinia iš Vilniaus apie Putino mirtį (1967.VI.7). Gedėki, mano žeme, nesulauktos laimės / Šviesiųjų prižadų palaužtame šešėly.

     Prisiminus gyvą Putiną, man visuomet prieš akis atsistoja jo liūdna Elsinoro princo povyza. Jis visur ir visuomet vienas, net ir žmonių minioje. Šįkart mano atminty jis eina pavėlavusio išskristi paukščio žingsniu rudenėjančia Gedimino gatve prieš ką tik iš katedros pa­sipylusių žmonių srovę, vienplaukis, juodu elegantiško sukirpimo paltu, trupučiuką linkterėjęs į priekį, nesidairydamas, nieko nema­tydamas aplinkui ir pats tarsi nematomas lyg eitų ne dabar ir ne čia, bet kažkur ir kažkada, gal net kitame amžiuje, ir Wrublewskių gatve pasuka Mokslų akademijos link. Lygiai taip jis eidavo užsnig­tais ąžuolyno takais Žaliakalnyje ir ilgais Vilniaus universiteto kori­doriais, toks pat tolimas ir svetimas, nelyginant romantizmo epochos beau tenebreux, per klaidą patekęs į mūsų laikus.

    

     Alfonsas Nyka-Miliūnas. Temos ir variacijos: literatūra / kritika / polemika. V. Baltos lankos, 1996.

 

     mykolaitis_putinas_jaunas.jpg